Page 1


Nicholas Sparks

naktys rodantėje Romanas

Iš anglų kalbos vertė Greta Margevičienė


1

Prieš trejus metus, šiltą 1999-ųjų lapkričio rytą, Adriana Vilis sugrįžo į užeigos namus ir pirmiausia pagalvojo, jog šie visai nepasikeitę, tarytum nedidukas pastatas nepasidavė saulės, smėlio ir sūrios miglos poveikiui. Prieangį dengė šviežių dažų sluoksnis, o juodos spindinčios langinės, it fortepijono klavišai, spaudėsi prie abiejuose aukštuose baltomis užuolaidomis drapiruotų langų. Kedrinė apdaila įgavo papilkėjusio sniego atspalvį. Už namo sveikino banguojanti jūra, o kas dieną smėlis nepastebimai judindamas smilteles suformavo įmantrų kopų raštą. Virš debesų pakibusioje saulėje šviesos dalelės tarsi įstrigo rūke, dėl to oras švytėjo ir Adriana pasijuto 5


Ni c h o l a s S pa r k s

sugrįžusi į praeitį. Geriau įsižiūrėjus atsiskleidė dalykai, kurių negalėjo paslėpti kosmetinis remontas: kampuose sutrešę langų rėmai, rūdys prie stogo, nutekėjusio vandens dėmės ties lietvamzdžiais. Atrodė, jog namo grožis ima blankti, o ji negali nieko padaryti, kad tai sustabdytų. Moteris užsimerkė ir šiai prieš akis namas iškilo toks, koks buvo kadaise. Dabar, likus vos keliems mėnesiams iki jos šešiasdešimtojo gimtadienio, po pokalbio su dukra, Adriana padėjo ragelį. Prisėdusi už stalo prisiminė paskutinį ilgą savaitgalį, praleistą užeigoje. Nors daug vandens nutekėjo, Vilis vis vien tvirtai tikėjo, kad visaverčio ir nuostabaus gyvenimo esmė yra meilė. Už lango pliaupė lietus. Klausydamasi švelnaus barbenimo į stiklą, moteris jautėsi dėkinga už jo teikiamą jaukumą. Tų dienų prisiminimai pažadindavo jausmų sumaištį – kažką panašaus, bet ne visai nostalgiją. Nostalgija dažniausiai romantizuojama, o tų prisiminimų nereikėjo daryti romantiškesnių nei buvo. Dalytis su kitais taip pat niekada nereikėjo. Prisiminimai buvo tik jos vienos ir po visų prabėgusių metų moteris žvelgė į juos lyg į muziejaus eksponatus, kuriuos pati vienintelė turėjo teisę saugoti. Kaž6


N a k t y s ro d a n t ė j e

kodėl Adriana ėmė tikėti, kad per tas penkias dienas išmoko kur kas daugiau nei iki jų ar vėliau. Namuose Vilis liko viena. Vaikai užaugo, 1996-aisiais mirė tėvas, o su Džeku išsiskyrė prieš septyniolika metų. Nors sūnūs dažnai primygtinai siūlydavo jai susirasti ką nors, su kuo galėtų praleisti likusias dienas, ši to visai netroško. Nereiškė, jog nepasitiki vyrais, anaiptol, net ir dabar pagaudavo save prekybos centre žvilgčiojančią į jaunesnius priešingos lyties atstovus. Jei šie buvo vos keliais metais vyresni už pačios vaikus, Adrianai darėsi smalsu, kaip reaguotų supratę, jog moteris į juos žiūri. Apsimestų nepastebėję? O gal sužavėti dėmesio nusišypsotų? Vilis nebuvo tuo tikra. Nežinojo, ar vyrai sugebėtų pro jos žilstančius plaukus ir raukšlėmis pasidabinusį veidą įžvelgti moterį, kokia kadaise buvo. Nereiškė, kad Adriana apgailestauja, jog sensta. Šiomis dienomis žmonės nuolatos kalba apie šlovingas jaunas dienas, tačiau pati visai netroško vėl tapti jauna. Vidutinio amžiaus – galbūt, bet tik ne jauna. Tiesa, kai ko pasiilgo – žvitraus lipimo laiptais, nešant daugiau nei vieną pirkinių krepšį, arba energijos vaikytis po kiemą lakstančius vaikaičius, – tačiau su 7


Ni c h o l a s S pa r k s

džiaugsmu visa tai iškeistų į patirtį, kuri įgyjama tik su amžiumi. Pažvelgusi į prabėgusius metus, suprato, jog ne daug ką pakeistų. Be to, jaunystė turi savų trūkumų. Ji vadovavosi ne vien savais išgyvenimais, stebėjo, kaip paauglystėje grūmėsi vaikai, o dar tas netikrumas ir chaosas vos peržengus dvidešimtmetį. Nors dvi atžalos jau persirito per trisdešimt, o trečioji tai padarys netrukus, moteris kartais pagalvodavo, kada pagaliau motinystė nebus visą laiką suryjančiu darbu. Metui buvo trisdešimt dveji, Amandai – trisdešimt vieneri, o Denui neseniai suėjo dvidešimt devyneri. Visi iškeliavo į koledžus, tuo motina labai didžiavosi, nes buvo laikas, kai netikėjo, kad taip nutiks. Vaikai buvo sąžiningi, mieli, visiškai apsirūpinę, ir, bent jau iš dalies, tai buvo viskas, ko Andriana jiems gyvenime linkėjo. Metas pasirinko buhalterio profesiją, Denas Grinvilio vakaro naujienose dirbo sporto komentatoriumi, abu sukūrė šeimas. Jiems atvykus švęsti Padėkos dieną, motina prisiminė, kaip stebėjo atžalas tupinėjančias apie vaikus ir jautė pasitenkinimą, kad sūnums gyvenime viskas taip puikiai susiklostė. Kaip visada su dukterimi viskas buvo kur kas sudėtingiau. 8


N a k t y s ro d a n t ė j e

Kai Džekas išsikraustė, vaikams buvo keturiolika, trylika ir vienuolika, kiekvienas jų skyrybas išgyveno savaip. Metas ir Denas agresiją nukreipė į sportą, na ir kartais iškrėsdavo ką nors mokykloje, tačiau Amandą paveikė labiausiai. Būdama vidurinis, tarp dviejų brolių įspaustas vaikas, mergaitė pati jautriausia, o paauglystėje, kaip nė vienam kitam, jai reikėjo tėvo. Dukra rengėsi, Adrianos vadinamaisiais skudurais, susidėjo su šutve, iki išnaktų kartu leisdavo laiką ir prisiekinėjo, jog per porą metų buvo be proto įsimylėjusi mažiausiai tuziną skirtingų berniukų. Po pamokų valandų valandas praleisdavo savo kambaryje klausydamasi muzikos, nuo kurios vibruodavo namo sienos ir ignoruodavo bet kokius motinos kvietimus vakarienės. Būdavo tokių tarpsnių, kai su gimdytoja ir broliais mergaitė nesikalbėdavo net kelias dienas iš eilės. Prireikė kelerių metų, kol Amanda galiausiai atrado save. Pasirinko labai panašų į Adrianos gyvenimo kelią. Su Brentu susipažino koledže, baigusi mokslus susituokė ir per kelerius pirmuosius santuokos metus pagimdė du vaikus. Kaip ir daugumai jaunų porų, iš pradžių jiems buvo striuka su pinigais, tačiau Bren9


Ni c h o l a s S pa r k s

tas pasižymėjo išmintimi, kurios taip trūko Džekui. Tuoj pat gimus pirmam kūdikiui vyras iš atsargumo įsigijo gyvybės draudimą ir tikėjosi, kad šio šeimai ilgai neprireiks. Kaip klydo! Nuo Brento mirties praėjo aštuoni mėnesiai, vyras tapo sėklidžių vėžio auka. Adriana stebėjo gilioje depresijoje skęstančią Amandą. Vakar po pietų nuvežusi jai vaikaičius, pamatė užtrauktas užuolaidas ir prieangyje vis dar degančią šviesą, dukrą, apsivilkusią chalatu, rado sėdinčią svetainėje ir žvelgiančią prieš save tuo pačiu nieko nematančiu žvilgsniu, kaip per laidotuves. Būtent tą akimirką, stovėdama svetainėje, motina ir nusprendė, kad pagaliau atėjo laikas papasakoti dukrai apie savo praeitį.

• Praėjo keturiolika metų, štai kaip seniai visa tai įvyko. Apie tai, kas tada nutiko, per visus šiuos metus moteris pasakojo tik vienam žmogui, bet tėvas šią paslaptį jau seniai nusinešė į kapus. 10


N a k t y s ro d a n t ė j e

Mama mirė, kai Adrianai buvo trisdešimt penkeri ir nors jųdviejų santykiai buvo puikūs, tėvas buvo artimesnis. Vilis iki šiol mano, kad šis buvo vienas iš tų poros vyrų, kurie iš tiesų suprato moterį. Dukrai jo labai trūko. Tėvo gyvenimą galima būtų pavadinti tipišku tam metui, kuriame gyveno. Užuot lankęs koledžą, išmoko amato ir keturiasdešimt metų dirbo baldų fabrike, gaudamas valandinį atlyginimą, kuris kiekvieną sausio mėnesį pakildavo vos keliais pensais. Net šiltaisiais vasaros mėnesiais tėvas dėvėjo fetrines skrybėles, priešpiečius nešdavosi metalinėje dėžutėje su cypiančiais vyriais, o namus kas rytą palikdavo lygiai be penkiolikos septynios, kad pusantros mylios iki darbo nueitų pėsčiomis. Po vakarienės persirengdavo nertinį ir ilgaklešnius šortus. Metams bėgant jo susilamdžiusios kelnės glamžėsi vis labiau, ypač po žmonos mirties. Vyras mėgdavo įsitaisyti fotelyje šalia gelsvą šviesą skleidžiančios stalinės lempos ir skaityti vesternus arba knygas apie Antrąjį pasaulinį karą. Likus keleriems metams iki infarkto, senamadiški tėvo akiniai, vešlūs antakiai ir giliomis raukšlėmis išvagotas veidas labiau 11


Ni c h o l a s S pa r k s

priminė į pensiją išėjusį koledžo dėstytoją nei juodadarbį, koks iš tiesų buvo. Vyrą supo jos pačios labai trokštama ramybė. Moteris dažnai pagalvodavo, kad iš jo būtų išėjęs puikus dvasininkas ar pastorius. Pirmą kartą tėvą sutikusiems žmonės pasirodydavo, kad šis atradęs vidinę ramybę su savimi ir supančiu pasauliu. Vyras buvo nepakartojamas klausytojas, parėmęs rankomis smakrą neatitraukdavo nuo pašnekovo akių, kuriose atsispindėjo įsijautimas ir kantrybė, linksmumas ir liūdesys. Adriana troško, kad šis pasikalbėtų su Amanda, mat taip pat buvo netekęs sutuoktinės, todėl tikėjosi, kad dukra išklausytų senelį vien todėl, kad jis supranta, kaip vaikaitei sunku. Prieš mėnesį, kai moteris atsargiai pabandė užklausti Amandos, ką šiai tenka išgyventi, dukra tik piktai pašoko nuo kėdės. – Tai visai nepanašu į jus su tėčiu, – atkirto. – Jūs nesugebėjote išspręsti problemų, todėl išsiskyrėte. Aš mylėjau Brentą ir visada mylėsiu. Dabar netekau jo. Tu nė neįsivaizduoji, ką reiškia tai patirti. Motina nieko neatsakė. Dukrai išėjus iš kambario, Adriana nuleido galvą ir tyliai ištarė vienintelį žodį: – Rodantė. 12


N a k t y s ro d a n t ė j e

• Kad ir kaip užjausdama dukrą, nerimavo dėl vaikaičių. Maksui buvo šešeri, Gregui – ketveri, o per pastaruosius aštuonis mėnesius Amanda pastebėjo jų elgesio pokyčius. Abu tapo tylūs ir užsisklendę. Nė vienas jų rudenį nežaidė futbolo ir, nors darželyje Maksui puikiai sekėsi, kas rytą prieš ten eidamas, vis vien liejo ašaras. Gregas ėmė šlapintis į lovą ir dėl menkiausios provokacijos jį apimdavo susierzinimo priepuoliai. Adriana puikiai suprato, kad kai kuriuos šiuos pasikeitimus išprovokavo tėvo netektis, tačiau jie taip pat atspindėjo ir nuo praėjusio pavasario pasikeitusią motinos asmenybę. Gavus draudimo išmoką, Amandai nebuvo reikalo dirbti. Vis dėlto kelis pirmus mėnesius po Brento mirties Adriana praleido dukters namuose rūpindamasi sąskaitomis ir ruošdama vaikams maistą, o našlė raudojo užsidariusi savo kambaryje. Moteris visomis išgalėmis stengėsi padėti ir palaikyti dukterį, be to, bent jau porą valandų per dieną versdavo šią praleisti lauke, tikėdamasi, kad grynas oras padės susigrąžinti norą viską pradėti iš pradžių. 13


Ni c h o l a s S pa r k s

Laikui bėgant motina ėmė manyti, kad dukra pamažu taisosi. Vasaros pradžioje Amanda pradėjo šypsotis, iš pradžių retai, bet vėliau vis dažniau. Net kelis kartus buvo nusigabenusi vaikus į miestą pasivažinėti riedučiais, tad senelė palaipsniui ėmė perleidinėti jai laikinai apsiimtas pareigas. Adriana iš patirties žinojo, jog tik pasinėrus į rutiną galima atrasti paguodą, todėl tikėjosi, jog, šiek tiek atsiribojusi, padės našlei tai suprasti. Atėjus rugpjūčio dienai, kai turėjo sukakti septintosios poros vedybų metinės, Amanda pravėrė vyro spintos duris ir išvydusi Brento kostiumų pečius nuklojusias dulkes, staiga nustojo taisytis. Tiesą sakant, jai nepasidarė blogiau – pasitaikydavo akimirkų, kai būdavo savimi, bet, rodės, jog ši sustingo kažkur pusiaukelėje. Atrodė, kad moters visai nejaudina ją supantis pasaulis. Adriana nusprendė Amandą įtikėjus, kad judėdama į priekį kažkaip išduotų vyro atminimą, todėl nusprendė to nedaryti. Vaikų atžvilgiu siaubingai nesąžininga. Berniukams trūko motinos patarimų ir meilės, reikėjo jos dėmesio. Jiems reikėjo išgirsti, kad viskas bus gerai. Mažieji prarado vieną iš tėvų, vien tai siaubingai sun14


N a k t y s ro d a n t ė j e

ku. Su laiku Adrianai ėmė atrodyti, kad vaikai prarado ir mamą.

• Švelniomis pastelinėmis spalvomis dekoruotoje virtuvėje Vilis pažvelgė į laikrodį. Motinos paprašytas Denas išsivedė Maksą su Gregu į kino teatrą, kad ši galėtų vakarą praleisti tik su Amanda. Kaip ir Adrianą, abu jos sūnus jaudino sesers vaikų ateitis. Nors šie ir nedėjo didelių pastangų įsilieti į berniukų gyvenimus, tačiau kiekvienas jų pokalbis su Adriana prasidėdavo ir baigdavosi tuo pačiu klausimu: Ką mums daryti? Kai Denas uždavė tą patį klausimą šiandien, motina užtikrino, jog pasikalbės su dukra. Nors sūnus buvo nusiteikęs skeptiškai – nejau jie viso to jau neišbandė? – moteris žinojo, kad šįkart viskas bus kitaip. Adriana širdyje nuspėjo, ką apie ją mano vaikai. Taip, jie mylėjo ir gerbė moterį kaip mamą, tačiau puikiai suprato, kad niekada iš tikrųjų nepažinojo. Vaikų akyse moteris buvo gera, nuspėjama, miela ir pastovi, iš kitos epochos atklydusi draugiška siela, 15


Ni c h o l a s S pa r k s

nugyvenusi gyvenimą naiviai žvelgdama į supantį pasaulį. Žinoma, pati nė nebandė išsklaidyti šių iliuzijų, nors su laiku ant rankų ėmė ryškėti venos, o figūra tapo labiau kvadratinė nei panaši į smėlio laikrodį, kas kartą pastebėjusi keistus atžalų žvilgsnius, pajusdavo smaugiantį juoką. Žinojo, kad dauguma jų klaidų kyla iš troškimo matyti motiną iš tam tikros perspektyvos, derančios tokių metų moteriai. Buvo lengviau – ir, atvirai kalbant, kur kas patogiau – laikyti mamą romia nei drąsia, greičiau pilka pelyte nei kuo nors, turinčiu tokią patirtį, kuri net juos pačius nustebintų. Tad ši tebeliko gera, nuspėjama, miela ir pastovi mama, nesistengianti nieko vaikams įrodinėti. Nujausdama, jog netrukus pasirodys Amanda, Adriana iš šaldytuvo ištraukė butelį pinot grigio (vynuogių rūšis  – red. past.) vyno ir pastatė ant stalo. Vakare namuose atvėso, todėl, pakeliui į miegamąjį, įjungė šildytuvą. Kambarys, kuriame anuomet gyveno su Džeku, dabar visas priklausė tik jai vienai ir po skyrybų buvo du kartus perdekoruotas. Moteris įsigijo didžiulę 16


N a k t y s ro d a n t ė j e

lovą su baldakimu, kokios troško nuo pat jaunystės. Paėmė nuo spintelės dėžutę ir prisėdusi ant lovos pasidėjo priešais save ant pagalvės. Viduje buvo ilgą laiką saugomi brangiausi daiktai: užeigos namuose Adrianai paliktas raštelis, klinikoje daryta jo nuotrauka ir laiškas, gautas likus kelioms savaitėms iki Kalėdų. Tarp visų šių daiktų buvo dvi, vienas kitam rašytų laiškų, krūvelės, o tarp jų įsprausta paplūdimyje rasta kriauklė. Vilis ištraukė laišką iš voko. Akimirksniu ją užplūdo prisiminimai, kaip jautėsi skaitydama pirmą kartą, ir žvilgsnis nuslydo lapu. Popierius pasidarė plonesnis, trapesnis ir, nors su laiku rašalas išbluko, ši aiškiai įskaitė kiekvieną žodį. * Brangioji Adriana, Man niekada nesisekė rašyti laiškų, todėl tikiuosi, kad atleisi, jei neįstengsiu aiškiai dėstyti minčių. Atvykęs, nori tikėk, nori ne, raitas asilu, išsiaiškinau, kur man teks kurį laiką pabūti. Norėčiau pasakyti, kad čia geriau, nei įsivaizdavau, tačiau negaliu. Klinikai trūksta 17


Ni c h o l a s S pa r k s

visko: medikamentų, įrangos, taip būtinų lovų, bet kalbėjausi su direktoriumi ir manau, kad įstengsiu bent iš dalies išspręsti šią problemą. Nors jie ir turi elektros generatorių, čia nėra telefono, todėl tol, kol nuvyksiu į Esmeraldasą, neturėsiu galimybės paskambinti. Iki jo reikia važiuoti net porą dienų, todėl atsargos gaunamos tik kas kelios savaitės. Labai apgailestauju, bet ar ne to tikėjomės? Marko kol kas dar nemačiau. Jis išvykęs į kalnuose esančią kliniką ir iki šio vakaro negrįš. Pranešiu, kaip viskas ėjosi, bet labai ko nesitikiu. Kaip ir sakei, prieš imantis spręsti tarpusavio problemas, pirma reikėtų kurį laiką praleisti drauge. Šiandien mačiau tiek pacientų, jog net skaičių pamečiau. Spėju, kad daugiau kaip šimtą. Jau labai seniai mačiau tiek daug ligonių, turinčių tokių problemų, tačiau kai pasijusdavau sutrikęs, man labai padėdavo seselė. Manau, ši buvo paprasčiausiai dėkinga vien todėl, kad išvis ten buvau. Nuo išvykimo nuolatos apie tave galvoju, mąstau, kodėl mano pasirinktas kelias vedė pro 18


N a k t y s ro d a n t ė j e

tave. Žinau, kad mano kelionė dar nesibaigė ir kad gyvenimas – vingiuotas kelias, galiu tik tikėtis, jog jis pasisuks taip, kad sugrįšiu ten, kur man ir vieta. O mano vieta – su tavimi. Štai ką apie tai manau. Vairuodamas, skrisdamas lėktuvu įsivaizdavau, kad atkakęs į Kita, pamatysiu tave minioje, laukiančią manęs. Žinojau, kad tai neįmanoma, tačiau kažkodėl tokios mintys padėjo lengviau susitaikyti su išsiskyrimu. Tarytum dalelė tavęs keliautų su manimi. Norėčiau manyti, kad tai tiesa. Ne, pataisymas – žinau, kad tiesa. Prieš mums susitinkant, buvau labiausiai sutrikęs žmogus, tačiau tu vis vien įžvelgei manyje kažką, kas nukreipė mane tinkama linkme. Abu puikiai žinome mano atvykimo į Rodantę priežastį, tačiau manęs neapleidžia mintys, kad čia pasidarbavo aukštesnės jėgos. Važiavau ten norėdamas baigti tam tikrą gyvenimo tarpsnį, tikėdamasis, kad tai padės atrasti teisingą kelią. Vis dėlto ten buvai tu, mąstau, kad būtent tavęs visą tą laiką ir ieškojau. Būtent tu dabar ir esi su manimi. 19


Ni c h o l a s S pa r k s

Abu puikiai žinome, kad man teks čia užtrukti. Nesu tikras, kada galėsiu grįžti, ir, nors praėjo dar visai nedaug laiko, ilgiuosi tavęs kaip nieko kito. Kažkuri mano dalis trokšta šokti į lėktuvą ir tuojau pat lėkti pas tave, bet jei visa labai rimta, kaip manau, esu įsitikinęs, kad mudu iškęsime. Aš grįšiu, pažadu. Per tą trumpą kartu praleistą laiką patyrėme tiek, apie ką kiti žmonės gali tik svajoti. Skaičiuoju dienas iki mūsų susitikimo. Niekada nepamiršk, kaip tave myliu. Polas * Baigusi skaityti Adriana atidėjo laišką į šalį ir paėmė į rankas kriauklę, kuri tą tolimą sekmadienio popietę patraukė jų žvilgsnius. Net ir dabar ši kvepėjo sūrymu, amžinybe ir pirmapradžiu gyvenimu. Tai buvo vidutinio dydžio, tobulos formos, be menkiausio įskilimo kriauklė, praūžus audrai tokios beveik neįmanoma rasti. Pranašiškas ženklas, pamanė tada, ir prisiminė pakėlusi ją prie ausies bei pasakiusi girdinti vandenyną. Polas tik nusijuokė ir atsakė, kad ši ir girdi vandenyną. Tada apkabino ir prašnibždėjo: 20


N a k t y s ro d a n t ė j e

– Tai aukščiausias lygis. Adriana vartė daiktus, atsirinkinėdama tinkamus pokalbiui su Amanda, ir trokšdama praleisti su jais daugiau laiko. Gal vėliau, pagalvojo Vilis. Nusprendusi, kad dukrai jų matyti nereikia, kitus daiktus sudėjo į apatinį komodos stalčių. Pačiupusi atrinktą dėžutę moteris atsistojo nuo lovos ir išsilygino sijono klostes. Netrukus pasirodys dukra.


įsigykite

knygą dabar

Naktys Rodantėje  

Knygos „Naktys Rodantėje“ ištrauka

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you