a product message image
{' '} {' '}
Limited time offer
SAVE % on your upgrade

Page 1


R omana s

Iš anglų kalbos vertė Vilma Krinevičienė

Vilnius, 2019


Mary Chamberlain

Le Brokas (Norman Le Brocq), komunistų partijos narys, jis taip pat platino skrajutes, kviesdamas maištauti prieš vokiečių pajėgas. Kiti pavieniai asmenys dalyvavo slaptose protesto akcijose, pavyzdžiui, tepliojo sienas V raide, simbolizuojančia pergalę, skleidė propagandinę informaciją, o keletas tarnautojų globojo už įstatymo ribų paskelbtos Gelbėjimo armijos narius. Kai 1942 metais buvo konfiskuoti radijo imtuvai, Čarlzas Rėjus (Charles Rey), jėzuitų kunigas, panaudojo savo geologinę kolekciją detektoriniams radijo imtuvams gaminti. Pasipriešinimu apkaltinti salos gyventojai buvo deportuojami arba, po 1944 metų rugpjūčio, įkalinami vietoje.


PROLOGAS

Sent Heljeris, Džersis, 1985-ųjų birželis Margas marmuro grindis reikėjo nušveisti. Žengiant jos kulniukai aidžiai kaukšėjo tuščiame name. Platūs ąžuoliniai laiptai vis dar išlikę, tačiau baliustrados atrodė dulsvos ir apdulkėjusios, rubino spalvos kilimas ant pakopų išdilęs, o laiptų virbai apsinešę žaluma. Kairėje buvo karininkų baras, kur ji pirmą kartą išgirdo „Lili Marleen“ iš gramofono. Dora pravėrė burną. Dainos posmai sukosi galvoje. Mokėjo žodžius atmintinai, netgi dabar, po tiek metų. Ji nužingsniavo laiptų aikštele, užlipo į palėpę. Virpančiais pirštais pasuko durų rankeną. Ji visai viena. Kas, jei durys užsitrenks už nugaros ir ji negalės išeiti? Niekas nežino, kad ji čia, niekas negirdės pagalbos šūksnių. Vis dėlto kažin kas traukte traukė ją vidun, prisiminimai, rodos, primygtinai kvietė. Eikš arčiau.

7


PIR M AS SK Y R IUS DOR A

Londonas, prieš kelis mėnesius, 1985-ųjų kovas Prašom man atleisti už tokį netikėtą laišką, tačiau bandau rasti Dorą Saimons, arba Simons, paskutinį kartą matytą 1943 metais Džersyje. Manau, ji dirbo pribuvėja... Laiškas parašytas 1985-ųjų kovo 24 dieną, ant laiškinio popieriaus su viršuje nurodytu siuntėju: Hantingtono svečių namai, Blumsberis. Dora gerai žinojo tokias vietas. Raštuoti kilimai, nailoninė patalynė, tradiciniai angliški pusryčiai. Pigu. Šį adresą man davė ponas Džozefas O’Kleris iš Anso ūkio, Sent Martino Džersyje... Dora perlenkė laišką ir skaudžiai klestelėjo ant kėdės virtuvėje. Krūtinę užgulė sunkumas, ir jai ėmė trūkti oro. Kas tas Džozefas O’Kleris? Logiška, kad po šitiek metų kažkas gyvena tame ūkyje, bet iš kur gavo jos adresą, lieka tik spėlioti. Išvykdama juk niekam nepaliko jokios informacijos apie save. Ir nepažinojo jokių airių, o jei ir pažinojo, tai pamiršo. Kad ir kas tas O’Kleris būtų, jis suklydo dėl jos pavardės. Ji Saimon. Ne Saimons. Ir ne Simons. Nesunku suklysti, kai nežinai. Tai gali būti apgaulė. Ji atsakys, o tada bus įkalbėta užsisakyti „Reader’s Digest“ ar įsirašyti į vieną kulinarijos klubų, kurie jos visiškai nedomina. Juk nuolatos gauna tokių laiškų. Sveikiname! 9


Mary Chamberlain

Jūs laimėjote pagrindinį prizą milijono svarų loterijos lošime. Prieš atsiimdama laimėjimą, užsisakykite metų prenumeratą... Dora suglamžė laišką. Nuėjo prie kriauklės ir pripildė virdulį vandens. Puodelis arbatos. Būtent tai, ko jai reikia. Bėgant laikui ji tapo tikra angle – geria arbatą, vos tik kas atsitinka. Netgi ėmė pakęsti arbatą su pienu. Dora įjungė radiją. Pasigirdo ausį rėžianti, disonuojanti daina. Ji siekė cigarečių, kreivai žvilgčiodama į popieriaus gniutulą ant stalo. Toji muzika ne jos skonio. Jokios melodijos, tik atskiri, netvarkingi, chaotiški epizodai. Ji vėl išskleidė laišką, pirštais išlygino raukšles. ...nors, kaip jis sakė, adresas gali būti pasikeitęs. Jei jūs ne Dora Saimons (ar Simons), gal malonėtumėt atsiliepti ir pranešti man, kad galėčiau išbraukti jus iš savo paieškų. Įsikibusi į kėdę Dora atsistojo. Nuoširdžiai jūsų Barbara Humel Laiško autorė neužsimena, kodėl norėtų susisiekti su Dora. Ir jos vardas Dorai nieko nesako. Galbūt Barbara Humel yra vienas iš tų kūdikių, kuriuos ji priėmė. Juk beveik niekada nesužinodavo jų vardų. Vardai būdavo suteikiami vėliau, krikštijant, ir pribuvėjų ten niekas nekviesdavo. Be to, Humel – ne angliška pavardė. Gal labiau skandinaviška. Arba vokiška. Jos anglų kalba nepriekaištinga, bet vėlgi Europoje kalbų mokoma kur kas geriau nei Anglijoje. Europoje, tarsi Anglija nebūtų jos dalis. Tarsi Dora nebūtų jos dalis. Žinoma, Humel gali būti pavardė pagal vyrą. Ji pasirūpins tuo laišku vėliau: Brangioji Barbara Humel. Dėkoju jums už laišką, gautą 1985 metų kovo 24 dieną. Arba nekreips dėmesio, tarytum nė nebūtų jo gavusi, vėl suglamžys ir išmes į šiukšlių dėžę. Tas vardas gali būti išgalvotas. 10


Paslėpta

Galbūt laiškas nuo kokio nors nusikaltėlių sindikato. Kas, jeigu jie bandys ją šantažuoti? Dora išjungė radiją. Už lango lijo ir pūtė vėjas. Virdulys spragtelėjęs išsijungė, ir Dora supylė vandenį į arbatinį. Ji bent jau nenaudojo arbatos maišelių. Dar ne tiek anglė. Vis dar plikydavo arbatos lapelius, tikrus lapelius, jie pūsdavosi vandenyje; iš jų išeidavo geras kompostas. Panaudotus lapelius sudėdavo į dėžutę kriauklėje, paskui suberdavo į kibirą su lupenomis ir obuolių graužtukais ir kartą per dieną išpildavo viską į komposto dėžę. Sodas buvo jos pasididžiavimas ir džiaugsmas. Dėdė Otas juo nesidomėjo. Džiaugėsi, kai Dora sutiko rūpintis sodu. Sutaupai man pinigų, sakydavo. Tačiau iš tiesų priežastis buvo kita. Dėdė manė, kad darbas sode jai bus tarsi terapija, ir buvo teisus. Ji turėjo gerokai paplušėti, kol sodas atgavo savo vaizdą. Dabar krūmokšniai buvo tankūs ir aukšti, žolynai vešlūs ir spalvingi, o vyšnia – jos tėvo mėgstamiausias vaismedis  – subrendusi ir derlinga, net jei paukščiai nurinkdavo uogas anksčiau už ją. Netrukus vyšnia pasipuoš žiedais. Ji visada pražysdavo kartu su kamelijomis, po magnolijų, ir rožinių žiedelių krioklys savaitė po savaitės nuvilnydavo per sodą. Ji buvo pasisodinusi raganių ir vijoklinių rožių, visterijų ir hortenzijų, ir, sezonui įsibėgėjus, jos paskleisdavo savo žiedų paletę, užliedamos sodą saldžiu, nostalgišku aromatu. Narcizai taip pat netrukus prasiskleis. Narcizai atsparūs. Dora stebėjo, kaip vėjas lenkia juos prie žemės, o lietus plaka pumpurus. Debesų aptrauktame danguje nesimatė nė menkiausios properšos. Jai teks eiti prastu oru, apsivilkti lietpaltį, apsiauti tvirtus batus. Nesušlaps. Nusipurtys vandenį ir atsities, kaip tie narcizai. Dora negalėjo pakęsti skėčių. Jie užimdavo per daug vietos ir nuo vėjo išsiversdavo išvirkščiai. 11


Mary Chamberlain

Galbūt ji galėtų parašyti tai Barbarai Humel ir paklausti, kodėl ieško Doros Saimon. Ar galėtų padaryti tai neišsiduodama, kas esanti? Aš palaikau ryšį su Dora Saimon (prašom atkreipti dėmesį į pavardės rašybą), kuri paprašė manęs paklausti, kodėl jos ieškote. Gana. Jai viskas gerai. Kvėpavimas normalus, rankos nebedreba, krizė praėjo. Šis laiškas nieko nereiškia. Dora vėl suglamžė jį ir įmetė į šiukšlių dėžę. Tada išsitraukė iš po laiptų pirkinių vežimėlį, pasitikrino, ar turi piniginę, ir žvilgtelėjo į veidrodį, ar deramai atrodo. Ir kada gi pabalo jos plaukai? Jie vis dar tankūs ir banguoti, tačiau jų sodrios vasariškos spalvos buvo virtusios žiemiškomis. Kaip arktinės lapės ar kalnų kiškio. Galbūt derėtų nusidažyti? Ne per ryškiai, ne per daug įžūliai. Tiesiog dažomuoju šampūnu, suteikiančiu švelnų atspalvį. Jos didingoji karūna. Dabar ji nubraukdavo plaukus nuo veido, garbanas išlygindavo, įtempdavo ir susukdavo į kuodą. Su tokia šukuosena atrodė griežta, nelabai draugiška. – Žmonės mano, kad tu nelinkusi bendrauti, – kartą pasakė jai Čarlzas. – Laiko tave abejinga. Rūsčia. – Taupau pinigus, – atsakė ji. Kaip ji galėtų leisti sau reguliariai lankytis pas kirpėją iš universiteto mokamos pensijos. Ji galėjo prašyti paaukštinimo, tačiau niekada neturėjo tiek drąsos. Visą savo darbingą gyvenimą džiaugėsi, galėdama dirbti ir išlaikyti tinkamą lygį. Jos širdis mirė per karą, Dora tai žinojo. Kūnas vis dar laikėsi, bet vis labiau jautė metus. Ji atrodo sena. Gal jai tiktų trumpi plaukai? Gal paleisti garbanas? Geras kirpimas laikytųsi mėnesius. Ji įtraukė skruostus, pasisuko šonu ir pažiūrėjo į save akies kampeliu. Pajaunėtų keleriais metais. 12


Paslėpta

Ji gana konservatyvi, pati tai žinojo. Čarlzas visada taip sakydavo. – Velniškai užsispyrusi. – Tiesiog mėgstu nusistovėjusią tvarką, – atsakė Dora. Tačiau po dėdės Oto mirties jai nebereikėjo prie nieko taikytis ar patarnauti. Ji užsitempė kepurę nuo lietaus, nuleido kraštus. Tada stabtelėjo ir nužvelgė šiukšlių dėžę, kur gulėjo suglamžytas popiergalis. Tas laiškas skatino ją grįžti į vietą, kurios manė niekada daugiau nebeaplankysianti. Jis kėlė jai nerimą. Dorai nepatiko tokia makalynė. Va čia tai žodis. Tam tikra prasme galėtų būti vokiškas, su visais tais kapotais skiemenimis. Ji jaučiasi išmušta iš vėžių. Po karo griežtai kontroliavo savo gyvenimą, tačiau jis virto savotišku kalėjimu, su plonomis it voratinklio gijos grotomis. Nenuostabu, kad jai norisi pasikeisti šukuoseną. Ir kodėl nenuėjus į soliariumą? Arba nepasidarius veido plastinės operacijos? Nepasikeitus? Negi ji iš tiesų tokia atstumianti? Bibliotekos knygos. Ji patikrino pirkinių vežimėlį. Žinoma, perskaičiusi sudėjo jas ten. Senas įprotis. Ji tikriausiai sensta. Darosi užmarši. Ji turi tam priešnuodžių. Stengiasi visą laiką kuo nors užsiimti, ypač dabar, kai nebedirba. „Niekada nenuobodžiauk, – sakydavo jos tėvas. – Bet nebijok patinginiauti.“ Jis žinojo galybę posakių. Ji prisimindavo tėvą kiekvieną dieną, nors po jo mirties praėjo daugiau nei penkiasdešimt metų. Šitaip mirusieji tęsia savo gyvenimą, tampa nemirtingi. Kas prisimins Dorą? Ji neturi vaikų. „Iš dulkės į dulkes... – taip kartodavo jos tėvas. – Į visus klausimus atsako mokslas. Kam reikalingi rabinai ir kunigai?“ Dora buvo gana aistringa bridžo lošėja, priverstinai praktikuodavosi dalydama sau kirčius ant virtuvės stalo ir tris kartus per savaitę lankydamasi klube. Vykdavo į turnyrus Istborne ar Skarbore. Ji lavinosi groti klarnetu, pirko natas iš „Boosey & Hawkes“ 13


Mary Chamberlain

parduotuvės Ridžento gatvėje. Kartą per savaitę vakarieniaudavo su Čarlzu, kai tas atvykdavo iš Kento, pas ją arba restorane. – Kodėl mums neapsigyvenus kartu, – sakydavo jis.  – Tau nebūtina už manęs tekėti. – Man patinka taip, kaip yra. Ir jos sodas. Grynas džiaugsmas. Ravėjimas, genėjimas, pjovimas, karpymas. Jis atrodo it džiunglės, tačiau su sava tvarka. Anso ūkyje augo visterija, nedailus, daug matęs augalas, jis stovėjo tarytum apglėbęs priešakinę namo dalį ir pražysdavo gegužę. Ji ir dabar matė jį, su tais nuostabiai kvepiančiais melsvais ir purpuriniais karuliais. Ir rožes. Ryškiai rožines vijoklines gyvatvorėse, įprastas svaigiai kvepiančias baltas arba tamsiai raudonas pakraščiuose. Anksčiau to neprisiminė. Dora pajuto, kaip sudrėko pažastys, kojos ir rankos ėmė virpėti. Įsikibo į stalo kraštą. Ramiai. Nusiramink. Giliai kvėpuok. Susiimk. Ar jos pasąmonė bando tai atkurti? Vaizdinė atmintis? Trapi ir nesusiformavusi, dabar dauginasi, plečiasi it vėžio ląstelės. Ar jos sodas ne kas kita kaip memento mori? Kieno? Anų laikų? Meilės? § Praėjo visa savaitė. Vaizdas priešais namą priminė Braitono paplūdimį po ilgojo savaitgalio. Tuščios picų dėžės, aliuminio folijos draiskanos, apelsinų žievės, sulčių pakeliai. Laikraščiai. Tušti vyno buteliai. Dabar jie turėjo išstumti šiukšlių konteinerius ant šaligatvio, kas reiškė, kad lapės pasidarbuos dar iki atvažiuojant šiukšlių vežėjams. Ji jau ne kartą buvo įspėjusi savo nuomininkus 14


Paslėpta

nemesti maisto likučių į šiukšlių konteinerius. Bet jie vis tiek tai darė. Toks vaizdas pasveikindavo kiekvieną trečiadienio rytą. Ir viską tekdavo tvarkyti jai. Ji užsitraukė gumines pirštines ir pasiėmė didžiulį juodą plastikinį maišą. Susėmė liekanas, surinko perplėštus maišus ir sukimšo į vieną naują. Tą rytą lapės buvo ypač aktyvios. Visi šiukšlių konteineriai buvo išversti, įskaitant, kaip pamatė Dora, ir josios, nors ji kruopščiai sekdavo, kad į šiukšles nepatektų nieko, kas galėtų privilioti gyvūnus. Na štai ir vėl. Dora pakėlė laišką ir jau norėjo įbrukti į maišą. Visgi įsidėjo jį į kišenę. Pažiūrės dar kartą. Ji atsitiesė, išgirdusi šiukšliavežės burzgimą, stipriai užveržė maišo viršų. Reikės pasikalbėti su šiukšlių vežėjais. Paprašys, kad kitą kartą viską sutvarkytų. Už ką gi ji moka mokesčius, jei ne už šiukšlių išvežimą ir apšviestas gatves? Geriau pagalvojus, toji moteris ieško Doros, paskutinį kartą matytos 1943 metais. Gali būti, kad ją domina ankstesnis laikotarpis. Anso ūkis. Ji galėtų papasakoti apie tas dienas. Karo meto romanas. Žinote, kaip būna. Trumpa akimirka. Svaiginanti meilė. Visgi ji parašys tai Barbarai Humel. Nors toji moteris gal jau išsikraustė iš viešbučio. Tokioje vietoje ilgai neužsibūni. Tai būtų geriausias sprendimas. Dora atsakytų į laišką, bet moteris niekada to nesužinotų. Dora nusišypsojo, žengė ant šaligatvio ir pamojo šiukšlių vežėjams.


Profile for knygos.lt

PASLĖPTA  

Knygos PASLĖPTA ištrauka

PASLĖPTA  

Knygos PASLĖPTA ištrauka

Profile for knygos.lt
Advertisement