Ni c h o l a s S pa r k s
Laikui bėgant motina ėmė manyti, kad dukra pamažu taisosi. Vasaros pradžioje Amanda pradėjo šypsotis, iš pradžių retai, bet vėliau vis dažniau. Net kelis kartus buvo nusigabenusi vaikus į miestą pasivažinėti riedučiais, tad senelė palaipsniui ėmė perleidinėti jai laikinai apsiimtas pareigas. Adriana iš patirties žinojo, jog tik pasinėrus į rutiną galima atrasti paguodą, todėl tikėjosi, jog, šiek tiek atsiribojusi, padės našlei tai suprasti. Atėjus rugpjūčio dienai, kai turėjo sukakti septintosios poros vedybų metinės, Amanda pravėrė vyro spintos duris ir išvydusi Brento kostiumų pečius nuklojusias dulkes, staiga nustojo taisytis. Tiesą sakant, jai nepasidarė blogiau – pasitaikydavo akimirkų, kai būdavo savimi, bet, rodės, jog ši sustingo kažkur pusiaukelėje. Atrodė, kad moters visai nejaudina ją supantis pasaulis. Adriana nusprendė Amandą įtikėjus, kad judėdama į priekį kažkaip išduotų vyro atminimą, todėl nusprendė to nedaryti. Vaikų atžvilgiu siaubingai nesąžininga. Berniukams trūko motinos patarimų ir meilės, reikėjo jos dėmesio. Jiems reikėjo išgirsti, kad viskas bus gerai. Mažieji prarado vieną iš tėvų, vien tai siaubingai sun14