PAV Ė SI N Ė J E
SU
RIC HA RDU
WA G N E R I U
už laisvę, visada apvaizda tą akimirką pasiunčia ką nors pragariška: nežmonišką karštį, grūstį, katastrofą. Tai kartojasi per amžius. Tai ženklas, įspėjimas. Nenuostabu, kad ir tuo kartu iš rankų į rankas eis žurnale „Charivari“ išspausdintas pamfletas, kuriame apie liepos 28-osios ceremoniją bus parašyta: „Už piliečius mirusių laisvių gedulinga procesija vietoj piliečių, mirusių už laisvę, procesijos.“ O kur Berliozas? Priešais laidotuvių vežimą ir įkandin eis „muzikos korpusas, vadovaujamas p. Berliozo“, Nacionalinės gvardijos ketvirtojo legiono batalionai, iš šalių – municipalinės gvardijos kavalerija. Simfonija suskambės vos pajudėjus nuo bažnyčios. Berliozas, visada buvęs karingas gaidys, be galo originalus ir romantiškas, tokia herojiška proga mes taikią dirigento lazdelę ir valdys muzikantus... ilgu kardu. Berliozas dalyvaus maskarade. Deja, minios šurmulys ir Nacionalinės gvardijos manevrai užgoš nuostabios muzikos frazes, ir šios, užuot patraukusios dėmesį, pasklis ore ir ištirps. „Nė vienos natos neliko sveikos!“ – sušuks po to Berliozas. Tačiau liepos 26-ąją generalinės repeticijos metu šios simfonijos klausiusi publika bus sužavėta. Ją išgirdęs Wagneris parašys: „Ji didi – nuo pirmos iki paskutinės natos... Ši simfonija gyvuos ir žadins drąsą tol, kol gyvuos šalis, kurios vardas Prancūzija.“ Taip dar bus. O kol kas girdžiu nelinksmą Richardo burbėjimą. Suprantu jo nuotaiką. Suprantu, apie ką ir kodėl jis man, o dar labiau sau dėsto šiandien, kai mudu sėdim Bulonės miško pavėsinėj. – Tu juk supranti, – sakau Richardui, – kad tas šlovės siekimas, tas veržimasis į publiką, tas sėkmės vaikymasis tikram menininkui, vadinasi, ir tau – bjaurus, alinantis. 26