Trileris
Iš anglų kalbos vertė Rasa Akstinienė
Vilnius, 2019
Apuokas ir Katytė išplaukė jūron Gražia valtele, žaliai spalvota. Jie pasiėmė medaus ir daug pinigų, Į penkių svarų banknotą suvyniotų. Apuokas žiūrėjo aukštyn į žvaigždes Ir dainavo paėmęs gitarą: – O, mano meile Katyte! O Katyte miela, Kokia graži Katytė esi, Kokia graži, Kokia graži, Kokia graži Katytė esi! Katytė pasakė Apuokui: – Tu elegantiškas paukštis! Dainuoji žavingai, kaip miela! O, susituokim! Per ilgai mes to laukėm: Bet ką gi darysim dėl žiedo? Jie metus ir dar dieną vis plaukė ir plaukė Iki žemės, kur bongo medis išaugęs. Ir čia miške stovėjo Paršelis Su žiedu ant galo savo noselės, Savo noselės, Savo noselės, Su žiedu ant galo savo noselės. – Mielas Paršeli, ar parduosi žiedelį mums už vieną šilingą? – Parduosiu tikrai jums, – atsakė Paršelis, Ir buvo Paršelis laimingas. Tad jie paėmė žiedą, juos sutuokė kitą dieną Kalakutas, tas iš kalvų. Jie valgė sausainius kartu su svarainiais Ir samstė juos kaušu keistu. O susikibę už rankų jūros krante Jie šoko mėnulio šviesoje, Šviesoje, Šviesoje, Jie šoko mėnulio šviesoje. Edward Lear
SEKMADIENIS
Pirmas skyrius
Kažkas negerai. Suprantu tai vos pabudusi iš sunkaus, slogaus miego. Tai ne nusivylimas, apimantis kasryt suvokus, kad neguliu lovoje su Metu, kad savo namuose nebegyvenu ir nebesu ten pageidauja ma. Čia kažkas kita. Man daužosi širdis, mintys pinasi, rodos, kad visas kambarys sukasi. Kažkas ne taip. Kambaryje tvyro rūgštus tvaikas. Man nepažįstamas tvaikas. Svarstau, ar kas nors guli lovoje šalia manęs. Užvaldo siaubingas pojūtis, kad esu stebima, bet ne meiliai, kaip tada, kai atsimerkda vau ir pamatydavau Metą, pasirėmusį alkūne ir žvelgiantį į mane taip, tarsi būčiau vienintelė mergina pasaulyje. Baisiai nejauku. Man šiurpsta rankų oda. Nereikėjo patikėti Krise ir Džule, kai įtikinėjo nueiti į pasimatymą. Nesu tam pasiruošusi, be to, vis dar kaip skęstantysis šiaudo griebiuosi paskutinės vilties, kad mano santuoka galutinai nesugriuvo. Juk tik pernai mudu su Metu nusprendėme pamėginti susilaukti vaikučio. Svajonės apie ateitį gaubė it jauki šilta antklodė. Iki tol, kol jis suplėšė mano svajones į skutelius ir paliko tuščią ir sustingusią kaip ledą. 11
Louise Jensen
Draugės susibūrė manęs palaikyti, kaip ir tinka geroms drau gėms, o kai prieš kelias savaites sėdėjome ir gėrėme vyną, įtikino, kad turiu susikurti paskyrą pasimatymų programėlėje. – Aš ištekėjusi! – užprotestavau. – Išsiskyrusi, – atkirto Krisė, jos lūpose šis žodis nuskambė jo kaip nuosprendis, nors nei aš, nei Metas niekada nebuvome nė užsiminę apie skyrybas. – Pasijusi geriau. Tu niekur neišeini. Nebūk tokia rimtuolė, – ji plačiai nusišiepė. – Bus smagu. Kartą pavakarieniausi ar ko išgersi. Jei nenori ko nors daryti, neprivalai. – Pavyzdžiui, susikurti paskyros? – nusivaipiau, Džulei garsiai skaitant svetainės „Inside, Out“ šūkius. – Mes neskelbiame nuotraukų tol, kol nesusipažįstame asme niškai. Mes visi gražūs savo vidumi. Džulė suvaidino, kad kišasi du pirštus į gerklę, bet juk ji kaip ir aš laisva, nebegyvena su vyru. Krisė išsiskyrusi. Vienas Die vas težino, kodėl klausau jų patarimų apie santykius. Mes tikros nelaimėlės. – Dieve, taip dar blogiau, – burbtelėjau. – O gal tie vaikinai turi dvi galvas? – Kada paskutinį kartą matei dvigalvį žmogų? – suprunkštė Krisė. – Be to, maniau, kad tau neįdomu. – Man ir neįdomu, – atšoviau, nes iš tiesų buvo neįdomu, bet vis tiek naršiau programėlę. – Ką reiškia AIM? Atsakymas – TBS, – pasijutau taip, tarsi skaityčiau meniu užsienio šalyje. – Aš ieškau meilės. Tiesiog būk savimi, – skaitydama man per petį, Krisė atplėšė maišelį „Doritos“. – Visi vartoja santrumpas. Venk GTR. – Kas tai? 12
Pasimatymas
– Gyvena tėvų rūsyje. Jis turbūt tave ten surakins grandinė mis! – Krisė atsuko salsos padažo stiklainiuko dangtelį. – Ir gal mes daugiau tavęs nebepamatysime. Ar galėsiu gauti tavo Michael Kors rankinuką? – paklausė Džulė. – Vis tiek jis pas tave tik tuščiai voliojasi. Kas teisybė, tas ne melas. Apsimečiau susijaudinusi, kai per pirmąsias Kalėdas su Metu atrišau kaspinėlį, nuvyniojau oficialų kaip mano šypsena metalu žvilgantį popierių ir pamačiau ranki nuką, kainuojantį tikriausiai tiek, kiek per mėnesį išleidžiu mais tui. Stipriai pabučiavau Metą, vis dar apsimetinėdama, o tuo pat metu svarsčiau, ar turėčiau jam pasipasakoti, kodėl man taip ne jauku gauti dovanų. Iš visų paslapčių, kurias galėčiau atskleisti, ši tikrai buvo ne blogiausia. – Negaliu eiti į pasimatymą, – priešinausi. O iš tiesų norėjau pasakyti, kad neisiu. – Kas baisiausia gali nutikti? – nekantriai paklausė Krisė ir pra tęsė, man nespėjus pateikti sąrašo. – Gali sutikti kokį KIBSMB. – Ką tai reiškia? – prisikroviau ant tortilijos pomidoro grieži nėlių ir juos papipirinau. – Kačiokas ir bronzinis su milžinišku... – Tu juos išsigalvoji! – kvatodama pripildžiau mūsų taures ir kitas porą valandų praleidome prisiklijavusios prie telefonų, pasa kodamos viena kitai, kad trisdešimt dvejų Endis norėtų susipažinti su naujais ir įdomiais žmonėmis: „Negali nulaikyt jo kelnėse“, – pakomentavo Krisė; o trisdešimt penkerių Liuisas nenorėjo nuro dyti, kur dirba: „Bedarbis“, – paskelbė Džulė. Vėliau sekundės dalele per ilgai žiūrinėjau vaikino, mėgstančio naminius kepsnius, šunis ir žvejybą, paskyrą. 13
Louise Jensen
– Nuobodus, – purkštelėjo Krisė, bet pagalvojau, kad jis atro dė normaliai. Turbūt saugiai. Mintis apie susitikimą su nepažįsta muoju man kėlė siaubą. – Jis atrodo... – sudvejojau, – malonus. Ir to užteko, kad Džulė stvertų telefoną ir pasiųstų atsakymą, nors žinojo, kad pati to niekada nedaryčiau, taip suteikdama mano beužgimstančiai dvidešimt aštuonerių metų viengungės paskyrai konkrečią formą. Dabar tikrai norėčiau, kad ji nebūtų taip pasielgusi. Pūkinė antklodė sukrinta. Iš visų jėgų ją gniaužiu ir stengiuosi nesukrutė ti. Kiek galėdama ramiau apsimetu, kad dar miegu, klausausi, ar neišgirsiu ko sujudant. Kvėpuojant. Bet girdžiu tik baisiai garsų paukščių čiulbesį už lango. Kiek vakar išgėriau? Man dar niekad taip neskaudėjo galvos. Turėjau vairuoti; pagalvojau, kad jei bū čiau gėrusi tik limonadą, dabar būčiau rami ir susivaldžiusi. Tarp kitko, kur palikau savo mašiną? Ar ji vis dar stovi prie „Prismos“? Prisiminimai išskydę. Pasirinkau „Prismą“, manydama, kad mies to centro baras turbūt yra pati viešiausia vieta, kokią tik gali rasti, nors jis ir nebuvo mano skonio. Man labiau patinka kaimiškos aludės, bet nenorėjau iškart užgniaužti romantikos. Mėšlungiš kai nugurkiu seiles. Gerklė šiurkšti. Kai atsargiai spusteliu kaklą, suskausta. Nors minkštas senas čiužinys įdubęs nuo mano svorio, skauda petį, tad švelniai jį priliečiu – pirštai prilimpa. Oda nudrėksta. Blakstienos sulipusios nuo vakarykščio tušo, turiu per jėgą pra plėšti vokus. Saulė spingso pro užuolaidų plyšį. Atskiras Krisės namų miegamasis, kuriame įsikūriau išsiskyrusi su Metu, užlietas švelnaus gintarinio spindesio. 14
Pasimatymas
Sėdantis skausmas perskrodžia galvą, atsargiai kilsteliu ranką. Gumbas. Ar vakar parkritau? Turbūt taip. Visad buvau nerangi, taip ir neišmokau vaikščioti su aukštakulniais. Čiuopiu žaizdą kuo švelniau, bet šleikštulys užlieja skausmingomis bangomis, jaučiuosi it krisčiau. Skubiai nuleidžiu rankas, norėdama atsirem ti, bet pamatau tai. Kraujas. Iškėlusi rankas priešais veidą, tyrinėju jas taip, tarsi matyčiau pirmą kartą gyvenime, lėtai sukioju. Jos pasidengusios raudonu sukrešėjusiu krauju, aplink nagus sudžiūvusiu į luobelę. Tikriau siai jis iš žaizdos mano galvoje. Nenuostabu, kad jaučiuosi kaip visiška ligonė. Žvilgsnis nuklysta prie riešų – išsigąstu pastebė jusi grupelę mažų, apvalių, skausmingų mėlynių. Kairiosios ran kos pirštais nukeliauju per dešinį dilbį. Keturios mėlynės, ar nuo keturių pirštų? Jos didesnės už mano pirštų galiukus. Pasukusi ranką, pamatau didesnį nykščio atspaudą ir suvokiu, kad buvau pagriebta. Plūste užplūsta baimė, kol klaidžioju žvilgsniu po kam barį, norėdama įsitikinti, kad esu viena. Kodėl ten, kur turėtų slypėti prisiminimai, plyti tuščia erdvė? Nusimetu antklodę ir nuleidžiu kojas ant grindų, tarsi galėčiau pasprukti. Bet sujudėjau per greitai. Atrodo, kad čiužinys supasi. Užsimerkiu ir laukiu, kol praeis pykinimas, kurį kone nuslopina pneumatinis kūjis galvoje, o kai blogumas atslūgsta, lėtai ir atidžiai apžiūriu kambarį, norėdama patikrinti, ar tarp nedaugelio mano daiktų yra kas neįprasto. Drabužiai išmėtyti. Liemenėlė karo ant drabužių spintos rankenėlės, tarsi būtų ten užsviesta, pėdkelnės susuktos į gumulą po kėde, ant kurios pūpso laukiančių, kol bus padėti į vietą, skalbinių krūva. Kambaryje šiukšlynas, bet tai nėra 15
Louise Jensen
neįprasta. Kito žmogaus nė ženklo, o kai pažiūriu į pagalvę šalia, nepamatau įdubimo, rodančio, kad ant jos kas būtų miegojęs. Perbraukiu paklodę. Ji šalta. Siekteliu šalia lovos stovinčio stalelio, kur visada numetu mo bilųjį, kad ir kokia girta būčiau, o ten kaip visada pilna smulkių pinigėlių ir nosinaičių, žurnalas „Marie Claire“, Krisės padova nota „Ladybird knyga apie pasimatymus“, kuri turėjo mane pra juokinti, bet, skaitydama kai kuriuos puslapius, verkiau... Tačiau telefono nėra. Kur mano rankinukas? Ant kėdės jo nematau. At sargiai atsistoju. Nors judu lėtai kaip sraigė, kambario grindys tar si pakyla piestu ir siūbuoja po kojomis, ir aš suklumpu, skaudžiai susitrenkiu kelius. Ištrykšta ašaros, stodamasi pritupiu ir patrinu kelius. Oda paraudusi ir nubrozdinta. Ištiesusi ranką, susirenku praėjusį vakarą vilkėtus drabužius. Storas žieminis paltas purvinas ir drėgnas – bent jau taip spren džiu iš kvapo. Tamsiai žalia suknelė be petnešėlių perplėšta ties siūle. Kreminis šalikėlis aptaškytas purvu; atrodo, kad priderintos pirštinės dingusios kartu su juodais aukštakulniais, puoštais sida bro kaspinėliais. Išvyniojusi pėdkelnes pamatau, kad jos suplėšy tos, ir apsipilu ašaromis. Negaliu liautis kūkčioti. Kas man nutiko? Kodėl nieko neprisimenu? Mintyse sukasi klausimas po klausimo, bet galvoju apie blogiausia. Ar mane iš prievartavo? Vyras, su kuriuo susipažinau per internetą? Bet tikrai nesijaučiu kaip po sekso, laisva valia buvusio ar prieš mano valią, o juk žinočiau tai, tiesa? Tiesa? Klausimas pribloškia. Pakilusi tulžis ėda gerklę, seilių srautas užplūsta burną. Vos spėju į vonią ir aptaškau unitazą vėmalais. 16
Pasimatymas
Nuo menkiausio judesio skauda galvą, o skrandis vis susitraukinė ja, kol galiausiai pagalvoju, kad blogiausia jau pasibaigė. Tupėda ma atsivynioju tualetinio popieriaus ir nusišluostau burną. Visa drebu. Taip purtausi, kad net dantys barška. Basas pėdas stingdo šaltos vonios plytelės. Kai vargais negalais pakylu, ko jos nelaiko. Slegia siaubas, valandėlę stoviu sustingusi ir mėginu prisiminti praėjusį vakarą, bet mintyse neiškyla nieko, išskyrus blyksinčias spalvotas šviesas ir žemų tonų dūžius. Galva linksta, it būtų per sunki kaklui, ir sukasi taip, kad reikėtų vėl prigulti, bet einu prie kriauklės, nes noriu išsivalyti dantis – burnoje jaučiu siaubingą skonį. Siekdama dantų šepetuko, stabteliu ir svarstau, ar sunaikinsiu įrodymus. Ko įrodymus? Klausimas nemalonus ir žiaurus, tad stengiuosi kuo greičiau jį pamiršti, tačiau sarkastiškas balsas galvoje neužsikemša. Beveik nebesivaldau. Tarsi galėčiau nuplauti siaubingas mintis, atsuku čiaupą ir pakišu drebančias rankas po šaltu vandeniu, stebiu, kaip iš pradžių jis teka tyras, paskui parausta, kai pridžiūvęs kraujas ima atmirkti, kaip sukasi tarsi tornadas ir galiausiai nuteka į kriauklės angą. Po nagais yra dar kažko. Purvo? Kraujo? Instinktyviai čiumpu šepetėlį ir šveičiu panages, kol šios parausta, bet vis tiek jaučiuosi purvina. Švaros. Trokštu jaustis švari. Nukračiusi vandenį nuo rankų, žvilgteliu aukštyn į veidrodį. Pamačius atspindį veidrodyje, apima išgąstis ir sąmyšis, man užima kvapą, bet galiausiai iš gerklės išsiveržia riksmas. Įtikinė ju save, kad tikriausiai sapnuoju. Tai turbūt košmaras. Turi būti košmaras. Bet taip nėra.
17
Antras skyrius
To negali būti. Rydama vėl sukilusią rūgštį, užsimerkiu ir tris kartus giliai įkvepiu, kad nusiraminčiau, prieš išdrįsdama vėl pažiūrėti į veidrodį. Niekas nepasikeitė. Atsispindintis veidas ne mano. Tai neįmanoma. Kai pasuku galvą iš kairės į dešinę, švysteli ilgų, šviesių plau kų šydas. Tai aš. Bet ne aš. Bruožai ne mano. Turbūt miegu. Racionaliai suvokiu, kad tai neįmanoma, bet negaliu prisiminti tokio gyvo sapno. Girdžiu už lango prava žiuojančios mašinos burzgimą. Jaučiu, kaip pirštais teka šalti vandens lašai. Užuodžiu skystą avietinį muilą, kuriuo ką tik nu siploviau rankas. Bet negaliu būti pabudusi, tiesiog negaliu. Trokštu grįžti į jaukią lovą, užmigti, panirti į šiltą tamsą, bet negaliu nė pajudėti. Negaliu atplėšti akių nuo vaizdo veidrody je: per skruostus srūva ašaros. Lėtai atgniaužiu pirštus ir keliu drebančią ranką prie atvaizdo – atspindys veidrodyje daro tą patį. Pakerta kojas, susmunku ant grindų. 18
Pasimatymas
Kas vyksta? Pritraukusi kelius prie krūtinės, nuleidžiu galvą, imu siūbuoti pirmyn atgal, tarsi galėčiau nusipurtyti ką tik matytą vaizdą. Negaliu. Nežinau, kiek laiko praėjo. Kelios minutės? Kelios valandos? Imu justi šaltas, kietas keramines grindų plyteles, jausti, kad skauda visą kūną. Galvok. Turi būti paaiškinimas. Juk turi. Beveik su palengvėjimu padarau išvadą, kad turbūt praėjusį vakarą man pakišo narkotikų. Kažko įpylė į gėrimą. Na, žinoma! Štai iš kur tos haliucinacijos. Stojantis grindys tarsi pakrypsta, einu lėtai it per įtemptą lyną, norėdama išlaikyti pusiausvyrą, išskečiu rankas. Nuo durų nusikabinu ilgą alyvinį chalatą, įslystu į jį ir susijuosiu diržu. Tačiau jį apsivilkusi nebesijaučiu taip jaukiai kaip įprastai. Tikriausiai tamsias ertmes mintyse gali apšviesti Krisė. Netvir tai žingsniuoju koridoriumi į jos miegamąjį. Durys uždarytos, o aš per daug nekantri laukti atsako, tad stumteliu duris nepasibeldusi. Kambarys tuščias. Saldainių dėžė, kurią ji parsinešė namo prieš kelias savaites, vis dar guli ant spintelės prie lovos. Marc Jacobs kvepalai nusviesti ant lovos, buteliuko kaklelis papuoštas saulu tėmis. Ant Krisės tualetinio stalelio daugiau makiažo priemonių nei ant Boots N°7 prekystalio, o aš staiga prisimenu, kaip praėjusį vakarą, Human League plėšiant „Don’t you want me“, Krisė iš krapštė mane iš įprastų džinsų. – Man patinka ši, – kyštelėjo mano žaliąją suknelę sau po sma kru ir viena ranka išlygino medžiagą. – Jei šįvakar jos vilkėti ne nori, gal galiu vėl ją pasiskolinti? – Jei neleisi man mūvėti džinsų, nelabai turiu iš ko rinktis. Dauguma mano suknelių vis dar namuose. Susipažinau su Krise vos prieš pusmetį, sporto klube, bet su ja buvo taip paprasta šnekėtis, kad greitai perėjome nuo pyragai čio po treniruočių dalybų iki dalijimosi slapčiausiomis mintimis. 19
Louise Jensen
Metas vis priešiškiau reagavo į mano mėginimus pataisyti mūsų santykius, tad pavargusi nuo amžinų ginčų nenoromis atsikraus čiau pas Krisę, siekdama suteikti šeimos santykiams kiek erdvės. Nedaug ką tepasiėmiau tikėdamasi, kad laikas išgydys visas žaiz das ir vėl susieisime, bet jis tik dar labiau mus atitolino. Įsirangiau į suknelę, per lūpas brūkštelėjau rausvu blizgiu, o kol Krisė lakavo man nagus provokuojančia ryškiai purpurine spalva, mėginau negalvoti apie Metą ir šypsotis. Jos lova sujaukta, visur primėtyta drabužių, kuriuos ji praėjusį vakarą paskubomis matavosi, bet nepasirinko. Nors į pasimatymą ruošiausi aš, Krisė neketino nuleisti nuo manęs akių. Kad būčiau saugi. Tik kad to nedarė, tiesa? Ir atrodo, kad negrįžo namo. Kur ji? Imu rimtai nerimauti. Kad ir kaip norėčiau apsimesti, jog vakar nieko neįvyko, neišeina. Jaučiuosi visiškai sutrikusi. Vėl apima šleikštulys, panika smogia į paširdžius. Prisimenu, kaip pabudusi pamačiau kruvinas rankas, galvoju apie žaizdą galvoje. Kambarys kyla ir leidžiasi, kamuoja įvairiausios mintys. Žemė išslysta iš po kojų, virstu į Krisės lovą ir susiriečiu į ka muoliuką, tarsi galėčiau atstumti artėjančius ir vėl atsitraukian čius atsiminimus. Balsai rėkia. Beformiai šešėliai... Praėjusį vakarą pirštai tiesėsi, tempė mane atgal, ten, kur nenorėjau eiti. Nors nie ko nepasakiau, spardžiausi ir klykiau. Baimė grįžta, ir ji siaubingai reali. Stipriau apkabinu save. Beldimas į paradines duris perskrodžia plūduriuojančius ir ne ryškius vaizdus. Apima negera nuojauta. Sulojus Brenvelui prisi menu, kad neišleidau jo iš virtuvės. Jis turbūt svarsto, kas vyksta. Įprastai vos pabudusi išleidžiu jį į sodelį ir laukdama, kol užvirs vanduo, pro langą stebiu, kaip jis suka ratus po pašalius, šniukšti nėja tvorą, tarsi kas pernakt būtų pasikeitę. 20
Pasimatymas
Dabar jau skambina. Lėtai atsistoju. Man gėda, kad negaliu prisiminti praėjusio va karo smulkmenų. Jaučiuosi purvina. Sutepta. Nenoriu susidurti su žmogumi, kuris galbūt nužvelgs mane nuo galvos iki kojų ir geriau už mane supras, kas nutiko. Bet jei tai Krisė? Ji dažnai pa miršta raktus ir nesivargina eiti aplink namą pasiimti atsarginių. Turiu sužinoti, kas ten. *
Nenoromis lėtai leidžiuosi laiptais. Sulig kiekvienu žingsniu galvoje vis labiau tvinkčioja. Koridoriaus langelio užuolaidos už trauktos, tačiau pro paradinių durų stiklą matau šešėlį – žmogus aukštas, tad ten tikrai ne Krisė. Ar tai jis? Vaikinas, su kuriuo vakar ėjau į pasimatymą? Itanas? Negaliu prisiminti jo vardo. Ne, jis buvo Evanas, esu tikra. Mėginu prisiminti jo veidą, bet matau tik išskydusią prieš akis tavaruojančią masę. Apsipilu prakaitu. Be galo bijau. Apkabinu save rankomis ir už kliudžiusi mėlynes suinkščiu. Nieku gyvu neatidarysiu durų. Vėl beldžia, šįsyk tūžmingai. Stoviu suakmenėjusi. Vos kvėpuoju. Eik šalin. Eik šalin. Eik šalin. Už durų giliai ir garsiai atsikrenkščia. Ten tikrai vyriškis. Paskui stoja tyla ir pranykus šešėliui plyksteli šviesa. Akimirką pagalvoju, kad jis nuėjo. Lėtai slenka laikas, tada pasi girsta šaižus garsas. Spynoje sugirgžda raktas. Sustingstu iš baimės, prisiminusi kažkur dingusį rankinuką su raktais, pinigine ir as mens tapatybės kortele. Ar jis atėjo vėl manęs skriausti? Nutildyti? Rankena ima suktis. Visos nervų galūnėlės liepia kuo grei čiau judintis, bet negaliu atplėšti akių nuo durų. Jos prasiveria. Rudas batas žengia ant kilimėlio su užrašu „Sveiki atvykę“. Koja 21
Louise Jensen
džinsuota. Ir štai jis jau mano namuose. Tas nepažįstamasis. Ne valingas garsus ir šaižus šūksnis išsprūsta man iš gerklės ir padeda pajudėti iš vietos. Užplūdus adrenalinui, kūno skausmas ir tvinksniai galvoje at lėgsta. Basomis kojomis nušlepsiu per laminatą, rankos daužosi į šonus. Įgriuvusi į virtuvę užtrenkiu duris. Apsidžiaugęs Brenvelas šoka į priekį. Stovėdamas ant užpakalinių kojų, o priekinėmis le tenomis atsirėmęs man į kelius jis šiurkščiu liežuviu laižo rankas, tarsi metus manęs nematęs. Mudu su Metu nuolat juokaudavo me, kad įsilaužėlį Brenvelas užlaižytų negyvai. Dabar tai nebe juokinga. Per vėlai suvokiu, kad turėjau bėgti į vonią, kur būčiau galėjusi užsirakinti, arba į svetainę, kur yra stacionarus telefonas. Bet kur, tik ne į šią patalpėlę. Čia nėra kur pasislėpti. Garsūs ir ryžtingi žingsniai artėja. Paklaikusi žvilgsniu klai džioju nuo ant stalviršio stovinčio peilių stovo iki kiemo durų ir svarstau, ką galiu pasiekti greičiau. Durų rankena girgžteli ir ima suktis. Instinktyviai puolu į priekį ir stveriu peilį. Pro žaliuzes prasiskverbiančioje blausios žiemos saulės šviesoje sužiba nerūdi jančiojo plieno ašmenys. Susigūžiu prie orkaitės. Jos rankenėlės įsminga man į juosme nį. Šnervėmis užuodžiu savo pačios baimę. Vyrui įėjus į virtuvę, iškeliu peilį, bet ranka taip stipriai dreba, kad peilis nubarška ant grindų. Suklikusi parpuolu ant kelių. Peilis nuslydo po baro stalu, taigi iš pradžių nežinau, ar jį pasieksiu, bet ištiesiu ranką ir tvirtai sugriebiu jo rankeną. Tai jau beprotybė – nepaisant to, kas vyksta, po orkaite pastebiu pajuodusius trupinius ir bandau prisiminti, kada paskutinį kartą ploviau grindis. – Ale? – sako balsas. 22
Pasimatymas
– Benai! – išgirdusi savo brolį, pašoku ir į baro stalą susitrenkiu galvą. Skausmas aptemdo akis. – Benai, – prabylu vos girdimai. Neryžtingai. – Yra toks vy ras... – nestipriai laikau peilį prie šono. Akyse prašvinta. Visai ne matau brolio. Tik prie pat stovintį ir manęs siekiantį nepažįstamąjį. – Ne. Jo ranka sugriebia mane. Verkdama mėginu ištrūkti, bet jo gniaužtai stiprūs. – Ale? Sutrikusi stebeilijuosi į jį. Tai mano brolio balsas. Beno balsas. Ir tas vyras su Beno akiniais sidabriniais rėmeliais. Bet čia ne jo veidas. – Tai aš, Alyte katyte. Taip mane vadina tik jis, bet tai manęs neįtikina. Jo veidas. – Prisiekiu, čia daugiau nieko nėra. Visai nieko, – švelniai kal ba jis kaip vaikystėje, kai susirangydavo man ant kelių, mums abiem negalint patikėti mūsų šeimą ištikusia tragedija, ir prašy davo, kad dar kartą paskaityčiau „Apuoką ir Katytę“. Apgaulingas įspūdis, kad viskas normalu. Kaip ir eilėraštyje, viskas susipainiojo. Brenvelas, vizgindamas uodegą, letena liečia nepažįstamąjį; tylaus urzgimo, įprastai vi bruojančio jo gerklėje sutikus naują žmogų, negirdėti. Ar tai išties gali būti Benas? Virtuvė kyla ir leidžiasi, tarsi būčiau valtyje su medumi ir daug pinigų, suvyniotų į penkių svarų banknotą. Ne sąmonės. Visiškos nesąmonės. Man nepažįstamo žmogaus balsas vėl prabyla, bet šį kartą žo džiai skamba taip, lyg atsklidę iš už jūrų marių. Atskuba tamsa, o aš draugiškai ją pasitinku. 23
Trečias skyrius
Jaučiuosi taip, lyg sirgčiau jūros liga. Kančių ir maišaties vande nynas patvinsta ir atslūgsta, o aš plaukiu ant šaltos plieninės lovelės su ratukais. Aplink lovą užtrauktos išblukusios mėlynos užuolaidos beveik neprislopina slaugių čiauškėjimo ir trankomų durų garso, tačiau tas triukšmas yra menkniekis, palyginti su šaižiu balsu mano galvoje, kudakuojančiu išprotėjai–išprotėjai–išprotėjai, o aš ne tik jo klausau, aš tikiu, kad tai tiesa. Pasiunčiau Beną nupirkti ko nors priešpiečiams. Mes čia jau ištisas valandas, o visai nepanašu, kad mane ketina paleisti namo. Be to, jei nuoširdžiai, negaliu į jį žiūrėti. Akys iš sielvarto tarsi smėlio pripiltos. Verkiau visą kelią iki pat ligoninės, susirangiusi Beno mašinos sėdynėje, prisispaudusi prie durelių ir įsikibusi į rankeną, mėgindama atitolti nuo žmogaus, kurio balsas buvo kaip mano brolio, kuris elgėsi kaip mano brolis, tačiau kažin kaip, išskyrus akinius, visai nebuvo į jį panašus. Per ankstesnes mudviejų keliones dainuodavome britų popmuzikos dainas, kurių jis buvo tiesiog apsėstas. Pavyzdžiui, „Don’t Look Back in Anger“*. Atrodė, kad tos dainos žodžiai – tik mums skir * Grupės Oasis daina. (Čia ir toliau – vertėjos pastabos.) 24
Pasimatymas
ta žinutė. Pliurpdavome apie savo gyvenimus, kvatodavomės, o kartais panirdavome į skausmingą tylą – žinodavau, kad tada abu prisimename vaikystę. Dažnai atrasdavome paguodą tarp eilučių; nesikalbėdami kartais pasakydavome daugiau, nei galėtume šne kučiuodamiesi. Vis dar buvo sunku kalbėtis apie tai, kas nutiko; galbūt visada taip bus, tačiau tie įvykiai padarė mus artimesnius nei daugumą mano pažįstamų brolių ir seserų. Bet šįryt, kai lėkėme į ligoninės priimamąjį, atmosfera buvo klai kiai įtempta. Kad nusiraminčiau ir nebekūkčiočiau, Benas uždėjo ranką ant manosios, bet aš ją nubloškiau, lyg ji būtų mane nusvili nusi. Negalėjau pakęsti, kad mane liečia nepažįstamo veido žmogus, bet jaučiau iš jo sklindantį skausmą, iš mažojo broliuko, kurį visada stengiausi apsaugoti. Kol spoksojau pro langą, mėgindama dėme sį sukoncentruoti į paprastus dalykus, ausyse tarsi kas griaudėjo, kaip bangų mūša kriauklėje. Lauke prie laikraščių kiosko suversti spalvoti kibirėliai ir kastuvėliai. Virš jūros ratus suka žuvėdros ir klykaudamos sminga žemyn maisto. Rudas „smagybių“ prieplaukos ženklas, nors jūra tikrai nebuvo smagi, talžė po kojomis tirtančias sutręšusias medines lentas. Vargani dviejų pensų monetas ryjantys žaidimų automatai su blykčiojančiomis švieselėmis, vienišas kios kas, kuriame pardavinėjo ledus menkučiais kaušeliais dažnai suse nusiuose vafliniuose indeliuose. Vis tiek geriau žiūrėti bet kur, kad tik ne į Beno veidą. Kas kartą, kai apie tai pagalvoju, prisimenu savo pačios atspindį, ir man tarsi replėmis suspaudžia širdį. – Tikriausiai ką nors prisimeni, Ale? – paklausė, kol stovėjome prie sankryžos. Balsas skambėjo skeptiškai. Tolumoje stūksojo uolos – vaikystėje žaisdavome ant jų sto vinčiame apgriuvusiame kotedže apsimesdami, kad jis priklauso 25
Louise Jensen
mums. Tie atsiminimai man atrodė ryškesni už blankią praėju sio vakaro miglą. Bet negalėjau jam pasakyti to, ko pati neži nojau. Variklis burzgė, prie lango prispaustas skruostas vibravo. Greičiau jaučiau, nei mačiau mane gręžiantį Beno žvilgsnį, bet neatsisukau. – Jau sakiau tau, aš negaliu. Kai virtuvėje apsiraminau, Benas mane tiesiog šaudyte apšaudė klausimais. Jaučiau, kad jo kunkuliuojantis įtūžis tuoj tuoj prasi verš į išorę. Ar kas nors mane sužeidė? Jis vis reikalavo atsakymų. Kas toks? Ar turime iškviesti policiją? – Ne! Mes susižvalgėme. Jo nepažįstamame veide nieko negalėjau perskaityti. Kai pasirodė policija, Benas dar buvo visai mažas, tačiau turėtų prisiminti, kad paskui viskas pasikeitė. Kad mūsų pasaulis subyrėjo. Net dabar, pamačius policininko uniformą, man sutraukia skrandį. – Manau, kad tiesiog parkritau prie baro, – rodydama jam ant galvos iškilusį gumbą buvau įtari ir išsiblaškiusi. Plaukai nuo sukrešėjusio kraujo sulipo. Bandžiau paaiškinti, kad neatpažįstu nei jo veido, nei savojo, tačiau neišsidaviau, kad įtariu, jog buvau apsvaiginta narkotikais ir užpulta. Vos apie tai pagalvojus užplūs davo gėda. Galvoje susikurti scenarijai darėsi vis baisesni ir kas sekundę vis labiau painiojosi. Kaip galėjau broliui papasakoti apie savo baimes? Pernelyg dažnai žmonės praeityje žvelgdavo į mane su užuojauta. Ar su pasišlykštėjimu? Jei ir jis imtų į mane taip žiūrėti, neištverčiau. 26
Pasimatymas
Mašinoje brolis toliau kamantinėjo, todėl ėmiau vis labiau ne rimauti. Užsižiūrėjusi į raudoną šviesoforo lemputę, staiga prisi miniau, kas įvyko prieš kelias dienas. Nors purčiau galvą, Krisė vis tiek pripildė taurę raudonojo vyno ir brukte bruko man ją, kol galiausiai pasidaviau ir paėmiau. – Persigalvojau dėl to pasimatymo, – prisipažinau jai. – Aš iš tekėjusi. Ir vis dar noriu būti ištekėjusi. – Tu nori, – atvirai atitarė, o paskui nutilo, tarsi rinkdama žo džius. – Nagi, Ale. Šiek tiek pasilinksminsim. Tau teko daug ką išgyventi. Ne tik su Metu, – ji pažiūrėjo į mane tokiomis sielvarto kupinomis akimis, kad jau ne pirmą kartą pasigailėjau papasako jusi jai, ką esu patyrusi; bet gimtadienis man visą gyvenimą buvo sunki diena, o ji padovanojo tortą ir tarsi ištrynė praeitį. Vynas at rišo man liežuvį. Išsipasakojus labai palengvėjo. Tik vėliau ėmiau svarstyti, ar Krisė moka saugoti paslaptis. – Verčiau pasileisk plaukus, – ji patapšnojo man per ranką. – Negi gali nutikti kas bloga? – Krisė apakino mane šypsena ir su raukė strazdanotą nosį. Gurkštelėjau per daug Shiraz tikėdamasi, kad vynas nuslopins nervinį drebulį. – Viskas, – atsidusau. Net nežinojau, ko labiau bijau: kad vai kinas pasimatyme bus nepatrauklus ar atvirkščiai – kad kaip tik bus patrauklus. Bet ji teisi. Tarp mūsų su Metu viskas baigta, ir vienas iš mūsų galiausiai sutiks kitą žmogų. Gyvenk toliau. Gal bus lengviau, jei būsiu pirma. Tuometinės baimės dabar atrodo visiškai nereikšmingos. Menk niekiai. To nenumačiau. Timptelėjau žemyn rankoves, norėdama pridengti jau purpuru nusidažiusias mėlynes. 27
Louise Jensen
Automobilio ratai sukosi vis greičiau ir nešė mus į priekį, kartu vis stipriau daužėsi širdis. Kai įvažiavome į stovėjimo aikštelę, jau buvau tikra, kad man širdies smūgis. Permirkusi prakaitu, įsiki bau į megztinio apykaklę, plėšiau ją nuo gerklės, plaučiai degė, mėgindami gauti oro. Benas sukinėjosi stovėjimo aikštelėje, ieš kodamas vietos, o aš skausmingai žiopčiojau. Negalėjau kvėpuoti. Kažkas giliai viduje sukirbėjo ir staiga prisiminiau, kad kadaise jau taip jaučiausi. Rankomis sugniaužiau sau gerklę. – Po velnių! – Benas žviegdamas padangomis sustojo neįgalių jų vietoje ir atlapojęs duris šoko man padėti. Visu svoriu rėmiausi į jį. Atsidarius automatinėms ligoninės priimamojo durims, nuo liguisto dezinfekcinių skysčių tvaiko suspaudė galugerklį. – Padėkit! – šūktelėjo Benas. Laukiančių pacientų galvos pasi suko kaip pelėdų, tačiau nė vienas nesujudėjo. Brolis pusiau įnešė, pusiau atitempė mane prie registratūros. Slaugė pašoko nuo kėdės. – Vesime ją tiesiai į priėmimo skyrių, – pasakė ji. Pirmiausia pa tikrino pulsą, kol žiopčiojau ir švokščiau, pamatavo kraujospūdį. Tada atvėrė šiugždantį popierinį maišelį. – Kvėpuokite lėtai ir giliai, – pirštai, sugniaužę mano šonkau lius, atsileido. – Panikos priepuolis. Ar anksčiau jų pasitaikydavo? Papurčiau galvą ir iškart pasigailėjau, nes akiduobėse ėmė spro ginėti žvaigždės. – Kuo jūs vardu, mieloji? – Alison Teilor, – už mane atsakė Benas, kaip visada nervingai stumteldamas akinius nuo nosies galiuko. – Grįšiu po akimirkos. Durims atsivėrus ir užsidarius pūstelėjo malonus vėjelis. Po ke lių minučių durys vėl prasivėrė. 28
Pasimatymas
– Įrašykime keletą dalykų, – priešais mane, rankoje laikydama planšetę, atsistojo kita slaugė. – Aš – Alison Teilor. – Žinau. Ką tik man tai sakėte. O ne, nejaugi ir ji? Įsispoksojau į ją apimta siaubo. Ji tikrai neatrodo kaip mane prieš tai apžiūrėjusi slaugė. Pirštai vėl stipriai su spaudė man šonkaulius, o prie burnos vėl pajutau prikištą maišelį. Prašau. Aš nenoriu. Pirštai spaudžia man kaklą, matymo laukas siaurėja. Negaliu kvėpuoti. Nemalonus ir piktas balsas. Kalė.
29