Pirštų galiukais

BENAS BĖRANTAS

Pirstu galiukais

Pirstu galiukais

Skiriu gyvenimui: nors ir esi neprijaukinamas bei nenuspėjamas, bet be proto gražus.

Benas

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Šį leidinį ar bet kurią jo dalį be autoriaus sutikimo draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, padaryti viešai prieinamą internete, išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį leidinį, esantį bibliotekose, mokymo ir kitose įstaigose mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose.

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

ISBN 978-609-08-0061-4

© Tekstai, Benas Bėrantas

© Viršelio iliustracija, Adriana Valantiejūtė

© Maketas, Vilija Kvieskaitė

© Autoriaus nuotrauka, Monika Penkutė

BENAS BĖRANTAS

Pirstu galiukais

TRUMPOS ISTORIJOS

Vilnius, 2022

Turinys

Kelionė laiku 7

Balta pirštinė 10

Užklupti netikėtai 13

Vienos nakties nuotykis 16 Kava 22 Ekspedicija 24 Butelis 29 Pistacijų skonio 33 Metas kraustytis 38

Auksaplaukis 44 Duosiu tau nurodymus 47

Arbūzas 50 Lemtingi metai 55 Porcelianinė 62

Saugokis meteorito 65 Aurora borealis 69 Paskutinis bučinys 73

Šis tas apie autorių 78

U klupti netiketai

Jie guli sujauktuose debesų pataluose. Ji ištraukia iš po pagalvės storą žodyną, kuris įkyriomis mintimis trukdo užmigti, suranda žodį „skubėti“ ir išbraukia raudonu flomasteriu. Jis paslepia po lova žie mą, nes po niūrių dienų visi jos laukia, o jai patinka užklupti netikėtai.

Jis pasirėmęs alkūne žiūri į ją. Taip dangus žiūri į žemę. Visos bėdos iš aukštai atrodo tokios mažos. Kai kurių beveik nesimato. Kaip strazdanų šaltuoju metų laiku. Prisislinkdamas arčiau jis neap skaičiuoja atstumo ir abu nuslysta nuo debesies krašto.

Krenta ilgai. Palengva plevena žemyn. Iš pradrėkstos pagalvės plūs teli sūkuriuojančių plunksnų pulkas. Aplink sausakimša, bet jie mato tik vienas kitą. Jis laiko ją tvirtai ir neketina paleisti iš glėbio. Ji pamer kia pirštus jam į plaukus. Jie šoka. Tirpsta dar nenusileidę ant žemės.

Jis apsuka jai galvą iki svaigulio be jokių minčių. Ji išveda jį iš proto ir priverčia pamiršti viską, ko buvo išmokęs, ragina kliautis jausmu.

Jie – dvi susikibusios snaigės, kurios nusileidžia ant to paties liežuvio.

**

– Kaip greit ištirpo... – sako ji.

– Koks skonis? – klausia jis.

– Nespėjau pajusti, – nuryja seiles. – Nors norėčiau, kad būtų sūru.

– Kaip druska?

– Kaip ašara. Bet juoko, – prunkšteli įsivaizduodama, kaip abu liežuviais prisilipina prie metalinio žibinto.

Jie eina namo iš šokių. Koja už kojos. Pulsai suvienodėję, žingsniai dera vienas prie kito. Jos batai numindžioti. Ant jo peties – pudros at spaudas. Abu pamiršę žodį „laikas“. Ji paskui save nerūpestingai tarp pirštų beria smėlį iš smėlio laikrodžio. Bet ne tam, kad vėliau rastų ke lią atgal, ir ne tam, kad sekantys iš paskos nepaslystų. Kad pasiklystų. Jis pameta laikrodį, kuris laisvai užsegtas nepastebimai nuslysta nuo riešo į pusnį ir išlaisvina kartu su išsikrovusiais telefonais.

Stabtelėję paskutinėje dirbančioje kavinėje užsisako dvigubą espreso ir pasidalija per pusę. Penkios minutės iki uždarant parduo tuvę nuperka visus vanilinius ledus ir stato iš jų sniego senį. Tada iškviečia jam taksi ir juokdamiesi pabėga, kol neatvažiavo.

Jis paima ją už rankos ir jų delnai susilipdo į tvirtą sniego gniūžtę, kuri tėkš į veidą visiems, stosiantiems skersai kelio.

Jie sniege daro begemotus, nes būti angelais nuobodu. Plo ja šuniui, kuris šlapinasi baltame sniege. Nušvilpia neskoningai išsipusčiusias eglutes. Smiliais ant apšalusių vitrinų rašo žodžius išgalvotomis kalbomis, o šaltis jų veiduose piešia išgalvotas formas.

Palieka pėdsakus visame mieste. Kol prasideda pūga, kurią ža dėjo orų prognozė, o jiems būtent jos ir reikėjo, nes žingsnių jau nebesimato. Greičiausiai jie įsmunka į laiptinę, užlipa laiptais, su keičia durų kilimėlius, pradingsta bute ir...

Taip praeina naktis. O gal tūkstantis naktų. Laikas juk išbarstytas ir tiksi tik po sniegu.

Jie guli sujauktuose debesų pataluose. Ji ištraukia iš po pagalvės storą žodyną, suranda žodį „mylėti“ ir apibraukia raudonu flomaste riu. Jis paslepia po lova meilę, nes po niūrių dienų visi jos laukia, o jai patinka užklupti netikėtai.

Vienos nakties nuotykis

Ji pabudo ne savo lovoje. Tiesiog ėmė ir pirmąkart pasiliko nakvo ti, net pati nežinojo kodėl. Kitais kartais mašinaliai užsitraukdavo sijono užtrauktuką, susivarstydavo palaidinės raištelius, įsispirda vo į basutes ir išeidavo vyrui miegant. Keli įprasti žingsniai, tiksli instrukcija.

Dar snūduriuodama nuleido kojas, bet šios paniro į vėsų glitoką vandenį. Miego mailius iškart spruko šalin. Ji apsižvalgė: plati dvi gulė lova plūduriavo užpelkėjusiame tvenkinyje. Į plaučius sunkėsi gaivus ryto oras, valydamas iš kūno per naktį meilužio pripūstą CO 2. Oda šiurpo nuo vėsos, kur ne kur kurkė varlės, ir ji mikliai ištraukė koją iš vandens. Tą akimirką labiausiai ilgėjosi savo cha lato.

Vyras vos girdimai šnarpštė. Antklodę buvo persimetęs per petį ir priminė romėną su toga. Ji lengvai jam spirtelėjo, bet tas tik pasi raivė ir miegojo toliau.

Spyrė smarkiau.

– Kas per... – iššoko rupūžė jam iš burnos.

Mirksėdamas apsižvalgė. Dumbluoti tvenkinio krantai buvo apžėlę meldais, beveik kaip jo neskustas veidas, bet vyriška akis greitai pastebėjo properšą. Tylėdamas panardino ranką į vandenį ir ėmė irtis properšos link.

„Vis dėlto nevisiškas kelmas“, – palengvėjo jai.

– Ko taip žiūri? – jis pajuto žvilgsnį.

Ji nieko neatsakė.

Netrukus priplaukė upelio ištakas. Plevenanti srovė pamažu ėmė nešti lovą-laivą tolyn. Upelis platėjo, krantai tolo, kol mate matiškai įrėmino upę. Jie plaukė tarp dviejų lape nubrėžtų linijų. Krantuose skardžiai, krūmokšniai ir miškai atrodė tarsi išlankstyti iš popieriaus ir paskubomis nuspalvinti. Debesų gniužulai vertėsi vienas per kitą.

Per pietus saulė užmynė lietaus koją. Pradėjo pilti. Lovos vidu ryje jis įrėmė iš upės ištrauktą baslį, o ji skubiai išskleidė sutaršytus patalus ir užkišo jų kraštus už lovos kampų. Jie atsidūrė palapinėje.

– Ilgai negelbės, – pareiškė vyras.

Krantuose sutižo visi lankstiniai. Lietus pirštais barbeno į ant klodę pašėlusiu ritmu. Atrodė, kad nuo lietaus lovos kraštai aptirpo ir ši susiaurėjo.

– Neprisimenu, kada paskutinį kartą stovyklavau... – užsitęsu si tyla nejaukiai šmirinėjo jos kūnu. – Ai! Buvau gal trečioj klasėj. Mūsų šeima su draugais atostogavo prie ežero. Vieną naktį irgi smarkiai lijo ir žaibavo. Negalėjau užmigti. Nuo to laiko bijau žai...

Lyg norėdamas paerzinti, blykstelėjo žaibas. Visa palapinė nu švito, medžių šešėliai išryškėjo kaip kaulai rentgeno nuotraukoje, ji išsigandusi cyptelėjo kartu su griaustiniu. Vyras nusišiepė.

Pro antklodę ėmė sunktis vanduo. Stambūs lašai kapsėjo jiems ant galvų, tekėjo per veidus, o pasiekę kaklo duobutes trumpam sustodavo, kad kaip kriokliai pasileistų per visą kūną. Ji delnais nusišluostė veidą, raudonų lūpų dažų likučiai išsitepė. Drėgni plaukai ėmė banguoti ir prilipę apraizgė pečius.

Slėptis palapinėje nebebuvo prasmės, tad jie suvyniojo permir kusią paklodę ir įmetė upėn.

– Mes kiekvieną vasarą važiuojam prie ežero, – tepasakė jis.

Kai lietus vėl pakvietė saulę šokio, pakrantės atrodė žalesnės nei įprastai. Žalesnės jam pasirodė ir jos akys. Kaip du dideli lašai, kurie, rodos, tuoj ims ir išsisklaidys.

Dabar pasislėpti nebuvo po kuo, tad jie nuogi sėdėjo vienas priešais kitą. Saulė džiovino jų kūnus. Lova buvo dar labiau aptirpu si ir juos skyrė vos keliasdešimt centimetrų.

– Aš šitaip niekad nedarau, – nevykusiai pasiteisino ji. – Tik šį sykį. Nežinojo, kodėl tie žodžiai išsprūdo. Vyras susimąstė. Tada pakišo ranką po pagalve ir ištraukė... Rubiko kubą. Truputį pasukinėjo. Padavė jai.

– Kai negaliu užmigti, bandau surinkti. Tamsoj. Dažniausiai įjun gęs šviesą pamatau, kad liko tik vienas langelis. Ir niekaip negaliu surasti jo vietos. Lyg turėčiau pats save pasukti, tik nežinau, kokia seka... Prabangus automobilis, erdvus butas, firminis kostiumas, klu bai, kokteiliai... O draugai ir pažįstami jau seniai susukę savo kubelius... Nežinodamas, ką sakyti toliau, ir jausdamasis nejaukiai dėl savo atviravimo, pasėmė saujom vandens ir nerangiai ją aptaškė.

Ji pajuto kūnu sruvenančius vėsius lašus. Pirštų galais šliūkšte lėjo vandens atgal į jo pusę. Užsidengęs veidą jis dusliai nusijuokė ir taškė toliau. Paskui abu vienu metu nurimo.

– Išsimaudom? – pasiūlė ji, koja vandenyje verpdama verpetą.

– Aš nelabai moku plaukti, – prisipažino jis.

– Aš nelabai moku šokti, – susidrovėjo ji, prisiminusi praėjusią naktį.

– Gal abu įlipom į lovą ne ta koja? – nusijuokė jis.

Temo. Aplink juos skraidė mašalai, rinkdami nuo kūnų vandens likučius ir atsimušdami į veidus. Kaip su bučiniu dalelė kito žmogaus lieka ant lūpų, taip lova nepastebimai atsidūrė jūroje. Tarsi paskutinis langelis būtų atradęs savo vietą. Sprogusi saulė nudažė dangų, van denį ir smėlį, smėlis ir bangos liovėsi galynėjęsi ir švelniai prisiglaudė vienas prie kito.

Kaip gali būti ramu plūduriuoti bekraštėje jūroje, gulint aptir pusioje baltoje formoje, kuri anksčiau buvo tikslus 200x200 cm kvadratas, ir jaustis joje saugiausiai pasaulyje. Nesvarbu, kad po tavim jūra, per dieną prikaupusi purvo. Saulėlydžių vakarais ji apsivalo bangomis. Lova palengva sukasi ir migdo juos. Suka si žvaigždės, planetos, lėktuvai, sukasi Rubiko kubas, šypsenos, žvilgsniai, gyvenimai. Viskas sukasi, o iš kitos pasaulio pusės jau teka saulė.

Lova tirpo kaip paskutinė ledo lytis, kol jie abu susiglaudę už migo vienas kito glėbyje, pamiršę, kad visą dieną nieko nevalgė ir

nudegė iki perštėjimo, nes lovoje niekas nelaiko nei užkandžių, nei kremo nuo saulės.

Jie pabudo. Galbūt šįkart iš tikrųjų. Pabudo truputį kitokie. Jis galbūt pusryčiams suteps sumuštinių ir išvirs kavos. O ji galbūt, tik galbūt, vilkės jo marškinius.

Sis tas apie autoriu

Gimiau birželio 13 dieną, šiltą vasaros popietę. Tokią, kai saulės spinduliai skverbiasi į šešėlius, gyvenimas atrodo šviesesnis ir nie kas niekur neskuba, nebent gimti. Kurį laiką stebėjau aplink mane besisukantį pasaulį, o paskui nusprendžiau pačiupinėti jį pirštų galiukais. Mane visąlaik traukė vanduo, todėl gimtuosiuose Mažei kiuose dažnai eidavau prie Ventos upės ir įsivaizduodavau, kaip ji galiausiai įteka į jūrą.

Kiek prisimenu, man visada patiko pasakojimai. Nuo tų, kuriuos prieš miegą skaitydavo mama, iki tų, kuriuos sulaikęs kvėpavimą iki išnaktų skaičiau pats. Kasdien gimsta ne tik šimtai tūkstančių žmonių, bet ir pasakojimų. Net jei jie neužrašomi, o tiesiog sušnabždami. Ma nau, kad net ir trumpiausia ar tyliausia istorija nusipelno būti užrašyta.

Būtent tokias istorijas ir kuriu – sapniškas, romantiškas, paremtas nuojautomis, skaitomas neskubant. Vieną istoriją galima perskaityti per maždaug tiek laiko, kiek trunka išgerti kavos puodelį.

Šiuo metu gyvenu Vilniuje, šalia Vilnelės. Dirbu leidybos agentu, todėl daug keliauju po pasaulį. Esu septynių knygų vaikams autorius, jos išverstos į dvylika užsienio kalbų. „Pirštų galiukais“ – pirmoji mano knyga suaugusiesiems, kurią išleisti norėjau pats.

Šioje knygoje esančias trumpas istorijas su pertraukomis rašiau trylika metų. Rašiau naktimis tyloje prie stalinės lempos šviesos. Rašiau dienomis šurmuliuojančiose kavinėse. Rašiau Norvegijoje snieguotoms kalnų viršūnėms žvilgčiojant pro langą ir Preiloje ma rioms daužantis į krantą. Labai tikiuosi, kad mano istorijos, kaip ir upės, galiausiai pasieks savo skaitytojus.

Benas

Benas Bėrantas PIRŠTŲ

GALIUKAIS

Trumpos istorijos

Redagavo Giedrė Kmitienė Maketavo Vilija Kvieskaitė Viršelį iliustravo Adriana Valantiejūtė Autorių fotografavo Monika Penkutė

Išleido autorius www.benasberantas.lt

Spausdino „Petro ofsetas“ Naujoji Riovonių g. 25C, LT-03153 Vilnius Tiražas 500 egz.

ISBN 978-609-08-0061-4

Vyndarys kruopščiai atrenka vynuoges. Juvelyras valandų valandas šlifuoja brangakmenius. O aš subrandinau ir nugludinau 17 trumpų istorijų, ku rios nugulė šiame rinkinyje. Jose fiksuoju jausenas, galbūt nematomas plika akimi, bet išgyvenamas iki neuronų galų ir širdies gelmių. Savo knyga kviečiu prisiliesti prie jų pirštų galiukais.

Kol kas esi viena atsargi mintis ant minkštos pagalvės padėtoje galvoje. Bet jei pasieksi jūros krantą prieš patekant saulei ir taip nutiks, kad tuo metu ir aš atsirasiu tame krante, – tokia galimybė tik viena iš begalybės, – tada mes susitiksim tame pačiame gintaro gabalėlyje.

Benas