Page 1


Nuo autoriaus

Skaitytojus pasiekia antroji knyga, sudaryta iš įvairiose žiniasklaidos priemonėse skelbtų straipsnių. Jeigu pirmoje surinkau publikacijas apie mažiau žinomus mūsų istorijos, garsiųjų diktatorių gyvenimo faktus, tai šioje siūlau atidžiau pažvelgti į esminius pasaulio „-izmus“: terorizmą, nacionalizmą, patriotizmą, religijų skirtumus ir sąveiką, demografijos, tolerancijos, migracijos, ginklavimosi peripetijas. Na, pavyzdžiui, ar esate girdėję, kad jau nuo 2039 metų gyvensime pagal Naują pasaulinę tvarką? Kodėl rusų kalba daugelio laikoma politinės ekspansijos priemone? Kodėl Europa pavargo nuo tolerancijos? Ar žinote, kad V. Putino protėviai buvo baudžiauninkai?.. Nenuostabu, kad daug dėmesio skiriame kosmosui, Žemėje mes tarsi neišsitenkame... Straipsnių pavadinimai kalba patys: „Kada įžengsime į Marsą?“, „Ar įsigijai sklypą Mėnulyje?“, 5


„Seksas kosmose: reprodukcinė misija neįmanoma?“ Bet yra ir kitų temų. Kas sieja sportą ir politiką? Ar tikrai šachmatai virsta politiniu žaidimu? Knygoje surinkti per kelerius metus daugiausia atsiliepimų sulaukę straipsniai iš įvairių portalų, tad dėl aiškumo kiekvieno pabaigoje rasite šiek tiek metrikos, taip pat – vertingų nuorodų į svarbiausius šaltinius, vadinasi, galėsite įsigilinti į nagrinėjamą temą. Kai kurie straipsniai prieš knygos leidimą buvo papildyti. Knygos gale – pagrindinių vardų sąrašas. Tikiuosi, kad kiekvienas rasite įdomaus skaitymo, intriguojančių faktų, iki šiol nežinotų detalių.


Amerikietiškasis patriotizmas: „Esame geriausi“

Apie patriotizmą kalbame daug, dažnai iš jo pasišaipydami, kartais ilgėdamiesi, sutapatindami jį su Patrijono Bugailiškio-Prūdo soldafonišku patriotizmu, painiodami su nacionalizmu (nacizmu), šovinizmu, net ksenofobija ar kitomis agresyvesnėmis jo formomis. Mūsų filosofai S. Šalkauskis ir A. Maceina sutarė, kad „patriotizmas yra tautinė savimeilė, ir mes mylime tautą bei tėvynę dėl to, kad mylime patys save ir visa tai, kas mums yra sava.“* Kitaip sakant, mylėsi save, tiksliau – savo idealą, tuomet mylėsi *  Čia ir toliau cituojama iš Jono Balčiaus pasisakymo apie A. Maceiną: Archive.minfolit.lt/arch/2501/2782.pdf.

7


ir tėvynę, o tikras patriotas stengiasi realizuoti savo meilę jai. A. Maceina perspėjo, kad „tautos, kurios stengiasi siekti „nuo jūros iki jūros“, nesupranta istorinio vyksmo prasmės ir kartu rengia sau pražūtį.“ Ne paslaptis, kad tokį imperinį patriotizmo supratimą siekė įgyvendinti LDK XII–XVIII a., jo buvo persismelkę kunigaikščiai Gediminas, Algirdas, jo brolis Kęstutis, sūnus Jogaila ir ypač Vytautas, iš tikrųjų sujungęs LDK „ot morze do morze“ („nuo jūros iki jūros“). Agresyviojo patriotizmo liekanų yra ir dabar: kai kas tebesiūlo šiuo karingu šūkiu atkurti LDK... Bet grįžkime į šias dienas. Mažų tautų patriotizmas, kaip kadaise rašė Leonidas Donskis*, dažniausiai yra gynybinis ir neagresyvus. Jos nori tik išlikti pasaulio žemėlapyje, nepatirti, pavyzdžiui, prūsų likimo, išlaikyti gimtąją kalbą ir kultūrą. Supančios galingos valstybės daro naikinamąją įtaką mažosioms. Tai jos irgi vadina patrio­tizmu, o mažų tautų pastangas priešintis – nacionalizmu. Būtent taip apšaukta Lietuva ir kitos posovietinės šalys, išsivadavusios iš SSRS priklausomybės. O kaip yra pasaulyje? Jeigu nekreiptume dėmesio į kraštutines šovinizmo ar tiesioginės agresijos apraiškas, tai ir šiandien išskirtume rusiškąjį ir amerikietiškąjį patriotizmą su visomis pozityviomis ir negatyviomis jo formomis. Beje, nuo 1921 m. iki šių dienų po Kanados herbe pavaizduotu skydu yra užrašas iš 72-os psalmės eilutės „a mari usque ad mare“ („nuo jūros iki jū*  www.balsas.lt/naujiena/267671/leonidas-donskis-patriotizmas-ar-zmogui-reikalingos-saknys-xxi-amziuje

8


ros“), bet ši Jungtinės Karalystės dominija niekad nedemonstravo savo agresyvumo. Amerikiečių patriotizmas yra specifinis. Apie jį daug rašė Harvardo universiteto politikos mokslų profesorius Samuelis P. Huntingtonas, kuris nagrinėjo „civilizacijų konflikto“ ir „demokratijos bangų“ idėjas.* Pirmiausia tai naujos amerikietiškos visuomenės kūrimas, kuris neturi analogų nei Europoje, nei kur kitur krikščioniškame pasaulyje. Amerikoje neegzistuoja europietiškos tautiškumo, nacionalizmo sampratos. Čia istorijos tėkmėje visuomenė susikūrė iš atskirų viso pasaulio išeivių grupių, todėl ji nevienalytė nei socialiniu, nei rasiniu, nei religiniu, nei vertybiniu požiūriu. Kita vertus, tautiškumą JAV sėkmingai pakeičia amerikietiškojo patriotizmo skiepai, pavyzdžiui, per švietimo sistemą, valstybinės atributikos gausą, informacijos plėtrą. Patriotizmas paprastai yra į ką nors nukreiptas, amerikietiškasis – taip  pat. S. P. Huntingtonas savo knygoje „Kas mes esame?“ (Who Are We? The Challenges to *  Samuel P. Huntington, „Examining the crisis of democracy“, St. Petersburg Time­s, rugpjūčio 2 d., 1974.

9

Kanados herbas


Amerikiečiai gausiai naudoja valstybinę atributiką

America’s National Identity) aiškina, kad dabartinei Amerikai gresia „ispanizacija“ arba „latinizacija“, slenkanti per kalbą (13 proc. amerikiečių kalba „latinų“ kalba), religiją (20 proc. katalikų – italų, lenkų, airių, meksikiečių), imigracijos skatinimą (vis dažniau pasisakoma prieš Žaliosios kortos idėją). Tai, kad Johnas F. Kennedy 1961 m. buvo pirmas ir paskutinis JAV prezidentas katalikas, daug kam perša patriotinę mintį, jog „reikia ką nors daryti“. Tas „darymas“ galingos valstybės sąmonėje daugiausia susijęs su išskirtiniu dominavimu ne tik kaimynystėje, bet ir visame pasaulyje. Stulbinama Amerikos sėkmė nuo pat Pilietinio karo laikų XIX a., pergalėmis pasibaigę karai ne Amerikos žemėje, efektyvi materialinė pagalba pokario Europai, didžiuliai iššūkiai varžovams ginklavimosi srityje, kosmose, pagaliau sporte suformavo amerikiečių sąmonę, kad jie geriausi, jie galingiausi, jie demokratiškiausi. Taip Amerika prisiskyrė globalinę misiją ginti tas „išskirtines“ vertybes bet kuriame planetos kampelyje. 10


Amerikos sėkmė nuo pat Pilietinio karo laikų suformavo amerikiečių sąmonę, kad jie geriausi... Kariai stovykloje. Pilietinio karo laikų fotografija.

Jai būdingas imperinis patrio­tizmas dažnai pakiša koją: nesėk­mė Vietname, Votergeito ir kiti skandalai, karas Irake, operacijos Afganistane, finansų krizės įsižiebimas... Žinoma, laikas gydo žaizdas. Apgijo kraupus Vietnamo karo prisimi11


nimas: beveik 60 tūkstančių žuvusių amerikiečių, šimtai tūkstančių sužeistųjų ir invalidų, didžiulė psichologinė trauma. Apgydyta ir dar ankstesnė žaizda: jau pasibaigus karui Europoje ant Japonijos miestų Hirošimos ir Nagasakio numestos atominės bombos, per kurių sprogimus žuvo apie 220 tūkst. žmonių. Apklausos duomenimis, dabar Harry S. Trumano sprendimą dauguma ameriVietnamo karas – vienas nesėkmingiausių kiečių, apie 61 proc., laiko teisinAmerikos istorijoje gu, tik 22 proc. – neteisingu. Vis dėlto amerikietiškas patriotizmas jau nedaro įspūdžio europiečiams, seniai jam priešinasi arabų šalys. Rugsėjo 11‑osio­s teroro išpuolių kaskada Amerikoje, iš vienos pusės, sudavė smūgį amerikietiškajai demokratijai ir JAV įvaizdžiui pasaulyje, iš kitos, kaip parodė tyrimai, sustiprino patriotizmą. Kaip paaiškėjo netrukus po 2001 m. JAV Mičigano universiteto Socialinių mokslo tyrimų tinklo (angl. SSRN) atlikto tyrimo, po šių teroro aktų, palyginti su 2000 m., net 43 proc. išaugo vadinamųjų „patriotinių“ valstybės iždo obligacijų pardavimas. Kaip buvo rašoma „The Boston Globe“, 52 proc. respondentų sakė ketinantys investuoti į JAV kompanijas. Amerikiečių investavimo po­litika rėmėsi patriotizmu, kurį paskatino terorizmo sukelta krizė, daro išvadą mokslininkai.

12


Apskritai šis tyrimas, beje, atliktas 53-ose pasaulio šalyse, išaiškino socialines ir ekonomines patriotizmo motyvacijos priežastis, taip būdingas amerikiečiams. Patriotizmo indeksas per dešimtmetį (1990–2000 m.) šiose šalyse pakilo nuo 3,26 iki 3,50 balo, išskyrus posovietines Rytų Europos valstybes, kuriose jis tolydžio krito. Paaiškėjo, kad Europa ir Azija ne tokios patriotiškos negu abi Amerikos, Afrika ir Vidurio Rytai, o valstybių patriotizmo indeksas aukštesnis Venesueloje ir apskritai Lotynų Amerikos šalyse negu, pavyzdžiui, Vokietijoje ar Japonijoje. SSRN sociologinių tyrimų duomenimis, aukščiausi patriotizmo rodikliai praėjusį dešimtmetį buvo JAV, PAR, Kanadoje, Venesueloje, Peru, Turkijoje, Slovėnijoje, Lenkijoje. Kita kalba apie rusiškąjį patriotizmą, kuris smarkiai skiriasi nuo amerikietiškojo. Taigi, kokių patriotizmo apraiškų randame šiandienos Rusijoje? DELFI, 2009 11 23


Rusiškasis patriotizmas – stipresniojo sindromas

Skaitau žinių agentūros ELTA informaciją: „Seime svarstomos Valstybės himno įstatymo pataisos. Jose siūloma įteisinti, kad valstybės himnas kasdien būtų giedamas arba grojamas pradedant rytinę ir baigiant vakarinę pirmosios Lietuvos nacio­ nalinio radijo programos transliaciją.“ Patriotizmo ugdymas? Taip. Aptikau BNS pranešimą apie 2006 m. šalies prezidento Valdo Adamkaus išreikštą susirūpinimą patriotizmo stoka šalyje ir prašymą patarti, kaip tą patriotizmą reikėtų ugdyti, ypač tarp jaunimo. Pagirtina. Vartau dovanų gautą Mariaus Jovaišos sudarytą puikų albumą „Neregėta Lietuva. 2009“, kurį pavadinčiau ne tik vykusia mūsų šalies prezentacija, bet ir tam tikru patriotizmo šlakeliu vartotojiškoje visuomenėje. Taigi, būdų pažadinti didžiavimąsi savo Tėvyne yra daug. Paradoksaliai, bet įžvalgiai pastebėjo tarpukario filosofas A. Maceina: „Patriotizmas yra tautinė savimeilė. Mes mylime 15


tautą bei tėvynę dėl to, kad mylime patys save ir visa tai, kas mums yra sava.“* Vadinasi, patriotiniai jausmai siejami su asmenybe, pereina per kiekvieno mūsų prizmę. Kosmopolitizmas veikiau ne yra priešingas patriotizmui, o jį ignoruoja. Štai čia, atrodo, dera padėti tašką galimiems nesibaigiantiems svarstymams, kiek, jei tai iš viso įmanoma, šių dienų Lietuvoje galima rasti tokį susirūpinimą V. Adamkui anuomet sukėlusio patriotizmo...

O kaip ugdomas patriotizmas Rusijoje? Prisiminiau 2009 metų pradžioje Maskvoje nužudyto kovotojo už žmogaus teises, advokato Stanislavo Markelovo visuomeninės organizacijos „Za prava čelovieka“ svetainėje paskelbtą straipsnį, pavadintą „Patriotizmas kaip diagnozė.“** Jame, be kita ko, rašoma: „Šiandien Rusijoje neįmanoma užimti valdančiųjų pareigų, jei nesumuši kulnais ir neraportuosi, koks tu patriotas. Neįmanoma tapti politiku, nesvarbu – palaikančiu valdžią ar opozicionieriumi, kol neišlaižysi uodegos dvigalviam ereliui ir neprisieksi karštai mylėti kitų imperijos simbolių... Patriotizmas Rusijoje tapo piliečių tinkamumo valstybei kriterijumi. Jeigu tu nesi patriotas, vadinasi, tu – šiukšlė, ir baudžiamasis valdžios aparatas tave netrukus uždusins.“ Galima pamanyti, kad S. Markelovo kritika kiek emocionali, tačiau jo nužudymas (tuo pat metu, 2009-ųjų sausio 19 d., šūviu *  Antanas Maceina, Tautinis auklėjimas, Kaunas: Šviesa, 1991. **  19jan.ru/patriotizm-kak-diagnoz-stanislav-markelov.html

16


į galvą buvo nužudyta ir jį gynusi „Novaja gazeta“ žurnalistė Anastasija Baburova) tarsi patvirtina, kad žmogaus teisių gynėjas rašė tiesą. Rusijos žiniasklaida šį susidorojimą pavadino „valstybiniu terorizmu“, kuriuo dažnai naudojamasi, suvedant sąskaitas su vadinamaisiais „ne patriotais“. Kaip rašė politologijos ekspertas Vadimas Volovojus*, nuo caro laikų puoselėjama rusiškoji biurokratija milStalino vykdyta prievartinė kolektyvizacija sukūrė žinišką valstybę atvedė prie naują buožių, turtingų valstiečių, samdinių ir samdytojų klasę sovietinio patriotizmo ideologijos. Jis J. Stalino buvo pradėtas skelbti apie 1930-uosiu­s, kai Vakarai išgyveno Didžiąją depresiją, o 1921–1929 m. NEP’as (Naujoji ekonominė politika) turėjo ne tik panaikinti Sovietų Sąjungoje badą, bet ir įrodyti į krizę grimztantiems Vakarams, koks tvirtas yra ant naujo tipo stalininės ekonomikos pastatytas rusiškojo patriotizmo rūmas. Iš tiesų, J. Stalinui kai kas pavyko: prievartinė kolektyvizacija, maisto produktų nusavinimas, samdomojo darbo įvedimas sukūrė naują buožių, turtingų valstiečių, samdinių ir samdytojų klasę. *  www.bernardinai.lt/straipsnis/2006-07-27-opozicija-rusijoje-dabartis-irateitis/28218/print

17


SSRS išbrido iš bado, bet, kad optimizmo nebūtų per daug, J. Stalinas su savo komanda iškart užčiaupė pernelyg didelius patriotus ir entuziastus. Jau trečio dešimtmečio viduryje tūkstančiai kariškių, inteligentų, menininkų, turtingesnių valstiečių, „NEP’iškai“ mąstančių ūkio iniciatorių buvo ištremta, sušaudyta, deklasuota. Tai ant jų kūnų „tautų vadas“ ėmė statyti sovietinio patriotizmo statinį, kuris suklestėjo karo ir pokario metais. II pasaulinis karas SSRS teritorijoje buvo paskelbtas Didžiuoju tėvynės karu, o po pergalės 1945-ųjų gegužę savo kalboje J. Stalinas patikslino, kad rusų tauta yra aukščiausia ir vadovaujanti visų Sovietų Sąjungos tautų jėga. Kitaip sakant, visos kitos tautos rusų tautai turi jausti pagarbą ir neginčyti vadovaujamo jos vaidmens nei istorijos bėgyje, nei dabar. Šaltojo karo laikais sovietinio patriotizmo ideologija buvo naudojama kaip ginklas atsispirti iš pradžių „amerikietiškajam“, paskui „vakarietiškajam“ patriotizmui. Antrasis terminas, kaip pastebima 1977 m. leistame „Dažniausiai vartojamų rusų kalbos žodžių žodyne“, buvo pagrindinis sovietinėje propagandoje, žinoma, negatyviąja prasme. Chaotiškais B. Jelcino laikais Rusijoje patriotizmo buvo nedaug, tačiau atėjęs į valdžią V. Putinas ėmėsi žygių Rusijos valstybingumui, kartu ir rusiškajam patriotizmui, atgaivinti. Kaip pastebi V. Volovojus, sustiprėjo vidinis rusiškas nacionalizma­s, netgi šovinizmas, kai Kremlius ėmė kviesti kautis dėl tėvynės Kaukaze, su teroristinėmis grupuotėmis Čečėnijoje, ginti rusų tautines mažumas Baltijos šalyse. Ne18


gatyviojo nacionalizmo apraiškos buvo plėtojamos, padedant tiek Rusijos valdžiai, tiek Cerkvei. Velionis Aleksijus II buvo idealus palankumo Kremliui ir didžiarusiško šovinizmo skatinimo pavyzdys. Rusijoje ėmė tarpti skustagalvių, neonacių, politinių radikalų organizacijos, kurios savo atstovus siuntė į vietos valdžios organus ir netgi Dūmą. Nepriklausoma organizacija Maskvos žmogaus teisių biuras paskelbė duomenis, kad Rusijoje yra apie 50 tūkstančių nenacistinių radikalų – vos 20 tūkst. mažiau negu visame likusiame pasaulyje. Kas gali paneigti, kad būtent jie vykdo užsakymus, šalindami žmogaus teisių gynėjus, žurnalistus, KGB veiklą demaskuojančius žmones... Rusiškasis patriotizmas sėja savo grūdus ir Baltijos šalyse. Antai latvių laikraštyje „Latvijas Avīze“ buvo rašoma apie Rusijos tėvynainių organizacijos ir fondo „Russkij Mir“ („Rusų pasaulis“) veiklą šioje šalyje ir Estijoje. Dažniausiai jų aktyvistai savo veiklą vykdo slėpdamiesi po verslo Rusijoje skraiste. Šis verslas inicijuoja dešimtis projektų Baltijos šalyse ir, žinoma, finansuoja aktyvistų veiklą. Tokios organizacijos sulaukia paramos politiniuose Rusijos sluoksniuose. 2008-ųjų pradžioje dar būdamas gyvas Aleksandras Solženycinas davė interviu laikraščiui „The New York Times“. Jame jis pabrėžė, kaip ilgisi tikro rusiškojo patriotizmo, rusiškos dvasios, kuri per amžius „krauju parašyta“. Bet tas patriotizmas nieko bendra neturi su savo tautos išaukštinimu kitų sąskai­ta, su suplėkusiu nacionalizmu ir šovinizmu. 19


įsigykite

knygą dabar

Profile for knygos.lt

Nuo zemes iki menulio istrauka  

Knygos „Nuo Žemės iki Mėnulio“ ištrauka

Nuo zemes iki menulio istrauka  

Knygos „Nuo Žemės iki Mėnulio“ ištrauka

Profile for knygos.lt
Advertisement