MIRTIES KĄSNIS

Pirmoji Agatos Reizin byla

Detektyvas

Iš anglų kalbos vertė

KAROLINA MASAITYTĖ

Vilnius, 2024

PIRMAS SKYRIUS

Agata Reizin sėdėjo prie ką tik nukraustyto stalo savo biure Pietų Moltono gatvėje, Londono Meifero rajone. Iš priimamojo sklido balsų šurmulys, skambėjo taurės. Pavaldiniai rengė jai atsisveikinimo vakarėlį.

Ji išėjo į išankstinę pensiją. Per daugelį sunkaus darbo metų sukūrė klestinčią viešųjų ryšių bendrovę. Darbininkų klasės atžala iš Birmingamo nuėjo ilgą kelią. Išgyveno nelaimingą santuoką – po skyrybų liko sugniuždyta, bet kupina ryžto prasimušti. Visa jos veikla ir pastangos pakluso vienai svajonei: įsigyti namuką Kotsvolde. Anglijos širdimi vadinamas Kotsvoldas – vienas iš žmogaus sukurtų pasaulio stebuklų: vaizdingi kaimeliai su auksaspalvio kalkakmenio namais, gražiais sodais, vingiuotais žaliais keliukais ir senovinėmis bažnyčiomis. Vaikystėje ji praleido čia trumpas stebuklingas atostogas. Nemėgę šios vietos tėvai mieliau būtų ilsėjęsi įprastame kurorte, bet Kotsvoldas įkūnijo viską, ko ji kada nors troško: grožį,

ramybę ir saugumą. Todėl nuo pat mažens tvirtai apsisprendė, kad vieną dieną įsikurs viename iš tų gražių, ramių kaimelių, toli nuo didmiesčio triukšmo ir smarvės.

Kai gyveno Londone, taip ir nebuvo grįžusi į Kotsvoldą –norėjo išsaugoti svajonę. Ir tik neseniai nusipirko trokštamą namuką Karselio kaime. Gaila, kad jis vadinosi tiesiog Karselis, o ne tokiu intriguojančiu apylinkėms būdingu pavadinimu kaip Čiping Kamdenas, Aston Magna, Žemutinis Skerdimas. Vis dėlto namas buvo tobulas, o kaimas įsikūręs atokiau nuo įprastų turistų kelių, todėl čia nebuvo nei amatininkų krautuvėlių, nei arbatinių, nei kasdien zujančių ekskursijų.

Agatai buvo penkiasdešimt treji. Lygūs rudi plaukai, blankus kvadratinis veidas, kresna. Kalbėjo gryna Meifero tartimi ir tik labai susijaudinusi ar nerimaudama prabildavo vaikystės laikų sniaukrojančiu balsu, likusiu iš Birmingamo. Stokojo žavesio, būtino viešiesiems ryšiams, tačiau puikiai išmanė gerosios ir blogosios policininkės vaidmenį.

Savo pasiekdavo tai gąsdindama, tai liaupsindama pašnekovus. Žurnalistai dažnai pristatydavo Agatos klientus, kad tik jos atsikratytų. Juolab ji buvo emocinio šantažo meistrė. Ir kiekvieną, kuris neapdairiai priimdavo dovaną ar kvietimą pietauti, begėdiškai spausdavo atsilyginti už paslaugą.

Pavaldiniai – silpni, lengvabūdžiai žmonės, garbinantys tuos, kurių bijo, ją mėgo. Agata garsėjo kaip valdinga, tvirto būdo moteris – ir kaip visos tvirto būdo moterys, rėžiančios tiesą, neturėjo tikrų draugų. Darbas atstojo jai asmeninį gyvenimą.

Ji pakilo ketindama prisidėti prie vakarėlio ir staiga sunerimo – tai nutikdavo retai. Jos laukė ilgos, tuščios dienos: jokios veiklos nuo ryto iki vakaro, jokio bruzdesio, jokio triukšmo. Kaip reikės ištverti?

Nuginusi šią mintį peržengė Rubikoną – priimamojo slenkstį – ir nuėjo atsisveikinti.

– Štai ir ji! – šūktelėjo Rojus, vienas jos padėjėjų. – Sumaišiau ypatingą šampano kokteilį, Age. Sakau tau, tiesiog iš kojų verčia.

Agata paėmė taurę. Sekretorė Lulu įteikė jai dailiai įvyniotą dovaną. Įkandin sekė kiti su savo lauktuvėmis. Gerklę užgniaužė gumulas. Įkyrus balselis galvoje vis kartojo: „Ką tu padarei? Ką tu padarei?“ Lulu padovanojo buteliuką kvepalų, Rojus – kaip ir galėjai tikėtis – gundomas kelnaites atviru tarpkoju. Kažkas atnešė sodininkystės vadovą, vazą.

– Kalbą! Kalbą! – šaukė Rojus.

– Dėkoju jums už viską, – prabilo Agata kimiu balsu. –Galų gale aš neiškeliauju į Kiniją. Visada galite mane aplankyti. Jūsų naujieji viršininkai iš „Pedman“ pažadėjo nieko nekeisti, tad, tikiuosi, visi dirbsite kaip ir anksčiau. Dėkoju už dovanas. Jos neįkainojamos, išskyrus tavąją, Rojau. Vargu ar tokio amžiaus rasiu, kur ją pritaikyti.

– Ką gali žinoti, – vyptelėjo tas. – Koks sudiržęs ūkininkas ims ir nusitemps tave į krūmus.

Agata išgėrė dar kokteilio, suvalgė keletą sumuštinių su rūkyta lašiša. Lulu sukrovė dovanas į du pirkinių maišelius ir Agata paskutinį kartą nusileido „Reizin reklamos“ laiptais. Bondo gatvėje alkūne nustūmė liesą, nervingą verslininką, ką tik susistabdžiusį taksi.

– Aš pirma jį pamačiau, – įžūliai pareiškė ir liepė vairuotojui važiuoti į Padingtono stotį.

15.20 ji sėdo į Oksfordo traukinį ir užėmė kampinę vietą pirmos klasės vagone. Kotsvolde viskas buvo parengta. Interjero dekoruotoja iš pagrindų pertvarkė namą. Maršo Mortono stotyje paliktu automobiliu Agata ketino pasiekti gretimą

Karselį. Butas Londone jau buvo parduotas, o kraustymo įmonė nugabeno daiktus. Pagaliau laisva Agata galėjo atsipūsti. Daugiau nebereikia ginčytis su įnoringomis popmuzikos žvaigždėmis ar rūpintis besiaikštijančių mados namų reklamos kampanijomis. Nuo šiol ji gali daryti, ką nori.

Užsnūdusią pažadino traukinio palydovo šūksnis: „Oksfordas. Atvykome į Oksfordą. Kelionės galas.“

Agata vėl susimąstė apie „Britų geležinkelių“ pamėgtą žodžių junginį – kelionės galas. Kaip koks antkapio užrašas.

Kodėl nepasakius tiesiai: paskutinė maršruto stotis? Purvinas ekranas virš antrojo perono pranešė: traukinys į Čarlberį, Kinghamą, Maršo Mortoną ir dar kelis miestelius iki

Herefordo išvyksta iš trečiosios aikštelės. Sugriebusi maišelius Agata perėjo tiltą. Buvo šalta, pilka diena. Džiaugsmas, kurį sužadino nepatirta laisvė ir Rojaus kokteiliai, pamažu blėso.

Traukinys lėtai pajudėjo iš stoties. Iš vienos pusės šmėsčiojo baržos, iš kitos – krūmais apaugę sklypai. Netrukus juos pakeitė platūs laukai, užtvindyti neseniai praūžusio lietaus. Vaizdas vis labiau slėgė.

Keista, – toptelėjo jai. Pasiekiau, ko visada troškau. Aš tiesiog pavargau, ir tiek.

Artėdamas prie Čarlberio sąstatas sulėtino greitį ir galiausiai visiškai sustojo, kaip įprasta „Britų geležinkeliams“. Keleiviai kantriai sėdėjo, klausydamiesi virš plynų laukų ūžiančio vėjo. Kodėl mes elgiamės kaip paklydusios avys, –svarstė Agata. Kodėl britai tokie baikštūs ir pakantūs? Kodėl niekas nešūkteli palydovui ir nepaklausia, kodėl traukinys sustojo? Guvesnių tautų atstovai nesileistų taip stumdomi. Ji padvejojo, gal vertėtų atsistoti ir pačiai paieškoti konduktoriaus. Tada prisiminė, kad niekur nebeskuba. Išsitraukė stotyje nusipirktą „Evening Standard“ ir įniko skaityti.

Po dvidešimties minučių girgždėdamas ir cypdamas traukinys pajudėjo. Dar po dvidešimties kirto Čarlberį ir įvažiavo į mažutę Maršo Mortono stotį. Agata išlipo. Automobilis tebestovėjo ten, kur paliktas. Kelionės pabaigoje ji ėmė baimintis, kad jį pavogė.

Maršo Mortone buvo turgaus diena. Agata lėtai riedėjo pro prekystalius, čia buvo prekiaujama viskuo: nuo žuvies iki baltinių – ir nuotaika iškart pasitaisė. Antradienis. Taigi turgus būna antradienį. Reikia atsiminti. Už Mortono naujutėlis sabas pasuko į Borton on de Hilį – jį Agata pravažiavo nesustodama. Ji beveik namie. Namie! Pagaliau namie!

Palikęs A-44 greitkelį automobilis lėtai leidosi į Karselio kaimą, įsikūrusį Kotsvoldo slėnyje.

Net šio krašto matais kaimelis buvo labai gražus. Palei kelią driekėsi dvi ilgos eilės namų pramaišiui su parduotuvėmis: vieni – žemi medinukai šiaudiniais stogais, kiti – šilto auksinio kalkakmenio, dengti šiferiu. Viename gale užeiga „Raudonasis liūtas“, kitame – bažnyčia. Nuo pagrindinės

bėgo šalutinės gatvelės – senutėliai namukai čia glaudėsi vienas prie kito, lyg ieškotų atramos. Sodai skendo vyšnių, forsitijų ir narcizų žieduose. Kaimelyje buvo senamadė galanterija, paštas, universalinė parduotuvė, mėsinė ir krautuvėlė, kaip matyti, prekiaujanti vien sausomis gėlėmis ir beveik nuolat uždaryta. Atokiau už kalvelės – keli savivaldybės namai, kuriuos nuo kaimo skyrė policijos nuovada, pradinė mokykla ir biblioteka.

Nuošalus Agatos namukas slėpėsi pačiame vienos šalutinės gatvelės gale. Ir atrodė lyg paveikslėlis iš kalendorių, kuriuos ji rinko vaikystėje: žemas, šviežių šiaudų, tiksliau, Norfolko nendrių, stogu, suveriamais langais, pastatytas iš auksinio vietinio akmens. Priešais – sodelis, už namo – siaura vaismedžių eilė. Kitaip nei dauguma Kotsvoldo gyventojų, ankstesnis šeimininkas nemėgo sodininkauti. Čia driekėsi tik veja ir stiepėsi keli menki nereiklių veislių krūmai, sodinami viešuosiuose parkuose.

Laukujės durys vedė į mažą tamsų prieškambarį. Dešinėje – svetainė, kairėje – valgomasis. Gale – naujame priestate įrengta erdvi kvadratinė virtuvė. Laiptais galėjai pakilti į du žemus miegamuosius ir vonios kambarį. Kambarių lubas puošė atviros sijos.

Naujoji šeimininkė suteikė interjero dekoruotojai visišką laisvę. Viskas atrodė, kaip dera, ir vis dėlto... Agata stabtelėjo prie svetainės slenksčio. Regis, nieko netrūko. Sofa ir du foteliai, aptraukti Sandersono lininiu audiniu, šviestuvai, kavos staliukas stikliniu stalviršiu, ugniakuro grotelės –viduramžių kopija, virš židinio atbrailos prikalti žalvariniai

pakinktai; ant medinių sijų sukabinti alaviniai puodeliai ir figūriniai alaus bokalai, sienas puošė nublizginti seni ūkio padargai. Visa tai priminė teatro dekoracijas. Agata nuėjo į virtuvę ir įjungė šildymą. Prašmatni kraustymosi įmonė net sukabino drabužius į miegamojo spintą, o knygas sudėjo į lentynas, tad pačiai nebeliko, ką veikti. Ji pasuko į valgomąjį.

Ilgas blizgus karščiui atsparus stalas, Viktorijos laikų kėdės. Ant sienos – Eduardo laikų paveikslas: mergaitė su suknele šviesiame sode. Velso indauja su mėlynomis ir baltomis lėkštėmis, gėrimų vežimėlis. Dar vienas elektrinis židinys su dirbtinėmis malkomis. Grynai angliško stiliaus miegamieji viršuje. Ji jautėsi ne šeimininkė, o veikiau viešnia beveidės nepažįstamosios namuose ar prabangiame vasarnamyje.

Šiaip ar taip, reikėjo pavakarieniauti. Metų metus valgiusi restoranuose ir užsisakydavusi maistą į namus, Agata pagaliau nusprendė išmokti gaminti. Todėl virtuvės lentynoje tviskėjo naujutėlės kulinarijos receptų knygos.

Pasiėmusi rankinę pasuko prie durų. Atėjo laikas apžiūrėti tas kelias kaimelio krautuves. Nekilnojamojo turto agentas įspėjo, kad daugelis jų buvo uždarytos ir virto prašmatniais užmiesčio gyvenamaisiais namais. Dėl šio sąstingio gyventojai vertė bėdą atvykėliams. Tačiau tikrasis kaltininkas buvo automobilis – patys mieliau važiuodavo į Stratfordo ar Ivšamo prekybos centrus, užuot brangiai apsipirkę vietoje.

Prie pat pagrindinės gatvės Agata prasilenkė su pagyvenusiu vyru. Jis kilstelėjo ranką prie kepurės ir žvaliai palinkėjo labo vakaro. Visi sutiktieji persimesdavo su ja keliais žodžiais – įprastu geros dienos ar koks bjaurus oras. Nuotaika

pasitaisė. Londone ji nepažinojo net kaimynų ir toks netikėtas draugiškumas džiugino.

Ji apžiūrėjo mėsinės vitriną ir nusprendė, kad virtuvė palauks dar kelias dienas. Universalinėje nusipirko itin aštraus vindalu kario, kurį ketino pasišildyti mikrobangų krosnelėje su gatavais ryžiais. Ir čia visi elgėsi labai maloniai. Prie durų stovėjo senų knygų dėžė. Iki šiol ji skaitydavo literatūrą apie tobulėjimą, daugiausia – negrožinę. Dėžėje buvo sučiuręs „Vėjo nublokštų“ tomelis – pagauta postūmio Agata jį nusipirko.

Grįžusi į namus sukrovė ant grotelių ir uždegė kelias dirbtines pliauskas – suspaustų pjuvenų ritinius – ir netrukus židinyje jau liepsnojo ugnis. Nutraukė nėrinių servetėlę, kuria interjero dekoruotoja buvo dailiai pridengusi ekraną, ir įjungė televizorių. Kažkur, kaip įprasta, vyko karas ir naujienų laida, kaip įprasta, jį nušvietė. Laidos vedėjas ir reporteris gyvai šnekučiavosi. „Žodis tau, Džonai. Ką gali papasakoti apie susiklosčiusią situaciją? Ką gi, Piteri...“ Toliau – vėlgi kaip įprasta – prakalbo ekspertas iš studijos. Agata stebėjosi, kam apskritai siųsti žurnalistą į krizės zoną. Vaizdas priminė reportažus iš Persijos įlankos karo, kai per naujienas nuolat šmėkščiodavo reporteris, įsitaisęs po palme prie kažkokio Rijado viešbučio. Tikras pinigų švaistymas! Specialusis korespondentas neturėjo ką pasakyti ir būtų buvę kur kas pigiau nufilmuoti jį po palme Londono studijoje.

Agata išjungė televizorių ir pasiėmė „Vėjo nublokštus“. Tikėjosi lengvo skaitalo, išblaškančio po sunkaus darbo metų, bet romanas pasirodė neapsakomai geras. Iki šiol ji

rinkdavosi tik tokias knygas, kurios galėjo padaryti įspūdį kitiems. Ugnis spragsėjo ir spragsėjo, o Agata skaitė tol, kol gurgiantis skrandis priminė pasišildyti karį. Gyvenimas nusisekė. Praėjo savaitė. Agata, kaip visada strimgalviais, apžiūrėjo lankytinas vietas: Voriko pilį, Šekspyro gimtinę, Blenimo rūmus, per audrą ir lietų klaidžiojo po Kotsvoldo kaimelius, susigūžusius po pilku dangumi. Temstant grįždavo į savo tylų namuką – ir tik neseniai atrasta Agata Kristi padėdavo jai trumpinti vakaro valandas. Buvo užsukusi į „Raudonąjį liūtą“. Paprastutėje užeigoje žemomis lubomis buvo linksma, šeimininkas – puikiai nusiteikęs. Ir čia vietiniai ją draugiškai pašnekino, bet viskas tuo ir baigėsi. Agata būtų įveikusi įtarų priešiškumą, bet šis gluminantis geranoriškumas trukdė iš tikro suartėti. Ji ir taip sunkiai susidraugaudavo, o kaimiečiai neskubėjo įsileisti atvykėlių. Nerodė atviro nepalankumo. Iš pažiūros visus priimdavo išskėstomis rankomis. Tačiau Agatos atvykimas nesudrumstė ramios kaimelio gyvenimo tėkmės. Niekas jos nepakvietė arbatos. Niekas nesmalsavo, kas ji tokia. Į namus neužsuko nei vikaras, nei koks atsargos pulkininkas su žmona – taip visada būdavo Agatos Kristi knygose. Visi pokalbiai apsiribodavo labu rytu, laba diena ar keliais žodžiais apie orą. Pirmą kartą gyvenime Agata pajuto vienatvę – ir susirūpino.

Virtuvės langai namo gale išėjo į aukštas Kotsvoldo kalvas, už kurių plytėjo šurmuliuojantis ir skubantis pasaulis.

Agata jautėsi svetimšalė, įkalinta po nendriniu savo namuko stogu, atkirsta nuo gyvenimo. Tylus balselis, Londone šnabždėjęs: „Ką tu padarei?“, rėkte rėkė.

Staiga ji nusijuokė. Iki Londono – tik pusantros valandos traukiniu, o ne tūkstantis kilometrų! Rytoj iš pat ryto nuvažiuos aplankyti buvusių pavaldinių, papietaus „Caprice“ restorane, tada galbūt pasižvalgys po knygynus ko lengvo paskaityti. Praleis Mortono turgų, bet jis būna kiekvieną savaitę.

Kitą rytą nušvitusi saulė antrino gerai nuotaikai. Išaušo puiki pavasario diena. Vyšnia sodo gale, vienintelė ankstesnio šeimininko duoklė grožiui, kėlė į žydrą dangų sunkias, žydinčias šakas. Lepindamasi įprastais pusryčiais: puodeliu tirpios juodos kavos ir dviem cigaretėmis su filtru – Agata grožėjosi žiedais

Atostogų jausmas lydėjo ją visą kelią – per vingiuotą įkalnę iš kaimelio pro Borton on de Hilį ir toliau, iki pat Maršo Mortono.

Padingtono stotyje ji godžiai įkvėpė išmetamosiomis dujomis tvoskiančio sostinės oro ir pajuto grįžtanti į gyvenimą. Važiuodama taksi į Pietų Moltono gatvę susigriebė negalėsianti palinksminti buvusių pavaldinių jokiu šmaikščiu nutikimu. „Mūsų Agė akimirksniu taps kaimo karaliene“, – andai pareiškė Rojus. Kaip reikės paaiškinti, kad Karselis nepastebėjo didžiosios ir baisiosios Agatos Reizin?

Išlipusi iš taksi Oksforde, Agata pasuko į Pietų Moltono gatvę. Įdomu, kaip pasijus išvydusi „Pedman“ iškabą ten, kur kadaise buvo jos pavardė?

Ji sustojo prie laiptų, vedančių į senąjį biurą, įsikūrusį virš paryžietiškos suknelių parduotuvės. Jokio naujo užrašo, tik šviežias dažų kvadratėlis slėpė buvusį „Reizin reklamos“ pavadinimą.

Užlipo į viršų. Tvyrojo mirtina tyla. Paklebeno duris. Užrakinta. Suglumusi grįžo į gatvę ir nužvelgė langus. Viename išvydo didelį plakatą: raudonomis raidėmis švietė užrašas PARDUODAMA ir prabangios nekilnojamojo turto agentūros pavadinimas.

Nukabinusi nosį ji pasigavo taksi iki Londono Sičio: „Pedman“ būstinė buvo Čipsaido gatvėje, – pasiryžusi susitikti su vykdančiuoju direktoriumi ponu Vilsonu. Baisiai nuobodžiaujanti sekretorė ilgiausiais kada nors matytais nagais tingiai pakėlė ragelį. Tada tarstelėjo: „Ponas Vilsonas užimtas“ ir grįžo prie savo horoskopo moterų žurnale.

Agata išplėšė žurnalą jai iš rankų ir pasilenkusi per stalą sušnypštė:

– Pakelk savo liesą sėdynę ir pranešk tam sukčiui, kad man reikia su juo pasikalbėti.

Viešnios akys degė pykčiu ir cyptelėjusi sekretorė paknopstomis nulėkė laiptais. Pasinaudojusi akimirka Agata spėjo perskaityti savo horoskopą: „Ši diena gali būti svarbiausia jūsų gyvenime. Tik nepraraskite savitvardos.“ Klupdama beprotiškais aukštakulniais sekretorė grįžo ir sušnabždėjo:

– Ponas Vilsonas jūsų laukia. Malonėkite su manimi...

– Aš žinau kelią, – burbtelėjo Agata ir įnirtingai taukšėdama patogiais plokščiapadžiais nužygiavo į viršų.

Ponas Vilsonas pakilo jos pasveikinti. Išpuoselėtas, pliktelėjęs mažulis auksiniais akiniais, švelniomis rankomis ir saldžia šypsena priminė gydytoją iš Harlio gatvės, o ne viešųjų ryšių bendrovės direktorių.

– Kaip drįstate parduoti mano biurą? – iškart užsipuolė Agata.

– Ponia Reizin, biuras ne jūsų, – jis brūkštelėjo delnu plaukų likučius. – Pati perleidote verslą mums.

– Bet jūs pažadėjote išlaikyti darbuotojus.

– Ir laikėmės pažado. Dauguma pasirinko išeitines išmokas. Mums nereikia papildomų patalpų. Visi reikalai tvarkomi čia.

– Paklausykit, taip nevalia!

– Ne, tai jūs manęs paklausykite, ponia Reizin. Aš galiu daryti, ką noriu. Pati pardavėte visą verslą. O dabar, jums leidus, norėčiau grįžti prie darbo.

Jis atsilošė krėsle. Agata Reizin garsiai ir labai vaizdingai išdėstė, kur jis turėtų eiti ir ką ten veikti su pačiu savimi.

Tada trinktelėjo durimis.

Išlėkus į gatvę akys pritvinko ašarų.

– Ponia Reizin?.. Age? – pasigirdo už nugaros.

Ji apsigręžė. Priešais stovėjo Rojus. Įprastus džinsus, ryškius marškinius ir auksinius auskarus pakeitė santūrus kostiumas.

– Užmušiu tą niekšą Vilsoną, – šnypštė Agata. – Ką tik išdėjau, ką apie jį manau.

Rojus krūptelėjo ir atšlijo.

– Oho, saulele, tada man geriau su tavimi nesirodyti. Nors pati pardavei jam bendrovę.

– Kur Lulu?

– Pasiėmė išeitinę už atleidimą ir išskrido degintis į Kosta Bravą.

– O Džeinė?

– Gavo vietą „Friends Scotch“ viešųjų ryšių skyriuje. Ar gali įsivaizduoti? Įdarbinti alkoholikę viskio bendrovėje?

Per metus išleis per gerklę visą jų pelną.

Agata pasiteiravo apie kitus. Naujiems šeimininkams liko dirbti tik Rojus.

– Tai dėl „Trendies“, – jis paminėjo popgrupę, vieną iš buvusių jos klienčių. – Jei atsimeni, jos lyderis Džošas visada mane mėgo. Taigi, kad išlaikytų grupę, „Pedman“ turėjo išlaikyti mane. – Ar tau patinka, kaip dabar atrodau? – jis apsisuko priešais Agatą.

– Ne, – atkirto ta. – Tau netinka. Beje, gal norėtum aplankyti mane šį savaitgalį?

– Mielai atvažiuočiau, širdele, bet turiu daug darbo, –Rojus suraukė kaktą. – Tas Vilsonas tikras vergvaldys. Man reikia eiti.

Jis nuskubėjo į agentūrą. Agata liko viena gatvėje.

Pamėgino sustabdyti taksi, deja, visi buvo užimti. Nupėdinusi iki Banko stoties išgirdo, kad metro streikuoja.

– Ir kaip man nusigauti iki kito miesto galo? – sumurmėjo sau.

– Pabandykite turistiniu laiveliu. Prieplauka prie Londono tilto, – pasiūlė vyras.

Kol Agata klibinkščiavo iki Londono tilto, išvėsusį pyktį pakeitė liūdesys. Prieplauka prie Londono tilto priminė

baltųjų apykaklių evakuaciją: įsikibę portfelių nervingi vyrai ir moterys grūmėsi dėl vietos ekskursinių laivelių flotilėje.

Agata stojo į eilės galą ir pamažu stūmėsi plūduriuojančia prieplauka. Kai galiausiai pavyko įlipti į didelį seną pramoginį garlaivį, tą dieną vėl grįžusį į rikiuotę, ją šiek tiek pykino. Gerai, kad bent baras veikė. Tvirtai spausdama didelę taurę džino su toniku pakilo į laivagalį ir įsitaisė atokaitoje, pasirinkusi vieną iš senamadžių aukso ir raudono pliušo foteliukų, dar puošiančių Temzės laivus.

Laivas pajudėjo saulės nutvieksta upe. Pro akis tarsi bėgo viskas, ko ji atsisakė – ankstesnis gyvenimas, Londonas.

Po tiltais pranėręs laivas aplenkė Viktorijos krantinėje susigrūdusius automobilius ir pasiekė Čaringo Kryžkelės prieplauką, čia Agata išlipo. Neberūpėjo nei pietauti, nei vaikščioti po parduotuves, norėjosi tik grįžti į savo namuką, išsilaižyti žaizdas ir pasvarstyti, ko imtis toliau.

Nuo Trafalgaro aikštės ji pasuko Malu pro Bakingamo rūmus ir toliau Konstitucijos pylimu. Požemine perėja pasiekė Decimo Bartono vartus, aplenkė Velingtono hercogo rūmus ir atsidūrė Haid Parke. Per parką nužingsniavo link

Beisvoterio ir Padingtono.

Iki šiol ji be atodairos veržėsi į priekį ir visada žinojo, ko nori. Puikiai mokėsi, tačiau penkiolikos tėvų spaudžiama metė mokyklą, mat vietos sausainių gamykloje atsirado gera vieta. Tada buvo liesa, blyški, jautri mergaitė. Šiurkščios darbininkės ją erzino, namuose geriantys gimdytojai kėlė pasibjaurėjimą. Todėl ji ir plušo viršvalandžius. Papildomus pinigus laikė taupomojoje sąskaitoje, kad nepasiektų tėvai.

Kol nusprendė – gana ir nė neatsisveikinusi išvyko į Londoną. Vieną vakarą, kai motina ir tėvas buvo mirtinai girti, tiesiog išslinko pro duris su lagaminu.

Londone ji septynias dienas per savaitę dirbo padavėja, kad apmokėtų stenografijos ir mašinraščio kursus. Baigusi mokslus įsidarbino sekretore viešųjų ryšių agentūroje.

Ir vos pradėjusi dirbti įsimylėjo Džimį Reiziną, jauną mėlynakį gražuolį tankiomis juodomis garbanomis. Vaikinas niekur nedirbo, bet Agata vylėsi, kad vedęs susitupės. Pirmas vedybinio gyvenimo mėnuo parodė: nuo vilko užbėgo ant meškos. Vyras gėrė. Vis dėlto ji praleido su juo ištisus dvejus metus – išlaikė šeimą ir taikstėsi su smurtu. Vieną rytą nužvelgusi lovoje knarkiantį murziną ir nesiskutusį sutuoktinį paliko jam ant krūtinės keletą anoniminių alkoholikų lankstinukų, susikrovė daiktus ir išsikraustė.

Džimis žinojo, kur ji dirba. Ji tikėjosi, kad užsuks bent jau dėl pinigų, bet jis taip ir nepasirodė. Kartą pati grįžo į skurdų kambarį Kilburne, kur juodu gyveno, bet vyras buvo dingęs.

Agata niekada nesikreipė dėl skyrybų: manė, kad jis miręs, ir neketino dar kartą tekėti. Metams bėgant ji vis labiau diržo, labiau pasitikėjo savimi ir drąsiai puldavo į kovą. Liesutė, drovi mergaitė virto ambicinga, įžūlia verslininke. Darbas tapo jos gyvenimu. Ji rengėsi brangiais drabužiais ir pasižymėjo pomėgiais, deramais kylančiai viešųjų ryšių žvaigždei. Ją pastebėjo, jai pavydėjo ir Agata buvo patenkinta.

Kol pasiekė Padingtono stotį, nuotaika pasitaisė. Ji pasirinko naują gyvenimą ir pasieks savo. Karselio kaimas dar pamatys, kokia iš tikro yra Agata Reizin.

ĮSIGYKITE KNY

GĄ DABAR