Matricos nelaisvėje

matricos nelaisvėje

aidai

AuriMAs ŠvedAs

matricos nelaisvÄ—je

4 1 9 4 5 1 9 4 6

1 9 4 7 1 9 4 8 1 9 4 9 1 9 5 0 1 9 5 1

1 9 5 9 1 9 6 0 1 9 6 1 1 9 6 2 1 9 6 3 1 9 6 4

8 2 2 1 1 9 9 8 7 3 2 1 9 7 3 1 9 7 1 4 1 9 1 9 5 9 8 3 7 4 1 5 1 9 9 5 8 4 5 1 9 5 5 1 9 4 4 1 9 4 5

1 9 7 6 1 1 9 9 7 6 7 5 1 1 9 9 6 5 6 2 1 9 5 3 1 9 5 4

1 9 6 4 1 9 6 5

1 1 9 9 4 7 6 8 1 9 6 7 1 1 9 9 6 5 8 5

1 9 6 9 1 1 9 9 7 5 0

1 9 6 1 1 9 6 2 1 9 6 3

1 9 7 9 1

1 9 4 7 1 9 4 8 1 9 4 9 1 9 5 0 1 9

1 9 5 6 1 9 5 7 1 9 5 8 1 9 5 9

1 9 6 6 1 9 6 7

1 9 6 8

1 9 6 0

9 6 9 1 9 7 0 1 9 7 1 1 9 7 2 1 9 7 3 1 9 7 4 1 9 7 5 1 9 7 6 1 9 7 7 1 9 7 8 1 9 7 9

1 9 8 0 1 9 8 1 1 9 8 2 1 9 8 3 1 9 8 4

9

1 9 8 5

1 9 4 4 1 9 4 5 1 9 4 6

1 9 6 0 1 9 6 1 1 9 6 2 1 1 9 9 6 4 3 7 1 9 4 8 1 9 4 9

4 8 1 9 4 9

1 9 7 0 1 9 7 1

1 9 5 4

1 9 7 2 1 9 7 3 1 9 7 4 1 9 7 5

1 9 8 3

1 9 8 4 1 1 9 5 1 9 0 1 9 8 1 9 7 5 9 6 6 5 4 1 1 9 7 7 1 1 9 9 7 6 8 5 1 1 9 1 9 7 9 6 9 5 6 1 2 1 9 1 9 8 9 6 0 5 7 3 1 1 9 9 6 5 8 4 1 1 9 9 6 5 9 1 5 9 1 8 9 1 1 9 5 4 6 4 1 1 9 9 5 4 7 5 1 1 9

1 9 5 0 1 9 5 1 1 9 5 2

1 9 5 3

1 9 5 5

1 9 5 6 1 9 5 7 1 9 5 8 1 9 5 9 1 9 6 0 1 9 6 1 1 9 6 2 1 9 6 3 1 9 6 4

1 9 6 6 1 9 6 7 1 9 6 8 1 9 6 9 1 9 7 0 1 9 7 1

5 3 6 1 9 6 4

1 9 1 6 9 5 8 1 2 9 1 6 9 6 8 1 3 1 9 1 9 6 9 5 7 8 7 4

1 1 9 1 9 5 9 8 8 7 5 2 1 9 7 3 1 1 9 9 4 7 4 4 1 1 9 9 4 7 5 5 1 1 9 9 4 7 6 6 1 9 7 1 7 9 5 9 1 1 9 9 6 4 0 7 1 1 9 9 6 4 1 8 1 1 9 9 4 7 9 8 1 1 9 9 5 7 0 9 1 1 9 9 5 8 1 0 1 9 8 1

1 9 8 0 1 9 8 1 1 9 8 2 1 1 9 9 8 6 3 8 1 9 6 9 1 9 7 0 1 1 9 9 8 7 4 1 1 9 8 5 1 9 7 2 1 9 7 3 1 9 7 4 1 9 7 5

1 9 5 1 2 9 1 7 9 6 5 1 3 1 9 1 9 7

1 9 6 9 5 5 4 8 1 5 9 1 6 9 6 4 6

6 4

1 9 4 4

1 9 4 6 1 9 4 7 1 9 4 8 1 9 4 9 1 9 5 0 1 9 5 1 1 9 5 2

1 9 7 5 1 9 6 5 1 9 6 6

1 9 7 6 1 9 7 7 1 1 9 9 7 6 8 7

1 9 4 7

1 9 7 9

1 9 5 3 1 9 5 4 1 9 5 5 1 9 5 6 1 9 5 7 1 9 5 8 1 9 5 9

1 9 4 5 1 9 6 0 1 9 6 1

1

1 9 6 8

1 9 6 9 1 9 7 0 1 9 7 1 1 9 7 2 1 9 7 3 1 9 7 4 1 9 7 5

1 9 8 0 1 9 8 1 1 9 8 2 1 9 8 3 1 9 8 4 1 9 8 5

1 9 5 2 1 9 5 3 1 9 5 4 1 9 5 5 1 9 5 6

1 9 8 4 1 9 8 5

1 9 4 4 1 9 4 5

1 9 5 9

1 9 4 8 1 9 4 9 1 9 5 0 1 9 5 1

1 9 4 9 1 9 5 0 1 9 5 1 1 9 5 2

1 9 7 6

1 9 6 0 1 9 6 1 1 9 6 2

1 9 5 8 1 9 5 9 1 9 6 8 1 9 6 9 1 9 7 0 1 9 7 1

1 9 6 7 1 9 6 8

1 9 7 7 1 9 6 9 1 9 7 0 1 9 7 1 1 9 6 3 1 9 6 4

1 9 7 2 1 9 7 3 1 9 7 4

1 9 7 8 1 9 7 9 1 9 8 0 1 9 8 1 1 9 8 2 1 9 8

1 9 4 6 1 9 4 7 1 9 4 8

1 9 5 3 1 9 5 4 1 9 5 5 1

1 9 6 0 1 9 6 1 1 9 6 2 1 9 6 3 1 9 6 4 1 9 6 5

1 9 8 0 1 9 8 1 1 9 8 2

9 5 0 1 9 5 1

1 9 5 8 1 9 5 9 1 9 6 0

1 9 8 3 1 9 8 4

1 1 9 9 8 7 5 2

1 9 6 1 1 9 5 2 1 9 5 3 1 9 5 4

1 9 4 4 1 9 4 5 1 1 9 9 4 7 6 1 3 9 1 5 9 5 7 4 1 9 7 5 1 1 9 9 4 7 7 6 1 1 9 9 4 7 8 1 7 9 1 5 9 6 7 1 8 9 5 7 1 9 6 6 1 9 6 7

1 9 6 2 1 9 6 3 1 9 6 4

5 1 9 6 6 1 9 6 7 1 9 6 8 1 9 6 9 1 9 7 0 1 9 7 1

9 4 5 1 9 5 1 1 9 5 2

8 1 9 5 9

1 9 6 7 1 9 6 8

1 9 8 0

1 9 4 6 1 9 4 7

1 9 6 0

1 9 6 9

1 9 7 2 1 9 7 3 1 9 7 4 1 9 5 1 3 9 1 7 1 9 0 1 9 5 1 9 4 4 9 8 8 7 1 1 1 1 9 1 9 4 9 8 9 7 2 1 2 1 9 1 1 9 5 1 9 9 8 0 9 7 6 3 7 3 1 5 1 1 9 9 6 5 2 5 1 1 9 9 6 5 3 6 1 9 5 7

1 9 7 6 1 9 7 7 1 9 7 8

9 8 0 1 9 8 1

1 9 8 4 1 9 8 5

1 9 4 4

1 9 6 4 1 9 6 5

1 9 7 4 1 9 7 5 1 9 7 6 1 9 7 7 1 9 7 8

1 9 4 7 1 9 4 8 1 9 4 9

2 1 9 5 3 1 9 5 4 1 9 5 5 1 9 5 6 1 9 5 7 1 9 5 8 1 9 5 9 1 9 6 0

1 9 8 5

1 9 4 4 1 9 4 5 1 9 4 6

1 9 7 2 1 9 5 2

1 9 6 6

1 9 8 4 1 9 7 3 1 9 7 4 1 9 7 5

1 9 6 7 1 9 6 8

1 9 8 2 1 9 8 3 1 9 8 4

1 9 6 1 1 9 6 2 1 9 6 3 1 1 9 9 6 5 4 0 1 9 5 1 1 9 6 9 1 9 7 0 1 9 7 1 1 9 6 5

1 9 8 0

1 9 7 6 1 9 7 7 1 9 7 8

1 9 7 9 1 9 8 0 1 9 8 1 1 9 8 2 1

1 9 8 5

1 9 4 4 1 9 4 5 1 9 4 6 1 9 4 7 1 9 5 3 1 9 5 4 1 9 5 5 1 9 5 6 1 1 9 9 5 4 7 8 1 9 4 9 1 9 5 0 1 9 5 1

1 9 5 8 1 9 5 9 1 9 6

1 9 4 5 1 9 4 6

1 9 5 8 1 9 5 9

1 9 1 8 9 1 1 9 6 4 3 7 1 1 9 9 6 4 4 8 1 1 9 9 6 5 1 4 1 9 9 1 9 7 9 6 3 6 6 0 1 1 9 9 6 1 6 7 9 1 8 1 2 9 1 6 9 2 8 1 3 9 6 3 1 9 6 1 4 9 7 1 4 9 1 5 1 9 0 9 7 1 6 5 9 8 1 5 1 9 1 9 7 6 6 9 1 9 7 0 1 1 9 9 6 5 5 2 1 1 9 9 5 8 3 1 4 1 9 1 9 6 9 5 6 8 4 1 5 9 6 1 7 9 1 7 9 7 1 6 1 9 8 9 4 1 7 4 1 9 8 9 6 1 5 9 9 5 1 7 9 9 7 0 1 1 9 9 7 7 1 1

1 9 8 4 1 9 8 5

1 9 4 4 1 1 9 9 4 7 5 2 1 9 7 3 1 9 7 4 1 9 7 5

2 1 9 6 5 1 9 6 6 1 9 6 7 1 1 9 9 6 5 8 3 1 9 5 4 1 9 5 5 1 9 5 6

1 9 4 6 1 9 4 7 1 9 4 8 1 9 5 7 1 9 5 8

1 9 7 6 1 9 7 7 1 9 7 8 1 9 7 9 1 9 8 0 1 9 8 1 1 9 4 9 1 9 5 0 1 9 5 1

1

1 9 5 9 1 9 6 0 1 9 6 1

1 9 6

1 9 6 9 1 9 7 0 1 9 7 1 1 9 7 2 1 9 7 3 1 9 7 4

9 7 8 1 9 7 9

1 9 5 5 1 9 5 6

1 9 6 6 1 9 6 7

1 9 5 7

1 9 8 0 1 9 8 1 1 9 8 2 1 9 8 3

1 9 4 7 1 9 4 8 1 9 4 9 1 9 5 0 1 9 5 1

1 9 5 2 1

9 5 3 1 1 9 1 9 5 9 8 4 7 4 5 1 1 9 9 8 7 5 6 1 9 7 7 1 9 4 4 1 9 4 5 1 9 4 6

1 9 5 8 1 9 5 9

1 9 6 0 1 9 6 1 1 9 6 2

1 9 6 3 1 9 6

1 9 6 8 1 9 6 9 1 9 7 0 1 9 7 1

1 9 7 2 1 9 7 3 1 9 7 4 1 9 7 5

1 9 7 6 1 9 7 7 1 9 7 8

1 9 6 6 1 9 6 7

1 9 6 8 1 9 6 9 1 9 7 0 1 9 7 1

matricos nelaisvėje

Sovietmečio lietuvių

istoriografija

(1944–1985)

1 9 7 2 1 9 7 3 1 9 7 4 1 9 7 5

1 9 7 6 1 9 7 7 1 9 7 8

aidai · 2009

Aurimas Švedas

UDK 930.1(474.5) Šv-18 Knygos leidimą parėmė Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija Leidykla nuoširdžiai dėkoja kunigui Vygintui Čiurinskui Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Tarybos posėdyje 2009-02-26 (prot. nr. 2) apsvarstyta ir pritarta skelbti kaip mokslinę monografiją Recenzentai: Doс. dr. Antanas Kulakauskas (Mykolo Romerio universitetas) Habil. dr. Alvydas Nikžentaitis (Lietuvos istorijos institutas) Redaktorius Nerijus Šepetys Rodyklę sudarė Paulius Garbačiauskas Knygos dailininkas Tomas Mrazauskas

© Aurimas Švedas, 2009 © Leidykla „Aidai“, 2009 ISBN 978-9955-656-68-5 Leidykla „Aidai“, Bazilijonų g. 3, LT-01304 Vilnius Tel. +370 5 212 2363 · El. paštas aidai@aidai.lt · www.aidai.lt

Ši knyga skiriama mano tėvams Juozui ir Virginijai bei sesei Daliai

turinys

Pratarmė / 9 Įvadas / 13 1. Žaidimo taisyklės Matricoje: istoriografijos charakteristika / 31 1. 1. Išorinė charakteristika / 31 1. 1. 1. Istorijos mokslo vieta ir vaidmuo sociopolitinėje struktūroje / 31 1. 1. 2. Istorijos mokslo pavidalą formavusi institucijų sistema / 38 1. 2. Vidinė charakteristika / 44 1. 2. 1. Sovietmečio istoriko „darbo įrankiai“ / 44 1. 2. 2. „Klaidų“ ir „erezijų“ oficialiajame diskurse tipologija / 56 2. Mąstymo „kaukių“ formavimasis (1944–1956) / 65 2. 1. Pozicija: oficialųjį diskursą formavusieji veiksniai / 66 2. 1. 1. LKP CK „savanoriško įkaito“ veikla / 66 2. 1. 2. Jupiterio ir jaučio aksioma / 76 2. 2. Opozicija I: senosios istorikų kartos iššūkis / 79 2. 2. 1. Atsiribojimas, nedalyvavimas, apolitiškumas / 79 2. 2. 2. Sąmoningi ir nereflektuoti akibrokštai / 83 2. 2. 3. Bandymas ginčyti schemas „žaidžiant pagal taisykles“ / 86 2. 3. Opozicija II: „idėjinių“ žmonių laikysena / 89 2. 3. 1. Nepavykęs bandymas orientuotis į korektiškus tyrimus / 89 2. 3. 2. Maištininko idealisto akibrokštas / 93 2. 4. Opozicija III: „pašalinis“ istorijos moksle / 97 2. 5. Proceso raidos lūžių paieškos: 1956 m. (?) / 102 3. Matrica perkrauta: oficialiojo diskurso slinktys (1957–1985) / 115 3. 1. Istorikų elgsenos modeliai oficialiojo diskurso atžvilgiu / 115 3. 2. Istorikų pastangos koreguoti oficialųjį diskursą / 122 3. 2. 1. Teorinės refleksijos poreikis ir metodologinio „skurdo“ ­kritika / 122

3. 2. 2. Nemokšiško santykio su istoriografine medžiaga prevencija / 126 3. 3. Vieno žmogaus iššūkiai istorikų bendrijai ir oficialiajai praeities versijai / 129 3. 4. Įtampa istorikų bendrijoje XX a. 8–9 dešimtmetyje / 144 4. Istorijos sintezės: mąstymo „kaukių“ išraiška ir alternatyvų paieškos / 155 4. 1. Periodizacijos modelis LSSR istorijose / 155 4. 1. 1. Periodizacijos kūrimas: polemika ir kritika / 156 4. 1. 2. Periodizacijos ypatybės / 165 4. 2. Erdvinis modelis Lietuvos istorijos sovietmečio sintezėse / 177 4. 3. Periodizacijos ir erdvinio modelio alternatyvų paieškos / 183 4. 3. 1. Bandymas reabilituoti valstybingumo idėją / 183 4. 3. 2. Baroko epochos koncepcijos sklaida „Lietuvos kultūros istorijos bruožuose“ / 189 5. Matricos (r)evoliucijos: alternatyvos feodalizmo tyrimuose / 197 5. 1. Baudžiavos įsigalėjimo Lietuvoje tyrimo ypatybės / 197 5. 1. 1. Marksistinė teorija lemia tyrimo objektą / 198 5. 1. 2. Vakarų Europos – (Lietuvos) – Rusijos skirties nuojauta / 198 5. 1. 3. Kuo marksistinė metodologija prisidėjo prie geresnio istorijos pažinimo? / 202 5. 2. „Tyliai funkcionuojanti paradigma“ ankstyvosios LDK visuomenės tyrimuose / 204 5. 2. 1. Lietuvos ir Rusijos tipologinės skirtybės / 205 5. 2. 2. Alodo problematikos aktualizavimas / 209 5. 2. 3. Alodizacija = europinis feodalizmas / 211 Išvados / 215 Santrumpos / 220 Nuorodos / 221 Šaltiniai / 297 Literatūra / 311 Summary / 319 Rodyklė / 327

pratarmė

Platonas buvo įsitikinęs, kad idėjos yra tarsi žuvys, plaukiojančios kažkur virš mūsų galvų, todėl tereikia jas „pagauti“ ir kokia nors forma „paleisti“ gyventi šiame pasaulyje. Nedrįstu prisiskirti šio mąstytojo mokymo apie amžinas ir nekintamas esybes atstovams, tačiau prieš imdamasis rašyti kokį nors tekstą visuomet laukiu, kol kasdienių įspūdžių, pokalbių nuotrupų, regėtų vaizdų ar perskaitytų frazių koliaže išryškės kokia nors aiški idėja, paskui kurią galėčiau sekti spėliodamas, kur ji mane nuves. Taip nutiko ir prieš sėdant rašyti apie sovietinių laikų lietuviškąją istoriografiją. Ieškodamas pirmųjų sakinių, kurie išlaisvintų galvoje susitelkusias mintis, staiga prisiminiau niūrų cyberpunk stiliaus filmą ir jame nuskambėjusią frazę „Kas yra Matrica? Tai kontrolė.“ Ši prasminė asociacija lydėjo mane ne vienerius metus, padėdama apeiti įvairius mąstymo akligatvius ir atverdama vis naujas perspektyvas svarstymams apie praeities ir dabarties realybės pavidalus.

Per 1999-ųjų Kalėdas kino ekranuose pasirodė brolių Andy ir Larry Wachowskių filmas „Matrica“, kuris, anot Dino Felluga, tapo taiklia šiuolaikinio postmodernaus pasaulio alegorija. Įvairūs kultūrologai, filosofai ir kino kritikai nepailsdami narstė kiekvieną šio filmo epizodą, jo scenarijaus tankmėje įžvelgdami tibetietiškojo ir zen budizmo, gnosticizmo, klasikinės ir šiuolaikinės vakarietiškos epistemologijos, populiariosios kvantinės mechanikos, Carlo Jungo analitinės psichologijos ir antrarūšių Honkongo veiksmo filmų idėjų bei įtakų samplaiką. Tuo tarpu didžioji popkultūrą vartojančios Vakarų visuomenės dalis buvo sužavėta nepriekaištingos vizualinės ir garsinės kino kalbos bei sumanios reklaminės kampanijos, lydėjusios antrąjį „Matrica.

Perkrauta“ bei trečiąjį „Matrica. Revoliucijos“ filmus. Į sparčiai gausėjančią šio filmo gerbėjų armiją nedvejodamas įsirašiau ir aš. Tačiau greitai kintančiame pasaulyje gyvenančio istoriko tapatybė neleido šio kinematografo reiškinio traktuoti vien tik kaip išskirtinės audiovizualinės pramogos.

10

Matricos nelaisvėje

Šiuolaikiniai istorikai, žvelgdami į praeitį iš dabarties perspektyvos, radikaliai išplečia ir potencialių tyrimo objektų, ir juos nusakančių šaltinių sampratą, į savo dėmesio lauką įtraukdami ir meninius kino filmus, – šiuo atveju pirmą nuoseklią kino kalbos istorinio „perskaitymo“ metodiką yra pasiūlęs Markas Ferro. Nė kiek neabejoju, kad brolių Wachowskių kūrinys ilgainiui sudomins praeities tyrinėtojus, norėsiančius apibrėžti XX–XXI a. sandūros emocinį ir intelektinį klimatą. Į „Matricos“ trilogiją galima pažvelgti ir dar vienu aspektu – kaip į totalitarinės visuomenės parafrazę, stebinančią taikliomis įžvalgomis ir netikėtomis analogijomis su Sovietų Sąjungos istorija. Komunistinis viešojo ir privataus gyvenimo kontrolės mechanizmas ir jį slepiantis melo šydas daug kuo primena šiurpią „Matricos“ distopiją apie mašinų sukurtą kalėjimą žmogaus protui. O štai 1953–1956 m. SSKP elito išjudintas „atšilimo“ procesas sukelia asociacijas su Architekto sprendimu perkrauti Matricą, idant būtų sunaikintos prieštaringos sistemos anomalijos, imančios kelti pavojų pačiai sistemai, ir tokiu būdu atkurti pirminę programą. Galiausiai revoliucijos, neišsprendusios susikaupusių problemų, bet užfiksavusios trapią taiką tarp žmonių ir mašinų, siužetas tarytum primena totalitarinės valstybės likimą: Rusijos posūkį į demokratines reformas ir vėlesnį grįžimą prie „valdžios vertikalės“, kurio ideologai visuomenei pasiūlė naują Matricą. Čia SSRS žlugimas vadinamas didžiausia geopolitine katastrofa, Stalinas imamas vaizduoti ikonose ir tampa kompiuterinių žaidimų herojumi, o vienos iš revoliucijos iniciatorių – Lietuvos – likimą 2020 metais geriausiai nusako frazė bestseleriu tapusioje šiurpioje Michailo Jurjevo utopijoje: „pasigailėjimo nebus“.

Matrica nebeegzistuoja? Bent jau aš tuo linkęs stipriai abejoti.

Tikrovės dykuma visai čia pat. Šią knygą – apie kitą, ankstesnę Matricos versiją, egzistavusią ir Lietuvoje, – parengiau 2006 m. gruodžio 15 d. Vilniaus universiteto Istorijos fakultete apgintos disertacijos pagrindu. Nuo gynimo iki knygos pasirodymo praėjo daugiau nei dveji metai – netrumpas laikotarpis, viena vertus, atnešęs daugybę permainų profesinėje veikloje, kita vertus, nepaleidęs iš sovietmečio istoriografijos svarstymų lauko. Todėl „Aidų“ leidyklai paraginus ir Kultūros ministerijai sutikus paremti, ryžausi savo mintimis apie Klėjos likimą sovietmečio dykumoje pasidalyti su žmonėmis, kuriems netolima praeitis yra gyva ir įdomi. Rašant knygą neišvengiamai teko spręsti dilemą, kamuojančią visus disertacinių

Pratarmė

publikacijų autorius: kaip giliai ir esmingai dera keisti pirminį teksto variantą? Didžiausią postūmį tobulinti tekstą suteikė disertacijos gynimo metu įvykusi laisva ir kūrybiška diskusija, kurioje buvo išsakyta ne viena taikli pastaba ir pasikeista vertingomis įžvalgomis. Už tai, kad minėtas posėdis netapo formaliu ritualu, esu dėkingas savo oponentams – doc. Rasai Čepaitienei ir doc. Antanui Kulakauskui, taip pat disertacijos gynimo tarybos nariams: habil. dr. Tamarai Bairašauskaitei, prof. Šarūnui Liekiui, prof. Zenonui Norkui. Vaisingą polemiką įžiebė ir žurnale Naujasis Židinys-Aidai pasirodžiusios su disertacija susijusios sakytinės istorijos šaltinių publikacijos. Iš naujo persvarstyti ir įvertinti kai kuriuos savojo tyrimo aspektus buvau priverstas ir sklaidydamas naujausią dalyko istoriografiją. Visa tai vertė žengti naujus žingsnius sovietmečio istoriografijos tyrimo lauke.

Paprastai apžvelgdamas nueitą kelią žmogus ne tik įvertina atstumą, bet ir prisimena tuos, kurie tapo jo bendrakeleiviais bei pagalbininkais keliaujant. Šiuo požiūriu visų pirma noriu padėkoti disertacijos vadovui prof. Alfredui Bumblauskui, kuris nešykštėjo man laiko ir dosniai dalijosi idėjomis. Didžiulį dėkingumą jaučiu ir dar vienam žmogui – doc. Sigitui Jegelevičiui – padėjusiam nepaklysti archyvų džiunglėse ir ne kartą pagelbėjusiam tikrinant įvairias galvoje kirbančias hipotezes. Šalia šių žmonių atskiro paminėjimo nusipelno visa VU Istorijos fakulteto bendruomenė, kurios narių paramą ir intelektualinį užnugarį jaučiau visą laiką knebinėdamasis sovietmečio istoriografijoje. Vienas šios intelektinės bendrystės partnerių – Nerijus Šepetys – ėmėsi dėmesingai (ir nelabai gailestingai) redaguoti knygos tekstą. Taip pat dėkoju ilgamečiui „Aidų“ leidyklos direktoriui Vytautui Ališauskui ir visiems šios leidyklos žmonėms, kurių visokeriopos pagalbos bei atidaus darbo dėka galiu skaitytojams pasiūlyti jau antrą savo knygą. Ji būtų kitokia jei ne habil. dr. Alvydo Nikžentaičio palaikymas, dr. Dariaus Staliūno, dr. Algimanto Katiliaus ir fotografo Vido Naujiko pagalba ieškant sovietmečio istorikų gyvenimą atspindinčių nuotraukų, o taip pat – visų interviu dalyvių geranoriškumas dalinantis prisiminimais apie patirtį realybės dykumoje.

Knygą „Matricos nelaisvėje“ sudaro penkios dalys. Pirmojoje „Žai­ dimo taisyklės Matricoje: istoriografijos charakteristika“ apibrėžiama istorijos mokslo vieta ir vaidmuo sovietinėje valstybėje bei visuomenėje, aptariama visuma institucijų, formavusių to metų oficialųjį istorinį diskursą ir užtikrinusių jo gyvybingumą, bendrai nusakomas

11

12

Matricos nelaisvėje

instrumentarijus, įgalinęs istorikus simuliuoti lietuvių praeities rekonstrukciją, bei pasiūloma svarbiausių metodologinių ir ideologinio pobūdžio „klaidų“ ir „erezijų“, ardžiusių oficialųjį diskursą, tipologija.

Antrojoje dalyje „Mąstymo „kaukių“ formavimasis“ analizuojamos stipriausios 1944–1956 m. istorikų bendrijoje kilusios ideologinės ir metodologinės įtampos, pristatomos jas sukėlusios asmenybės ir aptariamos jų veikimą sąlygojusios priežastys.

Trečiojoje dalyje „Matrica perkrauta: oficialiojo diskurso slinktys“ panašiu kampu aptariamas postalininis 1957–1985 m. laikotarpis ir jame vykę procesai.

Ketvirtojoje dalyje „Istorijos sintezės: mąstymo „kaukių“ išraiška ir alternatyvų paieškos“ analizuojami tuometinių istorikų parengti apibendrinantys Lietuvos istorijos veikalai. Daugiausiai dėmesio skiriama dviem istorijos sintezių elementams – laiko ir erdvės modeliams. Greta šių Lietuvos istoriją atspindėjusių ir tuo pat metu klastojusių tekstų taip pat analizuojami negausūs istorikų bandymai ieškoti alternatyvų Lietuvos, kaip Rusijos įtaką nuolat patiriančio objekto, vaizdiniui bei istorinę tikrovę unifikuojančiai ekonominių formacijų kaitos schemai.

Penktojoje dalyje „Matricos (r)evoliucijos: alternatyvos feodalizmo tyrimuose“ analizuojami Karlo Marxo ir Friedricho Engelso idėjų kūrybiško taikymo atvejai sovietmečio lietuvių istoriografijoje.

Tokiais penkiais žingsniais atkuriamas kolektyvinis itin komplikuotomis sąlygomis dirbusios praeities tyrinėtojų bendrijos paveikslas ir nubraukiamos užmaršties dulkės nuo vis giliau į bibliotekų fondų prietemą perkeliamų sovietmečiu parašytų istorijos knygų. Atliekant pastarąjį veiksmą teko patirti tai, apie ką byloja šiuolaikiniai istorijos teoretikai: kiekvienas tyrėjas, imdamasis praeities rekonstrukcijos, tuo pat metu konstruoja arba kitaip – sukuria savąjį tyrimo objektą, pasiūlydamas savitą požiūrį į jį dominančias problemas. Pastaroji patirtis neleidžia pasinerti į saldžią saviapgaulę, kad sovietmečio lietuvių istoriografijos tyrimuose pasakytas paskutinis žodis.

įvadas

Ar reikia žvalgytis į nebūtin grimztančios epochos veidrodžius – sovietmečio istorikų tekstus? Lietuviškoje istorijos mokslo tradicijoje praeities tyrinėtojų akademinė savistaba – vis dar retenybė: esama pavienių bandymų žvelgti į praeities tyrimų raidą instituciniu ir biografiniu požiūriu, gilintis į atskirų problemų sprendimo peripetijas, parodyti tam tikrų mokyklų ar krypčių genezę bei sklaidą. Šių bandymų nepakanka norint atsakyti į daugelį klausimų, kuriuos kelia šiuolaikinio istorijos mokslo pokyčiai, todėl Lietuvos istoriografijos istorija nėra praeities tyrinėtojų savivoką bei profesinę tapatybę formuojantis veiksnys. Dėl šios priežasties ji negali pagelbėti dabartiniams istorikams priimti daugelio gyvenamojo meto iššūkių ir spręsti aktualius istoriografijos funkcionavimo visuomenėje klausimus. Tokioje situacijoje imantis rašyti istoriografijos istoriją, reikia ir visuomenei suprantama forma pavaizduoti istorikų bendrijos veiklą ir jos rezultatus, ir šiai bendrijai pagelbėti perprasti visuomenės poreikių ir interesų kaitą. Istoriografijos istorikas turi tapti tarytum moderatoriumi, prisidedančiu prie šiuolaikinės visuomenės, jos istorinės sąmonės pavidalų ir kaitos analizės1. Tačiau tokios istoriografijos istorijos nepavyks parašyti tol, kol praeities tyrinėtojų bendrijos savimonėje neįsitvirtins kitokia mokslo raidos samprata, pozityvistiniam ir linijiniam „žinių kaupimo“ modeliui priešpriešinanti mokslo revoliucijų, skirtingų istoriografinių mokyklų koegzistavimo, savitų istorinių diskursų atsiradimo, jų sklaidos bei konkuravimo vaizdinį, kuris neigia vienos ir absoliučios mokslinės tiesos galimybę2. Tik priėmus šį vaizdinį gali atsirasti korektiško ir kūrybiško atskirų praeities tyrinėtojų bei juos vienijančių institucijų dialogo prielaidos; tik taip galima geriau suvokti, kokius iššūkius nepriklausomos Lietuvos istorikų bendrijai kelia visuomenė bei laikotarpis ir stengtis juos prisiimti.

Sovietmečio lietuvių istoriografijos3 tyrimai galėtų ženkliai prisidėti prie minėtų praeities tyrinėtojų bendruomenės savivokos pokyčių. Tik pamėginus aptarti ir įvertinti itin komplikuotomis sąlygomis

14

Matricos nelaisvėje

dirbusių praeities tyrinėtojų situaciją, perpratus tuometinio oficialiojo diskurso ypatybes4 bei jo kūrimo mechanizmus ir užfiksavus alternatyvų5 unifikuotoms praeities vaizdavimo schemoms kontūrus, bus galima atsikratyti tam tikro nejaukumo jausmo, patiriamo žvelgiant į šios epochos veidrodžius – istorikų tekstus. Tik valingas bandymas užmegzti „pokalbį“ su šiais tekstais ir juos rašiusiais autoriais leis išsivaduoti nuo epochų sandūroje dažnai paskubomis suformuluotų aksiologinių vertinimų ir juos pakeisti istoriškai korektiškomis interpretacijomis.

Taigi žvilgsnis į sovietmečio istorikų tekstus po 1990-ųjų Lietuvoje susikūrusiai praeities tyrinėtojų bendruomenei ir visai visuomenei yra tiesiog būtinas norint suvokti kas ir kodėl mes esame šiandien, ko ir kokiu būdu galime pasimokyti iš nesenos savo patirties, idant be baimės žvelgtume į praeitį ir viltingai brėžtume ateities kontūrus.

Kodėl istoriografijos tyrinėtojai sklaidydami tas pačias knygas regi skirtingus dalykus? Keturios tyrimą sąlygojusios problemos. Imtis tyrimo, vėliau išaugusio į šią knygą, pirmiausia skatino radikalūs nuomonių skirtumai vertinant vakarietiškąją ir sovietinę marksizmo versijas bei pastarosios paveiktą istoriografijos tradiciją, egzistavusią SSRS ir Vidurio Rytų Europoje.

Pirmoji problema. Vakarietiškosios marksizmo versijos traktuotėse esama akivaizdžios takoskyros, kurios svarbiausi atskaitos taškai yra: 1. Marksizmo, kaip teorinių ir metodologinių postulatų sistemos, galimybių prisidėti prie istorinio pažinimo kumuliacijos neigimas6.

2. Marksizmo, kaip savarankiškos istoriografinės krypties, mokyklos ar paradigmos, samprata7.

Greta šių priešingų požiūrių klostosi ir kitos nuomonės, kurių šalininkai kritikuoja tam tikrus spekuliatyvius marksizmo elementus ar prieštaras, sureikšmindami konkrečius, pažinimui svarbius momentus8.

Jie taip pat siekia klasifikuoti marksistinių teorinių požiūrių bei metodologinių „instrumentų“ įvairovę, išryškindami tam tikras mokyklas pagal jų vertę, galimybes bei raidos perspektyvas9. Šiuo atveju itin svarbu tai, kad minėtieji požiūriai nepateikia konk­ rečių sovietinės marksizmo versijos analizės bei vertinimo įrankių, tary­ tum palikdami sovietinę istoriografiją nuošalėje.

Antroji problema. Pasaulio istoriografijoje suformuluotuose sovietinio marksizmo arba marksizmo-leninizmo vertinimuose galima skirti keturis požiūrius:

Įvadas

1. „Pesimistinis požiūris“. Besąlygiškas atsiribojimas nuo šios istoriografinės tradicijos, jos neigimas arba ignoravimas10.

2. „Alternatyvų paieškos pozicija“. Marksizmo-leninizmo „spąstų“ meistriškų apėjimo būdų, leidusių rastis (korektiškoms) alternatyvioms istoriografinėms koncepcijoms, fiksavimas11.

3. „Sąlygiškai optimistinė laikysena“. Postuluojamas požiūris, kad ir sovietinėje sistemoje buvo galima išvengti konjunktūrų barjerų bei, atsiribojus nuo marksizmo-leninizmo, „prisikasti“ prie „tikrojo marksizmo“, galinčio duoti realios naudos pažinimo augimui12.

4. „Pasyvus santykis“. Bandymas sovietinę istoriografinę tradiciją traktuoti kaip įvedusią „naujas temas“ bei „faktus“, išvengiant vertybinių svarstymų ir nekeliant marksizmo-leninizmo teorinės bei metodologinės vertės klausimo13. Šie prieštaringi vertinimai nulemti pačios tuometinės praeities tyrimų tradicijos nevienalytiškumo. Ir Sovietų Sąjungoje, ir socialistinio bloko šalyse istorikai sąmoningai rinkosi skirtingą elgseną marksizmoleninizmo atžvilgiu: 1. Rašė atvirai konjunktūrinius tekstus, neatitinkančius elementariausių mokslinių kriterijų, siekdami kuo lengvesnės akademinės karjeros.

2. Mėgino tyrimų teorinių bei metodologinių prieigų horizontą išplėsti už marksizmo-leninizmo „rezervato“ ribų.

3. Stengėsi pozityviai išnaudoti Karlo Marxo ir Friedricho Engelso tekstų konceptualias galimybes.

4. Bandė valingai apsiriboti empirinės istoriografijos metodiniais įrankiais, siekdami neutralaus objektyvumo, arba pasyviai prisitaikė prie „žaidimo taisyklių“, įgusdami daugiau ar mažiau sėkmingai žong­ liruoti „reikalingomis“ ir „neišvengiamomis“ citatomis.

Trečioji problema. Įsiklausant į posovietinę lietuviškąją intelektualų kalbėseną, galima fiksuoti vyraujant pesimistinį („nesismulkinantį“14) ir pasyvųjį („nesigilinantį“15) požiūrius į sovietmečio lietuvių istoriografiją. Šią situaciją lemia tai, kad sovietmečio lietuvių istoriografijoje stokota antrąjį (Gurevičius nužymėtą) ir trečiąjį (Grabs­kio ir Stobieckio pabrėžiamą) kelius aiškiai pasirinkusių tyrėjų.

Ketvirtoji problema. Išvardytųjų požiūrių į sovietinę istoriografiją negana, norint pasiūlyti korektiškas jos apibrėžtis. Aptartosios nuomonės pirmiausia nulemtos aksiologinės perspektyvos, t. y. ir moksliniu, ir egzistenciniu požiūriu kalba apie tai, (ar) kas sovietinėje istoriografijoje

15

16

Matricos nelaisvėje

turi išliekamąją vertę. Šitaip žiūrint, pavyzdžiui, bandoma identifikuoti sovietmečiu atsiradusias „istoriografines šiukšles“ ir atskirti nuo jų laiko išbandymą atlaikiusius tekstus. Dažniausiai iš „gęstančio epochos laužo“ gelbėjami šaltinių rinkiniai16, probleminio istorizmo principu pagrįsti tyrimai17, teorinės refleksijos bandymai18. Tačiau aksiologinis požiūris nėra pakankamas, nes neleidžia matyti sovietmečio istoriografijos kaip visumos ir nesuvokia jos, kaip beveik penketą dešimtmečių trukusios Lietuvos istorijos epochos esmingos (kultūrinės) dalies (kaip tik tai siūlo fenomenologinė perspektyva19).

Akivaizdu, kad būtina derinti fenomenologinę ir aksiologinę perspektyvas, nes tai leistų korektiškai apibrėžti sovietmečio istoriografijos reiškinį. Tačiau prieš tai reikia atsakyti į pamatinį klausimą: kaip savarankiškai sovietmečio lietuviškosios istoriografijos pagrindus kūrę mokslininkai galėjo rinktis vieną iš keturių išvardytųjų darbo modelių bei elgsenų ir kaip juos paveikė įvairiapusis spaudimas, dėl kurio tekdavo „simuliuoti tarybiškumą“ užsidedant „kaukes“20. „Simuliacijos“ arba „kaukių“ aspek­ tas apnuogina dar vieną problemą, kuri bus sprendžiama šioje knygoje: ar galima, žvelgiant į sovietmečio lietuvių istoriografijos oficialųjį diskursą – simuliakrą-kaukę21, – išvysti sistemos spaudimą atlaikiusių mokslininkų veidus?

Kaip apibrėžti tyrimo horizontą? Penki orientyrai. Svarbiausias šios knygos tikslas, kurį sau kelia autorius, atsižvelgdamas į pirmiau aptartas istoriografines problemas, yra atskleisti sovietmečio lietuvių istoriografijos oficialiojo diskurso formavimąsi, parodyti, kaip veikė jį kūrę mechanizmai, ir aptarti, kokius elgesio modelius rinkosi istorikai, patirdami šio diskurso spaudimą, bei atsakyti į klausimą, ar už unifikuotų teiginių – tekstų apie Lietuvos istorijos praeitį – masyvo galima įžvelgti savarankiško mąstymo alternatyvų.

Siekiant įgyvendinti šį tikslą bus svarstomos penkios klausimų grupės, atveriančios fenomenologinio ir aksiologinio žvilgsnio į sovietmečio lietuvių istoriografiją galimybes: Kokią vietą ir vaidmenį sovietinės valstybės socialinėje sistemoje komunistų partija buvo paskyrusi istorijos mokslui? Kokios institucijos formavo oficialųjį istoriografijos diskursą, privalantį atliepti partijos elito lūkesčius, ir palaikė jo gyvybingumą?

Kas būdinga bendriausiam oficialiojo diskurso ideologiniam pavidalui ir metodologiniam instrumentarijui, kūrusiam praeities ir ją

Įvadas

tyrinėjusių mokslininkų mąstymo „kaukes“? Kokios sovietmečio istorikų ideologinės ar metodologinės „klaidos“ griovė oficialiojo diskurso monolitą?

Kokias asmenybes, jų konjunktūrinius arba nonkonformistinius žingsnius, kuriamas įtampas ir konfliktus galima laikyti lemtingais sovietmečio istoriografijos raidoje? Ar istorijos mokslui Lietuvoje 1944–1985 m. galioja bendrosios politinės ir sociokultūrinės sovietmečio raidos schemos bei jose ryškėjantys lūžiai?

Kokios svarbiausios sovietmečiu rengtų Lietuvos istorijos sintezių laiko ir erdvės modelių savybės? Ar šie modeliai yra logiškai pagrįsti, nuoseklūs ir adekvačiai išreiškiantys lietuvių tautos praeities specifiką?

Ar sovietmečio lietuvių istoriografijoje būta bandymų kūrybiškai taikyti Marxo ir Engelso idėjas?

Kas lieka už tyrimo horizonto? Išlygos. Sovietmečio lietuvių istorio­ grafija – labai įvairialypė, ją formavo kelios praeities tyrinėtojų kartos, palikusios didžiulį tekstų masyvą22. Dėl šių priežasčių būtina itin preciziškai apibrėžti tyrimo objektą, įvedant šiuo atveju neišvengiamas išlygas.

Chronologinė išlyga. Knygoje išsamiau nenagrinėjamas pirmasis sovietmetis23 (1940–1941) ir apeinami Michailo Gorbačiovo inicijuotos perestroikos procesai. Baigiamuoju atramos tašku galima laikyti 1985 m. pasirodžiusį „Lietuvos TSR istorijos“ I tomą, kuriame aiškiausiai atsiskleidžia vėlyvojo sovietmečio lietuvių istoriografijos tendencijos24.

XX a. 9 dešimtmečio antroje pusėje prasidėjusi sovietinės sistemos erozija, nors ir nežymiai, bet jau keitusi istorikų bendrijos padėtį visuomenėje, jos siekius bei oficialiojo diskurso pavidalus, reikalauja specialaus tyrimo25.

Erdvinė išlyga. Lietuvių sovietmečio istoriografija buvo integrali SSRS susiklosčiusios –jei ne sistemos, tai bent tradicijos – dalis. Šioje monografijoje nagrinėjami tik Lietuvoje vykę procesai, atsižvelgiant ir į tai, kad visos SSRS mastu pasireiškusios istoriografijos raidos tendencijos jau susilaukė dėmesingų tyrimų (apie tai žr. toliau). Visõs totalitarinės valstybės erdvinis dėmuo yra svarbus gilinantis į atskirus mokslo politikos formavimo arba metodologinių ar ideologinių įtampų genezės klausimus, taip gilinantis į vidinės tyrinėtojo laisvės problemą.

Dalykinės išlygos. Siekiant aprėpti visą sovietmečio istoriografijos diskursą, kai kurių specifinių ypatybių preparavimas (vis kitokiu

17

18

Matricos nelaisvėje

metodu ar prieiga) veikiau trukdytų, nei pagelbėtų siekiant apibend­ rinimų. Todėl…

1. Už knygos ribų lieka konjunktūrinių, „aktualių“ tekstų, skirtų Lietuvos komunistų partijos veiklos ir „socializmo kūrimo“ Lietuvoje aprašinėjimui26, analizė. Čia apsiribota tik bendriausių tendencijų fiksavimu. Tikslesnius šios (jau drąsiai vadintinos sovietine) istoriografijos krypties apibendrinimus galima būtų teikti tik atskirai patyrinėjus ir įvertinus net ir šios kiaurai ideologizuotos XX a. Lietuvos istorijos srityje pasitaikančius korektiškus empirinius tyrimus27. Įvesti šią išlygą monografijoje leido suvokimas, kad tam tikrų empiriškai korektiškų tyrimų egzistavimas komunistinio pragmatizmo tekstų sraute esmingai nepakoreguos bendrojo istoriografijos vaizdinio.

2. Knygoje netiriamas dar vienas istoriografijos bruožas, išryškėjęs po 1956 m., – atskiri sėkmingi atvejai, kai konkretus istorikas sugebėdavo apeiti konjunktūrų barjerus ir, atvirai nemesdamas iššūkio oficialiajam diskursui, išvengdavo istorijos vaizdinių deformacijos bei falsifikacijos. Kaip vienam ar kitam to meto praeities tyrinėtojui pavykdavo susikurti ir išsaugoti šią trapią mokslinę autonomiją? Toks klausimas reikalautų preciziškai analizuoti konkretų atvejį, o tai pernelyg keblu svarstant visos praeities tyrinėtojų bendrijos sovietmečiu likimą.

Rašant šią knygą taip pat nebuvo klausiama, kaip valingai susiklostydavo istorikų santykis su empirizmu. Šis aspektas periodiškai išryškėdavo interviu su paskirais istorikais, šiems vis imantis samprotauti ne apie savo santykį su marksizmu arba empirizmu, o apie „kaukės“, atitinkančios oficialiojo diskurso poreikius, pasirinkimo rūpesčius28.

3. Ieškant istorikų bandymų būti autonomiškais (oficialiojo diskurso atžvilgiu), susitelkta į tą sritį, kurioje dirbantys tyrinėtojai buvo labiausiai nutolę nuo įvairių ideologemų, istoriografinių štampų ir istorinės tikrovės simuliavimo pavojų. Taip knygoje atliekamos analizės objektu tapo feodalinių socialinių-ekonominių santykių tyrimai. Akivaizdu, kad autentiško mąstymo apraiškų galima aptikti ir „kapitalizmo epochos“ tyrimuose29. Tačiau šią sritį tenka laikyti „padidintos rizikos zona“ dėl itin aktyvaus oficialiojo diskurso deformuojančio poveikio30, todėl šios epochos tyrinėtojų darbai knygoje nebus analizuojami aksiologiniu aspektu.

4. Aptariant institucijų sistemą, formavusią sovietmečio istoriografijos oficialiojo diskurso pavidalą ir užtikrinusią jo gyvybingumą, ­didžiausias dėmesys skiriamas jų įtakos ir galios lemiant mokslo politiką

Įvadas

vertinimui. Visi kiti galimi aspektai – su praeities tyrimais susijusios konkrečiõs institucijos struktūra, personalo sudėtis ir jo kaita, mokslinio tiriamojo arba pedagoginio darbo kryptys, leidžiami mokslinės periodikos leidiniai ir t. t. – dar turi sulaukti dėmesingo mokslo istorikų žvilgsnio. Demokratinėje visuomenėje visos šios mokslininkų bendrijos ypatybės, kurios šioje knygoje neanalizuojamos, ir nulemia, kuri mokslinė institucija dominuoja formuojant mokslo politiką. Tačiau toks tyrimo būdas nėra tinkamas sovietmečiui, kai konkretūs galios bei įtakos svertai pirmiausia buvo deleguojami arba atimami valdžios sprendimu, o ne įgyjami ar iškovojami dėl kryptingos mokslininkų grupės veiklos.

5. Analizuojant ideologines ar metodologines įtampas, nuošalyje paliekami sovietmečio istorikų asmeniniai konfliktai, kurie reikšdavosi kritiškų pasisakymų ar recenzijų formomis ir dažnai prisidėdavo prie oficialųjį diskursą formuojančių mechanizmų veikimo. Tokį sprendimą lėmė suvokimas, kad korektiškai įvertinti šiuos istoriografinius reiškinius, psichologiją atskiriant nuo metodologijos ar ideologijos, beveik neįmanoma. Šiuo atveju rekonstruoti svarbiausius konfliktus ir identifikuoti jų priežastis trukdo ir patikimų šaltinių trūkumas, nulemtas kuluarinio istoriografinių konfliktų pobūdžio.

Kaip toli siekia temos istoriografinis laukas? Klasifikacijos bandymas. Ilgą laiką gilinantis į apibrėžtą istoriografinę medžiagą, mėginta įvairiai ją grupuoti bei pasitelkti ir kaip tyrimo šaltinį, ir kaip partnerę.

Tad pats metas pasiūlyti bendrą užsibrėžtosios temos istoriografijos klasifikaciją, mėginanti suvokti ir apibrėžti jau esamą šios srities įdirbį bei nusistatyti savąjį santykį su juo.

Sovietmečio istorikų (auto)refleksijos ypatybės. Anuo metu tyrinėtojai nebuvo itin atidūs istoriografiniams dalykams. Šiuo laikotarpiu vyravusias istorikų nuotaikas autorefleksijos klausimu gerai nusako 1966 m. gruodį Istorijos instituto posėdyje nuskambėjusi Juozo Jurginio mintis apie rengiamo leidinio „Lietuvos istorijos istoriografija“ likimą: „Autoriai [tekstus] pasiėmė pataisyti ir taip „išsivaikščiojo“.“31 Vis dėlto įmanoma išskirti pavienius istoriografinės (auto)­refleksijos bandymus, kuriuos galima suskirstyti į septynias grupes: 1. Pozityvistiniai žinių kaupimo ir siužetų daugėjimo straipsniai, kuriuo­se dažniausiai apsiribojama tikrų arba menamų laimėjimų atski­ rose tyrimų srityse fiksavimu32.

19

20

Matricos nelaisvėje

2. Bandymai konceptualiai reflektuoti sovietmečio istoriografijos pavidalus33.

3. Užsakomosios kritikos rašiniai, turintys demaskuoti „buržuazinių istorikų“ darbus34.

4. Tekstai, kuriuose buvo kovojama su ideologinėmis ar metodologinėmis „klaidomis“ ir „erezijomis“ vietinėje istoriografijoje35.

5. Mėginimai atskleisti realias tuometinio istorijos mokslo problemas ir negeroves36.

6. Konkrečių klausimų aptarimui / sprendimui arba tam tikrai epochai skirtų tyrimų apžvalgos37.

7. Tam tikros epochos arba amžių eigos istorijos mokslo raidos svarstymai38.

Išeivijos istorikų žvilgsniai. Išeivijos lietuvių istorikai, bandydami nustatyti savo santykį su sovietmečio istoriografija39 ir aptarti jos pavidalą, dažniausiai laikydavosi dviejų pozicijų: 1. A priori kritiško, negatyvaus požiūrio, kuris neleisdavo užfiksuoti jokių teigiamybių40.

2. Savito „hermeneutinio geranoriškumo“ taktikos, leidžiančios įžvelgti tam tikrą metodologinę įvairovę, nuomonių skirtumus bei naujų faktų pateikimo atvejus41.

Kartais tas pats išeivijos istorikas viename straipsnyje laikydavosi pirmosios, o kitame – antrosios pozicijos. Tokią nuostatų kaitą dažniausiai lemdavo ne konkretaus mokslininko negebėjimas apsispręsti, o istoriografijos reiškinio, kuris analizuojamas konkrečiame tekste, specifika (Zenono Ivinskio atvejis).

Lietuvos istorikų pastangos atgavus Nepriklausomybę. Po 1990‑ųjų besirandanti sovietmečio istoriografijos refleksija kol kas yra skurdoka. Šalia tikslingų Alfredo Bumblausko bandymų nubrėžti šios istoriografijos tyrimų gaires ir užfiksuoti skirtingų istorinės sąmonės perspektyvų, atminties formų bei ideologinių modelių koegzistavimo / konfrontacijos būdus sovietmečiu42, paminėtinos Egidijaus Aleksandravičiaus pastangos įvesti prevencinio pozityvizmo sąvoką ir ją vartojant korektiškus tyrimus skirti nuo vulgariojo marksizmo apraiškų43, Aivo Ragausko mėginimai nužymėti Lietuvos istorijos mokslo sovietizavimo 1940– 1941 m. proceso akcentus44 ir Aldonos Gaigalaitės (auto)refleksija, iš laiko perspektyvos vertinanti tiek užmarštin nueinančios istoriografinės tradicijos savitumą, tiek ir ją dabar nagrinėjančių mokslininkų tekstus45. Taip pat išskirtina Aleksandravičiaus ir Kulakausko analitinė

Įvadas

apžvalga „Nuo amžių slenksčio. Nau­jau­sia Lietuvos XIX amžiaus istoriografija“, kurioje įžvalgiai svarstoma sovietmečio sociopolitinių struktūrų įtaka XIX a. tyrinėtojo darbui46.

Vis dėlto svarbiausiu įvykiu, reiškiniu ir „artefaktu“ įvertinant soviet­ mečio istoriografijos paveldą laikytina 1995 m. gegužės 31 – birželio 3 d.

VU Istorijos fakulteto surengta tarpdisciplininė konferencija „Zenono Ivins­kio skaitymai ’95“, kurios pranešimų ir diskusijų pagrindu vėliau parengta straipsnių rinktinė. Joje galima rasti daugybę įžvalgų, laikytinų „atraminėmis“ leidžiantis į sovietmečio lietuvių istoriografijos svarstybas47. Šiuolaikinėje lietuviškoje istoriografijoje galima fiksuoti bent tris santykio su sovietmečio praeities tyrimų tradicija modelius: 1. Konceptualizavimo bandymai (Bumblauskas, Aleksandravičius, Kulakauskas).

2. Empiriniai tyrimai (Ragauskas).

3. (Auto)refleksijos – atsiminimai / vertinimai (Gaigalaitė).

Kaip atskirą tekstų porūšį galima išskirti straipsnius ir studijas, analizuojančius įvairias sociokultūrinės bei politinės Lietuvos istorijos problemas. Čia pirmiausia paminėtini negausūs sintezės bandymai, suteikiantys bendriausią „foną“ šioje knygoje atliekamam tyrimui48.

Svarbų tekstų bloką sukuria įvairių autorių skirtingais aspektais svarstomi pokyčiai Lietuvoje XX a. 6 dešimtmetyje49, šitaip atliepiantys šioje knygoje vykdomas sovietmečio istoriografijos raidos lūžių paieškas.

Sovietų valdžios ir tuometinės mokslininkų bendruomenės santykių dinamikos svarstymams svarbūs Lietuvos aukštųjų mokyklų istoriją apžvelgiantys tekstai50, o Vandos Kašauskienės atliekami Lietuvos mokyklos sovietizacijos tyrimai iš dalies atskleidžia utilitarinį partijos elito požiūrį į mokslą kaip tokį51. Siekiant perprasti LKP CK ir jų parankinių požiūrį į istoriją, itin svarbiomis laikytinos Rasos Čepaitienės įžvalgos, pateiktos gilinantis į kultūros paveldo sampratas moderniojoje Lietuvoje (čia dėmesingai analizuojami ir lietuviškosios soviet­ mečio paminklosaugos ypatumai)52. Na, o Nerijos Putinaitės refleksijos įgalina geriau suprasti, ko siekė sovietmečio ideologai, kokiais „receptais“ jie naudojosi kurdami istorinės praeities ir dabarties simuliakrus bei koreguodami juos atspindinčios istorinės sąmonės pavidalus53. Mūsų tyrimui vertingų įžvalgų pateikiama ir kitų autorių straipsniuose, kurie gilinasi į istorinės sąmonės iškraipymo mechanizmų veiklą sovietmečiu54.

21

22

Matricos nelaisvėje

Vakarų ir posovietinės erdvės istorikų tyrimai. Istoriografijos istorikai iš kitų šalių Lietuvos SSR istorijos mokslo tradicija ir konkrečiais darbais bemaž nesidomi. Todėl jų refleksijos apie sovietinės istoriografijos reiškinį skirstytinos remiantis pirmiausia „išoriniais“ (įtakos ir naudos šiai knygai) kriterijais.

1. Rusijos istorikų (auto)refleksijos. Čia išskirtini bendriausi sovietinės Rusijos istoriografijos pavidalų svarstymai, suteikiantys šioje knygoje atliekamam tyrimui svarbius prasminius kontekstus. Kalbant apie paskutiniojo laikotarpio rusų istorikų (auto)refleksijos bandymus, pirmiausia pabrėžtina kolektyvinė 16 autorių studija „Sovietinė istorio­ grafija“55, Liubovės Sidorovos tyrimas apie postalininį atšilimo perio­dą56 bei Michailo Zelenovo monografija57. Mums čia svarbiausia yra pirmoji studija, o jos sudarytojo bei įvadinio teksto autoriaus Jurijaus Afanasjevo įžvalgos turi metodologinę vertę formuluojant „vidines“ ir „išorines“ sovietinės lietuvių istoriografijos charakteristikas58. Tuo tarpu Sidorovos tyrimas svarbus svarstant 1956-ųjų lūžio problemą.

2. Vakariečių požiūriai į sovietinę istoriografiją. Ne tik vakariečiai nekreipia dėmesio į lietuviškąjį istorijos mokslą sovietmečiu59, – Lietuvoje kol kas taip pat nėra bandymų reflektuoti arba bent jau pristatyti sovietinės istoriografijos fenomeną analizuojančius straipsnius60. Šiame kontekste kaip reprezentatyviausias (sovietmečio istoriografijos pačios savaime tyrimų) pozicijas galima paminėti tris Vakarų istoriografų veikalus ir vieną tekstų rinkinį. Juose analizuojamos marksistinės-lenininės praeities tyrimų tradicijos teorinės, metodologinės bei ideologinės ypatybės, aptariamas šios tradicijos santykis su politinėmis konjunktūromis. Trys iš šių tekstų pasirodė sovietmečiu61. O naujausios knygos autorius Rogeris Markwickas jau turėjo galimybę neapsiriboti sovietinių istorikų tekstais ir susipažinti su archyviniais dokumentais bei taikyti interviu metodą62.

3. Artimiausių kaimynų posovietinėje erdvėje istoriografiniai tyrimai.

Ieškant analogijų (siekiant geriau suvokti knygoje analizuojamas problemas) buvo aktualus ir sovietinės istoriografijos Baltarusijoje, Ukrainoje ir „Pabaltijo respublikose“ ypatybių fiksavimas. Šiuo požiūriu ypač vertinga Rainerio Lindnerio atlikta baltarusių XIX–XX a. istorinės minties sklaidos rekonstrukcija, didelį dėmesį skiriant sovietmečiui63. Paminėtinas ir Andrejaus Partnojaus straipsnis apie baltarusių bei ukrainiečių istorijos mokslo sovietizacijos procesą64, taipogi Aleksandro Ivanovo pastangos išryškinti bendriausius Latvijos SSR istoriografijos bruožus65.

Įvadas

4. Lenkijos istoriografų (auto)refleksijos66. Šiame kontekste paminėtini dviejų lenkų istorikų – Rafało Stobieckio ir Andrzejaus Grabskio darbai, kuriuose tyrinėjamos sovietinio istorijos modelio diegimo lenkiškoje tradicijoje peripetijos ir sisteminiu, ir istoriniu požiūriu67.

Skvarbios įžvalgos suformuluotos ir lenkų istorikų straipsnių rinkinyje „Klio Polska“, kurio autoriai ne tik aptarė oficialiojo istorinio diskurso pavidalus, bet ir lokalizavo sovietmečiu brendusių teorinių ar metodologinių alternatyvų marksizmui-leninizmui židinius68. Šie darbai ir juose išsakytos idėjos tapo knygos autoriui svarbiais neakivaizdinės diskusijos partneriais gilinantis į sovietmečio lietuvių istoriografiją.

Kokie yra atliekamo tyrimo teoriniai ramsčiai? Kaip ir kodėl jie buvo pasitelkti? Iš sovietinės istoriografijos analizei skirtų straipsnių, monografijų ir kolektyvinių studijų masyvo reikėtų išskirti keletą šios knygos autoriui labiausiai pasitarnavusių tekstų. Šiuo atveju itin svarbios Alfredo Bumblausko ir Gwidono Zalejko suformuluotos sovietinės istoriografijos tyrimo metod(olog)inės gairės ir pasiūlytos konceptualios sąvokos.

Fiksavęs dar 1964 m. Zenono Ivinskio įvestą skirtį tarp komunistinės istoriografijos ir išliekamąją vertę turinčių (iš esmės – empirinio pobūdžio) veikalų69, Bumblauskas žengė naują žingsnį sovietmečio lietuvių istoriografijos svarstybose klausdamas, ar marksizmas, kaip tam tikra teorinių bei metodologinių prieigų visuma, galėjo ką nors duoti pažinimo kumuliacijai?70 Konceptualus šio klausimo pagrindas glūdi Jorno Rüseno istoriografinių paradigmų kaitos teorijoje. Pastaroji vertė Bumblauską tipologizuoti totalitarinėje terpėje subrandintus marksizmo pavidalus (išskiriant „futuristinį leninizmą-stalinizmą“, „komunistinį pragmatizmą“ ir „antikomunistinį marksizmą“) ir sovietmečio praeities tyrinėtojų darbuose ieškoti „antikomunistinio marksizmo“ (arba marksizmo „siaurąja prasme“) apraiškų. Kartu šis klausimas liko atviras ir provokavo tolesnius tyrimus, siūlydamas kūrybiškiau žvelgti ir į to meto praeities tyrinėtojų dirbtuvę, ir jos pačios tyrinėjimą. Tai ir paskatino šios knygos autorių leistis į savarankiškas marksizmo „siaurąja prasme“ paieškas, tikrinant Bumblausko suformuluotų hipotezių tvirtumą71 – ypač aksiologiniu lygmeniu.

Fundamentali Gwidono Zalejko studija „Marksistinė istorinių tyrimų paradigma“72 knygos autoriui taip pat atvėrė naujas analizės per­ spektyvas. Formuluodamas savo įžvalgas Bumblauskas rėmėsi Rüseno

23

24

Matricos nelaisvėje

paradigmų kaitos praeities tyrimuose teorija, o Zalejko atspirties tašku tapo Thomaso Kuhno sukurtas bendriausias mokslo raidos modelis (kurį, kaip minėta, Rüsenas vėliau sėkmingai pritaikė istorijos mokslo raidos refleksijai). Tiesiogiai remdamasis Kuhno teorija, lenkų istoriografijos tyrinėtojas išsivadavo nuo Rüsenui svarbių aksiologinių klausimų ir nesvarstė, ar būta bandymų marksizmą sovietmečio istoriografijoje paversti pažintine prasme naudinga kompleksine prieiga.

Zalejko pirmiausia domino bendriausias šios istoriografijos pavidalas – paradigma, kaip tikrovės simuliavimo įrankis73, – ir jį suformavę elementai. Atkūręs esmingiausius jų74, Zalejko ėmėsi analizuoti Sovietų Sąjungos istorikams svarbiausias koncepcijas, apimančias kapitalizmo genezės klausimą. Preciziškai fiksuodamas sovietinio istorinio diskurso ypatybes ir galvosūkius, parodančius sovietinio marksizmo paradig­ mos bergždumą sprendžiant esmines kapitalizmo genezės problemas, Zalejko siūlo išvadą: „Sovietiniame istorijos moksle istorinis materializmas atliko visas funkcijas, kurios gamtamokslinėje sferoje buvo priskirtos tam tikroms teorijoms, jis tapo visiškai susiklosčiusios tyrimo paradigmos pagrindu, tačiau niekada nepasiekė brandžios mokslinės teorijos lygio“75. Toks vertinimas grindžiamas griežta perskyra: „Mokslinės teorijos, modeliuodamos tikrovę, stengiasi ją pažinti; ideologinės koncepcijos siekia ją pakeisti (arba konservuoti).“76 Zalejko atlikta Sovietų Sąjungoje sukurtos marksistinės paradigmos simbolinių apibendrinimų, metafizinės sąrangos ir ypač vertybinės sanklodos analizė, išgryninusi sovietinio istorijos mokslo vidinę sąrangą, akivaizdžiai atskleidžia, kad tai yra „pasaulio kūrimo, o ne jo aprašymo būdas.

Tai ginklas, o ne įrankis [išryškinta Zalejko – A. Š.]“77.

Kokią vertę aptartosios Zalejko įžvalgos turėjo rengiant šią knygą?

Pirmiausia, prieš jas pasitelkiant reikėjo atsižvelgti į keletą išlygų78.

Pastarosios išlygos neleido mechaniškai mėgdžioti Zalejko tyrimo, bet skatino paklausti kiek kitaip: kaip (dėl kokių direktyvų, asmenybių, institucijų ir pan.) šis „ideologinis presas“ veikė sovietinėje Lietuvoje besiformuojančią istorikų bendriją, kokias metodologines bei ideologines įtampas sukėlė, kokį pavidalą dėl šių įtampų įgijo tuometinis oficialusis Lietuvos istoriografijos diskursas.

Antroji metodologinė prieiga, tiesiogiai perimta iš pirmiau aptarto Zalejko tyrimo, susijusi su sovietinei istoriografijai, kaip paradigmai, kilusiais svarbiausiais „galvosūkiais“ – sąlygojamais jos teorinių įžvalgų ir metodologinių „įrankių“, taip pat konkrečių teiginių neefektyvumo

Įvadas

sprendžiant pamatinius istorijos klausimus. Jeigu Zalejko, parodydamas svarbiausius tokius „galvosūkius“, susitelkia į kapitalizmo genezės bei raidos tyrimus, tai tiriant oficialiojo istoriografijos diskurso veikimo rezultatus Lietuvoje buvo nusitaikyta į laiko ir erdvės (pirmiausia feodalizmo) modelius sovietmečio sintezėse.

Taigi Zalejko tyrimas, kuriame sovietinė istoriografija traktuojama kaip savita „idealioji paradigma“, padėjo formuluoti ir spręsti fenomenologinio pobūdžio klausimus ir kartu suvokti šį reiškinį kaip visumą.

Kokius šaltinius stengtasi prakalbinti tyrimo metu? Rašant knygą panaudotus šaltinius galima suskirstyti taip: 1) nepublikuoti archyviniai dokumentai; 2) publikuoti dokumentų rinkiniai; 3) sovietmečiu parašytos ir publikuotos sintezės, monografijos, disertacijos, straipsniai ir recenzijos; 4) pusiau standartizuotų interviu stenogramos; 5) atski­rų leidinių arba straipsnių pavidalu publikuoti atsiminimai, interviu, (auto)refleksijos.

Svarbiausi sovietmečio istoriografijos oficialiojo diskurso ypatybes atskleidžiantys dokumentai saugomi Lietuvos Mokslų Akade­mi­ jos archyve (LMAA)79 ir Lietuvos Ypatingojo archyvo (toliau – LYA) LKP dokumentų skyriuje80. Sovietmečio lietuvių istoriografijos oficia­ lųjį diskursą kūrusių ir jo gyvybingumą palaikiusių svarbiausių institucijų kompetencijos bei mokslo politikos galimybių „auditui“, taip pat istorikų cechui primestų pančių, varžtų ir štampų rekonstrukcijai reikšmingos informacijos pateikė Vilniaus universiteto archyvo (­toliau – VUA) fondas (VUA F. R-856), Vilniaus pedagoginio universiteto archyvo (toliau – VPUA) fondas (VPUA F. 1) bei LYA Partijos istorijos instituto fondas (LYA F. 3377). Atskirų sovietmečio istorikų kurtų ir deklaruotų požiūrių į istorijos mokslą ypatybes geriau suvokti leido Lietuvos literatūros ir meno archyve (toliau – LLMA) esančio Juozo Jurginio fondo (LLMA F. 205) dokumentai, taip pat Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos rankraščių skyriuje (toliau – MAB RS) saugomų Igno Jonyno (MAB RS F. 105), Povilo Pakarklio (MAB RS F. 129) ir Juozo Žiugždos (MAB RS F. 275) fondų analizė. Vienos stipriausių sovietmečio įtampų praeities tyrimų baruose – Juozo Jurginio 1957 m. parengto Lietuvos TSR istorijos vadovėlio kritikos kampanijos – įvertinimui reikšmės turėjo ne tik LYA, bet ir Lietuvos centriniame valstybės archyve (­toliau – LCVA) esančio Lietuvos TSR Švietimo ministerijos fondo (LCVA F. 762) dokumentai.

25

26

Matricos nelaisvėje

Antrajai šaltinių grupei priskirtini dokumentų rinkiniai, tyrimui aktualiais aspektais atskleidžiantys sovietmečio bendrojo politinio ir kultūrinio lauko ypatybes Lietuvoje81.

Rekonstruojant konkrečių istorikų arba visos praeities tyrinėtojų bendrijos profesines ir teorines orientacijas itin svarbiais šaltiniais tapo įvairūs jau minėtieji sovietmečio istorikų tekstai, įprastame tyrime priskiriami dalykinės literatūros „porūšiui“.

Taip pat reikšmingą šaltinių grupę sudaro 22 pusiau struktūruotų interviu82 stenogramos. Šie interviu 2005-04-27 – 2008-10-18 buvo imami iš sovietmečiu aktyviai dirbusių istorikų ir kitų humanitarinių mokslų atstovų83. Dalydamiesi savo mintimis ir išgyvenimais, rekonst­ ruodami tam tikrus faktus arba interpretuodami juos, žinomi istorikai, lituanistai ir filosofai patys sukūrė savitą sociokultūrinį sovietmečio šaltinį, tyrimo autoriui daugeliu atvejų netikėtai atvėrusį įvairias rūpimų klausimų perspektyvas ir pateikusį atsakymus į daugelį svarbių klausimų. Be viso to nebūtų įmanoma visapusiškai apibrėžti sovietmečio istoriografijos oficialiojo diskurso, jo kūrimo mechanizmų bei šio alternatyvų radimosi aplinkybių, taip pat identifikuoti to meto mokslininkų teorinių, metodologinių, ideologinių ir egzistencinių siekių84.

(Knygoje pasitelktos pusiau struktūruotų interviu ištraukos yra išskiriamos smulkesniu šriftu.)

Remiantis atskirų leidinių ar straipsnių pavidalu publikuotais atsiminimais, interviu, refleksijomis buvo tikslinamas sovietmečio lietuvių istoriografijos vaizdinys ir jo vertinimai85.

Kokiais tyrimo įrankiais naudotasi? Rengiant ir rašant knygą derinti keli metodai, kurių taikymo intensyvumą ir dermę lėmė istoriografinis (plačiąja prasme) darbo pobūdis. Tai – konkretaus istorinio tyrimo, istoriografinis ir pusiau struktūruoto interviu (sakytinės istorijos) metodai.

Nagrinėjant archyvuose saugomus dokumentus taikytas konkretaus istorinio tyrimo metodas, derinant analizės bei sintezės prieigas, paisant kokybinio (tiriant svarbiausius prieinamus šaltinius) ir probleminio (siekiant kurti ne nuo šaltinių pobūdžio priklausantį naratyvą, o aktyviai formuluoti klausimus dokumentuose glūdintiems duomenims gauti) aspektų.

Pasitelkiant labiau kontekstiniu požiūriu svarbius šaltinius – konkrečius sovietmečio istoriografijos tekstus – buvo bandoma sukurti aktyvų probleminį santykį taikant istoriografinį metodą86. Todėl knygoje, operuojant istoriografiniais šaltiniais, stengiamasi ne perpasakoti atskiro

Įvadas

teksto siužetą, o sintetinti išryškinant konkretaus tyrimo ar tyrimų grupės konceptualius teiginius ir analizuoti bei rekonstruoti bandant suvokti ir nusakyti prielaidas, lėmusias konceptualių vertinimų bei įžvalgų analizuojamuose moksliniuose darbuose atsiradimą.

Nubrėžiant tyrimo gaires ir atliekant šaltinių apžvalgą minėta, kad svarbiausios lietuvių sovietmečio istoriografijos ypatybės – novatoriškų metodologinių prieigų bei teorinių įžvalgų sąmoningas slėpimas, individualių ir bendrų „kaukių“ oficialiajame diskurse naudojimas, sukuriantis teksto dviprasmiškumo efektą ir klaidinantis istoriografą subtilių niuansų lauke – vertė knygos autorių imtis antropologijoje ir kituose socialiniuose moksluose aktyviai taikomo pusiau struktūruoto interviu metodo ir taip įžengti į mūsų istoriografijos kontekstuose dar mažai pažįstamą sakytinės istorijos (angl. oral history) lauką87. Sakytinė istorija, siekdama ne tiek įsigilinti į konkrečių įvykių eigą, o pirmiausia susitelkdama į jų analizę88, tapo daugeliu atvejų tiesiog nepakeičiamu knygoje atliekamo tyrimo įrankiu, kuris leido šaltiniotyrinės ir istoriografinės analizės dėka gautą informaciją tikslinti pusiau struktūruotų interviu metu.

Pradžios pabaiga. Šie tyrimo įrankiai padėjo nužerti dulkes nuo nebūtin grimztančios epochos veidrodžių – sovietmečio istorikų tekstų – ir dėmesingai įsižiūrėjus į jų gelmę išskirti svarbiausius siluetus, atgaivinti kiek priblėsusias pastarųjų spalvas, o taip pat susivokti, kaip ir kodėl tam tikri praeities paveikslai buvo sukurti tuometinių jos tyrinėtojų plunksnos, ką jie reiškė anuomet ir kokias prasmes tiems patiems dalykams suteikia šiandiena. Greitai kintantis pasaulis nepaliaujamai trina iš mūsų sąmonės vos prieš dvidešimt metų pasibaigusios epochos pėdsakus, tačiau nereikėtų pasiduoti iliuzijai, kad ši netolima praeitis tyliai pasidengs laiko patina ir klusniai pasitrauks į daugeliu atvejų jai prideramą užmarštį. Kita vertus, jeigu taip ir nutiktų – ar praeities tyrinėtojų bendrija ir visa posovietinė Lietuvos visuomenė laimėtų išvengusi šios akistatos? Juk kaip, nepasiryžę rizikingai intelektualinei avantiūrai ištyrinėti netolimos praeities kreivų veidrodžių karalystės, mes galėsime suvokti, kur ir kada mums bus paspęsti nauji tikrovės dykumos spąstai? Tiems, kurie nutarė pasirinkti ne užmarštį, o atsakymų paiešką, siūlau atsiversti pirmąjį knygos skyrių.

27

žaidimo taisyk­ lės matricoje Ar esi kada nors žiūrėjęs į Matricą ir žavėjęsis jos grožiu, jos genialumu?

Cypher

Mes pamirštame vieną svarbų dalyką – kad Partija ir Vyriau­sybė tai yra kovinis štabas, o visos mokslo įstaigos, pradedant Mokslų Akademija, universitetais, gimnazijomis, yra pilys. Į tų mokslo įstaigų vadovybę galima žiūrėti kaip į komendantus, o darbuotojai – tai įgula. ­Stanislovas ­ arvydas, T 1948 m.1

1. Žaidimo taisyklės Matricoje: istoriografijos charakteristika

1. 1. Išorinė charakteristika Sovietmečio lietuvių istoriografijos fenomenologinę analizę reikia pradėti nuo jos bendriausių ypatybių aptarimo, kurį pavadinkime išorine ir vidine charakteristika. Tokią prieigą sufleruoja Jurijaus Afanasjevo straipsnyje „Sovietinės istoriografijos fenomenas“ apibrėžti svarbiausi klausimai, leidžiantys peržengti vertinamųjų svarstymų ribas ir padedantys visapusiškiau atskleisti praeities tyrinėtojų bendrijos situaciją sovietmečiu2. Tuos klausimus Afanasjevas skirsto į dvi grupes. Pirmoji apima istorijos mokslo vietos, vaidmens bei funkcijos sovietinėje visuomenėje svarstymus (istoriografijos „išoriniai matmenys“). Antrąją klausimų grupę, arba „vidinius matmenis“, Afanasjevas projektuoja į paties istorijos mokslo būvį, jo struktūrą, vidines taisykles, prioritetus, vyraujančią tematiką, metodiką, stilių. Pasitelkiant (kūrybiškai pertvarkytus3) Afanasjevo apibrėžtus „išorinės charakteristikos“ kontūrus šiame skyriuje ir bandoma pasiaiškinti, kokią vietą istorijos mokslas užėmė tuometinėje sociopolitinėje struktūroje bei mokslo sistemoje, ir koks vaidmuo praeities tyrimams buvo deleguojamas totalitarinės valstybės sąlygomis. Įvertinus sovietinės valdžios ir praeities tyrinėtojų santykių pobūdį bei jų dinamiką, bus galima apibrėžti institucijų sistemą, formavusią istoriografijos diskurso pavidalą ir užtikrinusią jo gyvybingumą.

1. 1. 1. Istorijos mokslo vieta ir vaidmuo sociopolitinėje struktūroje Ieškant istorijos mokslo vietos tuometinėje sistemoje vienas svarbiausių šaltinių yra pačių istorikų savistaba. „Istorijos mokslas nuo pat pirmųjų bolševikų valdžios įsitvirtinimo dienų pateko į privilegijuotų mokslinių disciplinų tarpą“ – taip praeities tyrinėjimų situaciją sovietų Rusijoje retrospektyviai linkęs vertinti Afanasjevas4.

32

Matricos nelaisvėje

Imperijos centre išryškėjusios tendencijos atsispindėjo ir jos periferijoje. „Visuomeniniuose moksluose istorija užima vadovaujančią vietą“, – savo laiku tvirtino Juozas Jurginis5. Ar šie vertinimai nėra išprovokuoti tam tikro istorikų susireikšminimo arba konjunktūrų spaudimo? Jeigu Afanasjevo požiūris buvo išsakytas žvelgiant į sovietinę istoriografiją jau iš laiko distancijos, tai 1963 m. Jurginio tvirtinimą, galimas dalykas, ženkliai sąlygojo represyvus tuometinės aplinkos poveikis. Išspręsti šią – konjunktūrų įtakos ir galimo susireikšminimo – problemą padeda sovietmečio mokslo politikos ypatybes fiksuojantys šaltiniai. 1960 m.

LTSR MA prezidentas Juozas Matulis pranešime „Apie mokslinio darbo padėtį respublikoje ir apie kai kurias priemones jam pagerinti bei išplėsti“, skirtame LTSR Ministrų Tarybai bei LKP CK, sovietų Lietuvoje atliekamą mokslinį darbą suskirstė į tris grupes. Visų pirma Matulis išskyrė „tyrinėjimus fundamentalinių, arba bazinių mokslų srityje“ bei „mokslinės bei praktinės medžiagos rinkimo“ (dar kitaip – „mokslinės tarnybos pobūdžio“) darbus. Į trečiąją grupę pateko „darbai taikomųjų mokslų srityje“6. Pagal šią trinarę schemą istorikų „produkcija“ buvo priskirta antrajai grupei, „Lietuvos TSR istorijos“ I ir II tomus sugretinant su „Lietuvos TSR durpynų kadastru“, „Lietuvos TSR paukščiais“ ir panašiais leidiniais7. Matulio nuomone, istorija negalėjo pretenduoti į fundamentalius mokslus, kurie „plečia bendrą žmogaus pažinimo akiratį, praturtina jo žinias naujų dėsningumų suradimu ir išaiškinimu gamtos ir visuomenės reiškiniuose, apginkluoja jį teorija ir nepaliaujamai nužymi naujomis gairėms kelią tolimesniam technikos ir gamybos progresui“8. Prieš paskelbdamas šį verdiktą, Matulis 1956 m. sausio 26 d. iš LKP X suvažiavimo tribūnos jau buvo pareiškęs, jog „mūsų akademijoje šiuo metu nėra institutų, išskyrus istorikus, literatus ir kalbotyrininkus, kurie nebūtų įtraukti į vienos ar kitos kompleksinės problemos, nukreiptos į žemės ūkio bei ekonomikos augimo spartinimą, sprendimą“9. Toks aukšto funkcionieriaus bei gamtos mokslų atstovo požiūris į praeities tyrimus, regis, prieštarauja pačių istorikų nuomonei apie jų disciplinos statusą bei svarbą sovietmečiu. Tačiau kaip tada suprasti tai, kad 1971 m. gegužės 13 d. vykusioje visuotinėje MA sesijoje Matulis jau formulavo visiškai priešingus vertinimus? Savo pranešime konstatavęs, kad institutų mokslinio darbo planų struktūroje išryškėja trys veiklos kryptys: „a) fundamentinių tyrimų problematika, b) mokslo – technikos problemos bei c) pramoninių ir pusiau pramoninių bandymų bei naujausių mokslinių rezultatų įdiegimo

1 Istorikams sovietų valdžia neleisdavo užmiršti, kad svarbiausias jų veiklos baras yra ne mokslinėje, o ideologinėje sferoje. Šis imperatyvas kiekvienam praeities tyrinėtojui kybodavo virš galvos lyg Damoklo kardas. 1979 m. balandį įvykęs Istorijos fakulteto bendruomenės susibūrimas Vilniaus universiteto įkūrimo 400 metų jubiliejaus paminėjimo proga.

tematika“, Matulis informavo, esą IX penkmetyje planuojama gilintis į dvidešimt stambių problemų, sudarančių fundamentaliųjų tyrimų branduolį. Keturios iš minėtų problemų tiesiogiai arba iš dalies buvo susijusios su Istorijos instituto veikla10.

Istorijos instituto moksliniams darbams fundamentalių tyrimų rangas buvo priskirtas ir 1981 m. balandžio 3 d. Lietuvos TSR MA Visuo­ ti­nio susirinkimo sesijoje pasakytoje MA viceprezidento Juro Požėlos kalboje11. Šias vertinimų prieštaras galima paaiškinti tuo, kad jos rėmėsi skirtingomis prielaidomis. Bandant apibrėžti praeities tyrimų vietą sovietinėje sociopolitinėje sanklodoje, reikia griežtai skirti istoriją, kaip mokslinį darbą, ir istoriją, kaip ideologinės veiklos sritį (pirmiausia TSKP / LKP istorijos bei socializmo epochos „tyrimus“). Minėtoji istorikų savistaba pirmiausia pabrėžė pastarąjį – ideologinės veiklos – dėmenį. Į jį buvo nukreipti ir 1971 m. Matulio bei 1981 m. Požėlos vertinimai.

Pagal bendriausią bolševikinę mokslo sampratą, į keistą derinį supynusią scientizmo, progresyvizmo bei istorinio materializmo elementus, istorijai buvo skirtas ypatingas statusas12. Ją pasitelkus manyta galint

34

Matricos nelaisvėje

„atrakinti“ pasaulio prasmės, raidos plano ir baigties paslaptis. Ji laikyta įrankiu, leidžiančiu keisti tikrovę. Istorija turėjo ne tik „aktyvinti visuomenės socialinę veiklą“13, bet ir įteisinti partijos elito politiką14. Šią komunistų partijos istorikams primestą funkciją Andrzejus Grabskis yra apibrėžęs itin kategoriškai: „Istoriografija ne tik tapo sistemos įrankiu, bet ir atliko esminį vaidmenį jai formuojantis ir vystantis“15.

Tokia ciniškai utilitarinė praeities tyrimams (tiksliau, jų imitacijai) primesta funkcija rėmėsi manymu, kad didžiausia istorijos vertė, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, yra susijusi su dabartimi ir ateitimi.

Taigi „vyriausiųjų bolševikinės minties ideologų pažiūrose istorijai buvo suteiktas pagalbinio mokslo, stiprinančio naująjį metamokslą, statusas“16. Istorikai turėjo aptarnauti, François Furet žodžiais, pamatinę iliuziją17, ir už tai jiems buvo atsilyginama jų darbą įvertinant kaip ypatingos ideologinės svarbos. Beje, pats tas darbas buvo vadinamas netgi ne moksliniu, o koviniais veiksmais „ideologiniame fronte“. Tad prieškariu susiformavusios praeities tyrinėtojų bendrijos savivoka, kad istorikas esąs Lietuvos istorijos dirvonų plėšikas, naujomis sąlygomis buvo visiškai atmesta. Sovietinė ideologizacija praeities istorikams primetė XX a. I pusėje nukaldintą ir ideologinėse kovose jau išbandytą istorikokario metaforą18. Todėl praeities tyrinėtojai privalėjo „apsiginkluoti metodika“19 ir „tyrimo įgūdžiais“20, idant galėtų sėkmingai vykdyti „kovinius uždavinius“21, o po to „raportuoti“ partijai bei vyriausybei apie sėkmingai atliktas užduotis22. Klėjos tarnų rekrūtavimas į ideologinį frontą neišvengiamai turėjo atsiliepti jų darbų kokybei. Tai puikiai suprato ir patys istorikai, ir jų „kaimynai.“ Ilgametis žurnalo „Kultūros barai“ redaktorius Bronys Savukynas šitaip aktualizavo atrankos (pagrįstos istorijos, kaip mokslinio tyrimo, ir istorijos, kaip ideologinės veiklos, perskyra) svarbą: Bent jau kalbininkai ir literatai aiškiai skyrė, kas yra kas istorikų bend­ rijoje. Į medievistų darbus buvo žvelgiama palankiai. Vytauto Merkio, Mečislovo Jučo, Antano Tylos kompetencija niekam nekėlė abejonių.

Autoritetą turėjo ir Jurginis, nes jo rašiniai buvo mažiau sovietiškai standartiški, bent jau formos požiūriu. Lituanistų cechui buvo visiškai aišku, kas yra Žiugžda.23

Taigi praeities tyrimų vieta sociopolitinių konjunktūrų žabangose buvo glaudžiai susijusi su partijos elito jiems priskirtu vaidmeniu.

Žaidimo taisyklės Matricoje: istoriografijos charakteristika

Istorikų padėties Lietuvoje specifiką lėmė keletas aplinkybių. Isto­rio­ gra­fijos oficialusis diskursas čia buvo formuojamas pagal bolševikinėje Rusijoje jau išbandytą modelį. Kai Vilniuje šis procesas prasidėjo, didžiosios kovos dėl naujosios istorijos sampratos Sovietų Sąjungoje jau buvo pasibaigusios. Lietuvos istorikams dažniausiai tereikėjo kartoti ir iliustruoti Maskvoje nukaldintas schemas. Kita vertus, provincijos statusas sąlygojo ir specifinius socialinio užsakymo niuansus.

Bendriausią to užsakymo pavidalą lietuvių istorikams yra apibrėžęs Edvardas Gudavičius: Partijos požiūriu, Lietuvos istorikams buvo pateiktas labai svarbus uždavinys. Ir į mūsų istorijos paveldą nebuvo žvelgiama niekinamai. Savaime aišku, tai buvo utilitarinis požiūris. „Pritaikyti taip, kaip reikia.“ Tuo tarpu objektyvūs mokslo pasiekimai nebuvo vertinami. Juos istorikai privalėjo perdaryti.

Tuo pačiu, pristatinėjant šį utilitarinį požiūrį, reikia paminėti dar vieną komponentą, susijusį su lietuvių specifika. Rusų istorijos mokslui kai kurių pertvarkymų nereikėjo. Rusija kaip valstybė buvo ir išliko. Ne tik išliko. „Gražus“ požiūris į Rusijos valstybę, kuri yra proletarinė, viso pasaulio ateitis ir t. t., įgavo naujų argumentų. Ir iš to sekė kas? Kad visa Rusijos istorija, atvedusi į pasaulinės revoliucijos veiksmą, kuriame pastaroji tapo atrama, avangardu, yra garbingas, nuoseklus judėjimas link ką tik paminėtų dalykų. […]

Taigi mūsų istorikai gavo dar vieną užduotį: ne tik kitaip papasakoti Lietuvos istoriją, bet ir parodyti, jog tai yra Rusijos Šiaurės vakarų krašto istorija. Tiesa, „etiketė“ buvo kita – „vietoj Šiaurės vakarų krašto“ buvo sakoma „Lietuvos Tarybų Socialistinė respublika“. Tačiau tai jau tik etiketės lygmens pakitimai.

Kitaip sakant, istorikai turėjo atlikti didžiulį praeities vaizdinio iškraipymo darbą.24

Partijos elitas istorikams niekuomet neleido pamiršti, ko iš jų tikimasi: „Mes turime paimti iš kultūrinio palikimo tą, kas reikalinga socialistinei valstybei“, – bene aiškiausiai istorikų vaidmenį totalitarinėje realybėje 1957 m. vasario 21 d. kalbėdamas komjaunimo plenume apibrėžė Antanas Sniečkus. Įsismaginęs „Lietuvos šeimininkas“ ne tik nurodė, ko partijos elitui reikia iš praeities, bet ir pateikė tokio utilitarinio santykio su ja pavyzdžių: „Ir Kęstučio, ir Vytauto vardai gali

35

36

Matricos nelaisvėje

prisidėti prie auklėjimo, bet ne nacionalistiniu atžvilgiu, o vertinant jų vaidmenį kovoje prieš vokiečių įsiveržimą.“25 LKP CK pirmasis sekretorius yra ne kartą be užuolankų nusakęs partijos liniją lietuvių istorijos ir kultūros atžvilgiu. Būti atviras šiuo klausimu jis sau leido ir tų pačių metų sausio 18 d. vykusiame pokalbyje su Rašytojų sąjungos nariais (Vengrijos įvykiai ir jų atgarsiai vertė Sniečkų 1956–1957 m. pakankamai aktyviai bendrauti su inteligentija): „Mes žiūrim taip: ten, kur nėra socialistinės ideologijos, yra buržuazinė ideologija. Palikimas turi padėt tarnauti mūsų socialistinei ideo­ logijai. […] Kai kas sako, kad reikia paimti visą kultūrinį palikimą [VVU Lituanistikos katedra]. Jei kalbėt apie palikimą ir nesieti jo su mūsų socialistine ideologija, čia gaunam buržuazinį nacionalizmą. Mes negalim vertinti kultūrinį palikimą, negalvodami, kaip jis gali padėt socializmo statybai.“26 „Sparnuoti“ LKP CK pirmojo sekretoriaus pasažai nedviprasmiškai atskleidžia, kokią kainą istorikams teko sumokėti už privilegijuotos disciplinos statusą. Sovietų valstybei iš praeities tyrinėtojų pirmiausia reikėjo, kad jie imtųsi „formuoti marksistinę-lenininę pasaulėžiūrą, apginkluoti visuomenės raidos dėsnių supratimu, ugdyti socialistinę sąmonę ir įsitikinimus“27. Tam istorikų bendrija turėjo imtis konkrečių Lietuvos istorijos siužetų iškraipymo28, didžiausią dėmesį sutelkti į dabarties konjunktūrų legalizaciją29, o bet kokiai pažinimo plėtotei būtiną kritinį dialogą pakeisti nuolankiu „iš aukščiau“ nuleistų tiesų kartojimu. Visi šie lietuvių sovietmečio istoriografijos bruožai, kuriuos dar labiau išryškina beprecedentinė izoliacija nuo bet kokių teorinių idėjų, funkcionuojančių už SSRS sienų, parodo, kad komunistų partijos specifinis socialinis užsakymas praeities tyrinėtojų bendrijai, pasiremiant taiklia Gwidono Zalejko įžvalga, sukūrė „klinikinio pobūdžio paradigmą“30, nukreiptą į beatodairišką sovietinės tikrovės reikalavimų tenkinimą31.

Lietuvos istorijos mokslo vietos bei vaidmens sovietmečio sociopolitinėje terpėje aptarimas nebus išsamus, neįvertinus dar vienos aplinkybės. Nepaisant visapusės šios disciplinos svarbos „ideologinio fronto kovose“, istorikai nebuvo laikomi akademiniais pusdieviais, savo genia­ liomis įžvalgomis uždegančiais liaudies mases žygdarbiams. Tikrovė buvo kur kas proziškesnė. Istorikų „reitingą“ totalitarinės valstybės verčių skalėje lemdavo tai, kaip klusniai jie sutikdavo aiškinti, plėtoti ir pavyzdžiais iliustruoti partijos elito suformuluotas tezes. Negana to, tyrinėdamas sovietinės istoriografijos fenomeną, Afanasjevas yra

2 Sovietų Sąjunga gyveno nuolatiniu „apgultos tvirtovės“ režimu, todėl sovietų Lietuvos mokslininkams nepakako būti tinkamos ideologinės parengties. Civilinės gynybos pratybos 1982 metais. Iš kairės į dešinę: Vaclovas Milius, Kazimieras Vainoras, Antanas Tyla, Leonas Mulevičius.

pagrįstai pastebėjęs, kad aptariamuoju laikotarpiu „istorikas galėjo laikyti save profesionalu tik tiek, kiek pats jautėsi esąs „partijos kovotojas““32. Bet kokia pretenzija į savarankišką mąstymą dažniausiai baigdavosi tuo, kad „dosni“ partijos ranka parodydavo drąsuoliui tikrąją jo vietą. Būdingą utilitarinio ir atvirai ciniško požiūrio ne tik į praeitį, bet ir į ją tyrinėjančius mokslininkus pavyzdį savo dienoraštyje yra pateikęs ilgametis Partijos istorijos instituto direktorius Romas Šarmaitis, – tuometinėje „mokslo politikos vertikalėje“ jis užėmė svarbų postą, o jo veikla ženkliai lėmė bendrą „klimatą“ sovietmečio Lietuvos istoriografijoje. 1980 m. spalio 3 d. įvykusiame pokalbyje Šarmaitis leido sau nesutikti su LKP CK antrojo sekretoriaus Nikolajaus Dybenkos nuomone.

Aukštas partijos funkcionierius atvirai išsityčiojo iš Šarmaičio, kuris su neslepiama nuoskauda šį incidentą vėliau apibendrino taip: „Pasijutau esąs pastumdėlis. Su manimi N. Dybenka elgėsi lygiai taip pat, kaip 1938–1939 metais mane stumdė ir kumštimi panosėje grasino NKVD tardytojas Maskvos Tagankos kalėjime. Aš tylėjau ir kenčiau.“33 Tokia istorijos mokslo „išskirtinė svarbа“ ideologiniame fronte vykusiuose „mūšiuose“ primena vieną būdingiausių tos epochos bruožų – vyraujantį dviprasmybės ir paradokso principą, kuris neišvengiamai ir esmingai paveikė istoriografiją.

38

Matricos nelaisvėje

Kokią vietą istorijos mokslas užėmė sovietmečio visuomenėje?

Atsakyti vienareikšmiškai gana keblu. Čia ir vėl tenka pavyzdžiais prisiminti prieštaringus vertinimus. 1955 m. sausio 10 d. Istorijos ir teisės instituto darbuotojų gamybiniame pasitarime svarstant, kas nuveikta praėjusiais metais ir kokie svarbiausi moksliniai tiriamieji darbai laukia ateityje, Jurginis, apibendrindamas diskusiją, konstatavo: „mūsų Institutas yra vienas iš populiariausių Lietuvos TSR Mokslų Akade­mi­ jos sistemos institutų. Mūsų institute ruošiamose konferencijose salė visuomet būna perpildyta. Tai rodo gyvą visuomenės domėjimąsi visų pirma mūsų sprendžiamomis mokslinėmis problemomis.“34 Tiesa, istorikus pasiekiantys atgarsiai apie jų veiklą ne visuomet būdavo tokie pozityvūs. Socializmo istorijos skyriaus darbuotojai 1973 m. rugsėjo 28 d., aptardami klausimą, kokiais būdais galima gerinti sovietinio laikotarpio tyrinėjimų kokybę, pripažino, esą pasitaikantys darbo broko atvejai atsiliepia visuomenės požiūriui į šį sektorių, „todėl visomis išgalėmis reikėtų jų vengti, nes dėl šių dalinių netikslumų dažnai einama prie apibendrinimų, kad socialistinės visuomenės istorija – tai ne „istorija“ ir pan.“35 Nesant specialių tyrimų galima tik numanyti, kad sovietmečiu visuomenė labiausiai vertino tuos praeities tyrinėtojų darbus, kurie buvo mažiausiai ideologiškai indoktrinuoti, „užkabino“ svarbias (istorinei sąmonei) temas ir kuriuose buvo aiškiausiai justi ištikimybė istorizmo paradigmos pradininko Leopoldo von Rankes pasiryžimui praeitį vaizduoti tik „kaip buvo iš tikrųjų“.

1. 1. 2. Istorijos mokslo pavidalą formavusi institucijų sistema Istorijos mokslo specifinė vieta ir funkcija lėmė ir institucijų sistemos, turėjusios užtikrinti jo egzistavimą, konfigūracijas. Lemiamą žodį formuojant arba deformuojant oficialųjį istorinį diskursą tarė LKP CK. Būtent aukščiausioji LSSR administracijos institucija atliko svarbiausio istorikų „prievaizdo“, o kartu ir „budelio“ vaidmenį. Siekiant suvokti jos įtakos istorikams mastą itin pravarčios yra Sigito Jegelevičiaus įžvalgos: LKP CK įsikišdavo tik tada, kai situacija, kompartijos požiūriu, iš tiesų būdavo rimta. Centro Komiteto nariai nemanė, kad istorikai galėtų ženk­ liai paveikti bendrą krašto politinį klimatą. Tokia nuostata suformavo ir atitinkamą elgesio su istorikais modelį: buvo stengiamasi ideologiniais

3 Žmogus, kurio nuomonė sovietmečio lietuvių istorijos baruose ilgą laiką buvo lemiama – LKP CK pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus (centre). Iš kairės – Motiejus Šumauskas, iš dešinės – Justas Paleckis.

ir politiniais „varžtais“ pastaruosius įsprausti į kampą ir retkarčiais „užmesti akį“, kad šie iš jo neišlįstų arba į dienos šviesą nepakeltų kokio nors kompromato, t. y. ideologiškai ar politiškai „žalingos“ medžiagos ar informacijos. CK buvo atsakingas už viską, kas dedasi šalyje, todėl vien tik istorikams išskirtinio dėmesio, savaime suprantama, jis negalėjo skirti.36

LKP CK biuro posėdžių protokoluose istorikų bendruomenė minima tik išskirtiniais atvejais37. Kita vertus – akivaizdu tai, kad archy­ vuose glūdinčiuose dokumentuose užfiksuotos minėtos institucijos direktyvos neatspindi viso jos poveikio istorikų bendrijai spektro.

Soviet­mečio aukščiausių partinių vadovų pamėgtas specifinis veiklos metodas buvo vadinamosios „telefoninės rezoliucijos“. Apie negatyvų šių „rezoliucijų“ poveikį visai mokslininkų bendrijai sovietmečiu yra užsiminęs aktyvus to meto mokslo politikos dalyvis Juozas Matulis38.

Tuo tarpu Vanda Kašauskienė aktualizavo analogiškos poveikio priemonės taikymą istorikų cechui: Kartais apie tuos laikus sakoma, jog daug ką lėmė „telefoninė teisė“ – sprendimas priimtas, jis vykdomas, o visa tai pagrindžiančių dokumentų nėra. […] Kartais pakakdavo skambučio arba pokalbyje nuskambėjusios frazės, jog į kažkokius „nukrypimus“ būtų imtasi reaguoti aukščiausiu lygiu.39

4 Sovietmečio „mokslo politikos vertikalės“ veidai: Partijos istorijos instituto prie LKP CK direktorius (1948–1984) Romas Šarmaitis (trečias iš kairės). 1982 m. laikraščio „Sovietskaja Litva“ redaktoriaus Menašo Chieno 60-mečio minėjime. Iš kairės: Solomonas Atamukas, Albertas Laurinčiukas, Romas Šarmaitis, Juozas Kuolelis, Genrikas Zimanas, Algis Stankevičius, Menašas Chienas.

Istorikų situaciją sovietmečiu lėmė ne tik tiesioginės direktyvos arba „telefoninės rezoliucijos“, bet ir „visuomenės mokslų“ bendrieji pokyčiai, kuriuos dažniausiai taip pat nulemdavo partijos valia. LKP CK biuras nuolat rengdavo pasitarimus, kuriuose aptardavo ir įvertindavo bendrą ideo­ loginio darbo padėtį. Tada kliūdavo ir istorikams. Panašūs įvertinimai nuskambėdavo ir LKP CK plenumuose bei partijos suvažiavimuose.

Dar vienas svarbus kompartijos poveikio praeities tyrinėtojų cechui svertas – istorinės atminties transformavimas. LKP CK ne tik budriai sekė, kad istorikų tekstuose atsispindėtų ideologiškai bei politiškai „teisingi“ praeities vaizdiniai, bet ir aktyviai siūlė receptus, kaip vertinti bei pateikti visuomenei vieną ar kitą Lietuvos istorijos reiškinį40.

Svarbiausiais LKP CK pagalbininkais įgyvendinant mokslo politiką tapo Partijos istorijos institutas ir pirminės partinės organizacijos praeities tyrinėtojus telkiančiose įstaigose. Partijos istorijos institutas atliko LKP CK kanceliarijos vaidmenį41. Jis ne tik rengė spaudai marksizmo-leninizmo klasikų veikalų vertimus, koordinavo revoliucinio judėjimo Lietuvoje, LKP bei LLKJS veiklos tyrimus, bet ir atliko esminį vaidmenį surandant partijos vadovybei reikalingas formuluotes

aidai

[…]

aidai

[…]

šalti­ niai

Nepublikuoti archyviniai dokumentai Lietuvos centrinis valstybės archyvas (LCVA) F. 762. Lietuvos TSR Švietimo ministerijos fondas.

Lietuvos Ypatingasis archyvas, LKP dokumentų skyrius (LYA) F. 1771. Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto fondas.

F. 1232, F. 1233. Mokslų akademijos pirminės partinės organizacijos fondas.

F. 10507. Stasio Matulaičio fondas.

F. 3377. Partijos istorijos instituto fondas.

F. 16895. Antano Sniečkaus fondas.

F. 17635. Romo Šarmaičio fondas.

F. 7017. Vilniaus valstybinio universiteto pirminės partinės organizacijos fondas.

Lietuvos literatūros ir meno archyvas (LLMA) F. 34. Rašytojų sąjungos fondas.

F. 205. Juozo Jurginio fondas.

Lietuvos mokslų akademijos archyvas (LMAA) F. 1. Mokslų akademijos mokslinės-organizacinės veiklos dokumentų fondas.

F. 16. Istorijos instituto mokslinės-organizacinės veiklos dokumentų fondas.

Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyrius (MAB RS) F. 105. Igno Jonyno fondas.

F. 129. Povilo Pakarklio fondas.

F. 275. Juozo Žiugždos fondas.

Vilniaus pedagoginio universiteto archyvas (VPUA) F. 1. Vilniaus pedagoginio universiteto mokslinės-organizacinės veiklos dokumentų fondas.

Vilniaus universiteto archyvas (VUA) F. R-856. Vilniaus universiteto mokslinės-organizacinės veiklos dokumentų fondas.

298

Šaltiniai Publikuoti dokumentų rinkiniai Bagušauskas, Juozapas Romualdas; Streikus, Arūnas (sud.), Lietuvos kultūra sovietinės ideologijos nelaisvėje 1940–1990: dokumentų rinkinys, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2005.

Tininis, Vytautas, Komunistinio režimo nusikaltimai Lietuvoje 1944–1953: istorinė studija ir faksimilinių dokumentų rinkinys, Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2003, t. I–III. Pusiau struktūruoti interviu Čepas, Ričardas: 2006 m. kovo 11 d.

Genzelis, Bronislavas: 2006 m. vasario 6 d.

Gudavičius, Edvardas: 2005 m. balandžio 27 d.; gegužės 7 d.; lapkričio 8 d; 2007 m. balandžio 21, 28 d.; gegužės 11, 26 d.; birželio 2, 9, 17 d.; liepos 14, 21 d. (Visa istorija yra gyvenimas: 12 sakytinės istorijos epizodų. Edvardą Guda­vičių kalbina Aurimas Švedas, Vilnius: Aidai, 2008.)

Jegelevičius, Sigitas: 2005 m. liepos 27, 28 d.; rugpjūčio 3 d.; 2006 m. vasario 2 d.

Jučas, Mečislovas: 2005 m. gegužės 19 d.; spalio 14 d. („Minuotojas klysta tik vieną kartą“. Mečislovas Jučas atsako į Aurimo Švedo klausimas, in: Nau­ jasis Židinys-Aidai, 2007, Nr. 5–6, p. 226–236.)

Jurginis, Julius ir Jurginienė, Dalia: 2005 m. spalio 4 d.

Kašauskienė, Vanda: 2005 m. gruodžio 16 d.

Kulakauskas, Antanas: 2005 m. spalio 19 d.

Lazutka, Stanislovas: 2008 m. birželio 11 d.

Lukšaitė, Ingė: 2006 m. liepos 3 d.

Merkys, Vytautas: 2005 m. spalio 11 d.; 2008 m. spalio 18 d.

Milius, Vaclovas: 2005 m. gegužės 5 d.

Ozolas, Romualdas: 2006 m. rugpjūčio 18 d.

Plečkaitis, Romanas: 2008 m. balandžio 8 d.

Savukynas, Bronys: 2005 m. lapkričio 11 d.; 2005 m. gruodžio 21 d. („Pripratom ir juokas neima“. Bronys Savukynas atsako į Aurimo Švedo klausimus, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2006, Nr. 12, p. 538–546.) Šepetys, Lionginas: 2006 m. vasario 21 d. Šidlauskas, Algirdas: 2006 m. sausio 16 d.

Tyla, Antanas: 2006 m. kovo 21 d. („Siekiau būti ištikimas“. Antanas Tyla atsako į Aurimo Švedo klausimus, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2007, Nr. 1–2, p. 30–37.)

Vaitkūnas, Algirdas: 2005 m. spalio 25 d.

Šaltiniai Valikonytė, Irena: 2005 m. gruodžio 16 d.

Vyšniauskaitė, Angelė: 2005 m. gegužės 26 d.

Zaborskaitė, Vanda: 2006 m. birželio 26 d. („Išbandyti, iki kur galima eiti“.

Vanda Zaborskaitė atsako į Aurimo Švedo klausimus, in: Naujasis ŽidinysAidai, 2007, Nr. 3, p. 93–103.)

Memuarika „Atsinaujinimo galimybės Lietuvos kultūros istorijoje“ [Diskusija], in: Met­ me­nys, 1996, Nr. 70, p. 179–189.

Biliūnienė-Matjošaitienė, Julija; Lukšienė, Meilė, Laiko prasmės, Vilnius: Lie­ tuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004.

Bulavas, Juozas [Prisiminimai], in: Donata Mitaitė (pareng.), Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną, Vilnius: Vaga, 1992, p. 374–382. Čekys, Jonas, „Ilga ir kūrybinga kelionė“, in: Gairės, 1999, Nr. 2, p. 40–43; Nr. 3, p. 35–39. „Dabartis ir perspektyvos [V. Daunio, S. Žuko, S. Gedos, P. Dirgėlos, V. Merkio, A. Krasnovo, A. Pociaus pokalbis]“, in: Istorinės prozos byla, Vilnius: Vaga, 1988, p. 12–40.

Dundulis, Bronius, „Istorijos mokslo labui“, in: Istorija. Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai, 1996, t. XXXIV, p. 3–55.

Gaigalaitė, Aldona, Į save ir istoriją pažvelgus, Vilnius: Vaga, 2002.

Eidintas, Alfonsas, Istorija kaip politika: įvykių raidos apžvalgos, Vilnius: Versus aureus, 2008, p. 9–68.

Jakaitienė, Julija (sud.), Taurios širdies žmogus: atsiminimai apie Justą Paleckį, Vilnius: Vaga, 1987.

Jučas, Mečislovas, „Dėl sovietmečio istorikų ir senosios Lietuvos istorijos“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2004, Nr. 9–10, p. 465–467. „Kad istorija būtų mokslas, o ne propagandos priemonė“ [Gedimino Zemlicko pokalbis su Vytautu Merkiu], in: Mokslo Lietuva, 2004, Nr. 9, p. 7.

Kazlauskas, Antanas, „Kaip Vilniaus universitetas sulietuvėjo. Pasikalbėjimas su buvusiu Vilniaus universiteto rektoriumi akademiku Juozu Bulavu“, in: Gimtasis kraštas, 1988 m. gruodžio 8–14 d., Nr. 49, p. 1–2.

Korsakienė, Halina, Namas, kuriame gyvenome, Vilnius: Vaga, 1991.

Kubilius, Jonas, „Vilniaus universitetas pokario metais“, in: Lietuvos mokslas, 1995, t. III, kn. 7, p. 106–114.

Kubilius, Jonas, „Praeitį reikėjo atsikovoti“, in: Šiaurės Atėnai, 2009 m. kovo 20 d. Nr. 11, p. 1, 3; kovo 27 d. Nr. 12, p. 3; balandžio 3 d. Nr. 13, p. 10.

Kubilius, Vytautas, „Gyvename pervertinimo situacijoje“, in: Giedrė Kvies­ kienė (sud.), Lietuvos kultūros kongresas, Vilnius: Lietuvos Respublikos Kultūros ir švietimo ministerija, 1990, p. 359–364.

299

300

Šaltiniai

Kulikauskas, Pranas, „Archeologija Vilniaus universitete (amžininko prisiminimų šiupinys archeologijos katedros 50-mečio jubiliejaus proga)“, in: Lie­ tuvos istorijos metraštis. 1999 metai, Vilnius, 2000, p. 304–326.

Kulikauskas, Pranas, „Archeologijos mokslas MA Istorijos institute pokario metais“, in: Lietuvos istorijos metraštis. 2000 metai, Vilnius, 2001, p. 379–396.

Kulikauskas, Pranas, Kelias į archeologiją, Vilnius: Vaga, 2003.

Lisenkaitė, Slavomira, Žmonės iš manojo laiko, Vilnius: Gairės, 2004.

Matulis, Juozas, Autobiografiniai bruožai. Prisiminimai, Vilnius: TEV, 1999, t. I. Paleckis, Justas, Dviejuose pasauliuose: atsiminimai, Vilnius: Vaga, 1983.

Paleckis, Justas Vincas; Paleckytė, Gerūta (sud.), Sigita – Justo duktė, Laimono žmona: prisiminimai apie istorikę S. Noreikienę, laiškai, Vilnius: Baltrus, 2006. „Svarbiausia neprarasti pusiausvyros. Juozas Bulavas“ [Prisiminimai], in: Arvy­das Juozaitis, Tarp žmonių: Publicistiniai portretai, Vilnius: Diena, 1993, p. 45–56. Šepetys, Lionginas, Neprarastoji karta: siluetai ir spalvos, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. Žepkaitė, Regina, Gyvenimas atiduotas istorijai, Vilnius: VPU leidykla, 2006. Žukas, Vladas, Prisiminimų puslapiai: pažinti kultūros žmonės, Vilnius: Logoti­ pas, 2002. Žukas, Vladas, Kostas Korsakas: prisiminimai, Vilnius: Ogamas, 2005. Гуревич, Арон, История историка, Москва: РОССПЭН, 2004.

Istoriografija, kaip šaltinis Abramauskas, Stasys, „Reikšmingas įnašas į istorijos mokslą“, in: Pergalė, 1963, Nr. 11, p. 171–174.

Adomonienė, Ona (pareng.), Lietuvos TSR istorijos bibliografija 1966–1970, Vil­nius: LTSR MA Biblioteka, 1980.

Atamukas, Solomonas (ats. red.), Buržuazinių emigrantų koncepcijų Lietuvos TSR istorijos klausimais kritika, Vilnius: Mokslas, 1986.

Bagdanavičius, Vytautas, „Sovietinė Lietuvos istoriografija. Kritiškas LTSR istorijos I tomo vertinimas“, in: Tautos praeitis, 1959, t. I., kn. 1, p. 3–24.

Barėnas, Kazimieras, „Apie „Lietuvos kultūros istorijos bruožus“ detaliau“, in: Draugas, 1981 m. lapkričio 21 d., Nr. 272, p. 2, 4.

Bendžius, Andrius, Bendrojo lavinimo ir aukštoji mokykla Tarybų Lietuvoje 1940–1970 m., Kaunas: Šviesa, 1973.

Bendžius, Andrius (ats. red.), Vilniaus universiteto istorija 1940–1979, Vilnius: Mokslas, 1979, t. III. Berlinskienė, Aleksandra; Gaigalaitė, Aldona; Jurginis, Juozas; Pilkauskas, Zenonas, Lietuvos TSR istorija. VII–VIII klasei, Kaunas: Šviesa, 1962.

Budrys, Dzidas, „Kas atsidūrė kryžkelėje: istorijos mokslas ar istorikai?“, in: Literatūra ir menas, 1971 m. vasario 27 d., Nr. 9, p. 10–11.

Šaltiniai Bumblauskas, Alfredas, „Renesanso Lietuvoje ir nacionalinės lietuvių kultūros formavimosi pradžios klausimu“, in: Lietuvos TSR Aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Istorija, 1982, t. XXII, p. 47–65.

Bumblauskas, Alfredas, „Lietuvos humanistų klasinės orientacijos klausimu“, in: Lietuvos TSR Aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Istorija, 1984, t. XXIV, p. 29–49.

Burokevičius, Mykolas, Lietuvos KP ideologinis darbas su inteligentija 1940– 1965 m., Vilnius: Mintis, 1972.

Burokevičius, Mykolas, „Inteligentijos dalyvavimas Komunistų partijos ideo­ loginiame darbe“, in: Stefa Adomavičiūtė (red.), Ideologinio darbo teorija ir praktika, Vilnius: Mintis, 1985, p. 94–117.

Buržuazinė propaganda: taikinys – jaunimas, Vilnius: Mokslas, 1970.

Butkevičius, Izidorius, Lietuvos valstiečių gyvenvietės ir sodybos, Vilnius: Valsty­ binė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1971.

Dabulevičius, Petras, „Kultūros istorija bet kaip“, in: Kultūros barai, 1973, Nr. 7, p. 73–74.

Dobrovolskas, Jonas, Lietuviai kariai Didžiojo Tėvynės karo frontuose, Vilnius: Mintis, 1967.

Dundulienė, Pranė, „Apie senovės lietuvių tikėjimą“, in: Komunistas, 1977, Nr. 9, p. 75–79.

Dundulienė, Pranė, Lietuvių etnografija: mokymo priemonė aukštųjų mokyklų istorijos ir filologijos specialybių studentams, Vilnius: Mokslas, 1982.

Dundulis, Bronius, „Istorijos mokslo kelias mūsų universitete“, in: Tarybinis studentas, 1973 m. gruodžio 7 d., Nr. 36, p. 2.

Dundulis, Bronius; Dobrovolskas, Jonas; Rakūnas, Algirdas, „Lietuvos TSR istorija“, in: Komunistas, 1980, Nr. 1, p. 68–80.

Gaigalaitė, Aldona, „Lietuvių tarybinė istoriografija“, in: Juozas Matulis (red. koleg. pirm.), Mokslas Tarybų Lietuvoje, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1961, p. 90–105.

Gaigalaitė, Aldona; Žepkaitė, Regina, Lietuvos TSR istorija X–XI kl., Kaunas: Šviesa, 1969.

Gaigalaitė, Aldona, Klerikalizmas Lietuvoje 1919–1940 metais, Vilnius: Mintis, 1970.

Gobis, Vladas, Lietuvos TSR Aukštųjų mokyklų partinės organizacijos ir jų vaid­ muo marksistiniame-lenininiame dėstytojų ir studentų auklėjime (1944–1958).

Istori­jos mokslų kandidato laipsnio disertacija, Vilnius, 1973.

Gudavičius, Edvardas, Lietuvos valstiečių įbaudžiavinimo procesas ir jo atsispindėjimas I Lietuvos Statute (1529 m.). Istori­jos mokslų kandidato laipsnio disertacija, Vilnius, 1971.

Gudavičius, Edvardas, „Baltų alodo raida“, in: Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Darbai. A Serija, 1979, t. 4 (69), p. 95–102.

301

302

Šaltiniai

Gudavičius, Edvardas, „Baltų alodo paveldėjimas ir disponavimas juo“, in: Lie­ tu­vos TSR Mokslų Akademijos Darbai. A Serija, 1980, t. 3 (72), p. 55–62.

Gudavičius, Edvardas, „Aukščiausia žemės nuosavybė „barbarinėje“ Lietu­voje“, in: Lietuvos TSR Aukštųjų Mokyklų mokslo darbai. Istorija, 1983, t. XXIII, p. 3–11.

Gudavičius, Edvardas, „Europos ikifeodalinė visuomenė (tarybinės istoriografijos duomenys)“, in: Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Darbai. A Serija, 1983, t. 4 (85), p. 82–89.

Gudavičius, Edvardas, „Kas žuvo 1337 m. prie Bajerburgo?“ in: LTSR Mokslų Akademijos darbai. Serija A, 1984, t. 4, p. 92–100.

Gudavičius, Edvardas, Kryžiaus karai Pabaltijyje ir Lietuva XIII amžiuje, Vil­ nius: Mokslas, 1989.

Gustaitė, Genovaitė, „Pirmoji pakopa“, in: Naujos knygos, 1981, Nr. 5, p. 26–27. „Istorija, Lietuvos TSR“, in: Tarybų Lietuvos enciklopedija, t. 2, Vilnius: Vyriau­ sioji enciklopedijų redakcija, 1986, p. 64–77. „Istorijos mokslo Lietuvoje pasigendant“, in: Draugas, 1967, Nr. 59, p. 2.

Istorijos mokslų disertacijų tematika 1948–1972 metais, Vilnius: LTSR MA Cent­ rinė biblioteka, 1973.

Ivaškevičius, Adolfas (ats. red.), Lietuvos TSR istorijos bibliografija 1940–1965, Vilnius: LTSR MA Biblioteka, 1969.

Ivinskis, Zenonas, „Lietuvos ir kitų baltų praeitis sovietų aiškinime“, in: Į laisvę, 1957, Nr. 12, p. 13–19.

Ivinskis, Zenonas, [Straipsnių ciklas apie sovietinę istoriografiją], in: Europos lietuvis, 1957, Nr. 14, 16, 18, 21, 22, 24, 27, 29, 31, 33.

Ivinskis, Zenonas, „Lietuva dar neturi naujos istorijos“, in: Europos lietuvis, 1957 m., Nr. 21, p. 2.

Ivinskis, Zenonas, „Prof. Jablonskio atminimui. Jo įnašas Lietuvos istorijos mokslui“, in: Aidai, 1961, Nr. 1, p. 18–22.

Ivinskis, Zenonas, „Lietuvos istorija naujų šaltinių ir pokarinių tyrinėjimų šviesoje“, in: Lietuvos Katalikų Mokslų Akademijos suvažiavimo darbai, Roma, 1964, t. V, p. 523–600.

Ivinskis, Zenonas, Lietuvos istorija. Iki Vytauto Didžiojo mirties, Vilnius: Mokslas, 1991.

Jablonskis, Konstantinas (sud.), Lietuvos inventoriai XVII a.: dokumentų rinkinys, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1962.

Jakštas, Juozas, „Lietuvos istorija užtraukta ant marksizmo-leninizmo kurpalio“, in: Lietuvių tautos praeitis, 1982, t. 5, kn. 2, p. 141–164.

Jarmalavičius, Juozas, „Vieningoji srovė“ šiandien“ [Apie Lietuvos praeities ir šiandienos gyvenimo reiškinių vertinimą buržuazinių emigrantų publicistikoje], in: Gimtasis kraštas, 1973 m. balandžio 12 d., Nr. 15, p. 4; balandžio 19 d., Nr. 16, p. 5; balandžio 26 d., Nr. 17, p. 4.

Šaltiniai Jonynas, Ignas, Istorijos baruose, Vilnius: Mokslas, 1984.

Jučas, Mečislovas, „Naujausi Lenkijos liaudies respublikos istorikų darbai apie Lietuvos Didžiąja Kunigaikštystę“, in: Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. Serija A, 1959, t. 2, p. 77–90.

Jučas, Mečislovas, „Istorija besidominčiai visuomenei“, in: Tarybinis mokytojas, 1963 m. gegužės 19 d., Nr. 40, p. 4.

Jučas, Mečislovas, „Istorijos institutas“, in: Juozas Matulis (red. kol. pirm.), Lietuvos TSR Mokslų Akademija. XXV, Vilnius: Mintis, 1967, p. 390–409.

Jučas, Mečislovas, Baudžiavos irimas Lietuvoje, Vilnius: Mintis, 1972.

Jučas, Mečislovas; Mulevičius, Leonas; Tyla, Antanas, Lietuvos valstiečių judėjimas 1861–1914 metais, Vilnius: Mokslas, 1975.

Jučas, Mečislovas; Merkys, Vytautas, Lietuvos TSR istorija: vadovėlis VII–IX klasei, Kaunas: Šviesa, 1978.

Jučas, Mečislovas (red. kolegija), Lietuvių buržuazinių emigrantų istoriografijos kritika: straipsnių rinkinys, Vilnius: Mokslas, 1980.

Jučas, Mečislovas; Matulevičius, Algimantas; Merkys, Vytautas; Norei­kienė, Sigita; Šadžius, Henrikas, „Lietuvos TSR istorijos istoriografija“, in: Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, Vilnius: Mokslas, 1986, t. II, p. 598–600.

Jurginis, Juozas, „Lietuvos TSR istorijos periodizacijos klausimu“, in: Tarybinė mokykla, 1950, Nr. 1, p. 33–36.

Jurginis, Juozas, „„Lietuvos TSR istorijos“ I-sios dalies maketo svarstymui praėjus“, in: Literatūra ir menas, 1954 m. vasario 6 d., Nr. 6, p. 4.

Jurginis, Juozas, Lietuvos TSR istorija: vadovėlis vidurinėms mokykloms, Kaunas: Valstybinė pedagoginės literatūros leidykla, 1957.

Jurginis, Juozas, Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1962.

Jurginis, Juozas, „Ar mokome istoriškai galvoti?“, in: Tarybinis mokytojas, 1964 m. rugsėjo 13 d., Nr. 73, p. 2.

Jurginis, Juozas, „Kultūringumas, išsilavinimas, mokslo populiarinimas“, in: Tary­ binis mokytojas, 1965 m. spalio 15 d., Nr. 68, p. 3.

Jurginis, Juozas, Renesansas ir humanizmas Lietuvoje, Vilnius: Vaga, 1965.

Jurginis, Juozas, „Dievai ir stabai“, in: Švyturys, 1966, Nr. 4, p. 18–19.

Jurginis, Juozas, „Kas yra istorija?“ in: Mokslas ir gyvenimas, 1966, Nr. 12, p. 9–10.

Jurginis, Juozas, „Kada istorija įdomi“, in: Tarybinis mokytojas, 1967 m. vasario 25 d., Nr. 16, p. 3.

Jurginis, Juozas; Pilkauskas, Zenonas, Lietuvos TSR istorija VII–IX klasei, Kau­ nas: Šviesa, 1967.

Jurginis, Juozas, Istorija ir poezija: kultūros istorijos etiudai, Vilnius: Vaga, 1969.

Jurginis, Juozas; Vytautas Merkys, Lietuvos TSR istorija. VII–IX klasei, Kaunas: Šviesa, 1969.

303

304

Šaltiniai Jurginis, Juozas, „Istorija“, in: Mažoji tarybinė enciklopedija, Vilnius: Tarybinė enciklopedija, t. 1, 1969, p. 649.

Jurginis, Juozas, „Istorijos saulėlydis ar atgimimas?“, in: Literatūra ir menas, 1970 m. rugsėjo 5 d., Nr. 36, p. 6.

Jurginis, Juozas, Legendos apie lietuvių kilmę, Vilnius: Vaga, 1971.

Jurginis, Juozas, „Mokslininko palikimas. Konstantino Jablonskio 80 metų sukakčiai“, in: Gimtasis kraštas, 1972 m. rugpjūčio 24 d., Nr. 34, p. 8.

Jurginis, Juozas, „Konstantino Jablonskio palikimas“, in Konstantinas Jablons­ kis, Lietuvių kultūra ir jos veikėjai, Vilnius: Mintis, 1973, p. 5–20.

Jurginis, Juozas, „Mokslas, menas ir amatas“, in: Mokslas ir technika, 1974, Nr. 6, p. 41.

Jurginis, Juozas, Pagonybės ir krikščionybės santykiai Lietuvoje, Vilnius: Mintis, 1976.

Jurginis, Juozas, Pasmerkimas: pasakojimas apie Kaziemierą Liščinskį, Vilnius: Vaga, 1976.

Jurginis, Juozas, „Istorija“, in: Vytautas Merkys (ats. red.), Vilniaus universiteto istorija 1803–1940, Vilnius: Mokslas, 1977, p. 262–267.

Jurginis, Juozas, Lietuvos valstiečių istorija (nuo seniausių laikų iki baudžiavos panaikinimo), Vilnius: Mokslas, 1978.

Jurginis, Juozas, „Istorijos mokslo raida“, in: Mokslas ir gyvenimas, 1981, Nr. 1, p. 28–29.

Jurginis, Juozas; Lukšaitė, Ingė, Lietuvos kultūros istorijos bruožai (Feodalizmo epocha. Iki aštuonioliktojo amžiaus), Vilnius: Mokslas, 1981.

Jurginis, Juozas; Šidlauskas, Algirdas (pareng.), Kraštas ir žmonės. Lietuvos ­geografiniai ir etnografiniai aprašymai (XIV–XIX a.), Vilnius: Mokslas, 1983.

Jurginis, Juozas, Raganų gaudymo šimtmetis, Vilnius: Mokslas, 1984.

Jurginis, Juozas, Istorija ir kultūra: kultūros pažangos apybraižos, Vilnius: Min­ tis, 1984.

Jurginis, Juozas, „Pažiūros į tautos praeitį“, in: Literatūra ir menas, 1987 m. kovo 7 d., Nr. 10, p. 4.

Jurginis, Juozas, Lietuvos krikštas: feodalinės visuomenės socialinės ir kultūrinės raidos studija. Vilnius: Mokslas, 1987.

Jurginis, Juozas, „Šapokos istorijos apžvalga“, in: Literatūra ir menas, 1988 m. birželio 18 d., Nr. 25, p. 11.

Jurginis, Juozas, „Atsisakyti vulgarizavimo“, in: Literatūra ir menas, 1988 m. liepos 23 d., Nr. 30, p. 4.

Jurginis, Juozas, „Apie juodą ir baltą metraštininkus“, in: Kultūros barai, 2007, Nr. 7, p. 74–76.

Kanopkienė, Lina (ats. red.), Lietuvos istorijos bibliografija 1971–1975, Vilnius, 1992.

Šaltiniai Kondratas, Zigmas, „Pirmasis tarybinis Lietuvos istorijos vadovėlis“, in: Kauno tiesa, 1958 m. sausio 22 d., Nr. 16, p. 2.

Kosman, Marceli, [„Lietuvos kultūros istorijos bruožų“ recenzija], in: Odro­ dzenie i Reformacja w Polsce, t. 27, p. 233–236.

Kuzmickas, Bronius, „Apie kultūros palikimą“, in: Kultūros barai, 1982, Nr. 2, p. 59–61.

Laurinaitis, Stasys, Prieš „vieningosios srovės“ atgarsius: kai kurių buržuazinių nacionalistinių koncepcijų ir jų recidyvų kritika 1944–1951 metų Tarybų Lietuvos periodinėje spaudoje, Vilnius: Mintis, 1976. „Lietuvos okupacijos aiškintojai patys sau prieštarauja. Žiugžda klastoja istorinę tikrovę“, in: Draugas, 1959 m. lapkričio 4 d., Nr. 159, p. 4. „Lietuvos TSR istoriografija“, in: Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, Vilnius: Mintis, 1968, t. II, p. 426–427. „Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika. Istorija“, in: Mažoji lietuviška tarybinė enciklopedija, t. 3, Vilnius: Mintis, 1968, p. 413–425.

Macevičius, Jonas, „Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos reikšmė mokslo vystymuisi“, in: Mykolas Burokevičius (ats. red.), Spalio revoliucija ir visuomeniniai mokslai Lietuvoje: mokslinės konferencijos medžiaga, Vilnius: Lietuvos TSR Mokslų Akademija, 1967, p. 5–21.

Mačiuika, Benediktas, „Istoriniai leidiniai okupuotoje Lietuvoje (1963– 1973 metų laikotarpio apžvalga)“, in: Atspaudas iš Lietuvos Katalikų Mokslų Akademijos Suvažiavimo Darbų. Roma, 1982, t. IX, p. 135–146.

Maksimaitienė, Ona, „Žvilgsnis į kultūros istoriją“, in: Komjaunimo tiesa, 1982 m. vasario 10 d., Nr. 27, p. 2.

Martinaitis, Marcelijus, „Istorija ir kultūra“, in: Literatūra ir menas, 1982 m. vasario 27 d., Nr. 7, p. 4–5.

Merkys, Vytautas, „Istorijos mokslo kryžkelėje“, in: Mokslas ir gyvenimas, 1970, Nr. 11, p. 15–16.

Merkys, Vytautas, „Lietuvos istorijos kapitalizmo laikotarpio tyrinėjimai“, in: Lietuvos istorijos metraštis. 1973 metai, 1974, p. 159–166.

Merkys, Vytautas, „Aktualios Lietuvos istorijos kapitalizmo laikotarpio problemos“, in: Liudmila Faturova (sud.), Šiuolaikinė ideologinė kova ir istorijos dėstymo uždaviniai mokymo įstaigose, Kaunas: Šviesa, 1979, p. 57–66.

Merkys, Vytautas, „Istorijos mokslo ir istorikų uždaviniai“, in: Komunistas, 1988, Nr. 1, p. 53–58.

Mironas, Ričardas, „Pas mus neturi būti abejingų!“, in: Tarybinis studentas, 1965 m. vasario 18 d., Nr. 2, p. 2.

Mizara, Rojus, „Marksistinė tarybų Lietuvos istorija“, in: Šviesa, 1958, Nr. 1, p. 6–7.

Navickas, Konstantinas (ats. red.), Istorijos klastotojai. Užsienio lietuvių nacionalistų koncepcijų kritika tarybų Lietuvos istorijos klausimais (1940–1974), Vilnius: Mintis, 1976.

305

306

Šaltiniai Navickas, Konstantinas; Žepkaitė, Regina; Surblys, Konstantinas, Lietuvos TSR istorija: vadovėlis X–XI klasei, Kaunas: Šviesa, 1981.

Niunka, Vladas, „Dėl kai kurių klaidų knygoje „Sovietskaja Litva““, in: Komu­ nistas, 1950, Nr. 10, p. 46–49.

Ochmański, Jerzy [„Baudžiavos įsigalėjimo Lietuvoje“ recenzija], in: Kwar­ talnik Historyczny, 1965, Rocz. 72, Nr. 2, s. 343–346.

Paleckis, Justas, Tarybų Lietuvos kelias, Vilnius: Valstybinė politinės literatūros leidykla, 1947.

Partijos istorijos institutas prie Lietuvos KP CK, Vilnius: Mintis, 1973.

Pašuto, Vladimir; Jučas, Mečislovas [„Baudžiavos įsigalėjimo Lietuvoje“ recenzija], in: Acta Baltico-Slavica, 1965, t. 2, p. 450–454.

Pašuto, Vladimir; Šarmaitis, Romas, „Sukurti pilnavertį Lietuvos istorijos vadovėlį“, in: Tiesa, 1962 m. sausio 10 d., Nr. 8, p. 2–3.

Petrika, Antanas, „Apie baudžiavą Lietuvoje“, in: Laisvė, 1963 m. kovo 26 d., Nr. 24, p. 4.

Pšibilskis, Bronius, „Profesoriaus Povilo Pakarklio gyvenimas ir veikla“, in: Povi­ las Pakarklis, Raštai: ateizmas, Vilnius: Mintis, 1987, p. 5–36.

Rimkūnas, A., „Buržuazinio mokslo nelaisvėje“, in: Tiesa, 1947 m. gruodžio 17 d., Nr. 295, p. 2. Šabajevaitė, Lidija, Istorijos mokslas Vilniaus Stepono Batoro universitete. Diser­ tacija istorijos mokslo kandidato laipsniui gauti, Vilnius, 1986. Šadžius, Henrikas, „Juozas Žiugžda – Lietuvos marksistinės-lenininės istorio­ grafijos kūrėjas“, in: Juozas Žiugžda, Rinktiniai raštai, Vilnius: Mokslas, 1986, p. 4–38. Šarmaitis, Romas, „Kai kurie XIX amž. antrosios pusės lietuvių tautos istorijos klausimai“, in: Tarybinis mokytojas, 1961 m. rugsėjo 21 d., Nr. 76, p. 3. Šarmaitis, Romas (ats. red.), Lietuvos komunistų partijos istorijos apybraiža, Vilnius: Mintis, 1985, t. III. Šidlauskas, Algirdas, Mokslas senajame Vilniaus universitete, Vilnius: Mokslas, 1984. Šidlauskas, Algirdas, Istorija Vilniaus universitete XIX a. pirmoje pusėje, Vilnius: Mokslas, 1986. Šidlauskas, Algirdas, Istorija Vilniaus universitete XVI a. pabaigoje – XIX a. pradžioje, Mokslas: 1989. Šumauskas, Motiejus, Kovų verpetuose, Vilnius: Vaga, 1973.

Tamošiūnas, Mindaugas, „Lempertas I. Fašistinis režimas Lietuvoje“, in: Lie­ tuvos istorijos metraštis. 1976 metai, Vilnius, 1977, p. 95–99.

Tyla, Antanas (pareng.), Lietuvių spaudos draudimo panaikinimo byla, Vilnius: LTSR MA, 1973.

Tyla, Antanas, „Apie senąją Lietuvos kultūrą“, in: Gimtasis kraštas, 1982 m. sausio 7 d., Nr. 1, p. 6.

Šaltiniai Trumpa, Vincas, „Sąžininga monografija apie Daukantą“, in: Metmenys, 1975, Nr. 25, p. 183–186.

Trumpa, Vincas, „Kultūros istorijos visumos bandymas“, in: Nemuno kraštas, 1982, Nr. 4, p. 21.

Trumpa, Vincas, „Pirmasis Lietuvos kultūros istorijos visumos bandymas“, in: Akiračiai, 1982, Nr. 6, p. 16.

Trumpa, Vincas, Apie žmones ir laiką, Vilnius: Baltos lankos, 2001.

Ulčinaitė, Eugenija, „Lietuvos kultūros istorijos problemos“, in: Pergalė, 1982, Nr. 4, p. 174–177.

Vaitkevičius, Bronius, Darbo žmonės kovoje už Tarybų Lietuvą (1918–1919 m.), Vilnius: Mintis, 1968.

Vaitkevičius, Bronius (red.), Lietuvos TSR istorija. 1940–1958 metai, t. IV, Vil­ nius: Mokslas, 1975.

Vaitkevičius, Bronius (vyr. red.), Lietuvos TSR istorija. Nuo seniausių laikų iki 1917 metų, Vilnius: Mokslas, 1985, t. I. Vaitkevičius, Bronius, „Istorijos institutas“, in: Tarybų Lietuvos enciklopedija, Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986, t. II, p. 77–78.

Vykintas, Stepas, „Filologinis politrukas. Kaip Juozas Žiugžda tarnauja rusams“, in: Europos lietuvis, 1959 m. vasario 26 d., Nr. 9, p. 2.

Wisner, Henryk [„Lietuvos kultūros istorijos bruožų“ recenzija], in: Kwartal­ nik Historyczny, 1982, N. 4, p. 706–708. Žepkaitė, Regina (ats. red.), Buržuazinių koncepcijų Lietuvos istorijos klausimais kritika, Vilnius: Mokslas, 1987. Žiugžda, Juozas, „20 laisvės metų mūsų kultūrai“, in: Mokslo dienos, 1938, Nr. 2, p. 72–76. Žiugžda, Juozas, „Jonas Basanavičius (jo mirties dvidešimtai sukakčiai)“, in: Tiesa, 1947 m. vasario 18 d., Nr. 41, p. 5. Žiugžda, Juozas, „Už teisingą Lietuvos istorijos periodizavimą“, in: Tarybinė mokykla, 1950 m., Nr. 4, p. 21–23. Žiugžda, Juozas, „Istorinį palikimą vertinant (dėl J. Basanavičiaus politinio-visuomeninio veikimo vertinimo)“, in: Tiesa, 1950 m. spalio 25 d., Nr. 253, p. 3. Žiugžda, Juozas (red.), Lietuvos TSR istorija. Nuo seniausių laikų iki 1861 metų, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1953, d. I. Žiugžda, Juozas, „Lietuvos TSR istorijos vadovėliui pasirodžius“, in: Mokslas ir gyvenimas, 1957, Nr. 3, p. 43. Žiugžda, Juozas, „Basanavičiaus kultūrinis palikimas“, in: Tiesa, 1957 m. vasario 19 d., Nr. 42, p. 3. Žiugžda, Juozas (vyr. red.), Lietuvos TSR istorija. Nuo seniausių laikų iki 1861, t. I, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1957. Žiugžda, Juozas (vyr. red.), Lietuvos istorija: nuo seniausių laikų iki 1957 metų, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1958.

307

308

Šaltiniai Žiugžda, Juozas (red.), Lietuvos TSR istorija. Nuo 1861 iki 1917 metų, t. II, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1963. Žiugžda, Juozas, Lietuvių ir rusų tautų santykiai istorinio vystymosi eigoje, Kaunas: Šviesa, 1964. Žiugžda, Juozas (red.), Lietuvos TSR istorija. Nuo 1917 iki 1940 metų, t. III, Vilnius: Mintis, 1965. Žiugžda, Juozas, „Dėl Jono Basanavičiaus kultūrinio palikimo“, in: Tiesa, 1967 m. vasario 15 d., Nr. 39, p. 3. Žiugžda, Juozas (vyr. red.), Vilniaus miesto istorija nuo Spalio revoliucijos iki dabartinių dienų, Vilnius: Mintis, 1972. Афанасьев, Юрий, Историзм против эклектики. Москва: Мысль, 1980. Вайткевичюс, Бронюс; Кахк, Юхан; Штейнберг, Валентин, „Развитие исторической науки в Прибалтике“, in: Вопросы истории, 1974, Н. 2, с. 3–20. Вайткевичюс, Бронюс, „Литва“, in: Развитие советской исторической науки 1970–1974, Москва, 1975, с. 396–404. Вайткявичюс, Бронюс (отв. ред.), История Литовской ССР. С древнейших времен до наших дней, Вильнюс: Мокслас, 1978. Вайткевичюс, Бронюс, „Основные направления исторических исследований в Литовской ССР“, in: Тихвинский Сергей (ответственный редактор), Советская историческая наука в 1975–1979 гг. Москва: Наука, 1980, с. 332–337. Гайгалайте, Алдона, „Разработка истории социалистического и комунистического строительства историками Литовской ССР“, in: Историо­ графия социалистического и комунистического строительства в СССР.

Cборник статей, Москва, 1962, с. 97–110. Гайгалайте, Алдона; Жюгжда, Иозас, Советская историография Литвы, Вильнюс: Институт истории АН Литовской ССР, 1968. Гайгалайте, Алдона; Гришкунайте, Эмилия, „Историческая наука советской Литвы“, in: Вопросы истории, 1971, Н. 6, с. 31–40. Жюгжда, Юозас; Шаджюс, Генрикас, „Литовская эмигрантская историо­ графия об установлении Советской власти в Литве в 1918–1919 годах“, in: Вопросы истории, 1969, Н. 2, с. 32–44. Историографические исследования в советской Прибалтике и Белоруси. Материалы сессии, посвященной 50-летию образования СССР, Рига, 1972. Конюхов, Григорий, „Обсуждение макета I тома „Истории Литовской ССР“, in: Вопросы истории, 1954, Н. 5, с. 179–181. Копанев, Александр; Носов, Николай, „Советская литература по истории русского феодализма (до XIX в.) в 1963 году“, in: История СССР, 1964, Н. 3, с. 157–158.

Šaltiniai „Литовская ССР“, in: Литва. Краткая энциклопедия, Вильнюс: Главная редакция энциклопедий, 1989, с. 21–43. Меркис, Витаутас, Развитие промышлености и формирование пролетариата в Литве в XIX веке, Вильнюс: Минтис, 1969. „Научно – исследовательская работа историков Литовской ССP“, in: Воп­ росы истории, 1955, Н. 9, с. 167–170. Нечкина, Милица (гл. ред.), Очерки истории исторической науки в СССР. Москва: Издательство Академии наук СССР, 1966, t. IV; 1985, t. V. Палецкис, Юстас, Советская Литва [историко-экономический очерк], Москва: Госполитиздат, 1949. Пашуто, Владимир, Образование Литовского государства, Москва: Изд-во АН СССР, 1959. Тила, Антанас, [„Lietuvos kultūros istorijos bruožų“ recenzija], in: Литва литературная, 1982, Н. 2, с. 182. Тихомиров, Михаил (гл. ред.), Очерки истории исторической науки в СССР, Москва: Издательство Академии наук СССР, 1955, т. I. Шаджюс, Генрикас (отв. ред.), Прибалтийским советским республикам тридцать лет, Вильнюс, 1970. Шаджюс, Генрикас, „История Литвы 1918–1940 гг. в буржуазной историографии“, in: История СССР, 1972, Н. 5, с. 201–221. Юргинис, Юозас, „Фальсификаторы истории литовского народа“, in: Со­ ветская Прибалтика в братской семье народов СССР, Рига, 1960, ч. 4, с. 22–31. Ючас, Мечисловас; Мулявичюс, Леонас, Некоторые вопросы генезиса капитализма в Литве, Вильнюс: Академия наук Литовской ССР, 1978.

Vizualiniai šaltiniai Istorijos instituto Rankraštynas: 2, 5, 7, 16, 20, 22, 23, 31, 33, 35 (foto­grafas Stasys Žumbys); 6, 8 (fotografas Kazimieras Vainoras); 12, 13.

Lietuvos Ypatingojo archyvo LKP dokumentų skyrius: 4.

Mokslų akademijos bibliotekos Retų spaudinių skyrius: 19.

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto audiovizualinio centro archyvas: 1, 21, 24, 25.

Sigito Jegelevičiaus asmeninis archyvas: 26.

Juliaus Jurginio asmeninis archyvas: 9, 10, 18, 32.

Vido Naujiko asmeninis archyvas: 3, 30.

Algirdo Vaitkūno asmeninis archyvas: 11, 15, 17.

Angelės Vyšniauskaitės asmeninis archyvas: 14, 28.

Antano Tylos asmeninis archyvas: 27, 29, 34.

309

litera­ tūra

Alekna, Viktoras, „Lietuvos istorija iki 1569 metų“, in: Voruta, 2000 m. sausio 22 d., Nr. 3–4, p. 2.

Aleksandravičius, Egidijus, Praeitis, istorija ir istorikai, Vilnius: Vaga, 2000.

Aleksandravičius, Egidijus; Kulakauskas, Antanas, „Nuo amžių slenksčio.

Naujausia Lietuvos XIX amžiaus istoriografija“, in: Darbai ir dienos, 2001, t. 28, p. 7–31.

Anušauskas, Arvydas (vyr. red.), Lietuva 1940–1990: okupuotos Lietuvos istorija, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2005.

Baron, Samuel I.; Heer, Nancy Whittier, Windows on the Russian Past. Essays on Soviet Historiography since Stalin, Columbus, Ohio: Anchor Press, 1977.

Baudrillard, Jean, Simuliakrai ir simuliacija, Vilnius: Baltos lankos, 2002.

Bocheński, Józef Maria, Der Sowjetrussische dialektische Materialismus (Dia­ mat), Bern: Francke, 1950.

Bocheński, Józef Maria, Marksizm-leninizm. Nauka czy wiara? Komorów: Wydawnictwo Antyk, 1999.

Bois, Guy, „Marxisme et histoire nouvelle“, in: La nouvelle histoire, Bruxelles: Complexe, 1988, p. 255–275.

Briggs, Charles, Learning How to Ask: A Sociolinguistic Appraisal of the Role of the Interview in Social Science Research, Cambridge University Press, 1999.

Bumblauskas, Alfredas, „Apie Lietuvos baroko epochą barokiškai“, in: Kultū­ ros barai, 1994, Nr. 5, p. 68–74.

Bumblauskas, Alfredas, „Dėl Lietuvos DK civilizacijos pobūdžio“, in: Kultūros barai, 1994, Nr. 10, p. 63–71.

Bumblauskas, Alfredas, „Vilniaus Universitetas: politinės ir istoriografinės kolizijos (vietoj įvado)“, in: Vilniaus universiteto istorija 1579–1994, Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1994, p. 7–16.

Bumblauskas, Alfredas, „Zenono Ivinskio teorinės novacijos“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 1995, Nr. 3, p. 190–203.

Bumblauskas, Alfredas, „Ar būta marksizmo sovietinėje lietuvių istoriografijoje? Sovietinės lietuvių istoriografijos analizės metodologinės gairės“, in: Alfredas Bumblauskas, Rimvydas Petrauskas (sud.), Tarp istorijos ir būtovės: studijos prof. Edvardo Gudavičiaus 70-mečiui, Vilnius: Aidai, 1999, p. 367–399.

312

Literatūra

Bumblauskas, Alfredas, „Konfliktai Lietuvos sovietinėje istoriografijoje: psichologija ar metodologija?“, in: Alfredas Bumblauskas, Nerijus Šepe­ tys (sud.), Lietuvos sovietinė istoriografija: teoriniai ir ideologiniai kontekstai, Vilnius: Aidai, 1999, p. 102–120.

Bumblauskas, Alfredas, „Senasis Vilnius istorinės sąmonės perspektyvose“, in: Lietuvos istorijos studijos, 2000, Nr. 8, p. 20–39.

Bumblauskas, Alfredas, „Vilniaus universitetas: istorija, vaizdai, atmintis“, in: Alfredas Bumblauskas, Stanislovas Žvirgždas (sudarytojai), Vilniaus universitetas fotografijose, Vilnius: Daigai, 2004, p. 9–21.

Bumblauskas, Alfredas, „Vilniaus Universiteto istorinės atminties modeliai ir praeities reprezentacijos XIX–XX amžiuje“, in: Lietuvos istorijos studijos, 2005, Nr. 16, p. 48–64.

Bumblauskas, Alfredas, „Lietuvos istorijos periodizacijos modeliai socialinės istorijos požiūriu“, in: Lietuvos istorijos studijos, 2006, Nr. 17, p. 9–26.

Christophe, Barbara, Staat versus Identität. Zur Konstruktion von „Nation“ und „nationalem Interesse“ in den litauischen Transformationsdiskursen von 1987 bis 1995, Köln: Wissenschaft und Politik, 1997. Čepaitienė, Rasa, Laikas ir akmenys: kultūros paveldo sampratos moderniojoje Lietuvoje, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2005. „Duetas III. Istorikas Е. Gudavičius ir T. Sakalauskas“, in: Švyturys, 1996, Nr. 9, p. 10–13, 42.

Foucault, Michel, Diskurso tvarka, Vilnius: Baltos lankos, 1998.

Gaigalaitė, Aldona, „Šiandieninis marksistinės istoriografijos vertinimas“, in: Nelė Asadauskienė (sud.), Istoriko atsakomybė: straipsnių rinkinys, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2002, p. 81–88.

Gaižutis, Algirdas (sud.), Vilniaus pedagoginis universitetas, 1935–2005, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2005.

Gečas, Steponas, „Nuosprendžiai eksponatams“, in: Kultūros barai, 1993, Nr. 12, p. 49–52.

Genzelis, Bronius, „Aneksinio Lietuvos laikotarpio tyrinėjimų problemos“, in: Darbai ir dienos, 2008, Nr. 49, p. 151–164.

Gieda, Aurelijus; Švedas, Aurimas, „Kuo svarbi istoriografijos istorija? Istorikų identiteto problemos Lietuvos istoriografijoje“, in: Lietuvos istorijos studijos, 2006, Nr. 16, p. 42–47.

Górny, Maciej, Przede wszystkim ma być naród: Marksistowskie historiografie w Europie Środkowo-Wschodniej, Warszawa: Wydawnictwo TRIO, 2007.

Grabski, Andrzej, „Stalinowski model historiografii“, in: Dzieje Najnowsze, 1992, Nr. 3, p. 23–45.

Grabski, Andrzej, Zarys historii historiografii polskiej, Poznań: Wydawnictwo Poznańskie, 2003.

Literatūra Grunskis, Eugenijus, „„Sociologiniai tyrimai“ pokario Lietuvoje“, in: Metai, 1991, Nr. 4, p. 108–121.

Gudavičius, Edvardas, „Marksizmas, politika ir istorijos mokslas“, in: Lietuvos žinios, 1990 m. gruodžio 29 d., Nr. 26, p. 7.

Gudavičius, Edvardas, „Visuomenės formacijos“, in: Lietuvos žinios, 1991 m. sausio 5 d., Nr. 1, p. 7.

Gudavičius, Edvardas, „Kultūrinio Lietuvos elito atsiradimo sąlygos“, in: Kultū­ ros barai, 1993, Nr. 4, p. 62–66.

Gudavičius, Edvardas, „Kas sava ir kas skolinta mūsų kultūroje“, in: Kultūros barai, 1993, Nr. 11, p. 66–69.

Gudavičius, Edvardas, „Lietuvos kelias į pasaulio istoriją“, in: Lietuvos istorijos studijos, 1994, Nr. 2, p. 94–100.

Gudavičius, Edvardas, „Lietuvos pritapimo prie Europos istorinė perspektyva“, in: Lietuvos mokslas, 1995, t. 3, kn. 6, p. 4–17.

Gudavičius, Edvardas, „Ar pasistūmėta sovietinėje istoriografijoje po Henryko Łowmiańskio „Studijų apie Lietuvos valstybės ir visuomenės genezę“?“, in: Lietuvos istorijos studijos, 1997, Nr. 5, p. 7–22.

Gudavičius, Edvardas, „„Pastumtos kortų kaladės“ dėsnis“, in: Lietuvos istorijos studijos, 1997. Nr. 4, p. 37–39.

Gudavičius, Edvardas, „Lenkų kultūrinio fenomeno užuomazga Lietuvoje“, in: Kultūros barai, 1998, Nr. 3, p. 6–72.

Gudavičius, Edvardas, „Lenkijos vaidmuo europeizuojantis Lietuvai“, in: Kul­ tūros barai, 1998, Nr. 11, p. 72–76.

Gudavičius, Edvardas, „Europa ir Lietuva kultūros ir civilizacijos tipologijų požiūriu“, in: Ursula Becher, Alfredas Bumblauskas, Jörn Rüsen, (sud.), Isto­rio­gra­ fija ir atvira visuomenė: tarptautinės mokslinės konferencijos Vilniaus universiteto Istorijos fakultete medžiaga, 1996 09 24–29, Vilnius: Vaga, 1998, p. 182–207.

Gudavičius, Edvardas, „Naujoji Europa. Istorijos metmenys ir įžvalgos iki XVI a.“, in: Dienovidis, 1998, Nr. 5, p. 12.

Gudavičius, Edvardas, Mindaugas, Vilnius: Žara, 1998.

Gudavičius, Edvardas, „2000-ieji: istorija ir šiandienos patirtis“, in: Atgimimas, 1999 m. kovo 12 d., Nr. 10, p. 12; kovo 19 d., Nr. 11, p. 12.

Gudavičius, Edvardas, Vienas akademiko Juozo Jurginio novatoriškas žingsnis (pranešimas, skaitytas 1999 m. vasarį Jurginio 90-osioms gimimo metinėms skirtame minėjime Lietuvos MA), rankraštis.

Gudavičius, Edvardas, Lietuvos istorija. Nuo seniausių laikų iki 1569 metų, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999, t. 1.

Gudavičius, Edvardas, Lietuvos europėjimo keliais: istorinės studijos, Vilnius: Aidai, 2002.

Gudavičius, Edvardas, „Antroji Juozo Jurginio pusė“, in: Kultūros barai, 2009, Nr. 2, p. 73–74.

313

314

Literatūra Heer, Nancy Whittier, Politics and History in the Soviet Union, Cambridge– Massachusetts–London: The MIT Press, 1971.

Ivanovs, Aleksandrs, „Latvijas PSR historiogrāfija (konceptuāls pārskats)“, in: Lat­ vijas vēsture. Jaunie un jaunāke laiki, 2003, Nr. 2, p. 75–83; Nr. 3, p. 69–77.

Jäger, Friedrich; Rüsen, Jörn, Geschichte des Historismus, München: Beck, 1992.

Juodeika, Vladas, Didžioji iliuzija. Marksizmas teorijoje ir tikrovėje, New York, 1979.

Kaye, Harvey J., The British Marxist Historians. An Introductory Analysis, Cam­ bridge: Polity Press, 1984.

Kardelis, Naglis, „Kokia praktinė humanitarinių mokslų nauda?“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2006, Nr. 4–5, p. 211–213.

Kasperavičius, Algis, „1926 metų perversmas ir tautininkų valdžia sovietinėje istoriografijoje“, in: Alfredas Bumblauskas, Nerijus Šepetys (sud.), Lietuvos sovietinė istoriografija: teoriniai ir ideologiniai kontekstai, Vilnius: Aidai, 1999, p. 58–76.

Kašauskienė, Vanda, „Lietuvos mokyklos sovietizacija ir priešinimasis jai (1940–1941 m.)“, in: Lietuvos istorijos metraštis. 1993 metai, Vilnius, 1994, p. 106–120.

Kašauskienė, Vanda, „Lietuvos mokyklų sovietizacija: 1940–1941 metų neskelbti dokumentai“, in: Lituanistica, 1994, Nr. 1, p. 84–103.

Kašauskienė, Vanda, „Lietuvos mokyklų sovietizacija ir priešinimasis jai 1944– 1952 metais“, in: Lituanistica, 1995, Nr. 3, p. 45–61.

Kašauskienė, Vanda, „1944–1946 metų dokumentai apie Lietuvos mokytojų ir moksleivių antisovietinę elgseną“, in: Lietuvos istorijos metraštis. 1996 metai, Vilnius, 1997, p. 352–361.

Kašauskienė, Vanda, Lietuvos mokyklos sovietizacija ir priešinimasis jai 1940– 1964 metais, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2002.

Kołakowski, Leszek, Główne nurty marksizmu, Poznań: Zysk i S-ka, 2001, t. I–III. Kraniauskas, Liutauras, Sociologinio diskurso raida Lietuvoje (1960–2000 m.), Daktaro disertacija, Vilnius, 2001.

Krapauskas, Virgil, „Marxism and Nationalism in Soviet Lithuanian His­to­rio­ graphy“, in: Journal of Baltic Studies, 1992, Vol. XXIII, Nr. 3, p. 239–260.

Kuhn, Thomas S., Mokslo revoliucijų struktūra, Vilnius: Pradai, 2003.

Lasinskas, Povilas, Istorijos mokslas Vytauto Didžiojo universitete 1922–1940 metais, Vilnius: Vaga, 2004.

Lukšaitė, Ingė, „Augustinas Janulaitis“, in: Praeitis, Vilnius, 1992, t. 3, p. 240–243.

Lukšaitė, Ingė, „Antanas Tyla – Lietuvos istorikas“, in: Istorijos akiračiai: [straipsnių rinkinys]: skiriama profesoriaus habilituoto daktaro Antano Tylos 75-mečiui, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2004, p. 9–25.

Literatūra Manusadžianas, Paulius, „Gudavičiaus pasaulio istorijos civilizacinė koncepcija“, in: Alfredas Bumblauskas, Rimvydas Petrauskas (sud.), Tarp istorijos ir būtovės: studijos prof. Edvardo Gudavičiaus 70-mečiui, Vilnius: Aidai, 1999, p. 433–459.

Marcinkevičienė, Dalia, „Sovietmečio istoriografija: užsienio autorių tyrinėjimai ir interpretacijos“, in: Lietuvos istorijos metraštis. 2003 metai, Vilnius, 2005, t. 2, p. 91–106.

Marcinkevičienė, Dalia (sud.), Prijaukintos kasdienybės. 1945–1970 metai. Bio­gra­ fi­niai Lietuvos moterų interviu, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2007.

Markwick, Roger, Rewriting History in Soviet Russia: The Politics of Revisionist Historiography, 1956–1974, Palgrave, 2001.

Matulis, Juozas, Mokslo populiarieji straipsniai. Publicistika, Vilnius: TEV, 1999, t. II. Mazour, Anatol, The Writing of History in the Soviet Union, Stanford: CA: Hoover Institution Press, 1971.

Merkys, Vytautas, Konstantinas Jablonskis, Kaunas: Šviesa, 1991.

Misiūnas, Romualdas; Taagepera, Reinas, Baltijos valstybės: priklausomybės metai 1940–1980, Vilnius: Mintis, 1992.

Nikžentaitis, Alvydas, „Istorijos mokslas“, in: Lietuvos humanitarinių ir socialinių mokslų plėtros problemos, Vilnius: LII leidykla, 2004, p. 141–147.

Norkus, Zenonas, Istorika. Istorinis įvadas, Vilnius: Taura, 1996.

Perks, Robert; Thomson, Alistair (ed.), The Oral History Reader, London and New York: Routledge, 2006.

Perry, Matt, Marxism and History, Palgrave Macmillan, 2002.

Pomorski, Jan, Historyk i metodologia, Lublin: Wydawnictwo UMCS, 1991.

Pšibilskis, Vygantas, „Vilniaus universitetas sovietmečiu“, in: Kultūros barai, 1994, Nr. 2, p. 72–77; Nr. 3, p. 66–68.

Putinaitė, Nerija, Šiaurės Atėnų tremtiniai, arba Lietuviškosios tapatybės paieškos ir Europos vizijos XX a., Vilnius: Aidai, 2004.

Putinaitė, Nerija, Nenutrūkusi styga: prisitaikymas ir pasipriešinimas sovietų Lietuvoje, Vilnius: Aidai, 2007.

Puzinavičius, Bronius, „Politinė raida Lietuvoje naujomis sovietinio režimo sąlygomis (1953–1956)“, in: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbai, 1996, Nr. 1, p. 115–133.

Ragauskas, Aivas, „Lietuvos istorijos mokslo sovietizacija 1940–1941 metais“, in: Lietuvos istorijos metraštis. 1994 metai, Vilnius, 1995, p. 94–109.

Ragauskas, Aivas, „Sovietinės Lietuvos ir išeivijos istorikų komunikacijos ypatybės (1944–1987)“, in: Semiotika, 1997, Nr. 4, p. 77–82.

Ragauskas, Aivas, „Lietuvos istorijos mokslo sovietizacija 1940–1941 metais“, in: Lietuvos istorijos metraštis. 1994 metai, Vilnius: LII leidykla, 1995, p. 94–109.

315

316

Literatūra Ragauskas, Aivas, „Apie istoriją sovietinėje Lietuvoje (1944–1990 m.). Žiups­ nelis istorinės publicistikos“, in: Nelė Asadauskienė (sud.), Istoriko atsakomybė: straipsnių rinkinys, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2002, p. 167–175.

Rigby, Stephen H., Marxism and History. A Critical Introduction, Manchester: Man­chester University Press, 1987.

Rimša, Edmundas (sud.), Konstantinas Jablonskis ir istorija, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2005.

Sabonis, Arvydas; Sabonis, Stasys (sud.), Rašytojas ir cenzūra: straipsnių ir dokumentų rinkinys, Vilnius: Vaga, 1992.

Selenis, Valdas, „Istorikui, teisininkui Pakarkliui – 100 metų“, in: Mokslo Lie­ tuva, 2002 m. lapkričio 21 – gruodžio 4 d., Nr. 20., p. 2–3. „Smogti ideologine kryptimi“, in: Švyturys, 1989, Nr. 21. p. 22–24; Nr. 22, p. 24–26.

Stašaitis, Stanislovas (sud.), Vilniaus pedagoginis universitetas: (1935–1995 metai), Vilnius: VPU, 1995.

Stobiecki, Rafał, Bolszewizm a historia. Próba rekonstrukcji bolszewickiej filozofii dziejów, Łódż: Wydawnictwo Uniwersytetu Łódzkiego, 1998.

Stobiecki, Rafał, Historia pod nadzorem: spory o nowy model historii w Polsce: II polowa lat czterdziestych – początek lat pięćdziesiątych, Łódź: Wydawnic­ two Uniwersytetu Łódzkiego, 1993.

Stobiecki, Rafał, Historiografia PRL: ani dobra, ani mądra, ani piękna… ale skomplikowana: studia i szkice, Warszawa: Wydawnictwo TRIO, 2007.

Streikus, Arūnas, „Politinės ir ekonominės raidos bruožai Lietuvoje 1953– 1955“, in: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbai, 1996, Nr. 2. p. 68–83.

Streikus, Arūnas, „Istorinės atminties sovietizavimo ypatybės Lietuvoje“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2005, Nr. 9, p. 370–373.

Streikus, Arūnas, „Sovietų režimo pastangos pakeisti Lietuvos gyventojų tautinį identitetą“, in: Genocidas ir rezistencija, 2007, Nr. 1, p. 7–30. Švedas, Aurimas, „Sovietmečio Lietuvos istorikų identiteto pavidalai: metaforos lygmuo“, in: Lietuvos katalikų mokslų akademijos metraštis, 2006, t. XXVII, p. 267–276. Švedas, Aurimas, „Naujo diskurso link per konjunktūrų barjerus. Apie Edvardo Gudavičiaus knygą „Lietuvos europėjimo keliais: Istorinės studijos“, in: Kul­ tū­ros barai, 2002, Nr. 10, p. 86–88.

Tidikis, Rimantas, Socialinių mokslų tyrimų metodologija, Vilnius: Lietuvos teisės universiteto Leidybos centras, 2003.

Tininis, Vytautas, „Dvasios pasipriešinimas (1944–1953)“, in: Pasaulis, 1991, Nr. 5, p. 32–39.

Tininis, Vytautas, Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai, Vilnius: Enciklopedija, 1994.

Literatūra Tininis, Vytautas, Sniečkus: 33 metai valdžioje: (Antano Sniečkaus biografinė apybraiža), Vilnius: LKA, 1995.

Truska, Liudas, Lietuva 1938–1953 metais, Kaunas: Šviesa, 1995.

Vilar, Pierre, „Histoire marxiste, histoire en construction“, in: Faire de l’histoire.

Nouveaux problèmes, Paris: Gallimard, 1974, t. I, p. 169–209.

Viliūnas, Giedrius (sud.), Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedra 1940–2000, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2002.

Voverienė, Ona (sud.), Lietuvos mokslinės mokyklos (1945–1990), Vilnius: UAB „Mokslo aidai“, 2002.

Walicki, Andrzej, Marksizmas ir šuolis į laisvės karalystę. Komunizmo utopijos istorija, Vilnius: Mintis, 2005.

Wierzbicki, Andrzej (red.), Klio Polska. Studia ir materiały z dziejów historiografii polskiej po II wojnie światowej, Warszawa: Wydawnictwo Neriton, 2004.

Zaborskaitė, Vanda, Tarp istorijos ir dabarties. Literatūra, atsiminimai, publicistika, Vilnius: Tyto alba, 2002.

Zalejko, Gwidon, Marksistowski paradygmat badań historycznych. Povojenna historiografia ZSRR o powstaniu kapitalizmu, Toruń: Wydawnictwo UMK, 1993.

Zinkevičius, Zigmas, Istorijos iškraipymai, Vilnius: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 2004. Афанасьев, Юрий (red.), Советская историография, Москва: Российский государственный гуманитарный университет, 1996. Блюм, Арлен, За кулисами «Министерства Правды»: Тайная история советской цензуры: 1917–1929, Санкт-Петербург: Академический проект, 1994. Блюм, Арлен, Советская цензура в эпоху тотального террора. 1929–1953, Санкт-Петербург: Академический проект, 2000. Бохеньский, Юзеф, Сто суеверий. Краткий философский словарь предрассудков, Москва: Прогресс, 1993. Гуревич, Арон, Исторический синтез и школа «Анналов», Москва: Индрик, 1993. Дементьев, Игорь (ред.), Историческая наука в XX веке. Историография истории нового и новейшего времени стран Европы и Америки, Москва: Простор, 2002. Зеленов, Михаил, Аппарат ЦК РКП (б) – ВКП (б), цензура и историческая наука в 1920-е годы, Нижний Новгород: Издательство ВВАГС, 2000. Лiнднэр, Райнер, Гiсторыкi i ўлада. Нацыятворчы процэс i гiсторычная палiтыка ў Беларусi XIX–XX ст. Мiнск: Неўсki прасцяг, 2003. Лiнднэр, Райнэр, „Беларускiя гiсторыкi пад Сталiным. Калектыўнабiяграфiчны нарыс нацыянальнай гiстарыяграфii (1870–1945)“, in: www.lingvo.minsk.by/​~bha/​05-02/LIND.htm.

317

318

Literatūra Партноў, Андрэй, „Саветызацыя гістарычнай навукі ў Украіне і Беларусі (некаторыя канцэптуальныя меркаванні)“, in: www.lingvo.minsk.by/​ ~bha/​07-2/​476-488.htm. Ритцер, Джордж, Современные социологические теории, Санкт-Петербург: Питер, 2002. Сидорова, Любовь, Оттепель в исторической науке: советская историо­ графия первого послесталинского десятилетия, Москва: Памятники исторической мысли, 1997. Фюре, Франсуа, Прошлое одной иллюзии, Москва: Ad Marginem, 1998.

sum­ mary

In Lithuanian tradition of history science the academic auto-reflection of the earlier researchers is still a rarity, while the phenomenon of Soviet Lithuanian historiography is still to be closely analysed.

Therefore, it was necessary for the historians’ establishment, which appeared in Lithuania after 1990 and the general public to examine texts by Soviet researchers in order to get a picture of the recent experience and the forms of the present it created. Attempts are made by the author of the book “Imprisoned within the Matrix: Soviet Lithuanian Historiography (1944–1985)” to discuss Soviet-time Lithuanian historiography from an axiological and phenomenological perspective employing the latest Western and post-Soviet research and information provided by numerous archival documents and oral history.

The book consists of five parts. Part one “The Rules of the Game in the Matrix: A Characteristics of Historiography” defines the place and role of history science in the Soviet state and society. The institutions, which formed official historic discourse of that time and ensured its vitality, are discussed, and the working methods, which allowed historians to simulate a reconstruction of Lithuania’s past, are described. A typology of the most important “mistakes” and “heresy” of a methodological and ideological character, which destroyed official discourse, is suggested.

Part two “Formation of Masks’” analyses the ideological-methodological tension and critical campaigns, which built up in the histo­ rians’ establishment between 1944 and 1956, presents the persons who caused it and discusses the causes, which conditioned the tension.

In part three “The Matrix Reloaded: The Development of Official Discourse” the post-Stalinist period between 1957 and 1985 and the process, which took place, are discussed in the same way.

Part four “Historical Syntheses: The Expression of the Simulation of Thinking and Search for Alternatives” analyses academic works of

320

Summary

Lithuanian history. Two elements of historical syntheses, those of time and space models, are given most attention. Besides these texts, which reflected Lithuania’s history and falsified it at the same time, few attempts were taken by historians to search for alternatives for official images of Lithuanian history.

In part five “The (R)Evolutions of the Matrix: Alternatives to Research into Feudalism” cases of creative application of the ideas of Carl Marx and Friedrich Engels in Soviet Lithuanian historiography are analysed.

These five steps – five parts of the book – recreate a collective picture of the historians’ establishment who worked under very complicated conditions.

Part One. Defining the role of history in the Soviet social and political structure it is necessary to distinguish clearly between history as academic research and history as an ideology. The latter had an exceptional status under the Soviets. The importance of historians was determined by their willingness to explain, develop and to illustrate on an empirical background the past and present of Lithuanian history formulated by the Party leaders.

In Soviet times, history’s main role was determined by a long-term and the present political situation. In the first case, history was employed to “solve” the secrets of the meaning, the development plan and the end of the world. In the second case, historical research was an instrument, which allowed them to “embellish” the present reality.

In order to carry out these tasks historians had to resort to the falsification of the time and space models of Lithuania’s history as well as the distortion of concrete past events. In the Soviet socio-political space, history as a sphere of research and function was often considered an unnecessary but unavoidable “addition” to the ideological tasks.

Under the Soviets, the conception of history as an “ideological weapon” determined the formation of a specific system of institutions, which created official discourse and maintained its vitality. The Central Committee of the Lithuanian Communist Party played a decisive role in the formation of this discourse. The Institute of the Party History and Party cells at the offices, which united historians, became the most important supporters of this institution. The Institute of History had the greatest influence and responsibility in terms of research. Most of the historians who produced the greatest quantity of “scientific output”

Summary

worked there. The Institute’s scholars were the main authors of academic publications on the history of the Lithuanian Soviet Socialist Republic. Their behaviour and texts caused almost all “ideological methodological” tension and critical campaigns of historians.

The permanent pressure, which the highest echelons of a totalitarian state power exerted on research and pedagogical institutions, determined the peculiarities of historians’ work. Working methods were looked upon as a class / party attitude towards a concrete historical personality, event or a process. This identified methodology with ideology and determined the following peculiarities of Soviettime historians: •• The concepts of “theory” and “methodology” did not describe certain scholarly solutions to reconstructing history, but an all-out use of ideological postulates under the universal “label of MarxismLeninism”.

•• The subordination of methodology to ideology led to the situation when Marxism was understood by Soviet historians as an unavoidable evil, but not as a theory, which could enrich knowledge.

•• The approach to Marxist theory as an unavoidable evil promoted “inner emigration” in Soviet Lithuanian historiography, which meant to “hide” oneself in research of the earliest possible history or to limit oneself to a narrow list of issues to be researched, which no threat of theoretical generalisation could reach.

•• In order to avoid ideology and censorship, historians constantly applied auto-censorship.

•• The Soviet authorities forcibly implemented the principles of planned and collective work trying to alleviate the activities of the censor which manifested by various stages and levels of editing and reviewing concrete scholarly text.

•• Because of the “monopoly of truth” which the Communist Party held and the activities of various control mechanisms official discourse was often formed not by correct scholarly polemics, but the struggle against definite “methodological and ideological mistakes.”

The mentioned peculiarities of Soviet Lithuanian historiography determined that historiography schools were not formed in the

321

322

Summary

historians’ establishment in Vilnius: they were only in their embryonic stage, which were hidden under the “masks” of unified thinking and speaking.

After the Party watchdogs had perceived “symptoms” of independent thinking in the writings of a concrete historian, which contradicted official discourse, repressive mechanisms were at work. When waves of criticism arose historians were most often accused of fawning over the West, objectivity, extolling the feudal past (idealising the past) and nationalism. The charges were rather abstract and their content could differ depending on the political situation. There was no clear system of indexes, which would enable one to say whether historic text was good or bad. Everything depended on the will and imagination of the Party bosses in Vilnius or Moscow.

Part Two. The greatest ideological tension and the worst criticism of historians arose at the time of the formation of official discourse (­1944–1956). It marked active efforts taken by the historians to oppose the compulsory implementation of the scholarly model, which had been tested in the USSR. The greatest opponent to the dissemination of official discourse (for which Juozas Žiugžda was responsible) was the stand taken by the representatives of the generation of the pre-war historians (Ignas Jonynas, Augustinas Janulaitis, Konstantinas Jablonskis), as well as the attitude taken by the “ideologically oriented people” (Povilas Pakarklis, Stasys Matulaitis), and the activities of the “stranger” in history science – the communist functionary Justas Paleckis.

A decisive factor in the formation of official discourse was the rejection of the empirical strategy of research into Lithuanian history suggested by Pakarklis (who headed the Institute of History from 1946 to 1948). It gave the chance for the development of an openly conformist policy in science formed by Žiugžda (director of the Institute from 1948 to 1970), as well as giving rise to a caricature-like picture of the past. Žiugžda was highly instrumental in opposing the second important historic discourse created by the texts by Jablonskis, Jonynas and Janulaitis.

Creating the image of Lithuanian historiography to meet the Communist Party political demands, Žiugžda spared no effort to achieve the following:

Summary

a) To highlight the process of the development of the productive forces and production relations in the history of Lithuania and to belittle the accents of statehood. b) To underline class struggle in all periods of Lithuanian history. c) To stress the negative role of Christianity as an ideological cover for the Eastern expansion of western feudal lords. d) To emphasise the importance of the Russian factor for Lithuanian history (employing positive factors of cultural cooperation between peoples, the “reactionary policy” of Lithuanian feudal lords in order to keep Russian lands in the structure of their state, and Lithuania’s incorporation into Imperial Russia at the end of the eighteenth century). e) To show the Unions between Lithuania and Poland as the outcome of the “conspiracy” of Lithuanian and Polish feudal lords. f) To strengthen the concept of the 1918 “proletarian revolution” in Lithuania.

Part Three. At the end of the 1950s, a comparative calm replaced the tension between the conflicting opinions, polemics and criticism of nonconformists from the highest Party platforms in public space.

The historians realised that it was impossible to change the “rules of the game” by open confrontation with the Central Committee of the Lithuanian Communist Party and those who implemented the Party policies. A Soviet version of Lithuania’s history was written and consolidated, “rebels” intimidated and silenced between 1944 and 1956, while from time to time recurring tension was caused only by the independent attitude taken by Juozas Jurginis and isolated instances of his provocative behaviour. Therefore, the year 1956 and the 20th congress of the Communist Party of the Soviet Union were for historians not so much the beginning of the Khrushchev Thaw but the formation of the status quo. The situation changed together with the system: as the general intellectual atmosphere was getting more relaxed historians either received or won increasingly more “freedom for manoeuvres.”

The dynamics of the most important events in 1956 linked directly to the historians (meetings at the Bureau of the Central Committee of Lithuanian Communist Party, at Vilnius University, the Institute of Party History, and the Academy of Sciences) reveal that the leaders

323

324

Summary

of the LCP impeded the development of history science by giving their unflagging support to Žiugžda. Scholars who tried to oppose him openly were consigned to the margins of bourgeois nationalism.

Part Four. Syntheses of Soviet Lithuania’s history fully demonstrate the peculiarities of official discourse of Lithuanian historiography.

Analysis of general images of Lithuania’s history in terms of the models of time and space demonstrated that the “façade” of a formative theory hid mechanical and ideological solutions, which were not based on factual material. In the Soviet division of history into periods accents placed on Lithuania’s statehood often were independent “foreign bodies” which were difficult to integrate into a picture of social economic processes. The spatial model of Lithuania’s history was distorted by the ideology of Russian chauvinism, removing Lithuanian or European elements. At the same time, the following happened: •• The importance of the Russian factor in all periods of Lithuania’s history was emphasised; •• The strengthening of the Polish and also Western factor in Lithuania’s history, as a result of the activities of the feudal lords as “actions against the interests of the people” was described; •• Lies were told about the consistent opposition of the Lithuanian people to the geopolitical aims first of the feudal and later bourgeois elite to gravitate to the West and permanent orientation towards the East; •• The selfish manipulations of the European elite in the formation of foreign policy of the Grand Duchy of Lithuania, as well as interwar Lithuania were described; •• A pro-Russian attitude towards the confrontation between the Grand Duchy of Lithuania and Russia because of geopolitically important spaces was imposed.

The role of Lithuania as a historic subject or typological closeness to Western civilisation was postulated only when socio-cultural phenomena and processes were investigated.

The changes that took place in Lithuanian historiography under the Soviets (the process of the spread of “heresies” and the appearance of the “erosions” in the unified discourse) were reflected in the syntheses of that time rather scantily. Despite that, some individuals managed

Summary

to introduce alternatives. Jurginis was the first to offer an alternative to the model of Soviet division into periods consolidated in official discourse in the article, which was written in 1950 and in the textbook “History of the Lithuanian Soviet Socialist Republic” in 1957. His attempt to give more importance to the factor of statehood as decisive in Lithuania’s history was obviously linked to the works of pre-war historians. Jurgini’s model was unequivocally rejected. The second attempt to disregard the rules of the social economical formation can be seen in the model of Lithuanian cultural periods constructed by historians, which was applied in the synthesis “Features of the History of Lithuanian Culture” published in 1981. Here the picture of the spread of Baroque in the early seventeenth–the first quarter of the eighteenth century created by Ingė Lukšaitė was important.

Part Five. The “splitting” of Lithuanian official historiography during Soviet times or efforts to apply Marxist theory in a creative way, first of all, can be found in the research into feudal relations. There the idea that Lithuania, in terms of the socioeconomic processes, was closer to Western Europe than to Russia was subtly expressed. Those attempts were few as the absolute majority of historians identified Marxism with its Soviet caricature-style version. Those historians who chose to apply Marxist theory in a creative way risked as much as those who chose “inner emigration.” Such relationship with Marxism provoked the scepticism of colleagues who were faithful to the methodology of historism and pre-war Lithuanian ideology. It also was criticised by Soviet-type Marxists. In research into the period of feudalism, isolated efforts were taken by Jurginis and Edvardas Gudavičius to oppose official schemes. In this respect Jurginis’ work “The Establishment of Serfdom in Lithuania” which was published in 1962 and four research papers by Gudavičius published between 1979 and 1983 were important.

In these texts the virtuoso abilities to apply Marxist theory are clearly seen, which let the historians adjust the “Lenin-Stalin type” postulates about the place of Lithuania between Russia and the West.

325

ro­ dyk­lė

Abramauskas, Stasys, 291, 300 Abramavičius, Girša, 71 Adomavičiūtė, Stefa, 236, 301 Adomonienė, Ona, 225, 300 Afanasjevas, Jurijus, žr. Афанасьев, Юрий Alekna, Viktoras, 224, 311 Aleksandras, 284 Aleksandravičius, Egidijus, 20–21, 48, 55, 229, 243, 245, 252, 311 Algirdas, 285 Ališauskas, Vytautas, 11 Andrejevas, A., 139 Aničas, Jonas, 46, 127 Anušauskas, Arvydas, 229, 246, 262, 271, 273, 311 Apanavičius, Martynas, 126 Arlauskas, Pranas, 127 Artobolevskis, Ivanas, 252 Asadauskienė, Nelė, 229, 312, 316 Atamukas, Solomonas, 40, 46, 238, 242, 244, 300 Avižonis, Konstantinas, 291 Bachtinas, Michailas, 223 Bagdanavičius, Vytautas, 228, 300 Bagušauskas, Juozapas Romualdas, 233, 271, 275, 298 Bairašauskaitė, Tamara, 11 Balčikonis, Juozas, 246 Baldžius, Juozas, 93 Banionienė, Rita, 118 Barėnas, Kazimieras, 288, 300

Baron, Samuel I., 230, 311 Bartininkas, Mindaugas, 127 Basanavičius, Jonas, 68, 7­ 0–71, ­98–99, 151, 246, 249–250, ­260–261, 307–308 Batūra, Romualdas, 120 Baudrillard’as, Jeanas, 224–225, 311 Becher, Ursula, 295, 313 Bendžius, Andrius, 120, 156, 240, 253, 293, 300 Bergas, Viktoras, 147 Berlinskienė, Aleksandra, 281–282, 300 Bernotaitė, A., 130 Bieliauskas, Feliksas, 101, 261 Biliūnienė-Matjošaitienė, Julija, 234, 241, 258, 299 Bocheński, Józef Maria, 222–223, 311 Bois, Guy, 222, 311 Brazauskas, Algirdas, 59 Brežgo, Boleslavs, 160 Briggs, Charles, 233, 311 Bromlėjus, Julijanas, 194 Brunonas, šv., 283 Bučas, Jonas, 83 Budrys, Dzidas, 109, 135, 216, 270, 300 Bulavas, Juozas, 103, 106–108, 110, 164, 234, 259, 263–264, 290, 299–300 Bumblauskas, Alfredas, 11, 20–21, 23, 55, 111, 122, 129–130, 190–191, 197, 199, 202, 221, 228–231, 242,

328

Ro­dyk­lė 245, 248, 265–266, 268, 276, 288, 290–293, 295, 301, 311–315 Burokevičius, Mykolas, 59, 224, 236, 247, 273, 301, 305 Butėnienė, Eugenija, 130 Butkevičius, Izidorius, 131, 145, ­147–149, 246, 274, 301 Butkus, Giedrius, 126, 144

Dundulis, Bronius, 54, 87, 228, 234, 241, 256, 280, 299, 301 Dzeržinskis, Feliksas, 70, 184

Cesevičius, Domas, 68 Chienas, Menašas, 40 Christophe, Barbara, 225, 312 Chruščiovas, Nikita, 102, 246, 264 Ciceronas, Markas Tulijus, 83, 254

Faturova, Liudmila, 227, 305 Felluga, Dino, 9 Ferro, Markas, 10 Fiodorovas, B., 162 Foucault, Michelis, 221, 312 Furet, François, 34, 236, 318

Čeboksarovas, Nikolajus, 160, 251 Čekys, Jonas, 143, 234, 272–273, 299 Čepaitienė, Rasa, 11, 21, 230, 312 Čepas, Ričardas, 120, 126, 233, 266, 298 Čepko, Valentina, 162 Čerepninas, Levas, 160, 209, 251 Česnavičius, Vytautas, 156 Dabulevičius, Petras, 274, 301 Daniliauskas, Antanas, 148 Daščioras, Balys, 120–121 Daujotytė-Pakerienė, Viktorija, 47, 242 Daunys, Vaidotas, 281, 299 Dirgėla, Petras, 281, 299 Dirvelė, Eugenijus, 238 Dybenka, Nikolajus, 37 Dobbas, Maurice’as, 222 Dobrovolskas, Jonas, 119–120, 126, 129, 163, 225, 268, 280, 301 Dogelis, Motiejus, 182, 286 Donelaitis, Kristijonas, 90, 257 Dorošenko, Vasilijus, 160 Driukas, A., 72 Dundulienė, Pranė, 121–122, 266, 301

Eidintas, Alfonsas, 234, 244, 299 Engelsas, Friedrichas, 12, 15, 17, 119, 180, 190, 198, 200, 202, 291, 294, 320

Gabrieljanas, Henrikas, 277 Gaigalaitė, Aldona, 20–21, 55, 69, 122, 126, 144, 147, 224, 226–227, 229, 234, 239–241, 244–246, 2­ 49–250, 266, 274, 281–283, 299–301, 308, 312 Gaižutis, Algirdas, 125, 229, 240, 312 Galvydis, Juozas, 54, 87 Gečas, Steponas, 230, 238, 312 Geda, Sigitas, 281, 299 Gediminas, 280 Gedvilas, Mečislovas, 100, 136, 260–261 Geniušas, Rimas, 265 Gentvila-Bičkauskas, Leonas, 81, 128, 137, 268 Genzelis, Bronislavas, 129, 157, ­232–233, 265, 268, 276, 298, 312 Gieda, Aurelijus, 221, 312 Girdzijauskas, Vytautas, 246 Girdzijauskienė, Paulina, 151 Glebavičius, Gintautas, 120 Gobis, Vladas, 239, 300 Gorbačiovas, Michailas, 17 Górny, Maciej, 231, 312

329

Ro­dyk­lė Gorodeckas, Eugenijus, 117, 205 Grabski, Andrzej F., 15, 23, 34, 47, 223, 231, 236, 242, 312 Grakovskienė, L., 270 Grekovas, Borisas, 201, 206, 209 Grigonis, Jonas, 156 Griškevičius, Petras, 152 Griškūnaitė, Emilija, 151, 226–227, 308 Grunskis, Eugenijus, 127, 241, 313 Gudavičius, Edvardas, 35, 47, 51, ­55–56, 61, 76, 119, 122, 125, 142, 197, 201, 204–212, 219, 224, 231–233, 237, 241–243, 245–247, 252, 256, 265–267, 269, 273, 290, 292–295, 298, 301–302, 311–313, 315–316, 325 Gunda, Béla, 194 Gurevičius, Aronas, žr. Гуревич, Арон Gustaitė, Genovaitė, 288, 302 Heer, Nancy Whittier, 230, 311, 314 Hillas, Christopheris, 222 Hiltonas, Rodney, 222 Hobsbawmas, Ericas, 222 Ivanas III, 85 Ivanauskas, Tadas, 246 Ivanovas, Aleksandras, 22, 231, 314 Ivaškevičius, Adolfas, 225, 302 Ivinskis, Zenonas, 20–21, 23, 157, 168, 221, 228, 256–257, 276, 279, 291, 302, 311 Jablonskis, Konstantinas, 54–55, 66, 81, 83, 85–89, 93, 102, 109, 132, 158–160, 217, 224, 245, 251–257, 269, 276, 291, 302, 304, 315–316, 322 Jacunskis, Viktoras, 160, 251

Jäger, Friedrich, 222, 314 Jakaitienė, Julija, 234, 260, 299 Jakštas, Juozas, 228, 302 Janulaitis, Augustinas, 66, 81–82, 85, 89, 93, 102, 217, 240–241, 254, 256, 314, 322 Janulevičius, Linas, 121 Jarmalavičius, Juozas, 227, 247, 302 Jasas, Rimantas, 270 Jefremenka, Aleksandras, 53, 126–127 Jegelevičius, Sigitas, 11, 38, 41–42, 120, 124, 233, 238–239, 267, 298, 309 Jogaila, 284 Jonynas, Ignas, 25, 54–55, 66, 80–81, 83–86, 89, 102, 159, 217, 240, 245, 252–254, 256, 297, 303, 322 Jučas, Mečislovas, 34, 43, 53–55, 77, 89–90, 128, 143, 150, 152, 155, 167, 190, 200, 203, 205, 226–227, ­233–234, 237, 239, 242, 244–245, 250, 252, 2­ 54–257, 267–269, 273, 275–276, 282, 287, 2­ 91–292, ­298–299, 303, 306, 309 Jungas, Carlas, 9 Juodeika, Vladas, 222, 314 Juozaitis, Arvydas, 234, 264, 300 Jurginienė, Dalia, 248, 272–273, 298 Jurginis, Julius, 142–143, 233, 248, ­272–273, 298, 309 Jurginis, Juozas, 19, 25, 32, 34, 38, 41, 43, 51, 54–55, 57–58, 73–74, 86, 88, 95, 102, 105–109, 116–117, 122–143, 146, 152, 157, 164, 169, 175–176, 181–194, 197–208, 217–219, 224, 226–228, 231, 233, 235, 238–239, 242, 244–245, 248–249, 251, 253, 260, 266, 268–273, 2­ 76–277, ­281–282, 285–292, 297, 300, 303– 304, 309, 313, 323, 325 Jurjevas, Michailas, 10

330

Ro­dyk­lė Kafka, Franzas, 62 Kairiūkštis, Vytautas, 246 Kaye, Harvey J., 222, 314 Kalanta, Romas, 143 Kanopkienė, Lina, 225, 304 Kapica, Piotras, 246 Kapsukas, Vincas, 42 Kardelis, Naglis, 52, 244, 314 Kasperavičius, Algis, 266, 314 Kastanauskaitė, Nina, 236 Kašauskienė, Bronislava, 269 Kašauskienė, Vanda, 21, 39, 229, 233, 238, 270–271, 298, 314 Katilius, Algimantas, 11 Kazimieras IV Jogailaitis, 281–282 Kazlauskas, Antanas, 234, 264, 299 Kęstutis, 35 Kiaupa, Zigmantas, 117, 205 Kilikevičienė, Giedrė, 126 Kiuberis, Paulius, 156 Kleinas, S., 126 Kołakowski, Leszek, 222, 314 Komodaitė, Judita, 159, 238 Kondakovas, Piotras, 248 Kondratas, Zigmas, 137, 271, 305 Koniuchovas, Grigorijus, 78, 107, 125, 249, 251, 277, 308 Konradas, Nikolajus, 191 Kopyskis, Zinovijus, 160, 162 Korneičikas, E., 160, 162–163, 277 Korpačiovas, J., 160, 163 Korsakas, Kostas, 65, 67, 75, 93, 159, 235, 251, 276, 300 Korsakienė, Halina, 234, 251, 299 Kosman, Marceli, 288, 305 Kraniauskas, Liutauras, 243, 314 Krapauskas, Virgil, 230, 314 Krasnovas, Aleksandras, 281, 299 Krikštopaitis, Algimantas, 241 Krutulytė, Regina, 120 Kubilius, Jonas, 156, 234, 239, 299

Kubilius, Vytautas, 53, 244, 299 Kudirka, Vincas, 68, 98–99, 261 Kuhnas, Thomasas S., 24, 123, 221, 266, 314 Kula, Witold, 223, 242 Kulakauskas, Antanas, 11, 20–21, 47, 55, 121, 229, 232–233, 242, 245, 298, 311 Kulikauskas, Pranas, 43, 86, 120, 122, 130–131, 162–163, 168, 234, 266, 279, 300 Kuolelis, Juozas, 40 Kuolys, Darius, 237 Kutorgienė, Zoja, 86, 107 Kuzmaitė, Jūratė, 205 Kuzmickas, Bronius, 288, 305 Kvieskienė, Giedrė, 244, 299 Lasinskas, Povilas, 253, 314 Lašas, Vladas, 246 Laurinaitis, Stasys, 227, 247, 305 Laurinčiukas, Albertas, 40 Lazutka, Stanislovas, 51, 56, 120, 171, 233, 298 Lebedys, Jurgis, 246 Leimontienė, Irena, 138 Lempertas, Izraelis, 120, 266, 306 Leninas, Vladimiras, 48, 220, 272, ­278–279, 325 Leonovas, A., 68, 250 Lesčius, Vytautas, 121, 156 Levitacas, Faivas, 83–84 Liaudis, Kazimieras, 248 Liekis, Šarūnas, 11 Lindneris, Raineris, žr. Лiнднэр, Райнер Liobytė, Aldona, 265 Lisenkaitė, Liudvika Slavomira, 234, 280, 300 Liščinskis, Kazimieras, 288, 304 Lotmanas, Jurijus, 223

331

Ro­dyk­lė Łowmiańskis, Henrykas, 132, 252, 313 Luchtanas, Aleksiejus, 120 Lukoševičius, Jonas, 45 Lukšaitė, Ingė, 117, 149, 188–194, 205, 218, 225, 233, 241, 275, 287, 289, 298, 304, 314, 325 Lukšienė, Meilė, 234, 241, 258, 299 Macevičius, Jonas, 103–105, 107, 132–133, 164, 236, 263, 305 Macijauskas, Jonas, 45, 102, 262 Mačiuika, Benediktas, 228, 305 Maksimaitienė, Ona, 126, 288, 305 Maksimeika, Nikolajus, 207 Maldonis, Alfonsas, 61, 247 Maliukevičius, Rokas, 142 Manusadžianas, Paulius, 292, 315 Marcinkevičienė, Dalia, 230, 235, 315 Marcinkevičius, Justinas, 133, 248 Mardosa, Jonas, 242 Markwick, Roger, 22, 230, 315 Martinaitis, Marcelijus, 192, ­288–289, 305 Marxas (Marksas), Karlas, 12, 15, 17, 48, 119, 199–200, 222, 255, 290, 294, 320 Matulaitis, Stasys, 66–68, 85, 90, 93–97, 102–103, 106–108, 117, 217, 233, 248, 255, 258–259, 297, 322 Matulevičius, Algimantas, 226, 303 Matulis, Juozas, 32–33, 39, 45, 82, 91, 94–95, 109–110, 115, 136, 226, 234, 238–239, 243–244, 258, 266, 270, 300–301, 303, 315 Mazour, Anatol, 230, 315 Merkys, Vytautas, 34, 49, 51, 54–55, 68, 79, 89–90, 118, 121, 123, 127–128, 135, 145, 150, 165, 167, 176, 225–229, 233, 241–245, 250, 252–253, 255–257, 261, 266, 268, 270, 275, 281–282, 291, 298–299, 303–305, 309, 315

Meškauskas, Eugenijus, 65, 103–106, 164, 263, 290 Meškauskienė, Michalina, 100 Mickevičius, Juozas, 104–105, 263 Miežanec, Dana Marija, 121 Milius, Vaclovas, 37, 67, 146–147, 167–168, 233, 241, 248, 269, 274, 279, 298 Mindaugas, 133, 159, 202, 204, 248, 292, 313 Mironas, Ričardas, 256, 305 Misiūnas, Romualdas, 229, 315 Mitaitė, Donata, 234, 264, 299 Mizara, Rojus, 137, 271, 305 Mykolaitis-Putinas, Vincas, 109, 234, 264, 299 Morkūnas, Vitalis, 146, 148, 242 Mulevičius, Leonas, 37, 118, 126, 150, 226, 242, 267, 303, 309 Naujikas, Vidas, 11, 309 Navickas, Konstantinas, 103, 151, 244, 263, 283, 305–306 Nečkina, Milica, 162 Neupokojevas, Valentinas, 85 Nikžentaitis, Alvydas, 11, 55, ­245–246, 315 Niunka, Vladas, 71, 98–101, 105–106, 142, 146, 260–261, 306 Noreikienė, Sigita, 118, 123, 226, 234, 244, 261, 280, 300, 303 Norkus, Zenonas, 11, 290, 315 Novoselcevas, Anatolijus, 209 Ochmański, Jerzy, 200, 291–292, 306 Orda, Jerzy, 276 Ozolas, Romualdas, 232–233, 298 Pakarklis, Povilas, 25, 66, 74, 8­ 9–94, 102–103, 167, 217, 236, 243, ­257–258, 297, 306, 316, 322

332

Ro­dyk­lė Paleckis, Justas Vincas, 39, 45, 59, 66, 71, 91, 97–103, 137, 217, 234–235, 241, 244, 250, 260–262, 299–300, 306, 309, 322 Paleckytė, Gerūta, 234, 244, 261, 300 Partnojus, Andrejus, žr. Партноў, Андрэй Pašuta, Vladimiras, 77, 86, 139, 200–201, 206–210, 252, 291–292, 306, 309 Pavlovskis, Jevgenijus, 252 Perks, Robert, 235, 315 Perry, Matt, 222, 315 Peskovskis, A., 139 Petrauskas, Rimvydas, 231, 242, 290, 292, 311, 315 Petrika, Antanas, 291, 306 Petrulis, K., 86 Pičeta, Vladimiras, 206 Pikčilingis, Juozas, 156 Pilkauskas, Zenonas, 281–282, 300, 303 Pimenovas, Vladimiras, 242 Piročkinas, Arnoldas, 267 Platonas, 9 Plečkaitis, Romanas, 232–233, 298 Pocius, Algirdas, 281, 299 Pokrovskis, Michailas, 104 Polikarpovas, Vladimiras, žr. Поликарпов, Владимир Pomorskis, Janas, 204, 222, 293, 315 Portelli, Alessandro, 235 Povilionis, Salezijus, 156 Požėla, Juras, 33 Pranskus, Bronius, 160 Pretorijus, Motiejus, 90 Pšibilskis, Bronius, 258, 306 Pšibilskis, Vygantas, 229, 315 Pupeikis, Stasys, 71 Purėnas, Antanas, 246 Putinaitė, Nerija, 21, 230, 315 Puzinavičius, Bronius, 229, 315

Ragaišienė, Vanda, 274 Ragauskas, Aivas, 20–21, 225, ­228–229, 315–316 Raguotis, Antanas, 64, 247–248 Rakūnas, Algirdas, 71, 127, 268, 280, 301 Ranke, Leopoldas von, 38, 53 Raudeliūnienė, Genovaitė, 118 Rekešius, Jonas, 101, 127 Renčenauskaitė, I., 251 Rigby, Stephen H., 222, 316 Rimkūnas, A., 247, 306 Rimkus, Antanas, 142 Rimša, Edmundas, 117, 291, 316 Rinčenas, B., 44 Ritzeris, Georgas, žr. Ритцер, Джордж Rodinas, Michailas, 104 Rudis, Gediminas, 118 Ruokis, Viktoras, 246 Rüsenas, Jörnas, 23–24, 221–222, 295, 313–314 Sabonis, Arvydas, 234, 243, 316 Sabonis, Stasys, 234, 243, 316 Sakalauskas, Tomas, 293, 295, 312 Savukynas, Bronys, 34, 68, 233, 237, 241, 248, 251, 257, 298 Selenis, Valdas, 257, 316 Serczykas, Władysławas, 223, 242 Sideravičius, Kazys, 108 Sidorova, Liubovė, žr. Сидорова, Любовь Slaviūnas, Zenonas, 50 Sliesoriūnas, Feliksas, 126, 188 Smetona, Antanas, 67–68, 83, 94 Smotrickis, Meletijus, 181 Sniečkus, Antanas, 35–36, 39, 70–71, 73, 81–82, 84, 91, 96, 98–101, 105, 1­ 09–110, 114–116, 134, 137, 139, 1­ 43–147, 157, 160, 168, 196,

333

Ro­dyk­lė 229, 233, 248, 254–255, 257, 260, 262, ­264–265, 271, 273–274, 290, 297, 317 Stalinas, Josifas, 10, 86, 97–98, 103, 142, 158, 230–231, 236, 311, 325 Staliūnas, Darius, 11 Stašaitis, Stanislovas, 229, 239–240, 316 Steponas Batoras, 228, 285 Stobiecki, Rafał, 15, 23, 155, 223, 231, 236, 275–276, 316 Stražas, Abelis, 126–127 Streikus, Arūnas, 229–230, 233, 238, 271, 275, 298, 316 Surblys, Konstantinas, 283, 306 Sventickas, Valentinas, 264 Sverdlovas, V. D., 119–120 Šabajevaitė, Lidija, 228, 306 Šadžius, Henrikas, 101, 123, 126, 146, 226–228, 244, 251, 303, 306, 308–309 Šapoka, Adolfas, 156–157, 164, 184, 187, 271, 304 Šarmaitis, Romas, 37, 40–41, 46, 60, 99–100, 104–106, 121, 125, 133, 139, 141–142, 148, 169, 190, 233, 238, 247, 252, 263, 271, 297, 306 Ščensnovičius, M., 275 Ščerbakovas, Dmitrijus, 252 Šeinius, Ignas, 140 Šepetys, Lionginas, 116, 129, 134, ­233–234, 247, 266, 268, 298, 300 Šepetys, Nerijus, 11, 229, 231, 266, 268, 290, 312, 314 Ševelovičiūtė, P., 239 Šidlauskas, Algirdas, 55, 68, 120, 127, 228, 233, 245, 248, 267–269, 288, 298, 304, 306 Šimkus, Jonas, 260 Šiškienė, Aldona, 269

Šlekaitytė, 78 Šmitas, 151 Štaras, Povilas, 105 Šugurovas, Viktoras, 156 Šumauskas, Motiejus, 39, 140–143, 152, 273, 306 Švedas, Aurimas, 221, 225, 233, 236–237, 239, 242–243, 245–248, 251–252, 255–257, 266–267, 273, 275–276, 292, 294, 298–299, 312, 316 Taagepera, Reinas, 229, 315 Tamošiūnas, Mindaugas, 45, ­120–121, 266, 306 Tarvydas, Stanislovas, 30, 235 Taurinskas, Vladas, 254 Terentjeva, Liudmila, 76, 160, 251 Thomson, Alistair, 235, 315 Tichomirovas, Michailas, 160, 251, 268, 309 Tidikis, Rimantas, 233, 316 Tininis, Vytautas, 229, 233, 248–250, 253, 256, 260, 265, 298, 316–317 Tyla, Antanas, 34, 37, 55, 117, 126, 145, 147, 149–152, 169, 205, 233, 242, 267, 274–275, 288, 298, 303, 306, 309, 314 Topolski, Jerzy, 223, 242 Tornau, Jurgis, 104, 263 Trumpa, Vincas, 55, 189, 228, 245, 255, 288, 307 Ulčinaitė, Eugenija, 288, 307 Urbanavičius, Vytautas, 123 Ustiugovas, Nikolajus, 160, 251 Vaineikytė, Liuda, 66 Vainoras, Kazimieras, 37, 309 Vaitiekus Adalbertas, vyskupas, 283 Vaitiekus, Severinas, 242

334

Ro­dyk­lė Vaitkevičius, Bronius, 41, 44, 53–54, 101, 123, 142, 146–147, 151, 164– 165, ­170–171, 188, 190, 224–226, 237–239, 274, 278–281, 286–287, 307–308 Vaitkūnas, Algirdas, 52, 54–55, 87, 121, 233, 244–245, 298, 309 Vaitkus, Juozas, 171 Valikonytė, Irena, 48, 56, 61, 120, 233, 242, 246–247, 299 Varakauskas, Rokas, 268 Varašinskas, Kazys, 141 Vasiliauskas, Zenonas, 118 Vasiliauskienė, Aldona, 120 Vėbra, Rimantas, 60, 116 Venclova, Antanas, 66 Vidmantas, Edvardas, 118 Vijūkas-Kojelavičius, Albertas, 191–192 Vilar, Pierre, 222, 317 Viliūnas, Giedrius, 229, 240, 242, 317 Visockis, Albinas, 53 Vykintas, Stepas, 249, 307 Vymerytė, Margarita, 86 Vyšniauskaitė, Angelė, 78, 124, 131, 233, 241, 267, 299, 309 Vytautas Didysis, 35, 276, 284, 302, 314 Vladimirovas, Levas, 71 Volkaitė-Kulikauskienė, Regina, 159, 190 Volkovas, A., 68 Voverienė, Ona, 244, 317 Wachowski, Andy, 9–10 Wachowski, Larry, 9–10 Walicki, Andrzej, 222, 317 Wierzbicki, Andrzej, 223, 231, 317 Wisner, Henryk, 288, 307 Zaborskaitė, Vanda, 59, 67, 190, 233, 247–248, 251, 266, 299, 317

Zalejko, Gwidon, 23–25, 36, 155, 223, 231–232, 237, 244, 275, 317 Zelenovas, Michailas, žr. Зеленов, Михаил Zemlickas, Gediminas, 250, 261, 299 Zimanas, Genrikas, 40, 43, 91, 119, 121 Zinkevičius, Zigmas, 224, 317 Zinkus, Jonas, 105 Zutis, Janis, 160 Žepkaitė, Regina, 118, 126, 235, 244, 246, 283, 300–301, 306–307 Žilėnas, Vincas, 78 Žiugžda, Juozas, 25, 34, 41, 43, 50, 65–78, 81, 83–86, 90–97, 99, 101, 105–111, 117, 124, 127, 129, 134, 136–137, 144, 154, 157, 159–161, 165, 167–168, 173, 177, 181, 184–185, 217, 224, 226, 235, 237–238, 240, 244, 248–253, 257–259, 264, 270–271, 274–275, 277–279, 283–285, 287, 297, 305–308, 322, 324 Žiugžda, Robertas, 87, 116, 121, 171, 240 Žygimantas Kęstutaitis, 281 Žostautaitė, Petronėlė, 118, 126, 227, 274 Žukas, Saulius, 281, 299 Žukas, Vladas, 235, 255, 300 Žukovas, Jevgenijus, 287 Žvirgždas, Stanislovas, 228, 312 Афанасьев, Юрий, 22, 31–32, 36, 222, 230, 235, 237–238, 243, 308, 317 Блюм, Арлен, 243, 317 Бохеньский, Юзеф, žr. Bocheński, Józef Maria

335

Ro­dyk­lė Вайткевичюс, Бронюс, žr. Vaitkevičius, Bronius Гайгалайте, Алдона, žr. Gaigalaitė, Aldona Гришкунайте, Эмилия, žr. Griškūnaitė, Emilija Гуревич, Арон, 15, 48, 223, 235, 243, 300, 317 Дементьев, Игорь, 224, 317 Жостаутайте, Петронеле, žr. Žostautaitė, Petronėlė Жюгжда, Иозас, žr. Žiugžda, Juozas Зеленов, Михаил, 22, 230, 243, 317 Иллерицкая, Наталия, 243 Кахк, Юхан, 226, 308 Конюхов, Григорий, žr. Koniuchovas, Grigorijus Копанев, Александр, 292, 308 Лiнднэр, Райнер, 22, 231, 317 Маркс, Карл žr. Marxas (Marksas), Karlas Меркис, Витаутас, žr. Merkys, Vytautas Милица, Нечкина, 226, 309 Мулявичюс, Леонас, žr. Mulevičius, Leonas Носов, Николай, 292, 308 Палецкис, Юстас, žr. Paleckis, Justas Vincas Партноў, Андрэй, 22, 231, 318

Пашуто, Владимир, žr. Pašuta, Vladimiras Поликарпов, Владимир, 237 Ритцер, Джордж, 222, 318 Сидорова, Любовь, 22, 230, 246, ­262–263, 318 Тила, Антанас, žr. Tyla, Antanas Тихвинский, Сергей, 226, 308 Тихомиров, Михаил, žr. Tichomirovas, Michailas Фюре, Франсуа, žr. Furet, François Шаджюс, Генрикас, žr. Šadžius, Henrikas Штейнберг, Валентин, 226, 308 Энгельс, Фридрих, žr. Engelsas, Friedrichas Юргинис, Юозас, žr. Jurginis, Juozas Ючас, Мечисловас, žr. Jučas, Mečislovas

Išleido leidykla „Aidai“, Bazilijonų g. 3, LT-01304 Vilnius Spausdino „Petro ofsetas“, Žalgirio g. 90, LT-09303 Vilnius Tiražas 800 egz.

Sovietmečio istorija – netolima, bet prieštaringa, kupina neatsakytų klausimų, kelianti daug aistrų.

Knygos autorius Aurimas Švedas nepabūgo šių iššūkių ir ėmėsi analizuoti istorijos mokslo bei praeities tyrinėtojų situaciją 1944–1985 m., keldamas klausimus, kaip veikė istorinę realybę simuliuojančios Matricos mechanizmai, kokius Lietuvos praeities siužetus ir laikotarpius pastarųjų veikla išdarkė labiausiai, kas iš istorikų ideologinio preso smūgių akivaizdoje palūžo, o kas išdrįso nemeluoti.

Knygoje sukurtą pasakojimą apie istoriją ir istorikus Matricos nelaisvėje iliustruoja gausi vaizdinė medžiaga, kuri tinka „kinematografinei“ teksto koncepcijai – per šiurpią cyberpunk stiliaus ateities distopiją kuriančių filmų trilogijos prizmę pažvelgti į kartais ne mažiau tamsią ir kupiną paslapčių praeitį.

Ar mes pasiruošę su šia knyga leistis kelionėn į realybės dykumą?

ISBN 978-9955-656-68-5