11
Violeta L aužony tė
Ką apie jį kalba kiti? Eseistė G. Radvilavičiūtė neatsidžiaugia, kad nėra A. Andriuške vičius, nes tada turėtų galvoti „apie tris esminius dalykus – vienatvę, anapusybę ir mirtį“613.
Filosofė A. Žukauskaitė lengviau atsikvepia, nes A. Andriuškevičių galima skaityti „džiaugsmingai“, „lengvai ir saldžiai“861. 3
Be pavadinimo
*
Kas jis? Trumpai tariant – grandas, detaliau – poetas, eseistas, dailės kritikas, charizmatiškas dėstytojas. Pirmasis dailės kritikas, 2007 m. įvertin tas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija „už įtaigią meno kritiką, kūrybingą lietuvių dailėtyros diskurso formavimą“.
Tekstilininkė V. Laužonytė savo darbus skyrė tiems autoriams – A. Andriuškevičiui, D. Kalinauskaitei , G. Radvilavičiūtei , V. Šymborskai , kurie praturtina gyvenimą, o kartais net padeda išgyventi – kai Lietuvoje beveik neišaušta diena, nėra saulės ir pusę ketvirtos po pietų jau tamsu kaip naktį. Tada ji gali skaityti – tekstą mato spalvomis, o pasirinktų autorių koloritas tobulas.
*
4
J. Žvinklytė mėgsta poeziją, rašytojus, geras knygas ir skaitymą. Savo darbą paskyrė A. Andriuškevičiui, nes jis buvo vienas iš įdomiausių Vilniaus dailės akademijos dėstytojų. Jurgitai imponavo jo asmenybė, pasaulėžiūra ir, be abejo, subtilūs eilėraščiai.
O sau? „Dailės kritikas A. A. galvoja, kad tikrasis A. A. vis dėlto yra poetas.“ 253 Kas pas ką? Pas A. Andriuškevičių eilėraštis ar esė turi ateiti, o pas kritikos tekstą gali nueiti pats. Kokia poezija? Minimalistinė, juntama Rytų estetinės ir poetinės mokyklos įtaka, svarbus žmogaus ir gamtos santykis. Ryškus menotyrininko patirties punktyras – neužmirštamos spalvos, dailininkai ir paveikslų motyvai. Kokia dailės kritika? Anot filosofo G. Mažeikio, kartu su Nepriklausomybe įgavo naują kokybę. A. Andriuškevičiaus vystomą dailės kritiką jis vadina „kon ceptualia poetika, subtiliu juoku ir nenutrūkstamai plėtojama dia logine erdve“, o jį patį – „naujosios menotyros bangos Lietuvoje patriarchu“461. Čia vengiama šablonų, žvilgsnis individualizuotas, o į tekstus smelkiasi poezija ir mėgstamų poetų (J. Brodskio , H. Radausko ) citatos. 10
Jurgita Žv ink ly tė
Alfonsas Andriuškevičius* (g. 1940)
Kažin kelintaisiais alyvų žydėjimo metais, kažin kiek nutolęs nuo kosmoso pakraščio, per dvi arba tris pramanytojo laiko sekundes nulaužiu štai žydinčią šaką alyvų.
A. Andriuškevičių provokuoja: „Tu nuo Rašytojas S. Parulskis latos bendrauji su jaunimu ir – kaip čia mandagiai pasakius – esi ne pagal amžių jaunatviškas.“558
Janina Degutytė (1928–1990)
Milena P irštelienė
29
Kas ji? Poetė, vertėja, eilėraščių vaikams autorė. Likimas keliose eilutėse Suformuota netekčių: J. Degutytei sulaukus vos septynerių mama pradėjo gerti, dar po septynerių metų buvo nušautas tėvas, vėliau mirė senelė – liko skursti visiškai viena su geriančia motina; įspaudą paliko karo metai – žudymai, išdavystės, žmogaus dvilypumas; nuo pat jaunystės turėjo rimtų sveikatos problemų, ilgai gulėdavo ligos patale. Paguodą rado mene – labai anksti, neturėdama nė dešimties, pradėjo kurti eiles, atrado muziką, vėliau teatrą, dailę.
Ant septynių kalvų Šiauriškas tavo likimas Lengvas pulsuojantis vardas Vilnija po mūsų oda. Tavo naktis – Akmeninė bokštų fuga. Tavo diena – Pavasarinis šilagėlių dvelksmas Nuo septynių kalvų. Iš galaktikų atplukdytas – Zodiako žvaigždynų padovanotas – Išbraižytas arkų ir skersgatvių linijom – Švytėjantis vėjuotom priemiesčių erdvėm – Laukinių liūčių skalaujamas – Paženklintas aušra – Neatplėšiamas Iškentėtas Mūsų. „Vilnius“
28
Kūrybos bruožai Poetinį kelią pradėjo kaip romantikė, teigianti prasmingą gyvenimą, gamtos lyrikė, S. Nėries melodingos poezijos tradicijos tęsėja. Vėliau kalbėjimas darėsi tylesnis, subtilesnis, apimantis daugiau prasmių, apmąstantis ir kultūros kontekstus, ir gyventą laiką. Apie savo poezijos šviesą ir optimizmą „Bijojau pažvelgti į tai, kas glūdėjo giliai manyje, nenorėjau liesti tų temų ir motyvų, kurie persekiojo mane dienom ir naktim. [...] Traukiau save už plaukų iš tamsos.“158 Ką J. Degutytei reiškė Vilnius? Nors manė, kad mieste žmogus kaip žuvis sausumoj, apie Vilnių sakė, kad „tai mūsų istorija, jos akmeninis puslapis, ir pasirašytas protėvių krauju. Šventa ir prakilni relikvija, kurią mes saugome savyje. Jos architektūra, jos senos gatvelės ir aikštės. Kiekvienas pastatas turi savo veidą“158. Tik nemėgo to meto „beveidės“ architektūros. Yra sukurti trys eilėraščiai apie Vilnių: „Vilnius naktį“ (1958), „Vilniaus noktiurnas“ (1962) ir „Vilnius“ (1973).
37
Apie asmenybę Genialumas – žodis, vis iškylantis kalbant apie šį poetą. Žmogus, susidėjęs iš prieštarų, kurias vardija bičiulis A. Andrijauskas: impulsyvus ir rimtas, energingas ir depresyvus, švelnus ir agresyvus, meilus ir piktas. Jau legenda tapo Šv. Jonų bažnyčioje „Poezijos pavasario“ metu vykęs skaitymas, kurį S. Geda pradėjo rišliu poetinės giesmės tekstu, bet perėjo į „vienkartinį „atlikimą“ transo būsenoj“714 su atodūsiais, užkeikimais ir šūksniais.
Donatas P irštelis
Nepraeinantis noras Matyt, Kad čia nieko Nebuvo. Išskyrus tik viena: Mažas žmogus Su puokštele Neužmirštuolių Palei Viešpaties Tvorą.
Kūrybos įvairovė Literatūrologas V. Sventickas S. Gedos kūrybą vadina didele kinų dėžute, kuri pilna daugybės kitų dėžučių. Tai – poezija, poezijos vertimai, eseistika ir publicistika, straipsniai apie literatūrą, recenzijos. Reikia pridėti ir kūrinius vaikams, kuriuos galima išgirsti „Tele-Bim-Bam“ repertuare ir atliekamus V. Kernagio balsu, taip pat kino scenarijus – pavyzdžiui, legendiniam filmui „Velnio nuotaka“ , operų ir miuziklų libretus (pvz., „Meilė ir mirtis Veronoje“, „Paskutinės pagonių apeigos“). Pasak literatūrologo, vertinant kiekybę, įvairovę ir vertę, sunku būtų su S. Geda kam nors varžytis.
S. Geda apie atmintį kūryboje „Kad ir koks būtum genialus, bet... ar plokštumoj darai, ar turi dar kokią – išpjautinę – atmintį. Ar suvoki, kas yra istoriškumo jausmas. [...] Kai aš ėmiau Strazdą , aš turėjau perprasti jį, nes Didžiosios Lietuvos poezija prasideda nuo Strazdo. Turi žinoti ir vertinti tai, kas prieš tave sukurta. Kitaip esi Pilypas iš kanapių.“554
„Per Gavėnią“
Kas jis? Poetas, dramaturgas, kritikas, vertėjas, eseistas. Ryški asmenybė ir išskirtinio talento kūrėjas, daug nuveikęs visose išvardytose srityse. 1995 m. apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija už poezijos knygas „Septynių vasarų giesmės“ ir „Babilono atstatymas“ (neminint krūvos kitų apdovanojimų). Be to, ir pats 1985 m. įsteigė alternatyvią Jotvingių premiją, ji teikiama iki šiol – nuo 1990 m. yra pagrindinis „Poetinio Druskininkų rudens“ apdovanojimas. Apie poeziją Apibūdinti poeziją ir šiaip nelengva užduotis, o S. Gedos – ypač, nes ir jos turinys, ir poetinės formos nuolat kito. Literatūrologė V. Daujotytė vadina jį lietuvių poezijos transformuotoju, kuriam drauge labai svarbus įsipareigojimas literatūros tradicijai. Bendrais bruožais – ekspresyvi, gaivališka, nenudailinta, bet vaizdinga kalba perteikia savitą pasaulio matymą. Pasaulėvaizdyje ypač svarbu gyvybė, pulsuojanti visur – gamtoje, istorijoje, kultūroje, žmonių biografijose. S. Gedos poezija atpažįstama iš alogiškų frazių, netikėtų metaforų ir asociacijų, paradoksų, modernaus mąstymo archajiškumo. Anot literatūrologo V. Kubiliaus, jo kūrybos formulė yra ne atmesti, ne 36
*
19
Grafikas E. Mikalauskis skyrė savo darbus S. Gedai ir G. Beresnevičiui , nes vertino jų esė ir straipsnius „Šiaurės Atėnuose“ . Šių autorių kūrybą vadina savita, o pirmoji asociacija, iškylanti išgirdus jų vardus, – „tragika“. Menininkui jie svarbūs panašiomis idėjomis ir mąstymu.
*
121
N. Naruševičienės dedikacijos skirtos S. Gedai, N. Abrutytei nauskaitei , nes žavisi jų kūryba.
ir J. Iva-
Evaldas Mikalausk is
Sigitas Zigmas Geda* (1943–2008)
Normantė Nar ušev ičienė
samprotauti, o įsivaizduoti, pramušant regimojo pasaulio paviršių. Filosofo A. Šliogerio nuomone, S. Gedos geriausiuose eilėraščiuose pasiekta pati poezijos esmė.
Romain Kacew Gary (Romenas Kacevas Gari, 1914–1980)
Deimantė Rybakov ienė
39
Kas jis? Žydų kilmės prancūzų rašytojas, gimęs Lietuvoje. Taip pat scenarijų autorius, diplomatas, Antrojo pasaulinio karo didvyris.
Tai [...] buvo viena skaudžiausių mano gyvenimo akimirkų, o tokių turėjau keletą. Motina ėjo nuo durų prie durų skambindama, belsdama ir kviesdama visus gyventojus išeiti į laiptinę. Vos jie apsikeitė pirmaisiais įžeidimais – o čia mano motina visuomet ir nenuginčijamai pranokdavo visus, – ji prisitraukė mane prie savęs, parodė į mane susirinkusiems pirštu ir iš aukšto, išdidžiai pareiškė balsu, kuris dar ir dabar man skamba ausyse: „Niekingos buržujiškos blakiūkštės! Jūs nežinot, su kuo turite garbės kalbėti! Mano sūnus bus Prancūzijos ambasadorius, Garbės Legiono ordino kavalierius, didysis dramaturgas, Ibsenas, Gabrielis de Anuncijus! Jis […] siūdinsis drabužius Londone!“ [...] Manau, joks kitas įvykis mano gyvenime nesuvaidino svarbesnio vaidmens už šitą juoko pliūpsnį, užgriuvusį mane vieno seno namo, Didžiosios Pohuliankos 16, laiptinėje. Jam esu skolingas už tai, kad esu: tas juokas virto manimi tiek gerąja, tiek blogąja prasmėmis. „Aušros pažadas“, vertė V. Tauragienė
38
Iš biografijos 1938–1940 m. R. Gari mokėsi Prancūzijos karo lakūnų mokykloje Salon de Provance, prasidėjus karui dalyvavo oro mūšiuose, buvo apdovanotas Garbės Legiono ordinu. Po karo beveik 20 metų dirbo Prancūzijos diplomatinėje tarnyboje (1945–1961), o paskui atsidėjo literatūrinei veiklai. Vienintelis žmogus, du kartus laimėjęs vieną kartą gyvenime skiriamą Gonkūrų premiją: pirmąją kaip Romain Gary 1956 m., o kitą – 1975 m. kaip Émile Ajar. Tik vėliau išaiškėjo, kad tai vienas ir tas pats žmogus. 1980 m. rašytojas baigė savo gyvenimą savižudybe. Kaip susijęs su Vilniumi? Gimė Vilniuje, litvakų šeimoje – motina M. Ovčynska (Owczyńska) iš Švenčionių ir tėvas A. Leibas Kacevas, Vilniaus pirklys, bet ši santuoka truko neilgai. Kartu su mama rašytojas maždaug 1919–1925 m. gyveno Vilniuje, Didžiosios Pohuliankos gatvės 16 name (dabar – J. Basanavičiaus g. 18). Čia R. Gari baigė pradinę mokyklą, privačiai mokėsi kalbų, lankė dainavimo pamokas. Vėliau abu emigravo į Varšuvą, o 1928 m. – į Prancūziją. Atminimas Lietuvoje Labai mėgstamas autorius, išversti ir išleisti bent septyni R. Gari romanai. 1999 m. ant namo, kuriame rašytojas gyveno, atidengta memorialinė lenta, o 2007 m. Mindaugo ir J. Basanavičiaus gatvių sankryžoje pastatytas paminklas. Veikia Vilniaus R. Gari klubas, vienijantis rašytojo kūrybos gerbėjus.
Vėliau su bendraminčiais įkūrė neformalią Tibeto rėmimo grupę. 1994– 1995 m. keliavo po Šiaurės Indiją, Dharamsaloje studijavo Tibeto budizmą. Kelionių įspūdžiai užfiksuoti kultūrologinės eseistikos trilogijoje: „Ištremtas Tibetas“ (1996); „Kelionė į Šambalą“ (1997); „Prarasta Pažadėtoji žemė“ (1999), vėliau sudėtoje į vieną knygą „Tibeto mandala“ – ji laikoma J. Ivanauskaitės kūrybos viršūne.
Normantė Nar ušev ičienė
Feminizmas Emocinis su J. Ivanauskaitės asmenybe siejamas feministinis įvaizdis (viešojoje erdvėje keldavo moterų laisvės ir lygiavertiškumo su vyrais klausimus) buvo kritikų skeptiškai vertinamas jos kūrinių tikrovėje, kur moterys dažnai vaizduojamos kaip konkurentės, o jų vertės matas būtent vyras – jo dėmesys, socialinis statusas.
Tai ji (pankė!) paleido vaizduotę beprotiškam skrydžiui į didmiesčio tamsą. Ji mėgo žaisti pati su savimi, su savo keista siela, kuriai buvo leidžiama viskas. Ji norėjo sukurti save tobulą ir amžiną it Džokonda (ak ne, tik, gerbiamieji, be to sentimentalumo ir „slaptingojo moteriškumo“). Ji kūrė šedevrą žaisdama, kalbėdama, kvailiodama su savo vaizduote. Tik paklausykite, kaip ji atsiduoda savo sielos žaidimui, stengdamasi nugalėti pasiutišką didmiesčio tuštumą!
Kine Jaunystėje svajojo kurti filmus. Iš dalies svajonę įgyvendino – kartu su režisieriumi A. Puipa kūrė kino filmą „Nuodėmės užkalbėjimas“ savo romanų „Ragana ir lietus“, „Placebas“ bei „Sapnų nublokšti“ motyvais (scenarijaus bendraautorė). Žiūrovai šį filmą pamatė 2007 m. jau po rašytojos mirties. 2011 m. režisierius ekranizavo kitą J. Ivanauskaitės romaną, „Miegančių drugelių tvirtovė“. Pasak A. Puipos, Jurgos kūryboje jį domino moters pasaulis. 2009 m. pasirodė filmas apie pačią rašytoją, pavadintas kaip ir 2004 m. išleistas jos poezijos rinkinys – „Šokis dykumoje“ (rež. A. Marcinkevičiūtė). Filme atsiminimais dalijasi Jurgai svarbūs žmonės, skamba jos mėgta muzika.
Kas ji? Lietuvių prozininkė, eseistė, dramaturgė, dailininkė. Kosmopolitė. Ieškotoja. Charizmatiška asmenybė. Pankavusi. 2005 m. apdovanota Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija už atvirumą pasauliui ir kultūrinei įvairovei knygoje „Tibeto mandala“ bei kintančių vertybių pojūtį romanuose. Tais pačiais metais sužinojo ir ją pasiglemžusio vėžio diagnozę. O gal prekės ženklas iš populiariosios kultūros? Išties populiari. Gerbėjai pasakytų – „viena garsiausių šiuolaikinių lietuvių rašytojų“, o skeptikai atkirstų, kad „vidutinio lygio lietuvių“ mėgstama ir skaitoma. Pati J. Ivanauskaitė pripažino, kad jautė tam tikrą „literatūros elito“ nepalankumą, bet dėmesio nei jai, nei jos provokatyviai kūrybai nestigo. Literatūra vs dailė Jurgos gyvenime Studijavo tuomečiame Dailės institute, bet, pasak pačios, sekėsi vidutiniškai, o rašyti pradėjo iš poreikio išreikšti tai, ko negali nupiešti, todėl paveikslai gan literatūriški. Vis dėlto apibendrino, kad „literatūra iš manęs vagia dailei skirtą laiką, mat esu sugalvojusi daugybę paveikslų, bet per tą rašymą jie taip ir lieka nenutapyti“597. Budizmas Jo apeiti, kalbant apie J. Ivanauskaitę, neįmanoma. 1993 m. pirmą kartą išvyko į Indiją, Dharamsalą, kur įsikūrusi Tibeto vyriausybė tremtyje. 50
*
31
*
32
Grafikė M. Dainovskytė paauglystėje perskaitė visas Jurgos knygas, labiausiai įsiminė „Agnijos magija“ ir „Ištremtas Tibetas“. Ankstyvajame paieškų periode jos atnešė nepažintą nuotaiką. Jei reikėtų keliais žodžiais apibūdinti J. Ivanauskaitės kūrybą, M. Dainovskytei tai būtų „intymu“ ir „mistiška“. Įkvepia ir pati Jurgos asmenybė. N. Naruševičienės dedikacijos skirtos J. Ivanauskaitei, A. Abrutytei nes žavisi jų kūryba.
, S. Gedai
, Neringa Vasiliauskaitė
Jurga Ivanauskaitė* (1961–2007)
„Atsitiktinis pokalbis birželio naktį“
Milda Dainovsk y tė
Jūratė Čėsnaitė, Normantė Nar ušev ičienė
51
69
Eglė Ver telkaitė
Kas jis? Lietuvių muzikos, dainuojamosios poezijos atlikėjas ir autorius, pramoginių renginių režisierius, televizijos laidų vedėjas. Dainuojamosios poezijos pradininkas Lietuvoje. 2008 m. įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija už populiariosios kūrybos profesionalumą ir artistiškumą. Kodėl tarp literatų? Per jį poezija pasiekė mases – sukūrė daugiau kaip 200 dainų pagal savo, S. Gedos , M. Martinaičio , J. Erlicko , D. Saukaitytės, V. Mykolaičio-Putino ir kitų žodžius. Ir pasiekė kokybiškai nenukentėjusi. M. Martinaitis sakė iš karto pajutęs, kad V. Kernagis suvokia eilėraščio partitūrą, intonacijas – „neprievartaudavo, nedarydavo iš eilėraščio kokio nors pasisakymo žmonėms gąsdint“554. S. Geda įvertino, kad „V. Kernagis sugrąžino XIX a. literatūrą, kurią kažkam rūpėjo nupjaut“, ir „nepaprastai žaismingai, talentingai panaudojo turėdamas savo balsą, ironiją“. Be to, ir pats V. Kernagis rašė tekstus – pasak S. Gedos, „turėjo ir šią Dievo dovaną“554.
Vytautas Kernagis* (1951–2008)
Ko nerimsti, žmogau, it paukštis? Ko braidai vis po pievą basas? Vakarai rudenėjant vėsūs, O rytais tokios šaltos rasos...
V. Kernagis ir Vilnius „Esu vilnietis. Visa tai, kas vyko visą mano gyvenimą, yra aš ir Vilnius. Todėl pirmiausia esu dėkingas Vilniaus rusams, kad mokė mokytis lietuviškai. Esu labai dėkingas Vilniaus žydams, kad vertė mokytis rusiškai. Esu labai dėkingas Vilniaus lenkams, nes kiekvieną antradienį spaudos kioskuose atsirasdavo žurnalas „Szpilki“, kurio visi laukdavome, stovėdavome eilėse, nes čia buvo atgaiva. Esu dėkingas prospektui – Vilniaus pagrindinei arterijai – už platėjančias kelnes, laisvės idėjas, ilgus plaukus.“554
„Ko nerimsti, žmogau, it paukštis“
Laisvės zona V. Kernagis save vadino „Brodo“ (Gedimino prospekto) vaiku. Ir nors „Brodo“ šaligatvių šlifavimo, brazdinimo gitara, ilgų plaukų pats V. Kernagis nelaikė nei tikru hipiavimu, nei atviru disidentizmu, vis dėlto jau dešimtoje klasėje, 1968 m., jis sudomino KGB, buvo išmestas iš komjaunimo ir turėjo palikti mokyklą. Vėliau, kalbėdamas apie „Filologijos rudenius“ kaip apie 1979–1985 m. laisvės židinį, rašytojas V. V. Landsbergis pripažino, kad „labai daug veiksnių susidėjo į vieną – buvo V. Kernagis, M. Martinaitis (tuo metu pradėjo dėstyti universitete – aut. past.) – pavyzdžiai, kad kultūroje yra tam tikros zonos, kurių KGB negali paimti.“638
* 68
Literatų gatvės projekto kuratorė ir grafikė E. Vertelkaitė labai norėjo skirti dedikaciją V. Kernagiui kaip savotiškam knygnešiui, kuris sugebėjo poeziją skleisti per muziką.
Kristina Sabaliauskaitė* (g. 1974)
Rasa Noreikaitė-Miliūnienė
135
Įvykis „Silva Rerum“ tapo tikru literatūriniu ir kultūriniu įvykiu, o K. Sabaliauskaitė buvo pavadinta literatūros Mocartu. Abu romanai išrinkti geriausia Metų knyga. Poetė E. Drungytė „Silva Rerum“ vadina ne tik puikiu literatūriniu, bet ir sąmonę keičiančiu žingsniu, kur greta kaimų ir miestelių Lietuvos atsirado ir miesto Lietuva. Taip pat pabrėžiama, kad savo knygose ji grąžino aristokratiškumo sąvoką. Vieningai giriamas autorės stilius. Popsas? Kaip ir dėl J. Ivanauskaitės kūrybos, taip ir K. Sabaliauskaitės atveju buvo mesta korta – popsas. Literatūrologė B. Speičytė, lygindama dvi „lengvaplunksnes“, teigia, kad šį kartą net klausimo nekyla dėl romanų priskyrimo populiariajai literatūrai. Eseistė G. Radvilavičiūtė „Silva Rerum“ reiškinį pavadino puikiu popso renesansu.
Nė nelaukdami Velykų, o tik sulaukę išvažiuojamų kelių, Norvaišos išsiruošė į Vilnių [...] į miestą įvažiavę pro tuos pačius Bernardinų vartus, pro kuriuos kitados, prieš vienuolika metų, bėgo iš niokojamo miesto. Šiuosyk miestas jau pasitiko nebe degėsių smarsu ir kraujo klanais gatvėse, o žvirblių čirškimu, ore tvyrančiu pavasariu ir gausybe pastolių, mat net ir prabėgus šitiekai metų Vilnius vis dar atsistatinėjo savo rūmus ir bažnyčias, gydydamas per šešerius metus kazokų padarytas žaizdas, ir vis dar balino septyniolikos dienų gaisro paliktus suodžius ant namų sienų. Nors Kazimieras buvo gimęs Vilniuje, miestą, kurį paliko šešiametis, prisiminė tik pro miglas. Dabar gi jis buvo gyvas, kurtinantis savo garsais – arklių pasagų ir prie aulinių batų prikaltų pasagėlių kaukšėjimu į grindinį, praeivių, prekeivių keiksmais ir šūkalojimais, varpų gaudesiu, vėjo klebenamų langų ir langinių dunksėjimu; viskas čirškė, caksėjo, džeržgėjo, o nuo kvapų galėjo apgirsti galva. Į latakus pilamų paplavų dvokas maišėsi su begėdiškai išsikvepinusių moterų gėlių vandens dvelksmu, čia pat gūsiais užnešdavo deguto kvapą nuo naujai dengiamų stogų, čia pat – čirškinamo lydyto sviesto ir ką tik iškeptų riestainių.
Apie santykį su praeitimi K. Sabaliauskaitė pasisako už gyvą santykį su praeitimi (ne jos ignoravimą ar sudievinimą), kurį ir kūrė „Silva Rerum“ romanais. Čia, filosofo L. Donskio žodžiais, „protingi praeities žmonių veidai [...], lygiai kaip ir modernūs, mūsų jautrumui atliepiantys charakteriai – visa tai byloja apie sava paverstos ir suaktualintos, o ne suvenyrinės istorijos atvėrimą“189. Apie snobizmą Save drąsiai vadina kultūrine snobe, mėgstančia ir ieškančia kokybės ir nesigėdijančia to, kas gera, gražu. Vis dėlto recenzentai, kalbėdami apie knygą „Danielius Dalba & kitos istorijos“ (2012), be kitos kritikos, pabrėžia ir „pro visus kampus lendantį kaži kokį snobiškumą“829 negatyviąja prasme – su pykčio ir neapykantos provincialumui atspalviu.
„Silva Rerum“
Kas ji? Prozininkė, menotyrininkė, publicistė. Nuo 2002 m. gyvena Londone, dirba „Lietuvos ryto“ korespondente, bet labai dažnai galima sutikti ir Vilniuje. „Silva Rerum“ Išgarsėjo romanais „Silva Rerum“ (2008) ir „Silva Rerum II“ (2011). Sakydama, kad visa Lietuvos istorija iki XIX a. pabaigos yra iš esmės bajorijos istorija, K. Sabaliauskaitė abiejuose romanuose ir pasakoja apie vidutinių bajorų luomą. Pirmoje knygoje veiksmas vyksta XVII a. viduryje, antroje – XVIII a. pradžioje. Knygose autorė daug kalba apie tai, kas yra kilmė, kilmingumas, laisvasis luomas – tai sąvokos, kurias, pasak rašytojos, sovietinė ideologija siekė išrauti iš sąmonės, sukarikatūrinti, demonizuoti. 134
Meilė Vilniui Ne pirmos kartos vilnietė. Savo meilę miestui autorė reiškia knygose, jose Vilnius atgyja su visa savo autentiška praeitimi. 2011 m. ji pelnė Vilniaus miesto Šv. Kristoforo apdovanojimą už Vilniaus atspindžius literatūroje.
*
Tapytoja R. Noreikaitė-Miliūnienė Literatų gatvės projektui pasirinko du literatus – K. Sabaliauskaitę ir J. A. Herbačiauską . Abu rašytojai, nors ir skirtingų laikotarpių, žavi savo literatūrinės kalbos gyvumu, šmaikštumu, vingrumu ir asmenybės spalvingumu. K. Sabaliauskaitė imponuoja gebėjimu valdyti gilias menotyrines ir istorines žinias, jas paversdama literatūrinio audinio sluoksniu.
137
Julius Sasnauskas (g. 1959)
A sta Šimkev ičienė
Giedrė Bardzilauskė
srities Parabelio gyvenvietę. Iš tremties paleistas 1986 metais. Grįžęs J. Sasnauskas buvo vieno iš pirmųjų 1987 m. rugpjūčio 23 d. prie A. Mickevičiaus paminklo antisovietinio protesto mitingų rengėjas ir aktyvus dalyvis. 1987–1992 m. mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, 1994–1997 m. gyveno Kanadoje, ten 1995 m. gavo kunigo šventimus, o 1996 m. davė vienuolio pranciškono įžadus.
Senieji, mielieji bernardiniškojo Vilniaus kampelio atvirukai. Lygini juos su tuo, ką matai šiandien. Didžiuojies, kad jau prieš šimtmetį į šiuos mūrus iš visų pusių ir visais metų laikais neišvengiamai krypo fotografų kameros. Dar sykį aikteli iš nuostabos, kad asketiškieji vienuoliai paliko miestui tą grožį. Rodos, iš karto susidraugautum, susigiminiuotum su tų atvirukų siuntėjais, su kiekvienu, išsirinkusiu šiuos Vilniaus vaizdus prisiminti ar pasveikinti. Dažnas siunčia kam nors linkėjimus, su data, užrašyta siuntėjo ar įspausta pašto antspaudo. Gal taip mėginta pagauti laiką, reginį, sielos būseną? Kur šiandien visa tai nusėdę? Amžinybės albumuose, dangiškose asmens bylose? Ar paleista sklandyti po juodą begalybę? [...] Tie popieriniai paveikslėliai – pats trapumas ir laikinybė. Bet žiūrėjimas į juos duoda nelauktą amžinumo pojūtį. Neturime čia išliekančio miesto, kaip sakė apaštalas, tačiau kiekviena akimirka jame ar tik nebus amžinas nemirtingosios sielos turtas? „Amžinybė popieriuje“
Kas jis? Vienuolis pranciškonas, Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčios kunigas, garsus pamokslininkas. Dirba katalikų radijuje „Mažoji studija“. Biografija Nuo vaikystės bendraudamas su V. Petkumi ir A. Terlecku, įsitraukė į disidentinę veiklą. Dar mokydamasis mokykloje, už 1920 m. žuvusių Lietuvos karių pagerbimą per Vėlines Rasų kapinėse buvo milicininkų sulaikytas ir sumuštas. Baigęs mokyklą, 1977–1978 m. tarnavo sovietinėje armijoje. Deja, tai indulgencijos nesuteikė ir 1979 m. už antisovietinę veiklą buvo suimtas, įkalintas, tardomas. 1980 m. nuteistas laisvės atėmimu pusantrų metų, vėliau ištremtas į Tomsko 136
Tradicija Literatūroje debiutavusį kunigą J. Sasnauską galima matyti ir kaip unikalios, sovietmečiu nutrūkusios lietuvių dvasininkų kūrybos tradicijos tęsėją. Kūriniai Knygų specialiai nerašo. Jose tekstai, spausdinti įvairiuose laikraščiuose, žurnaluose, skelbti bernardinų internetiniame tinklaraštyje, skambėję „Mažosios studijos“ laidose. Paminėtinos „Dar kartą – Žmogaus Sūnus“ (1999), „Bernardinų dienoraščiai“ (2002), „Malonės akrobatika“ (2006), „Postilės“ (su G. Kazlauskaite, 2009), „Pagaunama ir nepagaunama“ (2013). Vertinimai Nors griežtas literatūrologo žvilgsnis randa prie ko prikibti, vis dėlto didžiąja J. Sasnausko tekstų vertybe laikoma skvarbi įžvalga, literatūrinės tradicijos išmanymas, švelni ironija, kratymasis bet kokio moralizavimo, atviras kalbėjimas apie Bažnyčios ir visuomenės problemas, nestereotipiškas, bet jautrus žvilgsnis į Biblijos tekstus. Mėgstamas J. Sasnauskas vadinamas kunigu, kuriuo žmonės tiki. Net cinikas Castor & Pollux pavadino „kultiniu sostinės pasakotoju“114. Kunigą galima sutikti ir teatre, ir parodoje, išgirsti jo įžvalgą aktualiu, visuomenę jaudinančiu klausimu. Išgirsti miestą Gimęs ir užaugęs Vilniuje, svajoja, „jog dangiškoje Jeruzalėje bent viena gatvelė ar tarpuvartė bus vilnietiška“643. 2012 m. apdovanotas Vilniaus šv. Kristoforo statulėle „už meilę Vilniui ir vilniečiams“. Pripažindamas, kad Vilnius keičiasi, netenka kažko brangaus, sako, kad savo gelmėse tebėra tas pats. Pasak kunigo, ir Vilniuje yra tų, kurie girdi, ką šis miestas byloja: „Kiekvieną rytą pakeliui į Bernardinus matau, kaip neišnyksta gėlės prie kuklaus paminkliuko M. Dordzikui, vaikinui iš amatų mokyklos, kuris 1931-ųjų pavasarį čia netoliese nuskendo per Vilnios potvynį mėgindamas išgelbėti keturmetį žydų berniuką. Tos gėlės ten amžinos, dažniausiai labai paprastos, kaimiškos, ne valdiškos puokštės. Kaip ir amžina puokštelė po Nukryžiuotojo kojomis ant Šv. Onos bažnyčios varpinės sienos“643.
193
Josif Brodskij* (Josifas Brodskis, 1940–1996)
Tatjana Diščenko
Priverstinis emigrantas Mokyklos lankyti nebematė prasmės jau po 7 klasių. Dirbdamas gamyk lose savarankiškai studijavo – filosofinę, religinę literatūrą, anglų ir lenkų kalbas. Sovietinės valdžios 1964 m. apkaltintas veltėdžiavimu, nuteistas ir ištremtas į Šiaurę, Archangelsko sritį. Šio, dabar jau chresto matiniu tapusiu, teismo atgarsiai ir eilėraščiai pasiekę Vakarus išjudino intelektualus, prasidėjo protestai ir jau po pusantrų metų J. Brodskiui leista sugrįžti į Sankt Peterburgą (tada – Leningradą). 1972 m. jam buvo „pasiūlyta“ emigruoti. Jau tų metų vasarą atsidūrė JAV, 1977 m. gavo JAV pilietybę. Nuo 1981 m. gyveno Niujorke, į Rusiją daugiau nebegrįžo. Jo kūryba iki pat 1988 m. Sovietų Sąjungoje beveik nebuvo spausdinama. Poezija tra Anot T. Venclovos, tęsdamas rusų poezijos „sidabro amžiaus“ dicijas, atkūręs kultūros tęstinumą ir vėl įliejęs ją į pasaulinės kultūros kontekstą, J. Brodskis atstovauja moderniajai rusų lyrikai: „kūryboje plėtojosi dvi tradicijos: griežčiausias tikslumas, būdingas Achmatovai ir Mandelštamui , kartu nutrūktgalviškas novatoriškumas, paprastai siejamas su futurizmu (nors pats Brodskis jį siejo veikiau su Cvetajeva)“90. Būtent šiuos rusų poetus Brodskis įvardijo kaip ypač svarbius, taip pat ir amerikietį R. Frostą bei britą V. H. Odeną (Auden). Poeto eilėraščiai „nesukaustyti mąstymo standartų“, neturi „sureda guoto glotnumo“90, kupini ironijos, ekspresijos ir rusiškos dvasios. Jų turinys – vieno žmogaus akistata su likimu, stojiška neviltis.
Vakarai Lietuvoj. Iš bažnyčių išeina minia, slepia žvakių kablelius delnų skliautuos. Žvarbiuose kiemuose vištos rausias žabų krūvoj. Sukas sniegas patrakęs virš laukų Žemaitijos, tarsi plėnimis virtus dvasia. Pro pravertas duris trenkia silkėm. Pyplys išsižiojęs ir senutė skarota varo karves į tvartą žaroj. Išgrįstu lentomis kaimo vieškeliu bričkoje žydas vėlyvas važiuoja, muisto galvą arklys, ir sušunka vežikas „Gerai“!
Ryšiai su Lietuva Radosi per žmones. Tarp bičiulių – R. Katilius ir T. Venclova, su ku riuo „jau pirmą akimirką užsimezgė tas ypatingas, nuostabus ryšys, kuris nuo tada jungė juodu trisdešimt metų“810. Pasak T. Venclovos, J. Brodskis mėgo Lietuvą, 1966–1970 m. lankėsi ne vieną kartą, ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Palangoje. Kūryboje tai ataidi lietuviškais motyvais (pvz., „Lietuviškasis divertismentas“, „Lietuviškas noktiur nas“). 1991 m. sausio 15 d. trys bičiuliai – T. Venclova, J. Brodskis ir Č. Milošas – paskelbė protestą „The New York Times“ dėl sausio 13 d. įvykdytos sovietų agresijos.
„Lietuviškas noktiurnas: Tomui Venclovai“, vertė G. Patackas
J. Brodskis per Nobelio paskaitą: „Jeigu menas ko nors ir moko […], tai būtent žmogaus gyvenimo as meniškumo, privatumo. […] norom nenorom skatina būtent žmogaus individualumo, unikalumo, atskirybės pojūtį, iš visuomeninio gyvulio paversdamas jį asmenybe.“90
Kas jis? Žydų kilmės rusų poetas, rašęs ir anglų kalba, eseistas, vertėjas. 1987 m. tapo Nobelio literatūros premijos laureatu. Laisvas žmogus Kaip įvardijo bičiulis T. Venclova , „J. Brodskiui buvo duota tokia vidinė laisvė, už kurią privalu mokėti grynais, kitaip sakant, vienatve. Į beprotišką sistemą, kuri supo jį jaunystėje, jis nuo pat pradžių reagavo vieninteliu tikrai oriu būdu – visiška panieka. Jis tvirtai žinojo, kad kultūros ir kalbos imperija yra daug galingesnė ir reiklesnė negu visos istorinės imperijos“90. 192
*
Nors pati grafikė T. Diščenko yra ukrainiečių kilmės ir mąstė apie dedikaciją T. Ševčenkai, galiausiai nusprendė darbus skirti J. Brodskiui ir O. Mandelštamui – pasaulinio garso asmenybėms. Be to, mėgsta ir skaito jų poeziją. Pasak menininkės, „Dievas iš karto pakuždėjo ir meninę idėją“ – darbai atlikti autorine technika, padėjusia sukurti paslaptingą nuotaiką.
227
1933 m. parašė antistalinistinį eilėraštį „Mes gyvename po savimi nejausdami šalies“ ir 1934 m. buvo areštuotas, ištremtas. Vėliau leista persikelti, iki 1937 m. gyveno Voroneže. 1938 m. vėl areštuotas ir ištremtas, mirė lageryje netoli Vladivostoko.
Osip Mandelštam* (Osipas Mandelštamas, 1891–1938)
Tatjana Diščenko
Iš rusų poezijos „sidabro amžiaus“ Rusų poezijos „sidabro amžiui“ priskiriami XX a. pirmos pusės rusų poetai – simbolistai, akmeistai, futuristai, mistikai ir kitų srovių ar nepriklausantys nė vienai. Ryškiausi tarp jų: V. Majakovskis (1893–1930), O. Mandelštamas (1891–1938), B. Pasternakas (1890–1960), M. Cvetajeva (1892–1941), A. Achmatova (1889–1966, ), ), N. Gumiliovas A. Blokas (1880–1921), V. Briusovas (1873–1924, (1886–1921, ). Akmeistas 1912 m. Mandelštamas įsitraukė į akmeistų sambūrį. Akmeizmas yra XX a. antro dešimtmečio rusų moderniosios poezijos srovė, kurios atstovai norėjo atsisakyti simbolistų mistiškumo, šaltumo ir atskleisti gyvą gyvenimą. Tarp garsiausių atstovų – N. Gumiliovas, A. Achmatova. 1913 m. išėjo pirmoji O. Mandelštamo poezijos knyga „Akmuo“. Eilėraščiai griežtos formos, remiamasi į kultūros klodus – muziką, architektūrą. Pats apie poeziją sakė, kad „tai plūgas, ariantis laiką ir verčiantis jo vagą taip, kad giluminiai laiko sluoksniai, jo juodžemis iškyla į paviršių“442.
Pro miglas skausmingo tavo veido Aš neįžiūrėjau, ar jisai. „Viešpatie!“ – tepasakiau per klaidą, Tarti negalvodamas visai. Dievo žodis iš manos krūtinės Išlėkė lyg dideliu paukščiu. Priešais veidą miglos kamuolinės, Ir narvelis tuščias už pečių...
Ryšiai su Lietuva 1907 m. vykdamas į Vakarus O. Mandelštamas keletą savaičių praleido Vilniuje, svečiuodamasis pas savo mamą. 1934 m. poetas J. Baltrušaitis stengėsi jam padėti, o 1921 m. net siūlė Lietuvos pilietybę. 1974 m. Vilniuje lankėsi poeto žmona N. Chazina-Mandelštam, susitiko su lietuvių disidentais.
Be pavadinimo, vertė J. Juškaitis
Kas jis? Žydų kilmės rusų poetas, eseistas, vertėjas. O. Mandelštamo poezija priskiriama prie žymiausiųjų XX a. rusų pasaulinės lyrikos pavyzdžių. Gimė Varšuvoje, bet pati Mandelštamų giminė kilusi iš Lietuvos, iš Žagarės, o motina – iš Vilniaus. Faktai trumpai 1900–1907 m. O. Mandelštamas mokėsi vienoje geriausių Sankt Peterburgo mokyklų, įgijo puikų humanitarinį išsilavinimą. Dėl žydams taikytos procentinės normos į Rusijos universitetus nepriimtas. 1907–1908 m. klausė paskaitų Paryžiaus Sorbonos universitete, 1909–1910 m. studijavo Heidelbergo universitete, keliavo po Italiją ir Šveicariją. 1911 m. pasikrikštijo metodistų bažnyčioje ir galėjo įstoti į Sankt Peterburgo universitetą, ten iki 1915 m. studijavo senąją prancūzų kalbą. 226
Literatūriniai ryšiai Akmeistų poezija turėjo atgarsių lietuvių literatūroje. Pavyzdžiui, jų įtaką galima atsekti keturvėjininkų manifestuose ar gerokai vėliau – T. Venclovos , J. Juškaičio poetinėje kalboje. A. Achmatova svarbi moteriškai kūrybos linijai: pirmiausia S. Nėriai , taip pat J. Degutytei , J. Vaičiūnaitei .
*
Nors pati grafikė T. Disčenko yra ukrainiečių kilmės ir mąstė apie dedikaciją T. Ševčenkai, galiausiai nusprendė darbus skirti O. Mandelštamui ir J. Brodskiui – pasaulinio garso asmenybėms. Be to, mėgsta ir skaito jų poeziją. Kaip menininkė sako, „Dievas iš karto pakuždėjo ir meninę idėją“ – darbai atlikti autorine technika, kuri padėjo sukurti paslaptingą nuotaiką.
Jean-Paul Sartre* (Žanas Polis Sartras, 1905–1980)
Agnė Dautar taitė-K r utulė
357
Egzistencialistas Ž. P. Sartras – originalus mąstytojas, svarbus XX a. vidurio egzistencializmo filosofijos krypties, sureikšminusios individo egzistenciją, atstovas. Ž. P. Sartro filosofijos esmę išreiškia mintis, kad „žmogus yra toks, kokį pats save sukuria“, ir kiekvienas kuria savas vertybes ir moralę. Savo filosofiją jis skleidė ir grožiniuose kūriniuose. Išgarsėjo romanu „Šleikštulys“ (1938) ir novelių rinkiniu „Siena“ (1938). Pagrindinis filosofinis veikalas – „Būtis ir nebūtis“ (1943). Jį pratęsė esė „Egzistencializmas yra humanizmas“ (1946), grožinis kūrinys – trilogija „Laisvės keliai“ („Brandos amžius“, „Atidėjimas“, „Mirtis sieloje“, 1945–1949). Žymus ir dėl dramaturgijos kūrinių.
Kaip sakiau, prieš valandėlę sėdėjau parke. Tiesiai po suoliuku į žemę smigo kaštono šaknis. Nebeprisiminiau, jog tai šaknis. Žodžiai pranyko, su jais ir daiktų reikšmė, paskirtis, tos varganos gairės, žmonių sudėliotos paviršiuje. Palinkęs, nudelbęs galvą sėdėjau vienas prieš tą juodą gumbuotą medžio luitą, visiškai primityvų ir baugų. O tada patyriau nušvitimą. Užgniaužė kvapą. Iki pastarųjų dienų niekada nenumaniau, ką reiškė „egzistuoti“.
Lietuvoje Lankėsi 1965 m. kartu su S. Bovuar. Juos lydėjo E. Mieželaitis , M. Sluckis, fotografas A. Sutkus ir vertėja iš Rusijos L. Zonina, su ja Ž. P. Sartrą siejo ne vienus metus trukęs romanas. A. Sutkaus nuotraukose įamžinta Prancūzijos rašytojų kelionė į Lietuvos pajūrį pelnė jam pasaulinę šlovę, o ikonine tapusi fotografija „Sartre’as kovoja su vėju Kuršių nerijoje“, iš pradžių neteisingai priskirta žymiam prancūzui fotografui A. Kartjė-Bresonui (Cartier-Bresson), panaudota skulptūros modeliui, kuri dabar stovi Paryžiaus Nacionalinėje bibliotekoje.
„Šleikštulys“, vertė A. Kiliesaitė
Kas jis? Prancūzų filosofas, rašytojas, publicistas, dramaturgas. Vienas žymiausių XX a. egzistencialistų. 1964 m. atsisakė jam skirtos Nobelio literatūros premijos. Studijos ir S. Bovuar (Beauvoir) Ž. P. Sartras studijavo Paryžiaus prestižinėje École Normale Supérieure. 1929 m. baigė studijas ir gavo filosofijos daktaro laipsnį. Tais metais jis susipažino su S. Bovuar , su kuria siejęs nestandartinis ryšys – nebuvo susituokę, turėjo kitų partnerių – truko visą gyvenimą, jie palaidoti bendrame kape. 356
*
A. Dautartaitė-Krutulė: „Žiūrėjimas pro skylutę – lyg intymus asmens veiksmas. Koncentruotas žvilgsnis aptinka tekstą, kurį skaitydamas žmogus suvokia, kad yra stebimas. O stebi akis, kuri, pasirodo, yra jo paties. Tai momentinė įžvalga sietina su savęs atradimu ir apmąstymu . Pakutenimas sukurti dedikaciją Ž. P. Sartui galbūt įvyko ir dėl Literatų gatvės sienos asociacijos su jo novele „Siena“, kurią perskaičiusi, patyriau stiprų jaudulį. Kūrinį mintyse tada nešiojausi savaitę ar dvi, o kartais ir dabar jis netikėtai išlenda tartum koks juslinio intensyvumo matmuo.“