Nesėkmės dovana

Jessica Lahey

DOVANA NEsėkmės

Kaip atsikratyti poreikio saugoti vaikus nuo klaidų ir leisti jiems būti sėkmingiems

Iš anglų kalbos vertė Giedrė Bacevičienė

Versta iš: The Gift of Failure: How the Best Parents Learn to Let Go So Their Children Can Succeed by Jessica Lahey

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt

© Vertimas į lietuvių kalbą, Giedrė Bacevičienė, 2022

© Viršelis, Algimanta Sirvydaitė, 2022

© Leidykla VAGA , 2022 ISBN 978-5-415-02654-8

benjaminui ir finneganui

Pažįstu jus visus ir kurį laiką leisiu Jums dykinėti nežabotai.

O pats vaizduosiu saulę, Kuri leidžia patiems žemiausiems debesims Uždengti josios grožį nuo pasaulio, Kursai, kai tik vėl teiksis būti savimi, Toks geidžiamas ir visus stebinantis, Prasiskverbs pro ūkaną ir bjaurų rūką, Pro miglą, kuri, rodos, smaugia. Jei šventės truktų ištisus metus, Šėlioti būtų lygiai nuobodu kaip triūsti; Bet kai jos tokios retos beigi laukiamos, Didesnio malonumo niekas nesuteikia.

Tad laisvės poelgių savųjų atsisakęs Sumoku skolą, niekad nežadėtą, Kiek pranašesnis už savo žodį būsiu, Tiek žmogiškų vilčių aš suklastosiu; Ir kaip žėrįs metalas ant grindinio niūraus, Manasis atvirtimas, jis spindesiu kaltę nustelbs, Vertesnis pasirodys ir privilios daugiau akių, Nei tas be blizgesio, kuris jį išskirtų. Aš savo tiesą ginsiu, kol įgusiu tai daryti, Ir progas visas išnaudosiu, kai mažiausiai tikėsis kiti. princas halas, i veiksmas, 2 scena, henrikas iv, i dalis

Turinys

Įvadas: kaip aš išmokau paleisti 11

i dalis

Nesėkmė: pati vertingiausia vaikų auklėjimo priemonė

1 Kaip nesėkmė tapo blogu žodžiu: trumpa amerikietiškojo auklėjimo istorija 33

2 Kodėl vaikų auklėjimas skatinant priklausomybę neveikia: vidinės motyvacijos galia 51

3 Mažiau iš tikrųjų yra daugiau: savarankiškumą ir kompetenciją ugdantis auklėjimas 78

4 Padrąsinimas iš šalies: pagyrimo ir savigarbos ryšys 99

ii dalis

Mokymasis iš nesėkmės: mokykite vaikus klaidas paversti sėkme

5 Namų ruošos darbai: skalbimas galimybė išsiugdyti kompetenciją 113

6

Draugai nesėkmių ir tapatybės formavimo bendrininkai 135

7 Sportas: pralaimėjimas būtina vaikystės patirtis 161

8 Pagrindinė mokykla: geriausias laikas nesėkmei 179

9 Vidurinė mokykla ir vėlesni laikai: tikrosios nepriklausomybės link 205

iii dalis Sėkmė mokykloje: mokymasis iš nesėkmės –komandinių pastangų rezultatas

10 Tėvų ir mokytojų partnerystė: kaip mūsų baimė patirti nesėkmę kenkia išsilavinimui 231

11 Namų darbai: kaip padėti neperimant visko į savo rankas 258

12 Pažymiai: tikroji žemo balo vertė 278

Išvada: ko išmokau sugebėjusi paleisti 299

Padėka 302 Pastabos 306 Bibliografija 310

Įvadas: kaip aš išmokau paleisti

Tais pačiais metais tapau ir mama, ir pagrindinės mokyklos mokytoja, ir abu šie vaidmenys prisidėjo prie to, kaip augi nau savo vaikus ir kaip ugdžiau savo mokinius. Per pirmąjį dešimtmetį, augindama du berniukus ir mokydama šimtus vaikų, pradėjau jausti, kaip mano širdį užlieja nerimas, nes įtariau, kad mano auklėjimo metodai supuvo. Tačiau tik vy resnėliui pradėjus lankyti pagrindinę mokyklą, šie du mano pasauliai staiga susidūrė ir problemos šaltinis tapo aiškus: šiandienis pernelyg saugantis, nesėkmių vengiantis auklėjimo stilius pakirto visos kartos kompetenciją, savarankiškumą ir akademinį potencialą. Ilgą laiką laikiau save sprendimo dali mi, savo mokinių intelektualinės ir emocinės drąsos gynėja, nes stovėjau priešais juos. Tačiau kai tas pats atsargumas ir baimė, kuriuos mačiau savo mokiniuose, ėmė ryškėti ir mano vaikų gyvenime, turėjau pripažinti, kad aš pati taip pat esu šios problemos dalis.

Mes išmokėme savo vaikus bijoti nesėkmių ir taip užkir tome jiems patikimiausią ir greičiausią kelią į sėkmę. Tikrai

neketinome to daryti, tačiau padarėme, nors ir vedini pačių geriausių norų. Iš meilės ir noro apsaugoti savo vaikų savigar bą, tarsi buldozeriu pašalinome kiekvieną nepatogų iškilimą ir kliūtį, nutiesdami patogų kelią, kuris, tikėjomės, nuves juos į sėkmę ir laimę. Deja, taip elgdamiesi iš savo vaikų atėmėme svarbiausias vaikystės pamokas. Nesėkmės, klaidos ir apsiri kimai, kuriuos nušlavėme savo vaikams nuo kelio, yra būtent tos patirtys, kurios moko juos būti išradingus, atkaklius, no vatoriškus ir tvirtus šio pasaulio piliečius. Savo asmeninio nušvitimo dieną stovėdama toje pagrin dinės mokyklos klasėje ir žiūrėdama į priešais esančius mo kinius bei pirmą kartą aiškiai išvydusi savo pačios auklėjimo stilių, aš nusprendžiau padaryti viską, kad padėčiau tiek savo vaikams, tiek mokiniams sugrįžti atgal į kompetencijos ir savarankiškumo kelią. Tas kelias nėra lygus ir juo eiti tikrai nelengva, bet čia ir glūdi esmė. Mes, tėvai, turėsime šiek tiek atsitraukti, palikti kelyje tas baisias kliūtis ir leisti savo vai kams susidurti su jomis akis į akį. Jausdami mūsų paramą, meilę bei matydami didžiulę savitvardą, mūsų vaikai išmoks priimti geriausius sprendimus ir nusitiesti kelią į sėkmę, kuri iš tikrųjų bus jų pačių sukurta. l

Diskomfortas, kurį man kėlė mano pačios propaguojamas auklėjimo stilius, stiprėjo jau kurį laiką, bet niekaip negalė jau suprasti, kur suklydau. Aš išnagrinėjau visus įmanomus tinklaraščius tėvystės tema – nuo griežčiausių iki uoliausių; skaičiau ekspertų parašytas knygas apie tai, kaip užauginti

laimingus, sveikus vaikus. Tačiau mano berniukams artė jant prie paauglystės, jaučiau, kad kažkas visgi buvo ne taip. Jie buvo padorūs, gerai prisitaikę vaikai, bet aš niekaip ne galėjau atsikratyti jausmo, kad atėjus laikui patiems savimi pasirūpinti ir žengti į platųjį pasaulį, jie nebus tam tinkamai pasirengę. Tol, kol gyveno saugiame mano sukurtame prie globstyje, jie pasitikėjo savimi ir buvo sėkmingi, bet ar suge bėtų savimi pasirūpinti, žinotų, kaip veikti, jeigu atsidurtų vieni, už mano prieglobsčio ribų? Aš taip sėkmingai išieško jau, planavau ir kūriau jiems patogią vaikystę, kad man nepa vyko jų išmokyti, kaip prisitaikyti prie pasaulio jo sąlygomis. Niekada nenorėjau mokyti savo vaikų būti bejėgių ar bijoti nesėkmių ir tikrai nelinkiu jiems nerimo kupino gyvenimo. Priešingai – maniau, kad mano vaikai bus drąsūs, augs tokio je pašėlusioje, laisvoje idilėje, kokią pati patyriau vaikystėje. Norėjau, kad jie klaidžiotų po miškus su kišeniniu peiliuku ir pilnomis kišenėmis sausainių, statytų užtvaras iš medžių, šaudytų rankų darbo strėlėmis į įsivaizduojamus priešus ir maudytųsi vietiniame tvenkinyje. Norėjau, kad jie turėtų lai ko ir drąsos išbandyti naujus dalykus, patyrinėti savo ribas ir atsidurti vienu žingsneliu toliau savo komforto zonos ribos.

Bet kažkaip ta idiliškos vaikystės versija virto visai kuo kitu – rizikingomis lenktynėmis viršūnės link. Šiandien nerū pestingos popietės miške atrodo tarsi blausus prisiminimas, nes spaudimas nuo pat mažų dienų būti sėkmingam išaugo tiek tėvams, tiek vaikams. Tas spaudimas niekada nepaleidžia, o mūsų vaikų tvarkaraščiuose nebėra vietos laisvam laikui miške, ką jau kalbėti apie galimybę patiems ištrūkti iš keblių situacijų, su kuriomis jie ten veikiausiai susidurtų. Naujojoje

realybėje kiekviena akimirka yra svarbi, ir kuo mūsų vaikai yra sėkmingesni mokiniai, sportininkai ir muzikantai, tuo save laikome sėkmingesniais tėvais. Lenktynės viršūnės link prasideda tada, kai vaikai žengia pirmuosius žingsnius, ir ne sibaigia tol, kol neužsitikrinamos šešiaženklės pajamos bei socialinis ir ekonominis pamatas. Ir, patys pagalvokite, kokia aplaidi turėtų būti mama, kad leistų savo vaikams vieniems žaisti miške namų darbams skirtu laiku, gliuteno ir cukraus pilnomis kišenėmis, iki dantų apsiginklavus kišeniniais pei liais ir strėlėmis?

Stovėdama pagrindinės mokyklos klasėje, sustingau iš siaubo suvokusi savo pačios kaltę šioje perdėto auklėjimo epi demijoje, ir pagaliau supratau, kaip iš tikrųjų toli mes, tėvai, nuklydome nuo kelio.

Atvedame į šį pasaulį gražų, nuostabų vaiką ir pirmosioms palaimos akimirkoms išblėsus suvokiame, kad mūsų nau juoju gyvenimo tikslu tampa noras apsaugoti šį trapų žmogų nuo bet kokio galimo pavojaus. Ir jei tikėsime baimę kurstan čia žiniasklaida, tie pavojai slypi visur. Slaugėmis persirengę kūdikių grobikai, antibiotikams atsparūs mikrobai, toksiš kos cheminės medžiagos, ligas pernešančios erkės, patyčias kurstantys bendraamžiai, nesąžiningi mokytojai, mokyklose vaikus žudantys šauliai... Nenuostabu, kad mes, atrodytų, iš protėjome dėl savo vaikų.

Tačiau ši baimė mus ne tik verčia persistengti auklėjant savo vaikus; ji verčia jausti įtampą, būti trumparegius ir per nelyg patikliai žiūrėti į tuos, kurie bando pakurstyti mūsų tėvišką baimę. Mums lengviau nusiraminti apsaugant savo vaikus nuo bet kokios įmanomos rizikos, nei sustoti ir išsi

aiškinti, kokia rizika yra būtina tinkamam jų vystymuisi ir emocinei sveikatai. Saugome vaikus nuo bet kokių grėsmių, tiek realių, tiek įsivaizduojamų, o kai vakare paguldome juos į lovą be įpjovimų, sužeidimų ar emocinių sužalojimų, gali me pasidžiaugti, kad išgyvenome dar vieną dieną ir turime sėkmingą mūsų auklėjimą patvirtinančių apčiuopiamų įro dymų.

Džiaugiamės vaikų saugumu ir raminame save, kad tu rėsime dar daug laiko juos išmokyti, kaip elgtis susidūrus su rizika ar patyrus nesėkmę. Galbūt rytoj leisiu jiems eiti į mokyklą savarankiškai, bet šiandien į mokyklą jie nukeliavo saugiai. Galbūt rytoj jie patys atliks savo namų darbus, bet šiandien jiems gerai sekasi matematika. Galbūt rytojus tęsis tol, kol ateis laikas jiems palikti tėvų namus, bet iki to laiko jie jau bus supratę, kad mes visada būsime šalia ir išgelbėsime juos nuo jų pačių. Aš esu tokia pat kalta kaip ir kiti tėvai; neapdairiai kurs čiau vaikų priklausomumą, kad jų sėkme patvirtinčiau savo auklėjimo metodo tinkamumą. Kaskart pakuodama vaikui pietus ar veždama į mokyklą jo pamirštus namų darbus esu apdovanojama apčiuopiamu savo sąžiningos motinystės įro dymu. Myliu, taigi rūpinuosi. Rūpinuosi, taigi myliu. Nors kažkur giliai mintyse žinau, kad mano vaikai tikrai turėtų to kias užduotis atlikti patys, pasijuntu geriau galėdama tokiais nežymiais veiksmais parodyti jiems savo gilią, besąlygišką meilę. Raminu save tuo, kas atrodo kaip niekada nesibaigianti vaikystė, besitęsianti ilgus metus, o jos neišvengiama pabaiga slypi kažkur toli horizonte. Mano vaikams prieš akis dar visas gyvenimas, kai jie galės patys susidėti sau pietus ir nepamiršti

kuprinių, o štai aš turiu labai mažai laiko, kada galiu visa tai padaryti už juos.

Psichiatrijos srityje tokiam elgesiui apibūdinti vartojamas specialus terminas. Tai vadinama susitapatinimu ir nėra svei ka nei vaikams, nei tėvams. Tai netinkamai prisitaikanti sim biozės būsena, kurios apimti tėvai yra nelaimingi, pasipiktinę, jie „nesugeba paleisti“ vaikų, kurie baigę koledžą grįžta į savo vaikystės miegamąjį. 2012 metais 36 procentai 18–31 metų amžiaus suaugusiųjų vis dar gyveno tėvų namuose ir nors iš dalies tai lėmė mažėjantis užimtumas ir prasta santuokinė statistika, visgi šie skaičiai atspindi dešimtmečius ryškėjančią tendenciją. Norėdami užauginti sveikus, laimingus vaikus, galinčius pradėti kurti savo suaugusio žmogaus gyvenimą atskirai nuo mūsų, turėsime pašalinti savo ego iš vaikų gyve nimo ir leisti jiems jausti pasididžiavimą savo pasiekimais bei skausmą, patyrus nesėkmes. l

Mes taip pat turėsime liautis konkuravę su kitais tėvais, nes sugebėjome įsisukti į tikrą nerimo ir paranojos siautulį. Mūsų „Facebook“ įrašai ir eiliniai pasiplepėjimai per vaikų futbolo turnyrus yra kupini pasyviai agresyvių istorijų apie akade minius bei sportinius vaikų pasiekimus. Kai vaikai paauga, pradedame pasakoti apie keliones po įvairius universitetus ir koledžus, baigiamuosius egzaminus ir korepetitorius, nes ne jaugi negirdėjote? Remiantis paskutinėmis žiniomis, šiandien aukštojo mokslo laipsnis yra toks pat svarbus, kaip kažkada buvo mūsų vidurinės mokyklos diplomas... ir, norėdami įgy

ti tą aukštąjį išsilavinimą, mūsų vaikai turės įveikti įvairiau sių kliūčių, su kuriomis mums niekada neteko susidurti, nes aukštosios mokyklos tapo brangesnės ir sunkiai prieinamos... ir nebėra tokio dalyko kaip šimto procentų garantija, kad ti krai įstosi į vieną iš aukštųjų mokyklų... ir kadangi ekonomika pasiekė visišką dugną, mūsų vaikams baigus bet kurią aukš tąją mokyklą, kuri teiksis juos priimti, gali tekti dirbti barista kavinėje už minimalų atlygį, kad galėtų sau leisti dalytis butu su dar šešiolika draugų.

Turime sustoti ir labai giliai įkvėpti. Tyrimai rodo, kad toks elgesys, šis „Spaudžiančių tėvų fenomenas“, yra labai užkrečiamas. Nors aš nuo to iš anksto pasiskiepijau, vis tiek tapau jo auka. Būtent dėl šios priežasties nesu tokia mama, kokia tikėjausi būti. Aš tikrinu namų darbus ir nervinuosi dėl pažymių vidurkių, kai horizonte šmėžuoja stojimo į koledžą šmėkla. Atrodo, tarsi mano geroji pusė tyliai tūno kažkur gi lumoje, o aš pasiduodu visam tam ažiotažui: jeigu nepriversiu savo vaikų daryti daugiau, būti geresnių, tai jie bus nesėkmin gi, ir iš to seka visiškai logiškas paaiškinimas, kad aš būsiu nevykėlė mama. Sunkesnėmis akimirkomis ieškojau, ką galėčiau apkaltinti dėl savo sunkios padėties, ir radau daugybę atpirkimo ožių. Priešiškas reakcijas į penktajame ir šeštajame dešimtmetyje vyravusį neįsitraukiantį tėvystės stilių, perėjimą prie prie raišios tėvystės, kurią taikėme, kai mūsų vaikai dar buvo kūdikiai, ir kaltės jausmą dėl nesėkmingų bandymų rasti ne įmanomą pusiausvyrą tarp darbo ir šeimos. Atrodo, kad ne bėra tarpinio kelio, saugaus uosto tarp bandymo turėti viską ir neturėti nieko.

Auklėjimo švytuoklė laikui bėgant svyruoja į vieną ir į kitą pusę, taigi dėl to, kad šiuo metu ji pakibusi aukščiausiame perdėto auklėjimo taške, niekas nekaltas. Tai dalis veiksmų ir atoveiksmių, sudarančių mūsų rūšies istoriją. Dvidešimto jo amžiaus pradžioje tėvams buvo liepta visiškai neliesti savo vaikų, kad jų neišlepintų, tačiau devintajame dešimtmetyje ekspertai ėmė vis garsiau kalbėti apie prieraišią tėvystę, kai buvo liepiama miegoti, valgyti, maudytis, šlapintis ir kvėpuo ti, niekada iš rankų nepaleidžiant savo mažųjų kengūriukų. Žinoma, tarp 1970-ųjų ir 1980-ųjų metų švytuoklė svyravo per protingą vidurį, ir aš būsiu amžinai dėkinga, kad galėjau veikti švelniame jos šešėlyje, kai ji skriejo man virš galvos. Ta čiau tas auksinis pusiausvyros momentas baigėsi gerokai per anksti, ir mes vėl pradėjome svyruoti aukštyn link tos vietos, kurioje esame šiandien.

Jeigu užaugote aštuntajame dešimtmetyje, greičiausiai buvote vieni iš tų vaikų, kuriems ant kaklo kabėjo raktai, o abu tėvai dirbo ne namuose. Nors kai kuriems iš mūsų šis reiškinys asocijuojasi su rožiniais, romantiškais atspalviais nušvitusia vaikyste, kiti tokį priežiūros trūkumą laiko kone aplaidžiu auklėjimu, ir atitinkamai bando vaikams kaip nors už tai atsilyginti. Stengdamiesi kompensuoti savo įsivaizduo jamą kryptingo auklėjimo trūkumą, mes visada norime būti šalia, padėti, nuolat priminti, nuolat išgelbėti. Įsijautę į šią menamos žalos atlyginimo pareigą, kai kurie tėvai, daugiau sia moterys, atsisako savo darbo vietos, kad galėtų visą laiką praleisti namuose, rūpestingai auklėdami vaikus ir rūpinantis jais visą darbo dieną. Dažnai motinos įsitraukia į naująsias mamos pareigas apsiginklavusios įgūdžiais, įgytais aukštojo

mokslo ar verslo pasaulyje, ir nesileidžia į jokius kompromi sus. Kaip sunku gali būti auklėti vaikus? Vaikų paruošimas Gebenės lygos universitetui, kaip ir tapimas partneriu vienoje iš Volstrito advokatų kontorų, yra tiesiog organizavimo, polė kio ir kruopštaus akademinių bei užklasinių išteklių valdymo klausimas.

O štai tėvai, kurie toliau dirbo, buvo priversti jaustis nevi savertiškai dėl to, kad pirmenybę teikė darbui, o ne vaikams, ir jautė pareigą visam pasauliui įrodyti, kad jie gali padaryti viską. Vėlgi, sėkmė tebuvo planavimo ir tam tikro gebėjimo laviruoti reikalas. Keksiukai šen, posėdžių salė ten. Tėvų susi rinkimas šen, „Skype“ pokalbis su klientais naudojant laisvų rankų įrangą pakeliui namo automobilyje ten. Be to, norint laiku padengti būsto paskolos įmokas ir atlikti mokėjimus už vaiko priežiūros paslaugas, reikėjo dviejų pajamų šaltinių, o ekonomikai smunkant pasiūlymas vienam iš tėvų tiesiog atsisveikinti su stabiliu atlyginimu ir socialinėmis garantijo mis, kad galėtų visą savo laiką skirti vaikui auginti, atrodė juokingas. Padarėme viską, ką galėjome, pasitelkdami įgūdžius, ku riems išsiugdyti taip sunkiai dirbome. Susitikimų tvarkaraš čiai ir projektų valdymo schemos buvo perdaryti į skirtingo mis spalvomis sužymėtus mokyklos veiklų ir vaikų pervežimo iš vieno užsiėmimo į kitą kalendorius, suplanuotus minučių tikslumu. Valdymo įgūdžiai, kurie anksčiau buvo pasitelkia mi siekiant padėti darbuotojams pasiekti iškeltus ketvirčio pardavimų tikslus, buvo panaudoti planuojant visą semestrą trunkančias kampanijas, per kurias vaikai turėjo pagerinti savo pažymius. Aš tai žinau, nes pati pasitelkiau visas koledže

ir teisės mokykloje pasiteisinusias gudrybes. Kai grįžau į darbą po vyresniojo sūnaus Beno gimimo, naudojau įvairias skaičiuokles ir duomenų bazių programinę įrangą, norėdama užfiksuoti jo pirmuosius žodžius, skaitymo pažangą ir tai, kas patekdavo ir pasišalindavo iš jo virškinimo sistemos. Tai buvo man prieinamos priemonės, ir kadangi aš taip ilgai ir sunkiai dirbau, kad jas įsigyčiau, atrodė neteisinga paleisti jas vėjais. Šios priemonės buvo mano paguoda, kai susidūriau su tylia, visa apimančia tuštuma, ieškodama įrodymų, kurie patvirtin tų mano pasirinkto auklėjimo kelio tinkamumą. Vienintelis visoje šioje kelionėje mano turėtas sąjungininkas buvo sūnaus pediatras, bent jau pasidalinęs augimo lentelėmis, padėjusio mis stebėti mano kūdikio pažangą palyginti su visais kitais kūdikiais. Jeigu jo svoris ir ūgis augimo diagramoje būdavo bent šiek tiek aukščiau 50 procentilių, puiku! Vadinasi, aš ne blogai padirbėjau, esu gera mama. Jeigu jo KMI būdavo bent šiek tiek mažesnis nei vidutinis, šaunuolė mama! Gaudavau papildomų tėvystės taškų už tai, kad sugebėjau išvengti vai kų nutukimo epidemijos. Vis dėlto man reikėjo, kad gerasis gydytojas vizito pabaigoje mane įvertintų ir atsakytų į nebylų maldavimą: ar mano pastangos vertos pagyrimo? Arba: ar vi sas šis auklėjimo verslas yra sėkmingas / nesėkmingas? O kaip tie kiti tėvai, laukiantys už durų, – ar aš geresnė už juos? Nagi, padėkite man, daktare, koks mano įvertinimas? Žinoma, strategijų, kurios mums atneša sėkmę verslo pa saulyje, negalime pritaikyti vaikų auklėjimo versle. Daugybė mokslinių darbų apie vaikų vystymąsi ir elgesio psichologi ją atskleidžia, kad nors šie metodai gali motyvuoti gamybos įmonėje dirbančius darbuotojus, visgi tai yra visiškai netin

kamos priemonės norint skatinti vaikus kūrybiškai spręs ti problemas ir, tiesą sakant, jos netgi kenkia motyvacijai ir įsitraukimui į mokymosi procesą ilgalaikėje perspektyvoje. Dar žalingiau tai, kad pasitelkiant apdovanojimus ir paskatas pirmenybė teikiama balams ir pažymiams, o ne tyrinėjimams ir eksperimentams, o tai savo ruožtu kenkia mokytojo gebėji mui skatinti savarankišką ir vidinę motyvaciją mokytis.

Nepaisant daugybės įrodymų apie šių metodų kvailumą, ir toliau juos įtraukiame į savo auklėjimą. Deja, mūsų pastangos nėra reguliariai įvertinamos kokios nors aukštesnės valdžios institucijos, todėl grįžtamojo ryšio, kurio mums taip reikia, idant žinotume, kad gerai atliekame savo darbą, daugelis ti kimės sulaukti iš savo vaikų. Jeigu mūsų vaikų nuotraukos kaba garbės lentoje ir būdami pirmakursiai jie priklauso uni versiteto futbolo komandai, tikriausiai esame puikūs tėvai. Ir atvirkščiai – kai vaikas neišlaiko testo arba yra paliekamas po pamokų už tai, kad nepristatė mokslinio darbo, mes tikriausiai padarėme kažką ne taip. Galų gale, tėvai vertinami pagal vaikų pasiekimus, o ne tai, kokie laimingi jie yra, todėl kai mūsų vaikams nepasiseka, tas nesėkmes vertiname kaip savo. Tai ne tik pražūtinga tėvų savivertei; tai dar ir trumpare giška bei neįsivaizduojama. Nesėkmės – nuo mažų klaidų iki didelių apsirikimų – būtina ir svarbi vaikų vystymosi dalis. Nesėkmės pernelyg dažnai apibūdinamos kaip neigiamas da lykas: neigiamas matematikos įvertinimas arba pašalinimas iš mokyklos. Tačiau visokie nusivylimai, atmetimai, pataisymai ir kritika taip pat yra mažos nesėkmės, visa tai – užmaskuotos galimybės ir vertingos dovanos, klaidingai įvardijamos kaip tragedija. Deja, kai vengiame arba atsisakome šių galimybių,

siekdami išsaugoti vaikų lengvumo ir trumpalaikės laimės jausmą, atimame iš jų patirtį, kurios jiems reikia, kad taptų gabūs, kompetentingi suaugusieji. Nesėkmės gana gąsdina, kai patys su jomis susiduriame, tačiau kai mūsų vaikai klaidžioja per arti jų nasrų, mus apima pirmapradis, nenugalimas poreikis juos apsaugoti. Evoliuci niu požiūriu šis atsakas yra visiškai logiškas. Mūsų širdyse ir DNR užprogramuota apsaugoti savo vaikus nuo grėsmių, to dėl gavę užduotį saugiai užauginti genetinius palikuonis, kol jie sulauks pilnametystės, esame pasirengę kovoti su viskuo, kas kelia grėsmę jų sėkmei, pasitelkdami visą įmanomą žiau rumą, kokį mūsų nagai, dantys ir protas gali pakelti. Deja, kai mūsų organizme išsiskiria adrenalinas ir kortizolis, smegenys nesugeba atskirti grėsmės galūnėms ir tikro mirtino pavojaus gyvybei nuo tokios grėsmės, su kuria galima susidoroti, pa vyzdžiui, kai žaidžiant futbolą varžovas pakiša koją, kad pa vogtų kamuolį iš jūsų vaiko. Šokti priešais savanoje puolantį plėšrūną ir rėkti ant varžybų teisėjo dėl prasto sprendimo yra tik „dvi skirtingos to paties biologinio dirgiklio išraiškos“. Taigi, kai norėsite pastumti tą mažą mergaitę, metusią smėlio saują jūsų vaikui į veidą, arba kumščiu trenkti mokytojui, gra sinusiam prastu pažymiu įvertinti jūsų vaiko gamtos mokslų projektą, atminkite, kad nors tokie veiksmai nėra sveikas ir socialiai priimtinas atsakas į nedidelius stresorius, jie kyla iš mums visiems bendros biologinės prigimties. Visi norime, kad mūsų vaikai saugiai sulauktų pilnametystės, ir dažnai at rodo, kad tik nuo mūsų priklauso, ar taip įvyks.

Kadangi savo kelyje nesusiduriame su kardadančiais ti grais ir nesaugiomis uolomis, nesėkmės atrodo kaip pati di

džiausia grėsmė – vienintelis pavojus, su kuriuo mūsų vaikai negali stoti į akistatą šiais akademinio spaudimo ir išskirti nių priėmimo į universitetą sąlygų laikais. Vis dėlto istorijoje apstu pasakojimų apie nepaprastus žmones, išradėjus ir no vatorius, kurie išmoko, kaip nesėkmės dovaną pasitelkti savo poreikiams patenkinti, žmonių, kurie nuo jos nepabėgo, bet išbuvo jos draugijoje gana ilgai, kad jaustųsi patogiai žlugusių vilčių ir neįgyvendintų planų griuvėsiuose. Jie išmoko, kaip išgelbėti tai, kas pasiteisino, o tuos planus nustumti į šalį, kad persigrupuotų ir atsigautų. Kaip neseniai pastebėjo „MacAr thuro“ fondo paramos gavėja ir buvusi vidurinės mokyklos mokytoja Angela Duckworth, gebėjimas atlikti užduotį ir siekti ilgalaikių tikslų yra didžiausias sėkmės pranašas, dides nis nei akademiniai pasiekimai, užklasinė veikla, testų rezul tatai ir intelekto koeficientas... Ji tai vadina ištverme; pirmą kartą jos galią pastebėjo mokydama septintokus matemati kos. Ji paliko mokytojos darbą, norėdama plačiau patyrinėti šią temą, ir jos išvados pakeitė pedagogų požiūrį į mokinių potencialą. Ištvermingesniems ir kruopštesniems mokiniams labiau sekasi, o nesėkmės sustiprina ištvermę labiau nei bet koks kitas sunkus išmėginimas. l

Kiekvieną kartą, kai išgelbėjame, išsukame ar kitaip išvaduo jame savo vaikus nuo iššūkio, siunčiame labai aiškią žinią: mes manome, kad jie yra nekompetentingi, nepajėgūs ir neverti mūsų pasitikėjimo. Be to, mokome juos būti nuo mūsų pri klausomus ir taip atimame iš jų galimybę įgyti kompetencijų,

kurias perduoti ir yra svarbiausia mūsų užduotis šioje žemėje.

Tačiau štai tiesa, kurią tyrimai jau ne kartą patvirtino: vaikai, kuriems tėvai neleidžia patirti nesėkmių, yra mažiau įsitraukę, mažiau entuziastingi dėl savo išsilavinimo, mažiau motyvuoti ir, galiausiai, mažiau sėkmingi nei tie, kurių tėvai skatina jų savarankiškumą.

Dešimtmečiai tyrimų ir šimtai mokslinių įrodymų pusla pių išskiria vieną išvadą, kuri, nors ir skamba beprotiškai, bet tikrai pasitvirtina: jeigu tėvai nespaudžia savo vaikų, nejaučia nerimo dėl pažymių bei pasiekimų ir sutelkia dėmesį į pla tesnį vaizdą – meilę mokslui ir savarankiškam tyrinėjimui, –pažymiai gerėja, o testų rezultatai auga. Kontroliuojančių ir tiesiogiai viską valdančių tėvų vaikai daug prasčiau susido roja su intelektualiniais ir fiziologiniais iššūkiais nei bendra amžiai, gaunantys naudos iš atsiribojančių, leidžiančių savo vaikams bandyti, patirti nesėkmes ir vėl bandyti, tėvų. Be to, nesėkmės, kurias patiria mūsų vaikai, kai atsitraukiame ir lei džiame jiems patiems suklysti, yra ne tik būtina mokymosi dalis; tai yra būtent tokia patirtis, kuri moko juos būti atspa rius, gabius ir kūrybiškus problemų sprendėjus. Jungtinės Valstijos buvo kritikuojamos dėl to, kad išugdė nelanksčių mąstytojų kartą – mokinių, kurie gali įsiminti ir išdėstyti svetimas mintis, tačiau nesugeba sumaniai naudo tis informacija, kad atsakytų į klausimus naujais ir novato riškais būdais. Taip yra iš dalies dėl to, kad švietimo sistema pasitelkia labai daug lemiančius standartinius testus kaip savo veiksmingumo matą ir dėl to, kad šiuolaikiniai tėvai tiesiog neleidžia savo vaikui ilgiau užsibūti nemalonioje, nejaukioje

ir nesėkmingoje situacijoje, nors tokiu atveju jis mokytųsi su sitaikyti su plano A trūkumais ir suformuluoti planus B, C, D ir E. Daugelis vaikų gali gauti aukščiausią įvertinimą už testą pasitelkdami planą A, tačiau būtent tas vaikas, kuris bandė, susimovė ir tada išbandė dar dvidešimt penkis kitus varian tus, išties įneš naujovių ir pokyčių į mūsų pasaulį. Tas vaikas yra ne tik kūrybingas ir novatoriškai mąstantis; jis taip pat ne bijo išbandyti naujų strategijų. Jis turės drąsos ir ryžto įveikti tūkstančius klaidingų sprendimų, kol atras tikrai veiksmin gą. Jis sugebės atsitiesti pasikartojančių nesėkmių akivaizdoje ir, kaip Tomas Edisonas, prieš išrasdamas veikiančią elektros lemputę, sužinos tūkstančius būdų, kokiais atvejais ji nevei kia. l

Ilgokai užtrukau, kol įsisąmoninau šias įžvalgas. Taip, aš jau kurį laiką nepatogiai jaučiausi dėl savo perdėto auklėjimo, ta čiau turiu (ir vėl) padėkoti savo mokiniams už tai, kad išmokė mane to, ką buvau per akla pamatyti pati. Mano aštuntokai kiekvienais metais rašo esė apie patirtį, suformavusią jų iš silavinimą, ir po ilgų bei sunkių pastangų viena iš mano la biausiai pažeidžiamų ir nerimo kupinų mokinių pateikė esė su tokia pastraipa:

Vieni žmonės bijo aukščio, kiti – vandens; aš bijau nesė kmės; baimės, kuri, tarp kitko, yra vadinama atichifobija. Aš taip bijau patirti nesėkmę, kad nesugebu susikoncen truoti į tai, kas iš tikrųjų svarbu – mokymosi procesą.

Sutelkdama visą dėmesį į rezultatą, prarandu tikrąją už duoties vertę ir neleidžiu sau mokytis.

Toliau papasakojo, kaip ši baimė jai trukdė mokykloje ir sportinėje veikloje, tačiau tie pirmieji sakiniai man visiškai pakirto kojas. Jos, kaip moksleivės, patirtis, mano profesinė patirtis su jos tėvais, mano pačios auklėjimo patirtis ir sūnaus baimės – visa tai susijungė jos prisipažinime. Šios mokinės tėvai nuostabūs, malonūs ir rūpestingi, ir jie tikrai neplana vo sukelti savo vaikui tokios baimės. Ir, atvirai kalbant, pa sekmės galėtų būti jų pačių reikalas, tačiau asmeniniai tėvų sprendimai, kenkiantys vaiko socialiniam, akademiniam ir emociniam vystymuisi, galiausiai trukdo mokytojo gebėji mams ugdyti jų vaiką. Nepaisant nežaboto optimizmo ir energijos, kurią atsineša tūkstančiai naujų mokytojų, kasmet pradedantys dirbti švie timo sistemoje, Nacionalinė švietimo asociacija praneša, kad trečdalis šių mokytojų pasitrauks iš pareigų po trejų metų, o 46 procentai – per artimiausius penkerius metus. Pasak Rono Clarko, „Disney“ Amerikos mokytojų apdovanojimo laurea to, daugelis pasitraukiančių pedagogų „problemas su tėvais“ įvardija kaip vieną iš pagrindinių priežasčių, dėl kurios at sisako šios profesijos. Per 2011 m. vykusį interviu su CNN Clarkas papasakojo apie pokalbį su direktore, kuri buvo pa skelbta metų administracijos darbuotoja savo valstijoje, bet nusprendė palikti švietimo sistemą. „Aš rėkiau: „Tu negali mūsų palikti“, o ji tiesiai šviesiai atsakė: „Žinai, jeigu gaučiau pasiūlymą vadovauti našlaičių mokyklai, mielai jį priimčiau, nes aš tiesiog nebegaliu daugiau bendrauti su tėvais; jie mus

žudo.“ Man labai patinka mokyti, bet „su tėvais susijusios problemos“ įkvėpė įvairiausių fantazijų, kuriose aš amžiams atsisakau šios profesijos, persikeliu į Aliaską ir auginu kinki nių šunis. „Problemos su tėvais“ – mano košmarų priežastis. Dabar, kai suprantu pagrindinę tėvų baimių ir susirūpini mo priežastį, darau viską, ką galiu, norėdama juos įtikinti, kad mažas kluptelėjimas jų vaiko gyvenimo kelionėje žvelgiant iš platesnės perspektyvos apskritai mažai ką reiškia ir gali būti puiki proga ugdyti vaiko atsparumą. Atsitraukiu, leidžiu neri maujantiems tėvams sulėtinti kvėpavimą ir padedu pamatyti, kad jie turi fantastišką, malonų, dosnų ir smalsų vaiką. Pati kinu, kad jų vaikui viskas bus gerai; ir iš tiesų gyvenime jis patirs nuostabių ir įdomių dalykų, ir niekas nė neprisimins, koks nusižengimas ar nesėkmė paskatino šį mūsų susitikimą. Kai kurie tėvai manimi tiki, bet daug didesnė dalis netiki ir iš eina iš mano kabineto įsitikinę, kad B su minusu, kuriuo buvo įvertintos jų vaiko viso semestro pastangos, reiškia svajonių dėl gero išsilavinimo, ekonominio saugumo ir viso gyvenimo laimės pabaigą.

Būti mokytoju taip pat sunku kaip ir būti tėvu, todėl tai turėtų būti pakankamas pagrindas abipusei simpatijai at sirasti. Galų gale, juk mes dirbame siekdami bendro tikslo: savo vaikų išsilavinimo. Deja, tėvai, kurie teikia pirmenybę vaikų apsaugojimui nuo bet kokio nusivylimo, ir mokytojai, kuriems svarbiausia skatinti kritinį moksleivių mąstymą, dažnai suremia galvas, todėl tėvų ir mokytojų partnerystė ir pasiekė tam tikrą lūžio tašką. Mokymas tapo priešingų jėgų galios demonstravimu, kai tėvai nori, kad mokytojai vis griež čiau ugdytų jų vaikus, tačiau atsisako tų griežtų pamokų kaip

„per žiaurių“ arba „pernelyg varginančių“, kad jų vaikai galėtų jas ištverti. Tėvai visiškai pagrįstai nori apsaugoti savo vaikų savigarbą, tačiau mokytojai pernelyg dažnai patiria didžiulį tėvų pyktį.

Man buvo sunku rasti geriausią būdą palaikyti tėvų pa stangas mylėti ir ugdyti savo vaikus, tuo pat metu juos mo kant šiek tiek atsitraukti ir suteikti savo vaikams saugios erdvės, kad jie patirtų nesėkmę, ypač kai tie vaikai pradeda lankyti pagrindinę mokyklą. Pagrindinė mokykla yra geriau sias metas patirti nesėkmių, netgi tiems vaikams, kurie iki tol kažkaip to išvengė. Tokių stresą lemiančių veiksnių, kaip brendimas, išaugę akademiniai lūkesčiai ir padidėjęs darbo krūvis, derinys, yra puiki dirva nesėkmėms. Tai, kaip tėvai, mokytojai ir mokiniai dirba kartu, stengdamiesi įveikti tas neišvengiamas nesėkmes, labai daug pasako apie tai, kaip vai kams seksis vidurinėje mokykloje, koledže ir dar vėliau. Tai mūsų kelias į priekį? Siekdami padėti vaikams įgy ti geriausią išsilavinimą, tėvai turi imtis pokyčių, atsisakyti kontrolės ir visą dėmesį sutelkti į tris tikslus: pasinaudoti ga limybėmis patirti nesėkmę, rasti būdų, kaip iš tos nesėkmės pasimokyti, ir puoselėti teigiamą ryšį tarp namų ir mokyklos. Tolesniuose skyriuose išsamiai paaiškinsiu kiekvieną iš šių tikslų ir pateiksiu strategijas, kurios padės juos pasiekti.

l

Tą dieną, kai pagaliau pripažinau savo perdėtą auklėjimą, tvirtai pasiryžau pradėti įgyvendinti pokyčius namuose su savo vaikais. Man reikėjo ką nors padaryti nedelsiant, kažką

simboliško, ir aš puikiai žinojau, nuo ko pradėti. Jaunesnysis sūnus, tuomet trečiokas, dar nemokėjo užsirišti batų. Dėl šio neapsižiūrėjimo kaltinau Velcro išradimą ir sūnaus teikiamą pirmenybę lipukais užsegamiems batams, bet, jeigu visiškai sąžiningai, žinojau, kad tai buvo mano kaltė. Jis susinervin davo kas kartą, kai net pačiu entuziastingiausiu savo „Argi tai nebūtų smagus užsiėmimas, kurį galėtume kartu nuveikti?“ balsu užsimindavau apie šią situaciją. Jis nusivylė mano ins trukcijomis, aš nusivyliau jo bejėgiškumu, ir visos pastangos galiausiai baigėsi pykčiu ir ašaromis. Ašaromis. Dėl batų raiš telių. Kai pradėjau labiau gilintis į jo problemos su batų raište liais ištakas, viskas susivedė į jo jaučiamą nusivylimą ir bejė giškumą, dėl kurių buvau kalta aš, o ne jis. Aš jį to išmokiau. Nes kiekvieną kartą, kai užrišdavau jam batus, o ne mo kydavau jį patį tai padaryti, aš tik dar labiau sustiprindavau jo suvokimą, kad, mano nuomone, ši užduotis yra jam per sunki. Galiausiai mes abu pradėjome galvoti, ar jis kada nors įveiks šią užduotį. Vieną dieną prieš mokyklą, kai savo batus su lipukais buvo palikęs draugo namuose ir turėjo apsiauti atsarginius su raišteliais, sūnus pasakė, kad mieliau apsiaus guminiais lietaus batais, nei bandys užsirišti batus pats. Jam nerūpėjo net tai, kad avėdamas aulinius batus turės pats vie nas sėdėti per kūno kultūros pamoką.  Štai šioje situacijoje puikiai atsispindi tai, ką aš padariau: mano sūnus jautėsi toks užtikrintas savo negebėjimu užsirišti batų, kad buvo pasirengęs atsisakyti valandos trukmės žaidi mų su draugais.

Taigi, tą popietę suradau jo atsarginius sportbačius ir bu vau pasiruošusi ištaisyti situaciją. Jam užkandžiaujant pasa

kiau, kad padariau klaidą ir manau, jog sugalvojau, kaip būti geresne mama. Suprasdama jo nerimą patikinau, kad nors iš pradžių ši užduotis jam gali pasirodyti sudėtinga, būnant at kakliam ir įdėjus šiek tiek pastangų jis tikrai gali ją įveikti. Buvau tokia įsitikinusi, kad nusprendžiau nepasiduoti tol, kol jis neįvaldys tų prakeiktų batų raištelių. Mažiau nei per valan dą dingo gėda, kurią jis jautė būdamas vienintelis trečios kla sės mokinys, negalintis užsirišti batų. Jam pavyko, ir vargu ar kada nors mačiau jį taip didžiuojantis savimi. Jaučiausi kaip supermama, ir tam reikėjo tik šiek tiek laiko, šiek tiek tikėji mo vienas kitu ir kantrybės įveikti tą mazgų ir kilpų raizginį. Ne, ne visada bus taip paprasta. Vaikams augant rizika tik didės, o pasekmės darysis vis rimtesnės. Susiraizgę mazgai ir skirtingo ilgio batų raišteliai akimirksniu užleidžia vietą trū kumų turintiems koledžo rašiniams ir nepasisekusiems darbo pokalbiams, o laiko turime tik tiek, kad įskiepytume savo vai kams pasitikėjimą savimi ir atsparumą. Šis darbas prasideda nuo pirmos akimirkos, kai mūsų kūdikiai nesugeba sugriebti žaislo arba nukrenta vaikščiodami po kambarį, ir tęsiasi tol, kol išeina gyventi savo gyvenimo. Kuo anksčiau tėvai išmoks vertinti teigiamus sunkumų aspektus ir leis vaikams gauti naudos iš nesėkmių vaikystėje, tuo greičiau visi turėsime ga limybę pasidalyti tokiomis pasididžiavimo akimirkomis, ko kias mačiau savo sūnaus akyse, kai jis užsirišo tuos raištelius. Tai priklauso nuo mūsų. Tėvai turi teisę suteikti šią laisvę patirti nesėkmę. Mokytojai turi galimybę tą nesėkmę paversti mokymusi. O kartu? Kartu mes turime potencialo išugdyti pasitikinčių savimi, kompetentingų suaugusiųjų kartą. Pradėkime.

i dalis

Nesėkmė: pati vertingiausia vaikų auklėjimo priemonė

„Šiandien, nors knygų apie tėvystę – gausu, esame bene labiausiai isto rijoje pasimetę tėvai, paniškai bijantys būti blogais tėvais. Pradedame galvoti, kad taisyklės ir ribos traumuoja vaikus, jie patys nuolat turi būti užimti, gauti vien pagyras, apdovanojimus, baiminamės, kad, ne duokdie, kas nors, kaip nors juos įskaudins. Tokie vaikai negeba savęs vertinti realistiškai – kad ir kaip būtų netikėta – yra nelaimingesni ir dažnai žemesnės savivertės. Tad ką gi daryti?

Knygos „Nesėkmės dovana“ autorė – per savo motinystės patirtis ir da lindamasi savo pedagoginėmis žiniomis – pataria, kaip paleisti vaikus, iš dalies patikint vaiko auklėjimą gyvenimui ir natūralioms jo pase kmėms. Ji žaismingai keliauja per rimtas temas ir rimtas problemas ne tik jas įvardydama, bet ir pasiūlydama konkrečius sprendimus. Re komenduoju visiems tėvams, kurie šiandien yra pasimetę knygų bei patarimų gausoje.“

Edukologė, Karalienės Mortos mokyklos ir darželių „Vaikystės sodas“ įkūrėja dr. Austėja Landsbergienė

Šiuolaikinė tėvystė pasižymi beprecedente kontrole ir globa: vienas telefono skambutis ir tėvai lekia į mokyklą, kad pristatytų vaikų pa mirštas atsinešti užduotis; kamantinėja mokytojus dėl kiekvieno ne pasitenkinimą keliančio pažymio; reguliuoja ir išskaičiuoja vaikų draugystes; veržiasi dalyvauti visose jų veiklose. Mokytoja, rašytoja ir mama – Jessica Lahey aiškina, kad nors tokie tėvai laiko save itin atsa kingais už vaikų gerovę, jie nesuteikia vaikams progų patirti nesėkmę ir išmokti spręsti savo problemas. Šiltai ir išmintingai parašyta knyga „Nesėkmės dovana“ – itin reika lingas skaitinys tėvams, mokytojams ir psichologams. Ji įkvėps per mąstyti vaikų auklėjimo ir ugdymo metodus; patars, kaip atsikratyti hiperglobos: išmokti leisti vaikams patirti nusivylimą ir nusiminti, su sidūrus su neišvengiamomis gyvenimo problemomis, kad jie užaugtų atspariais, savarankiškais ir savimi pasitikinčiais žmonėmis.