Vieną rytą su senele vaikščiojau po mišką. Buvo taip gražu ir ramu. Tebuvau ketverių, dar visai mažytė. Staiga pamačiau kažką labai keista – kelią kirto tiesi linija. Man pasidarė taip smalsu, kad pribėgau pažiūrėti; norėjau ją paliesti. Tada senelė suriko – labai garsiai. Puikiai tai prisimenu. Ten buvo didžiulė gyvatė. Pirmą kartą gyvenime iš tikrųjų pajutau baimę – tik nesupratau, ko turėčiau bijoti. Tiesą sakant, mane išgąsdino senelės balsas. O gyvatė skubiai nušliaužė šalin. Neįtikėtina, kai pagalvoji, kad baimę mums įdiegia tėvai ir aplinkiniai. Iš pradžių būname tokie nekalti; nenutuokiame,
Aš Belgrade, 1951 m.
kad bijoti reikia.
23