Roma
Skambutis sutrikdė tylą 23.42. Prieš atsiliepdamas Luidžis Donatis sudvejojo. Telefonino ekrane švietė Albanezės numeris. Tokiu metu jis skambintų tik dėl vienos priežasties.
– Kur jūs, Ekscelencija?
– Už sienų.
– Ak, taip. Juk šiandien ketvirtadienis, tiesa?
– Ar kas negerai?
– Geriau telefonu daug nepasakosiu. Niekada nežinai, kas klausosi. Naktis, į kurią išėjo Donatis, buvo drėgna ir šalta. Jis vilkėjo juodą dvasininko kostiumą su pakakline, o ne rožine spalva apkraštuotą sutaną su pelerina, kurią dėvėdavo darbe, – šitaip jo bažnytinio rango vyrai vadino Apaštalų rūmus. Arkivyskupas Donatis buvo asmeninis Jo Šventenybės Popiežiaus Pauliaus VII sekretorius. Neseniai atšventęs savo šešiasdešimt trečiąjį gimtadienį, jis buvo aukštas ir lieknas, vešliais tamsiais plaukais ir kino žvaigždės bruožais. Amžius visiškai nesumažino patrauklumo. Žurnalas „Vanity Fair“ neseniai pakrikštijo jį Saldžiuoju Luidžiu. Jam, besisukiojančiam pasalūniškame Kurijos pasaulyje, dėl to straipsnio nuolat kaito ausys. Visgi, kadangi garsėjo pelnyta nuožmiojo Donačio reputacija, niekas nedrįso pasišaipyti į akis. Niekas, išskyrus Šventąjį Tėvą, – šis kur buvęs kur nebuvęs vis negailestingai patraukdavo Luidžį per dantį.
Geriau telefonu daug nepasakosiu...
Šiai akimirkai Donatis ruošėsi jau metus ar net ilgiau, nuo pat pirmo lengvo širdies smūgio, kurį nuslėpė nuo pasaulio ir netgi daugumos Kurijoje. Bet kodėl būtent šiąnakt?
Gatvėje buvo keistai tylu. Mirtinai tylu, staiga dingtelėjo Donačiui. Abipus alėjos, visai šalia Veneto gatvės, rikiavosi ištaigingi palazzo – į tokią vietą dvasininkai retai kada kelia koją, ypač tie, kurie priklauso Jėzaus draugijai – intelektualiam, griežtam ir kartkartėmis maištingam ordinui, kurio narys buvo Donatis.
Šalikelėje jo laukė oficialus Vatikano automobilis su SCV numeriais. Vairuotojas priklausė Corpo della Gendarmeria, Vatikano policijos pajėgoms, turinčioms 130 pareigūnų. Jis neskubėdamas pasuko per Romą vakarų kryptimi.
Jis nežino...
Donatis peržiūrėjo telefone pagrindinius Italijos naujienų tinklalapius. Niekas nieko nenutuokia. Kaip ir jų kolegos Londone ir Niujorke.
– Įjunk radiją, Džani.
– Muziką, Ekscelencija?
– Naujienas, prašau.
Eiliniai Saviano tauškalai – dar viena tirada apie tai, kaip imigrantai iš Arabijos ir Afrikos žlugdo valstybę, tarsi italai patys nesugebėtų kuo puikiausiai visko griauti. Savianas jau mėnesių mėnesius zirzia Vatikanui, prašydamas asmeninės audiencijos pas Šventąjį Tėvą. Donatis su nemenku malonumu jį pavarė.
– Jau gana, Džani.
Radijas palaimingai nutilo. Donatis žvelgė pro prabangaus vokiško sedano langą. Netikusi transporto priemonė Kristaus kariui. Nujautė, kad tai paskutinis jo pasivažinėjimas po Romą limuzinu su vairuotoju. Luidžis jau beveik dvi dešimtis metų tarnavo savotišku Romos katalikų Bažnyčios personalo vadovu. Audringas buvo laikas – teroristų išpuolis Šventojo Petro bazilikoje, skandalas, susijęs su antikvariniais daiktais ir Vatikano muziejais, kunigų seksualinės prievartos atvejų protrūkis, – bet Donatis mėgavosi kiekviena minute. Dabar viskas akies mirksniu baigėsi. Jis ir vėl tapo tiesiog paprastu dvasininkėliu.
Dar niekada nesijautė vienišesnis.
Automobilis kirto Tibrą ir įsuko į Končiliacionės gatvę, platų bulvarą, Musolinio nutiestą per Romos lūšnynų rajonus. Tolumoje bolavo apšviestas restauruotos bazilikos kupolas. Pro Berninio kolonadą jie riedėjo Šventosios Onos vartų link, kur šveicarų gvardietis mostelėjęs įleido juos į miesto valstybės teritoriją. Gvardietis vilkėjo naktinę uniformą: mėlyną tuniką su balta mokyklinuko apykakle, kojines iki kelių, juodą beretę ir nuo vakaro vėsos saugančią mantiją. Jo akys buvo sausos, veidas ramus.
Jis nežino...
Automobilis lėtai riedėjo Šventosios Onos gatve – pro šveicarų gvardiečių kareivines, Šventosios Onos bažnyčią, Vatikano spaustuvę ir Vatikano banką – kol galų gale sustojo greta arkos, vedančios į Šventojo Damaso kiemą. Pėsčiomis kirtęs grindinio ruožą, Donatis įžengė į svarbiausią viso krikščioniškojo pasaulio liftą ir pakilo į trečią Apaštalų rūmų aukštą. Greitu žingsniu perėjo lodžiją su stikline siena vienoje pusėje ir freska kitoje. Pasukęs į kairę atsidūrė prie popiežiaus apartamentų.
Už durų tiesus it mietą prarijęs stovėjo dar vienas šveicarų gvardietis, šis vilkėjo šventine uniforma. Netaręs nė žodžio Donatis pražingsniavo pro jį ir užėjo vidun. Ketvirtadienis, sukosi jo galvoje. Kodėl būtinai ketvirtadienį?
Aštuoniolika metų, galvojo Donatis, žvalgydamasis asmeniniame Šventojo Tėvo darbo kambaryje, o niekas nepasikeitė. Tik telefonas. Donačiui pagaliau pavyko įtikinti Šventąjį Tėvą iškeisti senamadišką Voitylos aparatą su ratuku į šiuolaikišką, keletą linijų aprėpiantį įrenginį. O šiaip kambarys atrodė visiškai toks pat, kokį jį paliko lenkas. Tas pats grubus medinis stalas. Ta pati smėlio spalvos kėdė. Tas pats numintas rytietiškas kilimas. Tas pats auksinis laikrodis ir krucifiksas. Net ir sugeriamasis popierius bei rašiklių rinkinys kadaise priklausė Voitylai Didžiajam. Kad ir kiek pažadų dalijo savo pontifikavimo
pradžioje – padaryti Bažnyčią nuolaidesnę, ne tokią represyvią, – Pietras
Lukezis niekada galutinai neišlindo iš didžiulio savo pirmtako šešėlio.
Kažkokio instinkto pastūmėtas Donatis dirstelėjo į rankinį laikrodį. Buvo 00.07. Tą vakarą pusę devintos Šventasis Tėvas devyniasdešimčiai minučių pasišalino į savo kambarį skaityti ir rašyti. Donatis paprastai likdavo viršininko pašonėje arba savo kabinete koridoriaus gale. Bet šiandien ketvirtadienis, vienintelis laisvas vakaras per savaitę, mat ketvirtadieniais jis dirbdavo tik iki devintos.
Prieš išeidamas padaryk man paslaugą, Luidži...
Lukezis paprašė Donačio atitraukti sunkias darbo kambario užuolaidas. Tai buvo tas pats langas, prie kurio kiekvieno sekmadienio vidurdienį Šventasis Tėvas skaitė „Viešpaties angelo“ maldą. Donatis pakluso viršininko norui. Netgi pakėlė žaliuzes, kad plušėdamas prie Kurijos popierių Jo Šventenybė galėtų gėrėtis Šventojo Petro aikšte.
Dabar užuolaidos vėl buvo užtrauktos. Donatis jas atitraukė. Žaliuzės taip pat nuleistos.
Stalas buvo tvarkingas, nė ženklo įprastos Lukezio netvarkos.
Ant jo stovėjo pustuštis puodelis arbatos, šaukštelis lėkštutėje – Donačiui išeinant jų čia nebuvo. Po senu ištraukiamu šviestuvu buvo sukrauta keletas dokumentų geltonuose vokuose. Filadelfijos vyskupijos ataskaita apie finansines prievartos skandalo pasekmes. Pastabos kito trečiadienio generalinei audiencijai. Pirmasis planuoto popiežiaus vizito Brazilijoje pamokslo rankraštis. Mintys apie encikliką imigracijos tema, neabejotinai supykdysiančią Savianą ir jo kolegas, kraštutinius Italijos dešiniuosius.
Bet vieno dalyko vis dėlto trūko.
Pasirūpinsi, kad jis jį gautų, tiesa, Luidži?
Donatis patikrino šiukšlių dėžę. Tuščia. Nė skiautelės.
– Ko nors ieškote, Ekscelencija?
Pakėlęs galvą Donatis išvydo iš tarpdurio jį stebintį kardinolą Domeniką Albanezę. Albanezė buvo kalabrietis, pagal profesiją – Kurijos
čiabuvis. Jis užėmė keletą aukštų postų Šventajame Soste, tarp jų –
Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos prezidento ir Šventosios
Romos Bažnyčios archyvaro bei bibliotekininko. Tačiau tai visiškai nepaaiškina, kodėl jis atsidūrė popiežiaus apartamentuose septynios minutės po vidurnakčio. Domenikas Albanezė buvo kamerlingas. Tai jo pareiga buvo oficialiai pranešti, kad Šventojo Petro sostas laisvas.
– Kur jis? – paklausė Donatis.
– Dangaus karalystėje, – atsiliepė kardinolas.
– O kūnas?
Jei Albanezė nebūtų pajutęs pašaukimo, galbūt dabar gyvenimui užsidirbtų stumdydamas marmuro luitus arba svaidydamas skerdenas kokioje nors Kalabrijos skerdykloje. Donatis trumpu koridoriumi nusekė paskui jį į miegamąjį. Prietemoje laukė dar trys kardinolai: Marselis Goberas, Chosė Marija Navaro ir Andželas Frankona. Goberas buvo valstybės sekretorius, taigi mažiausios pasaulio valstybės ministras pirmininkas ir vyriausiasis diplomatas. Navaro – Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas, katalikų tikėjimo tiesų sergėtojas, saugotojas nuo erezijų. Frankona, iš trijų vyriausias, buvo Kardinolų kolegijos dekanas. Taigi jis vadovaus būsimai konklavai.
Pirmasis į Donatį kreipėsi Navaro, kilmingas ispanas. Romoje jis gyveno ir dirbo jau beveik ketvirtį amžiaus, bet itališkai vis vien kalbėjo su ryškiu ispanišku akcentu.
– Luidži, suprantu, kaip jums skaudu. Buvome ištikimiausi jo tarnai, bet jus jis mylėjo labiausiai.
Kardinolas Goberas, liesas katiniško veido prancūzas, širdingai linksėdamas pritarė jo banalybėms, kaip ir trys pasauliečiai, stoviniuojantys prietemoje kambario kampe: asmeninis Šventojo Tėvo gydytojas daktaras Oktavijus Galo, Corpo della Gendarmeria vadas Lorenzas Vitalė ir pulkininkas Aloyzas Mecleris, Popiežiškosios šveicarų gvardijos komendantas. Regis, Donatis atvyko paskutinis. O juk
būtent jis, asmeninis sekretorius, o ne kamerlingas, turėjo sukviesti vyriausiuosius Bažnyčios princus prie popiežiaus mirties patalo. Staiga jį pervėrė kaltė.
Tik išvydus lovoje gulinčią figūrą kaltę pakeitė beprotiškas sielvartas. Lukezis vis dar vilkėjo savo baltą sutaną, tik šlepetės buvo nuautos ir niekur nesimatė pijusės. Kažkas buvo sudėjęs jo rankas ant krūtinės. Į jas įspraustas rožinis. Akys užmerktos, žandikaulis suglebęs, bet veide nematyti jokių skausmo pėdsakų, nieko, kas išduotų kančią. Tiesą sakant, Donatis visai nebūtų nustebęs, jeigu Jo Šventenybė būtų staiga nubudęs ir paklausęs, kas gi dedasi.
Jis vis dar vilkėjo savo baltą sutaną...
Donatis rūpinosi Šventojo Tėvo darbotvarke nuo pat pirmos jo pontifikavimo dienos. Vakaro rutina keitėsi retai. Nuo septintos iki aštuntos trisdešimt – vakarienė. Nuo aštuntos trisdešimt iki dešimtos – dokumentų tvarkymas darbo kambaryje, tada penkiolika minučių maldos ir apmąstymų asmeninėje koplyčioje. Paprastai pusę vienuoliktos popiežius jau gulėdavo lovoje, dažniausiai su anglišku detektyviniu romanu rankose – jais slapta be galo mėgavosi. Ant stalelio prie lovos, greta skaitymo akinių, gulėjo P. D. Džeimso „Kėslai ir aistros“. Donatis atvertė pažymėtą puslapį.
Po keturiasdešimt penkių minučių Rikardsas jau buvo grįžęs į nusikaltimo vietą...
Donatis užvertė knygą. Vyriausiasis dvasininkas, dingtelėjo jam, miręs jau beveik dvi valandas, galbūt ir ilgiau. Jis ramiai paklausė:
– Kas jį rado? Tikiuosi, ne viena iš šeimininkaujančių vienuolių.
– Aš, – atsakė kardinolas Albanezė.
– Kur?
– Jo Šventenybė šį gyvenimą paliko koplyčioje. Radau jį kelios minutės po dešimtos. Koks tikslus mirties laikas... – Kalabrietis gūžtelėjo kresnais pečiais. – Negaliu pasakyti, Ekscelencija.
– Kodėl su manimi nesusisiekėte tučtuojau?
– Visur jūsų ieškojau.
– Reikėjo paskambinti į mobilųjį.
– Skambinau. Tiesą sakant, net keletą kartų. Niekas neatsiliepė. Donačiui toptelėjo, kad kamerlingas sako netiesą.
– O ką jūs veikėte koplyčioje, Eminencija?
– Tai jau ima panėšėti į inkviziciją. – Albanezė žvilgtelėjo į kardinolą Navaro ir vėl įbedė žvilgsnį į Donatį. – Jo Šventenybė pakvietė mane drauge pasimelsti. Kvietimą priėmiau.
– Paskambino tiesiai jums?
– Man į kambarį, – linktelėjo kamerlingas.
– Kelintą?
Albanezė užvertė akis į lubas, tarsi mėgintų prisiminti iš galvos išgaravusią smulkmeną.
– Devynios penkiolika. Galbūt devynios dvidešimt. Paprašė užeiti šiek tiek po dešimtos. Kai atėjau...
Donatis pažvelgė į be gyvybės ženklų lovoje gulintį vyrą.
– O kaip jis atsidūrė čia?
– Aš atnešiau.
– Vienas?
– Jo Šventenybė ant pečių nešė visos Bažnyčios svorį, – atsakė Albanezė, – bet miręs tapo lengvas kaip plunksna. Su jumis susisiekti nepavyko, taigi pakviečiau valstybės sekretorių, o šis savo ruožtu paskambino kardinolams Navaro ir Frankonai. Tada iškviečiau dottore Galo, jis ir patvirtino mirtį. Ją sukėlė rimtas širdies smūgis. Jam antrasis, tiesa? Ar jau trečias?
Donatis pažvelgė į popiežiaus gydytoją.
– Kelintą valandą patvirtinote mirtį, dottore Galo?
– Vienuolika dešimt, Ekscelencija.
Kardinolas Albanezė tyliai atsikrenkštė.
– Oficialiame pareiškime laiką šiek tiek pakoregavau. Jei norėtumėte, Luidži, galėčiau parašyti, kad jį radote jūs.
– Nereikia.
Donatis suklupo prie lovos. Gyvas Šventasis Tėvas buvo smulkus tarsi elfas. Mirtis dar labiau jį sumenkino. Donatis prisiminė dieną, kai konklava netikėtai išrinko Lukezį, Venecijos patriarchą, tapti šešiasdešimt penktuoju Romos katalikų Bažnyčios popiežiumi. Ašarų kambaryje jis išsirinko mažiausią iš trijų paruoštų sutanų ir vis viena atrodė kaip tėvo marškinius apsivilkęs berniokas. Jam išėjus į Šventojo Petro bazilikos balkoną, galva vos kyšojo virš baliustrados. Apie Vatikaną rašantys korespondentai pakrikštijo jį Pietru Neįtikimuoju. Bažnyčios radikalieji niekinamai vadino Popiežiumi Netyčiuku.
Po akimirkos Donatis pajuto ant peties ranką. Sunkią tarsi švinas. Taigi, greičiausiai Albanezės.
– Žiedas, Ekscelencija.
Dar viena kamerlingo pareiga buvo Kardinolų kolegijos akivaizdoje sunaikinti mirusio popiežiaus Žvejo žiedą. Bet šios praktikos buvo atsisakyta, kaip ir trijų sidabrinio plaktuko prisilietimų prie popiežiaus kaktos. Lukezio žiedas, kurį jis mūvėdavo labai retai, bus tiesiog pažymėtas dviem giliomis įrantomis – kryžiaus ženklu. Tačiau kitų tradicijų buvo paisoma, pavyzdžiui, popiežiaus apartamentus derėjo tučtuojau užrakinti ir užantspauduoti. Išnešus kūną į juos įžengti bus draudžiama net ir Donačiui, vieninteliam asmeniniam Lukezio sekretoriui.
Vis dar klūpodamas Donatis atitraukė spintelės prie lovos stalčių ir surado sunkų auksinį žiedą. Atidavė jį kardinolui Albanezei, ir šis įdėjo žiedą į aksominį maišelį. Rimtu balsu paskelbė: – Sede vacante.
Šventojo Petro bazilikos sostas tuščias. Apaštališkojoje konstitucijoje teigiama, kad interregnumo laikotarpiu, kol bus išrinktas naujas popiežius, laikinąja Romos Katalikų Bažnyčios galva taps kardinolas Albanezė. Donačio, pagal titulą tik paprasto vyskupo, balsas šiuo
klausimu nieko nelėmė. Tiesą sakant, dabar, kai jo viršininko neliko, jis neteko pareigų bei galios ir buvo atskaitingas tik kamerlingui.
– Kada ketinate paskelbti pranešimą? – pasiteiravo Donatis.
– Laukiau jūsų.
– Ar galiu jį peržvelgti?
– Laikas spaudžia. Jeigu ilgiau delsime...
– Žinoma, Eminencija. – Donatis palietė Lukezio ranką. Ši jau buvo atšalusi. – Norėčiau akimirką pabūti su juo vienas.
– Akimirką, – sutiko kamerlingas.
Kambarys pamažėle ištuštėjo. Kardinolas Albanezė pajudėjo paskutinis.
– Pasakykite man kai ką, Domenikai.
Kamerlingas stabtelėjo tarpduryje.
– Ekscelencija?
– Kas užtraukė darbo kambario užuolaidas?
– Užuolaidas?
– Devintą valandą, kai išėjau, jos buvo atitrauktos. Ir žaliuzės atviros.
– Aš užtraukiau, Ekscelencija. Nenorėjau, kad aikštėje žmonės pastebėtų taip vėlai apartamentuose degančias šviesas.
– Taip, žinoma. Protingai pasielgėte, Domenikai.
Išeidamas kamerlingas paliko duris atviras. Likęs vienas su savo viršininku Donatis nurijo ašaras. Gedėti bus laiko ir vėliau. Jis pasilenkė prie Lukezio ausies ir švelniai spustelėjo ledinę ranką.
– Kalbėk su manimi, senasis drauge, – sukuždėjo jis. – Pasakyk, kas iš tiesų čia šiąnakt nutiko.
