NUODĖMIŲ VALGYTOJA

meGan CAmpiSi

NuoDemiu vAlgytoJa

meGan CAmpiSi

Romanas

Iš anglų kalbos vertė

ANITA KAPOČIŪTĖ

Vilnius, 2023

AVIŽINĖ KOŠĖ

Druska už puikybę. Garstyčios – už melą. Miežiai – už plūdi­

mąsi. Yra ir vynuogių – raudonos, persirpusios jos guli ant pušinio karsto, viena net prasprogusi, proplaišoje kyščioja tamsraudonė sėkliukė, kaip kokia rakštis žmogaus kūne. Yra varnos mėsos, troškintos su slyvomis, ir kepaliukas naminės duonos – visai mažas, verpstės formos. Kodėl tas kepaliukas tokios formos? – svarstau sau. – Kodėl toks mažas? Yra ir kitų patiekalų, bet nedaug. Ne kažin kiek buvo tų mamos nuodėmių. Ji buvo laputaitė, sprunkanti vos užuodusi pavojų: budriomis akimis, minkštais žingsneliais. Į peštynes veldavosi nebent tikrai žinodama, kad laimės. Druska, garstyčių sėklos ir miežių grūdai – tik šiuos tris maisto produktus ir žinau, už kokias nuodėmes jie skiriami. Už vaikiškas nuodėmes, tokias, už kokias išbara tėvai ar vaikiščiai traukia daineles gatvėse.

Jurgutis mažutis

Sėdi kamputy

Kramsnoja su mėsa pyragiuką.

Mėsą suvalgė, plutą paliko

Šitas mažas apgavikas

Ir sako: koks aš geras berniukas!

Paskui ateina nuodėmių valgytoja, įvelka savo didžiulį pilvą į kambarį, kur stovi karstas: ką tik supjautos lentos šerpetotos, vinys įstatytos į vietas, bet dar nesukaltos. Nuo jos trenkia laukiniais svogūnais, jie jau leidžia ūglius, nors iki Gegužės šventės dar visas mėnuo. Gėdijuosi savo mažos lovelės su ratukais kampe, neprašmatnūs mūsų namai, atskiro kambario aš neturiu. Nuodėmių valgytoja šiurkščiai sugergždžia prašydama ko nors atsisėsti, ir Besė, mūsų kaimynė, atneša jai taburetę. Ši visiškai pradingsta po nuodėmių valgytojos sijonais. Įsivaizduoju, kaip galingas moteriškės pasturgalis nugurkia ją visą. Juoko pliūpsnis purpteli man nuo lūpų, abiem delnais užsispaudžiu burną.

Besė nusiveda mane prie lango.

– Nevalia tau žiūrėti, – kužda man į ausį. Ir skubinasi kalbėti toliau išgirdusi, kaip aš įkvepiu rengdamasi papilti žodžių papliūpą – žino, kokia aš pleputė, tikra savo mamos šarka patarška. – Nuodėmių valgytoja vaikšto tarp mūsų. Nematoma. Negirdima, – priduria.

– Bet aš ją matau! – sušnypščiu.

– Nematoma. Negirdima, – nutildo mane ji.

Esu girdėjusi, kad nuodėmių valgytojos turi įdagą ant liežuvio, bet šita nėsyk neprasičiaupė.

Vėl prašnenka Besė:

– Per valgymą mūsų kūno nuodėmės tampa jos nuodėmėmis, tegul bus pagarbintas Kūrėjas. Tavo mama nusklęs tiesiai į dangų, Mėja. Neliks nė vienos nuodėmės, kuri ją temptų žemyn.

Grįžtu, sėduos atgal į savo vietą šalia tatos. Jo veidas primena drobulę, numestą prie durų skalbti, išraizgytas raukšlių, kurių niekaip nenukrėsi. – Išskalbsiu tavo veidą, – šnabždu. – Pakabinsiu džiūti ant virvės.

Tata dėbteli į mane taip, kaip visada, kai lepteliu ką nors smarkiai pro šalį. Jo veidas išsilygina, atsiveria, lyg būtų išgirdęs iš manęs kokią gerą naujieną.

– Ir ką mes dabar su tavim darysim?

Vynuogės – raudonos, kai kurios ir persprogusios. Duonos kepaliukas, verpstės formos. Varniena. Visa tai apkimba mano mintis, kaip avižinė košė kimba prie ryklės.

1. KEPTAS KARVELIS

Duona vis dar šilta po mano skara, jaučiu plutoje ataidinčius savo širdies dūžius. Skutu kiek kojos įkerta šalia kelio nusidriekusiu grioviu.

Plati ruda šnirpšlė krypteli mano pusėn, tvoksteli karštas arklio kvapas.

– Pirmyn! – rikteli vežikas, išsukęs iš šoninio skersgatvio jis ragina kumelę žengti į pagrindinės gatvės jukinį. Kumelė maskatuoja galvą, geltonais dantimis kramto žąslus. Kelias man užtvertas.

Labai jau krenti į akis, apibaru pati save ropšdamasi iš griovio ant kelio. Spausdama laimikį duobutėje tarp krūtų, bandau pranerti tarp užsiožiavusio arklio ir vežimo su šienu. – Ei! Štai ji! – baubia kepėjas.

Nedrįstu atsigręžti, iškart pasipustau padus. Skuodžiu siauru skersgatviu. Sankryžoje akimirką sudvejoju, dirsteliu į vieną pusę, pasileidžiu į kitą, pralekiu arklides, kalvę. O štai kepėjo sūnus, minantis man ant kulnų, nedvejoja. Viena ranka apsivijęs man kaklą, parverčia žemėn. Vieną veido pusę įmygia į purvyną. Pro atviras kalvės duris matau kalvio batus. Bėgdama uždusau, vos gaudau kvapą. Rankomis stumteliu kepaliuką aukštyn, dantimis atplėšiu luistą. Galima ir užvalgyti, atkėblina mintis. Jei jau teks keliauti į kalėjimą, kodėl gi ne pilnu skrandžiu.

Mėja Ovens. Kalėjimo prižiūrėtojas išsikviečia mane iš kameros. Išsikviečia drauge su visomis kitomis mergaitėmis, įkliuvusiomis tą pačią savaitę. Iš viso – dvidešimt. Trys – pabėgusios iš namų kituose miesteliuose, bet neturinčios čia jokių giminiečių ar elgetavimo pasų. Trys prostitutės, neturinčios globėjų, galinčių papirkti konsteblį, idant šis nematytų, ko nereikia matyti. Penkios vagilės. Aštuonios apgavikės ar blogiau. Ir dar viena gera mergaitė, visai kaip aš. Ji pietums užmušė priklydėlį šunį, bet paaiškėjo, kad tai buvo pabėgęs lordo šuo. Nepasisekė.

Vorele išeiname į ankstyvo pavasario rytą, pritvinkusį miglos. Išlindus iš kameros, maloniai troškios nuo tokios daugybės įnamių, drėgmė smelkiasi man į kaulus. Žygiuojame kelio viduriu, versdamos vežimus bei karietas stabčioti mūsų praleisti, o vežikus – piktai gerkloti. Teismas įsikūręs gretimame pastate, bet tokia kelionė – taip pat bausmė. Mūsų gėda – visų akims paregėti. Žiūrovai rėkauja, mus išvadina nedorėlėmis ir ievomis.

Gaila, negalima parodyti kitiems savo vidaus, kaip rodai veidą. Tada jie žinotų, kad aš – anei kokia nedorėlė. Būtų gerai, jeigu jie pamatytų bent mano plaukus, įsitikintų: visai tokie kaip karalienės, tokios pat juodos bangos. Tada žmonės žinotų, kad aš geruolė, kaip ir ji. Anei kokia aš ne Ieva. Ieva nesitenkino gyvendama dangiškosiose lankose su Kūrėju. Nušoko į žemę, susirado Adomą, laukų ir sodų sergėtoją, įkalbėjo nuvesti ją prie Kūrėjo medžio ir pavogė vaisių. Surijo visą ir tik paskutinį kąsnelį sumaitino Adomui. Kūrėjas prakeikė ją už išdavystę ir pasiuntė šeimininkauti į požeminį pasaulį. Ji – gryniausias blogis. Pagedusi netgi labiau už Judą, kuris išdavė Kūrėjo sūnų.

Kalėjimo prižiūrėtojas vedasi mus į gražų pastatą su tokiu aukštu stogu, kad netgi pats aukščiausias vyras nepasiektų paliesti. Sutupiame ant suolo, dvidešimt virpančių mergaičių. Manau, kai kurios iš

mūsų yra moterys. Aš pati dvejus metus buvau moteris, bet nežinau, ar jaučiuosi kaip tokia. Kita vertus, juk nežinau, kaip moteris turėtų jaustis. Sukioju žiedą ant piršto. Žiedas plonytis, nelygus ir net ne auksinis, bet man patinka įsivaizduoti, kad jis iš gryno aukso. Vienintelis dalykėlis, atlikęs iš tatos. Jo atminimo dovana.

– Kas bus dabar? – klausiu šunies valgytojos, kuri sėdi greta.

Teisikas priims sprendimą, – sako tokia murzė, sėdinti beveik kitame suolo gale nuo manęs. Ji pavogė sidabrinę taurę.

Rekorderis, taip jį reikia vadinti, – pataiso prižiūrėtojas.

– Kodėl rekorderis? – klausiu. – Dėl mano likimo nuspręsta jau dabar, – sako į žiurkę panaši mergaitė, mėginusi parduoti savo benkartą, mažu tikėjosi podraug su juo iškišti ir savo suterštą vardą.

Taigis, bet sprendimas turi būti paskelbtas, – pareiškia murzė žiurkei.

– Kodėl jis vadinamas rekorderiu? – mėginu dar sykį. – Ar jis užrašo kokius nors rekordus?

Prižiūrėtojas šnypšteli man nutilti.

– Man tai skamba lyg kokios asilo padrabos, – negarsiai atsiliepia žiurkiškoji mergaitė ir nužvelgia mus vieną po kitos laukdama linkčiojimų. Kitos jos nepaiso, tad ir aš panarinu akis.

Kada turi ateiti rekorderis? – dar bandau klausti prižiūrėtojo, bet jis jau stojasi.

Rekorderis įžengia pro šonines duris. Prieina prie aukšto medinio stalo, užsilipa ant aukštos medinės kėdės. Akimirką man jis atrodo kaip vaikas, mėginantis užsiropšti ant tatos taburetės, ir juokas prasiveržia taip ir nespėjus jo užgniaužti. Prižiūrėtojas ir rekorderis

aštriai dėbteli mano pusėn, bet suskumbu nutaisyti akmeninį veidą, o kitos mergaitės manęs neišduoda, netgi žiurkė. Pasijuntu bjauriai, kad pirmiau panarinau akis.

– Čeisė Stou, – taria rekorderis. Prižiūrėtojas pamoja mergaitei stotis. – Valkatavimas ir neteisėtas elgetavimas be leidimo.

– Aš iš Česterio, – tyliai pralemena Čeisė.

– Čia tau ne Česteris, – atsiliepia rekorderis, nė nepakėlęs galvos.

– Bet ten nebuvo jokio darbo, aš negalėjau likti namie! – pamėgina Čeisė.

Net aš žinau, kad priežastys visai nesvarbu. Neturinčius nuolatinės gyvenamosios vietos konsteblis stveria už valkatavimą, nebent anie gali parodyti specialų, pačios karalienės išduotą pasą.

Rekorderio žvilgsnis vis dar prikibęs prie pergamento.

– Ar gali nurodyti du patikimus liudytojus, kurie už tave laiduotų?

Labai jau kvaila šito klausti.

– Juk čia daugiau nieko nėra, tik mes, – šnipšteliu šunies valgytojai. – Ir dar prižiūrėtojas, o kiek tikėtina, kad jis – jos brolis?

Rekorderis tvoja mediniu plaktuku į stalą ir aš sučiaupiu lūpas.

Kaip ir sakė murzinoji, rekorderis skelbia nuosprendį Čeisei. Ji bus nuplakta, o paskui jos ausies lezgelyje įkaitintu geležiniu strypu storumo sulig vyro nykščiu bus išdeginta skylė.

– O jei vėl atsidursi šitame teisme, – priduria rekorderis, – būsi pasmerkta mirtinai pakarti.

Šitai irgi baisiai kvaila. Nuo kada žmonės kariami nemirtinai?

Bet kitoms nieko nebesakau, tik pati sau, savo galvoje. O paskui pati save ir išbaru. Žiauru taip galvoti. Nuodėmių valgytoja valgys pastarnokus prie negyvo mano kūno.

Rekorderis skelbia mums bausmes, vienai po kitos. Kai kurios siunčiamos į kartuves, kitos – nuplakti. Žiurkiaveidė mergaitė nuteisiama sudeginti gyva. Rekorderis nežiūri anei į vieną iš mūsų.

Nieko neklausinėja, tik visoms užduoda tą patį klausimą: ar galime nurodyti du patikimus liudytojus, kurie už mus laiduotų – nors puikiausiai žino, kad niekas mūsų labui neliudytų. Jam šito paklausus,

krūtinėje kaskart pajuntu užkaistant žvaigždės formos karštymę, kaip tik ten, kur susitinka šonkauliai. Šeštas ar septintas kartas, ir mane suima pyktis, o aš šiaip nelinkusi nertėti. Noriu, kad jis liautųsi šito klausęs. Ar kad bent pažvelgtų į mus.

– Mėja Ovens, – pakviečia jis.

Taip, – atsiliepiu garsiai, nustebindama ne tik save pačią, bet ir prižiūrėtoją, kuris bando mane sudrausti rūsčiai dėbtelėdamas. Bet tikslą pasiekiu. Priverčiu rekorderį pakelti akis.

Žiūri jis ilgai. Veikiau stebeilija, įsisiurbęs žvilgsniu, akys virsta siaurais tamsiais plyšiais. Kitos mergaitės tylomis pakelia galvas, išbudintos iš užsisvajojimo, į kurį leido sau nugrimzti.

– Mėja Ovens, – galiausiai pakartoja rekorderis, šįsyk votuliuodamas kiekvieną raidę burnoje, prieš paleisdamas nuslysti liežuviu. – Prigimimo – Dafri.

– Aš – Ovens, – rėžiu, nuskamba aštriau, nei man norėjosi. Pirštai slysteli prie tatos žiedo. Nenumanau, iš kur rekorderis žino mano giminės iš mamos pusės pavardę. Jo akys nė nemirkčioja. Siauručiai juodi pusmėnuliai, žiūri, žiūri. Mažu įžvelgia mano vidurius, kaip ir buvau pirmiau panūdusi, lyg kokiais raganos kerais apduotas.

O paskui, lyg niekur nieko, taria:

– Vinė Flečer!

Raganos kerai išsisklaido. Mes visos bukai sužiūrame į rekorderį.

– Vinė Flečer! – pakartoja jis. Žiūri į prižiūrėtoją, šis – į mus.

Vinė Flečer dvejodama atsistoja. – Pavogei vyriškio piniginę. Ar gali nurodyti du patikimus liudytojus, kurie už tave laiduotų?

Paskelbęs paskutinį nuosprendį rekorderis pasišalina pro tas pačias šonines duris. Prižiūrėtojas mosteli mums visoms stotis.

– Bet man taip ir nepaskirta jokia bausmė, – sakau jam. Net mano nusikaltimas nebuvo įvardytas. Išgirdau tik savo pavardę. Ir dar susilaukiau to žvilgsnio.

Per purviną, šlapią vidudienį pėdiname atgalios į kalėjimą.

– O kas bus su manim? – dar sykį bandau klausti prižiūrėtojo, eidama pro jį prie kameros durų.

Jis tik gūžteli pečiais, lyg norėdamas tiesiog nusiplauti rankas, ir nueina sau. Apžvelgiu kitas mergaites.

– O kaipgi aš?

Jos vengia mano žvilgsnio, kaip ir mes visos žiurkės žvilgsnio. -

Likti išvis be jokio nuosprendžio – beveik blogiau, nei kokio nors sulaukti. Pakarti nuteistos mergaitės bausmės turi sulaukti po trijų dienų.

– Ar mane irgi pakars kartu su jomis? – klausiu prižiūrėtojo per grotas, bet jis lyg būtų akmeniu pavirtęs. – Gal man jau reikėtų ruoštis?

Nors tiek ir tėra to mūsų pasiruošimo. Vinė pažada savo batus vienai iš kekšių, jei ši suvalgysianti jos nuodėmes. Kalėjimo įnamiai, išskyrus nebent turtinguosius, negauna nieko geriau už paprastąjį suvalgymą, numatytą tiems, kurie prieš mirtį negali atlikti išpažinties. Kekšė nesutinka.

– Tavo siela šiaip ar taip pražuvusi, – įtikinėja Vinė. – Tad blogiau nebus. Ne kažin kas tų mano nuodėmių. Esu tik vagiliavusi ir keliskart pamelavusi, nieko daugiau, prisiekiu.

Antroji kekšė ima purtyti galvą Vinei nespėjus nė paprašyti.

Niekam nevalia į nuodėmių valgytoją žiūrėti. Niekam nevalia jos liesti. O kaip man reikėtų dirbti, jei niekas negalėtų į mane žiūrėti ar manęs liesti?

Į žiurkę panašiai mergaitei pasiseka labiau. Ji pasiūlo monetą šunies valgytojai, jei ši sutiktų perduoti jos seseriai medalioną. Pažada dar vieną monetą – ją duosianti sesuo, gavusi siuntinį.

– Bet ne anksčiau kito rudenio, – perspėja šunies vagytoja. Pavasarį ir vasarą jai teksią sėdėti kalėjime – tiek truks, kol šeima sukrapštysianti pinigų jos baudai sumokėti.

Juk nepašvinks, – sako žiurkė spausdama medalioną šunies valgytojai į saują. Aš šypteliu iš pokšto, bet žiurkės žvilgsnis nuslysta į šalį nekliudęs manojo. -

Visą kitą dieną galvoju apie tatą. Kaip, susižalojęs ranką remontuodamas miesto malūną, jis gulėjo lovoje apklostytas sulopyta mėlyna antklode, visas tirtėdamas, šalčio krečiamas. Kaip bėgau pasišaukti daktaro, bet šis tik nužvelgė tatą ir pasakė negalįs padaryti nieko, už ką įstengčiau išsimokėti. Kaip tata prašė manęs pasakoti, ką matau pro langą, ir neprieštaraudamas klausėsi visų mano pastebėjimų, net apie debesis, kaip jie praplaukdami dangumi keičia formas. Kaip nevaliojau prisiversti iškviesti nuodėmių valgytojos ir dėl to susivėlinau. Vieną rytą, kol šildžiau pieną, tata išsprūdo iš savęs, palikdamas tik kevalą ir mane – vienui vieną. Jo šešėlis dar ištisas savaites užsibuvo namuose. Ne tamsus, kokie įprastai būna šešėliai, tiesiog tatos pavidalo tuštuma. Akies kraštu jį vis kliudydavau, būdavo, grįžteliu ir žinau: jis turi būti čia. Bet kai atsisukusi pažiūrėdavau, nieko ten nebūdavo.

Sunkiausia buvo neturėti jokių šeimynykščių, kuriems galėčiau išsakyti savo pastebėjimus, tarkime, jei pastebėdavau vorą, dubenyje plaudama rankas. Arba kaip galiu sukurti upės raibulius, sugriebusi sausą paklodę už kampų ir kresčiodama aukštyn žemyn.

Apie savo pastebėjimus bandžiau pasakoti kaimynei Besei. Iš pradžių ji maloniai priimdavo mane, atėjusią paplepėti, juokdavosi ir vadindavo šarka patarška, kaip kadaise mama. Bet dienoms slenkant ėmiau pastebėti, kaip vos vos smukteli jos pečiai, išvydus mane

Megan Campisi

artėjant. Dienos virto savaitėmis, ir Besė, man atėjus, garsiai atsidusdavo, tarsi aš nebūčiau išgirdusi jos dūsaujant tyliai.

Bandžiau kalbėtis su kate, kuri mėgo medžioti palikto pūdymuoti mano darželio žolėse. Kalbindavau kvapiųjų žolynų maišelį, dar mamos padėtą ant ugniakuro atbrailos. Strimgalviais puldavau prie durų vien pasveikinti tų negausių žmonelių, kurie vis dar atnešdavo skalbinių, vien išgirsti: „Širdingai dėkoju“ ir atsakyti: „Nėra už ką“. Kartais skalbdama kalbėdavausi su drabužiais, tarytum šie būtų juos vilkintys žmonės. Bet man buvo ilgu atsakymų. Taigi, nors ir žinojau, kad mano draugija Besės nedžiugina, lūkuriuodavau prie pravertų langinių, kol ji išeis į daržą, tada skusdavau pasidalyti naujienomis.

O paskui vieną dieną užtikau ją klūpančią, šalia gulėjo šešios žemėtos morkos. Viena, menu, tokia kreiva, trumputė, panaši į išsuktą pirštą. Tąsyk ėjau papasakoti Besei apie varną, kapojančią seną odos skivytą. Ji atsistojo man nė nespėjus paminėti to odos skivyto.

– Ne, ne, ne, tik nepradėk. Šito jau per daug! – sušuko ji. – Aš tau ne mama. Turiu rūpintis Li ir Tomu. Negaliu rūpintis dar ir tavim.

– Tu – mano kaimynė, – pasakiau.

– Ir savo kaimyniškų priedermių tau esu atlikusi tiek ir dar tiek. –Jos žodžiai kapojo mane it aštrūs akmenėliai. – Ko tau reikia – tai giminiečių, o jų turi visą krūvą, gyvenančių paupyje. Keliauk sau ten su savo tarškalais plepalais, kuo šįryt trenkė šuo ar kuris debesis panašus į avinėlį.

Kaip tik giminiečių man reikėjo užvis mažiausiai.

Dar dvi dienos, ir kitą rytą pakarti nuteistos mergaitės išvedamos iš kalėjimo. Prižiūrėtojas nė akim nemirkteli, kai bandau jo klausti:

– O kas bus su manim?

ĮSIGYKITE KNYGĄ DABAR