Mirtina meilė by knygos.lt

šančio žurnalisto ir kelių dokumentinių knygų bendraautorio romanas. Ankstesnieji – „Vorų šokis“ ir „Mirtis Nidoje“ – tų pačių personažų siejami detektyvai, kuriuose pasakotojas žurnalistas, pats įkliuvęs į keblią situaciją, narplioja nužudymų istorijas. Šis romanas nesusijęs su ankstesniais V. Barto detektyvais. Tai Kriminalinės policijos biuro komisarų autoriui papasakotais tikrais faktais grindžiama kruvina kriminalinė istorija, kuri prasideda laukinio kapitalizmo Lietuvoje laikais – praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje, kai beveik nevaržomos siautėjo banditų gaujos, – ir netikėta atomazga baigiasi jau mūsų dienomis. Romane jaunuolio pirmąją meilę lydi kraujas, pareigos jausmas susipina su aistra. Viskas truko akimirką. Išvydo kambarį, dar skendintį prieblandoje, nes vienintelį langą dengė naktinės užuolaidos. Baldų beveik jokių – tik lova ir spintelė. Dar spėjo pamatyti, kaip per nevisiškai prie sienos pristumtą lovą kūlversčiom verčiasi raumeninga žmogysta, išsitaršiusiais plaukais, mūvinti vien glaudė mis, atpažįsta, kad tai – tas, kurio ieško, bet jokioms mintims nelieka laiko, nes bestija persirita per lovą jau su pistoletu rankoje ir iššauna, kai jis dar tik tiesia naganą. Pirmiau, nei išvysta iš vamzdžio kylantį balsvą dūmelį ir išgirsta šūvio garsą, pašonę perskrodžia deginantis dūris.

ISBN 978-609-466-029-0

9 786094 660290

VALDAS BARTAS

„Mirtina meilė“ – trečiasis Valdo Barto slapyvardžiu pasira-

Mirtina

meile VALDAS BARTAS

Kriminalinis romanas

Mirtina

meile VALDAS BARTAS

Kriminalinis romanas

VILNIUS

2014

UDK 821.172-31 Ba469

Dėkoju už bendradarbiavimą vienam kriminalinės policijos kūrėjų Alvydui Sadeckui ir dabartiniams Kriminalinės policijos biuro komisarams

I dalis

SKRIAUDA

Vilniuje , šiais laikais Komisaras, trinktelėdamas į stalą, pastato iki dugno ištuštintą taurelę, apžvelgia prietemoje skendinčią kavinę ir po pusės minutės tylos taria: – Galėčiau papasakoti vieną keistą istoriją. Nebaigta byla. O gal ir baigta, nes jau niekuomet nebus baigta... Jei parašytum, gal padėtum bent šiokį tokį tašką. Kaip akmenį ant bevardžio kapo... – Poetiškai kalbate, komisare, – pajuokauju. – Kad kitaip, žurnaliste, šioje istorijoje neišeina, – nudelbęs akis į tuščią taurelę, mįslingai sulemena komisaras ir vėl nutyla. – Užsakysiu dar po vieną ir tada papasakosite, – ir nelaukdamas sutikimo nueinu prie baro. Kai grįžtu prie staliuko, komisaras klaidžiojančiu žvilgsniu perbėga kavinę, akimirką stabteli ties mano veidu ir tarsi nieko, kas būtų verta dėmesio, neaptikęs įsistebeilija į savo sugniaužtus kumščius. Stambūs kumščiai kaip kilograminiai svarmenys rymo ant stalo krašto. – Gerai, klausykis. Išgirdau tą istoriją prieš daugiau kaip dešimt metų...

Prieš dvylika metų Vilniuje – Komisare, čia vienas toks atėjęs aiškina, kad gyvybės ar mirties reikalas, sako, jam mirtinai reikia su jumis susitikti, bet nieko nepasakoja – atseit pasakys tik jums. Ką daryti? – Kas jis? – Na, jaunas. Atrodo, blaivus. Apsirengęs normaliai. Nepigūs drabužėliai... – Iš kur atvyko? – Sako, iš Kauno. Dokumentus turi. – Gerai, veskite pas mane. Kriminalinės policijos biuro budėtojas padeda telefono ragelį ir nužvelgia įkyrų interesantą. – Pasisekė tau, komisaras sutiko pasikalbėti. Palauk ten prie lango, tuoj ateis pareigūnas ir tave nuves, – iškišęs nosį pro stiklinės pertvaros langelį budėtojas paaiškino priešais stovinčiam maždaug dvidešimt penkerių dvidešimt šešerių metų aukšto ūgio liesam apskritaveidžiam jaunuoliui, dėvinčiam džinsus ir sportinio kirpimo melsvus marškinėlius. Komisaras Arnas Katkauskas įsmeigė akis į atvestą pas jį jaunuolį. „Sutrikęs, išsigandęs“, – iškart įvertino prie durų mindžikuojantį vaikiną, nedrįstantį eiti artyn stalo. – Ateik čia ir sėsk, – pakvietė mostu rodydamas į vieną iš dviejų kėdžių. – Na, kas atsitiko? Jis tik kitąmet švęs keturiasdešimtmetį, o jau šiemet gavo policijos komisaro laipsnį ir dėl to dar labiau pajuto savo vertę, nors ir anksčiau neturėjo menkavertiškumo komplekso. Nėra kada gaišti laiką įžangoms. Gal net be reikalo įsileido. Po kelių sakinių, jei matys, kad kažkoks trintukas, išgrūs iš kabineto. 10

Jaunuolis perėjo nediduką kabinetą ir, akimirką stabtelėjęs, išsidrėbė kėdėje priešais komisaro stalą, ant kurio gulėjo tvarkingai į dvi krūveles sudėlioti popieriai, pora dokumentų segtuvų, du rašikliai, bet nebuvo matyti nė vieno asmeninio daikto. Kabineto sienos taip pat nieko nesakė apie komisarą – jokių nuotraukų, kabėjo tik kardas, matyt, apdovanojimas, ir įrėmintas geriausio kažkurių metų kriminalisto diplomas, o komisarui už nugaros pačiame kitos sienos centre – prezidento portretas, tarsi rodantis, į kieno pečius jis gali atsiremti. – Na, kas atsitiko? – dar kartą nekantriai paragino atvykėlį. – Nežinau, nuo ko pradėti... – pratarė šis. – Nuo pradžios. Tik, žinoma, ne nuo Adomo ir Ievos. – Tai va, šiandien atskridau iš Budapešto į Kauną ir mane oro uoste sulaikė... – Aha. Tai ko prisidirbai? – ne itin didelį susidomėjimą rodančiu tonu paklausė komisaras, nors šmėkštelėjo mintis, kaip šis kadras atsidūrė pas jį Vilniuje. Gal ištrūko kauniečiams iš nagų? Bet tuomet nebūtų atbėgęs pas jį. Ir nepanašus į banditą. Na, smulkus chuliganėlis galėtų būti. Gal ką su mergom prisidirbo? Galėjo... Matyt, buvo ieškomų asmenų sąraše, sulaikė, bet paleido. Tik keista, kad taip greitai. – Čia reikia ilgai pasakoti... – pradėjo atvykėlis. – Ilgai neišeis, neturiu laiko. Pasakok trumpai arba nusiųsiu pas kurį iš savo pareigūnų, – ir jau ėmė žiūrėti į telefoną galvodamas, kuriam pavaldiniui permesti šį ne jo interesų lygio atklydėlį. – Viršininke, kitiems negaliu pasakoti. Mane reketuoja. Šie žodžiai privertė komisarą atsilošti ir nukreipti žvilgsnį nuo telefono aparato į pasakotoją. Tai jau įdomiau. – Kas reketuoja? – „Pitonai“... Girdėjote apie tokius? – Daugiau už tave, – nejučia net išdidžiai atšovė komisaras. Čia jau visai įdomu. Lyg tyčia abu ant stalo gulintys segtuvai ir buvo apie „pitonus“. Net keista, kad toks sutapimas. Atėjo laikas 11

semti tuos šliužus, įsipyko jie, tiesa, pamario kraštui, o ne Kaunui. Dabar jais daugiausia ir užsiima, bet vis dar nėra nieko rimto, už ką būtų galima juos semti. „Šis pienburnis daug naudos neduos, bet gal vis šis tas“, – svarstė komisaras, įsmeigęs įdėmų žvilgsnį į atvykėlį, tarsi tik dabar jį būtų pamatęs. – Pasakok viską iš pat pradžių. Išklausysiu. – Viskas prasidėjo labai seniai, prieš aštuonerius metus, atrodo, 1993-iaisiais. Ir ne man. Mano pusbroliui Ignui. Jis gyveno Palangoje.

Prieš dvidešimt metų Palangoje Ignas nustėro. Tas keistas, panašus į virpulį pojūtis, išgirdus jos žodžius, kilo nuo kojų aukštyn, užplūdo krūtinę, užėmė kvapą, surakino lūpas. Ką ji kalba? Kaip gali sakyti tokius žodžius? – Beata, kas atsitiko? – pratarė atgavęs žadą. Ne, gal jam tik pasigirdo, kad ji daugiau nenori su juo matytis. Gal pokštauja? O greičiausiai erzina jį. Kaip gali nenorėti su juo matytis po viso to? Prisiminus vėl pasidarė gera, bet kartu veriamai dūrė, kad ji kalba tokias nesąmones. Gal reikėtų nekreipti dėmesio? Kita vertus, vakar jie nesusitiko. Užvakar taip pat sakė negalinti. Visą savaitę neturi jam laiko! Kažkas ne taip, jis tai jautė. Nerimavo. Ir štai tau: „Nenoriu daugiau matytis.“ – Kas atsitiko? Kodėl? – klausia jis dar kartą. Išgirsta telefono ragelyje pagarsėjusį alsavimą, atodūsį ir... – Tiesiog nenoriu daugiau su tavimi susitikinėti. Negi sunku suprasti? Nenoriu! Atsibodo, – jos žodžiai kone vertė iš kojų. Bet baisiausia laukė po akimirkos: pypt, pypt, pypt... – Alio! Alio! Alio, alio... – iš pradžių šaukė, vėliau šnabždėjo į telefono ragelį. Negi padėjo? Taip, padėjo... Gal net sviedė telefoną. Ką daryti? Skambinti tuoj pat dar kartą? O jei nekalbės ir vėl numes? Ne, vis viena reikia mėginti. Ir drebančiom rankom ėmė rinkti jos numerio skaičius. Suklydo, kažkurį ne tą nuspaudė ar per greitai, nes ragelyje tvyrojo tyla. Pradėjo rinkti iš naujo. Atrodo, pavyko. – Klausau, – pasigirdo jos balsas, bet iškart suskambo neslepiamo irzlumo intonacijos. 13

– Beata, kas yr... – maldaujančiai pradėjo jis. – Pasakyk... – Viską pasakiau! – jau užrėkė ji. – Kas tau dar neaišku? Nu-sibo-dai! – suskiemenavo kaip kirviu kapodama. Ne malkas, o jį. Ir šį kartą tikrai tėškė telefono ragelį. Ji – kitame Palangos kampe, kone už trijų kilometrų, bet jam pasirodė, kad girdi, kaip ragelis atsitrenkia į koridoriuje ant spintelės padėtą telefono aparatą, atšoka ir tabaluodamas pakimba ant laido, o tai dar smarkiau ją suerzina. Kone mato jos grimasas. Taip jai ir reikia, neraliuotai aviai. Žąsiai. Vištai. Ne, ne vištai, niekaip ne vištai. Paukštytei. Kokios kojos! O kaklas! Lūpos... Ir visa kita... Ką jam, nelaimėliui, dabar daryti? Dar kartą skambinti? Bus blogai. Čia jau ir taip rimta, o jei dabar iškart paskambins dar sykį, bus visai blogai. Bet tikrai – kas atsitiko? Kodėl ji šitaip? Baisiausia mintis, siaubingiausias įtarimas, kuris – jautė – slėpėsi jo pasąmonėje, vis dėlto prasiveržė: „Gal ji susirado kitą?! Gal įsimylėjo?! O, prakeikta kalė!“ Veržėsi dar blogesni žodžiai, bet juos nurijo. Iš salono, kuriame žiūri televizorių, o naktimis ant sofos miega mama, Ignas nėrė į savo mažytį kambarėlį ir griuvo ant lovos. Visiška tuštuma. Tarsi būtų išsiurbtas. Tuštuma krūtinėje. Ir galvoje. Užsimerkė. Verktų, bet vyrai – ne bobos, neverkia. Jis regėjo Beatos kambarį, sienas, apklijuotas aktorių plakatais, lovą, papuoštą pagalvėlėmis. Ten lankėsi kelis kartus, kai pas Beatą buvo laisvas plotas. Turbūt ir dabar ten likusi viena, nes vasarą jos tėvai daugiausia nakvoja sodo namely. O jei ne viena, jei su kuo nors? Pašoko šios minties lyg elektros nukratytas. Bet kaip patikrinsi? Ir vėl nuvirto ant lovos. Šią naktį neužmigs. Beviltiška net stengtis. Užsimerkia, o akyse – Beata. Iš tikrųjų Beatričė, bet ją visi vadina Beta, tik jis – Beata. Gražiau, užsienietiškiau skamba. Beata... Jis ją pamatė prieš tris savaites, kai grįžo iš mokslų Kaune. Nuėjo su chebra į „Žaltvykslę“. Geriausia Palangos knaipė, dirba naktį. 14

Kai trys merginos įėjo į sceną šokti, iš karto pamatė ją. Akys įsmigo. Taip giliai, kad neįstengė jų atitraukti per visą šokį. Ir per antrą, ir trečią – tas pat. Kitų šokėjų nematė, nors jos irgi nieko... Netgi labai fainos. Bet Beata – pati fainiausia pana visoje Palangoje, nors net Kauno bičai kalba, kokios dailios Palangos mergos. O Beata... Kojos ilgos, liaunos ir standžios kaip... Kaip? Jis net nesugalvoja, su kuo palyginti Beatos kojas. Gal su vienintelio Palangoje „Harley Davidson“, kurį turi Raudeliūnas ir skrodžia naktimis miestą, kurtindamas net ir Kretingą, ratais? Net ir jie ne tokie gražūs. O veža Beata net labiau už Raudeliūno „Harley Davidson“. Kaip pašėlusiai ji šoko! Kojos tiesiog skraidė lyg kokios spyruoklės. Kaip raitė užpakalį... Geriau nė neprisiminti. Ką ten „Harley Davidson“... Ir žurnaluose regėtas „Ferrari“ neprilygsta. O krūtinė ir visa kita... Ilgi kaštoniniai plaukai, sirpios goslios lūpos. Fantastiška buvo į jas pasinerti. Geriau neprisiminti, nes dar numirs daugiau neišragavęs. Bet kaip neprisiminsi? Neatitraukdamas „Žaltvykslėje“ akių nuo Beatos, dar nežinodamas, kad ji Beata, jo Beata – nė nesvajojo, kad ji kada nors galėtų būti jo Beata – gal svajot svajojo, bet neįsivaizdavo, kaip priartėti prie svajonės. Kaip prieiti, užkadrinti? Kaip? Juk prie šokėjos paprastai neprivairuosi. O jei privairuosi, ims ir pasiųs toli toli, o chebra pamačiusi kris iš juoko. Bet viskas įvyko paprasčiau ir staigiau, nei svajojo. Kaip sapne. Merginos pašoko ir nusileido nuo scenos prie joms salės kampe pastatyto staliuko. Neatitraukė nuo jos akių ir toliau. Merginos daug juokėsi. Prie jų prieidavo bernų, pašokdindavo. Visą laiką neatitraukė nuo jos akių. Ir ji tai pamatė. Vogčiomis ėmė žvilgčioti, stengėsi neparodyti, kad jį pastebėjo. Toliau viskas vyko kaip sapne. Jis pats nesuvokė, kaip tai nutiko. Tik staiga atsistojo ir medinėmis kojomis priėjo prie jos. Pakvietė šokti. Ji neatsisakė, jie šoko. Nežinia kaip, neatsimena. Buvo it kuolu trenktas. Kiek kartų užmynė jai ant kojos? Ji juokėsi, kažką sakė. Ir jis kalbėjo. Žodžių neatsimena. Jie nesvarbūs. Svarbiausias žodis – Beata! Jis sužinojo jos vardą. Skambėjo kaip muzika. 15

Ir toliau viskas buvo tarsi sapnas. Jis pasiūlė ją palydėti, ji sutiko. Jie ėjo naktinėmis Palangos gatvėmis, kalbėjo, juokėsi. Jis tikėjosi palydėti ją iki durų ir prašyti, kad leistų paskambinti rytoj. Bet viskas įvyko kitaip. Prie buto durų ji pasakė, kad namuose nieko nėra, ir paklausė, ar nenorėtų dar išgerti arbatos. Toliau jis neatsimena, iškrito kažkurios atminties grandys. Tik regi vaizdą: kambarys, lova, gęsta šviesa. Griūva ant Beatos, ji – ant lovos, pro užuolaidas prasiskverbusiuose gatvės atšvaituose sutavaruoja krūtys, lūpos sminga į lūpas, liežuvis nardo jos gomuriu. Nučiuožia jo kelnės, jis, it krečiamas drugio, smeigia savo iššovusiu peiliu jai tarp šlaunų, nepataiko, jos ranka sugauna, suspaudžia. Ir sutvaksi. Ne širdis. Nors širdis irgi. Sutvaksi visa jėga vamzdis, paleisdamas šūvius. Kokia gėda! Mirs iš gėdos. Nusižudys. Jo syvai varva jos šlaunimis, jaučia patekėjusį glitų skystį pilvu glausdamasis prie jos. Ji dabar jį nublokš pasidygėjusi: piemuo! vaikėzas! terlius! Ji atsidūsta, bet nieko nesako. Ranka vėl sugriebia jo vamzdį. Švelniai suspaudžia, pamaigo. Ir jis įlenda į ją. Įsiveržia, šokinėja kaip pašėlęs. Bet labai trumpai, nes suspurda ir viską, ką turi, išleidžia. Kokia gėda! Kitą dieną jie vėl susitiko. Viskas buvo taip pat, kaip pasinėrus į transą, tik dar geriau ir jau ilgiau. Ir trečią kartą, ir ketvirtą. Jis laukė penkto karto, skaičiavo minutes, akimirkas, kad tik greičiau ateitų vakaras... Ir štai... Ką ji dabar šneka – „nenoriu daugiau matyti“? Ar išprotėjo? Žinoma, neišprotėjo... Tai kas atsitiko? O ji nieko neaiškina, tik sako, kad viskas baigta. Jis net atsisėda lovoje, pamanęs, kad priežastis gali būti kitas kadras. Bet negalėjo ji staiga per dieną į ką nors rimtai įsikirsti? Ir prisiminęs, ką ji darė, kai su juo susipažino, dar tą pačią naktį, vėl krito į pagalvę. O gal grįžo pas kokį savo seną chachalį? Taip, galbūt buvo susipykusi, o tą naktį sutikusi jį bare gal iš keršto atsivedė namo ir... Bet kitą dieną vėl, paskui dar kartą ir dar... Juk jiems buvo taip gera. Abiem buvo gera. 16

Braškindamas lovą, dūsaudamas vertėsi ant šono ir tuo metu nedrąsiai prasivėrė kambario durys. Ne, žinoma, stebuklų nebūna, čia ne Beata. Motina. Ko jai? – Ignuk... – O Dieve, ko tau? – sudejavo suerzintas to malonybinio „Ig nuk“, lyg jam būtų negana bėdų, dar lenda į akis. – Girdžiu, vartaisi lovoj, nemiegi, o jau naktis. Sakau, gal kas blogai? – Mama, viskas gerai, ko čia suki galvą, – jau taikiau, bet verksmingu balsu atsakė jis. Pernelyg verksmingu, nes mama atsiduso dar garsiau nei jis, pro kambario prieblandą nerimastingu žvilgsniu lyg mėgindama atspėti, kas jam, ir atsargiai vėl uždarė duris. Kai tėvas juos paliko prieš dešimt... ne, prieš dvylika metų, ji nesiliauja tupinėti aplink jį – net dabar, tarsi jis vis dar būtų mažas vaikas. Bet tėvo geriau nė neprisiminti, nes visai bus sunku. Užuot vartęsis ir dūsavęs, jis turi sugalvoti, ką daryti. Rimtai įklimpti į ką nors nauja ji dar negalėjo spėti. Nebent į sena... Jis turi sužinoti, kas yra, nors ji ir nesako, o tada atsikovoti ją, jei kas nors mėgina paveržti. Bet kaip išsiaiškinti? Sekti ją? Žinoma, sekti, tai tiesiausias kelias sužinoti tiesą. Bet, velnias, įsidarbino per atostogas „Ramunės“ kavinėje, jau pradėjo dirbti, o sekti reikėtų rimtai – kiaurą dieną, vakarą ir naktį. Ir gal ne vieną, o lyg tyčia jau rytoj ryte devintą turi būti darbe. Mesti darbą? Mama nesupras. Ir pinigų baisiai reikia. Naujus džinsus nusipirktų, Beatą į restoraną nusivestų... Bet kad ji net susitikti nenori! Rytoj turbūt nenusives, bet vėliau – būtinai. Planas iškilo galvoje pats savaime. Darbo mesti neišeina, bet devinta valanda – ne pernelyg anksti, jei kas pas ją nakvojo, turėtų išeiti iš jos namų anksčiau. O jis gali jau prieš septintą stoti sargybon. Atsistos už kampo (ten kitoje pusėje patogus tarpas tarp pastatų, pro Beatos buto langus nematyti) ir stebės gatvę, jos triaukštį namą. Jei išeitų su kuo nors už parankės, viskas iš karto būtų aišku. Tik gali kraujas užvirti – būtų blogai, jei iššoktų iš už kampo ir pribėgęs 17

duotų tam tipui į liūlį. Beata smarkiai įpyktų. Negalima, turi susivaldyti. Gal, kai jie išsiskirtų, ir būtų galima tą kadrą pamokyt. O jei anas išeitų po nakties vienas, be jos, kaip tada suprastų, kur buvo? Pamąstė, kokie ženklai rodytų, kad išėjo iš jos buto. Juk laiptinėje jis negali tupėti, o visų, kas tame name gyvena, nepažįsta, Palanga – didelis miestas. Pamąstė ir nusprendė, kad širdis turėtų pasakyti. O geriausia būtų, kad niekas, bent kiek panašus į jos chachalį, neišeitų. Tai būtų šventė! Gal Beata tik pasiožiavo, gal čia dar visai nerimta, gal tik jį išbando ir greitai vėl viskas bus kaip buvo? Ryte, kai tik pradeda dirbti turgus, nupirks rožių – tiek, kiek turi pinigų, už visus – ir anksti anksti, kai ji dar negalės būti išėjusi iš namų, atneš prie durų ir padės, o tuomet nueis už kampo ir stebės.

Vilniuje , šiais laikais – Jis buvo liesas, visiškai laibas. Vartydamas į Vilnių mūsų atsisiųstoje byloje įsegtas nuotraukas mačiau, kad tai tikras sliekas, nes dar ir aukštas. Vaikėzas. Tikriausiai tai buvo pirmoji jo turėta pana. Įsikliopino iki ausų. Mat dar ir graži. Net labai. Liekna, ilgakojė. Sunku pasakyti, ko ji su juo išvis prasidėjo. Gal kažkuo patraukė jos dėmesį, o tą vakarą buvo išgėrusi ir užsigeidė pasidulkinti. Toks vienos nakties nuotykis. Bet užtruko ilgiau. Jų romanas tęsėsi gal porą savaičių. Ir tada ji pasakė „viskas“, nes tuo metu jau atsirado rimtas kadras, – dėsto komisaras, nepakeldamas akių, įsmeigtų į jau tuščią taurelę. Galvoju, gal reikia atnešti dar po vieną, nes ir mano patuštėjusi, bet kai sukrutu, ketindamas keltis nuo kėdės, komisaras sulaiko: – Sėdėk, dabar aš paimsiu. – Nežinau, ar ta pana, Beta, kai prasidėjo su Ignu, jau buvo pažįstama su tuo kitu – Mariumi. Turbūt taip, nes Palangoje kone visi pažįstami, – tęsė sugrįžęs prie staliuko komisaras. – Nors gal anksčiau su juo dar nebuvo miegojusi. O gal jau ir buvo, ką ten supaisysi, bet tada, kai susipažino su Ignu, jos santykiai su Mariumi greičiausiai strigo ir, matyt, po kelių savaičių vėl atsinaujino. Šito mes neišsiaiškinome. Tai nebuvo svarbu. O Marius buvo mums gerai žinomas paukštis, – komisaras pakėlė taurelę, bet tik sriūbtelėjo ir vėl pastatė ant staliuko. – Jau spėjęs bandito patirties įgyti – reketuodavo pamario verslininkus, nors į zoną ir nebuvo patekęs. Jis nepriklausė „pitonų“ elitui, bet ir eiliniu „torpeda“ jo negalėjai vadinti. Kadaise aktyviai sportavo, net tapo savo svorio kategorijos Lietuvos jaunimo bokso čempionu, 19

bet susidėjo su „pitonais“ ir netrukus metė sportą. Tiesa, formai palaikyti pasportuodavo, kilnodavo svarmenis, prisiaugino dar daugiau raumenų, matyt, todėl saviškiai ir vadino jį Hanteliu. Svarbiausias jo darbas buvo saugoti vieną „pitonų“ lyderį – Bronių Bratkauską, pravarde Bratka. Važinėjo anais laikais labai gera mašina – apynauju mersu, vilkėjo firminiais sportiniais rūbeliais, puošėsi auksinėmis grandinėlėmis ir žiedais, o mergas restoranuose vaišino visokiais „Campari“ ir kitais tuomet prašmatniais gėrimais. Ir net trijų kambarių butą netoli Palangos centro turėjo. Kai jis parodė dėmesį Betai ar atnaujino ankstesnę pažintį, ji, suprantama, pasiuntė mūsų Romeo po velnių. O kai šis neatstojo ir ėmė visur ją sekioti su gėlėmis, pasiskundė savo boksininkui. Komisaras nutilo – lyg kažką prisiminė, lyg susimąstė. Pasukinėjo rankoje taurelę, pateliūskavo, bet nepakėlė prie lūpų. – Na, ir tas banditas jį kaip reikiant atkalė? – klausimu paraginau jį. – Betos boksininkas – kvadratinis bicepsus prisipumpavęs skustagalvis – nė nelaikė Igno varžovu, rimtai į tokį slieką nežiūrėjo, bet, panos prašomas, pamokyti jį tiesiog privalėjo. Čia visas įdomumas ir prasidėjo.

ISBN 978-609-466-029-0

9 786094 660290

VALDAS BARTAS

„Mirtina meilė“ – trečiasis Valdo Barto slapyvardžiu pasira-

Mirtina

meile VALDAS BARTAS

Kriminalinis romanas