Turinys
Įžanga • 9
1. Žmogaus niša • 17
2. Trumpa žmogaus genealoginės linijos istorija • 37 3. Senoviškas kūnas, šiuolaikiškas pasaulis • 61 4. Medicina • 85 5. Maistas • 103 6. Miegas • 123 7. Biologinė ir socialinė lytys • 139 8. Vaikų auginimas ir partnerystės santykiai • 163 9. Vaikystė • 189 10. Mokykla • 213 11. Tampame suaugusiaisiais • 239 12. Kultūra ir sąmonė • 265 13. Ketvirtoji paribio sritis • 281
Epilogas • 305
Baigiamasis žodis • 307 Padėka • 311 Glosarijus • 315
Rekomenduojami papildomi skaitiniai • 323
Pastabos • 325 Rodyklė • 347
1994 metais, aukštojoje mokykloje pradėję naują studijų etapą, pirmą vasarą praleidome Kosta Rikos Sarapiki regione, mažytėje tyrimų stotyje. Heather tyrinėjo nuodingąsias varles, o Bretas ėmėsi lapanosių statybininkų* temos. Kas rytą rinkome tyrimų medžiagą žalioje vešlaus drėgnojo miško prietemoje.
Vieną nepaprastą liepos popietę prisimename iki šiol. Dangaus fone šmėstelėjo poros praskrendančių arų siluetai. Vėsi, skaidri upė, po kurios medžių tankmę pakrantėje raizgėsi orchidėjos, tvankią ir karštą dieną buvo puiki atgaiva. Tokiomis nuostabiomis popietėmis paprastai kirsdavome asfaltuotą kelią, vedantį link sostinės, išeidavome į mažesnį žvyrkelį, o tada plieniniu tiltu pereidavome Sarapiki upę ir apačioje, kur buvo paplūdimys, išsimaudydavome.
Stabtelėjome ant tilto pasigėrėti reginiu: upe, tekančia per mišką, stūksantį tarsi siena, tukanu, tarp medžių praskrendančiu tolumoje triukšmaujant staugūnams**. Prisiartinęs mudu užkalbino nepažįstamas vietinis vyras.
– Einate maudytis? – paklausė, rodydamas į smėlėtą krantą, link kurio ėjome.
– Taip.
– Šiandien kalnuose lijo, – tarė jis, rodydamas į pietus.
Ten, kalnyne, šios upės ištakos. Linktelėjome. Prieš tai iš tyrimų stoties buvome matę virš kalnų susitelkusius audros debesis.
– Šiandien kalnuose lijo, – pakartojo.
– Bet čia lietaus nebuvo, – pasakė vienas iš mudviejų ir sukikeno, nes nesugalvojo, kaip kitaip stoviniuojant ant tilto pratęsti šį kasdienišką
*
**
Centrinės ir Pietų Amerikos žemumų miškuose paplitusi šikšnosparnių gentis. (Vert. past.)
Centrinės ir Pietų Amerikos atogrąžų miškuose paplitusi kabiauodegių beždžionių gentis. (Vert. past.)
pašnekesį kalba, kuria ir šiaip nekalbėjo laisvai, o dar ir nekantravo išsimaudyti.
– Šiandien kalnuose lijo, – tarė jis trečią kartą, tik labiau pabrėždamas.
Susižvalgėme. Ar nebus pats metas atsisveikinti, leistis prie upės ir pasinerti į vandenį? Saulė spigino tiesiai į mus, buvo beviltiškai karšta.
– Gerai, iki pasimatymo. – Ketindami eiti pamojavome. Iki maudynių vietos buvo likę vos penkiolika metrų.
– Tačiau upė... – pasakė žmogus dabar jau kiek atkaklesniu tonu.
– Ką? – sutrikę paklausėme.
– Pažiūrėkite į upę, – tarė jis, rodydamas žemyn. Žvilgtelėjome – ji atrodė kaip visada. Srauni, švari, lygi ir...
– Pala, – pasakė Bretas. – Ar ten ne verpetas? Anksčiau jo nebuvo. Klausiamai dar kartą sužiurome į žmogų. Jis vėl mostelėjo į pietus. – Šiandien kalnuose daug lijo. – Dar kartą parodė į upę. – Dabar pažvelkite į vandenį. Kol kelias akimirkas dairėmės į tolį, vanduo smarkiai pakilo. Srautas dabar garmėjo netolygiai, apsidrumstė. Pakito ir spalva: buvusi tamsi ir tyki upė pašviesėjo, pasklido daug dumblo, o netrukus gausiai radosi ir kitko.
Visi trys stovėjome ir pastėrę stebėjome, kaip įspūdingai kyla vanduo – ištisais metrais per vos kelias minutes. Gausybė vandens veržliai užliejo paplūdimį. Srautas būtų nunešęs bet ką ten esantį. Pro mus lėkė nuolaužos, matėme ir keletą rąstų. Viskas, kas patekdavo į verpetą, dingdavo iš akių, o paskui iššokdavo į paviršių jau kitoje tilto pusėje. Žmogus apsigręžė ir patraukė tuo pačiu keliu, kuriuo buvo atėjęs. Tai buvo campesino – ūkininkas, tačiau nenumanėme, nei iš kur jis, nei kaip sužinojo, kad esame čia ir ketiname leistis ten, kur visai galėjome ir pražūti.
– Palaukite, – šūktelėjo Bretas, bet tada suprato, kad neturi jam ko pasiūlyti ir gali nebent padėkoti. Tiesiog nieko neturėjome, išskyrus vilkimus drabužius.
– Ačiū, – tarėme. – Labai ačiū.
Tada Bretas nusivilko marškinius ir atidavė tam žmogui.
– Tikrai? – Bretui juos ištiesus, paklausė tas.
– Tikrai, – patvirtino Bretas.
– Ačiū, – padėkojo imdamas marškinius. – Sėkmės. Ir neužmirškite pagalvoti apie lietų kalnuose.
Tai pasakęs, žmogus nuėjo.
Gyvenome prie tos upės jau mėnesį, maudėmės beveik kasdien, kartais – su vietiniais. Staiga pasijutome svetimi. Patirtį, kurią sukaupėme kelis kartus išsimaudę upėje, klaidingai palaikėme tikru vietovės išmanymu. Kaip galėjome taip suklysti?
To dar niekada istorijoje nebuvo: manaisi esąs vietinis, tačiau apie vietovę turi tiek mažai nepaviršutiniškų žinių, be kurių retkarčiais būna nesaugu. Mes, šiuolaikiniai žmonės, šią savo žinių spragą dėl daugelio priežasčių suvokiame sunkiai. Pirmiausia, kitaip nei iki nesenų laikų, nebesame priklausomi nuo glaudžių bendruomenių ir gero gyvenamos vietovės išmanymo. Persikraustyti kitur palyginti nesudėtinga, tad daugelis linkę apskritai vienoje vietoje neužsibūti. Savo individualistinės gyvensenos ir nepastovumo beveik niekada nelaikome keistybėmis, nes tiesiog nei esame matę, nei galime įsivaizduoti kitokį pasaulį negu tas, kuriame gyvename, – o tai yra pertekliaus pasaulis, kur visada turime iš ko rinktis, kur esame priklausomi nuo nesuprantamų, nes per sudėtingų globalių sistemų ir kur visi jaučiasi saugūs.
Bent kurį laiką.
O iš tikrųjų saugumas labai dažnai pasirodo tesąs apgaulinga išorė. Tampa aišku, kad prekybos centrų lentynose išdėlioti produktai – pavojingi; baisi diagnozė atskleidžia sveikatos priežiūros sistemos, kuriai per daug rūpi simptomai ir pelnas, silpnąsias vietas; prasidėjus ekonomikos nuosmukiui, paaiškėja, kad socialinės apsaugos sistema eižėja; pagrįstas susirūpinimas dėl neteisybės tampa dingstimi smurtauti ir kurstyti anarchiją, o piliečių išrinkti vadovai tuo metu nesiūlo jokių sprendimų, tik mėgina žmones užliūliuoti šnekomis.
Sunkumai, kurių šiandien patiriame, sudėtingesni ir kartu paprastesni, nei atrodytų pasiklausius specialistų. Gal esate girdėję, kad gyvename
geriausiais per žmonijos istoriją laikais ir mėgaujamės didžiausia gerove –nelygu kieno teiravotės. O gal jums sakė, kad mūsų laikai blogiausi ir pavojai baisiausi. Turbūt nežinote nė kuo tikėti. Tačiau suprantate, kad toliau taip gyventi turbūt nebeišeis. Dėl technologijų, medicinos, švietimo ir daugybės kitų sričių pažangos per pastaruosius kelis šimtmečius mums tenka patirti vis spartesnių aplinkos permainų: keičiasi ne tik geografinė bei socialinė aplinka, bet ir asmeniniai tarpusavio santykiai. Dalis šių pokyčių itin teigiami, tačiau vargu ar taip vertintini visi, be to, yra ir tokių, kurie tik atrodo teigiami – jų pasekmės turi tokią griaunamąją galią, kad net ir sužinoję apie jas sunkiai suvokiame, kas vyksta. Visų šių pokyčių skatinama, išsivystė ta postindustrinė į pažangą orientuota aukštųjų technologijų kultūra, kurios sąlygomis gyvename. Siūlome apsvarstyti mintį, kad ji iš dalies paaiškina visiems bendras bėdas – nuo politinių neramumų iki paplitusių sveikatos sutrikimų ir žlungančių socialinių sistemų. Bendriausia prasme mūsų pasaulį tinkamiausia vadinti hipernauju. Kaip atskleisime šioje knygoje, žmonės nepaprastai gerai prisitaikę prie permainų ir turi gebėjimų, kurių reikia joms pasitikti. Tačiau pati permainų sparta dabar tokia didelė, kad mūsų smegenys, kūnai ir socialinės sistemos niekada tarpusavyje nedera. Milijonus metų nugyvenome draugų ir išplėstinės šeimos narių apsuptyje, tačiau mūsų dienomis daugelis žmonių nežino nė kaimynų vardų. Kai kurios esmingiausios tiesos, pavyzdžiui, kad yra dvi lytys, vis dažniau atmetamos kaip melas. Kai tenka gyventi visuomenėje, kuri keičiasi sparčiau, nei galime prisitaikyti, kyla kognityvusis disonansas, todėl nebemokame pasirūpinti savimi.
Paprastai sakant, tai mus žudo.
Viena iš svarbiausių šios knygos temų – tai šios minties apibendrinimas, pritaikant ją visoms mūsų gyvenimo sritims: kai kalnuose lyja, prie upės neikime.
Paaiškinti mūsų kultūrinį žlugimą mėgino jau daug žmonių, tačiau paprastai jie nerasdavo būdo to padaryti holistiškai – taip, kad paaiškinimas ne vien padėtų analizuoti dabartį, bet ir leistų nuo pat ištakų atsižvelgti į
mūsų praeitį ir aprėpti ateitį. Esame mokslininkai biologai iš evoliucinės biologijos srities, atlikome ne vieną empirinį tyrimą lytinės atrankos ir visuomeniškumo evoliucijos tema, be to, parašėme teorinių darbų apie kompromisinių santykių, senatvės ir moralės evoliucinę kilmę. Be to, mudu – sutuoktiniai, šeima, ir tyrinėdami daugelį pasaulio regionų dažnai žengėme koja kojon. Šios knygos idėją pradėjome formuluoti gerokai anksčiau nei prieš dešimtmetį, dar dėstydami koledže. Stovėjome ant milžinų pečių: mudviem padėjo darbų vadovai ir vyresni kolegos, be to, rėmėmės daugelio niekada asmeniškai nepažinotų pirmtakų mintimis. Vis dėlto pradėjome kurti mokymo programą, visai kitokią nei ankstesnės. Pramynėme naujus takus, senus ir naujus dėsningumus aiškinome naujai. Mudviejų pirmų kursų studentai, su kuriais artimai susipažinome, susidomėjo tuo, ką dėstėme, ir užduodavo klausimų iš daugelio sričių: ką valgyti? Kodėl poroms taip sudėtinga megzti pažintis? Kaip sukurti teisingesnę ir laisvesnę visuomenę? Šiuos klasėse, laboratorijose, džiunglėse ir prie laužų vykusius pokalbius siejo bendros teminės gijos: logika, evoliucija ir mokslas.
Mokslas yra metodas, kurį taikant pakaitomis samprotaujama tai indukciškai, tai dedukciškai: stebime dėsningumus, siūlome paaiškinimus ir tikriname juos, siekdami įvertinti, ar jie padeda gerai numatyti tai, kas dar nežinoma. Taigi kuriame pasaulio modelius, kuriais, mokslinį darbą atlikdami tinkamai, įgyvendiname tris tikslus: galime numatyti daugiau nei anksčiau turėtomis priemonėmis, remdamiesi mažiau prielaidų ir suderindami modelius tarpusavyje, jungdami juos į darnią visumą.
Šioje knygoje taikant tokius modelius, mudviejų galutinis siekis yra pasiūlyti vieną nuoseklų stebimos visatos paaiškinimą, kuris neturėtų spragų, niekur nesiremtų tikėjimu ir tiksliai apibūdintų kiekvieną dėsningumą kiekviename lygmenyje. Beveik nekyla abejonių, kad šis siekis neįgyvendinamas, tačiau, atsižvelgiant į viską, galima manyti, kad prie tikslo priartėti įmanoma. Iš aukštumos, kurią šiais laikais esame pasiekę, tas galutinis taškas jau įžvelgiamas, bet vis dėlto pažinimo ribas prieisime dar labai negreitai.
Tačiau kai kuriose srityse prie tikslo jau esame daug arčiau nei kitur. Fizikoje labai ima pagunda manyti, kad nedaug betrūksta iki „visko teorijos“1, o tai iš tikrųjų reiškia užbaigtą modelį, priskirtiną elementariausiam, esmingiausiam aiškinimo lygmeniui. Kai imamės sudėtingesnių dalykų, prognozuoti darosi vis sunkiau. Netoli hierarchijos viršūnės prieiname biologiją, kurioje net ir paprasčiausių ląstelių vidaus procesai anaiptol nėra visai aiškūs. Toliau viskas dar sudėtingėja. Kai ląstelės ima funkcionuoti koordinuotai ir tampa organizmais iš skirtingų audinių, paslapties šydas darosi sunkiau perregimas. Nenuspėjamumas dar kartą staigiai padidėja gyvūnijos pasaulyje, kur vyrauja įmantrūs neurologiniai grįžtamojo ryšio mechanizmai, kurie patys tyrinėja pasaulį ir numato jo įvykius; o dar sunkiau viską nuspėti priėjus lygmenį, kuriame gyvūnai tampa visuomeniniai, pradeda protauti išvien ir pasidalija darbus. Tačiau niekur nesuklumpame taip dažnai, kaip siekdami suprasti save. Mes, Homo sapiens, kupini didžiausių paslapčių: mus gaubia paradoksų skraistė, kildintina būtent iš to, kas mus skiria nuo kitų gyvų organizmų. Kodėl mes juokiamės, verkiame, sapnuojame? Kodėl gedime dėl mirusiųjų? Kodėl kuriame istorijas apie žmones, kurie apskritai niekada negyveno? Kodėl dainuojame, įsimylime, kariaujame? Jei svarbiausia –dauginimasis, kodėl mums reikia tiek metų, kad šioje srityje apskritai pajudėtume iš vietos? Kodėl esame tokie išrankūs rinkdamiesi, su kuo tai daryti? Kodėl mūsų dėmesį taip užvaldo kitų lytinė elgsena? Kodėl kartais savo valia imame trukdyti savo pažintinei veiklai ir ją nutraukiame? Žmogaus pãslaptis būtų galima vardyti be galo.
Daugelį šių klausimų čia nagrinėsime, tačiau kitus aplenksime. Mudviem svarbiausia ne tiesiog atsakyti į klausimus, o supažindinti jus su patikimu moksliniu modeliu, padedančiu geriau suprasti save. Jį plėtodami, dešimtmečius gilinomės į šią temą patys ir mokėme kitus. Nesiūlome jokio kitur pateikto modelio; jį sukūrėme patys, kiek įmanoma – pradėdami nuo pirmųjų principų.
Pirmieji principai yra tos prielaidos, kurių neįmanoma dedukciškai išvesti iš jokių kitų prielaidų. Jie sudaro pagrindą (kaip aksiomos matematikoje), taigi, jei jums rūpi faktai, o ne prasimanymai, pradėti
samprotauti nuo jų yra ne tik labai veiksmingas būdas gauti teisingas išvadas, bet ir siektinas tikslas.
Pradėti mąstyti nuo pirmųjų principų naudinga dėl daugelio priežasčių. Viena iš jų – tokia mąstysena padeda išvengti natūralistinės klaidos2 spąstų, kitaip sakant, neleidžia manyti, kad tai, „kas yra“ gamtoje, yra tai, „kas turi būti“. Modelis, kurį čia siūlome, sukonstruotas siekiant mus išlaisvinti iš tokio tipo spąstų. Jo tikslas – padėti mums, žmonėms, pažinti save bent tiek, kad, mažų mažiausiai, galėtume apsisaugoti nuo žalos, kurią sau darome patys. Šioje knygoje įvardysime didžiausias šių laikų bėdas, tačiau pažvelgsime į jas ne pro akiratį ribojančius ir nesantaiką skatinančius politikos akinius, o nešališkomis mūsų evoliucijos sampratos akimis. Be kitų dalykų, tikimės, kad padėsime jums įžvelgti, ką slepia mūsų šiuolaikinio pasaulio maišatis, ir pagerinti įgūdžius, padedančius rasti išeitį iš įvairių situacijų.
Šiuolaikiniai Homo sapiens, kurie yra 3,5 milijardo metų trukusios adaptyviosios evoliucijos rezultatas, atsirado maždaug prieš du šimtus tūkstančių metų. Daugeliu atžvilgių nesame savita rūšis. Neatsižvelgiant į kontekstą, mūsų morfologijos ir fiziologijos stebuklai įspūdingi, tačiau, palyginti su tuo, kas būdinga mūsų artimiausiems giminaičiams, nesaviti. Vis dėlto mes vieninteliai pakeitėme pasaulį ir tapome grėsme planetai, nuo kurios tebesame visiškai priklausomi. Šią knygą galėjome pavadinti „Postindustrinio žmogaus gidu po XXI amžių“, o gal „Žemdirbio gidu“, taip pat beždžionės, žinduolio ar žuvies gidu. Kiekvienas iš jų atstovauja vystymosi istorijos etapui, prie kurio prisitaikėme ir iš kurio paveldėtą evoliucinį bagažą vis dar nešiojamės, – vartojant specialų terminą, jie atstovauja mūsų evoliucinio prisitaikymo aplinkai. Šioje knygoje kalbame apie daugelį tokios aplinkos tipų – taigi ne tik apie tą aplinką, apie kurią užsiminta pavadinime, pavyzdžiui, Afrikos pievas, miškus ir pakrantes, kur mūsų protėviai labai ilgai gyveno kaip medžiotojai ir rankiotojai, bet ir apie daugelį kitų tipų, prie kurių taip pat esame prisitaikę. Tapę keturkojais, greitai išėjome gyventi į sausumą; paskui tapome kailiniais žinduoliais, ėmėme maitinti jauniklius pienu; tapę beždžionėmis, įgijome miklias rankas ir aštrias
akis; nuo tada, kai esame žemdirbiai, pradėjome auginti augalus maistui; o sukūrę postindustrinę visuomenę, gyvename surėmę pečius su bevardžiais milijonais kitų.
Nusprendėme knygos pavadinime paminėti medžiotojus ir rankiotojus, nes mūsų netolimi protėviai milijonus metų nugyveno taikydamiesi prie šios nišos. Dėl to labai daug kas būtent šį mūsų evoliucijos tarpsnį suromantina. Tačiau vieno medžiotojų ir rankiotojų gyvenimo būdo nebuvo, kaip nėra ir vieno būdo gyventi žinduoliui ar ūkininkui. Be to, esame prisitaikę gyventi ne tik kaip medžiotojai ir rankiotojai: mes seniai prisitaikėme prie žuvų gyvenimo, vėliau – prie primatiško, o paskiausiai – prie būdingo postindustrinei visuomenei. Visi šie tarpsniai yra mūsų vystymosi istorijos dalis. Toks platus požiūris būtinas norint suprasti didžiausią šių laikų bėdą: mūsų rūšies pokyčių tempas dabar spartesnis už mūsų gebėjimą prisitaikyti. Dar neregėtu ir vis didesniu tempu prisikuriame naujų sunkumų, o dėl jų patiriame sutrikimų – ne tik fizinių ir psichologinių, bet ir kaip visuomeninės būtybės bei aplinkos dalis. Jei nerasime išeities, dėl spartėjančio naujovių gausėjimo žmonija taps savo sėkmės auka ir pražus. Ši knyga yra ne tik apie mūsų rūšiai gresiantį pavojų sunaikinti pasaulį, bet ir apie grožį, kurį žmonės atrado ir sukūrė, apie būdus jį išgelbėti. Rašydami rėmėmės nepaneigiama evoliucijos istorijos tiesa, kad reaguoti į permainas ir prisitaikyti prie nežinomybės žmonėms sekasi puikiai. Iš prigimties esame tyrinėtojai ir naujovių kūrėjai. Tos paskatos, dėl kurių patekome į sunkią šiuolaikinę situaciją, kartu yra vienintelė viltis išsigelbėti.
