– Nė nemėgink išsisukinėti, kad tave kur! – smerkiamai bedė pirštą į mūsų motiną ir kalbėjo toliau: – Bent kartą per savo varganą sumautą gyvenimą pasielk tinkamai ir varyk jį velniop.
Brolio balse girdėjau neviltį, jutau, kad meldžiant jį išgirsti baigia išsekti paskutiniai tikėjimo ja likučiai.
Mama sėdėjo ant virtuvės grindų, akimis šokinėjo nuo vieno prie kito iš mūsų, bet taip ir nepasijudino prieiti.
Ji liko ten, kur ir sėdėjo.
Prie jo.
Žinau, kad jo bijo, suprantu, koks jausmas mirtinai bijoti mūsų virtuvėje sėdinčio žmogaus, bet juk ji suaugusi. Ji suaugusi, motina, gynėja, o ne aštuoniolikmetis vaikinukas, kurio pečius užgulė ši našta.
– Džojau, – sušnabždėjo ji ir pažvelgė gailiomis akimis, – gal galėtume?..
– Jis ar mes? – kartojo Džojus kaskart vis šaltesniu tonu. – Jis ar mes, mama?
Jis ar mes.
Šie trys žodžiai dabar tokie reikšmingi ir svarūs, kad nustelbia visus kitus mano lig šiol girdėtus gyvenime klausimus. Bėda ta, jog giliai širdyje žinojau –kad ir kokį atsakymą išgirsiu, kad ir kaip ji sau – ir mums – meluotų, rezultatas vis tiek bus toks pats.
Jis visada toks pats.
Manau, šią akimirką tai suvokė ir broliai.
Bent jau Džojus – tikrai.
Jis atrodė toks nusivylęs savimi stovėdamas priešais mūsų motiną, laukdamas jos atsakymo, kuris vis tiek ničnieko nepakeis, nes veiksmai iškalbingesni už žodžius – mūsų motina tėra gyva marionetė, kurią už virvelių kaip tik nori tampo tėvas.
Ji neapsispręs.
Be jo leidimo neapsispręs.
Žinojau – nors jaunesnieji broliukai dabar meldžia, kad viskas išsispręstų, nieko ypatingo neatsitiks.
Niekas nesikeis.
Viskas liks kaip buvę.
Ji tuoj atneš namų vaistinėlę, nušluostys kraujus, nuvalys ašaras, sukurps kokį pasiteisinimą, mūsų tėvas dienai ar porai išsidangins, o paskui viskas bus lygiai taip pat, kaip ir buvo.
– Nė nebandyk man dar ką sakyti, niekingas mėšlo gabale, – perspėjo Džojus tėvą. – Mudu su tavimi gal ir vieno kraujo, bet daugiau mūsų ničniekas nesieja. Viskas baigta, seni. Dėl manęs gali liepsnoti pragare. O šiaip, nuoširdžiai tikiuosi, kad abu ten ir nugarmėsite.
Tada pajutau švelnų bakstelėjimą į petį. Išsigandusi sudejavau iš skausmo.
– Viskas gerai, – sušnabždėjo Taigis, uždėjęs man ant peties ranką. – Aš čia. Užsimerkiau, o per skruostus pasipylė ašaros.
– Kodėl manai, kad gali šitaip su manimi kalbėti, jaunuoli? – Tėtis atbula ranka nusivalė veidą ir susikruvino alkūnę. – Patarčiau apsiraminti, berneli...
– Vadini mane berneliu? – Džojus atlošė galvą ir nusikvatojo, tik toli gražu ne linksmai. – Mane? Tą, kuris didžiąją gyvenimo dalį augina tavo vaikus? Tą, kuris amžinai vaikšto iš paskos ir tvarko judviejų nesąmones, vykdo jūsų pareigas, nes jūs, niekam tikę, šūdini tėvai nė to neįstengiate? – Jis supykęs iškėlė rankas. – Gal man tik aštuoniolika, bet aš jau dabar kur kas didesnis vyras nei tu kada nors būsi!
– Nežaisk su ugnimi, – suurzgė tėtis. Akys sruvo krauju, girtumas sparčiai sklaidėsi. – Perspėju tave... – Ir ką gi? – atrėžė Džojus, abejingai gūžtelėjęs pečiais. – Duosi man į snukį? Įspirsi? Nusijuosi diržą? Sutalžysi beisbolo lazda? Dauši buteliu per galvą? Terorizuosi mane? – Jis papurtė galvą ir iškošė: – Žinai ką? Aš – nebe išsigandęs bailiukas, seni. Nebesu nei bejėgis vaikas, nei nusigandusi paaugliukė ir tikrai ne tavo talžoma žmona. – Ir primerkęs žalias akis pridūrė: – Taigi pakėlęs prieš mane ranką grąžos gausi dešimteriopai, patikėk.
– Lauk iš mano namų, – sušnypštė tėtis mirtinai tyliu balsu. – Tučtuojau. – Tedi, baik! – suvaitojo mama ir metėsi prie jo. – Tu negali... – Užsikimšk, moterie! – sustugo tėtis ir visą įsiūtį nukreipė į mūsų motiną. – Aš tau snukį sugurinsiu – ar girdi?!
Mama krūptelėjo ir bejėgiškai pažvelgė į Džojų.
Džojus nė nekrustelėjo, aiškiai draskomas vidinių prieštaravimų, bet prie jos nepriėjo.
– Negali jo išmesti... – mamos žodžius nustelbė gryniausia nesuvaidinta baimė žmogui, už kurio ji ištekėjusi. – Būk geras. – Jos blankiais skruostais ritosi ašaros. – Jis mano sūnus...
– Šit kaip? Tai vis dėlto tavo sūnus? – Džojus vėl atsilošęs nusikvatojo. –
Tik jau nereikia manęs užtarinėti.
– Viskas čia per tave, mergiote! – sustugo tėtis ir atsigręžė į mane. – Trainiojiesi su bernais po visą miestą, tik negandas šeimai užtrauki! Čia viskas per tave... – Nė nebandyk, – pakėlęs balsą perspėjo Džojus. – Nežiūrėk į ją!
– Tai tiesa, – suurzgė tėtis, įbedęs rudas akis į mane. – Tu tik vietą dykai užimi – kitaip ir nebuvo! – Ir nustatęs žiaurų veidą pridūrė: – Bandžiau pasakoti motinai, tik jai nė motais. Bet aš žinau. Dar visai maža buvai, o aš jau mačiau, kas per išpera augi. Pislė neraliuota. – Ir galiausiai tėškė: – Nesuprantu, iš kur tu tokia.
Spoksojau į žmogų, kuris mane visą gyvenimą terorizavo. Jis stovėjo vidury virtuvės, stiprus kaip žaliūkas, tvirtas raumeningas rankas suspaudęs į kumščius, kurie mano kūnui padarė daugiau žalos, nei galėjau prisiminti. Tačiau kur kas giliau žeidė jo žodžiai, jo liežuvis.
– Taip nėra, Tedi! – sušvogždė mama. – Šanon, mažute, taip ne...
– Mes tavęs visai nenorėjome, – tęsė tėtis kankynę žodžiais. – Nežinojai? Motina savaitę tave buvo palikusi ligoninėje, svarstė atiduoti įvaikinti, bet galiausiai kaltė paėmė viršų. O aš nuomonės nepakeičiau. Nė žiūrėti į tave negalėjau, ką jau kalbėti apie meilę.
– Šanon, neklausyk jo pezalų, – paliepė Džojus emocijų pritvinkusiu balsu. – Tai netiesa. Tas niekšas visai pamišo. Blokuok jį. Ar girdi, Šane? Blokuok.
– Ir tavęs aš nenorėjau, – suurzgė tėtis, atsisukęs į Džojų.
– Ak, man širdis krauju srūva, – pasišaipė Džojus.
– Mes lygiai taip pat apie tave galvojam, – skėlė Taigis. Jis žvelgė į mūsų tėvą, o jo rankutė, padėta man ant peties, ėmė drebėti. – Mums nė vienam nereikia tavęs!
– Taigi, – tyliai perspėjo brolį Džojus su šiokia tokia panika akyse, – tylėk. Aš susitvarkysiu.
– Ne, netylėsiu, Džojau, – sušvogždė Taigis, spinduliuodamas tokiu įniršiu, koks jokiam vienuolikmečiui nepritiktų. – Jis visų mūsų šeimos bėdų šaltinis – tegu žino!
– Veskit jį man iš akių! – sustugo tėtis, vėl nusisukęs į mamą, mindžikuojančią nuo jųdviejų tolėliau. – Mari, greičiau! – baubė tėtis, įbedęs į ją pirštą. –Išvesk jį, kol aš tam liurbiui neūžaugai galvos nenusukau!
– Būtų smagu pamatyti, kaip bandytum! – riktelėjo Džojus ir pastūmė Olį su Šonu, įsikibusius jam į skvernus, sau už nugaros.
– Ne! – šniurkštelėjusi nosimi mama atsistojo tarp mūsų tėvo ir Džojaus. – Išeisi dabar tu.
– Aš jį išvariau – išvariau, Džojau. Būk geras, renkuosi jus. Aišku, aišku, renkuosi jus! – Pribėgusi prie mano brolio mama savo silpnomis rankomis suėmė Džojui už gobtuvo ir pažvelgė į jį. – Nereikia taip... Būk geras, Džojau. Neatimk iš manęs vaikų.
– Kas jiems iš tavęs tokios, kai nė nesugebi jų apsaugoti? – nejudėdamas paklausė Džojus. Tiesa, kai mūsų mama prie jo prisiglaudė, prašydama dar vienos galimybės mus nuvilti, jo balsas sudrebėjo. – Tu kaip tapetas, mama. Kaip pelė. – Drebančia ranka jis persibraukė per šviesius plaukus ir sušnypštė: – Iš tavęs mums nieko gero!
– Džojau, palauk! Palauk! Nedaryk to! – Suspaudusi broliui rankas ji puolė ant kelių ir ėmė melsti. – Neatimk jų iš manęs.
– Negaliu jų čia palikti, – iškošė Džojus, sunkiai šnopuodamas. – O tu savo pasirinkai.
– Tu nesupranti, – verkė ji, purtydama galvą. – Nematai.
– Tada stokis, mama, – pusiau pašnibždom paprašė Džojus. – Stokis ant kojų ir išeik iš šių namų su manimi.
– Negaliu, – papurtė galvą ji ir drebėdama atsiduso. – Jis mane užmuš.
– Tada mirk, – kuo abejingiausiai atkirto Džojus.
– Tegu eina, Mari, – sušuko tėtis pagiežos kupinu balsu. – Pamatysi, grįš paspaudęs tarp kojų uodegą. Jokios naudos iš to liurbio. Nė dienos pats neištemps...
– Tylėk! – Mama suriko taip, kaip dar nebuvau girdėjusi. Šniurkštelėjusi nosimi, ji atsistojo ant kojų ir atsisuko į tėtį. – Patylėk! Viskas per tave. Sugriovei man gyvenimą. Suluošinai vaikus! Tu tikras beprotis...
Smūgis.
Motinos žodžiai perėjo į inkštimą, kuomet tėvas kumščiu iš visų jėgų trenkė jai į veidą. Ji sukniubo ant grindų kaip akmenų maišas.
– Manai, gali su manim šitaip šnekėti?! – suurzgė tėtis, piktai žiūrėdamas į mamą. – Tu iš visų bjauriausia, kale tu neraliuota!
Džojui prireikė gerų poros sekundžių šiems žodžiams suvokti, tada jis puolė ir nuožmiai nustūmė tėvą nuo mamos.
– Nedrįsk liesti mano motinos! – Ir dar sykį pastūmė. Neliesk jos! – Pritūpęs Džojus pamėgino pakelti mamą ant kojų. – Mama, būk gera... – Jam priklupus balsas sudrebėjo, jis jai nuo veido atidengė plaukus. – Palik jį ir tiek. – Tada suėmė jos veidą kruvinomis rankomis. – Ką nors sugalvosime. Susitvarkysime, bet čia likti nevalia. Aš tavim pasirūpinsiu...
– O tu kuo dediesi esąs, po paraliais? – grėsmingai sustugo tėtis ir metėsi prie Džojaus. – Manaisi esąs visažinis, berneli? Už mane geresnis? – Vožtelėjęs stambia ranka Džojui per nugarą, jis privertė jį atsiklaupti. – Manai, tu ją išsiveši? Niekur ji neis! – Tėtis dar labiau jį užgulė, Džojaus kaktą prisispausdamas prie grindų plytelių. – Juk sakiau, kad įkrėsiu tau manierų, nedėkingas pliuški! – Tada įrėmė kelį Džojui į nugarą, kad tas nebeįstengtų nė pajudėti. –Tai ką, vaidini vyrą, berneli? Pasirodyk motinai, koks tu vyras. Žliumbi čia parklupęs ant kelių ir tiek.
– Baik! – suriko mama ir truktelėjo tėvui už pečių. – Atstok nuo jo, Tedi. – Aš šimtąsyk vertesnis vyras už tave, – sušnypštė Džojus prislopintu balsu, net prispaustas tėvo visu svoriu stengėsi išlaikyti pusiausvyrą.
– Nejaugi? – Tėtis sugriebė Džojų už plaukų, truktelėjo ir vožė jo galvą veidu į plyteles. – Mėšlo gabalas, daugiau nieko!
Išspjovęs iš burnos kraują, Džojus vėl pasirėmė rankomis į plyteles ir nelabai sėkmingai pabandė pasikelti, išsisukti iš tėvo gniaužtų, kai tas be atvangos daužė jo veidą į grindų plyteles. Išgirdau traškančių kaulų garsus, net skrandį suspaudė, bet Džojus nepasidavė.
– Tai ką, tik tiek parako? – jis parodė dantis, aplink juos jau irgi buvo kraujo, ir iš visų jėgų bandė ištrūkti nuo tėvo. – Kad visai jėgos apleidžia, seni! – Pasitrauk nuo jo! – toliau klykė mama, trūkčiodama tėtį už pečių. –Tedi, tu jį nužudysi!
– Gerai! – kriokė tėtis ir atbula ranka vėl vožė mamai. – O tada nudėsiu tave, parsidavėle tu, šliundra!
Siaubingai drebėdama pamėginau pajudėti, bet neįstengiau.
Neįstengiau pakrutinti nei rankų, nei kojų.
Nebeturėjau jėgų atsistoti.
Ilgus metus trukęs engimas, mušimas, talžymas, kaip ir šį kartą, privedė prie to, kad sulaukusi šešiolikos nebegalėjau atsistoti ant kojų.
Taip ir kiurksojau susmukusi ant kėdės, kur mane buvo pasodinęs Džojus, jaučiau veidu laisvai bėgantį kraują, o širdis krūtinėje, atrodė, po trupučiuką rimo.
Suvokiau, kad, ko gero, mirštu. Arba tiesiog kūnas apimtas šoko. Šiaip ar taip, man išties ne viskas gerai, nes neįstengiu padėti vieninteliam žmogui, kuris man padeda nuolat.
Siaubingai svaigo galva, lyg per tirštą miglą mačiau, kaip Džojui pavyko pasisukti visu kūnu į šoną, tad dabar jiedu galynėjosi gulėdami ant grindų.
Man net širdis į kulnus nusirito pamačius, kad tėtis ir vėl ima viršų. Viena ranka spausdamas Džojui gerklę, kitą sugniaužė į kumštį ir ėmė be atvangos talžyti jam veidą. Džojus kaip įmanydamas priešinosi ir raitėsi, iš paskutiniųjų bandydamas išsilaisvinti, bet viskas perniek. Mūsų tėvas už jį gerais dvidešimt penkiais kilogramais sunkesnis.
Dabar jis tikrai mirs, suvokiau, gelbėk jį.
Pamėginau.
Apimta panikos, bandžiau prisiartinti prie Džojaus, bet neįstengiau pasijudinti.
Jaučiausi tarsi paralyžiuota.
– Padėk jai, – girdėjau Džojaus švogždimą, stelbiamą sprangaus kosulio. –
Padėk jai, po galais!
Kam padėti?
Kam, Džojau, padėti?
Kas keletą sekundžių man temo akyse – vadinasi, pradedu prarasti sąmonę. Dar sumojau, kad tai nieko gero nežada – tikriausiai šįsyk jis mane atitalžė kur kas baisiau nei paprastai.
Daug baisiau.
Akies krašteliu pamačiau, kaip prie spintelės atsidūrė Taigis. Ištraukęs vieną stalčių jis išėmė peilį ir nė nemirktelėjęs puolė.
Suvaryk, pasiunčiau į dausas maldelę, kad tik broliui nepristigtų narsos tai padaryti.
– Traukis nuo brolio! – sukliko Taigis, prikišęs peilio smaigalį mūsų tėvui prie gerklės – ranka buvo tvirta kaip akmuo, žvilgsnis įsmeigtas į tėvą. – Taigi, mesk peilį! – suriko mama, iš lėto eidama jo link. – Būk gerutis. – Atsipisk! – atrėžė Taigis, nenuleisdamas akių nuo tėvo. – Pasitrauk. Nuo. Brolio!
Durk, Taigi, meldžiau mintyse, durk, kad jis nurimtų amžiams.
– Nekvailiok, berneli, – nusijuokė tėtis, tik be menkiausio smagumo balse – veikiau sunerimęs.
Gerai.
Bijok. – Aš nesu kvailas, – atsakė Taigis mirtinai šaltu balsu. – Ir aš ne Džojus. –Jis žengė artyn, įremdamas peilio smaigalį dar giliau. – Nesustosiu vien todėl, kad to prašo Šanon.
Maniau, širdis plyš.
Jaučiausi kaip apsvaigusi, išsijungusi. Leidau akių vokams nusileisti, kad nebegirdėčiau aplinkinių šūksnių – stengiausi visą dėmesį sutelkti į ausyse tvinksinčius savo širdies dūžius.
– Padėk jai, po galais!
Bum, bum, bum.
– Aš tave nudėsiu, Mari!
Bum... bum, bum, bum.
– Varyk velniop iš čia!
Bum... bum... bum... bum.
– Nebebus tau gyvenimo, kale!
Bum... bum... b...bum...
Durų trenksmas.
Buuum... bum...
Myliu tave, Šanon, kaip Šanono upė...
Bum, bum, bum, bum...
Mano kūnas stingo, panirau į apatiją, kuri mišo su didžiu gailesčiu. Džonio veidas už nuleistų mano akių vokų buvo lyg prarastos vilties spindulėlis, kai susitaikiau su man gyvenimo pamėtėtomis kortomis.
Man nuo blakstienų ritosi kartėlio ir apgailestavimo persmelktos ašaros –tekėjo skruostais, maišėsi su sukrešusiu krauju.
Buvo taip liūdna, jaučiausi lyg apvogta.
Kitame gyvenime gal viskas būtų buvę kitaip.
Gal būčiau buvusi laiminga.
Man atrodo, ją reikėtų pasilikti...
– Kas jai? – išgirdau kažkieno klausimą – balsas buvo panašus į Džojaus draugės Ifės. – Kodėl jai iš burnos bėga kraujas?
Tu taip nebijok. Aš tavęs nenuskriausiu...
– Šanon! Šanon! Dieve brangus, darykit ką nors!
Pasakyk, kas tave skriaudžia, ir aš viską sutvarkysiu...
– Pažiūrėk, ką padarei! – girdėjau motinos šauksmą.
Aš tave saugosiu...
– Kvieskit greitąją.
Šalia manęs tau niekas negresia...
– Ji miršta. Jis nužudė mano sesę. O tu stovi ir nieko nedarai!
Neleisiu tau parkristi... Viskas gerai, aš čia...
– Kviesk greitąją, po velnių!
– Duokš raktelius, meile!
Nebelaikoma jo rankų, aš sudribau ir atsirėmiau į mamą.
– Viskas gerai, – apkabinusi šnabždėjo ji, o pirštais braukė man per plaukus. – Viskas tikrai bus gerai.
Išties gailėjausi, kad negaliu nulaikyti savo kūno pati ir turiu remtis į mamą. Nenorėjau, kad ji mane liestų, bet nebeturėjau jėgų.
Prieš panirdama į visišką tamsą dar pajutau, kaip brolis mane paėmė ant rankų, į ausį vis kartodamas: – Nepalik manęs...
– Baikit! – piktai surikau, nors palatoje buvau vienas. – Nustokite kalbėti pagaliau.
Smegeninė mane apgaudinėja, kelia nerimą, jaučiuosi lyg ant ribos, o paširdžius kutena bjaurus maudimas.
Tas nerimas toks stiprus, kad net fiziškai jį jaučiu.
Nuskausminamieji – tegu tik neskiedžia.
Man leidžia vaistus, kurie veikia smegeninę.
Niekas manęs nesiklauso.
Kartoju visiems, kad kažkas ne taip, o man atsako, kad viskas, girdi, taip ir turi būti, ir tik dar didina dozę to, kas šiuo metu keliauja mano gyslomis.
Žinojau, kad jie klysta, bet negalėjau blaiviai mąstyti – ką jau kalbėti apie gebėjimą normaliai paaiškinti, dėl ko man neramu.
Kuo mažiau jie kreipė į mane dėmesį, tuo mano nerimas tik augo, kol galiausiai ėmiau skęsti kažkokiuose sunkiai nusakomuose rūpesčiuose.
Šlykštus jausmas, kad jį kur.
Mintys sukosi kaip vijurkas. Lyg sugedusi plokštelė protą vis gręžė tas vienintelis žodis.
Tėvas.
Ir balsas, nuolat kartojantis tą vieną žodį.
Šanon. Pats nesupratau, kodėl taip reaguoju, bet širdis davėsi kaip pasiutusi. Pulso dažnis siekė devyniasdešimt kartų per minutę – tą žinojau, nes kaskart apie ją pagalvojus aparatai, prie kurių aš čia prijungtas, imdavo pypsėti ir žybsėti.
Su nerimu dorotis man sekasi sunkiai. Neturiu tos gyslelės, nors tu ką. Su adrenalinu – puikiausiai, bet su baime? Ne, su baime visai nemoku elgtis. Ypač kai širdyje jaučiu baimę dėl kito žmogaus.
Kai pagaliau pavyko sutelkti žvilgsnį į televizorių, man toptelėjo, o ką Patas veikia televizijoje? Juk vėlyvojo vakaro šou penktadieniais, na, kita vertus, ką čia dabar supaisysi? Ko gero, ne ką, nes net nesumoju susiskaičiuoti, kokia savaitės diena.
Susmukęs ant čiužinio pamėginau išmirksėti mieguistumą ir pamąstyti blaiviai.
Įpykęs palingavau galva į šonus – gal padės.
Kažkas ne taip.
Mano smegeninėje.
Ir kūne.
Pyp.
– Eina šikt, – pasijutęs galutinai nugalėtas užbaigiau pokalbį ir metęs telefoną šalimais vėl susmukau ant pagalvių.
Gal man jau tikrai haliucinacijos?
Ne, juk aš ligoninėje.
Ir ji mane čia lankė.
Tačiau gal tas žodis „tėvas“ man taip neduoda ramybės, nes vos tik pramerkęs akis išvydau čia savo tėtį.
Suspaudęs lūpas bandžiau nekreipti dėmesio į dilgčiojimą ir tirpimą ir stengiausi mąstyti blaiviai.
Kažko nežinau.
Su Šanon Linč bėda ta, kad man visą laiką atrodo, jog esu trimis žingsniais nuo jos atsilikęs.
Jausdamasis mieguistas stengiausi išlaikyti blaivių minčių srautą, bet tas šiltas dilgčiojimas viduje ragino tiesiog užsimerkti ir pasinerti į tuštumą.
... jei nori sužinoti, kas dedasi jos galvoje, būk to vertas...
– Eik velniop, žolės riedulininke džojau, – sumurmėjau ir nusimečiau patalus. – Juk esu vertas. – Nuleidęs ant grindų kojas, suėmiau lašinės stovą ir šiaip ne taip atsistojau. Kaipmat suskaudo visi kūno raumenys, lyg priešindamiesi tokiam judesiui, bet nekreipiau dėmesio ir nuklibikščiavau prie durų.
– Džoni! – sušuko mama, po kelių minučių mane pamačiusi koridoriuje. Nešina dviem plastikiniais puodeliais ji su siaubu žvelgė į mane. – Kodėl tu ne lovoje, mielasis?
– Man reikia namo, – sumurmėjau, tempdamas lašinės stovą ir atskleisdamas visam pasauliui savo nuogą subinę, nes vilkėjau tik ligoninės chalatą, kuris laikėsi vien ant mano plačių pečių. – Dabar pat, mama, – pridūriau ir atsistūmiau nuo sienos, į kurią kurį laiką buvau pasirėmęs, o kūną kaipmat nutvieskė alinantis skausmas. Bet aš nepasidaviau ir žengiau pirmyn. – Man reikia namo.
– Namo? – šūktelėjo mama. – Taigi tu ką tik po operacijos. – Ji kaipmat ištiesė rankas, jos delnai įsirėmė man į krūtinę. – Niekur nevažiuosi, – kaip kirviu nukirto.
– Važiuosiu. – Papurčiau galvą ir pabandžiau ją apeiti. – Grįžtu į Korką.
– Kodėl? – paklausė mama, dar sykį užstojusi man kelią. – Kas nutiko?
– Tai ką man dabar daryti? – susiraukęs pažvelgiau į lovą. Kaip per miglą mačiau, kaip mama taiso patalus ir plekšnoja čiužinį. – Miegoti?
– Taip, tau dabar reikėtų eiti miegoti, mielasis, – ramiu balsu paragino mane mama. – Ryte viskas jau bus kur kas aiškiau. Suraukiau nosį.
– Aš alkanas.
– Eik miegoti, Džonatonai.
– Nebepatinka man Dubline, – sumurmėjau, krestelėjęs ant lovos. – Čia jie mane baigia badu numarinti. – Užsimerkiau, o kūną pasiglemžė minkštas čiužinys. – O kur dar visi tie vaistai.
Pajutau, kaip mane švelniai apkamšo, galiausiai pakšteli į kaktą.
– Labanakt, mielasis.
– Tėvas, – migdamas burbtelėjau. – Nekenčiu to žodžio...