Pavėsinėje su Richardu Wagneriu by knygos.lt

ISBN 978-9986-16-860-7

9 7 8 9 9 8 6 1 6 8607

Pavėsinėje su

Knyga „Pavėsinėje su Richardu Wagneriu: neišgalvotos muzikos istorijos“ – intriguojanti kelionė po XVIII–XX a. muzikinę Europą. Pasakodamas apie iškilių kompozitorių kūrybą, autorius analizuoja to meto visuomenės gyvenimo procesus, pateikia platų istorinį ir kultūrinį kontekstą. Jo akiratyje – asmenybės, kurių muzikinis mąstymas peržengė jų epochos ribas: E. Griegas, J. Brahmsas, R. Straussas, R. Wagneris, B. Smetana, G. Enescu ir kiti. Kokie istoriniai ir asmeninio gyvenimo įvykiai labiausiai formavo jų pasaulėvoką? Koks atsitiktinumo vaidmuo? Kodėl genijaus gyvenimas dažnai kupinas paprastam žmogui sunkiai suvokiamų paradoksų ir būtent tie paradoksai kuria tikrovę? Ieškodamas atsakymo į šiuos ir daug kitų klausimų autorius remiasi muzikų biografijos faktais, nepatekusiais į vadovėlius ir enciklopedijas, bet palikusiais ryškų pėdsaką jų kūryboje. Ši knyga vedžioja skaitytoją po neišgalvotą, bet netikėtą muzikos ir žymiausių muzikantų pasaulį. Savito, šmaikštaus stiliaus esė, neprognozuojamos, mąstyti skatinančios įžvalgos tarp eilučių atskleidžia ir paties muzikologo V. Gerulaičio gyvenimo filosofiją.

VIKTORAS G E RU L A I T I S

Ri chardu Wagneri u

Muzikologas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas Viktoras Gerulaitis (g. 1950 m. Kaune) – populiarių Lietuvos radijo ir televizijos laidų „Tautos gaida“, „Likimai“, „Vakaro autografas“, „Klasikos garsai“ autorius ir vedėjas, Šiaurės Lietuvos muzikos festivalio Biržuose, Dainavos šalies muzikos festivalio Alytuje iniciatorius, knygų „Muzikos stilių raida“ (1994, Švietimo ministerijos premija), „Juozas Domarkas. Orkestro byla“ (2010) autorius.

VIKTORAS GERULAITIS

Neišgalvotos muzikos istorijos

V I K TOR A S G E RU L A I T I S

Neišgalvotos muzikos istorijos

VILN IU S

2011

UDK 78(4) Ge372

Dailininkė Edita Suchockytė

ISBN 978-9986-16-860-7

Turinys

P r atarm ė.. ........................................ . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 7 Pavėsinėje su Richardu Wag neriu...... . . . . . . . . . . . . . . . . . . 1 1 K iek kainu o ja šedevra s ?................... . . . . . . . . . . . . . . . . . . 3 5 H aroldas Italijoje, a r b a A m ž iau s s ūna us išpa žintis ......... . . . . . . . . . . . . . . . . . . 5 2 It a lij a . . . . . . . . ..................................... . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 6 5 „ Harold as It a l ij oj e“ ......................... . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 7 5 A lu d ar io sū nus . ............................... . . . . . . . . . . . . . . . . . . 9 0 „ Mano tė v y nė“ ................................ . . . . . . . . . . . . . . . . . . 1 0 4 Tylu sis p rancūzas . ........................... . . . . . . . . . . . . . . . . . 1 1 1 Beet hovenas ir trys mylimos ios ......... . . . . . . . . . . . . . . . . . 1 3 1 Giu li e tt a Guicci ardi........................ . . . . . . . . . . . . . . . . . . 1 3 5 Jos e ph i ne .. . ..................................... . . . . . . . . . . . . . . . . . . 1 4 1 T he re s e .. . . . . ..................................... . . . . . . . . . . . . . . . . . . 1 4 7 Š e š io s tru m p os variacijos mišių tema . . . . . . . . . . . . . . . . . 1 5 9 6 var i a cij a .. ..................................... . . . . . . . . . . . . . . . . . . 1 5 9 5 var i a cij a .. ..................................... . . . . . . . . . . . . . . . . . . 1 6 0 4 var i a cij a .. ..................................... . . . . . . . . . . . . . . . . . . 1 6 1 3 var i a cij a .. ..................................... . . . . . . . . . . . . . . . . . . 1 6 2 2 var i a cij a .. ..................................... . . . . . . . . . . . . . . . . . . 1 6 3 1 var i a cij a .. ..................................... . . . . . . . . . . . . . . . . . . 1 6 4 Te ma.. . . . . . . . . ..................................... . . . . . . . . . . . . . . . . . . 1 6 5 K aip J o hannas S eba s tiana s g rįžo į pa sa ul į .. . . . . . . . . . 1 6 9 D v i J o hanneso B ra hms o kelionės ....... . . . . . . . . . . . . . . . . . 1 8 3 I.. . . . . . . . . . . . . . ..................................... . . . . . . . . . . . . . . . . . . 1 8 3 II.. . . . . . . . . . . . . . ..................................... . . . . . . . . . . . . . . . . . . 2 0 0

Sep tynios mažytės meilės impre si j o s.. . . . . . 2 3 1 D ai nos sp ar nais.. .................... . . . . . . . . . . . . . . . 2 3 2 Me i lė s k anč ios....................... . . . . . . . . . . . . . . . 2 3 3 Me rg aitė l ino sp a lvo s pl au k ais.. . . . . . . . . . . . . . 2 3 4 Mažas is Vieno s marš as........... . . . . . . . . . . . . . . . 2 3 5 Me dit acij a.. ............................ . . . . . . . . . . . . . . . 2 3 6 Mė nu l io šv ies a....................... . . . . . . . . . . . . . . . 2 3 7 E st relit a.................................. . . . . . . . . . . . . . . 2 3 8 V ieno m ės ininko is torija ........... . . . . . . . . . . . . . . 2 4 0 Prad ži a................................... . . . . . . . . . . . . . . 2 4 0 Pab ai ga.................................. . . . . . . . . . . . . . . . 2 5 9 Ž iem o s kelias ........................... . . . . . . . . . . . . . . 2 6 6 Var gš as lenkų Pa g a nini............. . . . . . . . . . . . . . . 2 8 5 Ekst az ės poema ........................ . . . . . . . . . . . . . . 3 0 3 R u m u nų Moza rta s . ................... . . . . . . . . . . . . . . 3 1 9 Laisv asis ša ulys ....................... . . . . . . . . . . . . . . 3 3 3 Lab as, Moza rta i.. ...................... . . . . . . . . . . . . . . 3 5 2 Did v yr io g yvenima s ................. . . . . . . . . . . . . . . 3 6 0 I š No r vegijos fjordų ................ . . . . . . . . . . . . . . 3 9 1 Am ž inai miršta nti gulbė, ar b a Links ma operos is torija ..... . . . . . . . . . . . . . . 4 0 6 Tu rkai, kava ir…Vienos pok ylis .. . . . . . . . . . . . . 4 3 6 Post s cr iptum. Mano mei l ės v a ls as .. . . . . . . . 4 4 2 Nelyg u ž a ps k rito s talo............. . . . . . . . . . . . . . . 4 4 8

Prat ar mė

Pratarmė

Jūsų rankose – Lietuvoje dar neįprasto žanro knyga*. Iš pirmo žvilgsnio ji skirta muzikos mėgėjams. Tačiau tarpais kiek „detektyvinis“ pasakojimo stilius, pasižvalgymai po įvairias kultūros ir meno epochas – nuo Renesanso iki mūsų dienų – galėtų sudominti visus, norinčius sužinoti šį tą daugiau apie paslaptingiausią iš menų – muziką. Kas gi čia neįprasta? Ogi tai, jog kiekvienos istorijos herojų žodžiai, jų gyvenimo faktai bei aplinkybės, įvykiai ir nutikimai yra dokumentiškai absoliučiai tikslūs. Tačiau viskas pateikiama tarsi grožinės literatūros forma. Tad ir išeina lyg kokia muzikinė-istorinė dokumentika: čia, žiūrėk, „susitinka“ du ką tik susikūrusios Vokietijos didžiavyriai – kancleris Otto von Bismarckas ir kompozitorius Richardas Straussas, ten aprašytas tikras faktas, kaip akimoju užsidegantis temperamentingasis Hectoras Berliozas, persirengęs moteriškais drabužiais, skuodžia į Paryžių... nušauti savo mylimosios, jos vyro, motinos ir pats nusišauti, o čia staiga aš pats Bulonės miške 1840 metais „kalbuosi“ su Richardu Wagneriu... * Derėtų prisiminti nebent Tomo Sakalausko knygą „Kalbantis sfinksas: esė apie muziką“. Vilnius, „Mintis“, 1978.

PAV Ė SI N Ė J E

RIC HA RDU

WA G N E R I U

Gal įdomu pasiskaityti apie tai, kuris didis čekų kompozitorius paauglystėje buvo ruošiamas tapti... mėsininku, kaip vargšas Beethovenas buvo įsimylėjęs dvi seseris ir dar jų pusseserę, pagaliau – kiek kainuoja šedevras? Gal smalsu ne iš salės pasižvalgyti po operos pasaulį, kuriame jūsų laukia daug linksmų netikėtumų, ar patraukti Schuberto tragiškuoju „Žiemos keliu“, sužinoti, kaip iš užmaršties prisikėlė Johannas Sebastianas Bachas ir ką aš rašau laiške Mozartui?.. Suprantama, knygos herojų gyvenimai būtų daug pilkesni be jų mylimųjų. Moteris puošia muziką. Muzika sudvasina moterį. Taip gimsta kūrėjo meilė. Muzikos žinioje yra tik melodija, harmonija, ritmas, tempas, dinamika ir meilė. Tiesa, jeigu tos meilės nėra klausytojo širdyje, tuomet gali pasirodyti, kad melodija tėra garsų sekos atkarpa, harmonija – vertikalių intervalų rinkinys, ritmas – greičio matavimo būdas, o tempas – kliūtis atlikėjui. Apgailėtinas atkarpos, rinkinio, matmens ir kliuvinio kratinys – štai kuo gali pavirsti kūrinys, sukurtas ir klausomas be meilės širdy. Ką galima išgirsti, tai yra suvokti, klausantis muzikos? Viską! Tačiau neretai mes išgirstame pernelyg mažai. Taip atsitinka dar ir dėl to, kad mes ateiname į koncertą ar įsijungiame radijo aparatą norėdami patenkinti vien mums jau pažįstamas pajautas, jausmus. Štai aš patogiai įsitaisysiu, pasigirs muzika ir palabins mano jai šiandien paruoštas emocijas. Jei palabins maloniai – tai bus gera muzika, jei ne – bloga. Štai ir visas sprendimo apie muzikos kūrinį kriterijus. 8

Prat ar mė

Tačiau toks klausytojas panašus į užvertą kriauklę. Jos paviršiuje yra keli į dirgiklius reaguojantys taškeliai, ir jai atrodo, kad kaip tik jie padeda jausti ir suvokti pasaulį. Bet ji nė neįtaria, kad reaguoti gali visa jos gyvastis, slypinti viduje. Reaguoti daug jautriau ir pilnatviškiau. Tereikia prasiverti. Bet prasiveria ji tik maistui pasigauti ir būstui pasitaisyti. Klausytojas, eidamas į koncertą, turėtų namie palikti įprastas emocijas. Liūdna–linksma, niūru–džiugu – tai kasdienybės emocijos. Klausytojo tikslas turėtų būti muzikos padedamam atrasti savyje dar nepažįstamas pajautas. Jį turi užplūsti keisčiausi prisiminimai, sapnai, vizijos, mįslės ir stebuklingas dar nepatirtos meilės jausmas. Galbūt ši knygelė bent šiek tiek pastūmės skaitytoją ieškoti tų nepažįstamų pajautų. Ir pažadins norą nuo šiol iš arčiau pažinti muziką, dažniau ir jautriau bendrauti su ja. Būtų puiku! Tai ir yra kuklus autoriaus noras ir šio darbo tikslas.

Pavė s inė j e

R ichardu

Wa g n e r iu

Pavėsinėje su R i c h a r d u Wa g n e r i u

Paryžiuje baigėsi 1840 metų pavasaris. Buvo gegužės 22-oji. Bulonės miško pakrašty pro baltą pavėsinės langą Sena plukdė savo vandenis į Lamanšą. Kvepėjo žaluma ir vidurdienio nuovargiu. Už stalo sėdėjome trise: Richardas Wagneris ir aš – ant suolo, o milžiniškas niufaundlandas Roberas – Wagneriui prie kojų. Roberas nuobodžiavo, o mudu su Richardu gurkšnojome atsineštą gegužės vyną. Buvo Wagnerio gimimo diena. Šįryt jam – niekam nežinomam provincialui iš Vokietijos – suėjo 27 metai. Tada, 1840-aisiais, mudu buvome lyg ir draugai (nors vėliau aš tuo rimtai suabejojau). Tiesa, mūsų gyvenimuose nebuvo nieko bendra, o kad Richardas mirs tą patį mėnesį, kurį aš gimiau, tik 36 valandomis vėliau, – to aš, žinoma, neįtariau. Beje, mirs rašydamas straipsnį „Apie moteriškąjį žmogaus pra dą“... Likus kelioms savaitėms iki mirties taps neįprastai švelnus, rūpestingas, geraširdis, nors iki tol nepasižymėjo tokiomis „moteriškomis“ savybėmis. Bet tai atsitiks Venecijoje 1883-iųjų vasario 13-ąją po pietų, kurių jis, beje, nepanorės ragauti ir mirs nepietavęs. 11

PAV Ė SI N Ė J E

RIC HA RDU

WA G N E R I U

O šį giedrą gegužės vidurdienį žiūrėjau į jauną akiplėšą, atvykusį užkariauti pasaulio sostinės, kuriai jis buvo nereikalingas, bet truputį simpatiškas savo noru įsiteikti. Tik po daugelio dešimtmečių buvusi maža Paryžiaus simpatija virs didele antipatija šiam liesam žemo ūgio kumpanosiui, nepakančiam jokiems priešgyniavimams ir galėjusiam pasiusti dėl smulkmenos. Prieš septynis mėnesius buvo atsibeldęs į Paryžių, svajodamas (tiksliau – siekdamas, nes valią ir ryžtą turėjo greičiau velniškus nei svajotojiškus) čia pastatyti savo jau trečiąją operą „Rienci“. Dažnai mėgo pasakoti apie tą savo avantiūrišką kelionę laivu Baltijos ir Šiaurės jūromis. Pirmiausia iš Rygos, kur dirbo operos teatre, per Lietuvą atvyko į Karaliaučių. Kadangi buvo ieškomas kreditorių, Rusijos sieną kirto slapta, kad nereikėtų rodyti paso. Drauge buvo žmona Mina ir ištikimasis Roberas. Iš Karaliaučiaus movė į Piliavą, o ten sėdo į laivą, plaukiantį Londonan. Tai lėmė trys aplinkybės: šuns į pašto karietą neėmė, traukinio iš Karaliaučiaus į Paryžių nebuvo ir pagaliau laivu keliauti kainavo pigiau. Nors buvo rugpjūtis, – lyg ir ne audrų metas, – štormai Baltijos, o paskui Šiaurės jūroj kilo tokie smarkūs, kad laivas buvo priverstas išmesti inkarą prie uolėtų Norvegijos krantų. Kadangi plaukdamas Wagneris skaitė Heine’s novelę apie Skrajojantį olandą, apstulbo sužinojęs, kad atsidūrė kaip tik toj vietoj, kur, pasak legendos, olandą užklupo lemtingoji audra. Nuo tos akimirkos nebedvejojo, kad kita jo opera bus „Skrajojantis olandas“, ir lygiai po dvejų metų taip pat rugpjūtį ją užbaigė. Beje, tokių nuo stabių „atsitiktinumų“ ir „sutapimų“ Wagnerio, o ir tų, kurie 12

Pavė s inė j e

R ichardu

Wa g n e r iu

Richard Wagner 1813 – 1883

PAV Ė SI N Ė J E

RIC HA RDU

WA G N E R I U

su juo susidurdavo, gyvenime bus apsčiai. Tebemanau, kad tai šėtoniškos lemties ženklas. Prieš metus, rugpjūčio 20-ąją, perplaukęs Lamanšą ir išlipęs Šiaurės Prancūzijos pakrantėje Pajūrio Bulonėje, nudrožė tiesiai pas ten vasarojantį Paryžiaus operos karalių Meyerbeerį, prisistatė ir parodė jam du „Rienci“ veiksmus. Meyerbeeris, irgi kilęs iš Vokietijos ir kadaise Italijoje iš Liebmano Beerio tapęs Meyerbeeriu, priėmė labai maloniai, pagyrė muziką ir pažadėjo nusiųsti rekomendacinius laiškus „Grand Opéra“ direktoriui Duponcheliui ir dirigentui Habeneckui. Bet štai jau 1840-ųjų gegužės pabaiga, o poslinkių – jokių. Maža to – šiandien mudu nė neįtariame, kad po kelių mėnesių Richardas atsidurs ne savo operos premjeroj, o... skolininkų kalėjime. Tiesa, aš ir dabar žinau, kad jo uždarbis – už straipsnius, muzikos pamokas ir kitokius niekus – baigia išsekti. Bet šiandien jis dar nesileidžia vaišinamas. Šiandien mudu nė neįtariame, kad po kelių mėnesių Richardas atsidurs ne savo operos premjeroj, o... skolininkų kalėjime. Šiandien mes gurkšnojame raudoną gegužės vyną ir neatrodom pernelyg liūdni. Richardui vis dar atlaidžiai šypsomasi, geranoriškai žadama, o jis nesidrovi atrodyti nusižeminęs, nors matai, kad sukąsti žandikauliai pakaitomis rodo jo nuoskaudą ir ryžtą. Kartais man atrodydavo, kad iš jo dvelkia kai kas 14

Pavė s inė j e

R ichardu

Wa g n e r iu

tikresnis nei jis pats. Sakytumei, kokie senovės germanų jausmingumo ir didybės likučiai. Nors gal ir klydau. Richardo tėvas buvo tik Leipcigo policijos valdininkas, visai nepanašus į ko kį epinį Hildebrandą, užmušusį sūnų ir taip sunaikinusį savo paties giminę. Negarsios giminės juk nesusinaikina. Richardo protėviai buvo iš miesto prastuomenės: liaudies mokyklų mokytojai, vargonininkai, kantoriai. Tiesa, tėvas, atrodo, būtų tapęs Leipcigo policijos direktoriumi, bet po 1813 metų Leipcigo mūšio, kai Richardui buvo vos 5 mėnesiai, mirė ir atsidūrė vienoje gretoje su protėviais. Žodžiu, Wagnerių giminėje turėjo sužibti tik viena – Richardo žvaigždė. Atrodė, Richardą net ir krikštijo pranašiškai – Leipcigo Šv. Tomo bažnyčioje, kurioje lygiai prieš 90 metų pradėjo dirbti Bachas... Tačiau man užvis nuostabiausia toje sutapimų grandinėje tai, kad tais pačiais metais, praėjus vos penkiems mėnesiams po Wagnerio gimimo, devyni šimtai kilometrų į pietus, Italijoje netoli Parmos, pasaulį išvydo Giuseppe Verdi! Vokietis ir italas. Vienas – iš miesto, kitas – iš kaimo prastuomenės. Du lygiaverčiai genijai, du žymiausi XIX amžiaus operos kūrėjai. Abiejų gimimo metai – 1813-ieji... Paprastas sutapimas? Netikiu. Bet šiandien, 1840-ųjų gegužės 22-ąją, nei Richardas, nei Giuseppe dar nieko nėra girdėję vienas apie kitą. Turi savų reikalų. Richardas atkakliai stengiasi Paryžiuje pastatyti „Rienci“ ir kuria novatoriškąjį „Olandą“. O Giuseppe, apimtas nevilties, įtikinėja save daugiau nekursiąs muzikos. Ką tik buvo nušvilpta jo komiška opera „Tariamasis Stanislovas“. Tačiau kokią komišką operą buvo galima kurti tuo metu, kai, vos pradėjus darbą, 15

PAV Ė SI N Ė J E

RIC HA RDU

WA G N E R I U

per mažiau nei dvejus metus vienas po kito mirė abu Verdi vaikai ir mylima žmona! Išnyko visa šeima! O antrepreneriai vertė vykdyti sutarties sąlygas ir laukė komiškos operos! Kam tada rūpėjo kažkoks dėl „gabumų stokos“ net nepriimtas į Milano konservatoriją Giuseppe Verdi. O čia už lango Sena, kaip ir vakar, kaip ir rytoj, plukdė savo vandenis į Lamanšą. Kaštonai seniai nužydėję. Paryžius gyveno savo gyvenimą... Užėjęs pas kokį nukaršusį monarchistą arba kylantį finansų magnatą, dar galėjai pamatyti napoleoniškojo ampyro sparnuotų sfinksų ir laurų vainikų liekanas, kurių iki galo taip ir neįveikė 1830 metų Liepos revoliucija. Jos labai natūraliai (kaip ir angliškojo parko pavėsyje natūraliai atrodo stilizuoti antikos griuvėsiai) ilsėjosi bydermejerio miesčioniškuose apartamentuose – prabangiuose ir drauge buitiškai intymiuose. Geltonų, mėlynų, rožinių, išmargintų gėlytėmis sienų apmušalų fone moterys nėriniuotomis suknelėmis su siaura talija ir puoš niomis rankovėmis bei vyrai siaurais spalvingais frakais, raštuotomis liemenėmis ir cilindrais atrodė kaip vėjavaikiški liberalai, trokštantys idiliškos šeimos laimės. Juose keistai derėjo smulkūs buities interesai ir teatrališki viešo gyvenimo mostai. Beje, tie kontrastai tada dar neatrodė nesuderinami. Buvo suėję dešimt metų, kai sostan atsisėdo dabar jau šešiasdešimt šešerių Orleano kunigaikštis Liudvikas Pilypas. Tačiau politikai vadovavo keturiasdešimt dvejų metų užsienio reikalų ministras, akademikas, istorikas, stambiosios buržuazijos atstovas François Guizot (beje, po penkerių metų – 1845-aisiais – išvijęs iš Prancūzijos filosofuojantį vokiečių ekonomistą 16

Pavė s inė j e

R ichardu

Wa g n e r iu

Karlą Marxą). Ir Liudvikas Pilypas, ir François Guizot buvo gimę spalio mėnesį – pirmasis spalio 6-ąją, antrasis – spalio 4-ąją, – todėl ministro pirmininko, keturiasdešimt trejų metų neūžaugos Adolphe’o Thiers’o dienotvarkė spalio pradžioje visad būdavo intensyvi ir nuolat laistoma šampanu. Menininkų mėgavimąsi laisvės iliuzija, atėjusia su Pirmąja respublika, dabar keitė rūpestis, kaip pragyventi. Ir jis vis didėjo. Žodžiu, 1840-aisiais senieji Paryžiaus aristokratai troško būti turtingi, o naujieji kapitalistai – kilmingi. Šiais „kukliais“ siekiais abu aukštieji luomai ir tesirūpino. Monarchija ir buržuazija sudarė įdomų ir... darnų kontrastą. Visai kitaip atrodė antrosios romantikų kartos menininkų ir Liepos monarchijos prekijų pasaulis. Akivaizdžiai matei, kad patetinis romantizmas jau rimo, blėso ir su nuoskauda traukėsi. Sielos klausa girdėjo vis artėjantį ir skubantį, karštą vidutinių ir stambių pirklių bei pramonininkų alsavimą. Jiems rūpėjo tik viena: gaminti lengvai parduodamas, kuo brangesnes prekes. Meno kūriniai jiems irgi tebuvo prekė. Geriausiu atveju pirmučiausia – prekė, o tik paskui – meno kūrinys. Pirklys kūrinį vertino ne kaip menišką daiktą, kurį galima kur nors estetiškai įkomponuoti, o kaip prekę, kuri yra grynas pinigas ir gali būti parduodama. Kitaip manantys vis labiau jautėsi, o ir atrodė, esą filantropai, svetimi šitai veržliai, šiurkštokai, ryžtingai, tolydžio stiprėjančiai kapitalistų genčiai. 17

PAV Ė SI N Ė J E

RIC HA RDU

WA G N E R I U

Menininkų mėgavimąsi laisvės iliuzija, atėjusia su Pirmąja respublika, dabar keitė rūpestis, kaip pragyventi. Ir jis vis didėjo. Ypač naujosios kartos menininkų. Įkvėpimas ir pinigai vis dažniau ėmė atrodyti kaip dvi neišvengiamos vieno medalio pusės. Idealai ir realybė pasirodė esą antipodai, priversti drauge gyventi. Ne vieno vaizduotėje vėl iškildavo prieš dvidešimt trejus metus lordo Byrono sukurtas kenčiančio ir maištaujančio Manfredo paveikslas. Juo liūdniau buvo matyti, kaip baironiškasis „pasaulio sielvartas“ jau kuris laikas blėsta salonų aksomuose, kur jaunieji bydermejerio – šito XIX amžiaus neorokoko – buržua, tie antrosios kartos jaunesse doree, raitė plaukus ne prasčiau už damas... Tokį Paryžių radau 1840 metų gegužę. Tokį jį prisimenu. O, kaip jis tada traukė genijus, svajotojus ir smalsuolius! Čia galėjai sutikti žymiausius to meto Europos prancūzus, vokiečius, italus, žydus, vengrus, rusus, lenkus... Įvairaus amžiaus, konservatorius ir novatorius, genijus ir apsišaukėlius, klestinčius ir vargstančius. Kokia nepakartojama gyvų menininkų galerija! Štai senukai: aštuoniasdešimtmetis Paryžiaus konservatorijos direktorius Cherubini ir šeštą dešimtį baigiantis jo mokinys, puikių operų autorius Danielis Auberas, po dvejų metų perimsiantis iš savo mokytojo direktoriaus postą. Štai Stendhalis, kurio, ką tik parašiusio „Parmos vienuolyną“, realistišką portretą tais metais nutapė Johanas Olafas Sodemarkas. Netrukus po keturiasdešimt devynerius sueis operos grandams Meyerbeeriui ir Rossini. Pastarasis šiemet pasikvietė į Paryžių tėvynainį, keturiasdešimt trejų metų italą, populiarų 18

Pavė s inė j e

R ichardu

Wa g n e r iu

ir temperamentingą Donizetti, ir šis jau įpusėjo kurti prancūzų scenai net dvi operas – „Pulko duktė“ ir „Favoritė“. Delacroix prieš mėnesį suėjo keturiasdešimt dveji, ir visi dar smalsiai tebežiūrinėja jo prieš metus pirmą kartą rodytą Chopino port retą. Heine’ei taip pat keturiasdešimt dveji, jis dar sveikas, dar nepažįsta Karlo Marxo ir dar nesisvaido satyros strėlėmis. Štai keturiasdešimt vienerių Balzacas, jau įnikęs rašyti „Kurtizanių spindesį ir skurdą“, o štai trisdešimt aštuonerių Hugo, ką tik baigęs eilėraščių rinkinį „Spinduliai ir šešėliai“... Realistas ir romantikas. Bet 1840-aisiais abu mąsto apie gyvenimo dvilypumą. O štai naujoji karta, kuri trumpiau tegyvens, tačiau ilgai švytės savo kūryba. Trisdešimt septynerių Dumas (tėvas), jau žinomas dramaturgas, nė pats netiki, kad jo sūnui, taip pat Alexandre’ui, tuoj sueis šešiolika! Dumas (tėvo) bendraamžis Adamas kuria savąją „Žizel“, o metais jaunesnis Mérimée – populiariąją novelę „Kolomba“. Trisdešimt šešerių kelnėtoji George Sand ne per seniausiai grįžo iš Maljorkos, kur buvo nu viliojusi blyškųjį genijų Chopiną, bet viskas baigėsi tuo, kad jų santykiai pietuose atšalo, o Fredericas sukūrė savo nuostabųjį preliudų ciklą ir kovo mėnesį atšventė trisdešimtmetį. Štai trisdešimt dvejų metų grafikas ir tapytojas Daumier, o šiandien trisdešimt dveji suėjo poetui Gerard’ui de Nervaliui; prieš metus buvo pastatyta jo žymiausia drama „Leo Biurkaras“, o po vienuolikos metų sausio 26-ąją jis nusišaus. Jo kišenėje bus rasta užrašų knygutė, o joje apmestas planas būsimos knygos, turėjusios vadintis „Les reves et la vie“ – „Svajonės ir gyvenimas“... 19

PAV Ė SI N Ė J E

RIC HA RDU

WA G N E R I U

– Svajonės ir gyvenimas... – pakartojau balsiai, – amžinas žmogaus būties dvilypumas. Tai iš jo kyla nuostabiausi kūrybos šedevrai bei bjauriausi poelgiai ir aistros. Pusę gyvenimo užsiiminėti intrigomis, visokiomis gudrybėmis vien tam, kad parodytum publikai tai, ko ji niekados nesupras?! – Štai ką aš tau pasakysiu, – atsigręžė Wagneris. – Kai tave aplanko didysis įkvėpimas, kai visas pradedi virpėti nuo tavyje gimstančios muzikos, kai palaidi garsai ima rikiuotis į akordus ir pagaliau susiklosto melodija, išreiškianti visą tavo esmę, o širdis ima plakti unisonu su ta melodija, – tada aš aptinku save galvojantį: kvaily, kodėl tu, aplankius šitai nepakartojamai palaimai, nenori pabūti pats su savimi, kodėl, palikęs savo stebuklingą kūrybos celę, skubi į tą baisią minią, vadinamą publika? Kodėl leki pas ją, tikėdamasis sulaukti absoliučiai nieko neverto pripažinimo, tarytum jis reikštų leidimą ir toliau tobulinti savo talentą? Kas tau iš pripažinimo ir sėkmės, jei toji publika neverta nė šimtosios dalies anos palaimos, kurią tu patiri apimtas kūrybos ekstazės ir kurios semiesi tik iš savęs paties? Kodėl dieviško įkvėpimo žvaigžde apdovanoti mirtingieji palieka savo šventoves ir uždusę lekia purvinomis gatvėmis, ieškodami tų visko persisotinusių ir bukų žmogėnų, kad prieš savo pačių valią aukotų jiems šią ką tik patirtą palaimą? Kiek reikia pastangų, jaudulio, nusivylimų, kol pagaliau galima tai paaukoti! Pusę gyvenimo užsiiminėti intrigomis, 20

Pavė s inė j e

R ichardu

Wa g n e r iu

visokiomis gudrybėmis vien tam, kad parodytum publikai tai, ko ji niekados nesupras?! Richardas su kartėlio išraiška, bet žibančiomis akimis ištiesė ranką į vyną. Ar žinai, mielas mano Wagneri, galvojau aš, kad lygiai prieš dešimt dienų – gegužės 12-ąją – tu būtum buvęs labai patenkintas, atsidūręs vietoj Liszto Bakingamo rūmuose, audiencijoje pas karalienę Viktoriją ir princą Albertą. Kažin, ar tada būtumei šitaip kalbėjęs? Iš tiesų prieš dešimt dienų jaunasis Lisztas koncertavo Anglijos karalienei ir jos svitai. Pirmiausia jam skambino Jos Didenybė, ir tik po ilgų ovacijų prie instrumento priėjo Lisztas. Ferenzas skambino fantazijas Rossini, Bellini, Meyerbeerio operų temomis, o pabaigoje, norėdamas ir padėkoti, ir galuti nai įsiteikti, – žinoma, „Rule, Britannia!“. Garsiausiai plojo karalienė. O paskui Lisztas sėdo prie vieno stalo su karališkąja pora! Ne taip kaip mudu šiandien su Richardu čia, pavėsinėje. Nieko. Ateis laikas, ir mylima Liszto duktė Cosima, kuriai šiandien, Richardo 27-ąjį gimtadienį, suėjo lygiai dveji metukai, keturi mėnesiai ir dvi dienelės, šitoji mažylė Cosima po 30 metų atiteks Wagneriui. Atims jis Cosimą iš savo draugo, gerbėjo, operų dirigento Hanso von Bülowo. Tiesa, Cosima savo noru paliks Hansą ir ištekės už Richardo, bet kaip Lisztas pyks ir nervinsis! Tačiau tada, 1870-aisiais, jau bus nebe jo, o Wagnerio triumfo laikas. O tuo tarpu mudu čia, pavėsinėje, o Lisztas – su karališkąja pora. Tam nuostabiam vakarui pasibaigus, Liszto pasamdytas kinkinys parvažiuos į viešbutį be keleivio: karalienė Viktorija 21

PAV Ė SI N Ė J E

RIC HA RDU

WA G N E R I U

užsispirs, kad dvidešimt aštuonerių metų maestro, beje, kaip ir Richardas, gimęs 22 dieną – tik ne pavasarį, o rudenį, – grįžtų namo geriausiu Bakingamo žirgyno ketvertu. O grįžusį jį pasitiks šiek tiek sutrikęs viešbučio šveicorius: jūsų prakilnybe, kol jūsų nebuvo, atvažiavo dama su trejetu vaikų, kambarine ir tarnaite... Mes prieštaravom, bet jie vis tiek apsigyveno jūsų apartamentuose... Tai buvo grafienė Marie d’Agoult su Blandine, Cosima ir Danieliu. Ak, bydermejerio maestro! Nei paskui sekiojanti grafienė su savo vaikais, nei jaunystė netrukdo tau maudytis šlovės spinduliuose. Iš vienos ceremonijos – į kitą, vis lydimas publikos alpėjimų, susižavėjimo šūksnių, plojimų audros. Juk vos prieš penkis mėnesius – sausio 4-ąją – Pešto nacionaliniame teatre Lisztas buvo iškilmingai pasveikintas, ten jam buvo įteiktas brangus kardas – šlovės simbolis. Po to didžiulės minios traukė su fakelais Pešto gatvėmis, skanduodamos „Tegyvuoja Lisztas!“. Vengrijos sostinė jį tada išsirinko garbės piliečiu. Poetas Vőrősmarty parašė jam ilgą eilėraštį. Po tokių iškilmių ir tokio pripažinimo Lisztas jau nebeišsiteko vien prie fortepijono klaviatūros ir pirmą kartą stojo už dirigento pulto. – Žinoma, – išgirdau Richardo burbtelėjimą, – žinoma, užvis paprasčiausia pripažinti, kad viso to priežastis – nesuvaldomas genijaus troškimas, nepaisant nieko, pasirodyti žmonėms: jeigu tavyje taip galingai aidi muzika, – tegu ji skamba ir kitiems! – Nemanau, kad tikram genijui tai labai jau svarbu. Beethovenui į tai buvo nusispjauti. – Beethovenui... Jis buvo laisvas! – sušuko Richardas. – Suprask: svarbiausia tai, kad menininkas nori būti laisvas. Laisvė 22

Pavė s inė j e

R ichardu

Wa g n e r iu

jam reikalinga, kad savo talentu galėtų teikti laimę kitiems. Jam tai toks natūralus poreikis, kad jis niekaip negali suprasti, kodėl to neleidžiama daryti! Juk jis tenori vieno: paskelbti pasauliui savo genialų kūrinį. Jis negali atsisakyti minties, kad jam būtinai pavyks, jei ne šiandien, tai rytoj. Tarytum nė nebūtų mirties. Tarytum nebūtų buvę Bacho, Mozarto, Beethoveno, Weberio! – Mirtis visados yra. Ne tai svarbu. Žmogus neskuba, kai jo nelaukia. Richardas nieko neatsakė. Įsmeigė akis į vyno taurę ir tylėjo. Nemanau, kad šiandien, savo gimimo dieną, jis mąstė apie mirtį. O jei dvidešimt septynerių metų vyriškis ir mąsto apie ją, tai greičiau kaip apie gražų jaudinantį simbolį, o ne konkretų dalyką. Bet vis dėlto Wagneris skubėjo. Skubėjo būti pripažintas, skubėjo pasirodyti publikai, sulaukti sėkmės, žodžiu, elgėsi taip, kaip tas, apie kurį dabar samprotavo. Nes juk samprotavo apie save. Visi mes taip elgiamės savo gimimo dieną. Bet aš pagalvojau ir dar apie vieną to skubėjimo priežastį. Objektyvią. Richardas labai vėlai atėjo į muziką, tiksliau – į kūrybą. Jau kitąmet po tėvo mirties jo motina ištekėjo už talentingo aktoriaus ir dramaturgo Ludwigo Geyerio. Jis atvėrė Richardui teatro pasaulį. Ir iki tol Wagnerių šeima, kaip ir visi biurgeriai, mėgo teatrą, dievino aktorius ir dainininkus. Ir vyresnysis brolis, ir trys seserys patys vaidino! O čia dar visi su Geyeriu persikėlė į Dresdeną, kurio operos teatras buvo garsus visoj Vokietijoj, jam vadovavo pats Weberis! Richardas jau šešerių metų susipažino su scenos ir užkulisių gyvenimu. Iš23

PAV Ė SI N Ė J E

RIC HA RDU

WA G N E R I U

skyrus Goethe, nė vienas vokiečių dramaturgas, – o toks taps Wagneris – nebuvo tiek patyręs scenoje. Taigi Richardas nuo vaikystės gyveno teatro, dramos, poezijos, o ne muzikos pasaulyje. Jis nebuvo vunderkindas kaip Mozartas ir ilgai neteikė jokių vilčių, nerodė jokio muzikinio talento. Nežinau, ką tai reiškia, bet taip tęsėsi tol, kol... buvo gyvas Beethovenas. O paskui, sakytumei, įvyko stebuklas. Beethoveno mirties metais – 1827-aisiais, – veikiamas Shakespeare’o „Hamleto“, keturiolik metis Richardas parašė pirmąją savo dramą – tragediją „Leibaldas“. Praėjus metams po Beethoveno mirties, Richardas pirmą kartą išgirdo „Egmonto“ uvertiūrą ir VII simfoniją. Wagneris nebuvo vunderkindas kaip Mozartas ir ilgai neteikė jokių vilčių, nerodė jokio muzikinio talento. Nežinau, ką tai reiškia, bet taip tęsėsi tol, kol... buvo gyvas Beethovenas. Įspūdis buvo toks stiprus, kad penkiolikmetis berniukas, iki tol nesimokęs muzikos, nusprendė parašyti muziką savajai tragedijai. Ėmė savarankiškai studijuoti Beethoveno partitūras! O netrukus, norėdamas įvaldyti orkestrą, Richardas tiesiog ėmė rašyti uvertiūras ir simfonijas. Be jokio teorinio pasirengimo! Tik vėliau, įstojęs į Leipcigo universitetą, jis pusę metų (!) mokėsi pas puikų pedagogą ir muzikos mokslininką Weinligą. Šis po pusmečio pasakė nebeturįs ką daugiau Richardui duoti. Atrodo, jog daugiau tokių pavyzdžių, kad taip greitai ir tokiu būdu būtų išmokta muzikos forma, kon24

Pavė s inė j e

R ichardu

Wa g n e r iu

trapunktas, apskritai įgytos visos reikalingos muzikos žinios, muzikos istorijoje nėra. Roberas išsiviepė ir nusižiovavo. Sena plukdė savo vandenis. Saulė, atrodo, sustingo zenite. Vasara žadėjo būti karšta kaip reta. Pagalvojau, jog vargšas Berliozas tai patirs savo kailiu, kai liepos 28-ąją atviroj aikštėj diriguos savo Didžiąją gedulo ir triumfo simfoniją. Tai bus antradienį. Devintą ryto Šv. Germano Oseriečio bažnyčioje prasidės iškilmingos gedulo mišios, apie jas Paryžiui praneš kurtinančios artilerijos salvės. Po mišių, diriguojamas Habenecko, bus atliktas Cherubini „Requiem“. Paskui į milžinišką, lūžtantį nuo krepo ir visokių gedulo puošmenų vežimą bus sudėta penkiasdešimt karstų. Bet tuo laiku (apie vienuoliktą valandą), kai kortežas turės pajudėti, net dvi dešimt keturi žirgai niekaip negalės to leviataniško laidotuvių vežimo truktelėti iš vietos. Galop didžiausiomis pastangomis procesija pajudės. Ne toliau kaip už kokių dviejų šimtų žingsnių, prie krantinės kampo, vežimas atsitrenks į tvorą ir apvirs vos ne tiesiai ant žmonių... Siaubas, panika, šauksmai, žiūrovų sąmyšis – jie net prasiverš pro išsirikiavusių karių gretas; dvidešimt keturių žirgų žvengimas, įsakymai, kontrįsakymai, botagų pliaukšėjimas... Pagaliau baisusis vežimas bus pakeltas ir riedės toliau. Krantine kortežas atslinks į Santarvės aikštę ir per visus tuos nesklandumus pirmą kartą nuskambės Berliozo Didžioji gedulo ir triumfo simfonija, atliekama dviejų šimtų septynių muzikantų. Bet kas ją galės išgirsti toj sumaišty! Kai imperatoriai, carai ar karaliai bando pagerbti aukas, kritusias 25

PAV Ė SI N Ė J E

RIC HA RDU

WA G N E R I U

už laisvę, visada apvaizda tą akimirką pasiunčia ką nors pragariška: nežmonišką karštį, grūstį, katastrofą. Tai kartojasi per amžius. Tai ženklas, įspėjimas. Nenuostabu, kad ir tuo kartu iš rankų į rankas eis žurnale „Charivari“ išspausdintas pamfletas, kuriame apie liepos 28-osios ceremoniją bus parašyta: „Už piliečius mirusių laisvių gedulinga procesija vietoj piliečių, mirusių už laisvę, procesijos.“ O kur Berliozas? Priešais laidotuvių vežimą ir įkandin eis „muzikos korpusas, vadovaujamas p. Berliozo“, Nacionalinės gvardijos ketvirtojo legiono batalionai, iš šalių – municipalinės gvardijos kavalerija. Simfonija suskambės vos pajudėjus nuo bažnyčios. Berliozas, visada buvęs karingas gaidys, be galo originalus ir romantiškas, tokia herojiška proga mes taikią dirigento lazdelę ir valdys muzikantus... ilgu kardu. Berliozas dalyvaus maskarade. Deja, minios šurmulys ir Nacionalinės gvardijos manevrai užgoš nuostabios muzikos frazes, ir šios, užuot patraukusios dėmesį, pasklis ore ir ištirps. „Nė vienos natos neliko sveikos!“ – sušuks po to Berliozas. Tačiau liepos 26-ąją generalinės repeticijos metu šios simfonijos klausiusi publika bus sužavėta. Ją išgirdęs Wagneris parašys: „Ji didi – nuo pirmos iki paskutinės natos... Ši simfonija gyvuos ir žadins drąsą tol, kol gyvuos šalis, kurios vardas Prancūzija.“ Taip dar bus. O kol kas girdžiu nelinksmą Richardo burbėjimą. Suprantu jo nuotaiką. Suprantu, apie ką ir kodėl jis man, o dar labiau sau dėsto šiandien, kai mudu sėdim Bulonės miško pavėsinėj. – Tu juk supranti, – sakau Richardui, – kad tas šlovės siekimas, tas veržimasis į publiką, tas sėkmės vaikymasis tikram menininkui, vadinasi, ir tau – bjaurus, alinantis. 26

Pavė s inė j e

R ichardu

Wa g n e r iu

– Tačiau juk turi kada nors pasisekti, – pro sukąstus dantis jis atkakliai tvirtina savo. – Aš suprantu, kad genialaus (niekaip negali apseiti be šito žodelio...) menininko siela mums atrodo it paukštė, besiblaškanti tarp dangaus ir pragaro. Tačiau stiprybės jai teikia begalinis genijaus tikėjimas savimi. Deja, tas tikėjimas jam paspendžia spąstus, vos tik jis susiduria su šios ašarų pakalnės vargais. Menininkas, jausdamas kūrybos laisvę, nori būti laisvas ir gyvenime. Kasdieniai sunkumai jam nekvaršina galvos, jam atrodo, kad jis turi skraidyti laisvas nuo buities rūpesčių. Beje, ir aš taip manau. Bet štai! Kad genijus galėtų skraidyti laisvas, jis turi būti visuotinai pripažintas. Gali manyti, kad jis tiesiog savimyla, tuščiagarbis, bet tai netiesa. Jis vaikosi ne šlovės, o to, ką ji suteikia, – galimybės mėgautis laisve! Tačiau, siekdamas jos, menininkas nuolatos susiduria su tikraisiais tuščiagarbiais arba tokiais, kuriems pakanka ir pigių, menkų malonumų. Susiduria su jais kiek viename žingsnyje. Pasakyk man, kaip jam netapti panašiam į juos? O gal net tokiam pat? Juk jis patenka į minią, kuri jį laiko visai ne tuo, kas jis iš tikrųjų yra. Kokio reikia proto, kaip apdairiai reikia žengti, kad nė karto, – nė karto! – nesukluptum ir nesuteiktum progos klaidingai manyti apie tave. Deja, menininkas, visiškai bejėgis prieš gyvenimo niekšybes ir nemokėdamas apginti savo išimtinės genijaus teisės skraidyti, žiūrėk, pradeda pats prieštarauti tai savo teisei, ima beprasmiškai švaistytis, žemintis. Taip jis nuvertina savo talentą ir tampa žaisliuku piktavalių rankose. O juk, sakau tau, iš tikrųjų jis tenori vieno – būti laisvas, kad savo talentu teiktų laimę kitiems. 27

ISBN 978-9986-16-860-7

9 7 8 9 9 8 6 1 6 8607

Pavėsinėje su

VIKTORAS G E RU L A I T I S

Ri chardu Wagneri u

VIKTORAS GERULAITIS

Neišgalvotos muzikos istorijos