Laura Ingalls Wilder
Romanas
Iš anglų kalbos vertė giedrė tartėnienė
Netikėta viešnia
T
ą rytą plaudama indus Lora išgirdo, kaip saulė kaitoje ant slenksčio tysantis senasis Džekas su urgzdamas pranešė, jog kažkas atvyksta. Mer gaitė pažvelgė pro duris ir pamatė žvyruotą Slyvų upelio brastą kertančią brikelę. – Mamyte, – tarstelėjo Lora, – kažkokia moteris atva žiuoja. Mama atsiduso. Ji gėdijosi nesutvarkytų namų. Gėdijo si ir Lora. Tačiau mamytė buvo per daug nusilpusi, o Lora per daug pavargusi, kad pernelyg rūpintųsi. Be to, abiem buvo baisiai liūdna. Merė, Kerė, mažoji Greisė ir mama – visos persirgo skarlatina. Nelsonai kitapus upelio taip pat sirgo, todėl 5
nebuvo nieko, kas padėtų Lorai su tėčiu. Gydytojas atei davo kiekvieną dieną, ir tėtis nė nenutuokė, kaip apmo kės sąskaitą. Tačiau visų blogiausia, kad skarlatina paveikė Merės akis, ir sesutė apako. Dabar ji jau pajėgė sėdėti, apkamšyta dygsniuotomis antklodėmis sename mamos supamajame krėsle iš riešut medžio. Visą tą laiką, kelias savaites, kol dar truputį matė, tačiau kasdien vis silpniau, ji neišliejo nė ašarėlės. Dabar Merė nebeįžiūrėjo nė ryškiausios šviesos, tačiau vis tiek buvo kantri ir narsi. Jos nebepuošė ir auksinės garbanos. Dėl karštinės tė velis Merę nuskuto, ir jos vargana trumpaplaukė galvutė atrodė kaip berniuko. Jos žydros akys tebebuvo gražios, tačiau nematė, kas vyksta priešais, o pati Merė jau niekada nebepažvelgs į Lorą taip, kad sesė be žodžių suprastų jos mintis. – Kas čia galėtų būti tokį ankstyvą rytą? – nusistebėjo Merė pasukusi ausį atriedančios brikelės pusėn. – Kažkokia moteris brikelėje, viena. Ji dėvi rudą skry bėlaitę nuo saulės, pasikinkiusi bėrį, – papasakojo Lora. Tėtis užsiminė, kad jai teks tapti Merės akimis. – Ar sumąstysi ką nors pietums? – pasiteiravo mama. Ji turėjo omenyje vaišes viešniai, jei moteris sugalvos pasi likti iki pietų. 6
Namuose buvo duonos, sirupo ir bulvių. Daugiau nie ko. Juk pavasaris – per anksti savoms daržovėms, karvė užtrūkusi, o vištos dar nepradėjo dėti kiaušinių. Upelyje plaukiojo vos kelios menkos žuviūkštės. Net mažučiai bal tauodegiai triušiai buvo sumedžioti visi iki vieno. Tėveliui nepatiko toks nugyventas kraštas, kur nė me džioti nebuvo ko. Jis norėjo traukti į Vakarus. Jau dvejus metus troško keliauti į Vakarus ir pasiimti naujakurio skly pą*, tačiau mamytė nenorėjo palikti apgyvendinto krašto. Be to, trūko pinigų. Tėtis nuėmė tik du menkus kviečių derlius, nes užėjo skėriai. Jis vos pajėgė išsiversti neįsiskoli nęs, dabar dar laukė gydytojo sąskaita. Lora ryžtingai atsakė mamai: – Kas tinka mums, puikiai tiks ir visiems kitiems! Brikelė sustojo. Joje sėdinti nepažįstama moteris žvelgė į tarpduryje sustojusias Lorą su mamyte. Viešnia buvo dai li, puošnia ruda raštuota suknute ir skrybėlaite nuo saulės. Lora susigėdo basų pėdų, suskalbtos suknelės ir nešukuo tų plaukų. Tada mama tyliai šūktelėjo: * 1862 m. buvo priimtas JAV žemės sklypų įstatymas, suteikiantis teisę kiek vienam Amerikos piliečiui, sulaukusiam 21 m. ir sumokėjusiam 10 dolerių registracijos rinkliavą, gauti iki 160 akrų žemės. Naujakuriai, pradėję dirbti žemę ir statytis pastatus, po penkerių metų nemokamai įgydavo nuosavybės teisę. (Čia ir toliau – vert. past.) 7
– Nieko sau, Dosija! – Spėliojau, ar mane pažinsite, – tarė viešnia. – Šitiek vandens nutekėjo nuo to laiko, kai jūs, brangieji, išvažia vote iš Viskonsino. Tai buvo gražioji teta Dosija, kuri seniai seniai, per cukraus gamybos pabaigtuvių šokius senelio troboje Vis konsino Didžiosiose giriose, vilkėjo suknute su gervuogių sagutėmis. Dabar ji buvo ištekėjusi už našlio su dviem vaikais. Jos vyras buvo rangovas, dirbantis prie naujo geležinkelio va karuose. Teta Dosija viena išsiruošė į kelią brikele iš Vis konsino į Dakotos geležinkeliečių stovyklą. Ji užsuko pasiteirauti, gal tėvelis važiuotų kartu. Jos vyrui, dėdei Hajui, reikėjo patikimo žmogaus – krautuvi ninko, sąskaitininko ir tabelininko, tad tėvelis galėjo gauti darbą. – Mokės penkiasdešimt dolerių per mėnesį, Čarlzai, – pasakė teta Dosija. Savotiškas griežtumas dingo nuo liesų tėčio skruostų, žydrose akyse įsižiebė ugnelės. – Atrodo, galėčiau neblogai užsidirbti laukdamas to sklypo, Karolina, – lėtai tarė jis. 8
Mama vis dar nenorėjo kraustytis į Vakarus. Ji apsidairė virtuvėje, pažvelgė į Kerę ir į Lorą, stovinčią su Greise ant rankų. – Nežinau, Čarlzai, – tarė. – Atrodo, lyg Apvaizdos siųs ta – penkiasdešimt dolerių per mėnesį. Tačiau mes įsikūrę čia. Turime ūkį. – Paklausyk protingo patarimo, Karolina, – nenusileido tėtis. – Vakaruose gautume šimtą šešiasdešimt akrų*, kaip tik, kad pramistume, o žemės ten ne prastesnės, gal net geres nės. Jei Dėdė Semas** nusiteikęs mums duoti ūkį vietoj atimto indėnų teritorijose, sakyčiau, paimkime. Vakaruose geri me džioklės plotai, žmogus gali gauti mėsos kiek tik nori. Lora taip norėjo važiuoti, kad vos iškentė nesikišusi. – Kaip mes dabar važiuotume? – nerimo mama. – Merė dar nepakankamai stipri keliauti. – Tikrai, – nesiginčijo tėvelis, – teisybė. – Atsisukęs į tetą Dosiją pasiteiravo: – Ar darbas negali palaukti? – Ne, Čarlzai, – patikino teta Dosija, – negali. Hajui tučtuojau reikia žmogaus. Privalai darbo imtis tuoj pat arba jį pamiršti. * Akras – nesisteminis ploto vienetas, JAV lygus 4046,86 m². ** Dėdė Semas – personifikuotas JAV simbolis, atsiradęs per 1812–1814 m. britų–amerikiečių karą. 9
– Penkiasdešimt dolerių per mėnesį, Karolina, – primi nė tėtis, – ir sklypas. Regis, prabėgo visa amžinybė, kol mama lėtai pratarė: – Ką gi, Čarlzai, privalai elgtis taip, kaip manai geriau sia. – Sutinku, Dosija! – tėtis pašoko ir užsimaukšlino skrybėlę. – Svarbu noras, galimybė atsiras. Einu pas Nel sonus! Lora buvo tokia susijaudinusi, kad dorai nė dirbti ne pajėgė. Jai talkino teta Dosija, kartu pasakodama Viskon sino naujienas. Dosijos sesuo, teta Rubė, ištekėjusi, turi du berniukus ir naujagimę dukrytę, vardu Dolė Varden. Dėdė Džor džas – medkirtys, dirba miško paruošose prie Misisipės. Dėdės Henrio šeima laikosi puikiai, o Čarlis išaugo šau nesnis nei buvo galima tikėtis, atsižvelgiant į tai, jog dėdė Henris nepaisė pripažinto fakto, kad vaiką rykštė taiso. Senelis su močiute tebegyvena ten pat, didelėje rąstų tro boje. Įstengtų pasistatyti ir karkasinį namą, tačiau senelis pareiškė, kad sveiki ąžuolo rąstų sienojai kur kas geresni nei plonos pjautos lentos. O Juodoji Siuzana, katė, kurią Lora su Mere paliko išvažiuodamos iš mažosios rąstų trobelės girioje, tebegy 10
veno senojoje vietoje. Trobelė kelis kartus pakeitė šeimi ninkus, dabar ten kukurūzų džiovykla, tačiau niekas neį tikina katės kraustytis kur nors kitur. Gaudydama žiurkes ji užsitarnavo teisę glaustis kukurūzų džiovykloje. Juodoji Siuzana visa žvilganti ir nutukusi, vargu ar visoje apylinkė je yra nors viena šeima, neauginanti jos kačiukų. Visi šios katės palikuonys – puikūs peliautojai, didelėmis ausimis ir ilga uodega, visai kaip Juodosios Siuzanos. Sutvarkytuose namuose kvepėjo vakariene. Pardavęs ūkį parėjo tėvelis. Nelsonas sumokėjo du šimtus dolerių grynaisiais, tad tėtis visas spindėjo. – Pakaks atsiteisti už visas skolas ir dar kiek liks pra džiai, – tarė jis. – Ką manai, Karolina? – Tikiuosi, viskas bus gerai, Čarlzai, – atsakė mama, – tačiau kaip... – Palauk, viską paaiškinsiu! Aš jau viską sugalvojau, – pertraukė tėtis. – Rytoj iš pat ryto važiuosiu su Dosija. Jūs su mergaitėmis pasiliksite, kol Merė pasitaisys ir sustiprės, tarkim, porą mėnesių. Nelsonas pažadėjo visą mantą nu gabenti į stotį, ir jūs visos atvažiuosite traukiniu. Lora išpūtė akis. Ne mažiau nustebo ir Kerė su ma myte. – Traukiniu? – pasitikslino Merė. 11
Jos nė nepagalvojo apie kelionę traukiniu. Savaime su prantama, Lora žinojo, kad žmonės keliauja traukiniais. Traukiniai dažnai padarydavo avarijas, o žmonės žūdavo. Nepasakytum, kad ji išsigando, tačiau labai susijaudino. Kerė spoksojo didelėmis išsigandusiomis akimis liesame veiduke. Mergaitės buvo mačiusios per preriją švilpiantį trauki nį, regėjo, kaip iš garvežio virsta ovaliniai juodų dūmų ka muoliai. Girdėjo ratų bildesį ir laukinį šaižų švilpimą. Jei vežikas nebūtų sulaikęs, pamatę artėjantį traukinį arkliai būtų pasileidę. Mama kaip įprasta ramiai konstatavo: – Esu tikra, puikiai susitvarkysime, Lora su Kere man padės.
Suaugusi
R
eikėjo daug ką nuveikti, nes tėvelis ruošėsi iške liauti iš pat ryto. Prie vežimo jis pritaisė senuo sius furgono lankus ir aptraukė drobės uždan galu. Šis jau buvo gerokai susidėvėjęs, tačiau trumpai ke lionei tiks. Teta Dosija ir Kerė padėjo jam krauti į furgoną daiktus, o Lora skalbė, lygino ir kepė kelionei džiūvėsius. Visą tą šurmulį stebėjo Džekas. Visi buvo per daug užsiėmę, kad pastebėtų senutėlį buldogą, kol staiga Lora pamatė jį, stovintį tarp namo ir furgono. Jis nestrikseno 13
pakėlęs galvą tarsi kikendamas, kaip paprastai. Stovėjo įsikirtęs nelanksčiomis letenomis, nes kentė nuo reuma tizmo. Šuns kakta buvo liūdnai susiraukšlėjusi, o uodegos strampas nukaręs. – Gerutis senutis Džekas, – tarstelėjo Lora, tačiau šuva nė nevikstelėjo, tik liūdnai dėbsojo į mergaitę. – Tėveli, pažvelk į Džeką, – tarė Lora. Ji pasilenkė ir perbraukė jo glotnų pakaušį. Menki plaukeliai buvo pra žilę. Iš pradžių šarma pasidabino snukis, paskui nasrai, o dabar netgi ausys nebebuvo rudos. Buldogas prisišliejo prie mergaitės ir atsiduso. Akimirksniu Lora suprato, jog senasis šuo per daug pavargęs, kad po furgonu nuris notų visą kelią iki pat Dakotos, tad nerimavo, nes matė, jog furgonas vėl rengiamas kelionei, o jis toks senas ir paliegęs. – Tėveli! – suriko mergaitė, – Džekas nepajėgs taip toli nueiti! Oi, tėveli, Džeko palikti negalima! – Jis nepajėgs eiti, tai jau tikrai, – patvirtino tėtis, – visai iš galvos iškrito. Patrauksiu pašarų maišą ir paruošiu jam vietelę furgone. Ar tau patiks riedėti furgone, a, senuk? Džekas iš mandagumo kartelį krustelėjo uodegos strampą ir nusigręžė. Jis nenorėjo niekur keliauti, net ir furgone. 14
Lora atsiklaupė ir apkabino Džeką kaip seniau, kai buvo visai nedidukė. – Džekai! Džekai! Mes keliaujam į Vakarus! Nejaugi nenori dar kartą traukti į Vakarus, Džekai? Visada anksčiau buldogas nekantriai džiūgaudavo pa matęs, kad tėvelis dengia furgoną. Jis stodavo į savo vietą vos furgonui pajudėjus ir visą ilgiausią kelią iš Viskonsi no į indėnų teritoriją, paskui atgal į Minesotą bidzendavo furgono šešėlyje, už arklių kanopų. Jis brido per upelius, plaukė per upes, o kiekvieną naktį, kai Lora miegodavo furgone, sargaudavo. Kas rytą, netgi nuo bėgimo gelian čiomis letenomis džiugiai drauge su Lora stebėdavo, kad saulė kyla, o arkliai jau pakinkyti. Džekas visada būdavo pasirengęs naujai kelionės dienai. O dabar jis tiesiog prisišliejo prie Loros ir pakišo nosį mergaitei po plaštaka prašydamas, kad jį paglostytų. Lora perbraukė delnu žilą šuns galvą, paglostė ausis ir pajuto, koks jis susenęs. Nuo tada, kai Merę su Kere, o paskui ir mamą pagul dė skarlatina, Lora apleido Džeką. Anksčiau jis visada visaip jai talkino, tačiau namus užklupus ligai niekuo padėti negalėjo. Galbūt visą tą laiką jis jautėsi vienišas ir apleistas. 15
– Aš nenorėjau, Džekai, – pasakė Lora. Šuo suprato, jie visada vienas kitą suprasdavo. Džekas rūpinosi ja, kai Lora buvo mažytė, o vėliau padėjo jai prižiūrėti mažąją Kerę. Kada tik tėtis iškeliaudavo, Džekas visada pasilikda vo greta Loros, paglobodavo ją ir kitus namiškius. Jis buvo labiau Loros šuo. Mergaitė nežinojo, kaip Džekui paaiškinti, kad dabar jis privalo važiuoti su tėveliu furgone, o ją palikti. Galbūt šuo nesupras, kad ji vėliau atvažiuos traukiniu. Lora negalėjo užsibūti su Džeku ilgėliau, nes dar labai daug reikėjo nuveikti, tačiau visą popietę vos pasitaikius progai kartojo: „Džekai, geras šuo!“ Ji davė jam sočią va karienę, o suplovusi indus ir padengusi stalą ankstyviems pusryčiams ėmėsi kloti jo guolį. Džeko guolis buvo sena arklio gūnia prieangio kam putyje prie galinių durų. Jis ten miegodavo nuo tada, kai atsikraustė į šį namą. Lora miegojo pastogėje, o šuo nemo kėjo užsiropšti kopėtėlėmis. Jis penkerius metus miegojo čia, o Lora vėdino, valė ir patogiai taisė jo guolį. Tačiau pastaruoju metu ji tą užmiršo. Šuo pabandė pats guolį pasipurenti ir įsitaisyti, tačiau gūnia susistūmė aštriomis klostėmis. 16
Džekas stebėjo, kaip Lora purto ir patogiai taiso jo guolį. Jis išsišiepė ir baisiai patenkintas pavikseno uodega. Lora susuko apvalų lizdelį ir paplekšnojo per vidurį rody dama, kad guolis paruoštas. Šuo užlipo ant gūnios ir ap sisuko. Jis stabtelėjo, kad pailsintų nelanksčias letenas, ir lėtai vėl apsisuko. Džekas prieš guldamasis nakčiai miego ti visada apsisukdavo tris kartus. Taip elgėsi, kai buvo dar jaunas Didžiosiose giriose, šitaip darydavo kas naktį žolėje po furgonu. Šunims tai įprasta. Todėl jis iš paskutiniųjų apsisuko trečią kartą ir atsidusdamas sunkiai sudribo, ta čiau pakėlęs galvą pažvelgė į Lorą. Mergaitė paglostė švelnų žilą jo kailį ir pagalvojo, koks be galo geras jis buvo. Lora nebijojo vilkų ir indėnų, nes greta būdavo Džekas. Kiek kartų jis padėjo jai nakčiai suginti karves, kokie jie būdavo laimingi žaisdami Slyvų upelio pakrantėje ir duburyje, kur gyveno didžiulis piktas senas krabas, o kai Lora eidavo į mokyklą, buldogas visada laukdavo jos grįžtančios prie brastos. – Šaunuolis, Džekai, geras šuva, – kalbėjo mergaitė. Šuo pasuko galvą ir palietė jos plaštaką liežuvio galiuku. Tada nuleido snukį ant letenų, atsiduso ir užsimerkė. Jis norėjo miego. 17
Rytą, kai Lora lempos šviesoje nusileido kopėtėlėmis, tėtis ketino eiti triūstis. Jis pašnekino Džeką, tačiau šuo nesukrutėjo. Tik jo kūnelis, atšalęs ir sustiręs, gulėjo susi rangęs ant gūnios. Palaidojo Džeką nedidelėje atšlaitėje virš kviečių lau ko, prie kelio, kur jis taip linksmai lapsėdavo skubinda masis su Lora karvių ginti. Tėvelis kastuvu užpylė dėžę žeme ir sulygino kauburėlį. Visiems iškeliavus į Vakarus čia užžels žolė. Džekas daugiau niekada neuostinės ryt mečio gaivos ir nepasileis šuoliais per žemą žolę pastatęs ausis, iššiepęs nasrus, tarsi juokdamasis. Jis niekada neį grūs noselės Lorai į delną primindamas, jog norėtų būti paglostytas. Kaip dažnai galėjo paglostyti jį ir neprašyta, tačiau nepaglostė. – Neverk, Lora, – ramino tėtis, – Džekas iškeliavo į lai mingos medžioklės plotus. – Tikrai, tėveli? – prisivertė paklausti mergaitė. – Geri šunys nusipelno atlygio, Lora, – patikino tėtis. Galbūt laimingos medžioklės plotuose Džekas links mai skuodžia vėjyje per kokią neaprėpiamą preriją, kaip lakstydavo nuostabiais begaliniais laukais indėnų teritori joje. Galbūt pagaliau jis sugavo didįjį kiškį. Juk taip dažnai 18
mėgindavo sučiupti vieną tų ilgakojų ilgaausių, tačiau taip ir nepasisekė. Tą rytą tėvelis išdardėjo senu furgonu įkandin tetos Dosijos brikelės. Džekas nestovėjo greta Loros ir nelydėjo išvykstančio tėčio akimis. Nors tikėjosi pamatyti Džeką, akimis sakantį, kad jis čia ir ja pasirūpins, Lora regėjo tik tuštumą. Mergaitė suprato, kad ji nebe maža. Yra viena ir priva lo pati savimi pasirūpinti. Kai taip atsitinka, elgiesi, kaip privalai, todėl ir vadiniesi suaugęs. Lora dar nebuvo labai didelė, tačiau jau beveik trylikos, o kuo pasikliauti – netu rėjo. Tėtis išvažiavo, Džeko nebėra, o mamai reikia pagal bos rūpinantis Mere ir mažosiomis mergaitėmis. Paskui kažkaip teks visoms saugiai nusigauti traukiniu į Vakarus.
įsigykite
knygą dabar