Kaip pelėda Drūlija kantrybės ieškojo Vieną saulėtą ketvirtadienį Drūlija svečiavosi pas seniai matytą draugą – žiurkėną Tuką. Tukas gyveno toli, pačiame miško pakraštyje. Čia, aukšto kalno šlaite, jis buvo išsirausęs jaukų urvelį. Bičiuliai smagiai leido laiką. Jie pasakojo vienas kitam linksmas istorijas, žaidė domino ir vaišinosi žiurkėno paruoštais užkandžiais – kviečių grūdais, žirniais, moliūgų gabaliukais ir aviečių kisieliumi. Viskas buvo gardu, bet labiausiai pelėdą sužavėjo žirniai. Ji atidarydavo ankštį, sparnų galiukais imdavo po vieną žirniuką, dėjo sau į burną, tada pasigardžiuodama kramtė ir džiūgavo: – Niamu niammm, šitie žirniai – tikras skanumėstas!!! O kokie jie gražūs – apvalūs, žali, blizgantys... Vaje, koks gėris! Kur tu jų pririnkai? Ar jie auga kažkur miške? Tukas nusijuokė: – Oi ne, Drūlija, miške žirniai neauga. Aš pats juos užsiauginu! Eime, pamatysi mano daržą!
6