stieg larrson
R omanas
Iš švedų kalbos vertė raimonda jonkutė
Prologas Ji gulėjo ant siauro gulto grūdinto plieno rėmu, priraišiota odiniais diržais. Parišalas veržė per krūtinę. Ji gulėjo ant nugaros. Rankos iš šonų prispaustos prie šlaunų ir prirakintos prie gulto kraštų. Ji jau seniai nustojo mėginti išsilaisvinti. Nemiegojo, tik akys buvo užmerktos. Jei atsimerktų, atsidurtų tamsoje, vienintelis šviesos šaltinis būtų silpnutis šviesos ruoželis, besismelkiantis pro plyšį virš durų. Burnoje jautė blogą skonį, ji svajojo išsivalyti dantis. Dalelė jos sąmonės stengėsi įsiklausyti, gal pasigirs žingsniai. Tai reikštų, kad ateina jis. Ji nenumanė, kuri dabar vakaro valanda, tiesa, atrodė, kad jau lyg ir per vėlu jo vizitui. Netikėtai suvibravus gultui, teko atverti akis. Rodės, kažkur pastato gilumoje įsijungė kažkokia mašina. Po poros sekundžių ji nebesuvokė, ar garsas tikras, ar viską tik įsivaizdavo. Mintimis ji užbraukė dar vieną kalinimo dieną. Keturiasdešimt trečiąją. Niežėjo nosis. Ji pasuko galvą, norėdama pasitrinti į pagalvę. Pylė prakaitas. Kambaryje buvo karšta ir tvanku. Ji vilkėjo paprastais naktiniais marškiniais, susigarankščiavusiais po kūnu. Kaskart kilstelėjusi klubą ji įstengdavo smiliumi ir didžiuoju pirštu suimti drabužį viename šone ir truktelėti žemyn per vieną centimetrą. Paskui pakartodavo visą procedūrą antra ranka. Tačiau marškiniai ir toliau raukšlėjosi po
6
stieg larsson
juosmeniu. Čiužinys buvo nepatogus, sušokęs guzais. Visiška izoliacija nepaprastai išaštrino menkiausius įspūdžius, kurie jai šiaip jau būtų buvę nei šilta, nei šalta. Nors ir suveržtas, parišalas buvo pakankamai laisvas, kad ji galėtų atsigulti ant šono, bet būdavo nepatogu, nes vieną ranką reikėdavo laikyti už nugaros ir ji nuolat nutirpdavo. Ji nebijojo. Tik jautė tvenkiantis vis didesnį įsiūtį. Podraug kankino ir pačiõs mintys, vis virstančios nejaukiomis fantazijomis, kas su ja bus. Ji nekentė jai primesto bejėgiškumo. Kad ir kaip stengėsi sutelkti dėmesį į ką nors kitą, kad greičiau eitų laikas ir situacija bent šiek tiek pasimirštų, vis vien prasismelkdavo baugesys. Jis tvyrojo pakibęs tarsi dujų debesis, grasindamas įsiskverbti į poras ir apnuodyti visą gyvenimą. Ji pastebėjo, kad geriausias būdas jo neprisileisti – svajoti apie ką nors, kas suteikia stiprybės. Užmerkusi akis pasistengė pajusti benzino kvapą. Jis sėdėjo automobilyje prasivėręs langą. Pripuolusi prie mašinos, ji kliūstelėjo pro langą benzino, brūkštelėjo degtuką. Akimirkos reikalas. Liepsnos pasigavo beregint. Jis ėmė raitytis iš skausmo, ji girdėjo siaubo ir kančios kupinus riksmus. Juto degančios mėsos ir dar aštresnį anglėjančio plastiko bei sėdynių kamšalo kvapą. Turbūt buvo prisnūdusi, nes neišgirdo žingsnių, bet, vos atsidarius durims, miegai tučtuojau išlakstė. Ją apakino pro durų angą plūstelėjusi šviesa. Vis dėlto jis atėjo. Buvo aukštas. Ji nežinojo, kiek jam metų, tačiau jis buvo suaugęs. Rusvai rudi pasišiaušę plaukai, akiniai juodais rėmeliais, skysti barzdos šeriai ant smakro. Nuo jo atsidavė skutimosi priemone. Ji nekentė jo kvapo. Jis tylėdamas stovėjo gulto kojūgalyje ir ilgai ją stebėjo. Ji nekentė jo tylėjimo.
mergina, kuri žaidė su ugnimi
7
Jo veidas buvo atsidūręs šešėlyje, tad durų angos šviesoje ji matė vien siluetą. Staiga jis kreipėsi į ją. Balsas žemas, aiškus, pedantiškai pabrėžiantis kiekvieną žodį. Ji nekentė jo balso. Jis pasakė, kad šiandien jos gimimo diena, norįs ją pasveikinti. Balsas nei atšiaurus, nei ironiškas. Tiesiog neutralus. Ji susigaudė, kad jis turbūt šypsosi. Ji nekentė jo. Prisiartinęs ir apėjęs gultą, jis atsidūrė galvūgalyje. Uždėjo drėgną ranką delnu į viršų jai ant kaktos, pirštais perbraukė palei plaukus. Gestas, matyt, turėjo išreikšti prielankumą. Tai buvo jo gimtadienio dovana. Ji nekentė jo prisilietimo. Jis prašneko. Ji matė, kaip juda jo lūpos, tačiau prisivertė išjungti balso skleidžiamą garsą. Nenorėjo klausytis. Nenorėjo atsakinėti. Girdėjo, kad jis, nesulaukęs atsako nuo gulto, pakėlė balsą, iš kurio ėmė smygčioti susierzinimo adatėlės. Jis kalbėjo apie tarpusavio pasitikėjimą. Po keleto minučių nutilo. Ji ignoravo jo žvilgsnį. Gūžtelėjęs pečiais, jis ėmė taisyti odinius diržus. Suveržė krūtinę dar per vieną skylutę ir pasilenkė virš jos. Ji staigiai nusisuko į kairę, šalin nuo jo, kiek galėdama labiau, kiek galėdama toliau – kiek tik leido diržas. Pritraukusi kelius prie smakro smarkiai spyrė jam į galvą. Taikė į Adomo obuolį, pirštų galais kliudė pasmakrę, tačiau jis buvo pasiruošęs – kryptelėjo visu kūnu ir iš spyrio tesigavo vos jaučiamas stuktelėjimas. Ji pabandė spirti dar kartą, tačiau jis jau buvo atsitraukęs. Ji vėl nuleido kojas ant gulto. Antklodė per kraštą nutįso ant grindų. Naktiniai marškiniai atsidūrė aukštai virš klubų.
8
stieg larsson
Ilgą laiką jis stovėjo netardamas nė žodžio. Paskui apėjo gultą, atvertė kojų diržus. Ji pabandė prisitraukti kojas, tačiau jis, sučiupęs už vieno riešo, kita ranka ištiesino koją per kelį ir prirakino. Apėjęs kojūgalį priveržė per riešą ir antrąją koją. Ji liko visiškai beginklė. Pakėlęs antklodę nuo grindų pridengė ją. Dvi minutes tylomis ją stebėjo. Tamsoje ji jautė jo įsiaudrinimą, nors jis stengėsi jo neparodyti, nuduodamas tarsi niekur nieko. Tikriausiai jam erekcija. Ji žinojo, kad jam norisi ištiesti ranką ir paliesti ją. Paskui jis apsigręžė, išėjo, uždarė duris. Ji girdėjo, kaip jas užšauna, nors tai juk visiškai nereikalinga – ji neturi nė menkiausios galimybės išsinarplioti iš gulto diržų. Keletą minučių ji gulėjo stebeilydama į siaurą šviesos ruoželį virš durų. Paskui pasijudino, mėgindama pasitikrinti, ar smarkiai priveržti diržai. Pavyko šiek tiek sulenkti kelius, tačiau diržas bematant įsipjaudavo. Ji atsipalaidavo. Gulėjo visiškai nejudėdama, akis įsmeigusi į nieką. Ji laukė. Fantazavo apie benzino kanistrą ir degtuką. Matė jį permirkusį benzinu. Fiziškai jautė rankoje dėžutę su degtukais. Pakratė ją. Subarškėjo. Atidariusi dėžutę, išsirinko degtuką. Girdėjo, kad jis kažką sako, tačiau mintimis prisivertė užsikimšti ausis ir neklausyti jo žodžių. Matė jo veido išraišką, kol degtukas jos rankoje artėja prie sieros juostelės. Girdėjo, kaip degtuko galvutė brėžia sierą. Garsas nuskambėjo tarsi ištęstas perkūnijos griaudėjimas. Ji matė, kaip plyksteli liepsna. Ji nusišypsojo negailestinga šypsena, sukietindama širdį. Tai buvo jos tryliktojo gimtadienio naktis.
I
DALIS
NEREGULIARIOSIOS LYGTYS gruodžio 16–20 d.
Lygtis yra apibrėžiama pagal didžiausią ją sudarančių dydžių eksponentę. Jei ši prilygsta vienetui, lygtis yra pirmo laipsnio, jei dviem, lygtis yra antro laipsnio ir taip toliau. Aukštesnio nei pirmojo laipsnio lygtis suteikia nežinomiesiems daugiau sprendinių. Šie sprendiniai vadinami šaknimis.
Pirmojo laipsnio lygtis (tiesinė lygtis): 3x – 9 = 0 (šaknis: x = 3)
1 SKYRIUS KETVRTADIENIS, GRUODŽIO 16 – PENKTADIENIS, GRUODŽIO 17 Nusismaukusi ant nosies galiuko akinius nuo saulės, Lisbeta Salander prisimerkė po plačiakrašte skrybėle. Ji matė, kaip moteris iš trisdešimt antrojo numerio, priartėjusi nuo šoninio viešbučio įėjimo, pasuko prie baltai žaliai dryžuotų šezlongų palei baseiną. Žvilgsniu įsispyrusi į žemę. Kojos, regis, remia netvirtai. Salander ją buvo pastebėjusi ir anksčiau, bet tik iš tolo. Įvertinus amžių iš akies – apie trisdešimt penkerius, tačiau tokios išvaizdos, kad būtum galėjęs duoti ir dvidešimt penkerius, ir penkiasdešimt. Rudi plaukai iki pečių, pailgas veidas, brandus kūnas, tarsi iškirptas iš moteriškų apatinių drabužių katalogo „Prekės į namus“. Sandalai, juodas bikinis ir violetinio atspalvio akiniai nuo saulės. Amerikietė, kalbanti su pietinių valstijų akcentu. Ant galvos dėvimą geltoną plačiakraštę skrybėlę ji numetė šalia šezlongo, paskui pamojo barmenui iš Elos Karmaikl baro. Salander pasidėjo knygą ant kelių, gurkštelėjo kavos iš stiklinės, pasiekė cigarečių pakelį. Nesukdama galvos perkėlė žvilgsnį į horizontą. Iš savo vietos terasoje šalia baseino, tarp palmių guoto ir rododendrų, kerojančių palei akmeninę tvorą priešais viešbutį, ji matė kraštelį Karibų jūros. Atokiau nuo kranto bakštagu plaukė burinė jachta – pakeliui į Sent Lusiją arba Dominiką. Dar toliau ji įžiūrėjo
12
stieg larsson
pilko krovininio laivo, keliaujančio į pietus, Gajanos ar kurios kitos kaimyninės šalies link, kontūrus. Silpnas brizas malšino rytmečio kaitrą, bet ji vis vien jautė tarp antakių riedančius prakaito lašus. Salander nemėgo vartytis saulėje. Kiek galėdama daugiau laiko dienomis leido šešėlyje, o tai reiškia – sėdėdama po tentu nuo saulės nelyg augalas vazone. Ir vis vien buvo ruda lyg riešuto branduolys. Ji vilkėjo rusvai žalsvos spalvos šortais ir juodais marškinėliais. Ji klausėsi keistų plieninių Trinidado būgnų garsų, besiliejančių iš baro garsiakalbių. Niekada nesidomėjusi muzika, nebūtų atskyrusi Chosė Iglesijaus nuo Niko Keivo, tačiau tokie mušamieji kėlė jai nuostabą. Atrodė neįtikėtina – kažkas sugebėjo suderinti naftos cisterną. Dar neįtikėtiniau, kad ja galima išgauti sąmoningai valdomus, niekur negirdėtus garsus. Šie jai regėjosi magiški. Netikėtai pajutusi susierzinimą, akimis vėl pasigręžė į moterį, ką tik ranka suėmusią stiklą su apelsinų spalvos gėrimu. Kas Salander darbo. Ji tik niekaip nepajėgė suvokti, ko moteris neišvažiuoja. Keturias naktis iš eilės, nuo pat to momento, kai tuodu atvyko, Lisbetai teko klausytis žemų dažnių teroro, vykstančio kaimyniniame kambaryje. Girdėjosi verksmas, prislopinti sujaudinti balsai, o keletą kartų – antausiai. Vyriškis, skaldęs juos – Lisbeta spėjo, kad tai jos vyras – buvo maždaug keturiasdešimties. Tamsiais trumpais plaukais, šukuojamais labai jau nemadingai su sklastymu per vidurį. Grenadoje greičiausiai lankosi darbo reikalais. Koks tas jo darbas, Salander nenuraukė, tačiau kas rytą vyriškis tvarkingai apsivilkęs švarku ir pasirišęs kaklaraištį viešbučio bare išgerdavo kavos ir čiupęs portfelį sėsdavo į taksi. Į viešbutį jis grįždavo vėlai po pietų. Maudydavosi ir bendraudavo su žmona prie baseino. Jie kartu vakarieniaudavo, iš pažiūros kaip mylinti santūri pora. Moteriškė gal ir išgerdavo viena kita taure per daug, tačiau pavartojusi svaigalų nė karto nesukėlė pasipiktinimo ir net neatkreipė į save dėmesio.
mergina, kuri žaidė su ugnimi
13
Barniai kaimyniniame numeryje paprastai prasidėdavo tarp dešimtos ir vienuoliktos valandos vakaro, maždaug tada, kai Lisbeta eidavo gulti, apsiginklavusi knyga apie matematikos paslaptis. Smurtas nebuvo šiurkštus. Kiek Lisbeta galėjo spręsti, klausydamasi per sieną, jie paprasčiausiai be perstojo riejosi tarpusavyje. Praėjusią naktį neiškentusi ir pasidavusi smalsumui Salander išlindo į balkoną pasiklausyti pro atviras kaimynų duris, kas ten dedasi. Daugiau kaip valandą jis vaikščiojo po kambarį pirmyn ir atgal, tvirtindamas esąs jos nevertas bjaurybė. Vis įrodinėjo jai, kad ji turbūt laiko jį veidmainiu. Ji kaskart atsakydavo, kad taip nemananti, ir bandydavo jį numaldyti. Jo prisipažinimai vis aštrėdavo, kol galų gale jis imdavo ją purtyti. Neištvėrusi ji pasakė tai, ką jis norėjo išgirsti... taip, tu veidmainis. Vyriškis nedelsdamas pasinaudojo iš jos išspaustu pripažinimu kaip dingstimi užsipulti ją, jos dorą ir charakterį. Išvadino ją kekše. Jei toks kaltinimas būtų skirtas jai, Salander, vien jau išgirdusi tą žodį, būtų, be jokių abejonių, ėmusis priemonių. Tačiau keiksmą ištarė ne jai, vadinasi, tai ne jos reikalas. Taigi Salander niekaip negalėjo apsispręsti, ar kaip nors reaguoti, ar reikėtų ką nors daryti. Ji stebėdamasi klausėsi jo burblenimo, kuris staiga lyg ir baigėsi antausiu. Jau buvo pasiryžusi išeiti į viešbučio koridorių ir išspirti kaimynų duris, tačiau jų kambaryje stojo visiška tyla. Šiuo momentu apžiūrinėdama moterį prie baseino, ji pastebėjo neryškią mėlynę ant peties ir nubrozdinimo žymę ant klubo, tačiau sužalojimai į akis nekrito. Prieš devynis mėnesius Lisbeta žurnale „Popular Science“ perskaitė straipsnį, kažkieno pamirštą Leonardo da Vinčio oro uoste Romoje, ir netikėtai susižavėjo abejotinos reputacijos disciplina – sferine astronomija. Impulso pagauta užėjo į universiteto knygyną Romoje ir nusipirko keletą svarbiausių dalyko disertacijų. Vis dėlto, norint suprasti sferinę astronomiją, jai pirma teko pasigilinti į painesnes matemati-
14
stieg larsson
kos mįsles. Pastarųjų mėnesių klajonių metu ji reguliariai lankydavosi universitetų knygynuose, ieškodama dar nevartytų dalyko knygų. Knygos daugiausia pragulėdavo supakuotos jos kelioniniame krepšyje, studijos buvo nesistemingos ir beveik betikslės iki pat tada, kai, užsukusi į Majamio universiteto knygyną, iš ten neišėjo nešina L. C. Parno Dimensions in Mathematics (Harvard University, 1999). Knyga jai pasipynė kelyje prieš pat skrydį į Floridos koralinių rifų salyną, iš kur prasidėjo jos bastymaisi po Karibų salas. Ji atsižymėjo Gvadalupėje (dvi paros neįsivaizduojamoj skylėj), Dominikoje (jauku, atsipalaidavimas, penkios paros), Barbadose (viena para amerikietiškame viešbutyje, kur pasijuto siaubingai nelaukiama) ir Sent Lusijoje (devynios dienos). Sent Lusijoje būtų galėjusi pasilikti ir ilgiau, jei nebūtų konfliktavusi su kietakakčiu vietiniu jaunimo gaujos nariu, nuolat kėksančiu jos viešbučio bare šalutinėje gatvelėje. Galų gale netekusi kantrybės tėškė plytą jam į galvą, išsiregistravo iš viešbučio ir sėdo į keltą, plaukiantį į Sent Džordžą, Grenados sostinę. Prieš įkeldama koją į keltą, nė girdėjusi nebuvo apie tokią valstybę. Grenadoje ji išlipo į krantą apie dešimtą valandą vieną lapkričio rytą, pliaupiant tropinei liūčiai. „Caribbean Traveller“ pasiskaitė, kad Grenada garsėja kaip prieskonių sala, būdama viena didžiausių muškato augintojų. Saloje esą apie šimtą dvidešimt tūkstančių gyventojų, tačiau dar maždaug du šimtai tūkstančių grenadiečių gyvena JAV, Kanadoje ir Anglijoje. Iš to galima bent kiek spręsti apie šalies darbo rinką. O šiaip – kalnuotas kraštas aplink užgesusį Grand Etango ugnikalnį. Istoriškai Grenada – viena iš daugybės niekuo neišsiskiriančių buvusių Didžiosios Britanijos kolonijų. 1795 m. Grenada sukėlė politinę sensaciją, kai į laisvę paleistas buvęs vergas, Džiulianas Fedonas, įkvėptas prancūzų revoliucijos, sukėlė maištą, dėl kurio britų sostas pasijuto priverstas pasiųsti kariuomenę. Ši iškapojo, iššaudė, iškorė ir sužalojo minias maištininkų. Kolonijinį režimą sukrėtė absoliučiai
mergina, kuri žaidė su ugnimi
15
netaktiškas prie Fedono sukilimo prisijungusio būrelio nuskurdusių baltaodžių salos gyventojų elgesys, nutrynęs bet kokias tarprasines ribas. Sukilimas buvo sutriuškintas, tačiau Fedono pagauti nepavyko, jis pasislėpė Grand Etango kalnų masyve, kur jį netrukus apgaubė Robino Hudo mastams prilygstančios legendos. Po gerų dviejų šimtų metų, 1979-aisiais, advokatas Morisas Bišopas organizavo revoliuciją, pasak kelionių gido, įkvėptą komunistinių Kubos ir Nikaragvos diktatūrų, tačiau, susipažinusi su Filipu Kempbelu, mokytoju, bibliotekininku ir baptistų pamokslininku, kurio svečių namuose pirmosiomis dienomis buvo apsistojusi, Salander apie revoliuciją susidarė visiškai kitokį vaizdą. Trumpai tariant, paaiškėjo, kad Bišopas buvo nepaprastai mėgstamas liaudies vadas, nuvertęs beprotį diktatorių, beje, buvusį ir NSO entuziastu bei skyrusį dalį ir taip lieso nacionalinio biudžeto lėšų skraidančių lėkščių vaikymuisi. Bišopas aukštino ekonominę demokratiją ir pirmą kartą šalies istorijoje įvedė lyčių lygybės įstatymus. 1983-iaisiais jį nužudė. Po jo nužudymo ir maždaug šimtui dvidešimčiai žmonių, tarp jų užsienio reikalų ministrui, moterų reikalų ministrui ir keletui svarbių profsąjungos lyderių, gyvybę kainavusių skerdynių, Grenadoje demokratiją įvedė šalį užėmusi JAV. Grenadai tai atnešė nedarbą, išaugusį maždaug nuo šešių iki kone penkiasdešimties procentų, o kokaino prekyba ir vėl virto svarbiausiu piliečių pajamų šaltiniu. Į aprašymą Lisbetos kelionių vadove Filipas Kempbelas tik pakratė galvą, dar patardamas, kokių žmonių ir kurių kvartalų vengti tamsai apgaubus miestą. Duoti Salander tokius patarimus buvo tuščias burnos aušinimas. Tačiau ji ir taip išvengė pažinčių su Grenados nusikalstamu pasauliu, nes iš pirmo žvilgsnio įsimylėjo Grand Anse Beach, tuoj už Sent Džordžo ribų mylių mylias besitęsiantį ir retai žmonių lankomą smėlėtą paplūdimį, kur galėjo ištisas valandas bastytis nei su kuo nors kalbėdamasi, nei apskritai sutikdama bent vieną žmogų. Ji persikraustė į Keys
16
stieg larsson
Hotel, amerikietišką viešbutį šalia paplūdimio, ir išbuvo ten septynias savaites, neveikdama beveik nieko daugiau, išskyrus vaikščiojimą pakrante ir vietinių vaisių chinups, skoniu primenančių karčius švediškus agrastus, be kurių ji jau beveik nebegalėjo gyventi, valgymą. Buvo ne sezono metas, užimti vos trečdalis Keys Hotel kambarių. Vienintelė problema, kad ir jos ramybę, ir vangias matematikos studijas staiga ėmė drumsti tykusis teroras kaimyniniame kambaryje. Mikaelis Bliumkvistas smiliumi spaudė Lisbetos Salander buto skambutį Lundo gatvėje. Jis nesitikėjo, kad ji atidarys, tačiau jau turėjo įprotį kokį kartą per mėnesį užvažiuoti ir patikrinti, gal įvyko kokių permainų. Pravėręs pašto plyšį duryse, pastebėjo reklamos lankstinukų kauges. Buvo jau po dešimtos vakaro, tamsu ir per sunku susidaryti vaizdą, koks makulatūros kiekis bus išaugęs nuo pastarojo apsilankymo. Kurį laiką neryžtingai pastypsojęs laiptinėje, susierzinęs apsigręžė eiti. Neskubėdamas nupėdino namo į Belmano gatvę, užsikaitė kavavirę ir atsivertė vakarinį laikraštį, viena ausimi klausydamasis vėlyvos žinių transliacijos per televiziją. Viduje jautėsi paniuręs, negalėdamas suprasti, kur pasidėjo ta Salander. Jautė neaiškų nerimą, tūkstantąjį kartą svarstydamas, kas galėjo nutikti. Pernykštėms Kalėdų šventėms jis pasikvietė Salander į vasarnamį Sandhamne. Kiauras dienas jie vaikštinėjo aptarinėdami dramatiškų įvykių, į kuriuos abu pateko per tuos metus, atgarsius. Žvelgdamas į praeitį, Mikaelis tą laikotarpį laikė gyvenimo krize. Nuteistas už šmeižtą porą mėnesių praleido kalėjime, profesinė žurnalisto karjera buvo sumaišyta su žemėmis, ir jis uodegą paspaudęs pabėgo palikdamas atsakingojo leidėjo postą „Millennium“ redakcijoje. Tačiau staiga viskas apvirto aukštyn kojom. Pasiūlymas parašyti pramonės magnato Henriko Vangerio biografiją, pasirodęs jam absurdiškai gerai ap-
mergina, kuri žaidė su ugnimi
17
mokama pokrizine terapija, staiga virto desperatiška sukto bevardžio žudiko maniako medžiokle. Šios medžioklės metu jis susipažino su Lisbeta Salander. Čia Mikaelis nesąmoningai pasičiupinėjo neryškų kilpos randą, susidariusį kiek žemiau kairės ausies. Lisbeta ne tik padėjo jam gaudyti žudiką – ji tikrąja to žodžio prasme išgelbėjo jam gyvybę. Daugybę kartų ji apstulbino savo neįtikėtinais sugebėjimais – fotografine atmintimi ir fenomenaliu informatikos išmanymu. Mikaelis Bliumkvistas laikė save šiaip jau išprususiu kompiuterių naudotoju, tačiau Salander su kompiuteriais apsieidavo tarsi būtų sudariusi sutartį su pačiu velniu. Jam ne iš karto toptelėjo, kad ji – sau lygių neturinti programišė, o tarptautiniame išrinktųjų klube, kurio nariai – atsidavę pasaulinio lygio kompiuterių nusikaltėliai, ji – legenda, nors ir žinoma vien Širšės pravarde. Būtent jos talentas prasiskverbti į kitų žmonių kompiuterius suteikė jam medžiagą, reikalingą norint savo žurnalistinį fiasko, patirtą Venerstriomo aferos metu, paversti žiniasklaidos sensacija. Net ir po metų ši istorija tebebuvo tarptautinių policijos ekonominio nusikalstamumo tyrimų objektu, suteikdama Mikaeliui progą kartkartėmis pasėdėti minkštuose televizijos studijų krėsluose. Prieš metus apie šią sensaciją jis prisimindavo su milžinišku pasitenkinimu – kaip kerštą ir atpildą už tai, kad teko pasivolioti žurnalistikos pamazgų duobėj. Tačiau pasitenkinimas netruko užleisti vietą kitiems jausmams. Jau vos po kelių savaičių jam įgriso atsakinėti į tuos pačius žurnalistų ir finansų policijos klausimus. Apgailestauju, tačiau negaliu aptarinėti savo šaltinių. Kai vienas žurnalistas iš angliškai leidžiamo Azerbajdzjan Times nepatingėjo atvažiuoti į Stokholmą vien tam, kad pateiktų tuos pačius bukaprotiškus klausimus, kantrybės taurė persipildė. Mikaelis apribojo interviu skaičių iki minimumo, o pastaraisiais mėnesiais iš esmės sutikdavo pasisakyti tik tada, kai pa-
18
stieg larsson
skambindavo Toji iš TV4 ir įkalbėdavo pasisakyti, o tai jai pavykdavo išskirtinai tomis progomis, kai tyrimas pasiekdavo kokią nors naują lemiamą fazę. Mikaelio bendradarbiavimas su Tąja iš TV4 turėjo dar ir kitą pusę. Ji pirmoji tarp visų žurnalistų patikėjo šia demaskuojančia istorija, o be jos indėlio tą vakarą, kai „Millennium“ išplatino savo sensacingą žinią, kažin ar medžiaga būtų susilaukusi tokio plataus atgarsio. Tik vėliau Mikaelis sužinojo, kad jai teko nagais ir ragais grumtis norint įtikinti redakciją, kad istorija verta eterio. Ją sutiko milžiniškas pasipriešinimas ir pasiryžimas neskirti dėmesio tam juokdariui iš „Millennium“, tad iki pat paskutinės akimirkos, iki prasidėjo reportažo transliacija, buvo neaišku, ar kanalo advokatų armija sutiks jį praleisti. Ne vienas vyresnių žurnalistės kolegų raukė nosį konstatuodamas, kad jei ji apsiriks, jos karjerai galas. Tačiau ji nenusileido, ir tai tapo metų naujiena. Pirmąją savaitę visą istoriją kuravo ji – juk buvo vienintelė žiniasklaidos atstovė, nuodugniai susipažinusi su šia tema – tačiau prieš pat Kalėdas Mikaelis pastebėjo, kad visi komentarai ir nauji istorijos aspektai perleidžiami jos kolegoms vyrams. Apie Naujuosius Mikaelis aplinkkeliais sužinojo, kad temą iš jos paprasčiausiai atėmė motyvuodami tuo, kad tokio svarbaus klausimo stebėjimas tinkamesnis rimtiems ekonomikos reporteriams, o ne mergelei iš provincijos kaimelio ar miestelio, ar iš kur ten. Kai kitą kartą TV4 paskambino prašydami komentaro, Mikaelis tiesiai rėžė, kad pasisakysiąs kanale tik tokiu atveju, jei kalbinsianti būtent Toji. Po keletą dienų trukusios gūdžios tylos, TV4 kanalo vyrukai kapituliavo. Nusilpęs Mikaelio domėjimasis Venerstriomo afera sutapo su Salander dingimu iš jo gyvenimo. Jam ir toliau netilpo galvoje, kodėl. Jie išsiskyrė antrąją Kalėdų dieną. Per tarpušventį nesimatė. Vėlai vakare Naujųjų išvakarėse jis skambino, tačiau ji neatsiliepė.
mergina, kuri žaidė su ugnimi
19
Gruodžio trisdešimt pirmąją pėsčias du sykius suvaikščiojo iki jos namų, skambino į duris. Pirmą kartą jos languose degė šviesa, bet ji neatidarė. Antrąjį kartą bute buvo tamsu. Naujųjų dieną jis dar kartą bandė jai prisiskambinti, tačiau niekas neatsiliepė. Nuo to laiko paskambinęs jis išgirsdavo tik viena – abonentas šiuo metu ne ryšio zonoje. Per artimiausias dienas jiedu susidūrė dar porą kartų. Nepagaudamas telefonu, sausio pradžioje nuėjo pas ją į namus ir atsisėdęs palaukė jos ant laiptų šalia buto durų. Buvo atsinešęs knygą ir atkakliai ištūnojo keturias valandas, kol ji įžengė pro lauko duris netrukus prieš vienuoliktą vakaro. Ji nešėsi rudą kartoninę dėžę. Pamačiusi jį sustojo kaip įbesta. – Sveika, Lisbeta, – pasisveikino jis užversdamas knygą. Ji be išraiškos nužvelgė jį, akyse nešmėstelėjo nei šiluma, nei draugiškumas. Peržengusi per jį, kyštelėjo raktą į duris. – Pavaišinsi puodeliu kavos? – paklausė Mikaelis. Atsigręžusi ji tyliai tarė: – Eik iš čia. Aš tavęs nebenoriu matyti. Paskui uždarė duris žado netekusiam Mikaeliui Bliumkvistui prieš nosį. Jis teišgirdo, kaip ji užsirakina iš vidaus. Antrąjį kartą jis ją matė vos po trijų dienų. Įsėdęs prie Sliuseno pakeliui į centrinę stotį, traukiniui sustojus Senamiesčio stotelėje jis pažvelgė pro langą ir pamatė ją perone, vos už dviejų žingsnių. Pastebėjo ją tą akimirką, kai užsidarė durys. Penkias sekundes jos žvilgsnis skrodė jį kiaurai, tarsi jis būtų tuščia vieta, paskui ji apsigręžė ir dingo iš jo regėjimo lauko kaip tik traukiniui pradėjus riedėti. Mikaelis nė kiek neabejojo, ką ji nori pasakyti: Salander su Mikaeliu nebenori turėti nieko bendra. Išstūmė jį iš savo gyvenimo taip pat veiksmingai kaip būtų ištrynusi bet kokią laikmeną iš savo kompiuterio, niekam nieko neaiškindama. Pasikeitė mobilaus numerį ir nebeatsakinėjo į elektroninio pašto laiškus.
20
stieg larsson
Mikaelis atsiduso, išjungė televizorių ir nuėjęs prie lango įsistebeilijo į Rotušę. Pasvarstė, ar blogai daro, kad taip užsispyręs periodiškai užeina pas ją namo. Buvo nusistatęs, kad jei moteris taip aiškiai rodo ir girdėti apie jį nenorinti, reikia palikti ją ramybėje. Negerbti tokio sprendimo jo akimis prilygo nepagarbai jai. Jiedu su Lisbeta buvo meilužiai. Tačiau tai vyko jos iniciatyva, ryšys tęsėsi pusę metų. Jei ji apsisprendė nutraukti istoriją taip pat netikėtai kaip ir užmezgusi ją, Mikaelis tam visiškai nesipriešino. Tai jos reikalas. Mikaelis be didesnių sunkumų susitaikys su buvusio draugo vaidmeniu – žinoma, jei Salander jį kada tokiu laikė – tačiau visiškas jos atsiribojimas buvo jam mįslė. Nebuvo jos įsimylėjęs – jie buvo tokie skirtingi, kad vargu ar rastum du nepanašesnius žmones – tačiau mergina patiko jam ir jis ilgėjosi tos nesukalbamos, nervus paėdančios žmogystos. Tikėjosi, kad jų draugystė abipusė. Taigi, trumpai tariant, jautėsi kaip paskutinis kvailys. Jis dar ilgai stovėjo prie lango. Jei Salander iš širdies jo nekenčia, kad net neprisivertė pasisveikinti, kai jie matėsi metro, matyt, jų draugystei galas, o padaryta žala nebeatitaisoma. Ateityje jokių iniciatyvų jis nebesiims ir nebesistengs su ja susisiekti. Salander pažvelgė į rankinį laikrodį susivokdama, kad nors ir sėdi nejudėdama šešėlyje, vis vien yra permirkusi nuo prakaito. Pusė vienuoliktos ryto. Ji įsidėmėjo tris eilutes užimančią matematikos formulę ir užvertė Dimensions in Mathematics. Paskui nuo stalo pasičiupo numerio raktą ir cigarečių pakelį. Jos kambarys buvo antrame aukšte, kitaip tariant, viešbučio viršutiniame aukšte. Nusitraukusi drabužius ji pasuko į dušą. Nuo sienos palubėje į ją paskersavo dviejų decimetrų ilgio žalias driežas. Salander atsilygino jam tuo pačiu, tačiau nesiėmė jokių priemonių, norėdama jį pabaidyti. Saloje driežų buvo pilna visur, jie lįs-
mergina, kuri žaidė su ugnimi
21
davo į kambarį pro atvirų langų žaliuzes, pro plyšius durų apačioje ar vonios ventiliacijos angas. Jai netrukdė jų draugija – į artimesnes pažintis jie nesipiršo. Vanduo buvo vėsus, tačiau ne ledinis. Ji pastovėjo po čiurkšle penkias minutes, kad atsigaivintų. Grįžusi į kambarį nuoga sustojo priešais drabužių spintos veidrodį ir negalėdama atsistebėti apžiūrėjo savo kūną. Ji ir toliau tesvėrė maždaug keturiasdešimt kilogramų, ūgis – vos per metrą penkiasdešimt. Tą pakeisti ne jos valioje. Galūnės smulkios nelyg lėlės, siauros plaštakos ir beveik nepastebimi klubai. Tačiau dabar ji turėjo krūtis. Visą savo gyvenimą buvo plokščiakrūtė, tarsi vis niekaip neperžengtų paauglystės slenksčio. Jos krūtinė atrodė paprasčiausiai juokinga, ir ji nuolatos jausdavosi nesmagiai, kai reikėdavo pasirodyti nuogai. Ir staiga atsirado krūtys. Jokiu būdu ne arbūzai (tokių ji ir pati nenorėjo, juoba kad būtų atrodę dar absurdiškiau ant jos džiūsniško kūno), tai buvo dvi stangrios apvalios vidutinio dydžio krūtys. Korekcija atlikta labai atsargiai, gerai išlaikant proporcijas. Tačiau skirtumas buvo kolosalus, pakeitęs ir jos išvaizdą, ir grynai asmeninę savijautą. Tam penkias savaites teko praleisti vienoje Genujos klinikoje, kur jai įoperavo implantus, naujosios krūtinės pagrindą. Ji išsirinko kaip tik tą kliniką ir kaip tik tuos gydytojus su neginčijamai geriausia ir solidžiausia reputacija visoje Europoje. Gydytoja Alesandra Perini, žavingai nesentimentali moteriškė, konstatavo, kad jos krūtys fiziškai neišsivysčiusios, tad jų padidinimas gali būti atliekamas ir medicinine dingstimi. Intervencija nebuvo neskausminga, tačiau krūtys atrodė visai natūralios, pačiai Salander – tarsi čia buvusios, o randų šiuo metu jau beveik visiškai nebesimatė. Ji nesigailėjo savo sprendimo nė akimirką. Jautė pasitenkinimą. Net ir po pusmečio praeidama pro veidrodį vis dar loštelėdavo iš nuostabos, su džiaugsmu pamanydama, kaip pagerėjo gyvenimo kokybė.
įsigykite
knygą dabar