Charlaine Harris
R omana s
Iš anglų kalbos vertė Rūta Steponavičiūtė
c 1 skyrius
Palėpė visada buvo laikoma užrakinta – iki pat dienos po močiutės mirties. Tą siaubingą dieną susiradau palėpės rak tą ir atrakinau ją, ieškodama vestuvinės močiutės suknelės, nes man buvo šovusi beprotiška mintis, kad senoji turi būti palaidota apvilkta būtent ja. Vos žengusi žingsnį į palėpę, apsisukau ant kulno ir išėjau, palikusi duris neužrakintas. Po tos įsimintinos datos praėjus porai metų, vėl pastū miau palėpės duris. Vyriai grėsmingai sugirgždėjo, lyg būtų išmušęs Helovino vidurnaktis, o ne brėkšęs saulėtas vėlyvos gegužės trečiadienio rytas. Peržengus slenkstį po kojomis gailiai sudejavo lentos. Mane apsupo tamsūs pavidalai, šner ves užgulė vos juntamas sudusęs tvaikas – seniai pamirštų, nebenaudojamų daiktų kvapas.
6
ch a r l a i n e h a rris
Kai prieš daugelį dešimtmečių pirminiam Stekhausų namui buvo pristatytas antras aukštas, jis buvo padalytas į miegamuosius, tačiau išretėjus gausiausiai Stekhausų kartai, maždaug trečdalis antro aukšto buvo paversta sandėliavimo erdve. Mums su Džeisonu po tėvų mirties atsikėlus gyventi pas senelius, palėpės durys visada būdavo rakinamos. Močiu tė nenorėjo lakstyti mums iš paskos ir tvarkyti, jeigu kartais būtume nusprendę, kad palėpė – puiki vieta žaidimams. Dabar namas priklausė man, o raktas kabėjo ant mano kaklą juosiančios virvelės. Gyvų Stekhausų palikuonių buvo likę tik trys: Džeisonas, aš ir mūsų mirusios pusseserės Hed lės sūnus, mažas berniukas vardu Hanteris. Niūrioje, šešėlių kupinoje prieblandoje pamojavusi, pa gavau nuo lubų nusvirusią grandinėlę ir trūktelėjau. Virš galvos sužibo lemputė, nušviesdama dešimtmečius šeimos kauptus nebereikalingus daiktus ir drabužius. Paskui mane vidun žengė pusbrolis Klodas ir senelio brolis Dermotas. Šis iškvėpė taip garsiai, kad garsas labiau priminė šnarpštimą. Klodas atrodė paniuręs. Buvau tikra, kad jis jau gailisi pažadėjęs man padėti sutvarkyti palėpę, ta čiau tikrai nesiruošiau leisti pusbroliui lengvai išsisukti nuo duoto žodžio, tik ne tada, kai padėti buvo pasiruošęs dar vienas tvirtas vyras. Kol kas Dermotas ėjo ten, kur ir Klo das, todėl šiam pasižadėjus gavau du už vieno kainą. Niekas nežinojo, kaip ilgai tęsis ši situacija. Be to, tą rytą ūmai su vokiau, jog netrukus bus per karšta, kad būtų galima ilgai tverti po namo stogu. Dėl kondicionavimo sistemos, kurią
Mi r ti e s va l a n d a
7
mano draugė Amelija buvo įtaisiusi viename iš miegamų jų, gyvenamosiose antro aukšto patalpose dar buvo galima kęsti, tačiau niekas tikrai neketino švaistyti pinigų įrengti tokiai sistemai visoje palėpėje. – Tai nuo ko gi pradėsime? – pasiteiravo Dermotas. Jis šviesiaplaukis, o Klodas – tamsiaplaukis; juodu atrodė kaip dvi nuostabiai gražios knygų atramos. Kartą paklausiau Klodo, kiek gi jam metų, ir paaiškėjo, kad jis apie tai turi tik labai miglotą supratimą. Fėjos neseka laiko taip kaip mes, tačiau viena aišku: Klodas mažiausiai šimtmečiu vyresnis už mane, tačiau palyginti su Dermotu jis tikras kūdikis: senelio brolis mano, kad už mane jis vyresnis gerais septyniais šim tais metų. Ir nė vienas iš jų neturi nei raukšlelės, nei vieno žilo plaukelio, nei centimetro suvytusios odos. Kadangi jie turėjo daug daugiau fėjų kraujo – aš gi fėja tik aštuntadaliu – atrodėme beveik vienodo amžiaus, maž daug trisdešimties. Tačiau po kelerių metų tai pasikeis. Tada jau atrodysiu vyresnė negu mano tikrai labai seni giminai čiai. Dermotas nepaprastai panašus į mano brolį Džeisoną, tačiau vos prieš dieną suvokiau, kad Džeisono akių kampu čiuose neseniai atsirado daugybė smulkių juoko raukšlelių, tarsi būtų paukščių pripėduota. Dermotas galbūt niekada neturės jokių senėjimo požymių. Nustūmiau visus šiuos samprotavimus į šalį ir pasakiau: – Geriausia būtų nunešti daiktus žemyn, į svetainę. Ten daug šviesiau, bus lengviau atskirti, ką verta išsaugoti, o ko geriau atsikratyti. Kai jau viską išnešime iš palėpės, aš ją iš valysiu jums išvažiavus į darbą.
8
ch a r l a i n e h a rris
Klodui priklausė striptizo klubas Monrou, į kurį jis va žiuodavo kiekvieną dieną, o Dermotas, kaip jau minėjau, keliavo ten, kur ir Klodas. Kaip visada... – Turime tris valandas, – burbtelėjo Klodas. – Tai kibkime į darbą, – tariau, o lūpų kampučiai tarsi savaime pakilo į viršų plačioje ir pernelyg linksmoje šypse noje. Tokia atsarginė mano išraiška. Maždaug po valandos ėmiau rimtai abejoti savo spren dimu, tačiau buvo per vėlu viską mesti. (Kraustymas buvo daug įdomesnis dėl to, kad galėjau stebėti iki juosmens apsi nuoginusius Klodą ir Dermotą.) Mano šeima gyveno šiuose namuose nuo pat Stekhausų atsikraustymo į Renardo apy gardą, o tai atsitiko gerokai seniau nei prieš šimtą penkias dešimt metų. Daiktų, švelniai tariant, buvo prisikaupę. Visai netrukus svetainė buvo sausakimša. Ten atsirado knygų pilnos dėžės, lagaminai, prigrūsti drabužių, baldai, vazos. Stekhausų šeima niekada nebuvo turtinga ir buvo akivaizdu, kad jos nariai visuomet laikėsi nuomonės, jog kaip nors kur nors galima panaudoti bet kokį daiktą, tad nesvarbu, kokie sulamdyti, išklerę ar sulūžę jie buvo, mes vis tiek juos pasilikdavome – dėl visa pikta. Net ir fėjos užsigei dė pailsėti, vargais negalais nuboginusios nepaprastai sun kų medinį darbo stalą laiptais žemyn. Susėdome priekinėje verandoje. Vyrukai sutūpė ant turėklų, aš sudribau ant sū pynių. – Galėtume paprasčiausiai suversti viską į krūvą vidury kiemo ir padegti, – pasiūlė Klodas, nė kiek nejuokaudamas.
Mi r ti e s va l a n d a
9
Klodo humoro jausmas geriausiu atveju neįprastas, o daž niausiai – toks menkas, kad sunku jį pastebėti. – Ne! – mėginau neparodyti susierzinimo. – Žinau, kad šie daiktai nevertingi, tačiau jeigu kiti Stekhausai manė, jog jie turi būti kaupiami, privalau jiems parodyti bent tiek pa garbos ir viską peržiūrėti. – Brangiausioji mano brolio anūke, – prabilo Dermo tas, – bijau, kad Klodo žodžiuose yra tiesos. Pasakyti, kad šis šlamštas „neturi jokios vertės“, būtų per švelnu. Užtenka išgirsti Dermotą kalbantį, kad suprastum, jog jo panašumas į Džeisoną vien paviršinis. Nudelbiau fėjas piktu žvilgsniu. – Na, žinoma, jums daugelis šių daiktų gal ir atrodo vi siškas šlamštas, tačiau žmonėms jie gali pasirodyti bent šiek tiek vertingi, – pasakiau. – Aš, pavyzdžiui, galiu užsimanyti paskambinti Šrivporto teatro trupei, gal jie panorės paimti keletą drabužių ar baldų. Klodas gūžtelėjo. – Tai padėtų dalies jų atsikratyti, – sutiko jis. – Tačiau didžioji dalis audinių netiktų net grindų skudurams. Kai svetainėje pasidarė per ankšta, keletą dėžių išnešėme į verandą, tad dabar Klodas pabaksnojo vieną kojos pirštu. Ant dėžės užklijuota etiketė bylojo, kad viduje sudėtos užuo laidos, tačiau galėjau tik spėti, kaip jos atrodė anksčiau. – Tu teisus, – pripažinau. Pasistūmiau pėdomis nelabai energingai ir kokią minutę pasisupau. Dermotas nužings niavo į namo vidų ir grįžo su stikline persikų arbatos, kurio
10
ch a r l a i n e h a rris
je buvo daug ledukų. Tyliai perdavė stiklinę man. Padėkojau jam ir kurį laiką paniurusi spoksojau į visus tuos senus daik tus, kuriuos kažkada kažkas vertino. – Tebūnie, sukursime tą laužą, – ištariau, paklusdama sveikam protui. – Gal už namo, kur aš paprastai deginu la pus? Dermotas su Klodu pervėrė mane atšiauriais žvilgsniais. – Gerai jau gerai, galime tai padaryti ir čia, ant žvyro, – suskubau pasitaisyti. Kai praėjusį kartą buvo žvyruojamas mano įvažiavimo keliukas, naujo žvyro liko ir stovėjimo aikštelei priešais namą, nužymėtai kraštovaizdžiui formuoti skirtais rąsteliais. – Juk negaliu pasakyti, kad čia lankosi la bai daug svečių. Kol Dermotas su Klodu, baigę darbą, nuėjo nusiprausti ir persirengti, stovėjimo aikštelėje išaugo visai nemaža krū va nenaudingų daiktų, tik ir laukianti degtuko. Beveik visos Stekhausų moterys turėjo atsargoje papildomų antklodžių ir užklotų, kurie dabar buvo tokios pat apverktinos būklės, kaip sudūlėjusios užuolaidos. Labiau nusiminiau pastebėju si, jog daugelis knygų per galybę metų apipelijo ar nuken tėjo nuo pelių. Atsidususi užmečiau jas ant krūvos, nors vien nuo minties apie knygų deginimą man darėsi negera. Vis dėlto sulaužyti baldai, supuvę lietsargiai, dėmėti padėk liukai, senovinis odinis lagaminas su didelėmis skylėmis... niekam daugiau šių daiktų tikrai neprireiks. Visas rastas nuotraukas – tiek įrėmintas, tiek suklijuotas albumuose ar palaidas – sudėjome į dėžę svetainėje. Į kitą
Mi r ti e s va l a n d a
11
dėžę sukrovėme įvairius dokumentus. Radau keletą senų lė lių. Iš televizijos laidų žinojau, kad yra žmonių, kurie kolek cionuoja lėles, todėl galbūt jos bus ko nors vertos. Radome keletą senų šautuvų ir net kardą. Kur tie „Senienų medžio tojų“ vedėjai, kai jų reikia? Vakare besidarbuodama „Pas Merlotę“ papasakojau savo bosui Semui apie nuveiktus dienos darbus. Semas, nedi dukas, bet neįtikėtinai stiprus vyrukas, tuo metu šluostė dulkes nuo butelių už baro. Lankytojų buvo nedaug. Tie są pasakius, pastarąsias keletą savaičių verslas sekėsi nekaip. Nežinojau, ar nuosmukis prasidėjo dėl to, kad buvo užda ryta vištienos perdirbimo gamykla, ar dėl to, kad kai ku riems žmonėms nepatiko faktas, jog Semas yra metamorfas. (Dviesmiai mėgino pamėgdžioti sėkmingą vampyrų įsilie jimą į visuomenės gretas, tačiau jiems nepavyko taip gerai.) Be to, netoliese – vos už šešiolikos kilometrų važiuojant valstijas jungiančiu greitkeliu – buvo atidarytas naujas baras „Viko prasčiokų užeiga“. Girdėjau, kad „Prasčiokų užeiga“ rengia įvairius šlapių marškinėlių konkursus, alaus stalo te niso turnyrus, reklaminę akciją „Atsivesk brolužį naktį“ ir panašų šlamštą. Populiarų šlamštą. Šlamštą, kuris susišlavė lankytojus. Nesvarbu, kokia buvo priežastis, mudu su Semu turėjo me laiko pasišnekučiuoti apie palėpes ir senienas. – Šrivporte yra antikvariatas, pavadintas Prašmatnybės, – tarė Semas. – Abu savininkai taip pat yra ir senienų vertin tojai. Galėtum jiems paskambinti.
12
ch a r l a i n e h a rris
– Iš kur tu žinai? – gal ir nelabai taktiškai išsprūdo. – Na, aš išmanau šiek tiek daugiau nei vien baro aptarna vimą, – atkirto Semas, skersakiuodamas į mane. Tada turėjau papildyti alaus ąsotį ant vieno iš savo staliu kų. Grįžusi tariau: – Visai nesistebiu, kad išmanai daugybę dalykų. Aš tik nežinojau, jog domiesi antikvariniais daiktais. – Nesidomiu. Bet Džianalina domisi. Prašmatnybės yra mėgstamiausia jos parduotuvė. Sumirksėjau, mėgindama neatrodyti tokia sutrikusi, ko kia jaučiausi. Džianalina Hoper, su kuria Semas susitikinė jo jau keletą savaičių, buvo tokia nuožmi vilkolakė, kad net buvo paskirta Ilgosios ilties gaujos smogike – nors jai dar tik dvidešimt vieni, o ūgio ji kaip septintokė. Buvo sunku įsivaizduoti, kaip Džianalina restauruoja kokio nors seno vinio paveikslo rėmą ar planuoja pritaikyti plantacijų laikų indaują savo namuose Šrivporte. (Geriau pagalvojus, netu rėjau supratimo, kur ji gyvena. Ar Džianalina iš viso turi namus?) – Tikrai niekaip nebūčiau atspėjusi, – pasakiau, prisi versdama nusišypsoti Semui. Mano asmenine nuomone, Džianalina nepakankamai gera Semui. Savaime aišku, šią nuomonę pasilaikau sau. Na, žinote, visi tie rąstai ir krislai akyse. Pati juk susitikinėjau su vampy ru, kurio nužudymų sąrašas tikrai daug ilgesnis už Džianali nos, nes Erikas mažiausiai tūkstančio metų senumo. Vieną siaubingą akimirką, kurios kartais mus ištinka, suvokiau,
Mi r ti e s va l a n d a
13
kad visi vyrai, su kuriais susitikinėjau – nors manasis sąrašas nėra labai ilgas, – buvo žudikai. Aš taip pat. Turėjau greitai nusikratyti niūrios nuotaikos, nes būčiau panirusi į melancholiją visam vakarui. – Ar turi tos parduotuvės telefono numerį ir vardą žmo gaus, į kurį turėčiau kreiptis? Vyliausi, kad prekiautojai antikvariniais baldais sutiks at važiuoti į Bon Toną. Būtų reikėję išsinuomoti sunkvežimį, kad nuboginčiau visą palėpės turinį į Šrivportą. – Taip, kažkur biure, – pasakė Semas. – Neseniai kal bėjausi su Brenda, viena iš bendrasavininkių, nes noriu nu pirkti Džianalinai ką nors ypatinga jos gimtadienio proga. Jis visai netrukus. Brenda – Brenda Hesterman – kaip tik skambino šį rytą, norėdama pranešti, kad turi keletą daiktų, kuriuos norėtų man parodyti. – Galbūt rytoj galėtume kartu nuvažiuoti jos aplanky ti? – pasiūliau. – Dabar mano svetainė užversta visokiais rakandais, kelis net teko išnešti į priekinę verandą, o geras oras netruks amžinai. – Džeisonas nenorės ko nors pasiimti? – paklausė Semas neužtikrintai. – Na, žinai, šeimos rakandų ar panašiai. – Jis jau pasiėmė apvalų staliuką prieš kokį mėnesį, – pa sakiau. – Bet tikriausiai turėčiau jo pasiteirauti. Trumpai apie tai susimąsčiau. Namas ir jo turinys pri klausė man, nes jį man paliko močiutė. Hmm. Ką gi, pir miausia užbaikime vieną reikalą.
14
ch a r l a i n e h a rris
– Gal pirmiausia paklauskime panelės Hesterman, ar ji iš viso sutiks atvažiuoti. Jeigu ten yra daiktų, kurie ko nors verti, galėsiu pagalvoti ir apie Džeisoną. – Puiku, – tarė Semas. – Gerai sumanei. Tai rytoj tavęs užsuksiu dešimtą. Man toks laikas pasirodė ankstokas, kad jau būčiau atsi kėlusi ir apsirengusi, nes darbavausi vėlyvojoje pamainoje, bet sutikau. Semas atrodė patenkintas. – Galėsi pasakyti, ką manai apie daikčiukus, kuriuos man suruošė Brenda. Bus smagu išgirsti moters nuomonę. Jis perbraukė ranka plaukus, kurie (kaip paprastai) buvo gerokai susivėlę. Prieš keletą savaičių jis juos labai trumpai nusikirpo, todėl dabar jie buvo toje keistoje ataugimo stadi joje. Semo plaukų spalva graži, savotiška rusvai šviesi, tačiau jie iš prigimties garbanoti, todėl dabar ataugdami tiesiog negalėjo pasirinkti, į kurią pusę suktis. Užgniaužiau norą iš sitraukti šepetį ir įvesti ant Semo galvos šiokią tokią tvarką. Paprastas darbuotojas tikrai neturėtų daryti tokių dalykų savo bosui. Prie baro prisiartino ir ant dviejų laisvų aukštų tabure čių įsitaisė Kenedė Kais ir Denis Prido, kurie „Pas Merlotę“ darbavosi atitinkamai kaip pamaininė barmenė ir apsaugi ninkas. Kenedė – tikra gražuolė. Prieš kelerius metus ji tapo pirmąja vicemis „Mis Luiziana“ konkurse ir vis dar atrodė kaip grožio konkurso karalienė. Jos tamsiai rudi, tankūs plaukai blizgėjo, jų galiukai tikriausiai nebūtų drįsę suski
Mi r ti e s va l a n d a
15
linėti. Makiažas buvo nepriekaištingas. Ji reguliariai darė si manikiūrą ir pedikiūrą, o Wal-Mart nebūtų nusipirkusi drabužio, net jeigu nuo to priklausytų jos gyvybė. Prieš keletą metų Kenedės ateitis, kurioje buvo numaty tos vestuvės užmiesčio klube gretimoje apygardoje ir dosnus tėčio palikimas, drastiškai pasikeitė, kai jai teko atlikti pa skirtą bausmę už žmogžudystę. Kaip ir beveik visi mano pažįstami žmonės, maniau, kad jos vaikinas nusipelnė savo likimo, ypač pamačiusi Kenedės veido nuotraukas iš policijos nuovados – ištinusio, beveik juodo nuo mėlynių. Vis dėlto paskambinusi greitosios pa galbos telefonu, mergina prisipažino į jį šovusi, o jo šeima buvo gana įtakinga, todėl Kenedė niekaip nebūtų galėjusi išvengti teisminio proceso. Ji sulaukė lengvesnio nuospren džio ir buvo paleista anksčiau laiko už gerą elgesį, nes mokė kitas kalines taisyklingos laikysenos ir išvaizdos priežiūros subtilybių. Kad ir kaip ten būtų, Kenedė pabuvojo kalėjime. Išėjusi išsinuomojo nedidelį butą Bon Tone, kur gyveno jos teta Marsija Albanezė. Semas pasiūlė jai darbą beveik vos išvydęs, o ji sutiko taip pat iš karto. – Labutis, – Denis kreipėsi į Semą. – Gal sutaisysi mums du mochito kokteilius? Semas ištraukė mėtas iš šaldytuvo ir ėmėsi darbo. Aš per daviau jam supjaustytas žaliąsias citrinas, kai gėrimai buvo beveik paruošti. – Ką judu veiksite šiandien vakare? – paklausiau. – Beje, Kenede, atrodai labai dailiai.
įsigykite
knygą dabar