RACHEL SCHNEIDER
Serijos „Ugnis ir metalas“ pirma knyga
Iš anglų kalbos vertė Asta Buckiūnaitė
VILNIUS, 2026
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt
ISBN 978‑609‑444‑615‑3
Versta iš: Rachel Schneider, Metal Slinger, New York: Saturday Books, 2024.
METAL SLINGER
Copyright © 2024 by Rachel Schneider
© Asta Buckiūnaitė, vertimas į lietuvių kalbą, 2026
© Murphy Rae, dizainas, 2026
© Leidykla „Sofoklis“, 2026
Tai grožinės literatūros kūrinys. Visi šiame romane vaizduoja mi personažai, organizacijos ir įvykiai yra autoriaus vaizduotės vaisius.
1 skyrius
yra kelias, – patvirtinu planą. Kajus pritariamai linkteli.
– Taip, bet niekas neis pavieniui. – Jis susiriša šviesius plau kus į uodegą ant pakaušio ir atsigręžia į Meserį. – Sutinki?
Žvelgdamas į savo atspindį virš praustuvės pakabintame veid rodėlyje, Meseris nusišypso Kajui ir delnu perbraukia per šviežiai nuskustą smak rą.
– Bijai, kad linksminsimės be tavęs?
– Surimtėk dešimčiai minučių, – sudrausmina Kajus.
Prekybinis laivas pasvyra į šoną ir mes įsitveriame artimiau sio stulpo.
Kai laivas atsitiesia, prarandu pusiausvy rą ir ranka atsiremiu į išvietę. Iš pasibjaurėjimo sudejuoju ir skubu atsistoti, vos tik grįžtame į vertikalią padėtį. Petimi stumteliu iš kelio Mese rį – skubu įkišti rankas į muilino vandens likučius. Artėjant prie kranto bangavimas sustiprėja. Štai kodėl dauguma mūsų bendraklasių susirinko ant denio, nekant raudami pirmą kartą gyvenime pamatyti pakrantę.
Meseris raminamai uždeda ranką geriausiam draugui ant peties. – Eisim visi kartu arba neis nė vienas.
Surimtėjęs Meserio žvilgsnis numalšina nerimą Kajaus vei de. Jis paduoda man rank šluostį rankoms nusausinti. Vis dar manau, kad jos nešvarios, bet išstumiu šią mintį iš galvos. Nie‑ ko nepadarysi.
Rachel Schneider
– Nepamirškit, kad svarbiausia – viską apžiūrėti, – kalba Kajus. – Įvertinti situaciją. Į sausumą bandysim patekti tik tada, jei būsim visiškai tik ri, kad mūsų nesugaus.
– Man tai ne problema, – Meseris prideda ranką prie krū tinės.
– Kita vertus, judviejų reputacija šiuo klausimu siaubinga. Žvelgdama į jį veidrodyje pavartau akis.
– Vieną dieną sėk mė nustos tave lydėti.
Bandau sutramdyti iš kasos ištrūkusias plaukų sruogas, bet nesiseka. Mano plaukai nuo pat gimimo nepakluso man nė dienos. Jie varinio atspalvio – kitokie nei mūsų tautai būdingi šviesūs.
Iš viršaus pasigirsta vis daugiau jaudulio apimtų balsų. Jie pi nasi su žingsnių griausmu, sklindančiu nuo denio virš mūsų galvų. Kajus suima mane už pečių ir pritraukia prie savęs.
– Pirmasis mūsų tikslas – įvertinti padėtį, – pakartoja jis ir paleidžia. – Nieko nedaryk skubotai. Bus kitų galimybių.
Negaliu pasakyti, ar jis bando įtikinti mane, ar save. Nuo tada, kai mūsų tauta daugiau nei prieš šimtmetį buvo išvaryta iš sausumos, Turgus vyksta tik kartą per metus. Privilegiją da lyvauti jame turi dvi alahiečių grupės: sargybiniai, padedantys prekiauti ir gabenti prekes, ir mokslus bebaigiantys sargybi niai. Iš viso yra penkiasdešimt šeši praktikantai, ir daugumai iš mūsų gali tekti laukti ištisus dešimtmečius, kol vėl išvysime sausumą – jei apskritai kada nors ją išvysime. Kapitonas atren ka tik kelis iš visų Alahos sargybinių, leisdamas jiems kasmet sugrįžti į Turgų.
Šiandien gali būti vienintelė mūsų proga.
– Turėtume eiti į viršų, kol niekas mūsų nepasigedo. – Me seris vėl apsiginkluoja jam būdinga šypsena. – Oi, beje, aš ir Aurorai leidau eiti drauge.
Mudu su Kajumi persimetame suirzusiais žvilgsniais. Iš reiškiame savo nepasitenkinimą balsu, bet Meseris jau prieša‑ kyje, eina pro vidinius barakus ir kyla laiptais į viršutinį denį
anksčiau, nei spėjame jį pasivyti. Pamatę prieš akis atsivėrusį
vaizdą, pamirštame bet kokius nesutarimus. Žemė.
Visiškai nesitikėjau tokio ryškaus skirtumo tarp šios uolė tos pakrantės ir mūsų namų Alahos medžių paunksmėje. Visos iliust racijos ir paveikslai, kuriuos esu mačiusi, nublanksta prieš šį vaizdą.
Laivui artėjant link kranto, visus tarsi apima kolektyvinis transas, susijaudinę balsai nuščiūva.
Dar niekada nesijaučiau tokia nereikšminga ir tokia maža. Ištempusi kak lą mėginu apžvelgti didžiulę stačią uolą. Ir tada pamatau. Plyšį akmens uoloje – regis, milžinas būtų perskėlęs žemę per vidurį kirviu.
– Nerealu, – sumurma Meseris.
Turgus įrengtas masyvios prieplaukos tar pek lyje. Kiek tik akys užmato žemyno gilumą, prieplauka driekiasi nuo vieno uolos krašto iki kito per visą erdvę kaip neutrali susitikimo vie ta tarp mūsų, Alahos, ir Kentos tautų.
Mūsų nedideliam laivynui prireiks dar kelių valandų, kad įveiktume molų užtvarą, ir tik tada galėsime prisišvartuoti.
Sargybiniai įrengė tiltelius, kad vyrai galėtų iškrauti žuvies krovinį, kurį sugavome plaukdami čionai. Vienas iš vadų įsako ištraukti tinklus iš vandens ir sukrauti juos į laukiančius vago nus, kad Kentos gyventojai galėtų iškeisti žuvis į tai, ką kapito nui pavyks išsiderėti su karaliumi. Paprastai mainais gauname kviečių ir žemės ūkio produktų.
Visą gyvenimą laukiau šios dienos – buvau kone įsitikinusi, kad žemės gyventojai yra mitas. Kaip matyti iš šurmuliuojan čios prieplaukos, taip tik rai nėra.
Apsirengę sodrių spalvų ir keistų kirpimų audiniais, ken tiečiai man pasirodo bene gražiausios kada nors matytos gyvos būtybės. Sprendžiant iš bendraklasių, susirinkusių laivo denyje ir laukiančių savo eilės išlipti, šurmulio, jie apstulbę taip pat, kaip ir aš.
Rachel Schneider
– Neleiskit, kad jų gražūs apdarai ir papuošalai jums apsuk tų galvas, – žingsniuodamas pirmyn atgal po denį įspėja mūsų vadovas Gremblas, sunėręs rankas už nugaros. – Jie tokie pat negailestingi kaip milžiniški kalmarai.
Susilaikau nepavarčiusi akių. Niekas nekelia didesnės bai mės nei milžiniški kalmarai. Sklando gandai, kad juos galima sutikti net atokiausiose vandenynų vietose. Jie neturi nei namų, nei šak nų. Vienintelis jų egzistavimo įrodymas – apleisti, be tikslo ir gyvybės ženklų dreifuojantys laivai. Pasakojama, kad įgulos narių kūnus jie nusitempia po vandeniu ir daugiau nie kas niekada jų nebemato. Na, jei apskritai laivas išlieka. Pa auglystėje girdėjau bendraklasius šnabždantis, kad būtent taip netekau savo tėvų, bet manau, kad tai – ne kas kita, kaip baisi pasakėlė prieš miegą drausminti alahiečių vaikus. Pro miega mojo langą vinguriuojančio juodo čiuptuvo vaizdas stebuk lin gai atbaido mažuosius neklaužadas. Tačiau, kitaip nei milži niški kalmarai, neva galintys į vandenyno dug ną nusitempti visą laivą, Kentos žmonės atrodo… Visiškai įprastai. Nežinau, ko tikėjausi, bet jie visai nepana‑ šūs į kovų užgrūdintą Kentos tautą iš istorijos pamokų. Žmo nės, kurie kartu su kitomis trimis valdomis po žiauraus karo ištrėmė alahiečius gyventi užjūriuose, nepalikdami jiems be veik nieko, išskyrus drabužius ir keletą laivų. Daugybė prie plaukoje išsirikiavusių ir po visą turgų patruliuojančių Kentos kareivių labai primena tuos, kurie neleidžia mums išsilaipinti ant žemės.
Ant vandens plūduriuojantis prieplaukos ruožas yra arti miausia vieta, kur kentiečiai leidžia mums priartėti prie kranto. Markstydamasi nuo saulės šviesos, promenadoje surandu Kajų. Jis anksti išlipo iš laivo, kad išklausytų instruktažą su savo rango sargybiniais. Ties smilkiniais sudrėkę nuo prakaito jo auksiniai plaukai patamsėjo. Kajus nužvelgia netoliese esan čius kentiečius ir laivus, paskui trumpam žvilgteli į mane. Jis atrodo… kerinčiai.
Kajus galėjo atvykti čionai praėjusiais metais, kai jam su kako aštuoniolika, su savo Alahos sargybinių grupe, bet laukė, kol mudu su Meseriu prie jo prisijungsime ir, jei tik pasitaikys proga, nusigausime į sausumą.
Gremblas tęsia nurodymus mūsų klasei:
– Kai pasieksime prieplauką, likit su savo grupe. Nė už ką ne sibūriuokit daugiau kaip po keturis ir, šiukštu, nelikit po vieną.
Elkitės draugiškai, bet neperlenkit lazdos. Esam čia tam, kad taikiai prekiautume, o ne tam, kad įsigytume priešų. Supratot?
Visi pritariamai linksime.
Gremblas iš savo monetų maišelio įbruka kiek vienam į del ną po keturis variokus.
– Neišleiskit visų pinigų vienu ypu. – Kai atsitraukia mūsų paleisti, jo veide šmėsteli reta ir kreiva šypsena. – Tegyvuoja Alaha! – paskelbia, kumščiuodamas sau į krūtinę.
Nuo pasisveikinimų ir atsisveikinimų iki užuojautų ir sveikinimų. Mes esam vienis.
Vienbalsiai pakartojame alahiečių šūkį ir išsiskirstę iš ri kiuotės nusekame paskui Gremblą trapu į prieplauką. Širdis daužosi krūtinėje. Dirsteliu į Kajų, į bendraklasius, išmokytus išlikti ramius ir neįskaitomais veidais. Jų minos nieko neišduo da – visiška priešingybė panikos ir jaudulio mišiniui, kunku liuojančiam mano gyslose.
Po savaičių, praleistų keliaujant per atvirą vandenyną, kad čia atsidurtume, medinės prieplaukos lentos po kojomis atrodo itin tvirtos. Iš Turgaus atsklindantys maisto produktų ir prie‑ skonių kvapai sugniaužia skrandį.
Prieplaukoje prie Meserio, Auroros ir manęs prieina Kajus. Jis tik riausiai kiaurai permato mano šėlstančius jausmus, nes ramindamas trumpam spusteli riešą. Akimirką stengiuosi ne kreipti dėmesio į aplinkinį šurmulį ir sutelkiu dėmesį į jo pa žįstamas pilkas akis. Jos yra mano akių atspindys – vienintelis bendras bruožas su šia tauta. Mano bičiulio žvilgsnis spindu‑ liuoja saugumą ir paguodą.
Rachel Schneider
– Nežinau, kaip jūs, bet aš susirasiu artimiausią maisto kios ką, kuriame neprekiaujama žuvimi, ir prisikimšiu iki sąmonės netekimo, – kalba jis, kerinčia šypsena malšindamas įtampą. Linksmumu jis užkrečia visą grupę ir sulaukia pritariamo murmėjimo. Kajus yra lyderis iš prigimties ir būsimasis alahie čių tautos kapitonas – visi žvelgia į jį kaip į pavyzdį. Jis yra vie nintelė priežastis, dėl kurios esu čia. Į sargybinius atrenkama labai nedaug moterų, o atsižvelgiant į mano tėvų kilmę – arba jos skurdumą, – man niekada nebūtų suteikta net menkiausia galimybė dalyvauti atrankoje, ką jau kalbėti apie tai, kad bū
čiau išvis priimta.
Plačiai nusišypsojęs Meseris pliaukšteli Kajui per petį.
– Ko laukiam?
Eidami promenada žvalgomės į prekiautojus, išsirikiavusius abiejose prieplaukos pusėse. Prie kiek vieno stalo pritvirtinta vėliava, reprezentuojanti šeimas, šiandien atvykusias prekiauti.
Keliaudama nuo vieno stendo prie kito, smalsiai apžiūrinėju maistą, drabužius, papuošalus ir kitas prekes. Prieplaukoje pa truliuoja šarvuoti Kentos kariai, gink luoti peiliais ir kardais.
Kai kurie dėvi metalinius šalmus, slepiančius visą veidą, išsky rus ploną plyšelį akims.
Šie kareiviai man atrodo nežemiški – regis, po šarvais galė
tų slėptis bet koks padaras ar žmogus.
Vienas jų praeidamas pro šalmo plyšį įsmeigia akis į Kajų ir nužvelgia jį nuo galvos iki kojų. Kajus nesureaguoja, bet po ra mia jo išore, svilinama akylo Kentos kareivio žvilgsnio, įžvelgiu, kaip jam niežti delnus, ir svarstau, ar tas karys suvokia, kad žiūri į kapitono sūnų, kuriam nereikia puošnių apdarų ar brangenybių.
Aurora paniekinamai vypteli.
– Atrodo perdėta, turint omenyje, kad mums neleidžiama su savimi turėti nė vieno nors kiek aštresnio daikto. – Pakėlusi antakį ji rūsčiai nužvelgia netoliese stovintį kareivį.
Nekaltinu sargybinio, kad jis pirmas nugręžia akis, susidū‑ ręs su tokiu bebaimiu žvilgsniu kaip Auroros.
– Aurora, – įspėja Kajus. – Esu pirmasis Reno palikuonis, kuris dalyvauja Turguje. Jie protingai pasielgė pasiruošdami.
Aurora pavarto akis.
– Tai mes esam priešo teritorijoje.
– Turim pusdienį, kol mus vėl sugins į laivo kalėjimą, ir aš tik rai nesiruošiu jo praleisti žioplinėdamas. – Meseris žnybteli Aurorai į šoną. – Be to, mes žinom: tau nereikia jokių durklų, kad atbaidytum žmones.
Aurora taikosi trinktelėti jam per petį, bet Meseris juokda masis išvengia smūgio. Kajus pirštų galais paliečia mano nugarą ir vedasi mane pro kareivių eilę, pagarbiai jiems linkčiodamas.
Šie neatsako jam tuo pačiu. Galbūt kentiečiai yra tokie pat žmonės kaip mes, bet jie tik rai velniškai nemandagūs.
– Atsipalaiduok, Brine.
Išspaudžiu nedrąsią šypseną.
– Žeistų mažiau, jei jie tiesiog spjautų mums į veidą.
– Mes čia atvykome taikiai, – primena Kajus, bet ginklai ir šalti žvilgsniai byloja ką kita.
Privalome jiems paklusti – juk tai tie patys žmonės, kurie mus išvarė, – ir turime rodyti dėkingumą už jų dosnumą, dė koti jiems už tai, kad leidžia mūsų tautoms prekiauti tarpusa vyje, lyg ne dėl jų kaltės nuolat atsiduriame ant bado slenksčio.
Nors spėju, kad tai – kur kas daugiau, nei pasiūlė bet kuri kita valda. Mailė nusigręžė nuo mūsų, Strou visais atžvilgiais pa taikauja Kentai, o Roisonas, nors ir tvirtina esąs mūsų sąjungi ninkas, nesivargina ištiesti mums pagalbos rankos.
Meseris nusiveda mus prie gretimo preky sta lio, nukloto įvairiausiais kepiniais: vaisių pyragais, pyragaičiais ir duona, susukta į pynę ir pabarstyta cuk rumi. Kiek vienam pyragui iš kepti prireikė daug laiko ir triūso, o vien nuo vaizdo man bur noje ėmė kauptis seilės.
Meseris trenkia visus keturis variokus į medinį stalviršį, taip atkreipdamas prekeivės dėmesį.
– Duokit man už visus, kad ir kas išeis.
Rachel Schneider
Jaunos moters veidas atlyžta nuo užkrečiamos Meserio šyp senos, jos baimė dėl įžūlaus elgesio ištirpsta. Ji užsikiša tamsius plaukus už ausies ir su ryškia tarme tęsdama balses teiraujasi, ar jis mėgsta džiovintas slyvas.
Pamiršęs visus kultūrinio jaut rumo mokymus, Meseris flir tuodamas dar plačiau nusišypso:
– Mieloji, valgau viską, kas su cuk rumi.
Jei akys manęs neapgauna, jos strazdanoti skruostai nusi dažo raudoniu. Prekeivės ausis, antakį ir beveik visus pirštus puošia sidabriniai ir auksiniai žiedai. Mergina išskleidžia vaš kinį popierių ir sudeda skanėstus į maišelį, bet Meseris nieko nelaukdamas juos išvynioja ir vieną susigrūda į burną. Visą.
Meseriui nuo smak ro byra cuk raus gabalėliai, jis kramto de juodamas ir dėkodamas linksi pamaldžiai sudėjęs rankas.
– Tu deivė, – kalba pilna burna.
Blyškius moters skruostus dar skaisčiau nudažo raudonis, ji nežymiai linkteli. Atrodo, kad visos Kentos ir Alahos moterys įsimyli Meserį.
Mergina dirsteli į kitą klientą – mane. Nu žvelgiu prekes.
Man knieti pasielgti kaip Meseriui ir išleisti visus pinigus py ragams. Kepinys su levandomis atrodo nuostabiai, bet akį pa traukia ir dieviškai atrodantis šokoladainis.
Kai Kajus palenkęs galvą man per petį ima kalbėti į ausį, nuo jo kvėpavimo pašiurpsta sprandas.
– Kas žino, gal turiu keletą papildomų monetų.
Apsimetu, kad jo artumas manęs nejaudina, įsmeigiu žvilgs‑ nį į prekes priešais akis.
– Iš išlepinto kapitono sūnaus nieko kito nesitikėjau.
Kajaus tėvas atlaidus savo vieninteliam įpėdiniui.
Kajus nusijuokia.
– Galbūt esu išlepintas, bet taip pat labai dosnus. – Jo balsas pagilėja. Suokalbiškai. – Rinkis ką nori.
Išsirenku keturis šokoladinius gabalėlius, po vieną kiek vie‑ nam iš mūsų. Iškeliame juos tostui.
– Tegyvuoja Alaha! – skanduoja Meseris.
– Už tai, kad išlipom iš to prakeikto laivo, – priduriu.
Aurora nusivaipo.
– Teisingai pasakei.
Atsikandę deserto visi vieningai sudejuojame. Atsikandu per didelį kąsnį ir pusė minkšto šokolado nukrenta ant žemės.
– Kad kur triušiai rautų, – sumurmu.
Meseris suraukia nosį.
– Kad ir kiek tai kartotum, vis tiek skamba keistai. Aurora skuba susikišti byrantį skanėstą į burną.
– Kažkokia nesąmonė.
Nukratau nuo delnų trupinius ir gūžteliu pečiais.
– Todėl man ir patinka.
Susirandame gervuogių arbatos pardavėją ir kramsnoda mi saldumynus apžiūrinėjame turgavietę. Atrodo, kad eiliniai kentiečiai mūsų taip neįtarinėja, kaip jų kareiviai. Jie elgiasi su mumis kaip su nematomais, nebent susiduria su didesne kom panija, bet ir tada, regis, visai mus pakenčia.
Žaviuosi moterų sijonais ir suk nelėmis. Įvairaus ilgio ir spal‑ vų, plazda aplink kojas joms darbuojantis ir sukiojantis tarp kioskų; kai kurie sijonai papuošti karoliukais ir brangak meniais.
Niekada per daug nesukau galvos dėl savo aprangos, bet ne galiu nesutikti, kad mano paprastos kelnės ir palaidinė atrodo skurdokai. Netgi saulės nugairintų plaukų kasa, krintanti per nugaros vidurį, nublanksta, palyginti su puošniomis Kentos moterų kasomis ir šukuosenomis.
Kajus seka mano žvilgsnį ir stumteli mane petimi.
– Tu esi Alahos sargybos narė – kovai netinka prabangūs drabužiai.
– Ne, nebent nori atrodyti juokingai, – įkiša trigrašį Meseris. Jis visada ir visur kiša savo nosį.
Manau, kad kovotoja su suk nele neatrodytų taip juokingai, kaip kareiviai su milžiniškais metaliniais kibirais ant galvų šia‑ me alinančiame karštyje.
Rachel Schneider
Toliau vaikštinėjame promenada, sukiodami galvas į kairę ir į dešinę, besidairydami pabėgimo kelio į sausumą. Išilgai teritorijos išsirikiavę kareiviai atšiaurių uolų fone tuščiai de monstruoja jėgą. Akmuo lygus, be jokių trūkumų. Nė vienos atramos pėdai ar plyšio, kuriuo kas nors galėtų pasinaudoti kaip svertu sienoms įveikti.
– Jie turi kažkaip viską čia atgabenti.
Kajus neatsako į Meserio pastabą. Nė nereikia. Visi priei name prie tos pačios liūdnos išvados: gali būti, kad kelio nėra. Apskritai.
Traukiame gilyn į Turgų, kol pamatome minią, išsirikia vusią aplink improvizuotą šokių aikštelę prieplaukos centre, ir prasibrauname į rato priekį. Nedidelėje scenoje įsikūrusi gru pė smuikuoja, groja armonika ir ištemptais būg nais. Šokančių moterų sijonai plevėsuoja ore.
Stulbinantis vaizdas. Šokėjai vieną po kitos keičia šokių fi gūras, tiesia rankas, ieškodami kito partnerio, dar net nepa žvelgę jam į akis. Jų veidus nušviečia juokas ir šypsenos, jie švyti laime. Dainos tempas vis greitėja. Greičiau, greičiau, greičiau, greičiau, kol vos beišgali neatsilikti. Tik tada pastebiu klaidas. Šokėjai praleidžia žingsnius, nespėja sugriebti už ran kos, jiems pinasi kojos.
Ūmai muzika nutyla ir šokėjai sustoja. Minia ima džiūgauti, mes prisijungiame ir plojame, o šokėjai juokiasi ir dalija šyp senas, lenkiasi vieni kitiems prieš išeidami. Viena iš moterų praeina pro mane. Ištiesiu ranką, norėdama perbraukti per jos sijono medžiagą. Tai trumpiausias prisilietimas, bet atrodo, lyg tarp mano pirštų tekėtų vanduo.
Smuikininkui užgrojus švelnesnę melodiją, kelios poros pa silieka šokių aikštelėje ir sukasi kartu su partneriais.
Kajus paima mane už rankos.
– Pašok su manim.
Nustebusi kilsteliu antakius.
– Čia?
Tai būtų šiurkštus Ribų taisyk lės – įsipa reigojimų, kuriuos kiek vienas alahietis sutinka gerbti sulaukęs pilnametystės –pažeidimas. Iki Suporavimo ceremonijos negali būti jokio in tymaus kontakto.
Ceremonija pavadinta pagal legendinį Poros įžadą – tai susita rimai, kurių kiek vienas alahietis įsipareigoja laikytis, kai būdamas dvylikos baigia pradinę mokyk lą. Iki Suporavimo ceremonijos draudžiami bet kokie intymūs ryšiai, kol nesukanka aštuoniolika.
Dažniausiai ši ceremonija reiškia strateginę santuoką – su sitarimą tarp šeimų, o ne tik rą porą iš meilės. Paprotys įvestas siekiant kontroliuoti pernelyg artimų giminaičių kraujomaišą, tačiau dabar jis taikomas siekiant suvaldyti populiacijos ma žėjimo bangą. Kai žmonės yra verčiami susituokti tokio jauno amžiaus, izoliuotoje aplinkoje jie dažniau susilaukia kūdikių.
Kajus dėbteli į mane.
– Kas mus įskųs? Mano kareiviai?
Apsidairiusi matau daugybę mūsiškių, stebinčių grupę iš minios. Pažvelgiu į Meserį ir paduodu jam savo taurę. Kaip įprastai, leidžiu Kajui vadovauti ir nuseku paskui jį į šokių aikš‑ telę. Kitos poros mums mandagiai šypsosi, kai įsikuriame tarp jų ant grindinio, per daugybę metų nugludinto virtinės kojų.
Kajus pirštu pakelia mano smak rą.
– Ei, tik tu ir aš.
Įdėmiai žvelgdamas į akis jis veda mane tolygiu ritmu. Be plazdančių apdarų mūsų judesiai ne tokie įmantrūs, bet už merkiu akis ir liepiu savo kūnui atsiduoti Kajaus ritmui, noriu, kad mintys sulėtėtų. Sutelkiu dėmesį į jo ranką ant mano strė nų ir namų kvapą, kurį vis dar užuodžiu nuo jo odos, ir… o, dievai, paskęstu jo glėbyje.
– Brine, pa žvelk į mane, – paliepia Kajus. Paklusdama atplėšiu akis.
– Aš visada tave saugosiu.
Jis galvoja, kad bijau bausmės – turėčiau baimintis, turint omenyje, kokios griežtos pasek mės laukia sulaužius vieną iš
Rachel Schneider
Alahos įsipa reigojimų, bet aš nebijau nei įtempto darbo, nei areštinės.
– Būtų ne pirmas kartas, kai patenkam į areštinę, – apsime tu abejinga. – Ir ne ant ras.
Turbūt man labai prastai sekasi apsimetinėti, nes Kajus nė nešypteli man subtiliai užsiminus apie paskutinį kartą, kai buvome nuteisti praleisti naktį kamerose. Tąsyk nukniaukė me apatinius nuo drabužių virvių ir pririšome juos prie stulpo po Alahos vėliava Pagrindinio tilto centre. Šis pokštas nebuvo vertas bausmės.
Iš jo lūpų pasigirsta žodžiai, kurių visai nesitikiu.
– Paprašiau tėvų leidimo pasirinkti tave per Suporavimo ce remoniją.
Mano širdis sustoja.
– Kodėl taip padarei? – paklausiu virpančiu balsu.
– Nagi, Bri, – Kajus įsmeigia į mane veriantį žvilgsnį. – Tu rėjai nutuokti, kad tai įvyks.
Papurtau galvą.
Niekada neleidau sau nė pasvajoti, kad kada nors ištekėsiu, ką jau kalbėti apie tai, kad rasiu tik rą Porą. Išmokau nuvyti tas mintis į šalį, užrakinti jas kažkur giliai savyje, ten, kur net pati jų nerasiu.
Kajus gali rinktis merginas ir jų šeimas, siekiančias jo ran kos. Aš neturiu šeimos. Neturiu kraičio. Jokių paskatų santuo kai. Esu sąrašo apačioje.
Kodėl jis pasirinko mane?
– Būsimasis Alahos vadovas nesirenka į žmonas benamės mergiūkštės.
Jis sukanda dantis, bet neatlyžta.
– Žinai, kaip nekenčiu, kai save taip vadini.
– Aš tokia esu, Kajau.
– Ne, visai ne.
Jis suima mane stipriau, bet nespaudžia. Stebiu jį, bandau per‑ prasti jo užmačias, bet neįžvelgiu jo akyse nieko, išskyrus lūkestį.
– Tu protinga, darbšti ir velniškai graži, – Kajus pabrėžia kiek vieną žodį, kad įsitikinčiau jų tik rumu. – Tavo vardą mano vyrai šnabždėjo man už nugaros, nes niekada nedrįso atvirai išsakyti noro tave pavilioti.
Jo žodžiai suspaudžia man širdį. Įdėmiai žvelgiu jam į akis. Kiek tik save pamenu, Kajus buvo mano geriausias draugas. Visą gyvenimą mane gynė prieš visus – dažniau, nei jis pri sipažintų, – bet niekada neužsiminė norįs susituokti. Ne taip tiesmukai.
Apstulbusi papurtau galvą.
– Nejau tai tik ra?
Jo žvilgsnis mirtinai rimtas.
– Ar nori, kad taip būtų?
Sustojame. Visą gyvenimą laukiau šios dienos, laukiau ga limybės atvykti į metinį Turgų, išsilaipinti ant žemės. Ir jis dabar man iškrečia tokią staig meną?
Grieždama dantimis trenkiu jam delnais į krūtinę. Kajus nekrusteli, trenkiu dar kartą, šįsyk stipriau. Jis atsitrenkia į porą už nugaros, bet neatitraukia žvilgsnio. Žengiu atatupsta.
Kajus prisimerkia.
– Brine…
Iškėlusi ranką jį nutraukiu. Jis vėl praveria burną, bet neiš girstu jo žodžių, nes nusigręžiu ir paskubomis braunuosi pro minią. Noriu pabėgti, išvengti visų į mane nukreiptų žvilgsnių svorio.