Iš anglų kalbos vertė
Gab RI elė Ga I l Iūtė-b eR not I enė
Vilnius, 2024
RomanasPirmučiausia ėmiau ir užgimiau. Susirinko pasižiūrėti padorus pulkas, ir jie visada bent tokį nuopelną man priskirdavo: sunkiausias darbas teko man, mat motina, sakykim, nepersistengė.
Bet kurią kitą dieną jie matydavo ją lauke, gyvenamosios priekabos verandoje, geri kaimynai atkreipdavo dėmesį, kur dėsis neminkę nelaimių spenio. Visą šuniškai alsią vasaros pabaigą ir rudenį vos dirstelk įkalnėn, o ji ir čia, smulkutė dažyta blondinė, pešanti „Pall Mall“, įsitvėrusi turėklo tarsi laivo kapitonė, bet dabar galbūt atėjo jo pražūties valanda. Mes čia kalbam apie aštuoniolikinę mergiotę, visiškai vieną ir nėštut nėštutėlę. Tądien, kai ji nepasirodė, Nensė Pegot gavo eiti ir daužytis į duris, brautis vidun ir aptikti ją trūkusią ant vonios grindų, viskas aplink išvartyta, o aš jau lendu lauk. Slidus žuviaspalvis įkaičiukas, voliojuosi trupiniuose ant vinilo grindų, rangausi kaip kirminiukas, nes tebesu maišelyje, kuriame kūdikiai plūduriuoja prieš tikrąjį gyvenimą.
Ponas Pegotas lauke birbino mašiną, ruošėsi į vakarines pamaldas, tikriausiai mąstė, kiek iššvaisto gyvenimo laukdamas moteriškių. Žmona tikriausiai pasakė jam, kad pakentės minutėlę ir be Jėzulio, pirma turinti nueiti pasižiūrėti, ar toji nėštukė nebus vėl prisišniojusi. Mat ponia Pegot iš tų, kurios nešneka užuolankomis ir prireikus gali pačiam Kristui Jėzui liepti pasėdėti ir nespirgėti. Ji grįžo šaukdama, kad jis kviestų greitąją, nes vargšas vaikutis ant vonios grindų mėgina išsiplėšti iš maišo.
Kaip koks pamėlęs boksininkėlis. Šitaip ji sakė vėliau, mat nė kiek nesidrovėdavo aptarinėti juodžiausios dienos mano mamos gyvenime. O jei toks pasirodžiau pirmiesiems žmonėms, mane išvydusiems, – tebūnie. Man tai reiškia, kad turėjau bent menkiausią šansą. Nedidelį, pats žinau. Jei motina guli savo myžaluose tarp tablečių buteliukų,
o gelbėtojai pliaukši jos išstumtam vaikui ir liepia jam atrodyti gyvam, tikriausiai tam benkartui galas. Narkomanės vaikas gimsta narkomanas. Užaugęs bus būtent toks, apie kokius nenori žinoti, išpuvusiais dantimis ir negyvomis akimis, dėl jo teks rakinti įrankius garaže, kad tie neišeitų pasiganyti, jis apsileidęs kėpsos po savaitę nuomojamame motelyje toli nuo gražių greitkelio vaizdų. Jei šis vaikis tikėjosi ko nors padoriau, reikėjo pasistengti gimti kokiai nors turtingai, protingai ar krikščionei, blaiviai motinai. Juk visi žino, kad šiame pasaulyje gimusieji paženklinti nuo pat pradžių, vieni išlošia, kiti pralošia.
Tačiau aš nuo gimimo svajojau apie gelbėtojus superherojus. Ar tokia profesija apskritai egzistavo mūsų gyvenamųjų priekabų visatoje?
Ar visi jie paliko Smolvilį ir iškeliavo ieškoti, kur daugiau veiksmo? Gelbėti ar būti gelbstimam, štai kur klausimai. Iki paskutinio puslapio nori manyti, kad dar ne galas.
Visa tai nutiko trečiadienį, o tai neva bloga diena. Sielvarto pilna ir t. t. Be to, išlindau dar su tuo vaisiaus maišioku. Bet. Kaip sakė ponia Pegot, tasai gimimo maišas atneša ir vieną gerą dalyką: tai Dievo pažadas, kad niekada nepaskęsi. Konkrečiai. Vis tiek gali perdozuoti ar būti prismeigtas prie vairo ir gyvas iškeptas ant sėdynės, o gal, tiesą sakant, ir pats išsitaškyt smegenis, bet vienintelė vieta, kur neišleisi paskutinio kvapo, yra po vandeniu. Ačiū, Jėzau.
Nežinau, ar tai kaip nors susiję, bet vandenynas mane visada traukė. Paprastai vaikai įsijaučia vardinti kiekvieną dinozaurų markę ir modelį, dar ką nors. O aš – banginius ir ryklius. Net ir dabar turbūt daugiau negu normalu mąstau apie vandenį, apie plūduriavimą, pačią mėlyną spalvą ir kaip žuvims tas mėlis – tai viskas. Oras, triukšmas, žmonės ir mūsų atseit tokios jau svarbios nesąmonės – tik menkas niekis, jei išvis pastebima.
Iš tikrųjų jo nė nemačiau, tik nuotraukas ir tokią hipnotizuojančią bibliotekos kompiuterio ekrano užsklandą, kur bangos pasišiaušia ir ritasi. Tai ką aš išmanau apie vandenyną, jei dar nesu stovėjęs ant
Demonas VariagalV is smėlėto jo kranto ir žvelgęs jam į akis? Vis dar laukiu susitikimo su dičkiu, žinodamas, kad jis nepraris manęs gyvo.
Pačioje Li apygardos širdyje, tarp Ruelino angliakasių miestelio ir gyvenvietės, kurią žmonės vadina Paskutiniais Bėdžiais, kelio gale tarp dviejų stačių kalnų – ten stovėjo mūsų priekabėlė. Tuose miškuose praleidau nesuskaitomas valandas su berniūkščiu vardu Magotas, kartu braidėme po upokšnį, vartėme didelius akmenis ir jautėmės galiūnai. Aš galėdavau būti daug kas, bet būtinai „Marvel“, o ne DC didvyris, o pats mėgstamiausias man buvo Ernis. Magotas dažnai rinkdavosi Audrą, o ji juk merga. (Puikios galios ir dar mutantė, bet vis tiek.) Magotas buvo Mato Pegoto trumpinys, savaime suprantama, mano gimtadienio šventėje klykusios poniutės giminaitis, anūkas. Tai dėl jos mudu su Magotu kurį laiką galėjome būti šėlstantys kaimynai berniūkščiai, bet prieš tai jam dar reikėjo gimti, truputį anksčiau negu man, ir dar būti užkrautam jai ant sprando, nes mama išsiruošė ilgų atostogų į Gučlando moterų kalėjimą. Mums čia pakaktų medžiagos ne vienam jaunam gyvenimėliui sudirbti, bet taip jau sumanyta.
Vieta, kur gyvenome, garsėjo gausybe čia šliaužiojančių variagalvių. Žmonės mano, kad baisiai daug supranta. Štai ką suprantu aš. Tiek metų karstėmės uolomis visur, kur mėgsta gulėti gyvatės, ir neregėjome nė vienos variagalvės. Gyvačių – taip, nuolat. Bet gyvačių būna visokių rūšių. Pavyzdžiui, dažna tokia šlakuota, vadinama vandens velniu, ji lengvai supyksta, jei pykdai, ir staigiai kerta, bet jos įkandimas švelnesnis negu šuns ar bitės geluonies. Kai kerta vandens gyvatė, reikia išrėkti visus keiksmus, kiek tik turi prisikrovęs kaukolės kamaraitėje. Tada nusišluostai kraują, pasiimi pagalį ir toliau sau būni Adaptoidas, kapoji apsamanojusį blogio strampą. O jei įkirs variagalvė, tada jau galas visiems dienos planams, o gal net ir rankos ar kojos gabalui, taškas. Taigi didelis skirtumas, į ką žiūri.
Jei rūpi, išmoksi atskirti vieną nuo kito. Visi skiria aviganį nuo biglio ar „Whopper“ nuo „Big Mac“. Tai reiškia, kad jiems rūpi šunys ir
mėsainiai, bet gyvatė, po šimts, – tiesiog gyvatė. Mūsų užkampis pilnas variagalvių, sakydavo krautuvės kasininkai, kassyk išvydę mūsų adresą ant mamos maisto kuponų voko. Kasdien kartodavo mokyklos autobuso vairuotojas, užtrenkdamas duris paskui mane taip, tarsi užtrenktų jas priešais smailius gyvačių snukius. Žmonėms baisiai patinka tikėti pavojais, jeigu tik negerovės gresia tau, o jie gali sakyti: va tai tau, tu vargšyti.
Dar daug metų praslinks, kol perprasiu visus tuos vargšytinimus, ir visa tai susiję ne vien su gyvatėmis. Vienas iš blogų mamos sprendimų, kaip ji išmoko sakyti reabilitacijoje, o tokių, patikėkit, netrūko, buvo toks vaikinas vardu Variagalvis. Jis neva buvęs tamsios odos ir šviesiai žalių akių, kaip melunžeonas, ir raudonų plaukų, priversdavo atsigręžti. Jie buvo ilgi ir žvilgėjo tarsi pinigėlis, pasakojo motina, aiškiai visai pametusi galvą. Apie dešinę ranką rangėsi ištatuiruota gyvatė – ten jam buvo dusyk įkirsta, pirmučiausia bažnyčioje, kur jis vaikystėje bandė įrodyti vyriškumą tarp gyvačių čiupinėtojų giminės vyrų. Antrą kartą, vėliau, – toli nuo Dievo akivaizdos. Mama sakė, kad jam nereikėjo tatuiruotės, idant prisimintų, ta ranka ir taip jį be saiko kamavo. Jis mirė vasarą prieš man gimstant. Nelemtasis mano gimtadienis nustebino tiek žmonių, kad buvo iškviesta greitoji, o iš paskos – visa vaiko teisių sunkvežimių pelkė. Bet abejoju, ar kas nors stebėjosi matydami, jog augu tokiomis akimis, tokiais plaukais. Galėjau iškart gimt ir su tatuiruote.
Mama apie mano gimimo dieną pasakojo savaip, nors aš ja niekada netikėjau, turint omeny, kad ji tuo metu būdavo trūkusi. Aš, žinoma, ne kažin koks liudytojas, juk buvau naujagimis, ir dar maiše. Bet žinojau ponios Pegot pasakojimą. O jei bent dieną praleistumėt su ja ir su mano mama, greitai suprastumėt, kurį iš tų loterijos bilietų traukti.
Mama pasakojo šitaip. Tą dieną, kai aš gimiau, lyg iš po žemių išdygo jos kūdikio tėvo motina. Mama niekada nebuvo su ja susipažinusi ir visai to netroško, turint galvoje, ką buvo girdėjusi apie tą šeimą. Gyvates čiupinėjantys baptistai – ir tai nė pusės nepasakyta. Anot kalbų, tie žmonės lupdavo kits kitą ligi pamėlynavimo, vyrai karšdavo kailį
Demonas VariagalV is
žmonoms, motinos vanodavo vaikus bet kuo, kas tik papuldavo po ranka, neišskiriant nė paties Šventojo Rašto. Patikėjau mama, juk žmonės kalba, kad šitaip ir būna: tokie dievoti, kurie dalinasi gyvatėmis, mokės dalintis ir mėlynėmis. Jei jums čia naujiena, galbūt manot, kad sausa apygarda tai tokia, kurioje nerasi išgert. Pietvakarių Virdžinija, ko tik pas mus nebūna.
Tuomet, kai pasirodžiusi toji poniutė, mamai neva jau buvo gerokai įsiskaudėję. Tądien ją lyg iš giedro dangaus užgriuvo visas tas gimdymas. Tikėdamasi bent kiek jį apmalšinti, ji priešpiet įkalė „Seagram’s“ kartu su tiek baltų kryžiukų, kiek reikėjo, kad neužmigtų ir galėtų toliau lakt, ir dar vikodino, kai visko jau pasidarė per daug. Pakelia galvą, žiūri – prie vonios lango nepažįstamas veidas, primygtas taip, kad lūpos atrodo lyg skirmantas. (Mama taip sakė, nenorit, neįsivaizduokit.) Poniutė įlekia pro laukujes duris ir užsipuola mamą pragaro liepsnom ir siera. Ką gi ji daranti tam nekaltam ėriukui, Visagalio Dievo patupdytam jos įsčiose? Ji atėjusi atsiimti vienintelės savo velionio sūnaus dukros iš šios nuodėmių irštvos, kad išaugintų padoriai.
Mama visuomet dievagojosi, kad vos neįšokau į tą traukinį: būtų išgabenę pas kokią nors laukinę cypdavatkių padermę Atvirašiknyje, Tenesio valstijoje. Vietovardį pats sugalvojau. Mama nesileisdavo į kalbas apie tėvo giminę ir netgi nuo ko jis mirė. Tik kad nelaimė nutiko vietoje, vadinamoje Velnio Vonia, ir man draudžiama tenai eiti. Jei saugai paslaptis nuo mažų ausyčių, tik pasėji jose sėklą, ir ji mano galvytėje išaugo į kraupesnes žūtis negu bet kas, ką tokio amžiaus būčiau galėjęs pamatyti per televiziją. Net ėmiau siaubingai bijoti vonių, nors, laimė, tokios neturėjome. Turėjo Pegotai, o aš aplenkdavau lankstu. Bet mama laikėsi savo. Apie motušę Variagalvę pasakydavo tik tiek, kad ji buvusi žilagalvė sena žiežula vardu Betsė. Nusivyliau, tikėjausi bent jau Juodosios našlės vertų pasakiškų raudonų plaukų. Juk ji buvo vienintelė tėvo giminaitė, kurią galėjome tikėtis išvysti. Kai tėvas iškeliauja iš šio pasaulio prieš tau į jį atkeliaujant, gali baisiai daug gyvenimo iššvaistyti spoksodamas į tą juodąją skylę.
Bet mamai pakako to, ką išvydo. Ją kamavo baimė netekti globos ir reabilitacijoje ji stengėsi iš visų jėgų. Aš išlindau, mama užsidarė ir varė iki galo. Varė ir varė daug metų, kol tapo reabilitacijos spece, kaip sakoma. Nes tiek sykių reabilitavosi.
Matyti, kaip mamos pasakojimas tiesiog sujudino vandenį. Kažkokia poniutė išdygsta (arba ne), siūlo man geresnius namus (arba ne), tuomet keliauja sau, iškoneveikta skambiais keiksmais (tokia jau ta mano mama), nuo kurių poniutei turėjo net ausyse spengti. Ar mama išsigalvojo istoriją, kad mane pakamuotų? Ar jos suveltose smegenyse tai atrodė tiesa? Bet kuriuo atveju aiškiai pasakodavo, kad poniutė buvo atėjusi išgelbėti mergytės. Ne manęs. Jeigu tai buvo mamos pasaka – kodėl mergytės? Ar to ji iš tikrųjų troško – rausvo ryšulėlio, kuris priverstų ją susiimti? Nes aš nebuvau trapus?
Kitas dalykas, smulkmena, yra tai, kad pasakodama mama niekada netardavo tėvo vardo. Moterį vadina Vudolų ragana, nes tokia tėtės pavardė, bet vyro, užtaisiusio vaiką, ji nemini. Kitais sykiais apie jį pripasakodavo sočiai, kai meilė ir visi tokie reikalai apimdavo ją prieš pat trūkstant nuo antros alaus šešiukės. Jo ir jos nuotykiai. Bet šioje pasakoje apie mano būties pradžią jis – tik blogas sprendimas.
Aš čia sau pagalvojau: sudėstysiu viską tokia tvarka, kaip nutiko, galbūt praleisdamas vieną kitą jaunystės metą, kai nelaimės prislėgė nepakeliamai, tvarkingai sujungsiu kai kuriuos taškus. Bet, po galais. Būti vaiku – tikras siaubas, niekas nuo tavęs nepriklauso. Jei ištveri ir suaugi, lengviausia pamiršti visus vargus ir apsimesti, kad seniai žinojai, ką čia darai. Jei tik atsidūrei ten, kur pakliuvęs didžiuojiesi. O jei ne, lengviau tiesiog viską pamiršti, ir taškas. Taigi čia bus trečias variantas: nei didžiuojuosi, nei pamiršau. Nelengva.
Prisimenu, visada labiau mėgdavau apžiūrinėti daiktus, o ne kalbėti apie juos. Klausimų kildavo. Problema buvo žmonės. Jie manydavo, kad vaikai – nepakankamai išsivystę žmonės, kad išgirstų tiesų atsakymą. Pavyzdžiui. Kaimynai Pegotai kieme turėjo inkilėlį ant karties, iš visų pusių apkarstytą moliūgais su išgręžtomis skylėmis kaip durelėmis paukščiams. Tai buvo tarsi priekabų raizgalynė, kokių kartais pasitaiko, bet skirta paukščiams, kur viena pora sukuria šeimą ir niekas, nei vaikai, nei anūkai, niekada neišsikrausto. Jie tiesiog metasi krūvon ir atsivelka dar vieną priekabą, pastato ant plytų, lieka vienoje didelėje šeimynoje su savo apšnerkštomis verandomis ir nudriskusia vėliava virš pirmosios priekabos. Viena bedarbių tauta. Toks buvo Pegotų inkilas, paukštiška priekabų pisliava. Bet jokie paukščiai ten niekada negyveno. Paukščių lizdų nestigo medžiuose už namo, o gal jie susisukdavo kokioj nors nesuprantamoj vietoj, pavyzdžiui, po pono Pegoto mašinos kapotu. Kodėl nesikraustė į jau pastatytus, nemokamus namus? Ponas Pegotas sakydavo, kad paukščiai – kaip visi, jiems patinka gyventi savaip. Sakydavo matęs valdiškų būstų, į kuriuos įsikraustyti kainuodavo neką brangiau negu į inkilą, bet į juos taip pat nieks nenorėdavo.
Gerai, bet kam tą bjaurybę ten laikyti, visą supelijusią? Magotas papasakojo, kad per darbus jį pagamino Hamvis. Hamvis buvo vienas
iš Magoto dėdžių, pastarąjį sykį matytas netoli mokyklos maždaug „Bee Gees“ ir Elvio laikais. O dabar jau dešimtas dešimtmetis. Pegotai tiek metų laiko šitą paukščių paniekintą inkilą dėl ko, kad prisimintų savo sūnų Hamvį? Nepatikėjau. Pegotai iš viso turėjo septynis vaikus, gyvenančius ir Okaloje, Floridoje, ir vos už mylios. Tuose namuose tarsi puslaukinių žvėrių bandos, gaunančios paėsti, maumodavo nesuskaitoma daugybė pusbrolių ir pusseserių. Kasdien kiekvienas šeimos narys būdavo kalbinamas ir apkalbamas, išskyrus du: 1) Magoto mamą, 2) Hamvį. Viena sėdėjo Gučlande, kitas miręs dėl neminėtinų priežasčių.
Greta tuščio inkilo jie turėjo dar ir šuns aptvarą be šuns. Ponas Pegotas augino skalikus, kol nebeliko jėgų, kaip visi mums žinomi senukai, kol jiems dar nestigo kvapo, o šunys užvydavo į medį lapes ar meškinus. Rudenį jis vesdavosi mus miškan kasti ženšenių ar sasafrų, nes tie bent jau nepaspruks. Bet labiausiai – tiesiog pasivaikščioti. Paukščių balsus pažindavo taip, kaip kiti pažįsta, kas kalba per radiją. Kai paaugome tiek, kad gautume į rankas šautuvą, sulaukėme devynerių ar dešimties, jis mums parodė, kaip užversti elnią, kaip pakarti gaišeną ant medžio šakos virš kiemo ir išdarinėti, ant žvyro paleidžiant garuojančias žarnų kilpas. Ponia Pegot lėtpuodyje troškindavo žvėrieną. Jei jos neragavot, tai tas pats, kas išvis niekad nebūti valgius.
Tuščias šunų aptvaras stovėjo tarp mūsų priekabos ir Pegotų namo. Mudu su Magotu uždengdavome jį brezentu ir ten nakvodavome, paprastai tada, kai kur nors išvirtę medžiai nutraukdavo laidus ir negalėdavome žiūrėti televizoriaus. Vieną vasarą nakvojome ten gal mėnesį, po „Nintendo“ Duck Hunt rungtynių, kai aš netyčia paleidau iš rankų žaidimo šautuvą ir sudaužiau ekraną. Magotas prisiėmė nuopelnus už tą žygdarbį, kad manęs neišvarytų ir gyvam nenudirtų kailio. Ponia Pegot apsimetė, kad juo patikėjo, nors pati viską girdėjo. Tikriausiai visiems gyvenime pasitaiko toks aukso lopinėlis, kai viskas išsisprendžia todėl, kad tave užstoja geri žmonės, o tu, deja, viską paleidi vėjais, nes susinervini dėl kokios nors durnystės, tokios kaip sudaužytas televizorius.
Pegotų namas stovėjo kelio gale, iš visų pusių supamas miško. Vienu metu jie augino vištas, turėjo ir gaidį žudiko maniako protu, sapnuodavau jį košmaruose. Bet rimtai neūkininkavo. Nebuvo ir didžiausi bažnytininkai, bet mane nusivedė. Mama bažnyčios nekentė, nes kažkurie jos globėjai buvo per daug įsijautę, o aš pats nieko prieš neturėjau. Man patikdavo žiūrėti į giedančias moteris, o visa kita buvo galima pramiegoti. Be to, visas tas reikalas, kad esi mylimas savaime, Jėzus tavo pusėje. Ne atsuktas ar užsuktas čiaupas, kaip su žmonėm. Bet kai kurios Biblijos istorijos tai jau tikrai baisios. Nuo Lozoriaus sukvailiojau, maniau, tėtė gali grįžti, veržiausi eiti ieškoti. Ponia Pegot pasakė mamai, kad man reikėtų pamatyti tėtės kapą Tenesyje, ir jos gana smarkiai susibarė. Magotas mane nuramino, paaiškino, kad Biblijos istorijos – tam tikri superherojų komiksai. Jų nereikia painioti su tikrove.
Vaikystėje paprasčiausiai priimi skirtingus pasaulius su skirtingomis taisyklėmis, net vienų namų skirtumus nuo kitų. Pegotų namuose daiktus reikėdavo padėti į vietą. Ponas Pegotas grįždavo namo su pirkiniais ir jie tuojau atsidurdavo šaldytuve. Mudu su Magotu baigdavome Trečiąjį pasaulinį karą svetainėje ir surinkdavome visus lego ir kitą šlamštą prieš eidami laukan, kitaip būtume gavę velnių. O mano namuose ne taip, ten pienas, regis, gyvendavo savo gyvenimą ir stovėdavo ant spintutės, kol sugiždavo. Mama sakydavo, kad ir galvą pamestų, jeigu ta nebūtų pritvirtinta prie kaklo, ir tai buvo tiesa. Jos darbuotojos ženklelis – ant klozeto bakelio, makiažas – prie virtuvės kriauklės, rankinukas – lauke po kėde. Batai – galaižin kur. Tokia jau ta mama. Aš savo kambaryje stengdavausi susitvarkyt daiktus, labiausiai superherojų figūrėles ir bloknotus, kuriuose piešdavau. Kartą paklausiau mamos, kaip pakloti lovą, kad būtų visa uždengta, kaip rodo per televizorių, o jai tai pasirodė nors griūk iš klumpių kaip juokinga.
Mes, vaikai, laisvai klajodavome, kartais net pasiekdavome senuosius angliakasių miestelius, kur sublokuoti namukai atrodydavo kaip iš „Monopolio“, tik nebe visi vienodi dėl dykaduonių išdaigų ir to, kaip
skirtingai gali įgriūti stogai. Žaisdavome kalno karalių ant anglių kaugių, o namo grįždavome baltais akių vokais nuo anglių pajuodusiuose veiduose, kaip senovės angliakasiai, matyti nuotraukų albumuose. Arba dūkdavome upokšniuose. Ne tame neminėtiname su Velnio Vonia, kurio siaubingai bijojo mama ir kuris vis tiek buvo Skoto apygardoje. Pati geriausia vieta buvo smulki atšakėlė, tekanti tiesiai už mūsų namų, ten berniukas galėdavo tapti nematomas. Vanduo elgėsi savaip, gurgėjo po visais tais akmenimis. O po vandeniu – savotiškas dumblas, nuo jo pasijusdavai turtingas, jis kvepėdavo lapais, būdavo tirštas, o spalva tokia, kad norėdavosi paragauti. Vadinosi Pegotų atšaka, nes Pegotai ten gyveno ilgiausiai. Jų namą pastatė kažkoks senovės Pegotas prieš surenčiant visus kitus namus, kai čia dar buvo vienas didelis ūkis, kuriame mulais ardavo tabako laukus. Taip pasakojo ponas Pegotas. Ant tokių stačių šlaitų buvo galima arti tik mulais. Su traktoriumi būtum nuriedėjęs ir užsimušęs.
Priekaba, kurioje gyvenome mes su mama, teoriškai priklausė Pegotams, anksčiau ten gyveno Magoto teta Džunė, o paskui išsikraustė į Noksvilį. Mama ją nuomojosi iš Pegotų, tikriausiai dėl to jie ją prižiūrėdavo ir padėdavo, lyg mama būtų antrarūšė atsarginė, pakelta nuo suolelio, iš rungtynių pasitraukus jų pačių pagrindinei žaidėjai dukrai. Magotas sakė, kad Džunė tebebuvo jų numylėtinė, net kai gavo slaugytojos diplomą ir išsikraustė. O tai daug reiškia. Dauguma šeimų lengviau atleis sėdusiems į kalėjimą negu išsikrausčiusiems iš Li apygardos. Patikslinu: mes su mama jiems nebuvome giminės, todėl čia nebuvo šeimyninė priekabų raizgalynė. Tos landynės dažniau pasitaiko realybės šou negu realybėje, manau, dėl tos pačios priežasties, dėl kurios žmonėms patinka pastebėti variagalvius ten, kur jokių variagalvių nėra.
Pegotai turėjo tik savo namą ir vieną papildomą priekabėlę. Palei visą mūsų kelią stovėjo dar devynių ar dešimties šeimų būstai, visi padoriai prižiūrimi ir, vėl kartoju, nesusigiminiavę.
Tačiau Pegotai neabejotinai buvo griausminga orda. Pavydėjau Magotui, kad jis turi tiek pusbrolių ir pusseserių, nors jam tai atrodė
Demonas VariagalV is savaime suprantama. Net gražuolės vyresnės pusseserės visos tik: „Ojojoi, Mati, dėl tų blakstienų tave galima nudėti! Kokia neteisybė, kad tokį dailų veidą Dievas atidavė bernui!“ O tada krykštaudavo, nes Magotas bandydavo užsukti rankas šitoms išsikačialinusioms šokėjoms, nors jos juk iš tikrųjų būtų kuo ramiausiai suspardžiusios menką jo subinaitę. Jos tikrai jo nebijojo. Taip jie tik žaisdavo, mergiotės mergiotiškai čiauškėdavo su Magotu, o jis apsimesdavo, kad siunta.
O aš tik: tu ką, rimtai? Taip, suprantu, kad „gražus“ – toks žodis, su kuriais vyrams geriau elgtis kaip su triperiu ir saugoti savo kiaušius. Magotui visokie vyriškumo klausimai atrodė, švelniai tariant, painūs. Bet tai nutikdavo tuomet, kai šalia nebūdavo nieko, kas jį pasmerktų, vien pusseserės. Ir aš, bepusseseris dundukas, kuris būtų dar ir primokėjęs, kad tik kokia mergiotė šitaip kirkintų mane ir užsigultų pusiau ant manęs, visiems suvirtus į krūvą ant svetainės grindų žiūrėti „Volkerio, Teksaso reindžerio“. Aš, dundukas, vienas sėdintis ant sofos ir žvelgiantis į draugą toje krūvoje, galvojantis: biče. Kaip gali taip baisiai nepatikt, kai tave dievina?
Vis sakau: ponia Pegot šį, ponia Pegot tą, ir taip rašysiu toliau, nes tiesą prisipažint gėda. Vadinau ją mamule. Taip ją vadino Magotas, todėl ir aš. Žinojau, kad jo pusseserės nėra mano pusseserės, o ponas Pegotas nėra mano senelis, vadinau jį Pegu, kaip visi. Bet maniau, kad visi vaikai turi mamulę, kaip ir atvejo vadybininkę, nemokamus pietus mokykloje ir konservuotų dešrelių su pupelėmis, kurių įdėdavo į maišelį parsinešti namo savaitgaliais. Ta prasme, ją paskiria. Kur daugiau man ją gauti? Mama neteikė jokių vilčių, pati buvo našlaitė, vėtyta ir mėtyta per globėjus. Vaiduoklio tėtės motiną jau minėjau. Tad man teko dalytis su Magotu. Poniai Pegot tai, regis, tiko. Oficiali mano nakvynės vieta buvo pas mamą, o Magotas turėjo savo kambarį Pegotų namo viršuje, tačiau ji pati niekaip mūsų neskirstė: vienodi „Hostess“ pyragaičiai, vienodi kaubojiški marškiniai, kuriuos abiem pasiuvo su kutais ant rankovių. Tas pats smūgis petin krumpliais, jei keikdavaisi
ar atsisėsdavai prie stalo su kepure. Nesakau, kad trenkdavo skaudžiai. Bet, Kristau Jėzau, jau liežuviu kaip išskalbdavo. Pažiūrėjus į ją, tokią smulkutytę bobulytę trumpais žilais plaukais ir mamiškais džinsais bei geltonomis žemakulnėmis basutėmis, pagalvotum: čia tai jau niekas man nepastos kelio. O nežinai. Jei ketinsi apvogti ar apšmeižti gerus žmones, ar aplaužysi jos pomidorus, ar įkliūsi, uostydamas iš popierinio maišelio jos plaukų laką, ji sugebės išbarti taip, kad kone galva nuo pečių nusiris.
Ji vienintelė mane vadino tikruoju vardu, kai visi kiti jį pamiršo, net mama. Tik daug vėliau gyvenime, būdamas gal dvidešimties, supratau, kad kitur pasaulyje žmonės vadinasi tais pačiais vardais, kuriuos gavo gimdami. Iš kur galėjau žinoti? Taigi Snoop Doggas, Nasas, Scarface –ne mamų duoti vardai. Tiesiog maniau, kad visur taip, kaip pas mus, gimtojoje Li apygardoje, kur dauguma žmonių gauna kitą vardą ir tas prilimpa. Mažius, Murzė ar Kasa. Galima spėti, kad Hamvis ne visada buvo Hamvis. Ponas Pegotas tapo Pegu – Kaiščiu, – kai šovininė anglių šachtos tvirtinimo mašina sutraiškė jam koją. Kartais vardas susiranda tave ir tu tarsi šuva atsiliepi į jį iki pat mirties, ir jis pakliūva į laikraštį kartu su oficialiu tavo vardu, kurį visi jau būna pamiršę. Perverčiau nekrologų puslapį ir galvojau, kad tie vardai dažniausiai žiauroki. Kas gi norėtų mirti kaip senas Bukis? Bet gyvenime – nieko tokio, gali nupirkti alaus savo geriausiam draugui Magotui – Vikšrui – ir nė vienas apie tai nė nesusimąstysite.
Taigi nebuvo įprasta, kad ponia Pegot toliau vadindavo mane gimtuoju vardu, kai visi liovėsi jį vartoję. Tai Deimonas. Pavardė – Fyldsas, kaip mamos. Kai po tokio nenuobodaus mano gimimo reikėjo pildyti anketas ligoninėje, ji, matyt, turėjo priežasčių nesusieti manęs su tėvu. Žinant tai, ką žinau dabar, klausimų nekyla, bet panašus į jį turėjau pasidaryti pamažu, kai išdygo plaukai. O anuomet, kai išvaizda tebebuvo pagrindinis mamos privalumas, o jos žodyne dar nebuvo tokių žodžių kaip „blogas sprendimas“, galbūt būta ir kitų kandidatų. Nė vienas džentelmeniškai nepasisiūlė įrašyti savo pavardės. Ar parvežti ją namo
Demonas VariagalV is iš ligoninės. Kaip beveik visas džentelmeniškumas mamos gyvenime, ta pareiga atiteko ponui Pegui. Ar jis džiaugėsi tuo, ar ne – atskiras klausimas.
O dėl to Deimono – kas gi kitas, jei ne ji, galėjo sugalvoti tokį nucukruotą nulaižytą vaikinų popgrupės dainininko vardą. Ar ji tikėjosi, kad bent spėsiu atsiplėšti nuo jos papo, kol žmonės tą vardą pavers Demonu? Dar nė mokyklos lankyt nepradėjęs spėjau visko prisiklausyti. Žviegiantis Demonas, Demono sėkla. Bet kai užsiželdinau varinius plaukus ir pramokau šakotis, pradėjau girdėti „mažasis Variagalvis“. Girdėdavau dažnai. Suprantat, joks gyvas berniukas nenori būti kažkoks ten mažasis. Visiems, sugalvojusiems pavadinti vaiką Jaunėliu, patariu: mažõsios jūsų kopijos gyvenimas bus toks pat žavingas kaip ant kilimo rasta sukrekėjusi sperma.
Tačiau kai turi įžymų Vaiduoklį tėtę, viskas ima atrodyti truputį kitaip, ir negalėčiau pasakyti, kad šia prasme kristi į akis buvo taip jau baisiai nemalonu. Maždaug tuo metu, kai Magotas pradėjo eksperimentuoti su vagystėmis iš parduotuvių, mane pradėjo vadinti Demonu Variagalviu. Negali ginčytis, skamba galingai.
