PASKUI, KAI UŽGESO KOLIZIEJUS

paskui, kai uzĚŒgeso Koliziejus

paulius jurkevičius

paskui, kai užgeso Koliziejus neoromanas iš epicentro

Vilnius, 2020

6

paskui, kai uĹžgeso Koliziejus

7

Ši knyga nėra faktų apie pandemiją rinkinys. Juolab kad faktų apie pandemiją yra įvairių ir jie gana prieštaringi. Ne, ši knyga ne apie tai. Kovo mėnesį Italijoje buvo paskelbtas griežčiausias karantinas Europoje, ir aš pradėjau portalui „Delfi“ rašyti apie įvykius pandemijos epicentre. Tekstų žanras buvo aiškus ir konkretus – reportažai. Rašiau žurnalistiką, bet pasąmonėje knibždėjo kitokio pobūdžio – literatūrinis – tekstas. Mano gyvenime taip ne kartą buvo atsitikę: Vilniaus universitete baigęs filologiją buvau nublokštas į žurnalistiką. Čia tas sunkus atvejis, kai nori rašyti apsakymus, bet tenka kurti žinutes telegramų agentūrai ELTA. Todėl gavęs netikėtą BALTO leidyklos pasiūlymą rašyti knygą apie pandemiją pagalvojau – štai puiki tekstinio išsidvejinimo galimybė: ryte rašai reportažą, naktį – romaną ta pačia tema.

Sunkiausias momentas buvo 2020-ųjų rugpjūtį Druskininkuose ir Nidoje. Atrodė, kad pandemija baigėsi, viskas pamiršta.

Prisiversdavau dar kartą išgyventi dramatiškas absoliučios izoliacijos dienas Romoje. Kankino mintis: ar apskritai to reikia? Paskui perskaičiau Izraelio rašytojo Davido Grossmano kalbą virtualioje Frankfurto knygų mugėje. Jis klausė: „Ar mes – autoriai – rašydami apie tai, kas vyksta, galime sukurti tam tikrą dvasinę vakciną?“ Atsakymą turėsite perskaitę šią knygą. Aš manau, kad mums visiems svarbu nepamiršti, kokie buvome prieš pandemiją. Kokie dėl jos tapome. Ir koks nuostabus bus mūsų pasaulis, kai išauš diena ir ekranuose nušvis skaičius: 0 užsikrėtimų.

Autorius Roma – Druskininkai – Nida – Roma

dešimt dienų Lietuvoje

111

TREČIA DALIS (PANDEMINĖ)

GYVENIMAS EPICENTRE

112 paskui, kai užgeso Koliziejus

Imparerai a tue spese che nel lungo tragitto della vita incontrerai tante maschere e pochi volti.

Ilgame gyvenimo kelyje tau teks savo kailiu patirti: susidursi su daugybe kaukių ir mažai veidų.

LUIGI PIRANDELLO. „Uno, nessuno e centomila“ („Vienas, nė vieno ir šimtas tūkstančių“)

gyvenimas epicentre

ERDVĖS IR VIETOVĖS Koliziejus – Appio Latino kvartalo perimetras – Aureliano siena – tuščios aikštės – tuščios gatvės.

VEIKIANTIEJI (ASMENYS IR NE ASMENYS) autorius – Jurga – Barbora – Mūza – tabako pardavėjas Gianfranco – laikraščių pardavėjas Marcello – restorano savininkas Maurizio – policijos patruliai – baritonas balkone – beprotis – pankolio medis – Judo medžiai – žalios papūgos.

EMOCIJOS IR BŪSENOS sapnai – svajonės – baimė – desperacija – nuostaba – laukimas.

VEIKSMO GRAMATINIAI LAIKAI presente (dramatiškas) esamasis. Finale – paprastas būsimasis (futuro semplice).

113

114 paskui, kai užgeso Koliziejus

Kovo devintoji, pirmadienis Užsikrėtusiųjų – 7985 (+1500 per vieną dieną), mirusiųjų – 463.

KOLIZIEJUS I Karantino gaivalas pirmiausiai sujaukė Romos kavos barus. Įlekiu pas Sonią rytinio espreso ir matau subjaurotą interjerą: baro erdvė apraišiota signalinėmis raudonų ir baltų dryžių juostomis.

Jos pririštos prie kėdžių, o kėdės atitrauktos riebaus pusmetrio atstumu nuo tos vietos, kur baristas paprastai pastato klientui kavos puodelį. O gal net ir metro. Sustoju kaip įbestas vidury baro, giliai kvėpuoju ir dairausi. Kas čia vyksta? Žiūriu į Sonią, Sonia žiūri į mane. Nuo tada, kai vieną rytą atsainiai rimtu tonu pasakiau jai tu sei la piu’ bella barista dell’Appio Latino – tu esi gražiausia Appio Latino kvartalo baristė – Sonia pradėjo į mane žiūrėti kažkaip kitaip: burna nesišypso, bet akys juokiasi. Šįsyk ji žiūri į mane, bet nesijuokia nei jos burna, nei akys. Matyt, nesugebėsiu jos pralinksminti.

Gal rytoj?

Rytoj laukiamas grandiozinis įvykis: Koliziejus nušvis Lietuvos vėliavos spalvomis. Visi šneka ir rašo apie virusą, o aš visiems sakau ir rašau, kad virusas niekur nepabėgs. Reikia džiaugtis šia diena, tikriau tariant – rytojaus vakaru, kai prasidės Flavijų amfiteatro nušvitimas mūsų valstybės spalvomis. Flavijų amfiteatras pastatytas 80 metais. Kiek kartų per 1940 metų didingas Vakarų civilizacijos simbolis pasakojo pasauliui apie Lietuvą? Kiek? Šimtą

gyvenimas epicentre

115

kartų? Penkiolika kartų? Septynis? Šį klausimą užduodu pats sau laukdamas stotelėje 87-ojo autobuso.

Užduodu jį ir naujienų portalo redaktoriui. Kantriai aiškinu, kad rytoj būsiu liudininkas šio unikalaus įvykio, taigi norėčiau parašyti spalvingą, didingą, optimizmo kupiną reportažą. Sukeliu pats sau nedidelį patriotinės isterijos priepuolį: fantazuoju, klastoju istoriją ir chronologiją, įsivaizduoju, pavyzdžiui, štai tokį dalyką: imperatorius Trajanas susitinka ir sveikinasi su kunigaikščiu Gediminu. Arba ne, geriau būtų: imperatorius Hadrianas priima Vytautą Didįjį Koliziejaus senatorių ložėje ir abu šnekasi apie Europos politinio žemėlapio reikalus. Argi ne geopolitinė fantastika?

Apžvalgos aikštelėje prie Koliziejaus susitinku ir kalbuosi su ambasadoriumi. Ambasadorius šypsosi, nes jo tokia diplomatinė misija, bet matau: viduje – nelinksmas, nes dėl koronaviruso sugriuvo turbūt pats įspūdingiausias Lietuvos ir Italijos santykių istorijoje diplomatinis priėmimas Nepriklausomybės trisdešimtmečio proga. Jis turėjo įvykti čia – su vaizdu į Koliziejų, kuris rytoj vakare turėtų nušvisti. Bet nebeaišku, ar nušvis.

Diplomatinis priėmimas atšauktas. Ir aš su Jurga turėjau jame dalyvauti, o dabar teks aprašyti atšaukto įspūdingiausio priėmimo aleliuja. Gerai, bet Koliziejus visgi nušvis? Greičiausiai taip. Romai galbūt ne tas galvoje, nes ji dabar labiausiai epidemijos krečiamos valstybės sostinė, bet jeigu miesto merė pasakė, kad nušvis, jeigu vietinė elektros kompanija pažadėjo užgesinti žibintus aplink Koliziejų, jeigu lazeriai jau užsakyti, jeigu Koliziejus laukia – gal tikrai nušvis.

Imperatorių, senatorių, gladiatorių dvasios irgi laukia.

Grįždamas iš susitikimo su ambasadoriumi matau telefono ekrane portalo redaktoriaus atsakymą. Rašo, kad nepervargčiau ir nepersistengčiau: „Apie Koliziejų informacijos duoda agentūros.“

116 paskui, kai užgeso Koliziejus

Madonna Santa – šventoji Madona, bet juk agentūros iš Vilniaus neperteiks istorinio Koliziejaus nušvitimo didybės! Nepapasakos apie tai, kaip šio įvykio laukia imperatorių, senatorių, gladiatorių dvasios! Na, ir prieš ambasadorių būsiu, matyt, atlikęs tai, ką vietiniai vadina figura di merda – susišikęs.

Ką darom? Rašau redaktoriui meilų, gilaus patriotizmo persunktą laišką: „Vis tiek atsiųsiu. Mokėti honoraro nereikės.“ Grįžtu ir rašau tekstą. Pavadinimas – patetiškas, drąsinančiai herojiškas, tokio ir reikia: Ir vis tik Lietuva šįvakar švytės Romoje!

Sukandęs dantis rašau. Manau, kad tie trys trumpi žodeliai „ir vis tik“ yra milžiniški. Valstybė, šiandien palaidojusi 463 žmones, rytoj pasveikins mano valstybę!

gyvenimas epicentre

117

Kovo dešimtoji, antradienis Užsikrėtusiųjų – 10 149 (+2164), mirusiųjų – 631 (+168).

KOLIZIEJUS II „Kaip ir numačiau, situacija Italijoje eina vis blogyn. Faktiškai visos Europos likimas dabar priklauso nuo to, kas ir kaip toliau vyks pas mus. Čia kasdien labai daug visko atsitinka – tiek valstybės, tiek žmonių gyvenime. Todėl dar kartą siūlau: galėčiau kokį mėnesį kasdien rašyti po tekstą – žurnalistinį blogą iš įvykių vietos. Iš beveik karo zonos...“ Tokią dramatišką žinią redaktoriui laiške parašiau anksti ryte, vos atsikėlęs. Kavą pasidariau mokos kavinuku namuose, nes numačiau, kad gražiausia kvartalo baristė Sonia man nesišypsos nei akimis, nei lūpomis, o aš nesugebėsiu jos prajuokinti. Blogai, kai ištikimas klientas negali suskelti battuta – pokšto, prajuokinti savo kvartalo baristės. Prajuokinsiu rytoj. Arba šiek tiek vėliau. Kitą kartą. Šįryt bandau juoktis iš savęs. Neišeina. Vietoje juokingų minčių lenda dramatiškos. Einu vaistų – jie ten, knygų lentynoje.

Plona monsinjoro Vinco Mincevičiaus sovietinių anekdotų knyga* italams apie komišką sovietinio gyvenimo dramą.

Monsinjoras juokdavosi iš visko, netgi iš savo statuso: jeigu * Storielle e barzellette lituane sul totalitarismo sovietico. Il volto tragicomico dello statalismo integrale, a cura di Alessandro Vitale e Claudio Barna, Joker, 2016.

118 paskui, kai užgeso Koliziejus

baristė jį pasveikindavo buon giorno padre – laba diena, tėve, – jis atšaudavo buon giorno madre – laba diena, motin. Ir taip toliau.

Man sakydavo: juoktis ir melstis sveika. Nežinau – ar man pirmiau juoktis, o paskui melstis, ar atvirkščiai. Atsiverčiu knygą apie komišką sovietinės kasdienybės tragizmą, 40 puslapis: Linea diretta con Mosca – tiesioginis ryšys su Maskva. Sovietinės Lietuvos prezidentas Justas Paleckis savo kabinete priima svečią iš užsienio.

Pokalbio metu užsienietis pastebi ant rašomojo stalo keistą telefono aparatą – ragelis be mikrofono. Susidomėjęs teiraujasi, kas tai per aparatas. „Tai mano tiesioginio ryšio su Maskva linija“, – atsako Paleckis.

Cha cha cha.

Mano tiesioginio ryšio su redaktoriumi aparatas, atrodo, veikia panašiu principu. Aš bandau pasakyti, kad esu epicentre. Bet manęs negirdi. Aš kartoju, bet manęs negirdi. Kai tokie dalykai atsitinka, tu desperatiškai kartoji, bet tavęs negirdi, tu vis kartoji, tavęs vis tiek negirdi – gali beveik būti tikras, kad sapnuoji priešaušrio košmarą.

Bet dabar pusė septynių ryto, išgertas visas mokos kavinukas.

Tai nėra sapnas.

– Alio, esu epicentre...

– Ar girdite mane? Pandemijos epicentras yra čia, Italijoje...

– Esu epicentre... Mirties, kančios, nevilties, sergančių ir dūstančių žmonių šalyje.

– Nežinojimo, kas toliau įvyks, klaikios baimės, panikos žaizdre.

– Esu pandemijos epicentre, alio, ar girdite mane?.. Atsiliepkite, prašau.

Nežinau, kaip iš Vilniaus su Maskva susišnekėdavo sovietinis prezidentas Paleckis. Aš iš Romos su Vilniumi nesusišneku. Gal neteisingai kalbu? Gal kažko nepadoraus reikalauju? Prašau,

gyvenimas epicentre

119

kad man leistų rašyti apie tai, ką matau, ką pastebiu, ką jaučiu, ką girdžiu valstybėje, kurioje kas valandą žūsta po 27 žmones ir niekas nežino, kaip apsaugoti sveikuosius. Valstybėje, kuri po truputį ritasi į karinės padėties režimą. Nors priešo nesimato. Ši situacija mane varo iš proto. Kolegos iš Foreign Press – užsienio spaudos korpuso dirba po 18 valandų per parą. Kolega iš Olandijos sako, kad Amsterdamas išsižiojęs žiūri, kas dedasi Italijoje. Tą patį man patvirtino vokietis ir prancūzas. Ir rusas. Į galvą ateina beprotiška mintis: gal reikėtų šokti į traukinį, kol dar jie važinėja, nulėkti į Milaną arba į Bergamą, nueiti išgerti vieną kitą aperityvą, užsikrėsti, tada pasiūlyti aktualių reportažų seriją – iš lovos. Iš ligoninės. Iš reanimacijos. Gal tiktų? Gal paimtų?

Bandau susitvardyti. Bandau juokauti. Įsivaizduoju: monsinjoras išgirdęs tokius planus išdėtų mane į šuns dienas.

Sugėdintų. Sakytų, kad geriau jau eičiau melstis. Atsiverčiu jo knygą apie sovietinės tragedijos komediją. 137 puslapis: Banane e giustizia – bananai ir teisingumas.

Du seni bičiuliai susitinka Vilniuje, aikštėje.

– Sveikas, kaip laikais?

– Šiaip sau... O kodėl klausi? Kur dirbi?

– Teisingumo ministerijoje. O tu?

– Aš – Bananų ministerijoje.

– Kur?.. Bet juk pas mus bananų nebūna...

– Ką tu sakai... O teisingumas yra?

Vakare, apie septintą, susiruošiame vykti link Koliziejaus. Žiūrėsime nušvitimo ceremoniją. Diplomatinio priėmimo nebus, paltų ir šalikų nusiimti nereikės, bet mes kažkodėl pasipuošėme.

Tylėdami, instinktyviai, be išankstinio susitarimo. Nesuprasi, kur vykstame: į šventę ar į palydėtuves.

120 paskui, kai užgeso Koliziejus

Mašiną paliekame atokiau, pietinėje Koliziejaus pusėje, netoli Konstantino arkos. Vakar prasidėjo nelabai aiškūs judėjimo ribojimai, atsisiuntėme, išsispausdinome, užpildėme kažkokias deklaracijas, be to, po miestą zuja policijos ir karabinierių ekipažai – nežinia, kas ir kur gali, kas jau nebegali judėti.

Pradedame procesinį ėjimą puslankiu aplink areną.

Nesuprasi – prunkšti iš juoko ar drebėti iš baimės. Juokas ima, nes žingsniuojame ratu, vorele. Iškilmingai. Baimės jausmas gal ir beprasmiškas, tačiau pietrytinė Koliziejaus dalis – tamsi, neapšviesta. Aplink – nė gyvos dvasios, tik katinų akys tamsoje blizga ir vėjas kaukia arkose skraidindamas šiukšles. Gūdu: esame didžiulio miesto centre, tačiau jausmas toks, tarsi būtume girios tankmėje.

Ties Ludus Magnus – gladiatorių kareivinių griuvėsiais šviesos daugiau, sankryžoje draugiškai mirkčioja šviesoforas. Beveik atėjome.

Largo Susanna apžvalgos aikštelėje – vos keletas žmonių ir vienas polizia di stato – policijos ekipažas. Mano kolega iš CNN prieš televizijos kameras kažką pasakoja. Ambasadorius taip pat – prieš televizijos kameras. Koliziejus apšviestas įprastine gelsva šviesa, paskui apšvietėjai įjungia lazerius. Efektas iš pradžių – skystas. Lietuvos vėliavos spalvos neišryškėja. Praeina maždaug ketvirtis valandos, šiaurinė arenos dalis pradeda dažytis spalvomis: viršutinis – plebėjų orderis lieka gelsvas. Trečiasis orderis tampa neryškiai žalias, apatinis – senatorių ir imperijos VIP asmenų orderis šiek tiek nuraudo. Koliziejus kurį laiką atrodo tarsi nublukęs Velykų kiaušinis. Kažkas iš žiūrovų reiškia nusivylimą.

Praeina dar pusvalandis, spalvos pagaliau įgauna ryškumo ir konkretumo. Apačioje Imperijos forumų gatvės check point budintys antiterorizmo korpuso kariškiai nustebę užverčia galvas.

Fotografuojame ir fotografuojamės.

gyvenimas epicentre

121

Nuotaika – nelabai aiški. Truputį panašu į senųjų metų palydas. Bet be ritualinio šampano, be džiaugsmingo glėbesčiavimosi. Laikomės atstumo. Kalbame apie atstumą.

Atsitiktinis praeivis teiraujasi, kas čia vyksta. Aiškinu, išrėkdamas į vėją atskirus žodžius: Lituania, trent’anni, festa, tricolore – Lietuva, trisdešimt metų, šventė, trispalvė... Praeivis iš pradžių nustemba, paskui piktai mosteli ranka: Pensavo fosse l’annuncio alla lotta col virus – galvojau, kad čia skelbiama kova prieš virusą.

Nieko jam nebeatsakau. Leidžiamės žemyn, sukame puslankį aplink areną, atgal link mašinos.

Grįžęs feisbuke paleidžiu sveikinimą su nuotrauka: „Koliziejus uždegtas. Tai padarė ne Klaudijus Cezaris Neronas. Tai padarė Lietuva. Su rytojaus švente!“

122 paskui, kai užgeso Koliziejus

Kovo vienuoliktoji, trečiadienis Užsikrėtusiųjų – 12 462 (+2313), mirusiųjų – 827 (+196).

TAMSOS PRADŽIA Sveikinimas man atrodo visiškai nerimtas. Pertvinkęs beprasmiškos patetikos. Ką gi, teks turbūt pašalinti! Tiesa, matau, kad pelnė daugiau kaip tūkstantį laikų. Ir spalvotas Koliziejus nuotraukoje labai fotogeniškas. Et, tegu gyvena.

Svarstau, ką daryti. Nusipirkti lėktuvo bilietus, susikrauti lagaminus ir visiems tuoj pat sugrįžti į Lietuvą? Lietuva dar neužsidarė, dar priims. Užsikurti Druskininkuose namų židinį, prisukti senąjį Beckerį, klausyti, kaip tiksi švytuoklė, kaip spragsi žarijos?

Pasilikti?

Kur pasilikti? Šalyje, kurioje užsikrėtimų skaičius kasdien didėja jau nebe šimtais, o tūkstančiais? Mirusiųjų – nebe dešimtimis, o šimtais? Šalyje, kuri po truputį tampa, jau tapo pasaulio pandemijos epicentru? Laukti, kol pasigausi virusą – gatvėje, bare, bažnyčioje? Laukti mirties mirtininkų šalyje?

Užuot pasakojęs apie Koliziejų ir Neroną, šiuos klausimus turėčiau pateikti feisbuko publikai – gal kažką protingo patartų.

Einu į tamsų kambariuką, liečiu lagaminus. Jie tik ką iškrauti.

Vos prieš dvi savaites. Vėl krauti?

Atsiverčiu „Ryanair“ interneto puslapį, žiūriu, kokia skrydžių situacija. Bilietų yra. Ir jie netgi nelabai brangūs. Keletas klikų

gyvenimas epicentre 123

ir skrendam. Sėdim namuose saugiai prie židinio ir klausom Beckerio švytuoklės. Keletas klikų ir skrendam? Lyg ir būtų logiška. Juolab kad visiškai logiški feisbuko draugų pasiūlymai mane jau pasiekė: ko tu ten lauki? Nešk sveiką savo ir savo šeimos kailį, kol gali! Pabuvai ketvirtį amžiaus Romoje, pamatei, kaip atrodo trispalvis Koliziejus, ir užteks!

Keletas klikų ir skrendam...

Ant kelių pajuntu šiltą, drėgną Mūzos snukį. Juodos beveislės pamestinukės akys į mane žiūri įdėmiai ir patikliai. Na gerai jau, gerai: laukia rytinio pasivaikščiojimo.

Vakare į galvą šauna keista idėja: dar kartą nuvažiuoti prie Koliziejaus. Burbteliu, kad einu truputį įkvėpti gryno oro, bet iš tikrųjų sėdu vienas į mašiną ir važiuoju. Nežinau, kokia velniava mane ten stumia. Sustoju prie Ludus Magnus, gladiatorių kareivinių, lipu laiptais į viršų, į apžvalgos aikštelę. Erdvėje, kuri vakar buvo nužerta lazerių šviesos pluošto, viešpatauja tamsa. Visos Koliziejaus šviesos, netgi tos, kurios paprastai nušviečia įėjimą į bilietų kasas, – užgesintos. Apačioje, Imperijos forumų gatvėje budintys antiterorizmo dalinio kariškiai įjungia prožektorių ir perlieja šviesos spinduliu amfiteatro griaučius. Po kelių akimirkų prožektorius užgęsta. Tamsa tampa dar tirštesnė.

Grįžtu namo ir įsijungiu kompiuterį. Prieš keletą minučių feisbukas baigė transliuoti premjero kreipimąsi į tautą: Italija panirs į gilų karantiną. Nuo rytojaus.

124 paskui, kai užgeso Koliziejus

Kovo dvyliktoji, ketvirtadienis Užsikrėtusiųjų – 15 113 (+2651), mirusiųjų – 1016 (+189).

AŠ NEBIJAU Dvi žinutės iš Lietuvos. Abi šiaip sau. Į mano paskutinį pasiūlymą kasdien rašyti apie tai, kas vyksta epicentre, redaktorius atsako, kad neturi laiko aiškintis ir diskutuoti, nes turi dirbti. Samprotauja apie galimą korespondencijų iš Romos prestižą, bet galiausiai prieina prie išvados: kažin ar tai būtų naudinga.

Antroji: kažkieno skaidriai ir dramatiškai pateiktas klausimas „ar tu nebijai?“. Motyvacija: esi šalyje, kurioje jau daugiau kaip 10 tūkstančių užsikrėtusiųjų mirtina liga.

Pavymui – trečioji žinutė: arba atskrendi dabar, arba vėliau bus per vėlu. Apsispręsk. „Arba – arba!“ Bandau įsiklausyti į šių dviejų žodžių skambesį, ir man kažkodėl iškyla visokie paauglystėje skaitytų karo romanų viršeliai. „Arba – arba“: skamba įtaigiai. Primena Ernesto Hemingway prozą apie drąsius vyrus ir jų tragiškas meiles.

Anapus lango – Judo medžių violetinio žydėjimo pradžia, mėlynas dangus, žuvėdros. Ar aš nebijau? Žvelgdamas per langą į visiškai normalų, spalvų ir aromatų pritvinkusį Romos pavasario sprogimą sakau: „Ne, nebijau.“ Na, nebent šiek tiek...

gyvenimas epicentre 125

Kovo tryliktoji, penktadienis Užsikrėtusiųjų – 17 660 (+2547), mirusiųjų – 1266 (+250).

AŠ BIJAU Apsisprendžiau.

Paskubomis susikrauti daiktus ir palikti šį miestą, šitą šalį dabar, kai ji liepsnoja koronaviruso liepsnose, pabėgti iš epicentro, iš tragedijos būtų dezertyro veiksmas. Šita šalis man nemažai davė, aš nemažai iš jos paėmiau. Pabėgti būtų negarbinga.

Reikia pasilikti ir pasakoti, rašyti apie tai, kas čia vyksta. Dabar ir iš čia. Iš epicentro. Kiekvienas kasdienybės veiksmas, kiekviena akimirka dabar įgauna iki šiol nežinomą, nepatirtą prasmės atspalvį. Kur tai veda? Veda į būseną ties riba. O ribos būsena visada yra įdomi, nes nelabai nuspėjama.

Aš noriu, aš privalau aprašyti įvairias situacijas epicentre.

Pavyzdžiui? Banalus kasdienybės veiksmas, kuris vadinasi „eiti į banką“. Šįryt ėjau į savo banką, nes reikėjo pasikeisti kortelę. Kažką pasirašyti, kažkam kažką įteikti. Prie įėjimo į banko filialą stoviniuoja žmonių būrelis. Saugiu – vieno dviejų metrų atstumu, kaip vakar pasakyta Vyriausybės dekrete. Laukiame. Į vidų įleidžia tiek, kiek viduje yra darbuotojų. Darbuotojų yra vienas. Dauguma laukiančiųjų – su chirurginėmis kaukėmis, kiti veidus apsivynioję šalikais.

126 paskui, kai užgeso Koliziejus

Mergina su kauke pradeda kosėti. Kosteli vieną kartą. Du kartus. Po ketvirto kostelėjimo juodu elegantišku paltu vilkintis vyras rėžia: „Tu mus apkrėsi!“ Kosėjanti mergina mosuoja rankomis: „Nebijokite – aš nesu apsikrėtusi! Tikrai!“ Vyras išpučia krūtinę: „O iš kur man, mums visiems čia stovintiems žinoti?“ Mergina teisinasi: „Persirgau gripu. Na, paprastu gripu.

Galvojau, kad koronavirusas, iškviečiau medikus. Padarė gerklės tepinėlį. Atsakymas neigiamas. Sakė, galiu eiti į gatvę. Bet kosulys dar nepraėjo...“ Trumpa pauzė. Elegantiško palto savininkas pakeltu balsu skelbia esminį klausimą: „Turi pažymą? Raštišką patvirtinimą, kad tepinėlis nebuvo teigiamas?“ Mergina skėsteli rankomis.

Finalas: „Arba rodai pažymą, arba dingsti iš čia!“ Eilėje KNYGĄkąDABAR laukiantys žmonės tyli. Tyliu ir aš. Nesuvokiu, sakyti.

Mergina apsisuka ir nueina. Man pasirodė, kad ji verkia.

Galbūt reikėtų ją pasivyti. Apkabinti per pečius ir pasakyti: „Nepyk. Aš už tave!“ Reikėtų. Bet aš kažkodėl stoviu kaip stulpas ir nieko nedarau.

Kurį laiką prie banko durų tvyro tyla. Stovime tarsi katinai atstatę veidus kaitriai kovo saulei. Laukiame. Staiga pasigirsta: „A-a-apčih!“ Čiaudėja merginą išvaręs vyras. Visi įdėmiai žiūri į jį. „Na, suprantate – čia saulė. Na, pašvietė į nosį ir taip atsitiko.

Ir jums taip gali atsitikti.“ Audinių kailiniais vilkinti vyresnio amžiaus sinjora gergždžiančiu, stipriai prarūkytu balsu užduoda klausimą nusičiaudėjusiam vyrui: „Na, o tu? Tu turi pažymą, kad nesergi? Neturi? Tai varyk iš čia.“ Kaip tik tą akimirką prasiveria automatinės banko durys. Čiaudėjęs vyras žaibiškai smunka į banką.

ĮSIGYKITE