Papasakok man viską

Iš anglų kalbos vertė

DAUMANTAS GADEIKIS

Vilnius, 2023

Ketvirtakursių diena, 2011 metų sausio 29-oji

Paskutinis mūsų nuotykis.

Balsas minčių kertelėje.

Šok.

Negiliai įkvepiu; mano krūtinė išsiplečia. Virš mūsų telkiasi ateinančios pūgos debesys, kaulus stingdo šaltis. Tykus juodas vanduo

apačioje kužda mūsų vardus, nekantrauja įsismelkti į poras. Giliai, lygiai šnopuojame, karštas kvėpavimas tirštais debesimis kyla mums virš galvų. Norime bėgti, tik negalime.

Skandavimas garsėja. Mes šešiese susikimbame už rankų, nerangūs ir girti, susirakiname pusnuogiais kūnais į vieną. Petys į petį.

Balti plaukeliai ant mano rankų pasišiaušia it siekdami debesų. Gema ir Kaledas, sunerimę ir būgštaudami, iškvepia ir įkvepia.

Šok.

Užsimerkiu, jaučiu laibus Rubės pirštus tvirtai sunertus su maniškiais. Kitoje pusėje Maksas drąsinamai spusteli man ranką.

Džonas, aukštas ir ryžtingas, ima skaičiuoti atbuline tvarka. Tai padeda nukreipti mintis, negalvoti, kad netrukus pasiaukosime stingdančiam ežerui. Jo pasitikėjimas savimi sukuria inerciją, kelio atgal nebėra.

– Keturi, trys...

Lieku rami, mintyse vėl girdžiu tėčio balsą. Užsimerkus aplinkinio pasaulio triukšmas prityla, taip ir matau jį, pasilenkusį pakuždėti

man į ausį. Jis atvežė mane į koledžą, atsisveikina su savo vienturte dukra. Prieš ją palikdamas turi įkvėpti kokios nors išminties, privalo įsitikinti, kad jos pirmieji žingsniai bus teisingi. Ir pro miglą matau

tėčiui už nugaros stovinčią mamą. Ji ilgesingai spokso į plūstančią pirmakursių minią, iš suspaustų lūpų likusi tik liūdna linija. Žinau, kad ji daugiausia žvalgysis į vaikinus, ypač strazdanotus, smėlio spalvos plaukais, toje minioje norėdama pamatyti mano brolio veidą; o paskui pasižiūrės į mane, ir ta liūdna linija, pamažu persikreipdama, virs priverstine šypsena. Tėtis pasilenkia arčiau, spusteli man ranką. Klausausi jo. Laiko stipriai, bet manęs tai netrikdo. Ištaria vieną žodį ir atsitraukia, tirdamas mano išraišką. Žinau: bando įskaityti, ar padarė kokį nors įspūdį, todėl linkteliu. Seku jo pavyzdžiu, paklusnus vaikas. Tėvams einant į stovėjimo aikštelę ir važiuojant į oro uostą, parskrendant į karštą ir tvankią mano gimtinę, einant į savo tuščius namus, man mintyse aidi tėčio sukuždėtas žodis. Kitus metus jis saistys kiekvieną mano veiksmą, diktuos ritmą mano plakančiai širdžiai.

Pajuntu kažką timptelėjus mano ranką, krūptelėjusi plačiai atsimerkiu.

– Du... Šok.

Džono balsas garsėja, stiprėja.

– Vienas!

Mūsų kūnai šasteli į priekį ir aukštyn.

Sekundės dalelę pakimbame ore, norėčiau, kad galėtume ten ir pasilikti. Mano draugai suspinga ir įsitempia. Jų klyksmuose girdžiu jaudulį. Jie baisiai ilgai laukė savo eilės šokti. Po ketverių metų Meino užkampyje pagaliau esame čia. Žiema po žiemos visi pirmakursiai, antrakursiai ir trečiakursiai stebi ketvirtakursius, pasiryžtančius tai padaryti.

Pirmą kartą Šuolį regėjome prieš trejus metus, glaudžiai susispietę į būrelį ir siųsdami ratu gertuvę su pigia degtine. Ji degino gerklę, bet džiaugėmės šiluma pilve. Šuolis reiškė, kad tavo viešnagė Hotorno koledže eina į pabaigą. Spalvingos mūsų laisvųjų menų studijos jau beveik baigtos. Properša lede simbolizavo paskutinio žingsnio ritualą, pabaigos pradžią. Pašaliečiams – kitų koledžų studentams ar namie likusiems šeimos nariams – to paaiškinti nebuvo įmanoma. Šuolis buvo mūsų, nemėgome dalintis šia keista ceremonija su kitais.

Mus lydi griausmingi plojimai ir šūksniai. Kurso draugai žiūri. Žinau, kad jie stebi mūsų veidus, mato siaubą ir džiaugsmą panyrant į ledinį vandenį. Puikiai žinau, kad šia tradicija reikėtų džiaugtis, ir sucypiu, plikiems kulnams murktelėjus į juodą properšą.

Šaltas vanduo it durklas sminga kiaurai odą, kūnas pasiduoda ir grimzta ištiktas šoko. Užsimerkiu tamsiame vandenyje, balsai nuslopsta.

Juntu savo draugus plakant kojomis, kai jie bando išlipti iš ežero ant ledo, nekantraudami sušilti. Tyla kviečia. Tyki, taiki. Čia jaučiuosi kaip namie.

Išgirstu Rubę šaukiant mano vardą. Jos balsas sklinda iš toli toli. Per vandens paviršių matau judėjimą. Rubės veidas išplaukia vandens migloje. Ji spaudžia rankas prie krūtinės, stipriai suspaudusi šlaunis, bando sulaikyti šilumą.

– Malina, – šūkteli ji, burbuliukai iškraipo ir ištempia balsą.

Priverčiu savo rankas ir kojas plakti vienu ritmu, stumiuosi į viršų. Tik perskrodusi paviršių ir žioptelėjusi vėl pradedu kvėpuoti. Nuplaukiu prie nelygaus krašto ir padedu vieną ranką ant iškirsto ledo. Ši žiema labai šalta, bet sniego beveik nėra, bent jau kol kas.

Rubė traukia mane iš vandens, nuo šalčio tarškindama dantimis. Maksas klūpi už jos, viena ranka tvirtai prilaiko ją už nugaros, kita siekia mano slidaus riešo. Sugriebęs ištraukia mane į viršų per nelygų

kraštą. Pastebiu kitus, Džoną, Gemą ir Kaledą, slysčiojančius prie ežero krašto, tiesiančius rankas prie rankšluosčių ir karšto šokolado.

Ore tvyro alkoholio ir žolės kvapas, tradiciją lydintis jaudulys.

Girdžiu juoką ir palaikymo šūksnius mums atlikus šuolį. Mano širdis it pašėlusi pumpuoja kraują bandydama sušildyti kūną, kojų pirštai tamsiai mėlyni, į kasas supinti plaukai sustingę į kaulą. Noriu savo kojinių ir batų, dairausi po krantą ieškodama kupsto meldų, kur palikau juos ir kitus savo drabužius. Visi kalbasi ir juokiasi, jų dantys tarška, o lūpos violetinės. Rubė apkabina mane, mūsų pasišiaušusios odos plaukeliai susiglaudžia. Šypsausi jai ir kitiems, kartu traukiamės palikę properšą lede už nugaros. Rubė kažką man sako, bet jos balsas nuslopsta man susisupus į rankšluostį; pirmoji einu prie laužo. Stengiuosi nuduoti, kad jos klausausi. Esu pernelyg sušalusi, kad kalbėčiau, bet šypsausi jai, kaip visada.

Mus lydi negandos šešėlis, o mes nė nenutuokiame, kad jis šalia. Rytoj ryte kaip visada susėsime pusryčiauti valgykloje ir suprasime, kad vieno mūsų nebėra.

Į koledžą atvažiuos policija. Apsnigtuose miškuose mirgės greitųjų švyturėliai. Stebėsime ant ratukinio gulto vežamą kūną policininkams kartojant nesiartinti.

Jie mūsų klausinės, kamantinės iki vėlaus vakaro. Mūsų prisiminimai bus migloti. Gėrėme, buvome išsiblaškę, tipiški koledžo studentai. Jie žiūrės į mus svarstydami, ar turėtų mumis tikėti.

Ir mus tardys ne be reikalo.

Visi turime paslapčių apie šią dieną, o mūsų grupė išsiskirstys dar prieš diplomų teikimą. Be vieno mūsų dėlionės gabalėlio subyrėsime į dalis.

Rubė kalba apie šaltį, apie Šuolį, apie adrenaliną, bet aš girdžiu tik tėčio sukuždėtą, galvoje tvinksintį žodį.

Apsimesk.

Cambria Brockman

PIRMAS SKYRIUS

Pirmas kursas

Kelios pirmos savaitės Hotorne mano mintyse yra it knygos lentynoje – tvarkingai surūšiuotos, suskirstytos pagal žanrus. Kažin ar kiti jas prisimena taip pat, kaip ir aš? Prisiminimų nuotrupos, padrikos akimirkos, mūsų sakyti žodžiai, mūsų atlikti veiksmai. Viskas, dėl ko taip suartėjome; tai lėmė kelios pirmosios dienos, per jas nepasitikėjimas ir nerimas mus suvienijo.

Tėvai nutempė daiktus į mano tuščią kambarį ir palydėjo į valgyklą, paskui likau viena. Nieko nepažinojau, gyvenau viena bendrabučio kambaryje. Man tai priminė pirmąją dieną darželyje. Mane atvedė mama, jai išėjus ore dar tvyrojo jos kvapas. Tų kvepalų aromatas lydėjo daugybę mano vaikystės epizodų; kiekvienas prisiminimas buvo juo persismelkęs. Sėdėjau prie vieno mažyčių bendrų stalų, tyli ir rami, o mano bendraamžiai panikavo, verkė, klykė ir pasidavė pykčio priepuoliams. Koledže buvo panašu, tik be spektaklio.

Čia visi vyresni, mokėjo paslėpti baimę – bet ji kirbėjo paširdžiuose, jų akyse mačiau tą pačią paniką. Jie spėliojo, ar susiras draugų, ar ras sau vietą, kur kitus ketverius savo gyvenimo metus galės jaustis savi.

Dairiausi po spindinčią naujutėlę valgyklą, kurią vos spėjo pastatyti per vasarą, pro stiklines jos sienas man į akis spindėjo šilta šviesa. Iš lauko priklijuoti plakatai reklamavo koledžo miestelio klubus ir sporto renginius. Galvojau apie savo tėvus, kurie tikriausiai jau kirto Meino ir Naujojo Hampšyro ribą, leidžiamu greičiu važiavo

95-uoju greitkeliu į Bostono oro uostą. Tėtis vairavo, o mama tikriausiai spoksojo pro langą stebėdama pro šalį slenkančius medžius ir svarstydama, kada privažiuos posūkį.

Pirmąjį sutikau Džoną – kol kas mano gyvenime Hotorne nebuvo nieko kito. Visi laikė mane Rubės geriausia drauge, jos palydove nuo pirmosios dienos. Aš ir nesiginčijau. Be to, Rubė traukė žmones, dėmesį atkreipdavo jos šokinėjanti kaštoninių plaukų uodegėlė ir neblėstanti šypsena, ne aš. Žmonės manė, kad ji išsirinko mane iš minios merginų, norinčių būti jos draugėmis, o iš tiesų tai aš pasirinkau ją.

Valgykla buvo pilna studentų, keli prasigrūdo pro šalį traukdami prie laisvų kėdžių. Stovėjau it įbesta, vertinau savo galimybes. Studentai prisistatinėjo, kalbėjo apie savo vasaras. Man dar nereikėjo

susirasti vietos. Kalba prasidės po dešimties minučių. Galėjau nusipirkti kavos vežimėlyje lauke. Apsisukusi išėjau lauk, apsidžiaugiau atsidūrusi atviroje erdvėje ir gaiviame ore.

– Kavos su ledukais, – tariau baristei už vežimėlio. Ji atrodė vyresnė, galbūt derino darbą su studijomis. Tikriausiai trečiakursė. –Prašyčiau juodos.

– Man to paties, – tarė balsas už nugaros.

Dirstelėjau per petį norėdama pamatyti balso savininko veidą. Man retai kada tekdavo pasijusti žemai.

Į mane iš viršaus žiūrėjo vaiskios žydros akys. Jis nusišypsojo viena tų kreivų šypsenėlių, žavinga ir šmaikščia, buvo išvaizdus, tankiais, šviesiais iš po skrybėlės kyšančiais plaukais. Nusisukau į baristę, galbūt kiek per greitai. Ta taip pat spoksojo į jį, kol vaikinas atsikrenkštė, paskui abiem padavė kavą.

Vaišinu, – tarė jis. Man nespėjus paprieštarauti jau tiesė keturis dolerius.

– Ak, ee, – sulemenau. – Ačiū. – Tikrai nereikėjo.

– Nieko tokio, – atsakė jis. – Laikyk draugus arti, o priešus –dar arčiau, ar ne?

Pasižiūrėjau į jį sutrikusi. Jo lūpos išsirietė į šelmišką šypseną.

– Lipdukas, – paaiškino parodęs į kažką ant mano knygų krepšio. – „Texans“? – Paskui parodė į savo skrybėlę su plačiu kraštu. –Aš „Giants“ aistruolis.

Nuleidau akis į savo krepšį. Tėtis užklijavo lipduką pernai žiemą, „Texans“ laimėjus dvejas varžybas iš eilės. Neeilinis įvykis, nes jie paprastai pralaimėdavo, ir skaudžiai. Tėtis be galo džiūgavo, jo veidas švietė it mažo vaiko. Nebuvau jo tokio mačiusi nuo pat mažumės, todėl nenuplėšiau lipduko bijodama, kad jo veidą vėl perkreips sielvartas.

– Aišku. Pirmyn, „Texans“, – tariau. – Nors nemanau, kad mes jums keltume daug pavojaus.

– Na, nieko negali žinoti, keli gerai pasirinkti naujokai, ir... – jis atsakydamas mirktelėjo.

Kalbėjo atsipalaidavęs, kaip paauglys. Atsipūtęs ir mielas. Santūriai šyptelėjau vildamasi pasirodyti dėkinga ir draugiška. Bet iš tiesų suirzau. Nekenčiau likti kam nors skolinga. Ypač tokiems vaikinams kaip šis: žinojau, kad jis duos man kokią naminio gyvūnėlio pravardę ir kiekvieną kartą mane pamatęs sumuš penkis, arba išties kumštį sudaužti, ir vers kaskart spėlioti, ką pasirinks. Mieliau pati susimokėčiau už kavą.

Jis atidarė man valgyklos duris, ir įsmukau vidun trokšdama pasprukti, kad tik mums nereikėtų kalbėtis.

– Džonai! – kažkas šūktelėjo nuo takelio lauke, ir „Giants“ aistruolis Džonas paleido duris užsidaryti tarp mūsų, jau atsipūtęs spaudė kitam vaikinui ranką ir plekšnojo per nugarą.

Sprendžiant iš to, kaip grakščiai ir tiksliai judėjo jų kūnai, nepaisant atsainokos abiejų laikysenos, jie atrodė kaip sportininkai. Su įdegio linijomis ant blauzdų. Spėjau, kad futbolininkai.

Stojusi į eilę atsiimti informacinio paketo toliau stebėjau juos pro langą. Spėliojau, ar jie tik ką susitiko, ar koledže jau prasidėjo treniruočių sezonas – o gal buvo pažįstami dar anksčiau? Įdomu stebėti žmones bendraujant, matyti, kaip svarsto, ką atsakyti, kaip elgtis. Pirmasis įspūdis yra pats svarbiausias. Atkreipiau dėmesį į jų kūno kalbą – bandė dėtis nerūpestingi. Pati pabandžiau atpalaiduoti pečius, bet juos rakino amžina įtampa.

Mudviejų su Džonu žvilgsniai susitiko, jo veidą nutvieskė ta dviprasmiška šypsena, kurią matysiu dar tūkstančius kartų. Jis man mirktelėjo, o aš greitai nusisukau apsimesdama, kad nemačiau. Mieliau netraukčiau dėmesio, bet paveldėjau savo mamos šviesią porcelianinę

odą ir žalias akis. Mano veido bruožai buvo simetriški ir švelnūs, ir nesvarbu, kiek bevalgyčiau, buvau liekna. Teksaso saulė nudažė plaukus auksu, nepaisydama mano noro būti paprasta ir nepastebima.

Nusisukau, bet vis tiek jutau jo stebinčias, vertinančias akis. Kitiems studentams atsidarius ir uždarius stiklines duris išgirdau dudenantį jo juoką.

Jis atrodė pažįstamas – savo šypsena, noru padaryti man ką nors gera, savo odos ir plaukų spalva. Gurktelėjusi nuginiau prisiminimą šalin.

– Draugai, kuriuos susirasite šią savaitę, taps jūsų draugais visam gyvenimui.

Klausiausi priešais mus kalbančios merginos, bet man niežėjo padai pasitraukti. Man visada buvo sunku ilgiau nusėdėti vienoje vietoje, ir jau su siaubu laukiau, kaip ilgai truks supažindinimas. Nesupratau, kodėl negalime tiesiog perskaityti brošiūros apie Hotorną ir traukti

Cambria Brockman

savo keliais. Nekantraudama laukiau paskaitų, grafiko, rutinos. Vyliausi, kad mūsų nevers atlikti komandos formavimo pratimų.

Mergina man iš kairės krapštė nagų odeles. Žiūrėjau, kaip ji smiliumi atitraukia sudirgintą odą ant nykščio nago. Atitraukia, pakrapšto, timpteli. Ji tai kartojo, kol ant grindų nukrito sukietėjęs rausvas gabaliukas.

– Šiaip jau, tai pernelyg neprisiliuobkite, gerai, žmonės? – pasakė priešais mus stovinti mergina. – Idealią būklę mes vadiname maloniai apsvaigę.

Keli mano bendrakursiai nusijuokė. Svarsčiau, ar administracija manė, kad bus įtaigiau, jei ketvirtakursiai kalbėsis su mumis apie narkotikus ir alkoholį. Regis, veikė.

Nukreipiau žvilgsnį į lengvos miglelės aptrauktame vasaros danguje įsirėžusias pušų viršūnes, taip pat mačiau koplyčios varpinės viršų ir smailius plytinių akademinių pastatų stogus. Edltonas Meino valstijoje buvo idiliška vieta nedideliam laisvųjų menų koledžui, įsikūrusiam tarp klevų, pušų ir ąžuolų miškelių. Kai mes su tėčiu apsilankėme čia man dar mokantis vienuoliktoje klasėje, mūsų gidas papasakojo apie nedidelį lentpjūvių miestelį, apie tai, kaip keliais zuja miškavežiai, boginantys rąstus perdirbti į medienos masę arba į medienos granules šildymui. Kartais į grindlentes. Tėvą miško ruoša domino labiau nei Hotornas, jis po ekskursijos primygtinai norėjo apvažiuoti miestelį, fotografavo laiko nublukintas plytines lentpjūves ir išklypusį kadaise jas variusį vandens malūną.

Ekskursijos metu nugirdau kitą potencialų bendramokslį kuždant apie tai, kad miestelėnai nekenčia privilegijuotų studentų. Prieš kelerius metus per vietiniame bare kilusias muštynes buvo nudurtas studentas. Jo nespėjo laiku nuvežti į ligoninę, nukraujavo ant šaligatvio.

Odelių krapštukė niuktelėjo man į šoną spoksodama į vaikiną priešais mus. Pasekiau jos žvilgsnį. Vaikino plaukai juodavo it rašalas,

raumenys judėjo jam telefonu žaidžiant tetrį, tamsi oda leido akims

pailsėti baltumos jūroje. Vilkėjo džemperį ir brangius tamsius džinsus. Kojos tvirtai rėmėsi į žemę, švarūs nauji auliniai sportbačiai siekė

džinsų klešnes.

Balselis prie ausies sukuždėjo:

– Jis princas.

Dirstelėjau į merginą, jos veidas tryško neslepiamu jauduliu. Ant padažytų blakstienų gumulais kybojo tušas. Akies krašteliu nužvelgiau jos kūną. Mergina buvo tamsaus gymio, tikra mano priešingybė.

Įdegusi, lyg tokia būtų ir gimusi, tamsiaplaukė, su tamsiais plaukeliais ant rankų. Veikiausiai ji viena tarptautinės programos studenčių, galbūt iš Indijos ar Šri Lankos. Mėlynas nagų lakas aptrupėjęs, juodi šilkiniai plaukai laipteliais krinta aplink veidą. Mane nustebino jos krūtinė, itin didelė palyginti su laibu liemeniu.

Ji pasilenkė arčiau.

– Sekiau jį feisbuko grupėje. Turi gal dešimt lambordžinių. Jis iš Jungtinių Arabų Emyratų. Iš Dubajaus, ar Abu Dabio, ar dar iš kur... Man regis, iš Abu Dabio. Taip. Jo tėvas ten yra finansų ministras. Turiu prisipažinti, kad elgiausi šiek tiek maniakiškai, bet nesmerk. Sekiau jį ir gūgle – sukuždėjo gražiu akcentu. Britišku.

Turtas man niekada nedarė įspūdžio. Buvau iš pasiturinčios šeimos, mums niekada nieko netrūko, tik prabangos prekių nepirkome. Norėjau kada nors ir pati turėti pinigų, daug pinigų, bet niekada nepavydėjau tiems, kas jų turėjo nuo gimimo. Man atrodė, kad tokiose aplinkybėse visada yra per daug paslėptų kabliukų.

– Mums reikėtų su juo susidraugauti. – Jos veide pražydo maniakiškas vypsnys.

Merginos tiesmukumas stebino. Ji kalbėjo taip, lyg būtume draugės – sakydama mums, turėjo omeny mudvi. Aš dar nė nežinojau jos vardo. Mus siejo tik tai, kad susėdome šalia ilgoje eilėje gale valgyklos.

Cambria Brockman

Ji garsiai atsiduso ir patogiau atsirėmė į kėdės atlošą, užkišdama sandalais apautas pėdas už metalinių kėdės kojų. Man bežiūrint kažką išsitraukė iš savo rankinės – gumos plokštelę – ir padavė man.

– Tai kuo tu vardu? – paklausė pakuždomis.

– Malina, – atsakiau. – O tu?

– Gema. – Ji nusišypsojusi spustelėjo man ranką. – Mudvi su kambario drauge rengiame vakarėlį, žinai, įsikūrimo proga. Šįvakar, turėtum ateiti.

– Kodėl gi ne, – atsakiau. – Taigi, tu iš Anglijos? – Mintyse patapšnojau sau per petį už tai, kad tęsiau mūsų pasiplepėjimą.

– Mano mama čia studijavo aštuntajame dešimtmetyje. Ji amerikietė, mano tėtis – pakistanietis. Jie iš to daro tikrą teatrą. Nuolatos varžosi demonstruoti man savo kultūras. Žodžiu. Jie sutarė, kad turėčiau įgyti tikrą amerikietišką išsilavinimą, kad tai padėtų

mane išlyginti, kad ir ką tai reikštų. Ačiū, kad primenate. – Ji patapšnojo sau per minkštą pilvuką ir purkštelėjo. – Bet iš tiesų visai nepykstu. Čia turite dailesnių vaikinų. Jie daug labiau rūpinasi dantų higiena.

Ji nutilo kažką svarstydama.

– Nors man tai ir nerūpi.

Gema išsitraukė iš rankinės vibruojantį telefoną, kartu netyčia iškrito pakelis ir jai prie sandalų ant grindų pabiro cigaretės.

– Tikriausiai vaikinas, – tarė mirktelėjusi.

Po kelių minučių ji žinute atsiuntė man savo numerį, ir štai taip, lyg iš niekur nieko, tapome draugėmis.

Dešinėje rankoje laikoma popierinė lėkštė pasviro į priekį, ant kruopščiai prižiūrėtos vejos nuvarvėjo omaro sultys. Spaudžiau

plastikinę šakutę ir peilį prie pilvo. Kažkas užkliudė man petį, ir

omaras niurktelėjo pirmyn, išskėstas žnyples nukreipęs į dangų. Pro mane ėjusi mergina šilkiniais plaukais spygtelėjo atsiprašau – linksmai, nuoširdžiai. Man bežiūrint ji įsiliejo į studentų eilę prie bufeto, judančią pasiimti maisto ir gėrimų.

Stovėjau nedideliais būreliais sėdiniuojančių studentų jūros pakrantėje, stebėjau juos pažindinantis, mezgant draugystes. Tolumoje pastebėjau didelio medžio ant žolės metamą šešėlio lopinėlį. Žemė prisėdus būtų vėsi, niekas ten manęs nieko neklausinėtų, nebandytų perprasti. Bet prisiminiau mudviejų su tėčiu susitarimą ir prisiverčiau bristi tarp bangų. Nudelbusi žvilgsnį spoksojau į omarą, kurio negyvos akys buvo it juodi akmenukai.

Buvau visiškai įsitikinusi, kad koledžas – visai toks kaip vidurinė, todėl stebėjausi nematydama akivaizdžių klikų. Nebuvo sportininkų, nebuvo merginų seserijų, gotų ar kalikų. Visi sėdintys vilkėjo

flaneliniais marškiniais ir mūvėjo laisvomis medvilninėmis kelnėmis. Mama man siūlė apsirengti džinsais ir paprastais marškinėliais, o aš pastebėjau, kad ji tokiose situacijose dažniausiai teisi. Kasdieniais drabužiais vilkinčios merginos plaukus buvo susirišusios į uodegėles arba susipynusios į kasą ir persimetusios ją per petį. Lyg visi stengtųsi atrodyti vienodai, o kasdienė apranga būtų it kruopščiai pasirinkta uniforma stengiantis pritapti. Yriausi per klonų minią, tvarkingų žygeivių katalogą, kiekviena grupelė – tarsi išplėšta iš jo puslapių ir patupdyta pagrindinėje koledžo aikštėje.

Mintyse svarsčiau savo pasirinkimus. Regis, man vietos nebuvo, ir sliūkindama į priekį sulaukiau poros gailių šypsenėlių – niekas nesiryžo rizikuoti savo vieta, nes bijojo, kad ją užimsiu ar kad kas užims per mane. Mes visi, tvirtai užgniaužę savo asmenybes, vylėmės, kad jos pritaps prie tų, prie kurių prisišliesime pirmąją dieną.

Žvilgtelėjau atgal į medį. Galbūt galėčiau dar trumpam tai atidėti. Tėtis niekada nesužinotų.

Cambria Brockman

– Ehei! – kažkas šūktelėjo man už nugaros.

Nemaniau, kad šūksnis skirtas man, todėl ėjau toliau.

– Ei! Maaaalinnna? – britiškas akcentas.

Pasižiūrėjau per petį – man mojavo Gema, plekšnojo ant žemės šalia. Sudvejojau. Viskas, jei atsisėsiu, ten ir pasiliksiu. Pasižiūrėjau

į kitus su ja sėdinčius studentus – du vaikinus ir merginą. Vienas vaikinas buvo nusisukęs nuo manęs, bet atpažinau plačius pečius ir šviesius plaukus. Mergina buvo ryški ir spalvinga, susirišusi tankius plaukus į kuodą ant pakaušio. Elegantiška, atsipalaidavusi. Ji pažvelgė

į mane, stebinčią jų grupelę, ir nusišypsojo, paskui kartu su Gema pamojo man ateiti.

– Atrodei kaip paklydėlė, – tarė Gema, kai sukryžiavusi kojas prisėdau tarp jos ir kitos merginos. Pastebėjau jai tarp krūminių dantų įstrigusį kukurūzo gabalėlį, blizgantis geltonas grūdelis švietė tarp baltumos. Nusišypsojau kitiems – visi spoksojo į mane, įsibrovėlę į jų ratą.

– Tai Malina, – pristatė mane Gema.

Pasisukau į blondiną, kurį prieš tai buvau sutikusi prie kavos vežimėlio. Jis supratingai man šyptelėjo ir iškart ištiesė ranką, paėmęs paspaudė mano delną. Spaudė tvirtai.

– Džonas, – tarė jis, paskui linktelėjo į greta sėdintį vaikiną. – Mano pusbrolis Maksas.

– Labas, – atsakiau nutaisiusi plačią šypseną.

Mudu su Maksu trumpai susižvalgėme, bet vaikinas tylėjo, jo žvilgsnis buvo išsiblaškęs, niūrus. Buvo smulkesnis už Džoną, atrodė liesas ir striukas, tvarkingai perskyręs tamsius plaukus. Tikriausiai susišukavo po dušo. Atletiškas, tik ne toks stambus ir augalotas kaip Džonas. Nors sėdėjome, mačiau, kad esu už jį aukštesnė, bet aš buvau aukštesnė už daugumą žmonių. Vienintelis pusbrolius siejantis bruožas buvo tokios pat vaiskiai mėlynos abiejų akys. Gema mostelėjo į kitą merginą, kuri vis dar man šypsojosi.

Žavingoji nauja drauge Malina, susipažink su mano lygiai tokia pat žavinga kambarioke Rube, – šypsodamasi supažindino mus Gema. Ji mėgavosi mus suvesdama, lyg būtume turėjusios jai dėkoti už piršlybas.

Rubės šypsena paplatėjo, jos dantys buvo balti ir tobuli, lūpos putlios. Atrodė tokia jauna, kad jei būčiau pamačiusi gatvėje, veikiausiai būčiau palaikiusi moksleive. Minčių kertelėje man dingtelėjo, kad dar vos prieš keturis mėnesius ir buvome mokyklinukės, baigiančios mokyklą, nerangiai, pamažu iš vaikų virstančios suaugusiomis.

Labas, – plačiai šypsodamasi Rubė giedrai ir atvirai žvelgė rudomis akimis.

Atsakiau taip pat šypsena – nežinojau, kaip reaguoti į jos džiaugsmingą palankumą. Iš arti buvo matyti Rubei ant nosies ir skruostų it konfeti išbarstytos strazdanos. Jos veidas buvo proporcingas, tikras aukso pjūvio pavyzdys. Gamta sukūrė ją tobulą, abi veido pusės atkartojo viena kitos dailumą.

– Tai Gema per supažindinimą sėdėjo šalia tavęs? – paklausė Rubė. Ji kalbėjo švelniau už Gemą. Pasijutau dėkinga, kad ji užvedė pokalbį – nereikės man.

– Taip, kurį laiką spoksojome į princą, – atsakiau.

– O Dieve, Gema, – suvaitojo Rubė, paskui šiek tiek palinko mano pusėn. – Ar liepei jai palikti jį ramybėje? Dievaži, ji tikra persekiotoja.

– Užsičiaupk! Nieko panašaus, – atšovė Gema. Ji išsitraukė telefoną ir pradėjo rašyti kažkam žinutę. Nepakeldama akių pridūrė: –Bet klausykit, jei su juo susidraugausim, turėsite dėkoti man.

Rubė pasilenkė Gemai per petį.

– Kam vis rašinėji? Lijamui? Parodyk.

Gema šyptelėjo, uždengė ekraną nuo smalsių Rubės akių.

Cambria Brockman

– Taip... jis manęs pasiilgsta. Vargšelis.

– Kas tas Lijamas? – paklausiau.

– Jos vaikiiiiiinas, – paaiškino Rubė.

Gema šyptelėjusi padėjo telefoną šalia savo kodinės kortelės pakabučio.

– Sakiau jam, kad prieš man čia išvažiuojant reikėtų išsiskirti, bet jis primygtinai reikalavo pabandyti palaikyti santykius per atstumą. Puoliau galvoti, ką pasakyti.

– Tai jūs šiandien planuojate vakarėlį?

– Aha, – atsakė Rubė, šakute stumdydama bulvių salotas. – Būtinai turėtum prisijungti. Hotorno koledžas, tėvų nebėra, taigi?

Šūkis Hotorno koledžas, toli nuo tėvų! kelis šios vasaros mėnesius puošė mūsų kurso feisbuko paskyros aprašymą. Įsivaizdavau kokį nors baisiai susijaudinusį studentą, kuris jį sugalvojo skubėdamas

sukurti puslapį, vos tik gavęs priėmimo laišką. Vien pagalvojus apie vakarėlį man pradėjo skaudėti galvą, nuleidusi akis įsispoksojau į omarą savo lėkštutėje. Bakstelėjau jį šakute.

Džonas nenuleido nuo manęs akių.

Neteko valgyti omarų? – paklausė.

Visi sužiuro į mane laukdami atsakymo.

Ee... ne, – atsakiau. – Pirmas kartas.

Be galo gardu, – tarė Rubė, padažiusi gabaliuką baltos mėsos į sviestą.

Iš kur esi? Net šita mūsų Anglijos karalienė žino, ką daro, – paklausė Džonas, kinktelėjęs Gemos pusėn.

Gema susiraukė, lyg drovėtųsi to, kad moka valgyti. Ji įtraukė pilvą ir atsisėdo kiek tiesiau. Deja, jos krūtinė dėl to tik dar labiau atsikišo. – Iš Hjustono, – atsakiau. – Mano mama alergiška vėžiagyviams, todėl mes jų nevalgome.

– Aa, – numykė Džonas ir pasislinko arčiau.

Jis kvepėjo dezodorantu ir muilu. Pasižiūrėjau į Maksą už jo, vaikinas man vis dar netarė nė žodžio, bet valgydamas mus stebėjo.

Džonas siektelėjo omaro mano lėkštėje, krūptelėjau ūseliams sujudėjus jo rankose.

Pradėk nuo uodegos, – paaiškino, drąsiai suėmęs vėžiagyvį.

Staiga pasigirdo trakštelėjimas, ir vaikinas ištraukė iš uodegos baltą mėsą. Paskui suėmė kiautą į kumštį ir trinktelėjo į lėkštę, ant Rubės ir Gemos tykštelėjo sultys. Man ant riešo užtiško gumuliukas išskydusios masės. Gema šlykštėdamasi cyptelėjo ir kumštelėjo Džoną į drūtą ranką. Tas nekreipdamas į ją dėmesio nykščiu atstūmė

mėsą nuo kiauto. Rubė elgėsi santūriau, tyliai išsitraukė servetėlę ir nusišluostė sultis nuo sportbačio.

– Paskui žnyples, – tęsė Džonas, kibęs sidabrine mentele raustis lenktose galūnėse.

Jis iš galinės kišenės išsitraukė metalinį spaustuką ir suspaudė juo žnyples; į jau ir taip permirkusią mano lėkštę plūstelėjo dar daugiau sulčių. Džonas pasižiūrėjo į mane šypsodamasis savim patenkinta šypsena.

– Sveika atvykusi į Meiną, – tarė.

Pasižiūrėjau į jį, paskui į juodas omaro akytes – šios, dabar jau apverstos, spoksojo į mane bejėgišku žvilgsniu. Mačiau, kad Džonas nori sulaukti padėkos už pagalbą, todėl jam nusišypsojau.

– Puiku, ačiū, – tariau.

Jis parodė į žalią omarui iš liemens besisunkiančią tyrę.

– Gali valgyti ir tai; tikras delikatesas.

– Nevalgyk, – Rubė papurtė galvą. – Tai...

Šūdas, – pertraukė ją Gema. – Šūdas tikrąja to žodžio prasme.

Jis iš tavęs šaiposi.

Džonas grįžęs įsitaisė savo vietoje, kur žolės stiebeliai jau buvo ėmę tiestis. Atsilošęs pasirėmė ant delnų ir išsišiepė.

– Tai geriausia dalis. Ir ten ne šūdas. Tai kepenys.

– Bjauru, – šūktelėjo Gema ir sviedė žnyples jam į krūtinę. Jos atšokusios nukrito ant žemės, prie rausvų Džono kelnių.

Vaikinas jai išsišiepė, ir Gema raustelėjo. Atrodė nepadoru vaikiną turinčiai merginai flirtuoti su kitu, bet ką aš išmaniau apie romantinius santykius. Nebuvau jų patyrusi. Gema išsitraukė iš rankinės cigaretę ir prisidegė nesivargindama pasitraukti nuo grupelės. Dūmų čiuptuvai įsirangė man į šnerves, sutramdžiau norą užsikosėti. Tikėjausi, kad Rubė nerūko.

– Iš kur jūs visi vieni kitus pažįstate? – paklausiau sutrikusi dėl familiaraus jų elgesio.

– Ak, – Gema nekantravo atsakyti. – Ką tik susitikome, tiesiogine prasme. Tik šiandien. – Ji dirstelėjo į Džoną. – Na, gerai, jis jau pažinojo Maksą, savaime suprantama, jie juk pusbroliai, o Rubė kartu su jais atvyko į paruošiamąsias treniruotes. Jie visi žaidžia futbolą. O aš esu Rubės kambario draugė. Kai bandau paaiškinti, skamba baisiai sudėtingai.

Ir šią vasarą susirašinėjome per feisbuką, – pridūrė Rubė.

Tiksliai. Tai galima sakyti, kad jau esame pažįstamos, – Gema įsimetė į burną gabaliuką kukurūzo.

Nuleidusi akis pasižiūrėjau į omaro mėsą, mano alkis jau slopo. Kiti ėmė aptarinėti savo pirmo kurso seminarus, jų balsai nutolo.

Paėmiau gabaliuką šaltos guminės mėsos ir pamirkiau į sviesto dubenėlį. Pagalvojau apie visus omarų palaikus aplink mus, apie tai, kaip dar vos prieš kelias dienas jie laimingi ropinėjo jūros dugne, nė nenutuokdami, kad jų gyvenimas staiga pasibaigs ant pagrindinės elitinio koledžo pievelės. O mūsų veja nė nebuvo elitiškiausia iš elitinių. Mes – žemesnioji Gebenės lygos komanda. Tie studentai, kurie neįstojo į Prinstoną, Harvardą ar Mičigano technologijų institutą –Gebenės lygos atstumtieji. Kažin ar Harvarde tiekė geresnių omarų?

Stebėjau, kaip Rubė familiariai priglaudė kelį Džonui prie kojos, kaip elgtųsi jo mergina. Veiksmas buvo intymus, jaučiausi jį sugadinusi savo žvilgsniu. Kiti apie kažką kalbėjosi, bet mintyse nuslopinau jų balsus, stebėjau Džono akis, nukrypusias į Rubės kelį, paskui į mane. Žinojau, kad jis bando mane perkąsti, sugalvoti būdą pelnyti mano palankumą. Vaikinas tikriausiai spėliojo, kodėl nevarvinu dėl jo seilės, kaip kitos dvi. Nukreipiau akis, kol Rubė dar nepastebėjo, kad mūsų žvilgsniai susitiko, ir vyliausi, jog susibūrimas greitai baigsis.

Cambria Brockman

ĮSIGYKITE KNYGĄ DABAR