stieg larrson
R omanas
Iš švedų kalbos vertė virginija jurgaitytė
I
DALIS
INTERMEZO KORIDORIUJE balandžio 8–12
Maždaug šeši šimtai moterų dalyvavo Amerikos pilietiniame kare. Jos stojo tarnauti persirengusios vyrais. Holivudas pražiopsojo šį kultūros isto rijos momentą, o gal tiesiog ši tema per daug sudėtinga ideologiškai? Istori jos knygose visada buvo sudėtinga pavaizduoti moteris, kurios nepaiso lyčių ribų, o kai kalbama apie karą ir gink lus, ši riba ryški kaip niekur kitur. Tačiau istorijoje nuo antikos iki šių laikų yra daug pasakojimų apie mo teris kares – amazones. Dažniausiai garsūs pavyzdžiai patenka į istorijos knygas, nes tokios moterys vaizduojamos „karalienėmis“, t. y. jos atstovau ja valdančiųjų klasei, nes politinė sosto paveldėjimo tvarka, nors ir būna nemalonu, reguliariai pasodina į sostą moterį. Kadangi karai nepavaldūs
6
stieg larsson
lytims ir vyksta net ir tada, kai šalies vadovė būna moteris, istorijos knygose neįmanoma neužfiksuoti kariaujančių karalienių, kurioms dėl to tenka elg tis tarsi kokiam Čerčiliui, Stalinui ar Ruzveltui. Pora tokių pavyzdžių yra Semiramidė iš Ninevės, įkūrusi asirų karalystę, ir keltų Boudika, vadova vusi vienam kruviniausių sukilimų prieš Romos imperiją. Beje, pastarosios skulptūra stovi prie tilto per Temzę priešais Didįjį Beną. Aplankyk ją, jei eitumei pro šalį. Tačiau apskritai istorinės knygos labai mažai kalba apie moteris, eilines kares, kurios kovojo su ginklu, priklausė armijai ir dalyvavo mūšiuose su priešų kariuomenėmis kartu su vyrais. Bet jos visada egzistavo. Vargu ar buvo bent vienas karas, kuriame nedalyvavo moterys.
1 SKYRIUS PENKTADIENIS, BALANDŽIO 8 Gydytoją Andersą Junasoną pažadino slaugytoja Hana Nikander. Buvo beveik pusė dviejų ryto. – Kas vyksta? – paklausė jis dar nesusigaudydamas. – Atskrenda sraigtasparnis. Du pacientai. Pagyvenęs vyras ir jauna mo teris. Ji peršauta. – Štai kaip, – burbtelėjo jis pavargusiu balsu. Jautėsi tarsi ką tik pabudęs, nors nusnūdo vos pusvalandį. Šiąnakt jis budi greitosios pagalbos skyriuje Geteborgo Salgrenskos ligoninėje. Buvo baisiai sunkus vakaras. Kai pradėjo dirbti šeštą vakaro, į ligoninę pristatė keturis asmenis po avarijos, susidūrus automobiliams prie pat Lindomės. Vieno būklė pasirodė kritiška, o kitam netrukus po atvežimo konstatuo ta mirtis. Jis taip pat apžiūrėjo padavėją, kuriai per nelaimingą atsitikimą restorane Avenyn gatvėje buvo nuplikytos kojos, dar išgelbėjo gyvybę ke turmečiui berniukui, kuris atvežtas į ligoninę nekvėpavo, nes buvo prarijęs žaislinio automobilio ratuką. Be to, spėjo sutvarstyti žaizdą paauglei, kuri dviračiu įlėkė į duobę. Kelių remonto įmonė buvo parinkusi netinkamą vietą kasinėjimams prie išvažiavimo iš dviračių tako, paskui kažkas dar su vertė į duobę įspėjamuosius ženklus. Mergaitės veidą „papuošė“ keturiolika siūlių, jai reikės dviejų naujų priekinių dantų. Junasonas taip pat prisiuvo nykščio dalį, kurią entuziastingas dailidė netyčia buvo nusirėžęs obliumi. Artėjant vienuoliktai skubių pacientų sumažėjo. Jis apėjo ir apžiūrėjo atvežtuosius pacientus, o paskui grįžo į poilsio kambarį trumpai pailsėti. Junasonas budėdavo iki šeštos ryto ir retai kada miegodavo, net jei nepasi taikydavo skubių pacientų, bet šiąnakt užsnūdo beveik iškart.
8
stieg larsson
Slaugytoja Hana Nikander padavė jam puodelį arbatos. Ji dar nebuvo gavusi informacijos apie atvežamus pacientus. Andersas Junasonas dirstelėjo pro langą ir pamatė, kad jūros pusėje smarkiai žaibuoja. Sraigtasparniui tai tikrai paskutinės tinkamos nusileisti minutės. Staiga prapliupo lietus. Geteborge prasidėjo liūtis. Bestovint prie lango, pasigirdo variklio gausmas, ir jis pamatė, kaip sraigtasparnis suka link nusileidimo aikštelės, blaškomas vėjo ir lietaus šuo rų. Sulaikė kvapą, kai ėmė atrodyti, kad pilotui sunku suvaldyti sraigtaspar nį. Paskui tas dingo iš regos lauko, ir Junasonas išgirdo, kaip lėtėja variklio apsukos. Gurkštelėjo arbatos ir pastatė puodelį. Andersas Junasonas pasitiko neštuvus prie įėjimo. Budinti kolegė Kata rina Holm rūpinosi pirmuoju įvežtu pacientu – pagyvenusiu vyru smarkiai sužalotu veidu. Gydytojui Junasonui atiteko antroji pacientė, kuri buvo per šauta. Greitai ją apžiūrėjo ir konstatavo, kad iš pažiūros tai sunkiai sužeista paauglė, labai purvina ir kruvina. Pakėlė apklotą, kuriuo gelbėjimo tarnybos darbuotojai buvo ją uždengę, ir pamatė, kad kažkas plačia sidabrine lipnia juosta buvo užklijavęs šautines žaizdas klubo ir peties srityse; pagalvojo, kad tai neįprastai sumanu. Juosta neleido veržtis kraujui, o bakterijoms patek ti vidun. Viena kulka buvo kliudžiusi klubo paviršių ir išėjusi kiaurai per raumenų audinius. Paskui pakėlė jos petį ir pamatė, kur kulka susmigo į nugarą. Išėjimo žaizdos nebuvo, vadinasi, kulka liko kažkur petyje. Jis tikė josi, kad kulka nebus kliudžiusi plaučių, o kadangi merginos burnoje kraujo nepastebėjo, padarė išvadą, kad taip tikriausiai nėra. – Į rentgeną, – tarė jis padedančiai slaugytojai. Daugiau aiškinti nereikėjo. Galiausiai nukirpo tvarsčius, kuriuos gelbėjimo tarnybos darbuotojai buvo apvynioję aplink jos galvą. Jam užėmė kvapą, kai apčiuopė kulkos įėji mo vietą ir suprato, kad merginai buvo šauta į galvą. Išėjimo angos nebuvo. Andersas Junasonas stabtelėjo gal sekundei, stebėdamas mergaitę. Staiga nusiminė. Jis dažnai sakydavo, kad jo darbas tarsi vartininko. Pas jį kas dien atvyksta įvairios būklės žmonių su vieninteliu tikslu – gauti pagalbos. Tai būdavo septyniasdešimt ketverių močiutės, susmukusios Nordstano
mergina, kuri užkliudė širšių lizdą
9
prekybos centre sustojus širdžiai, keturiolikmečiai berniukai su atsuktuvu pradurtu kairiuoju plaučiu bei šešiolikmetės mergaitės, prarijusios Ekstazi tabletę ir šokusios aštuoniolika valandų, kad paskui susmuktų pamėlusiais veidais. Tai būdavo nelaimingų atsitikimų darbo vietose ir smurto aukos. Pasitaikydavo vaikų, kuriuos užpuolė koviniai šunys Vasaplatseno aikštėje, ir nagingų vyrų, ketinusių išpjauti tik keletą lentų Black & Decker įran kiais, bet netyčia įsipjovusių iki pat riešo kaulo. Andersas Junasonas buvo vartininkas, stovintis tarp paciento ir Fonus laidotuvių biuro. Jo darbas – nuspręsti, kokių priemonių imtis. Jei nuspręs neteisingai, pacientas mirs arba atsipeikėjęs liks neįgalus visą gyvenimą. Dažniausiai nuspręsdavo teisingai, nes didžioji dauguma sužeistųjų turė davo akivaizdžiai specifinę problemą. Dūrį peiliu į plaučius arba žaizdą po eismo nelaimės galima suprasti ir apžiūrėti. Ar pacientas išgyvens, priklau so nuo to, kokia žaizdos būklė ir ką sugeba gydytojas. Andersas Junasonas nemėgo dviejų tipų sužalojimų. Pirmasis – tai rim tos nudegimo žaizdos: beveik nesvarbu, kokių priemonių imtųsi, žmogus kentės visą gyvenimą. Antrasis tipas – galvos traumos. Mergaitė priešais jį gali gyventi su kulkomis klube ir petyje. Tačiau kulka kažkur smegenyse yra visai kitokio masto problema. Staiga išgirdo, kad slaugytoja Hana kažką sako. – Atsiprašau? – Tai ji. – Ką nori pasakyti? – Lisbeta Salander. Mergina, kurią jie medžiojo keletą savaičių už trigu bą žmogžudystę Stokholme. Andersas Junasonas pažiūrėjo į pacientės veidą. Slaugytoja Hana visiš kai teisi. Šios merginos paso nuotraukos kopiją jis ir visi švedai matė prikli juotą prie kiekvienos tabako parduotuvės jau nuo Velykų. O dabar pašauta pati žudikė, tai turbūt tam tikras poetiškas teisingumas. Bet tai ne jo reikalas. Jo darbas – išgelbėti paciento gyvybę, nesvarbu, ar tai triguba žudikė, ar Nobelio premijos laureatas. Arba kad ir abu viename asmenyje.
10
stieg larsson
--Vėliau kilo greitosios pagalbos skyriui būdingas chaosas. Junasono pa mainos personalas ėmėsi įprasto darbo. Perkirpo likusius Lisbetos Salander drabužius. Slaugytoja pamatavo kraujospūdį – 100/70, o tuo metu jis pats pridėjęs stetoskopą prie pacientės krūtinės klausėsi širdies dūžių, kurie atro dė sąlyginai reguliarūs, ir kvėpavimo, kuris nebuvo toks pat reguliarus. Gydytojas Junasonas nedelsdamas įvertino Lisbetos Salander būklę kaip kritišką. Peties ir klubo žaizdos kol kas gali palaukti uždėjus kom presus arba net palikus tą pačią lipnią juostą, kurią užklijavo vaizduotės nestokojantis asmuo. Svarbiausia – galva. Gydytojas Junasonas liepė atlikti kompiuterinę tomografiją tuo aparatu, į kurį ligoninė buvo investavusi ne mažai mokesčių mokėtojų pinigų. Andersas Junasonas buvo mėlynakis blondinas, kilęs iš Umeo miesto. Salgrenskos ir Rytų ligoninėse buvo išdirbęs dvidešimt metų tyrinėtoju, patologu ir greitosios pagalbos skyriaus gydytoju. Jis turėjo savybę, kuri stebino kolegas ir dėl kurios didžiavosi dirbantis su juo personalas: Junaso nas laikėsi nuostatos, kad jo pamainos metu nemirs joks pacientas, ir jam išties tai pavykdavo. Žinoma, keletas pacientų mirė, bet tai įvyko tolesnio gydymo metu arba dėl visai kitų priežasčių, o ne dėl jo sprendimų. Kartais Junasonas labai laisvai žiūrėdavo į gydymo meną. Jis manė, kad kai kada gydytojai turi polinkį daryti išvadas, kurioms neturi galimybių, todėl beprotiškai greitai pasiduoda, arba per ilgai bando tiksliai nustatyti diagnozę, kad galėtų taikyti teisingą gydymą. Žinoma, taip liepia vadovė liai, bet problema ta, kad, gydytojams besvarstant, pacientas gali numirti. Blogiausiu atveju gydytojas padarys išvadą, kad tai beviltiškas atvejis, ir nutrauks gydymą. Tačiau Andersas Junasonas dar niekada nebuvo turėjęs pacientės su kul ka galvoje. Čia, ko gero, reikės neurochirurgo. Nesijautė turįs pakankamai kompetencijos, bet staiga suvokė, kad jam galbūt sekasi labiau nei yra to vertas. Prieš eidamas praustis ir persivilkti operacinės drabužiais, jis šūkte lėjo Hanai Nikander:
mergina, kuri užkliudė širšių lizdą
11
– Karolinskos ligoninėje dirba amerikiečių profesorius Frenkas Elis, bet kaip tik dabar jis yra Geteborge. Tai įžymus smegenų tyrinėtojas, be to, geras mano draugas. Jis apsistojęs Hotel Radisson Avenyn gatvėje. Ar gali sužinoti telefono numerį? Kol Andersas Junasonas laukė rentgeno nuotraukų, Hana Nikander at nešė viešbučio telefono numerį. Jis užmetė akį į laikrodį – 01:42 – ir pakėlė ragelį. Radisson naktinės pamainos registratūros darbuotojas visai nenorėjo sujungti su kambariu tokiu paros metu, gydytojui Junasonui teko pasakyti keletą ypač griežtų frazių apie būtinybę pasikalbėti su profesoriumi. – Labas rytas, Frenkai, – pasisveikino Andersas Junasonas, kai tas paga liau pakėlė telefono ragelį. – Čia Andersas. Girdėjau, tu Geteborge. Ar gali atvažiuoti į Salgrenskos ligoninę ir asistuoti smegenų operacijos metu? – Are you bullshitting me?* – pasigirdo abejojantis balsas kitame laido gale. Nors Frenkas buvo išgyvenęs Švedijoje daug metų ir laisvai kalbėjo švediškai – kad ir su amerikietišku akcentu – pagrindinė jo kalba išliko anglų. Andersas Junasonas kalbėjo švediškai, o Elis atsakinėjo angliškai. – Frenkai, atsiprašau, kad nebuvau tavo paskaitoje, bet pamaniau, kad galėtum duoti privačių pamokų. Turiu jauną moterį, kuriai buvo šauta į galvą. Kulka įėjo tiesiai virš kairiosios ausies. Neskambinčiau, jei man ne reikėtų second opinion**. O man sunku įsivaizduoti kitą tinkamesnį žmogų, kurio galėčiau paklausti. – Ar tai rimta? – paklausė Frenkas Elis. – Dvidešimt penkerių metų mergina. – Jai buvo šauta į galvą? – Tik kulkos įėjimo anga, išėjimo nėra. – Bet ji gyva? – Taip, pulsas reguliarus, mažiau reguliarus kvėpavimas, kraujospū dis – 100/70. Taip pat turi kulką petyje ir šautinę klubo žaizdą. Tuos du dalykus pats galiu sutvarkyti. – Skamba gerai. * Gal šaipaisi? (angl.) ** Antros nuomonės (angl.).
12
stieg larsson
– Gerai? – Jei galvoje kulkos palikta skylė, o ji vis dar gyva, tai situaciją reikia vertinti kaip teikiančią vilties. – Ar galėsi man asistuoti? – Turiu prisipažinti, kad vakarą praleidau su gerais draugais. Atsiguliau pirmą valandą ir tikriausiai kraujyje likęs įspūdingas promilių kiekis... – Sprendimus priimsiu ir operuosiu aš. Bet man reikia žmogaus, kuris padėtų ir pasakytų, jei ką daryčiau ne taip. Atvirai kalbant, visiškai girtas profesorius Elis yra turbūt visa galva pranašesnis už mane, jei reikia įvertin ti galvoje esančią žaizdą. – Gerai. Atvažiuoju. Bet būsi man skolingas paslaugą. – Taksi jau laukia prie viešbučio. Profesorius Frenkas Elis kilstelėjo akinius ant kaktos ir pasikasė spran dą. Sutelkė žvilgsnį į kompiuterio monitorių, kur buvo matyti kiekvienas Lisbetos Salander smegenų vingis ir užkampis. Elis buvo penkiasdešimt trejų metų, jo varno juodumo kai kur žilstelėję plaukai, tamsūs barzdos gyvaplaukiai atrodė kaip žmogaus, atliekančio šalutinį vaidmenį seriale Miesto ligoninė. Kūnas išdavė, kad kiekvieną savaitę jis po keletą valandų praleidžia sporto salėje. Frenkui Eliui Švedijoje patiko. Atvyko kaip jaunas mainų programos mokslininkas aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ir pasiliko dvejiems me tams. Vėliau buvo atvykęs dar keletą kartų, kol gavo pasiūlymą užimti profesoriaus vietą Karolinskos ligoninėje. Tuo metu jis jau buvo gerbiamas tarptautiniu mastu. Andersas Junasonas pažinojo Frenką Elį keturiolika metų. Pirmą kartą jie susitiko seminare Stokholme ir išsiaiškino, kad abu yra žūklės su mu seline meškere entuziastai. Andersas pakvietė jį pažvejoti Norvegijoje. Jie palaikė ryšį visus tuos metus ir dar ne kartą žvejojo kartu. Tačiau niekada nebuvo kartu dirbę. – Smegenys yra paslaptis, – pareiškė profesorius Elis. – Jas tyrinėju dvi dešimt metų. Iš tikrųjų net ilgiau.
mergina, kuri užkliudė širšių lizdą
13
– Žinau. Atleisk, kad vaikau tave, bet... – Ech. – Frenkas Elis numojo ranka. – Tai kainuos tau butelį Cragganmore viskio, kai važiuosime žvejoti. – Gerai. Pigiai išsisukau. – Prieš keletą metų, kai dirbau Bostone, turėjau pacientą – atvejį apra šiau „Naujosios Anglijos medicinos žurnale“. Tai buvo tokio pat amžiaus mergina kaip ir tavo pacientė. Kažkas peršovė ją alebarda pakeliui į univer sitetą. Strėlė smigo prie antakio išorinio kampo kairėje pusėje, kiaurai per galvą ir išlindo beveik sprando viduryje. – Ji išgyveno? – paklausė Junasonas nustebęs. – Kai ją atvežė į greitosios pagalbos skyrių, atrodė klaikiai. Nupjovėme strėlę ir įkišome jos galvą į kompiuterinį tomografą. Strėlė pervėrė smege nis kiaurai. Vertinant logiškai, ji turėjo būti negyva arba bent jau būti taip sužeista, kad prasidėtų koma. – Kokia buvo jos būklė? – Ji visą laiką išliko sąmoninga. Žinoma, buvo baisiai išsigandusi, bet mąstė visiškai racionaliai. Vienintelė problema buvo ta, kad kiaurai per kaukolę kyšojo strėlė. – Ką tu darei? – Na, paėmiau reples ir ištraukiau strėlę, tada užklijavau pleistru. Maž daug taip. – Ji išgyveno? – Žinoma, jos būklė ilgokai buvo kritiška, kol galėjome paleisti iš ligo ninės, bet, kalbant atvirai, būtume galėję išsiųsti ją namo tą pačią dieną. Nesu turėjęs sveikesnės pacientės. Andersas Junasonas ėmė galvoti, ar profesorius Elis kartais nesišaipo. – Nors, – tęsė Elis, – prieš keletą metų Stokholme turėjau keturiasde šimt dvejų metų pacientą. Jis susitrenkė galvą į lango rėmą ir patyrė lengvą smegenų sukrėtimą. Jam pasidarė bloga ir taip greitai sunegalavo, kad grei tosios pagalbos automobiliu buvo atvežtas į skyrių. Kai pamačiau jį, buvo be sąmonės. Iškilo nedidelis gumbas, kraujavo labai mažai. Bet taip ir neat sipeikėjęs, vyras mirė po devynių parų reanimacijoje. Iki šiandien nežinau,
14
stieg larsson
kodėl taip nutiko. Obdukcijos protokole įrašėme kraujo išsiliejimą į smege nis dėl nelaimingo atsitikimo, bet nė vienas mūsų nesijautėme patenkinti tokia išvada. Kraujavimas buvo ypač nežymus ir tokio pobūdžio, kad tai niekaip neturėjo paveikti. Tačiau pamažu nustojo funkcionuoti kepenys, inkstai, širdis ir plaučiai. Kuo vyresnis darausi, tuo labiau galvoju, kad čia tarsi ruletė. Asmeniškai aš netikiu, kad mes kada nors tiksliai išsiaiškinsi me, kaip veikia smegenys. Ką ketini daryti? Jis pabarškino rašikliu į monitorių. – Tikėjausi, kad tu man pasakysi. – Noriu išgirsti tavo įvertinimą. – Na, pirmiausia atrodo, kad tai nedidelio kalibro kulka. Ji įėjo prie smilkinio ir įstrigo smegenyse maždaug už keturių centimetrų nuo pavir šiaus. Atsirėmė į šoninį skilvelį, ten kraujuoja. – Priemonės? – Kalbant tavo kalba – imsiu reples ir ištrauksiu kulką tuo pačiu keliu, kuriuo įsmigo. – Puikus pasiūlymas. Bet aš, ko gero, naudočiau patį ploniausią pincetą, kokį tik turi. – Taip paprasta? – Ką dar šiuo atveju galime padaryti? Galime palikti kulką ten pat, ir galbūt ji gyvens iki šimto metų, bet tai irgi rizikinga. Jai gali prasidėti epi lepsija, migrena, visokie negalavimai. O labiausiai nesinorėtų pragręžti gal vos ir operuoti ją po metų, kai žaizda bus sugijusi. Kulka yra netoli didžiųjų kraujagyslių. Šiuo atveju rekomenduočiau ištraukti kulką, bet... – Bet? – Kulka mane menkai jaudina. Smegenų žaizdos stebina tuo, kad jeigu ji išgyveno su kulka galvoje, tai yra ženklas, kad atlaikys ir jos pašalinimo operaciją. Didesnė problema yra štai čia. – Jis parodė į monitorių. – Aplink įėjimo angą liko daug kaulo skeveldrų. Aš matau bent dvylika kelių mi limetrų skeveldrų. Kai kurios jų įsiskverbė į smegenų audinį. Štai kas ją nužudys, jei nebūsi atsargus. – Ši smegenų dalis susijusi su kalba ir gebėjimu skaičiuoti.
mergina, kuri užkliudė širšių lizdą
15
Elis truktelėjo pečiais. – Plepalai. Nenutuokiu, kam reikalingos būtent šios pilkosios ląstelės. Tu gali tik labai pasistengti. Tu operuosi. Aš žiūrėsiu per petį. Ar galiu pa siskolinti rūbus ir kur nors nusiprausti? Mikaelis Bliumkvistas dirstelėjęs į laikrodį pamatė, kad yra šiek tiek po trijų ryto. Rankos surakintos antrankiais. Sekundei užsimerkė. Buvo mirtinai pavargęs, bet jį palaikė adrenalinas. Atsimerkė ir piktai pažiūrėjo į komisarą Tomą Polsoną, kurio akyse matėsi šokas. Jie sėdėjo prie virtuvinio stalo ūkyje netoli Nosebru vietovės. Tai buvo Gosebergos ūkis, apie kurį Mikaelis pirmą kartą sužinojo mažiau nei prieš dvylika valandų. Visiška katastrofa. – Kvailys, – išrėžė Mikaelis. – Paklausyk... – Kvailys, – pakartojo Mikaelis. – Velniai griebtų, juk įspėjau, kad jis mirtinai pavojingas. Sakiau, kad elgtumėtės su juo kaip su rankine granata, kurios žiedas ištrauktas. Jis nužudė mažiausiai tris žmones ir yra sudėtas it tankas. Jis žudo plikomis rankomis. O tu pasiuntei du kaimo farus jo sučiupti, tarsi tai būtų šeštadieninis girtuoklėlis. Mikaelis vėl užsimerkė. Pagalvojo, kas dar bloga įvyks per naktį. Jis rado sunkiai sužeistą Lisbetą Salander netrukus po vidurnakčio. Pranešė policijai ir sugebėjo įkalbėti gelbėjimo tarnybos darbuotoją atsiųsti sraigtasparnį, kad nugabentų merginą į Salgrenskos ligoninę. Išsamiai pa pasakojo apie jos žaizdas bei kulkos angą galvoje ir sulaukė kažkokio pro tingo ir supratingo žmogaus paramos, kuris suvokė, kad jai reikia skubios pagalbos. Bet vis dėlto prireikė daugiau kaip pusvalandžio, kol atvyko sraigtas parnis. Mikaelis iš tvarto, atstojusio ir garažą, išvarė du automobilius ir įjungė jų šviesas, kad apšviestų lauką priešais namą ir pažymėtų nusileidi mo vietą. Sraigtasparnio personalas ir du kartu atvykę medikai dirbo itin pro fesionaliai. Vienas gydytojų suteikė Lisbetai Salander pirmąją pagalbą, o
16
stieg larsson
antrasis rūpinosi Aleksandru Zalačenka, dar žinomu Karlo Akselio Budino pavarde. Zalačenka buvo Lisbetos Salander tėvas ir baisiausias jos priešas. Mėgino ją nužudyti, bet nepavyko. Mikaelis rado jį sunkiai sužeistą to pa ties nuošalaus ūkio malkinėje: jo veide žiojėjo kirviu padaryta bloga žadanti žaizda, o koja buvo sutrupinta. Laukdamas sraigtasparnio, Mikaelis padėjo Lisbetai kaip galėdamas. Iš patalynės spintos ištraukė švarią paklodę ir suplėšęs ją sutvarstė mergi ną. Pastebėjo, kad sukrešėjęs kraujas virto savotišku kamščiu kulkos angoje galvoje, ir nežinojo, ar ją tvarstyti, ar ne. Galiausiai labai laisvai apvyniojo paklodę aplink galvą, daugiausia dėl to, kad žaizda nebūtų tokia atvira bak terijoms ir nešvarumams. Jis sustabdė kraujavimą iš kulkos angų klube ir petyje pačiu paprasčiausiu būdu, kokį tik galima įsivaizduoti. Spintoje rado plačios lipnios juostos ir paprasčiausiai užklijavo žaizdas. Nušluostė jos vei dą drėgnu rankšluosčiu ir pabandė nuvalyti didžiausią purvą. Į malkinę nėjo ir Zalačenkai nepadėjo. Atvirai kalbant, Zalačenka jam visai nerūpėjo. Belaukdamas gelbėtojų, jis taip pat paskambino Erikai Berger ir papa sakojo apie susidariusią situaciją. – Ar tu nesužeistas? – pasiteiravo ji. – Man viskas gerai, – atsakė Mikaelis. – Lisbeta sužeista. – Vargšelė. Vakare perskaičiau Bjorko saugumo tarnybos tyrimą. Kaip su tuo susitvarkysi? – Aš neturiu jėgų net galvoti apie tai, – prisipažino Mikaelis. Kalbėdamas su Erika jis sėdėjo ant grindų šalia sofos ir stebėjo Lisbetą Salander. Buvo nutraukęs jos batus ir kelnes, kad galėtų sutvarstyti šautinę žaizdą ant klubo, ir staiga netyčia priglaudė ranką prie drabužių, kuriuos buvo numetęs ant grindų šalia sofos. Kelnių kišenėje užčiuopė kažkokį daiktą ir ištraukė delninį kompiuterį Palm Tungsten T3. Suraukė antakius ir mąsliai apžiūrėjo. Išgirdęs sraigtasparnį įsikišo kompiuterį į vidinę savo striukės kišenę. Paskui – kol dar buvo vienas – pasilenkė ir apieškojo visas Lisbetos Salander kišenes. Rado dar vieną raktų
mergina, kuri užkliudė širšių lizdą
17
ryšulį nuo buto prie Mosebakės aikštės ir pasą Irenos Neser pavarde. Grei tai sukišo daiktus į vieną savo kompiuterio rankinės skyrių. Pirmasis policijos automobilis su Fredriku Torstensonu ir Gunaru An dersonu iš Trolhetano policijos atvyko praėjus kelioms minutėms, kai nu sileido gelbėjimo tarnybos sraigtasparnis. Po jų atvyko komisaras Tomas Polsonas, kuris iškart perėmė vadovavimą. Mikaelis priėjo ir ėmė dėstyti, kas nutiko. Polsonas jam pasirodė kaip pasipūtęs ir nelankstus seržantas. Jam atvažiavus viskas pradėjo strigti. Polsonas nerodė jokių ženklų, kad supranta, ką Mikaelis jam sako. At rodė keistai sudirgęs ir atkreipė dėmesį tik į vieną faktą – smarkiai sužalota mergina ant grindų priešais sofą yra dėl trigubos žmogžudystės ieškoma Lisbeta Salander, o tai akivaizdžiai svarbus grobis. Polsonas tris kartus pa klausė labai užsiėmusio gelbėjimo tarnybos mediko, ar merginą galima su imti čia pat, vietoje. Galiausiai tas atsistojo ir užriaumojo ant Polsono, kad laikytųsi per rankos atstumą. Paskui Polsonas sutelkė dėmesį į sužeistą Aleksandrą Zalačenką mal kinėje, ir Mikaelis išgirdo, kaip Polsonas per radiją praneša, kad Salander greičiausiai bandžiusi nužudyti dar vieną žmogų. Tą akimirką Polsonas, akivaizdžiai nesiklausydamas nė žodžio iš to, kas jam bandoma pasakyti, jau buvo tiek suerzinęs Mikaelį, kad šis pakėlė balsą ir paragino komisarą nedelsiant skambinti kriminalinės policijos ins pektoriui Janui Bublanskiui į Stokholmą. Išsitraukęs savo mobilųjį telefoną pasiūlė surinkti numerį. Polsonas nekreipė dėmesio. Ir tada Mikaelis padarė dvi klaidas. Jis ryžtingai pareiškė, kad tikrasis žudikas yra vyras, Ronaldas Nyder manas, sudėtas kaip šarvus pralaužiantis robotas, sergantis liga, vadinama congenital analgesta. Pasakė ir tai, kad šiuo metu žudikas sėdi surištas grio vyje pakeliui į Nosebru. Mikaelis paaiškino, kur galima rasti Nydermaną, ir patarė mobilizuoti būrį ginkluotų pėstininkų. Polsonas pasidomėjo, kaip Nydermanas atsidūrė griovyje, o Mikaelis nuoširdžiai prisipažino, kad pats, grasindamas ginklu, vyrą surišo.
18
stieg larsson
– Grasindamas ginklu? – pasitikslino komisaras Polsonas. Iki to laiko Mikaelis jau turėjo suprasti, kad Polsonas yra kvailas kaip bato aulas. Reikėjo pačiam paskambinti Janui Bublanskiui ir paprašyti, kad tas įsikištų ir išsklaidytų miglą, kuri, atrodė, supa Polsoną. Tačiau Mikaelis padarė antrą klaidą bandydamas perduoti ginklą, kurį laikė striukės kiše nėje – Colt 1911 Government – diena anksčiau rastą Lisbetos Salander bute Stokholme. Grasindamas šiuo ginklu jis ir surišo Ronaldą Nydermaną. Polsonas iškart suėmė Mikaelį Bliumkvistą už nelegalų ginklo laikymą. Paskui įsakė policininkams Torstensonui ir Andersonui važiuoti į tą vietą link Nosebru, kurią buvo nurodęs Mikaelis, ir išsiaiškinti, ar Mikaelis sako tiesą, kad griovyje prie kelio ženklo, įspėjančio apie briedžius, sėdi pririštas žmogus. Jei tai tiesa, policininkai turi surakinti tą asmenį ir atvežti į Go sebergos ūkį. Mikaelis iškart užprotestavo ir paaiškino, kad Ronaldas Nydermanas ne iš tų, kuriuos paprasta suimti ir surakinti antrankiais – jis esąs pavojin gas žudikas. Kai Polsonas ignoravo Mikaelio protestus, viršų paėmė nuo vargis. Mikaelis apšaukė Polsoną nekompetentingu šikniumi ir išrėkė, kad Torstensonas ir Andersonas nesivargintų atrišti Ronaldo Nydermano, jei neiškvies pastiprinimo. Šio protrūkio rezultatas: Mikaeliui uždėjo antrankius ir pasodino ant galinės Polsono tarnybinio automobilio sėdynės, kur jis keikdamasis ste bėjo išvažiuojančius Torstensoną ir Andersoną. Vienintelė švieselė tamso je buvo ta, kad Lisbeta Salander buvo įkelta į sraigtasparnį ir dingo virš medžių viršūnių Salgrenskos kryptimi. Mikaelis jautėsi visiškai bejėgis ir atitrūkęs nuo informacijos srauto, jis tik galėjo tikėtis, kad Lisbetai bus suteikta pagalba. Gydytojas Andersas Junasonas padarė du gilius pjūvius iki pat kauko lės kaulo ir atvertė odą aplink įėjimo angą. Spaustukais užfiksavo ertmę. Operacinės slaugytoja atsargiai įkišo žarnelę kraujui nusiurbti. Tada sekė bjaurusis momentas, kai teko paimti grąžtą, kad padidintų ertmę kaukolė je. Procedūra buvo erzinamai lėta.
mergina, kuri užkliudė širšių lizdą
19
Galiausiai pragręžė pakankamai didelę ertmę, kad prieitų prie Lisbetos Salander smegenų. Atsargiai įleido zondą ir keliais milimetrais paplatino žaizdos kanalą. Paskui įstatė plonesnį zondą ir nustatė kulkos vietą. Kau kolės rentgeno nuotrauka rodė, kad kulka pasisuko ir guli keturiasdešimt penkių laipsnių kampu į žaizdos kanalą. Naudodamas zondą, atsargiai pa lietė kulkos kampą ir po keleto nesėkmingų bandymų truputį ją pakėlė, kad galėtų pasukti taip, kaip reikia. Galiausiai įleido ploną pincetą. Stipriai suspaudė kulkos pagrindą ir pa juto, kad laiko ją. Ištraukė pincetą laikydamas tiesiai. Kulka išlindo beveik be pasipriešinimo. Sekundę palaikė ją prieš šviesą ir nustatęs, kad ji atrodo nepažeista, įmetė į dubenį. – Nuvalykit kraują, – paliepė jis, ir įsakymas iškart buvo įvykdytas. Žvilgtelėjo į EKG, kardiograma rodė, kad pacientės širdies veikla vis dar reguliari. – Pincetą. Patraukė žemyn pakabintą galingą didinamąjį stiklą ir sutelkė dėmesį į atvertą plotą. – Atsargiai, – priminė profesorius Frenkas Elis. Per keturiasdešimt penkias minutes Andersas Junasonas ištraukė ne mažiau kaip trisdešimt dvi mažas kaulo skeveldras aplink įėjimo angą. Ma žiausią jų vos galėjai įžvelgti plika akimi. Kol Mikaelis Bliumkvistas beviltiškai bandė išsitraukti mobiliojo ryšio telefoną iš savo švarko kišenės ant krūtinės – tai pasirodė neįmanoma, kai rankos surakintos – į Gosebergą atvyko keletas automobilių su policinin kais ir techniniu personalu. Komisaras Polsonas liepė jiems surinkti daikti nius įrodymus iš malkinės ir nuodugniai ištirti gyvenamąjį namą, kur buvo konfiskuota keletas ginklų. Mikaelis beviltiškai sekė jų veiksmus iš savo stebėjimo punkto ant galinės Polsono automobilio sėdynės. Tik praėjus daugiau kaip valandai Polsonas, atrodo, ėmė suvokti, kad policininkai Torstensonas ir Andersonas dar negrįžo iš užduoties parvežti
20
stieg larsson
Ronaldą Nydermaną. Staiga susirūpino ir nusivedė Mikaelį Bliumkvistą į virtuvę, kur paprašė dar kartą nupasakoti kelią. Mikaelis užsimerkė. Jis tebesėdėjo virtuvėje su Polsonu, kai atėjo pranešimas iš specialių jų pajėgų, nuvažiavusių padėti Torstensonui ir Andersonui. Policininkas Gunaras Andersonas rastas negyvas nusuktu sprandu. Jo kolega Fredrikas Torstensonas dar gyvas, bet smarkiai sužeistas. Abu rasti griovyje prie įspė jamojo ženklo su briedžiu. Jų tarnybinių ginklų ir specialiojo policijos au tomobilio nebuvo. Vietoj anksčiau buvusios daugmaž aiškios situacijos, komisaras Tomas Polsonas staiga suvokė turįs policininko žmogžudystę ir pabėgusį ginkluotą nusikaltėlį. – Kvailys, – pakartojo Mikaelis Bliumkvistas. – Policininko įžeidinėjimas nepadės. – Dėl to sutinku su tavimi. Bet aš taip įkišiu tave už tarnybinį nusižen gimą, kad mažai nepasirodys. Dar man nebaigus, būsi paskelbtas kvailiau siu Švedijos policininku visuose šalies laikraščiuose. Atrodo, grasinimas atiduoti jį viešai pajuokai buvo vienintelis dalykas, jaudinantis Tomą Polsoną. Pastarasis atrodė sunerimęs. – Ką siūlai? – Reikalauju, kad paskambintum kriminalinės policijos inspektoriui Janui Bublanskiui į Stokholmą. Dabar. Kriminalinės policijos inspektorė Sonja Mudig pabudo krūptelėjusi, kai kitame miegamojo gale ėmė skambėti kraunamas jos mobiliojo ryšio telefo nas. Pažvelgė į laikrodį ant naktinio stalelio ir nusivylė pamačiusi, kad dar tik po ketvirtos ryto. Paskui atsisuko į savo vyrą, kuris ir toliau ramiai knar kė. Jis nepabustų net per artilerijos ugnį. Išsiropštė iš lovos ir užčiuopė atsi liepimo mygtuką telefone. Janas Bublanskis, – pagalvojo ji. – Kas daugiau. – Trolhetano apylinkėse tikras pragaras, – pranešė jos vadovas be jokių formalumų. – Traukinys X2000 į Geteborgą po penkių dešimt. – Kas atsitiko?
mergina, kuri užkliudė širšių lizdą
21
– Bliumkvistas atrado Salander, Nydermaną ir Zalačenką. Blium kvistas suimtas už policininko įžeidimą, pasipriešinimą ir nelegalų ginklo laikymą. Salander nuvežta į Salgrenską su kulka galvoje. Zalačenka Sal grenskos ligoninėje su kirviu galvoje. Nydermanas laisvas. Naktį jis nužudė policininką. Sonja Mudig mirktelėjo du kartus ir pasijuto pavargusi. Labiausiai no rėjo įsiropšti atgal į lovą ir pasiimti mėnesį atostogų. – X2000 po penkių dešimt. Gerai. Ką man daryti? – Varyk taksi į centrinę stotį. Kartu važiuos Jerkeris Holmbergas. Pa kalbėkite su komisaru Tomu Polsonu iš Trolhetano policijos, kuris, matyt, yra nemažai prisidėjęs prie naktinės sumaišties ir, anot Bliumkvisto, cituo ju, „yra kvailas kaip bato aulas“, citatos pabaiga. – Kalbėjai su Bliumkvistu? – Atrodo, jis suimtas ir su antrankiais. Man pavyko įkalbėti Polsoną trumpam palaikyti ragelį. Aš kaip tik pakeliui į Kungsholmeną ir pamė ginsiu išsiaiškinti, kas vyksta. Palaikysime ryšį telefonu. Sonja Mudig dar kartą pažiūrėjo į laikrodį. Paskui, išsikvietusi taksi, minutę pastovėjo po dušu. Išsivalė dantis, perbraukė plaukus šukomis, už simovė juodas kelnes, apsivilko juodus marškinėlius ir pilką švarką. Tar nybinį ginklą įsikišo į dėklą ant peties ir užsimetė tamsiai raudoną odinę striukę. Tada papurčiusi pažadino vyrą ir paaiškino, kur išvažiuoja, ir kad jis rytą pasirūpintų vaikais. Sonja išėjo pro duris kaip tik tą akimirką, kai privažiavo taksi. Kolegos Jerkerio Holmbergo ieškoti nereikėjo. Spėjo, kad jis bus trau kinio restorane, taip ir buvo. Jau turėjo nupirkęs jai sumuštinį ir kavos. Sėdėjo tylūs penkias minutes ir valgė pusryčius. Galiausiai Holmbergas pastūmė puodelį į šoną. – Galbūt reikia mokytis iš naujo, – tarstelėjo jis. Ketvirtą ryto kriminalinės policijos inspektorius Markas Erlanderis iš Geteborgo smurtinių nusikaltimų skyriaus pagaliau atvyko į Gosebergą ir perėmė vadovavimą paieškai iš labai užimto Tomo Polsono. Erlanderis
22
stieg larsson
buvo neaukštas, apskritas, pražilęs penkiasdešimtmetis. Pirmiausia išlais vino Mikaelį Bliumkvistą iš antrankių ir davė jam bandelių bei kavos iš termoso. Jie atsisėdo svetainėje pakalbėti vienu du. – Kalbėjau su Bublanskiu iš Stokholmo, – pasakė Erlanderis. – Mes pažįstami daug metų. Abu apgailestaujame dėl Polsono elgesio. – Šiąnakt jam pavyko užmušti policininką, – burbtelėjo Mikaelis. – Aš asmeniškai pažinojau policininką Gunarą Andersoną. Jis dirbo Geteborge prieš išsikeldamas į Trolhetaną. Turėjo trejų metų mergytę. – Apgailestauju. Aš bandžiau įspėti... – Supratau. Tu kalbėjai aukštom frazėm, todėl buvai surakintas antran kiais. Tai tu pernai išaiškinai Venerstriomą. Bublanskis sako, kad esi pra keiktas žurnalistas, kurį reikia pakarti, ir išprotėjęs privatus seklys, bet, ko gero, žinai, apie ką kalbi. Ar gali suprantamai paaiškinti situaciją? – Taigi, čia buvo atomazga po mano draugų Dago Svensono ir Mi jos Bergman nužudymo, taip pat po vieno asmens, kuris nebuvo mano draugas, žmogžudystės... Kalbu apie advokatą Nilsą Bjurmaną – Lisbetos Salander globėją. Erlanderis linktelėjo. – Kaip žinote, policija medžiojo Lisbetą Salander nuo Velykų. Ji buvo įtariama triguba žmogžudyste. Pradėkime nuo to, kad turit suprasti, jog Lis beta Salander nėra kalta dėl šių žmogžudysčių. Ji šioje situacija yra auka. – Aš neturėjau jokių reikalų su Salander byla, bet po viso to, kas buvo paskelbta žiniasklaidoje, atrodo kiek sunkiai suvokiama, kad ji būtų visai nekalta. – Nepaisant visko, yra būtent taip. Ji nekalta. Taškas. Tikrasis žudikas yra Ronaldas Nydermanas. Jis šiąnakt nužudė tavo kolegą Gunarą Ander soną. Jis dirba Karlui Akseliui Budinui. – Taigi, tas Budinas, kuris guli Salgrenskos ligoninėje su kirviu gal voje. – Vertinant grynai techniškai, kirvio galvoje nebėra. Manau, Lisbeta jį pričiupo. Tikroji jo pavardė yra Aleksandras Zalačenka. Jis yra Lisbetos tėvas ir buvęs rusų karinės žvalgybos profesionalus žudikas. Jis pasitraukė
mergina, kuri užkliudė širšių lizdą
23
aštuntajame dešimtmetyje ir vėliau dirbo Švedijos saugumo tarnybai iki So vietų Sąjungos žlugimo. Paskui tapo laisvai samdomu gangsteriu. Erlanderis mąsliai apžiūrinėjo priešais jį ant sofos sėdintį tipą. Mikaelio Bliumkvisto veidas blizgėjo nuo prakaito, atrodė ir sušalęs, ir mirtinai pa vargęs. Iki šio momento jis kalbėjo argumentuotai, racionaliai ir rišliai, bet komisaras Tomas Polsonas, kurio žodžiais Erlanderis nelabai betikėjo, buvo įspėjęs, kad Bliumkvistas svaičioja apie rusų agentus ir samdytus vokiečių žudikus, o tai vargu ar priklauso įprastoms Švedijos kriminalinės policijos byloms. Matyt, Bliumkvistas pasiekė tą istorijos tašką, kurį Polsonas atmetė. Tačiau griovyje pakeliui į Nosebru gulėjo vienas negyvas ir vienas sunkiai sužeistas policininkas, tad Erlanderis buvo nusiteikęs klausytis. Tik nepajė gė išvengti nepatiklumo gaidelių balse. – Gerai. Rusų agentas. Bliumkvistas vos šyptelėjo, matyt, suvokė, kokia neįtikinama atrodo jo istorija. – Buvęs rusų agentas. Galiu dokumentais patvirtinti kiekvieną savo tei ginį. – Tęsk. – Zalačenka buvo aukščiausio lygio rusų šnipas aštuntajame dešimtmetyje. Jis pasitraukė, o Švedijos saugumo policija suteikė jam prieglobstį. Kiek supran tu, tai nėra unikali situacija po Sovietų Sąjungos žlugimo kilusiose bangose. – Gerai. – Kaip sakoma, aš tiksliai nežinau, kas čia šiąnakt įvyko, bet Lisbeta susekė savo tėvą, kurio nebuvo mačiusi penkiolika metų. Jis taip sužalojo jos mamą, kad ši vėliau mirė. Jis bandė nužudyti Lisbetą, jis pasiuntė Ro naldą Nydermaną, kad nužudytų Dagą Svensoną ir Miją Bergman. Be to, jis atsakingas už Lisbetos draugės Miriam Vu pagrobimą – garsiosios Paolo Roberto grumtynės dėl titulo Niukvarne. – Lisbeta Salander kirto savo tėvui per galvą kirviu. Tai ji nėra visai nekalta. – Pačios Lisbetos Salander kūne yra trys kulkų skylės. Manau, galima tvirtinti buvus tam tikrą savigyną. Kažin ar...
įsigykite
knygą dabar