VASA ROS G R I U VĖ S I A I
1 . N uo tra uka Būna –
užsuka vėjas paklydėlis, limpančiais pirštais
praverčia algebros vadovėlį,
numestą andai ant sujaukto lovos krašto, įsimena kelias formules,
išsprendžia kelis nežinomuosius –
tiksliau, be jokios žinios iš čia prapuolusius, galbūt jau mirusius,
svetimo gūsio svetimoje žemėje užpustytus, tačiau vis dar plačiai besišypsančius knygų lentynose,
tarp apdulkėjusių herbariumų, niekad neuždegtų žvakių...
41
*
Aš tas –
su spaliuko žvaigžde krūtinėje, liūdnokomis akimis,
rankose laikantis šunį...
Ant lempinio televizoriaus motinos pastatytas... Linkteliu vėjui,
čia vis užklystančiam, linkteliu jam vos, vos
du su puse
dešimtmečio
tėvo fotografuojamas.
42
*
2 . Ke ičia mės vietom is
Sunku šitiek išbūti vienoje pozoje – beveik nekrustelint, nekvėpuojant –
laukiant ir laukiant paukštuko, kuris jau išskrido
pro išdaužto stiklo angą.
Dažnokai nutirpsta kojos, pradeda svirti rankos,
maldaujančios bent minutės poilsio...
Galiu kiek numigti plačiai atsimerkęs,
neišsiduodamas,
kaip dera budėjimo poste, bet juk ir akims,
atskirai nuo manęs vis budinčioms, retkarčiais reikia miegelio. Kurčio miegelio –
ausims įsitempusioms. Liūdno miegelio –
šypsenai užtaisytoms lūpoms.
43
*
Retkarčiais būtina pramankštinti kojas, kad atitirptų.
Todėl ir išmokau derėtis su vėju – išmokau įtikint trumpam susikeisti vietomis.
Štai ir dabar: jam į krūtinę
nuo laiko išblukusią įsegu žvaigždę, įkvepiu,
perduodu saugot nemirksintį šunį, iškvepiu –
kvapą atgavęs,
šuorais tolyn pasileidžiu.
44
*
3 . Se nuo ju marš rut u
Kokios čia būta kariuomenės? Ko taip ieškota? Ko nerasta? –
suluošino, subjaurojo – supleškino tvartus
ir senąjį elektrinės sandėlį – beliko vien pelenai;
išvartė geležinkelio bėgius –
abipus pylimo gurgia tušti vagonai; metalo laužui priduotas miškas, išvežtos vario voverės,
nuogas gegutės balsas mėtos griovy –
prisikukavo, mėtos
niekam nereikalingas;
45
*
šimtmetį neravėtas daržas – piktžolių tankumyne
slepiasi sulaukėjusios bulvės, tokių jau nevalgyčiau, nė nesodinčiau –
žemė susvetimėjusi –
kliba pakrantės blokai,
giliai po vandeniu dūsauja tiltas, slidžius turėklus šlifuoja kuojos bei ešeriai;
neatpažįstu mokyklos sienų, dingo biblioteka;
iškirstos kiemo slyvos,
topoliui amputuotos galūnės,
dairos pro langą ne mano motina, puola po kojom ne mano šuo, durys namų reikalauja kodo...
46
*
– Kokio kodo?
– Kokios kariuomenės? – Kokio vėjo?
2013 vasario 28–birželio 9, Vandžiogala
47
*
DA BAR JAU T I K RA I VI S K AS Arnui Ališauskui
Jį troškina, jis kyla ir eina vandens
naktimis pasisemti rieškučiom iš Letos –
jis dar tūkstančius metų ištroškęs gyvens kareivinių purve, katakombose, getuos, jis seniai nebeturi gimtųjų namų –
jeigu kraustytis liepia, tai kraustos iš proto, o sugrįžta – ir lengva, ir, būna, ramu,
lyg nuo jūros sirenos jam arfomis grotų, jam tas pats, kad cunamis artėja, arčiau
skudurais apvyniotas vonioj kapsi čiaupas, jo vaikystė nuo dviračio krito, tačiau
ta vaikystė per amžius nusausinta trauklapiais, jo vaikai susitepę galvijų krauju –
žaidė Žemę kas dieną peiliukais skerstuvių, jis taip laukė saliutų sulaukęs Naujų,
bet saliutų nei pernai, nei šiemet nebuvo,
57
*
jam Velykos kaip Vėlinės, Dieve, jam tai, ką iš dyko buvimo širdis padiktuoja,
jo savaitę ar tris – nei girdi, nei matai,
jis kaip prielipa koks: vos pristos – neatstoja, jo nežadink rytais, netrukdyk vakarais,
jo dailus kostiumėlis pradvisęs Gariūnais, jis ateis ir žodžiu apsvaigins it kerais –
jo valia apdrausti tavo dukros bei sūnūs, jis nelanko bažnyčios, jį lenkia visi
bent žingsniu į nutryptą gyvenimo šviesą,
vos paspaudęs tau ranką, jis klaus – kas esi? – tylią naktį –
58
*
išpuolus budėjimui dviese.
GI E S M Ė S G I M I M AS
Koks skaidrus dar pasaulis, kiek nuostabos žiūrint: nulijus aukštoje žolėje atsispindi dangaus tvenkinys –
plaukia valtis apvirtusi, skleidžiasi baltos lelijos, mėnesiena pulsuoja, nematomos krištolo gijos viską jungia vienovėn šią amžiną naktį, mumis
žaidžia nuovargio dievas – nuo kūnų nusimetam vilnas, nubalnojam žirgus, mėnesienoj atmirkom rankas ir, sugulę į žemę, žole užsiklojame kilnūs,
mūsų kruvinos burnos žiedadulkių ilgesio pilnos – mūsų geliantis sapnas jau tūkstantį metų trunkąs,
jau nebežvanga plienas, užkimo variniai trimitai – taip ramu bei tylu; šioj tyloj karalienė basa
žengia sodais pilies – jie nelaistyti kantriai nuvyto, o tauta išdidi prie karaliaus suklupusi kito,
bet nuo girios dar girdis baikščioji apuoko dvasia –
ta pati, kur prieš tūkstančius metų nuo girios girdėjos, kai su priešais kaip lygūs vis traukėm išversti vartus į dangaus karaliją, ir plaikstėsi karčiai prieš vėją
greitakojų žirgų, tik vargu ar taip skuosti reikėjo – štai mes gulim žolėj, ir dangus mus atspindi kartu
113
*
su žirgais nubalnotais, ir viskas, kas buvo sapnuota, mums sapnuojas iš naujo: lelijų žiedeliai balti – karalienė basa (nuo gimimo graži, bet ligota)
juos palinkusi skina, ir nieko gražesnio neduota kaip lelijų žiedai tie, per amžius žolėj iškalti.
114
*