Bibliografinė informacija pateikiama
Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.
Šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
ISBN 978-609-487-458-1
© Kamilė Birgė, 2024
© Tadas Šaučiulis, viršelio dizainas, 2024
© Shutterstock, viršelio iliustracijos
© BALTO leidybos namai, 2024
Vilnius, 2024 RomanasURTĖ
Likimo draugės
Prabundu akinamai baltoje palatoje. Pažvelgiu pro langą į žalumoje skendintį ligoninės kiemą ir puikiai nusiteikusi pasirąžau. Šiandien mane išrašo! Nors Kauno klinikose esu vos tris dienas, jau labai traukia namo. Pasiilgau savo plačios lovos ir levandomis kvepiančio vonios kambario.
Kodėl aš čia? Nespėjau atsitokėti, o greitoji pagalba mane, kamuojamą skausmų, kaipmat pristatė į ligoninę. Padarė galybę tyrimų ir diagnozavo dvylikapirštės žarnos opą. Nieko rimto – tik išrašė receptą vaistams, patarė laikytis griežtos dietos, kuo daugiau ilsėtis ir, svarbiausia, – nesijaudinti. Kad reikia nesijaudinti, pati seniai žinojau, tik kaip?!
Aš – IT specialistė, dirbu produkto vadove tarptautinėje kompanijoje. Mūsų produktas skirtas rizikoms įvertinti, tačiau vertindama savąsias, akivaizdu, prašoviau. Štai ir guliu kamuojama opos, meilės kančių įvarytos, ir džiaugiuosi, kad šalia manęs guli profesionali guodėja Kristina. Ji – psichologė, bet čia mes abi tiesiog likimo draugės.
Žvilgteliu į ją, simpatišką šviesiaplaukę smulkutę moterį
karė šukuosena ir ant rankos ištatuiruota neaiškia gėle. Nusišypsojusi pasisveikinu, ji atsako tuo pačiu ir mano diena nušvinta.
Gulim dvi gražuolės dvivietėje palatoje ir laukiam nuo
tykių. Kristinai tokia pat opa, kaip ir man. Jai – trisdešimt ketveri, o man trisdešimt. Turim daug bendrų pokalbio temų – juk abi žavios, nepakartojamos ir, deja, paliktos.
Kažkodėl mūsų gyvenimo kelyje pasimaišė žmonės, nesugebėję mylėti mus tokias, kokios esame, iki grabo lentos. Kristinos skyrybos šiuo metu buvo pačiame įkarštyje, todėl turto dalybos ją ir paguldė į šią baltą metalinę lovą.
Jos vyras Artūras, fizikas, KTU habilituotas daktaras, gerokai už ją vyresnis, užmezgė romaną su devyniolikmete studente, tai nekaltai panelei padėdamas mokytis. Ji vakarais du kartus per savaitę ateidavo į jųdviejų namus. Nieko blogo Kristina nenujautė, juo labiau kad mergina nebuvo išvaizdi: šlaunys storos, skruostai putlūs, plaukai trumpi, negana to, dažnai susiriebalavę. Jai, gazelei, atrodė tikrai ne konkurentė, be to, jos vyras lėtas ir nedrąsus. Labiau buvo tikėtina, kad jis greičiau nuskris į Mėnulį, nei kad užmegs romaną.
Kristinai likimas atsiuntė Artūrą prieš septynerius metus, būtent tuo metu, kai jai labiausiai to reikėjo. Po daugybės audringų romanų ji troško ramybės ir tada sutiko jį, protingą, užkietėjusį senbernį, kuris sužavėjo Kristiną savo ramumu. Nepaisant didelio amžiaus skirtumo, jiedu įsimylėjo vienas kitą ir netrukus susituokė. Tekėdama už jo jautėsi
saugi ir tvirtai tikėjo, kad jos gyvenime audrų daugiau nebebus. Deja...
Staiga Artūras pamokas su studente perkėlė į dienos metą, kai Kristina būdavo darbe, o jo elgesys pasikeitė: ėmė pirktis naujus, jaunatviškus drabužius, kvepintis, pakeitė šukuoseną, nustojo valgyti mėsą, pralinksmėjo, išdrąsėjo. Tai
Kristinai sukėlė įtarimų ir, nusprendusi įsitikinti, kad jai paranoja, vieną dieną grįžo namo anksčiau.
Pasirodo, Artūras studentę mokė atsakingai: dulkindamas tą begėdę, moralės normų nepripažįstančią mergelę, sėdinčią nuogu pasturgaliu ant darbo stalo! Pagauta įniršio Kristina sugriebė ant žemės gulėjusius drabužius ir išsviedė pro balkoną. Nebrandus elgesys, ypač psichologei, bet suprantamas.
Jos ramusis vyras, užuot atsiprašęs dėl pasidavimo jauno kūno vilionėms, apgaubė aistros objektą savo marškiniais, tvirtai apkabino ir iškilmingai pareiškė:
– Aš ją myliu!
Tokio pažeminimo Kristina dar nebuvo patyrusi. Iš nevilties puolė atgal į balkoną įkvėpti gryno oro. Likimo ironija! Jaunosios paleistuvės liemenėlė kabojo aukštai ant medžio šakos. D dydžio! Lyg įrodymas, kodėl šviežiai iškeptas vegetaras Artūras pasirinko tą studentę. Ir dar sakoma, kad dydis neturi reikšmės!
Kristina iš karto padavė skyrybų prašymą. Kaip juokavo, teisingiausia būtų buvę priežastį nurodyti paprastai: „Per maži žmonos papai.“
Man ragus įtaisė prieš metus. Mano mylimasis pasakė, kad jam karjera yra svarbiau, ir, pasinaudojęs proga, išvyko dirbti į Dalasą, man net nepasiūlęs vykti kartu. O aš taip tikėjausi... Net slapta dairiausi darbo. Kad su Bernardu tikrai viskas baigta, supratau gal tik po pusmečio, kai atslūgus liūdesiui pradėjau blaiviau mąstyti ir supratau, jog per tą laiką jis man nė karto neparašė.
O kodėl aš čia guliu, kamuojama dvylikapirštės žarnos opos skausmų? Ogi visai neseniai sužinojau, kad Bernardas, vyras, kuriam norėjau pagimdyti būrelį vaikų, Amerikoje su
sižadėjo ir ketina vesti kažkokią amerikietę Džudę vos po kelių mėnesių draugystės, ir jie „be galo laimingi“. Pasijutau pažeminta, pasitikėjimas savimi stipriai susvyravo, juk Bernardas man taip ir nepasipiršo, nors draugavome ilgiau nei penkerius metus, nes, anot jo, santuoka nieko nereiškia. O dabar jau reiškia, kai pasimaišė džudė pudė?! Viduje kirbėjo pyktis atkeršyti jam ir visai vyrų giminei. Tas pyktis greičiausiai ir prakiurdė mano dvylikapirštę žarną.
Mane paguldė į dvivietę neseniai suremontuotą palatą.
Nežinau, kodėl man taip pasisekė. Nesisekė su vyrais, bet pasisekė su palata. Gyvenimo balansas. Iš karto susibičiuliavau su Kristina ir supratau, kad su ja nuobodžiauti tikrai neteks.
Pačią pirmą dieną viskas ir prasidėjo...
URTĖ
Kavos gėrimo taisyklės
Kristina trumpam išeina ir grįžta su puodeliu kavos.
– Tau galima gerti kavą?! – išplečiu akis.
– Kai gydytojas nemato, galiu, o aš ir nesidemonstruoju, – nusišypso. – Kaip manai, kodėl pasirinkau lovą prie durų, o ne prie lango?
Tikra tiesa, mano lova kaip ant delno, kai eidamas koridoriumi žvilgteli pro stiklą duryse.
– Gal ir aš spėčiau tavo kamputyje išgerti? – paklausiu Kristinos.
– Prašau. Tik neišmesk puodelio į šiukšlių dėžę palatoje, nes valytoja iš karto mus paskųs gydytojui.
– Oho, netgi taip?
– Geriau būti atsargioms, – mirkteli.
– Tai koks tas mūsų gydytojas, kad reikia jo bijoti? – pasiteirauju palatos kaimynės, kuri mėgaujasi nelegalia kava ir visai neatrodo, kad ko nors bijotų.
– Kaip čia tau teisingiau pasakius...
– Su didžiule patirtimi? – padedu Kristinai. – Taip, – ji šelmiškai išsišiepia.
Labai gerai – vadinasi, manimi rūpinsis patyręs specialistas.
Kantriai laukdama guliu palatoje, niekur neinu, bet pas mane ateiti niekas neskuba. Viską suprantu – su amžiumi visų apsukos lėtėja. Skausmas aprimo. Aprimo jau tada, kai čia patekau, nes pati nusiraminau. Įtampa nuslūgo, nes žinojau, kad manimi gerai pasirūpins.
– Einu ir aš kavos, – apsisprendžiu.
Perėjusi skyriaus koridorių, atsiduriu vestibiulyje, kuriame stovi didžiulis kavos aparatas. Kaip tik nesimato nė vieno žmogaus baltu chalatu ar su šluota, vadinasi, kava bus legali ir pasakiškai skani.
Suspaudinėju mygtukus ir aparatas man paruošia kvapnaus gėrimo. Tiesiant ranką link šimto penkiasdešimties mililitrų dangaus, staiga už nugaros nugriaudi grėsmingas klausimas:
– Iš kokio jūs skyriaus?
Lėtai atsisukusi, pamatau patrauklų jauną vyrą baltu chalatu. Jo žvilgsnis šaltas, o lūpos tvirtai sučiauptos. Sutrikusi nedrąsiai prisipažįstu:
– Gastro...
Jis be jokių ceremonijų išpila kavą į aparatą, o puodelį išmeta į šiukšlių dėžę.
– Ką darote? – išpučiu akis. Akiplėšiškumo viršūnė!
– O ką jūs? – persmeigia mane teisiančiu žvilgsniu ir apsisukęs nužingsniuoja laiptų link.
– Jūs man skolingas eurą penkiasdešimt! – šūkteliu.
Vyras net neatsisuka, o aš akimirksniu pajuntu suintensyvėjusius skrandžio skausmus.
Velnias...
Grįžusi į palatą, nenoriu Kristinai pasakoti, kas ką tik įvyko, todėl tiesiog pasakau, kad persigalvojau.
– Man irgi reikėtų labiau rūpintis savimi, – pritaria supratinga likimo draugė.
Su Kristina imame filosofuoti apie meilę sau. Mūsų diskusiją, ar tai savanaudiška, ar būtina, nutraukia pro duris įsiveržęs tas pats gydytojas! Iš nuostabos net lošteliu. Jis mane susekė?! Ir dabar baus, kad ketinau gerti kavą?
Burbtelėjęs pasisveikinimą, ryžtingai juda tiesiai manęs link, o jam iš paskos atseka du išsigandę, perdžiūvę rezidentai.
Gydytojas trumpai prisistato, bet aš nieko negirdžiu, nes mano smegenys užsiblokavusios. Ir ne tik iš nuostabos, kad detektyvas Šerlokas Holmsas mane rado... Neprisimenu, kada paskutinį kartą mane taip patraukė koks nors vyras. Gal kalta ligoninės aplinka, o gal jo akinamai baltas chalatas sustiprino efektą? O gal tai, kad mes ką tik turėjome malonų susitikimą prie kavos aparato ir jis man skolingas?!
Atsitokėjusi plačiai nusišypsau, o jis rūsčia mina leidžia suprasti, kad flirtuojančios pacientės užkniso juodai. Nuryju mažytį apmaudą, surimtėju ir gailestingai nužvelgiu rezidentus: tikriausiai sunku dirbti su tuo pasipūtėliu, kuris nesugeba nusišypsoti net vargšei pacientei. – Kuo skundžiatės? – rūškana mina paklausia gydytojas.
Jis atidžiai klausosi mano nerišlaus pasakojimo ir kažką konspektuoja. Rezidentai taip pat užsirašinėja.
– Ar galėčiau jus apžiūrėti? – paklausia, kai baigiu nuobodų pasakojimą apie skausmus pilvo srityje. Žvilgteliu į Kristiną. Ji man mirkteli, lyg sakydama: „Štai koks mūsų gydytojas su didžiule patirtimi.“ Man kyla neapsakomas noras dar kartą pabandyti paflirtuoti su šiuo rūsčiu mediku.
– O ar galiu rinktis? Aš labai jaudinuosi, – žaismingai tariu ir mesteliu žvilgsnį į rezidentus. Iš jų veidų išraiškos suprantu, kad mano klausimas buvo netinkamas, ir net labai.
– Galiu paprašyti, kad jus gydytų kolega, kuris taip labai jūsų nejaudintų, – nepatenkintas atšauna ir leidžia suprasti, kad vagiu jo brangų laiką.
Gal ir nepamaišytų kitas gydytojas...
– Viskas gerai, galite apžiūrėti, – atsakau kaip įmanydama ramiau. Noras flirtuoti su gydytoju išgaravo, o gal ir su visa vyriška gimine. Panašu, kad Bernardas sunaikino mano geruosius įgūdžius.
– Prašau apnuoginti pilvą, – paliepia.
Jo tonas mane erzina, norisi atkirsti atgal, bet neverta, tad galiausiai pasikeliu marškinėlius.
Gydytojas iš kišenės išsitraukia gumines pirštines ir neskubėdamas užsimauna. Kompanija, kurioje dirbu, atkakliai rūpinasi tvariu pasauliu, tad kodėl gi ir man neprisidėjus prie kilnaus tikslo? Kartu gal pavyks kiek pagerinti ryšį su gydytoju.
– Kodėl šiai apžiūrai reikalingos pirštinės? Tai tik pilvas... Manau, be reikalo teršiate aplinką, – bandau pasakyti kuo draugiškiau.
– Higienos sumetimais, – įbedęs abejingą žvilgsnį paaiškina. Jam nė motais pasaulis... – Daugiau klausimų bus ar jau galiu pradėti?
– Taip taip, žinoma, galite...
Akivaizdžiai per daug kalbu, reikėtų prikąsti liežuvį, bet jo artumas mane kažkaip keistai veikia.
Gydytojas nužvelgia mano apnuogintą pilvą.
– Prašau pasmaukti kelnes žemiau, jei galima.
Susiraukiu, kaip ir jis, ir truputį pasmaukiu kelnes žemyn.
– Dar šiek tiek, – paprašo. Aš iš karto pasmaukiu vėl. –Dar, – ir mane suima pyktis. Tai paimk ir pasmauk, kiek reikia, arba tegul tai padaro rezidentai, velniai griebtų. Įsiutusi traukiu kelnes žemyn, laukdama, kol pasakys „stop“.
– Gana, – pakėlęs ranką sustabdo. – Aš ne ginekologas.
Tikrai? O jau ketinau pražergti kojas. Kas čia tarp mūsų vyksta?
Apžiūrėjęs leidžia tą patį padaryti vienam rezidentui. Šis jaunuolis švelniai ir maloniai mane liečia. Gaila, ne jis mane gydo.
– Jūs būsite labai geras gydytojas, – pasakau jam kruopščiai išspaudinėjus mano pilvą. Rezidento veidą nuplieskia raudonis. Vogčia žvilgteliu į palatos gydytoją. Man nesivaidena? Jo akyse plyksteli pavydo liepsnelė! Dabar mano eilė šypsotis.
– Atliksime keletą tyrimų ir bus matyti, kas jums, – pasako gydytojas ir iš kišenės kažką išsitraukęs padeda ant spintelės.
Žvilgtelėjusi pamatau eurą penkiasdešimt! Kraujas bemat suplūsta į skruostus. Kokia gėda! Apsisukęs jis lyg niekur nieko išskuba iš palatos kartu su savo rūsčiąja mina ir rezidentų palyda, bet tas nesmagumo jausmas pasilieka.
– Fainas jis gydytojas, nebijok, tik reikia susigyventi su jo bendravimo stiliumi, – paguodžia Kristina.
– Išgyvensiu, – mirkteliu jai.
– Tik kodėl jis tau davė smulkių?
– Už moralinę žalą, kurią ką tik patyriau.
