Page 1


Pirmas skyrius Batambangas, Kambodža 1975 m. balandis

Vakaras mūsų mieste, visur muzika. Turtingi namai.

Neturtingi namai. Nesvarbu. Visi turi muziką. Radiją. Pa­ tefoną. Magnetofoną. Net tas vyrukas, kuris mina rikšą, prisiriša prie vairo imtuvėlį ir groja keleiviui. Mano mieste muzika kaip oras, ji visur aplink. Visi vyrai, visos moterys vaikšto parke ir stengias iš­ girst naujausią dainą. Kambodžiečių meilės dainą. Pran­ cūzų meilės dainą. Amerikiečių rokenrolą. Bitlus. Elvį. Čabį Čekerį. Moterys apsijuosę sarongą, eina gatve taip lengvai, tarsi skrenda. Vyrai mūvi kelnę, plaukai suglostyti ant pakaušio, rūko „Lucky Strike“. Senukai lošia kortom. Senutės parduoda mangus, makaronus, rankinius laikro­ džius. Vaikai leidžia aitvarus, valgo ledus. Visas miestas naktį lauke.

7


Aš ir mano jaunesnis brolis, mes stovim priešais kino te­ atrą ir jiem dainuojam. Ir šokam tvistą. „Let’s Twist Again, Like We Did Last Summer.“ Du liesi vaikai, be batų, kelnė suplyšus. Žmonėms patinka, kad mes dainuojam, jie meta monetą. Šį vakarą aš žiūriu į minią, randu moterį – storą moterį, storą kaip geltis* – ir pamažu pamažu, labai tyliai brolis ir aš pasislepiam už jos sijono, įsikimbam taip atsargiai, kad ji ne­ jaučia, mes apsimetam, kad ji mūsų mama. Vaikai su tėvais gali žiūrėt filmą už dyką. Vaikai – kaip mes, mes apsimetam. Kino teatras, mes matom Ameriką, nespalvota – lėktu­ vas, blizgantis automobilis ir moterys, sijonai tokie trumpi, kad kyšo keliai. Filmas apie karą, daug šaudo ir šiek tiek bu­ čiuojas. Kai šaudo, mano brolis ir aš plojam; kai bučiuojas, mes marškiniu užsidengiam veidą. Po seanso geriausia – mes kuriam filmą. Parke skraidom lėktuvą, šaudom, mes didvyriai. Kaip tikri kareiviai, kurie kaunas džiunglėj už miesto. Mes paleidžiam šimtą kulkų, mirštam šimtą kartų. Tada girdim  – švilpia, dangus tolu­ moj nušvinta baltai. Palmės linguoja, žemė dreba. Staiga karas vyksta iš tiesos. Aš griebiu savo broliuko ranką ir bėgu bėgu, kol pribė­ gam nedidelį tvenkinį netoli namų. Įšokam, vanduo iki no­ sies, pasislepiam. Čia mūsų niekas nenuskriaus. * Žvaigždinio gelčio vaisius (čia ir toliau – vert. pastabos).

8


*** Kita diena; vėl muzika, karas baigėsi. Kartais karas priartė­ ja, bet taip ir neateina į miestą. Radijas praneša, kad dau­ giausia kariauja toli džiunglėj. Vyriausybės kariai kaunas už princą. Blogieji – nežinau už ką, bet žinau, kad princas yra didis žmogus. Didis žmogus draugauja su jauno Ame­ rikos prezidento našle. Princas turi gražią dukterį, mačiau laikraštyje, kai jie du keliavo į Kiniją. Princesė tokia graži, kad aš iškirpau nuotrauką mano sienai. Nerimauju dėl jų Kinijoj. Kinų maistas dvokia. Ką jie ten valgys? Kaip jie grįš namo, kai toks karas? Bet vienas kareivis, aukšto rango, turguj giria vyriau­ sybės karius. Tas vyrukas, stambus, jaučio sprandas, sako, kad pažįsta princą. Sako, kad karas truks tik vieną savaitę. Jis sako, kad kareiviai džiunglėj ne tikri kariai, o tik valstiečiai su juoda pižama. Netgi netikri batai. Sandalai iš senos padangos. Mes laimėsim, sako jis. Mes sutraiškysim juos kaip tarakoną. Taigi aš stengiuos negalvot apie princą ir princesę, ver­ čiau galvoju, kaip gaut pinigo. Kartais aš parduodu ledus. Kai parduodi, reikia varpelio. Mažas varpelis, jis skamba, kai eini, ir žmonės žino, kad parduodi. Bet aš neturtingas vaikas, aš perku pigų. Seną buivolo varpelį. Didelį. Jo negražus garsas. Jis tarsi senas gongas man ant kaklo.

9


Iš pradžios niekas neperka. Niekas neperka mano ledų, nes atrodau neturtingas. Todėl aš pats valgau visus ledus, kad neištirptų. Beveik vemiu. Gera pamoka: parduok le­ dus greitai, kol neištirpsta. Parduok greitai. Ir eik toli. Per visą miestą. Einu tiek daug, pažįstu miestą kaip savo penkis pirštus. Daug kartų vaikai meta į mane akmenį. Turtingi vaikai. Vaikai, kurie eina į tikrą mokyklą su suolais ir krepšinio lanku. Ne į šventyklos mokyklą vargšams kaip aš, kur reikia tvarkyt, patarnaut vienuoliam ir tada gal truputį mokytis. Turtingi vaikai, jie man vaipos, meta į mane akmenį. Kar­ tais aš bėgu. Kartais aš jiem vaipaus irgi. Tik tada bėgu. Bet greitai išmokstu kitą pamoką: nori parduot, išeik ty­ liai iš šventyklos ir parduok, kol tie vaikai mokykloj. Mano vyriausia sesė Čentu, ji žino, kad aš ne šventykloj, ji pyksta. Labai pyksta. „Arnai, – sako ji man,  – turėtum patarnaut vienuoliams, mokytis giedot, dalyvaut pamokoj. Ledus parduoda prastuomenė.“ Nesakau jai, kad kartais vienuoliai labai bjaurūs. Nesa­ kau, kad jie liepia mum visąlaik dirbti ir šventykla nėra ti­ kra mokykla. Nesakau, kad jie pyksta, muša mus ir vadina kvailiais. Taip pat nesakau jai, kad mes iš tikro esam prastuomenė. Ji vis dar galvoja kaip seniau, kai mūsų šeima turėjo operą. Mano tėtis buvo žvaigždė, mano mama irgi žvaigždė. Mūsų

10


namas – didelis namas prie pagrindinio kelio. Prieš spek­ taklį visi dainininkai ir muzikantai buvo pas mus, ruošėsi. Turbūt keturiasdešimt žmonių. Kiekvieną šeštadienį buvo spektaklis. Sausakimša. Tiek žmonių, kad kiti turėjo sėdėt ant žolės. Mūsų šeima buvo gana turtinga, gana garsi. Tada mano tėvas pakliuvo į motociklo avariją. Galva trenkėsi į kelią. Ligoninėj rėkė tarsi operoj, tarsi vis dar sce­ noj. Jis mirė, o mano mama, ji negali vadovaut operai. Ji bandė. Bet nėra vyro, nėra operos. Todėl ji turėjo važiuot toli į Pnompenį dainuot ir užsidirbt bent kiek pinigo, o mes gyvenam su mūsų teta. Aš ir mano brolis, ir keturios sesės. Mano teta, ji neturi vaikų, myli mus kaip savo, bet trūks­ ta pinigų. Todėl kartais aš esu šventykloj, o kartais bandau uždirbt pats. Aš to nesakau mano sesei. Leidžiu jai galvot, kad tai prastuomenės darbas. Man reikia pinigo ir aš noriu, kad būtų smagu. Gal tai prastuomenė. Bet man taip patinka. Kartais aš vagiu kokoso riešutus. Kartais kaimynė leidžia man skinti gėlių parduot. Ir kartais aš žaidžiu žaidimą dėl pinigų. Gali sakyt, tai lošimas. Bet gali sakyt, tai sportas. Nesvarbu. Sumoku vyriausiam vienuoliui, kad leistų pabėgt iš šventyklos žaisti. Gali sakyt, jį paperku. Arba gali sakyt, duodu jam dovanėlę.

11


Tas žaidimas man lengvas. Brėži ant žemės ratą ir vi­ dury padedi pinigą. Meti savo batą. Pataikai į pinigą, pasi­ imi. Kartais aš pralošiu, bet dažniausia laimiu. Žaidžiu ne tik su vaikais, man taip sekas, kad daug kartų žaidžiu su vyrais, rikšos vairuotojais. Aš erzinu juos. Sakau: „Tu toks storas, nieko nematai per tavo pilvą, žmogau.“ Ir jie siunta, jie meta batą kaip bepročiai ir aš laimiu. Joks kitas vaikas neturi tiek pinigų kaip aš. Aš galiu kai ką nupirkt mano šeimai. Gerą maistą. Keptą bananą. Ko­ kosų pyragą. Pupuolių pudingą. Visada geriausią dalyką duodu Maniui, mano broliukui. Palmės cukrų, labai saldų, suvyniotą į palmės lapą. Bet kartą, kai vaišinu mano tetą ir seses, jos verkia. Nesuprantu, kas jom užėjo. Sakau: – Kodėl jūs verkiat? Jos klausia, kur aš gavau tuos pinigus. – Mažas berniukas kaip tu, iš kur gavai tiek pinigų? Jos niekaip neatstoja, sako, turbūt aš juos vagiu. Sakau joms tiesą, kad juos išlošiu. Bet jos netiki. Jos eina pas vyriausią vienuolį. Ima ir mane, žnybia man ausį ir tempia per gatvę. – Arnas turi daug pinigų, – sako jos. – Iš kur gavo? Vienuolis purto galvą, tarsi tai labai liūdna naujiena. Sako jom tiesą apie bato žaidimą. Ir priduria: – Arnas bando ir man duot pinigus, bet aš neimu. Trinuos ausį ir galvoju: „Kitąkart tas vyrukas nieko ne­ gaus.“

12


*** Mūsų mieste vienas medis turi kietas apvalias sėklytes. Bui­ volo kanopos medis. Kai jį purtai, sėklytės byra ant šaliga­ tvio. Nupjauni nendrę, įkiši vidun sėklytę ir puti – tokia šaudyklė. Mano broliukas, jis sako, šįvakar šaus mūsų sesei į už­ pakalį, kad išdavė tetai, kad mes prasmunkam į kino teatrą. Ta sesė, Sofija, ji tarp mūsų. Jaunesnė už mane. Vyresnė už jį. Mum labiausiai patinka šaudyt į ją. Kai pataikom, ji kei­ kia bjaurų žodį, o teta pyksta ant jos, ne ant mūsų. Apkabinu medį, smarkiai purtau ir girdžiu, toli toli tarsi griaustinis. Žiūriu į debesį ir laukiu, kada prapliups kaip iš kibiro, kada skėtis išsiskleis kaip grybas. Kai baigias karštas sezonas, prasideda lietingas. Bet lietus neateina. Tik atva­ žiuoja didelės mašinos. Visokios mašinos. Daugiausia džipai ir tankai, bet taip pat kokakolos sunkvežimiai, autobusai ir šiukšliavežiai. Visi pilni kareivių. Jaunų vyrukų. Tamsi oda, jie griežti, visi juodi. Juoda pižama, juoda kepurė. Tik raudonos ir baltos spalvos skarelė ant galvos. Dauguma vaikai, paaugliai. Kai kurie nedaug vyresni už mane. Vaikai su sandalais iš automobilio padangos. Vai­ kai su šautuvu. Daug šovinių ant krūtinės. Ir pistoletas. Ir granata. Kai kurie kareiviai netgi mergaitės. Mergaitės su trumpais plaukais, piktu veidu.

13

Niekada nesuklupk  

Knygos Niekada nesuklupk ištrauka

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you