Nepakeliama tremtis: Stefanas Zweigas pasaulio pakrastyje by knygos.lt

Jis ne kartą rašė, kad Europa nusižudė. Negalėjo užslopinti jausmo, kad jam niekur nebėra vietos, nebėra kur iškeliauti. Viskas, ką jis dabar darė, dvelkė užuominomis, kad viskam atėjo galas. Tai buvo nebūties pagunda. Viskas arba nieko; bet nebebuvo dėl ko pasirinkti viena arba kita. George Prochnik (Džordžas Prochnikas) – eseistas, poetas, anglų ir amerikiečių literatūros dėstytojas, žurnalo Cabinet redaktorius. „Nepakeliama tremtis. Stefanas Zweigas pasaulio pakraštyje“ – trečioji jo knyga. Ketvirtajame dešimtmetyje Stefanas Zweigas buvo vienas populiariausių pasaulio rašytojų, pelnęs visuotinį pripažinimą, turtus ir žymiausių kultūros veikėjų draugystę. Į valdžią atėjus Hitleriui, pasaulis sutrupėjo kaip smėlio pilis. Europietis kosmopolitas atsidūrė tremtyje: Viena, Londonas, Batas; vėliau – Niujorkas, kuriame rašytojas su žmona Lotte taip ir nerado ieškotos ramybės ir kūrybinių jėgų atgimimo, ir 1941-aisiais paskutinis taškas – Brazilija, kurią jis vadino „ateities šalimi“. Petropolis, kuriame galiausiai apsigyveno pora, turėjo tapti ramybės uostu – tačiau ten, praėjus pusei metų, šešiasdešimtmetis Zweigas ir jo žmona savo noru atsisveikino su gyvenimu. „Nepakeliama tremtis“ ramiai ir objektyviai pasakoja tragišką Zweigo šlovės ir nusivylimo istoriją. George’as Prochnikas, taip pat išeivių iš Vienos palikuonis, prieš skaitytojus išskleidžia menininko, tikėjusio vieninga Europa, minčių ir jausmų žemėlapį. Tai ir staigaus Europos žlugimo, ir žmogaus, vis labiau tolstančio nuo to, kas sudarė jo pasaulį, istorija, kupina nuojautos, kad pasaulis negrįžtamai keičiasi ir kad tai, kas buvo savaime suprantama, artima, kas sudarė mūsų kultūrinį identitetą, pažeista nebeatitaisomai. Šis pasakojimas – apie dvasinę tikrovę, apie Senojo ir Naujojo Pasaulio skirtumus, apie Vakarų civilizacijos idealų griuvimą ir apie menininko likimą daugybę gyvenimų pražudžiusioje mėsmalėje – šiandien aktualus kaip niekada.

N e pa k e l i a m a t r e m t i s

UDK 821.112.2(436)(092) Pr-116

George Prochnik The Impossible Exile: Stefan Zweig at the End of the World Other Press, New York, 2014

Tu r i n y s

Tu r i ny s

Įžanga

Odisėjas, tapęs Edipu Elgetos ir tiltas Knygos žmonės Motina klajūnė Jie vėl drauge Į kavinę! Pasaulio ruletė Pedagoginės pareigos Kitas šlaitas Sodai karo metu Idiliška tremtis Prieglobstis

41 68 99 134 160 186 219 248 276 291 317 343

Epilogas

377

Pirmas skyrius Antras skyrius Trečias skyrius Ketvirtas skyrius Penktas skyrius Šeštas skyrius Septintas skyrius Aštuntas skyrius Devintas skyrius Dešimtas skyrius Vienuoliktas skyrius Dvyliktas skyrius

Padėka Pastabos Nuotraukų aprašai ir šaltiniai

395 398 419

Tu r i n y s

Žmonijai visada trūksta to paties: ji visiškai neturi vaizduotės! S. Z. dienoraštis, 1939 m. ruduo

Įžanga

Į ž a ng a

ėlyvą 1941-ųjų lapkričio rytą Stefanas Zweigas, viena didžiausių pasaulio literatūros garsenybių, – pasiturintis humanistas, laikęs save tokių žmonių kaip Sigmundas Freudas, Albertas Einsteinas, Thomas Mannas, Hermannas Hesse ir Arturo Toscanini draugu, beveik šešiasdešimt metis Vienos kosmopolitas, rašantis violetiniu rašalu, retai keliaujantis be frako, – pabudo siauroje juodoje geležinėje lovoje šalia žmonos Lottės, taip pat gulinčios geležinėje lovoje, išsiėmė iš stiklinės dantis, užsimovė nelygintas laisvas kelnes ir užsivilko marškinius. Apačioje žingsniuodami pro šalį į akmenis bilsnojo nešuliniai gyvuliai. Medžių lapijoje klykavo paukščiai, ant odos Zweigui tūpė ir ropinėjo vabzdžiai. Prisidegdamas pirmąjį dienos cigarą, Zweigas išėjo pro nedidelio nušiurusio vasarnamio duris, nusileido stačiais hortenzijomis apaugusiais laiptais ir nuėjo į kitapus gatvės veikiančią kavinę Café Elegante. Čia, tamsiaodžių mulų varovų draugijoje, Zweigas

N e pa k e l i a m a t r e m t i s

už skatiką pasigardžiavo puikia kava ir su draugišku savininku palavino savo portugalų kalbą. Buvo sunku – nuolat trukdė ispanų kalbos įgūdžiai. Vėl užlipęs laiptais, Zweigas atsisėdo kelias valandas padirbėti verandoje, atstojančioje gyvenamąjį kambarį, retkarčiais įsižiūrėdamas tolyn į nuostabią Pajūrio kalnų panoramą, atsiveriančią virš skaisčiai žalių palmių lapų. Dvidešimt septyneriais už jį jaunesnė Lotte, kažkada buvusi jo sekretore, dirbo šalia: taisė jo juodraštį, šiuo metu rašomą apsakymą apie karališkąjį žaidimą – šachmatus. Viduje tarnaitė plūkėsi prie malkomis kūrenamos rūkstančios krosnies. Pavalgę gana primityvius priešpiečius, – pagrindiniai produk-

Įžanga

tai buvo vištiena, ryžiai ir pupelės, – Stefanas su Lotte sužaidė partiją iš šachmatų meistrų partijų knygos. Po žaidimo jie ilgam išėjo pasivaikščioti atokiau nuo Petropolio pagrindinių gatvių, – į šį kalvose netoli Rio de Žaneiro įsikūrusį miestelį jie dabar buvo atvykę ilsėtis, – iki seno kelio, vedančio į vaizdingas džiungles su gausiai žydinčiomis laukinėmis gėlėmis ir upeliais. Paskui jie grįžo į vasarnamį ir toliau dirbo. Ėmėsi laiškų. Užsirašinėjo mintis iš dulkėtos Montaigne’io knygos, kurią Zweigas buvo radęs rūsyje. („Tada, kaip ir šiandien, pasaulis buvo skaldomas, virto mūšio lauku, karas pasiekė žvėriškumo viršūnę, – rašė jis. – Tokiais laikais visi gyvenimo klausimai žmogui susilieja į vieną: kaip man neprarasti laisvės?“) Paskui – miegas. Taip jie ir gyveno – diena po dienos, savaitė po savaitės. Tačiau Zweigo padėtis buvo tokia neįtikėtina, kad šiandien nebeištvėrė. Laiške Lottės šeimai jis su nuostaba pratrūko: „Nebūčiau patikėjęs, kad būdamas šešiasdešimties sėdėsiu Brazilijos kaimelyje patarnaujamas basakojės juodaodės merginos, už tūkstančių mylių nuo viso to, kas anksčiau buvo mano gyvenimas, knygos, koncertai, draugai ir pokalbiai.“ Visą turtą, kurį buvo palikęs Austrijoje, savo dalį šeimos audinių versle Čekoslovakijoje bei kitą mantą, kurią jam buvo pavykę atsigabenti į Ang liją, kur 1934-aisiais apsistojo emigravęs, jis manė praradęs. Per visą aistringo kolekcionieriaus gyvenimą surinktas įspūdingas rankraščių ir partitūrų rinkinys buvo išblaškytas po visą pasaulį. Svainei Londone jis kartojo: „Būtinai noriu, kad naudotumėtės visais drabužiais, baltiniais, patalyne, paltais ir viskuo, ką ten palikome. [...] Jūs man tik padarysite paslaugą, ir pamatysite, kad apie tai galvodamas jausiuosi daug geriau. Man nebus taip gaila to, ko niekada nebeišvysiu.“

N e pa k e l i a m a t r e m t i s

Tačiau keistas dalykas: nors jie buvo toli nuo visko, iš ko lig tol buvo sudėtas jo gyvenimas, Stefanas tvirtino: „Čia jaučiamės nepaprastai laimingi.“ Kraštovaizdis buvo išskirtinio grožio, žmonės – mieli, pragyvenimas – pigus, netrūko skonių ir kvapsnių. Juodu su Lotte kaupė jėgas, reikalingas niūriam laikmečiui pasitikti – „o, norėtume tapti daug stipresni“, rašė jis. Jų laimę kartino tik mintys apie neapsakomas kančias, užgriuvusias jų buvusius namus. Naujienos apie kasdienį gyvenimą nacių užgrobtose teritorijose slėgė net labiau nei pranešimai apie karinę padėtį. Stefanui buvo baisu, kad milijonai badauja, o Brazilija ir toliau mėgaujasi taika ir gerove. Nuojauta, kad šalies nepalies Europą ištikęs savinaikos protrūkis, Brazilijos galingiesiems įkvėpė naujo nacionalizmo, ir jie ėmė svajoti, jog karo padariniai gerokai priklausys nuo jų. Tačiau Brazilijos žmonės liko geranoriški. „Norėčiau nusiųsti tau šiek tiek šokolado, kavos ar cukraus, jie čia kainuoja juokingai mažai, – rašė jis. – Bet kol kas neradome, kaip tai padaryti.“ Tai neįtikėtinas, bet kartu sunkiai pamirštamas paveikslas: Stefanas Zweigas, ištremtas į žaliuojantį Petropolio prieglobstį, kur, kaip jis rašė, Europa ir visos jos bėdos vietiniams rūpi ne daugiau nei tokiems kaip jis europiečiams anksčiau rūpėjo Kinijos vargai. Kaip atsitiko, kad vienas žymiausių pasaulio rašytojų, žmogus, net labiau nei savo literatūriniais pasiekimais didžiavęsis tuo, kad padeda megzti ryšius intelektualiniams ir meniniams Europos šviesuliams, galiausiai, pasak jo, lyg vienuolis apsigyveno Gonsalveso Diaso gatvėje nr. 34? Tačiau šis nuošalumas, kurį Zweigas savo leidėjui nusakė kaip „visišką izoliaciją“ Brazilijos prieglobstyje, kartu suteikė laisvės, rašė jis, užbaigti atsiminimų knygą Vakarykštis pasaulis ir „visiškai perrašyti“ visą anksčiau su-

Įžanga

kurtą tekstą. Kaimo vietovės aplink Petropolį „atrodo lyg išverstos iš austrų kalbos į atogrąžų kalbą“, – sakė jis vienam draugui išeiviui. Viẽnai toliau grimztant į sutemas, Zweigas vaizduotėje regėjo ją kaip vis ryškesne šviesa žėrinčią meno utopiją. Šia prasme jis buvo panašus į savo seną draugą Josephą Rothą, apie kurį kartą buvo pasakyta, kad „jo austriškas patriotizmas sparčiai stiprėjo Austrijai menkstant ir pasiekė viršūnę tada, kai jo tėvynė liovėsi egzistavusi“. Apačioje pro šalį asilams nešant bananų naštą, o greta virtuvėje negarsiai dainuojant jo tarnaitei, Zweigas grįžo prie gyviausių praeities vaizdų. Nė viena akimirka jam nebuvo tokia brangi kaip ta, kuri liudijo tėviškę apėmusią estetinę aistrą, – ta diena, kai Vienos aukštuomenė 1888-aisiais paskutinį sykį susirinko senajame Imperatoriškajame teatre (Burgtheater), – paskui šis didingas pastatas buvo nugriautas. Vos po paskutinio spektaklio nusileidus uždangai, rašė Zweigas, visi žiūrovai apimti sielvarto puolė į sceną atsiplėšti „kaip relikviją bent šipulėlį tų lentų, ant kurių vaidino jų mylimi menininkai“*. Vėliau ištisus dešimt mečius prabangiuose buržuazijos namuose apie Žiedo bulvarą šias iš Imperatoriškojo teatro parsineštas nuolaužas buvo galima pamatyti „saugomas brangiose dėžutėse, taip kaip bažnyčiose saugomi Šventojo Kryžiaus gabalėliai“**. Zweigas apibendrino, kad tai buvo ne kas kita kaip „fanatiškas meno pomėgis“, apėmęs visus Vienos sluoksnius. Be to, šis karštas pomėgis aktorius skatino siekti naujų kūrybos aukštumų, nes juos įkvėpdavo ne tik vertinimas, bet ir pervertinimas. „Menas visada pasiekia viršū* Stefan Zweig, Vakarykštis pasaulis: europiečio prisiminimai, vertė Giedrė Sodeikienė, Vilnius: Tyto alba, 2014, p. 41. ** Ten pat, p. 42.

N e pa k e l i a m a t r e m t i s

nę tada, kai jis yra visos tautos gyvenimo reikalas“*, – pareiškė jis. O Zweigui pakėlus akis nuo popieriaus, priešais atsiverdavo kraštovaizdis su tamsžalėmis ir auksinėmis palmėmis, žalumoje skendinčiomis stačiašlaitėmis kalvomis ir bekrašte giedra padange. Kur jie, visi mano gyvenimo žmonės? – stebėjosi jis. Joks žmogus neturėjo tiek gyvenimo patirties kiek Zweigas. Jis manė girdėjęs viską, bet niekada jam nebuvo tekę girdėti tokios tylos, kokia viešpatavo naujuosiuose namuose.

Yra biografijų, į kurias atkreipiame dėmesį dėl to, kad knieti atskleisti kūrybinio genijaus – arba blogio genijaus – paslaptį. Bet kai kurios asmenybės žadina susidomėjimą dėl to, kad jos yra lyg galingi didinamieji stiklai, per kuriuos išryškėja reikšmingi laikotarpiai. Stefanas Zweigas – turtingas Austrijos pilietis, vietoje nenustygstantis Amžinasis žydas, neįtikėtinai produktyvus rašytojas, nenuilstantis paneuropietiško humanizmo skelbėjas, atkaklus ryšių puoselėtojas, svečiams – nepriekaištingas šeimininkas, namuose – isterikas, kilnus pacifistas, pigus populistas, išrankus hedonistas, šunų mylėtojas, kačių priešas, knygų kolekcininkas, aligatoriaus odos batais avintis puošeiva, depresijos kamuojamas kavinių entuziastas, jaučiantis simpatiją vienišoms širdims, retkarčiais – mergininkas, blizginantis akis į vyrus, įtariamas ekshibicionizmu, nepataisomas prasimanėlis, pataikūnas galingiesiems, silpnųjų gynėjas, pasigailėtinai bijantis senatvės negandų, be baimės ir stojiškai žiūrintis į mirties paslaptis – Stefanas * Ten pat, p. 44.

Įžanga

Zweigas yra viena iš asmenybių, įkūnijančių savo aplinkos žavesį ir sugedimą. Daugelyje Europos šalių ligi šiol pasirodo daug naujų Zweigo kūrinių leidimų. Prancūzijoje jo novelės perleidžiamos reguliariai, ir beveik be išimčių atsiduria perkamiausiųjų sąrašuose. Zweigo knygų pilna knygynų vitrinose ir lėktuvų keleivių lagaminuose. Jis mėgstamas Italijoje ir Ispanijoje, juo žavisi Vokietijoje ir Austrijoje. Tačiau anglakalbių pasaulyje, ir ypač Jungtinė-

N e pa k e l i a m a t r e m t i s

se Valstijose, Stefanas Zweigas dar prieš keletą metų buvo beveik visai dingęs. Nei mokykliniame amžiuje, nei studijuodamas literatūrą nė karto nesusidūriau su jokiu Zweigo kūriniu. Paklausęs apie jį draugų, neradau beveik nė vieno, kas bent būtų girdėjęs jo vardą. Kai suvokiau, kiek daug dar penktojo XX amžiaus dešimtmečio pradžioje jis buvo skaitomas ir Šiaurės Amerikoje, suglumau, kad jo visai nebematyti, ir tai sužadino mano susidomėjimą. Dėl ko Stefanas Zweigas dingo taip toli iš akiračio? Jo išeivystės istorija daug byloja apie prieškario Europos kultūrinį gyvenimą, bet ji skatina ir ne mažiau aktualias įžvalgas apie tai, kaip ta kultūra pasikeitė, kai buvo išversta į Naujojo Pasaulio kalbą. Zweigo biografija nušviečia amžinus klausimus: menininko atsakomybė stojus krizės laikams, pareigos kitiems nukentėjusiems svarba palyginti su pareiga savo mūzai, politikos vaidmuo menuose ir meno vaidmuo ugdymo srityje. Jo istorija taip pat kelia klausimų apie tai, kaip mes tampame susiję su kokia nors vieta ar bendrija, – klausimų dėl atsakomybės šeimai ir etninėms šaknims svarbos palyginti su kosmopolitizmo idealais. Dėl savo kūrybos Zweigas tapo susijęs su daugelio žmonių gyvenimu, o aukštai virš Zalcburgo iškilusią savo namų verandą pavertė prieglobsčiu, kur daugybė Europos humanistų ir menininkų ateidavo pasėdėti ir pasišnekučiuoti žalioje paunksnėje. Šiais būdais jis skatino esmines savo amžiaus mąstysenos kryptis ir padėdavo joms susikalbėti. Jo atsiminimų epigrafas skamba taip: „Ir pasitikim laiką, kai jis mus užklups.“ Ši Shakespeare’o eilutė įvairiose Zweigo istorijos vietose gali būti interpretuojama skirtingai, nes jis tai žengdavo koja į koją su dabartimi, tai ne. Pats Zweigas net savo nuosmukį iš šlovės į tamsumą laikė bendresnės tendencijos požymiu. „Niekada [...] viena žmonių

Įžanga

karta neišgyveno tokio moralinio nuopuolio iš tokių dvasios aukštybių, kaip mūsoji“*, – tvirtina jis Vakarykščio pasaulio pradžioje. Tačiau tai, kad jo dalia ištiko ir kitus, nesušvelnino dėl nuopuolio patirto smūgio. Jis niekada nesiliovė stebėtis, kad vos per keletą metų iš Europos meno garsenybių Olimpo buvo išvarytas gyventi vargano, klajokliško gyvenimo. „Atplėštas nuo visų šaknų ir net nuo žemės, kuri tas šaknis maitino, – štai toks aš esu laiko platybėse“**, – teigia jis apostrofoje, dvelkiančioje, atrodytų, kuklumo manija.

Šios knygos pratarmę jis parašė 1941-ųjų vasarą, prieš pat pasitraukdamas iš Jungtinių Valstijų į Braziliją, gyvendamas Osininge Niujorko valstijoje. Čia jis parašė pirmą autobiografijos juodraštį. Palyginti su namais Petropolyje – pirmykšte, nuošalia vieta, – jo buveinė šiame miestelyje prie Hadsono upės, per mylią kelio įkalnėn nuo Sing Singo kalėjimo, atrodė nyki ir apleista. „Osininge visiškai nėra ką veikti ir į ką žiūrėti“, – rašė Lotte savo šeimai, likusiai Anglijoje. Vienintelis dalykas, kuriuo garsėjo miestelis, buvo Sing Singas, ir ji paminėjo, kad „šį dalyką veikiau stengiesi pamiršti“. Stefano draugas Jules Romains’as, klubo Europos PEN prezidentas, turėjo abejonių, ar Zweigas tinkamai padarė apsigyvenęs šiame, jo žodžiais, banlieue sinistre***, ir nerimavo, kad ta vieta dar pablogins jo nuotaiką. Vieną liepos popietę Suse Winternitz, Zweigo podukra iš pirmosios santuokos, padarė seriją nuotraukų, kuriose įamžino * Ten pat, p. 20. ** Ten pat. *** niūriame priemiestyje (pranc.).

N e pa k e l i a m a t r e m t i s

Stefaną, sėdintį pintoje kėdėje ant vejos prie šio namo, esančio Ramapų kelyje nr. 7. Jis kaip visada apsirengęs pedantiškai tvarkingai: minkštos šviesios kelnės, balti marškiniai, mažyčiais taškeliais marguojanti peteliškė. Nors jam penkiasdešimt devyneri, tvarkingi pakirpti ūsai ir atgal nuo aukštos kaktos gražiai sušukuoti plaukai tebėra tamsūs ir dera prie jo neperregimų tamsių akių. Zweigo amžių išduoda tik ties akių kampučiais atsirandančios raukšlelės, kurios žemiau pereina į didesnių raukšlių puslankius. Zweigas dešinę koją užmetęs ant kairės ir palinkęs į priekį, galbūt į pašnekovo pusę. Vienoje tą dieną padarytoje nuotraukoje dėl laikyseną pagyvinančios įtampos susidaro įspūdis, kad jis ką tik išgirdo kažką, kas patraukė dėmesį. Kitoje tėkmė sulėtėjusi ir jis atrodo liūdniausias žmogus pasaulyje. Abiejuose atvaizduose jo žvilgsnyje matyti sutrikimas. Žmonės dažnai pastebėdavo, kad Zweigo elgsena draugijoje panaši į paukščio. Šiose nuotraukose tas paukštis galbūt ką tik trinktelėjo į stiklą, palaikęs jį dangumi. „Mano Dabar taip skiriasi nuo kiekvieno mano Vakar, mano skrydžiai nuo mano nuopuolių, kad man kartais atrodo, jog aš gyvenau ne vieną, o daug visiškai skirtingų gyvenimų“*, – pareiškė jis savo autobiografijoje. Jis buvo priverstas „kaip nusikaltėlis“ išsėlinti iš „supranacionalinės metropolijos“**, kur likimas jam nešykštėjo dovanų jaunesniame amžiuje, iš kur perėmė Vienos kultūrinius lobius ir kur visada būdavo laukiamas pašnekovas kavinėse. Visiems, kas sutikdavo Zweigą, buvo akivaizdu, kaip stipriai jis jautė dramą, ištikusią jį emigracijos Amerikoje metu. Kai Klausas Mannas vieną saulėtą 1941-ųjų birželio dieną Penk* Vakarykštis pasaulis, p. 20. ** Ten pat.

Įžanga

tajame aveniu susidūrė su Zweigu, šis žmogus, kuriuo Mannas seniai žavėjosi kaip „trokštančių iškilti talentų nenuilstančiu rėmėju“, atrodė keistai – netvarkingai ir lyg apimtas transo. Zweigas ėjo taip pasinėręs į kažkokius niūrius apmąstymus, kad neatkreipė dėmesio į besiartinantį Manną. Tik tada, kai Mannas tiesiai į jį kreipėsi, Zweigas krūptelėjo „kaip savo vardą išgirdęs lunatikas“ ir staiga atvirto į ankstesnį rafinuotą kosmopolitą. Vis dėlto Mannas negalėjo atsikratyti prisiminimo, kaip atrodė tas pirmasis paklaikęs žvilgsnis, – tas pats žvilgsnis, kurį po kelių savaičių išvydo pabėgėlis dramaturgas Carlas Zuckmayeris, kai Zweigas per pietus jo paklausė, dėl kokio tikslo verta toliau gyventi kaip šešėliui. „Esame tik vaiduokliai – arba prisiminimai“, – apibendrino Zweigas.

Svarbiausia, Zweigas suprato, kad emigracija yra ne rimties būsena, o procesas. „Jūs dar tik pradedate išeivio gyvenimą, – pastebėjo jis 1940-aisiais, kreipdamasis į André Maurois. – Pamatysite, kaip pasaulis žingsnis po žingsnio išsižada išeivių.“ Prieš tai jis jau pakankamai ilgai buvo trankęsis po Europą, kad galėtų kitam draugui apibendrinti savo padėtį taip: „Anksčiau – rašytojas, dabar – vizų specialistas.“ Zweigo britiškame pase nuo 1940-ųjų kovo iki 1941-ųjų rugpjūčio galo, kai baigėsi viešnagė Osininge, atsiradusios konsulų žymos su datomis, antspaudais, parašais ir ranka pakeverzotais skaičiais, su tiksliai pažymėtomis įvažiavimo sąlygomis ir galiojimo apribojimais tęsiasi devyniolika puslapių, o jų rašmenys tokie tankūs ir paslaptingi, kad šie kelionės dokumentai primena užkeikimais išrašytą talismaną iš Tūkstančio ir vienos nakties.

N e pa k e l i a m a t r e m t i s

Ko reikia, kad emigracijoje klotųsi gerai? Ar yra kokia nors apskaičiuojama vidinės tvirtybės, proto atvirumo ir išorinės paramos ryšių lygtis, lemianti pabėgėlio galimybę išlikti? Kodėl Thomas Mannas, Carlas Zuckmayeris ir Zweigo draugas dirigentas Bruno Walteris Jungtinėse Valstijose klestėjo, o Zweigas, Bertoltas Brechtas ir dramaturgas Ernstas Tolleris Naujajame Pasaulyje bodėjosi beveik viskuo, ką patyrė? Goebbelsas juokėsi iš visos politinių emigrantų rašytojų šutvės ir vadino juos „atostogaujančiais lavonais“. Ši pajuoka, žinoma, byloja apie didžiąją išeivių baimę, nedavusią ramybės ir Zweigui, – idėją, kad netekus šaknų galiausiai žūvama dėl atskirties. Nors europiečių bendruomenė, kuri tuo metu iš naujo susidarė Naujojo Pasaulio šalyse, buvo didelė, tai jų nuogąstavimų nešvelnino. Karo metais menininkų ir intelektualų emigracija taip paspartėjo, kad istorikai, ieškodami įvykių, su kuriais ją būtų galima lyginti, atkreipė dėmesį į graikų mokslininkų pabėgimą žlugus Bizantijui. Žvelgiant į Zweigo gyvenimą abiejose Amerikose, lyg per didinamąjį stiklą matyti tie Naujojo Pasaulio viešbučiai, po kuriuos penktąjį XX amžiaus dešimtmetį pasklido Europos dvasios fragmentai, – daugybė kambarių, šimtai tarpustočių nepakeliamame kelyje bėgant iš niekur į niekur. Visi vestibiuliai ir kavinės, kur plačiakelniai storais paltais vilkintys išeiviai rinkdavosi vienas kitam pasiskųsti, nesistengdami vienas kito suprasti, ir suoleliai nuošalesniuose rajonuose, į kuriuos jie pasitraukdavo, kur ankstesnių pabėgėlių palikimas – kokia nors parduotuvė, pavadinimas ar architektūros detalė – priminė namus, o paskui grįždavo į ministerijų grūsties nežinią, norėdami gauti dokumentus, rasti darbo ar patvirtinti savo teisę dirbti.

Įžanga

Bruno Walteris laimingos išeivystės paslaptį aiškino taip: reikia nepamiršti „čia“ ir „ten“ skirtumo. Žvelgiant į Zweigą, išeivio nevykėlio įsikūnijimą, matyti, koks yra pragaištingos migracijos receptas, kurį galima pavadinti Loto žmonos sindromu. Puikiausiai suvokdamas senųjų namų ir dabartinės aplinkos skirtumą, jis negalėjo liautis per petį žvalgęsis atgal. Kurdamas atsiminimus Ramapų kelyje nr. 7, Zweigas rašė: „Iš siaubo prarajos, kurioje šiandien pusakliai grabinėjame aplinkui pakrikusia ir palaužta siela, aš kartkartėmis pažvelgiu aukštyn į senuosius žvaigždynus“* – žvaigždynus, regėtus jo prarastame žemyne. Mūsų epochoje, kai žmonės nuolat būna išvietinami, o kultūrinės vertybės virsta aukštyn kojomis, Zweigo patirtis stebint, kaip pasaulis jį žingsnis po žingsnio atstumia, – jį ištikusios namų, kalbos, kultūrinių atramos taškų, draugų, knygų, pašaukimo pojūčio, vilties netektys, – ne tik jaudina, bet ir atrodo pranašiška. Jo patirtis skatina prisiminti Thomo Manno brolio Heinricho eilutę: „Nugalėtieji pirmieji sužino, kokią lemtį istorija yra jiems paruošusi.“

Vieną birželio dieną leidausi į kelią link Hadsono aukštupio pažiūrėti namų, kur Zweigas buvo apsistojęs per tą lemiamą savo emigracijos Amerikoje tarpsnį, kai kartais per savaitę parašydavo daugiau nei septyniasdešimt puslapių autobiografijos. Norėjau pamatyti, kas išliko, sužinoti, ar jis paliko kokių buvimo ženklų, ir į ką jis galėjo žvalgytis pro langus. Norėjau įsivaizduoti, ką reiškė įsėsti į šiaurės kryptimi vykstantį traukinį * Ten pat, p. 30.

N e pa k e l i a m a t r e m t i s

įspūdingame Didžiosios centrinės stoties pastate tuo metu, kai tamsių fetrinių skrybėlių jūroje ėmė šmėkščioti vis daugiau rusvai žalsvų uniformų ir apskritų baltų laivyno kepuraičių, nes šalis ruošėsi karui. Kiek kartų Zweigas važiavo šiais geležinkeliais, kiek kartų jam teko palikus pilkų ir sidabrinių miesto dangoraižių smaigų sangrūdą staiga atsidurti tarp žalių lomų ir akmenų krūvų pa upyje už Manhatano? Vienoje nebūna tokių staigių permainų: mieste žalumos plotus šen bei ten keičia sodai, be to, iš trijų pusių jį glaudžiai supa romantiškas kraštovaizdis – Vienos Miškas su istoriniais vynuogynais. Zweigui kūryboje vis nedavė ramybės mintis, kad asmens laisvė yra didžiausia vertybė; tad kaip jį turėjo veikti tai, kad, prieš pat atvykdamas į savo stotį, jis turėdavo pravažiuoti pro Sing Singo sienas ir prožektorių supamus sargybos bokštus? Nuo stoties užkopiau ilgą kelią šlaitu pro atšiaurias bažnyčias ir apšepusius parduotuvių kompleksus, kirtau beisbolo aikštelę ir išėjau į patį Ramapų kelią – trumpą skersgatvį nedideliame gyvenamajame rajone, neseniai pastatytame prieš atvykstant Zweigui, nors jo paties namas yra senesnis už aplinkinius. Tas namas, kuriame jis gyveno rašydamas Vakarykštį pasaulį, buvo pakeltas nuo pamatų ir iš pradinės vietos, buvusios netolimame vaismedžių sode ar kieme gyvuliams skersti, grandinėmis nutemptas įkalnėn. Dabar jis stovėjo nuožulniame sklype, apaugusiame naujai pasodintais augalais ir neaukštais krūmais, ten stiebėsi ir skaisčiai raudonas japoninis klevas. Tik vienas drūtas senas ąžuolas tarp priekinių durų ir kelio atrodė taip, lyg galėtų būti išlikęs nuo tos 1941-ųjų vasaros. Jo šaknys, lyg gyvatės išsiraizgiusios nelygioje žemėje, rietėsi aukštyn.