Laimingos mamos dienoraštis

Šios knygos herojai – Juliukas, Miglutė, Saulius, Agnytė – mūsų vaikai. Istorijos – iš mūsų gyvenimo. Ką sapnuoja kūdikėlis? Kaip išgyventi pirmųjų metų krizę? Kodėl trimetis bamblys, jau mokantis skaičiuoti, nesėda ant puoduko? Ką daryti, kai mielas mažylis, negavęs ledinuko, prekybos centre klykdamas krinta ant grindų? Kodėl žavus ir protingas vaikas kartais virsta mušeika ir pavyduoliu? Kaip paruošti pirmagimį brolio ar sesės gimimui? Kodėl grįžtant iš ligoninės naujagimį turi nešti tėtis? Daugybė klausimų, kylančių visiems tėvams. Į juos paprastai ir su humoru atsako žinomi Lietuvos psichologai ir psichoterapeutai:

Goda Bačienė Edita Baleckaitė Giedrė Bulotienė Erika Kern Olegas Lapinas Skirmantė Povilėnaitė Jolanta Trinkūnienė Vienas psichologijos profesorius prisipažino pamokęs savo sūnų: „Kai matysi, jog esu suirzęs ir noriu tave barti, primink, kad esi mano mylimas vaikas.“ Ir iš tiesų – vos sūnui pasakius: „Tėti, juk čia aš, tavo mylimiausias sūnus Rokas“, – pyktis akimirksniu išgaruodavo.

ISBN 978-9986-16-803-4

9 7 89986 168034

Laimingos mamos dienoraštis

Jūratė Jadkonytė Petraitienė

Jūratė Ja d kony tė Pet ra it ien ė

Šiandien jau žinau, kaip tapti geriausia mama. Reikia labai mylėti savo vaiką, be jokių išlygų. Mylėti, kai jam sekasi, ir dvigubai labiau – kai nesiseka.

Kai verkia naktimis ar pusryčiaudamas spjaudo košę. Mylėti net tada, kai šluosto snargliuką į tavo gražiausią sijoną. Reikia niekada nepamiršti, kad jį labai labai myli.

Jūratė Jadkonytė Petraitienė

Laimingos mamos

dienoraštis

Jūratė J a d k o ny tė Pe t ra i t i e n ė

Laimingos mamos

dienoraštis Psichologų patarimai auginantiems ikimokyklinio amžiaus vaikus

VILNIUS

2011

UDK 159.927 Ja-101

ISBN 978-9986-16-803-4

© Jūratė Jadkonytė Petraitienė, 2011

© Asta Puikienė, dizainas, 2011

© „Tyto alba“, 2011

Turinys I. Laimingi tėvai ...................................................................................................................11 Kai galime stebėtis boruže ............................................................................................................11 Vieną myliu labiau .........................................................................................................................16 Ar vaikų gyvenimo scenarijų rašo tėvai? ...............................................................................20 Vienodi it du vandens lašeliai . .................................................................................................26 Kas geriau – pametinukai ar... ..................................................................................................32 Nėra vienodų vaikų ........................................................................................................................40 „Išmeskim jį lauk“, arba Belaukiant antragimio ...............................................................44 „Labas, aš tavo brolis.“ Penkios taisyklės antragimio sulaukusiems tėvams ...........52 Kas aš – mergaitė ar berniukas? ...............................................................................................58 Auksinė porelė – dukrelė ir sūnelis .........................................................................................64 Du vaikai – konkurentai ar draugai ......................................................................................70 Ponaitis tobulybė, arba Džiaugsmo šaltinis – trečiasis ....................................................75 Vienturtis . ...........................................................................................................................................81 Gyvesnis už sidabrą ..........................................................................................................................84

II. Mano mažiukas. Pirmieji dveji metai......................................93 Sos! Namuose naujagimis! .............................................................................................................93 Nakties tango ......................................................................................................................................98 Štai ir aš, mamyte! ........................................................................................................................102 Sunkiau, nei lydyti metalą. Pirmieji trys gyvenimo mėnesiai ..................................108 Cha cha cha. Ketvirtas–šeštas gyvenimo mėnesiai ........................................................113 Didysis planuotojas. Septintas–devintas gyvenimo mėnesiai ...................................119 Laukiant pirmojo gimtadienio ................................................................................................124 Kodėl šnairuoja Barbosas ............................................................................................................129 Kaip ir kada mokyti sėdėti ant puoduko ...........................................................................135 Strakalas makalas .........................................................................................................................142 Moka skaičiuoti, bet daro į kelnes . ........................................................................................146 Gudručio receptas .........................................................................................................................152 Pirmųjų metų krizė .....................................................................................................................157

Muzikantai su puodais ...............................................................................................................160 Tapu tapu iš namų .......................................................................................................................165 Sudie, čiulptuk brangiausias ....................................................................................................171 Dėdė televizorius ir kūdikis ......................................................................................................175

III. Tretieji metai – gražiausias žmogaus amžius .....181 Siaubas! Baloj varlė! ......................................................................................................................181 Vaikas – mažas, stresas – didelis ..........................................................................................188 Mama, nupirk . ...............................................................................................................................193 Aš pats . ...............................................................................................................................................197 Mušeikos ............................................................................................................................................202 Trečiųjų metų krizė .....................................................................................................................206 Kaip ruošiamės į darželį ............................................................................................................214 Smėlio dėžės gobšuolis . ................................................................................................................219 Kodėl mūsų vaikai „negirdi“ ....................................................................................................225 Kodėlčius ...........................................................................................................................................231 Žaidžiame karą .............................................................................................................................236 Niurgzlys ...........................................................................................................................................239 Mažasis moksliukas ....................................................................................................................244 Terlius ................................................................................................................................................249 Tėvų lovos okupantai ...................................................................................................................254 Kai akyse žiba kabliukai ............................................................................................................258

IV. Nuostabusis ikimokyklinukas .........................................................263 Lepūnėlis ...........................................................................................................................................263 Skundikas . ........................................................................................................................................268 Jis vagiliauja! ..................................................................................................................................272 Mažasis švaistūnas .......................................................................................................................277 Mažiuk, negalima! . .....................................................................................................................282 Kodėl mano vaikai pešasi? . ......................................................................................................288 Ar vesti vaiką į bažnyčią ...........................................................................................................296 Fernandos, džeriai ir kruvinosios bangos .............................................................................298 Numirsiu iš pavydo! ......................................................................................................................303

Vaikų šantažas ................................................................................................................................310 Apie seksą ir meilužes .................................................................................................................315 Kodėl mūsų vaikai keikiasi . ....................................................................................................319 Kas gimė pirmas – mama ar senelis? ..................................................................................324 Duoti ar neduoti Petriukui kišenpinigių ...........................................................................329 Kai namus okupuoja svečiai ....................................................................................................335 Nesipykime.........................................................................................................................................341 Padėka ................................................................................................................................................349

Skiriu vaikams – Lukui, Rokui ir jaunėlei Dovilei.

Išradingiems, pasiutusiems, mano...

10

11

I. Laimingi tėvai

Kai galime stebėtis boruže

Ar dažnai skaičiuojate jonvabalius ir stebitės taškuota boruže? Ar sukatės vaikiška karusele, leidžiatės nuo kalniuko rogutėmis, o blynus su uogiene valgote rankomis? Jei turite vaikų, jums tai visai įprasta.

Kas sugalvojo, kad vaikus auginti – labai sunkus darbas? Apie malonumus ir džiaugsmus, kurių teikia mūsų mažieji, kalbamės su psichiatre Goda Bačiene.

• Ko siekiame auklėdami

Būti tėvais yra be galo sudėtinga – tokią nuomonę perša tėvams skirti vadovėliai. Juose rašoma, kad privalu užtikrinti reguliarų vaiko maitinimą, priežiūrą, auklėti, mokyti ir t. t., ir dažnai pamirštama, kad būti tėvais nepaprastai įdomu ir malonu. O mes, įsijautę į „teisingų“ tėvų vaidmenį, neretai savo paaugusioms atžaloms priekaištaujame: „Kaip man buvo sunku tave auginti“, „Koks tu nedėkingas...“

12

Laimingos mamos dienoraštis Juliukas iš mokyklos valgyklos pavogė šaukštą, iš draugo – tušinuką, o iš mamos piniginės – litą. „Viską jam pirkau, viską dariau dėl jo... Kaip jis galėjo su manim šitaip pasielgti?“ – rauda pirmoko mama. Tikra tragedija virsta ir Jonuko atsisakymas lankyti baleto būrelį – juk mama svajojo matyti jį šokantį didžiojoje scenoje. „Tėvams atrodo, kad vaikas privalo pateisinti jų lūkesčius vien todėl, kad šie jį pagimdė, rūpinasi jo saugumu, sveikata, ugdymu, švara, – sako G. Bačienė. – Pamiršta, kad yra kitų labai svarbių užduočių.“ Viena iš jų – suformuoti tikrovės pojūtį. Nekurkime pasakos, kad pasaulis rožinis, sklidinas džiaugsmo ir teisingumo. Vaikui reikėtų ugdyti tokią pat tikrovės sampratą, kokią turime patys. Ją pradedame formuoti nuo pirmųjų gyvenimo dienų. Vieną lėliuką mama vysto į palutę, kitą iš karto rengia kostiumėliu. Vieni mažyliai auga triukšme, kai aplink sukasi dar trys rėksniai, kiti – ramioje aplinkoje, kur sugaunama kiekviena įskridusi musė. Kurie tėvai vaiką augina tinkamai? Į šį klausimą atsakyti neįmanoma. Mažajam jo tėvų modelis atrodo vienintelis teisingas.

Bet būti idealiai teisingiems nėra gerai – taip vaiką į gyvenimą paleistume nepasiruošusį, turintį daugybę iliuzijų. Reikėtų susikurti ugdymo idėją – tai padėtų mums priimti sprendimus įvairiomis aplinkybėmis. Ji galėtų būti tokia: iš bejėgės būtybės išugdysime laisvą, savarankišką, atsakingą, sugebantį prisitaikyti ir pasirūpinti savimi žmogų. Tik ne tokia: jis bus gydytojas, dirbs Briuselyje, bus krepšininkas...

Kita užduotis – užauginti laisvą žmogų. Mes mėgstame riboti ne tik savo poreikius, bet ir mažųjų. Jei žvilgtelėtume į Lietuvos oro uosto salę, pamatytume, kad mūsų mažieji lietuvaičiai stovi ramūs (jei bando triukšmauti, mama timpteli už apykaklės), o štai atvykėliai laksto, lenda po suolu, gulinėja ant grindų ir kelia daug triukšmo, bet niekas jų nedraudžia. Lietuvoje labai dažnai savo vaikus mokome būti drovius. Nuolat juos gėdijame, tramdome, jiems nurodinėjame: to negalima, šito – irgi, nors vaikų elgesys niekam netrukdo ir nedaro žalos. Tik mums atrodo, kad mažasis nutrūktgalvis turi stovėti ramiai ir net nemirkčioti.

Laimingi tėvai Pasak psichiatrės, vaikai nesupranta, kodėl juos tramdome.

Gulinėti, šokinėti, lakstyti jiems natūralu. Tai mes įsivaizduojame, kaip elgtis padoru: „Sėdėk tiesiai“, „Nemataruok kojom“, „Paimk pieštuką į dešinę ranką“, „Nekrapštyk nosies.“ Kiekvienas vaiko judesys mums atrodo įtartinas. Tarytum mėgautumės mintimi, kad mūsų atžala netobula: „Na, kaip čia dabar nupiešei“, „Ir vėl išsiterliojai.“ Taip uždraudžiame vaikui bandyti ir atrasti. Pavyzdžiui, trejų metų vaikas piešia žmogų be kaklo (visi trimečiai taip daro). Ką sako mama? „O kur žmogaus kaklas?“ Iš vaiko reikalaujame tuoj pat viską daryti tinkamai. Ką pasiekiame? Vaikas praranda iniciatyvą, vėliau tai virsta dideliais kompleksais. Taigi rezultatai vėl neatitiks mūsų susikurto idealo: jis bijos naujų iššūkių, artimesnių santykių su bendraamžiais, pasirinks paprastesnę, nei galėtų, profesiją ir t. t.

• Ideali tėvystė – tinkamu metu

O dabar apie tėvystės naudą ir malonumą. Geriausia, kai tėvais tampame tinkamu laiku. Ateina metas, kai žmogus ima jausti poreikį rūpintis kitu. Po dvidešimties subręstame imtis svarbių darbų. Vieni stengiasi kopti karjeros laiptais, kiti kuria šeimą – taip patenkiname savo poreikį mylėti, suprasti kitą. Didžiausią džiaugsmą juntame tada, kai laiku tampame tėvais. Sunku įsivaizduoti, kad šešiolikos metų mergina būtų laiminga, pagimdžiusi vaiką. Jos asmenybė dar nesusiformavusi, daugiausia dėmesio ji turėtų skirti sau. Dažniausiai vaikas jai tampa našta, tokia mama negali pajusti motinystės teikiamo džiaugsmo. Panašiai gali jaustis ir vyresnio amžiaus mamos – pirmieji vaikai užauginti, jau norisi pailsėti, ir staiga vėl naujas nemigo naktų, skalbinių, košelių maratonas... Vyresnė mama dažniau prašys savo pipiro netriukšmauti, reikalaus paklusnumo. Tikėtina, kad abiem atvejais bus sunkiau darniai bendrauti su vaiku.

13

14

Laimingi tėvai

• Tėvų universitetai

Nepamirškime, kad trokšdami vaikų ir juos gimdydami pirmiausia tenkiname savo poreikį mylėti ir rūpintis. Tapdami tėvais, mes prisidedame prie savo giminės, tautos ir visos žmonijos išlikimo.

Auklėdami vaikus, atliekame svarbią naujos visuomenės kūrimo užduotį. Taip mūsų gyvenimas tampa spalvingesnis, mes tarytum virstame kūrėjais. Bendraudami su mažaisiais, esame įpareigoti kurti – net spręsdami jų kasdienes problemas. Maža to, jaučiamės labai svarbūs. Juk savo vaiko akyse esame visagaliai (tik mes sugebame nukelti skraidančią lėkštę nuo stogo, mokame nuimti dviračio ratus, pripildyti baseiną, išbaidyti iš palovio visus baubus ir siaubūnus).

O iš vaiko gauname daugiau meilės, nei gali tilpti mūsų širdyje. Kiek daug sužinome apie tai, kaip vystosi žmogus! Mes galime stebėti, kaip žengiamas pirmas žingsnis, tariamas pirmas žodis, einama į pirmą pasimatymą. Skaitome ir domimės viskuo. Galima sakyti, mes baigiame tėvų universitetus. Tai neįkainojama patirtis.

• Metas, kai tampame vaikais

Vaiko auginimas atgaivina ir mūsų vaikystės prisiminimus.

Iš naujo galime išgyventi vaikystėje patirtus įspūdžius. Netgi baimes.

Jei kada nors vaikystėje turėjome neišsprendžiamų problemų, dabar galime pažvelgti į jas naujai. Juk žinome, kaip mūsiškis jaučiasi išvarytas iš smėlio dėžės ar pridaręs darželyje į kelnes…

Augindami savuosius, patys vėl tampame vaikais. Nereikia darbe kolegoms teisintis, kodėl šeštadienio rytais žiūrime Mikės Pūkuotuko nuotykius, einame į Volto Disnėjaus filmus ar vaikų klube šokinėjame ant batuto… Ir namie kartu su pipiru ropojame po stalu, krykštaujame, taškomės vandeniu. Mielai skaitome atžaloms pasakų knygas – patiems įdomu jas prisiminti. Pasak gydytojos, kiekvienas širdyje esame vaikas, tik tai slepiame. O dabar nebereikia to slėpti.

Nuo šiol galime nesigėdydami piešti pirštais, žaisti slėpynių, gaudyti jonvabalius ir tikėti, kad yra Kalėdų Senelis.

15

16

Laimingos mamos dienoraštis Kodėl smagu būti tėvais • Kas rytą sulaukiame daug mažų bučinių ir glamonių.

• Galime kartu su vaiku nuolat stebėtis kalnais, skruzdėlynais, debesimis ir šiltais pyragėliais.

• Į mūsų ranką dažnai įsikimba mažutė ranka, nors ir ištepta uogiene.

• Visada turime draugiją, jei norime pūsti burbulus, leisti aitvarą, statyti smėlio pilį ar pasitaškyti balose.

• Ant šaldytuvo durų galime prisilipdyti širdelių ir gėlyčių.

• Vaiko akyse esame neginčijamas autoritetas, herojus, pralenkiantis visus betmenus...

Vieną myliu labiau

Ar kartais nepagalvojate, kad vienas jūsų vaikas yra šiek tiek kitoks – tarsi šaltesnis ir ne toks mielas. O štai jo brolis – šaunus, smagus vyrukas, lyg obuolius skinantis visų šeimos narių širdis. Kaip čia išeina, kad tos pačios šeimos vaikai ne tik skirtingi, bet ir nevienodai mylimi? Apie meilę vaikams ir kaltės kirminėlius pakalbėkime su psichoterapeutu Olegu Lapinu.

• Justukas mielesnis už Matuką

Pradėkime nuo meilės rūšių. Jų yra dvi. Viena – meilė viskam. Tai jausmas, kuris neišskiria nė vieno asmens ar daikto. Ją išgyvenantieji sako, kad myli visą pasaulį, apie tokią meilę kalba kunigai ir vienuoliai. Tai tarsi Dievo meilė. Deja, mums, mirtingiesiems, ji dažnai nesuvokiama ir nepasiekiama. Mums, žemės vaikams, dažniau būdinga kitokia meilė – objekto meilė. Ji niekada neaprėpia visų, priešingai – iš daugelio išskiria vieną. Juk būdami tarp žmonių mintyse juos įvertiname ir vieną, patraukliausią, išskiriame, kiti tarsi lieka fone. Taip nutinka ir tėvams. Dažnas sako, kad myli visus šeimos narius, tačiau

Laimingi tėvai tarp vaikų atsiranda vienas, kuris mylimas labiau. Tai objektinis potraukis: „Justukas man mielesnis, prie jo labiau linksta širdis.“ Mamai ar tėčiui dažniau norėsis šį vaiką apkabinti, pabučiuoti, jo netgi labiau pavyduliaus kitiems: „Kiek gali močiutė niurkyti mano Justuką? Dar ir į vandens pramogų parką įsigeidė su juo eiti!“ Tokių tėvų pasąmonėje slypi noras, kad visi juos paliktų ramybėje. Ypač skausmingai pavydą išgyvena jaunos šeimos, gyvenančios kartu su seneliais.

Tad ką daryti Justuko ir Matuko mamai? Kodėl taip atsitiko? Juk abiejų laukė, abu sunkiai gimdė, dėl abiejų nemiegojo naktimis... Ką ji pražiūrėjo, kokią klaidą padarė, kad staiga Matukas tapo ne toks mielas kaip Justukas?

Pasak psichoterapeuto, klaida čia nieko dėta. Juk kalbame apie potraukių sritį. Kaip sakoma, širdžiai neįsakysi. Tačiau gal reikėtų kaip nors tai nuslėpti (neglausti Justuko matant Matukui), gal turėtume labiau apgalvoti žodžius (negirti Justuko). Juk nenorime, kad Matukas jaustųsi atstumtas. Gydytojas įsitikinęs: neverta priešintis prigimčiai. Nereikėtų savęs versti visus mylėti vienodai ir tikinti: turiu, privalau... Tai neįmanoma. Nuostatoms susipynus su jausmais

17

18

Laimingos mamos dienoraštis kyla tik kaltės jausmas. Mama ima graužtis: kodėl negaliu abiejų vaikų mylėti vienodai? Ogi todėl, kad organizmas to nenumatė – meilė nepripažįsta daugiau nei vieno objekto. Kaip jau minėjome, žmogaus prigimtis lemia, kad vienas išskiriamas iš daugelio. Jei šeimoje auga skirtingų lyčių vaikai, dažniausiai tėvelis geriau sutaria su dukra, o mama – su sūnumi. Ir nieko čia bloga.

Ką atsakyti savo pipirui, kai jis prisiglaudęs murkia: „Pasakyk, kurį labiau myli?“ O jei šalia klausosi dar vienos ausytės, vaikas net nustojo burzginti mašinytę? Ką turėtų į šį klausimą atsakyti Justuko ir Matuko mama? Dažniausiai tėvai bando išsisukinėti teigdami, kad abu myli vienodai. Tokį atsakymą padiktuoja vidinės nuostatos. Tačiau tai išgirdęs Matukas gali kirsti: „Tu meluoji, tu manęs nemyli. Justui viską atleidi, o ant manęs visada šauki.“ Turbūt jis sako tiesą. Palyginkime tai su vėju – juk jaučiame, kai į veidą pučia šiltas vėjas ir kai šiaurys. Taip ir vaikas jaučia, kad tėvelis jį myli iš visos širdies – tai šiltas vėjukas, o nuo mamytės – tarsi šaltukas dvelkteli.

Taigi, kaip atsakyti vaikui, kad jo neįskaudintum? Psichoterapeutas įžvelgia du galimus variantus. Jei žmogus laikosi nuostatos niekada nieko neskaudinti, jis meluos: „Ne, aš tave irgi myliu. Tu mano mylimiausias.“ Taip stengsis apsaugoti vaiko jausmus. Kitas būdas patikimesnis, nes artimesnis tiesai: „Tu esi mano vaikas. Esi man labai brangus. Aš tave saugosiu visą gyvenimą, tačiau su tavo broliu (sesute) man lengviau bendrauti, greičiau surandame bendrą kalbą. Tu dėl to tikrai nekaltas, esi nuostabus ir šaunus žmogutis.“ Pasak O. Lapino, gamta vis dėlto pasirūpino ir šiuo vaikeliu.

Vaikų psichikai būdingas gebėjimas kurti iliuzijas – tai tarsi vaistas, kurį vaikas vartoja gindamasis nuo nemalonaus suvokimo. Fantazijos apie šeimą beveik be išimčių aplanko visus pasaulio pirmokėlius ir antrokėlius. Tokio amžiaus vaikai ima abejoti savo tėvų tikrumu, fantazuoja, kad buvo sukeisti gimdymo namuose. Įsivaizduoja, kad kažkur gyvena jų tikrieji tėvai ir vieną dieną atsiras. Tada susitikę patirs daug džiaugsmo ir jų meilei nebus jokių ribų. Ši pasaka gelbsti mažylį nuo karčios tikrovės, nes tėvai negali visų savo vaikų mylėti visiškai vienodai.

Laimingi tėvai

• Vaikas ieško mylinčių akių

Ir vis dėlto skauda širdį dėl atstumto Matuko. Psichoterapeutas pirmiausia pataria nustoti graužtis ir stengtis pajusti vaikui simpatiją.

Kaip tai padaryti? Pamilti valingai. Sakysite, Matukas vis vien nelimpa prie širdies? Jis ne toks, prie jo sunkiau prieiti ir paglostyti, su juo nerandate bendros kalbos, net rankelės šaltos... Tačiau kiekvienas žmogus yra kuo nors žavus, net nemieliausias vaikas kuo nors patrauklus. Atidžiau žvilgtelėkime į jį ir paieškokime. Gal vaikas gražiai piešia? Gal turi puikų humoro jausmą? Kaip žaviai jis šypsosi! O koks tvarkingas! Nuoširdžiai paieškokime ir tikrai aptiksime gerųjų savybių. Neverta tikėtis, kad per vieną naktį jus aplankys meilė šiam vaikui, vargu ar pavyks taip lengvai sutarti kaip su Justuku. Tačiau bandyti verta.

O ką jaučia pats vaikas? Jis ieško jį mylinčių akių ir suranda.

Gal su juo malonu būti tėveliui ar močiutei? Mažieji labai greitai pajunta, kad šie žmonės kitaip juos priglaudžia, pabučiuoja, atviriau pasikalba. Tėvai dažnai vaikus tarsi pasidalija – šis į mane, o tas į tave. Skaudžiausiai dalybas išgyvena mažieji, kurie praranda mamos meilę (laimė, tai nutinka ypač retai, nugali motiniškas instinktas).

Tačiau vaikai nenuleidžia rankų – suka aplink mamą ratus ir stengiasi jos meilę susigrąžinti: „Mamytei patiko mano piešinukas, nupiešiu dar vieną...“

19

20

Laimingos mamos dienoraštis Būti tėvų meilės objektu labai svarbu kiekvienam vaikui. Nuo pat vaikystės mažasis kaupia jam skiriamą dėmesį. „Mane myli, aš esu žavus, puikus, gabus“, – tai kiekvienam įkvepia pasitikėjimo savimi.

Ar vaikų gyvenimo scenarijų rašo tėvai?

Kartais iš savo vaikystės ištraukiame kokį nuoskaudos trupinėlį: „Mama nuolat sakydavo, kad iš manęs nieko gera nebus, kad aš lėta, nedaili, neapsukri… Teta pritardavo: ir plaukeliai rusvi, ir kojelės šleivos. Net tėvas supykęs rėždavo, kad esu kvaila per visą pilvą. O kitą dieną, žiūrėk, jau džiaugiasi ir saulute vadina…“ Kaip yra iš tikrųjų? Ar tėvų vertinimai gali nulemti vaiko ateitį?

Apie tai kalbamės su psichoterapeutu Olegu Lapinu.

• Ne viskas imama į širdį

Dažniau giriate ar peikiate savo vaiką? Veikiausiai peikiate, tikėdamiesi, kad iš nesėkmių mokysis. Galbūt prisideda ir lietuvaičių perdėtas kuklumas: „Nelabai gražus tas mano vaikelis.

Ir protelio turi ne daugiau nei kiti…“ Ar tokiu vertinimu tėvai gali programuoti vaiko nesėkmes? Psichologai dėl to iki šiol ginčijasi.

Vieni teigia, jog kai kurie žodžiai suprogramuoja žmogaus vaikystę ir lemia jo tolesnį gyvenimą, nes skaudūs žodžiai lieka pasąmonėje.

Kiti įsitikinę, kad kiekvieną kandų posakį vaikas gali atmesti. Pavyzdžiui, Petriukui patiekiate jo nemėgstamos avižų košės. Vaikas šiek tiek lyg ir nuryja, tačiau nubėgęs už kampo gali išspjauti. Net jei šaukštu grūsite į burną, jis bandys ją išstumti liežuviu.

Todėl nereikia manyti, kad vaikas – tarsi tuščia talpykla, kurią tėvai pripildo vertinimų. Psichoterapeuto teigimu, kiekvienas žmogus turi tam tikrą filtrą – viską, kas sakoma, gali atmesti.

21

22

Laimingos mamos dienoraštis Mano mama niekada nepraleisdavo progos pasakyti: „Na, ir negraži ta mano mergaitė.“ Apie mano, bjauriojo ančiuko, veidelį ji net telefonu guodėsi draugėms. Lyg aš būčiau buvusi varnos atnešta, o ne jų kūnas ir kraujas. Kol buvau maža, man tai nerūpėjo, buvo svarbesnių dalykų: su kiemo berniūkščiais laksčiau stogais paskui katinus ir siaubiau kaimynų sodus… Beje, kartą atidžiai įsižiūrėjau į save veidrodyje. Jame pamačiau trumpai kirptą mergaičiukę siaurom akim.

Mirktelėjau jai akį. Ji pasirodė visai simpatiška… Bet per keletą metų mama įkalė į galvą – negraži. Šiandien man atrodo, kad būtent dėl to dažnai atsisakydavau pasimatymų su geidžiamiausiais mokyklos jaunuoliais. Buvau įsitikinusi – ne man… Kaip susiklostė gyvenimas? Ištekėjau už to, kuris atrodė vertas manęs. Po dvejų metų išsiskyrėme… – pasakoja Jurga.

Psichoterapeuto O. Lapino teigimu, labai dažnai suaugusieji mėgsta pasakoti, kad vaikystėje tėvai juos tikino: esi negražus, netvarkingas, nerangus, neprotingas. „Tad ko dabar iš manęs norite?“ – klausia jau užaugęs jaunuolis. Galimas kitas kraštutinumas: esu toks, nes vaikystėje mane išlepino. Taigi tas pats kaltinimas – vaikystėje tėvai parašė prastą mano gyvenimo scenarijų. Iš tikrųjų skaudūs žodžiai lieka kiekvieno atmintyje ir pasąmonėje. Bet juk yra ir mūsų pačių nuomonė apie save. Juk įsitikinimus kuriame mes patys, o ne mūsų tėvai.

Kiekvienas žmogus tokiomis pat aplinkybėmis jausis skirtingai. Įsivaizduokime: Jonukas, Petriukas ir Marytė auga vaikų namuose.

Jiems yra pasakyta, kad neturi tėvų. Tačiau kiekvienas iš jų užaugęs išeidamas iš vaikų namų išsineš skirtingą informaciją. Pavyzdžiui, Jonukas pasirinks šūkį: „Ko norite iš vaiko, kuris neturi ir niekada nematė savo tėvų?“ Petriukas atvirumo valandėlę pasiguos: „Auklėtoja per tuos metus tapo man mama.“ O Marytė pasakys: „Aš būtinai susirasiu tikruosius tėvus. Jaučiu, kad jie yra.“ „Visi trys vaikai gavo tą pačią valdiškų namų patirtį. Ir visi trys elgiasi skirtingai, – komentuoja psichoterapeutas. – Jonukas ją taiko norėdamas pateisinti savo elgesį. Petriukas įžvelgė joje šį tą gera. O Marytė paneigė.“

• „Vok, nes visi vagia“

Laimingi tėvai

Ar tėvai galėtų atskirti, kokiam tipui (Jonuko, Petriuko ar Marytės) priklauso jų sūnelis ar dukrelė? „Teoriškai – taip, – sako O. Lapinas. – Tačiau gyvenimas teorijas paneigia. Pavyzdžiui, jei norime, kad vaikas išsiugdytų tam tikrų savybių, ieškome būdų to siekti. Tačiau gyvenimas dažnai apgauna. Niekada neatspėsime, kaip vaikas priims informaciją, kurią jam pateikiame. Be to, net jei norės būti toks, kokį jį matome ateityje, niekas nežino, kuo taps užaugęs.

Taip yra dėl to, kad kiekvienas žmogus gyvenimą kuria remdamasis savais poreikiais, idealais ir samprata. O kur dar dažnai pirmenybę išsikovojantys malonumai...“ Todėl, pasak gydytojo, vaiko auklėjimo naudingumo koeficientas labai nedidelis. Jonukui visą vaikystę galite kalti: „Būk doras, mylėk žmones“, o jis vis tiek užaugs šiurkštus ir suktas. Arba nuolat sakysite: „Vok, nes visi vagia“, o jis vieną dieną ims ir užsirašys į savanorius.

• „Ir po viso to man draudžiate krapštyti nosį?“

Keturių vaikų mama Joana labai mėgsta pasakoti apie savo mažuosius. Kiekvienam ji suranda taikliausių apibūdinimų. Tačiau kartais, regis, persistengia. Visai neseniai sutikau ją parduotuvėje su penkerių metukų Nida. Įpusėjusi monologą, moteris pradėjo guostis, žiūrėdama į trypčiojančią, nosytę nukabinusią Nidą: „Įsivaizduoji, ši mergiščia vakar suplėšė lėlės suknelę, sujaukė savo kambarį ir nesiteikė sutvarkyti. Ji niekada nepasilenks pamačiusi šiukšlę, nenuvalys dulkių. Tikriausiai, kai ištekės, už tokį netvarkingumą vyras ją gerai papurtys…“ Ką jaučia Nida, girdėdama taip kalbančią mamą? O. Lapinas atsako: „Nida gali jaustis įvairiai. Tai labiausiai priklauso nuo to, ką ji mano apie savo tėvus. Čia tiktų prisiminti seną anekdotą: Petriukas žiūri pro rakto skylutę į tėvų miegamąjį ir pasipiktinęs sako: „Ir po viso to jie dar draudžia man krapštyti nosį?!“

23

24

Laimingos mamos dienoraštis Jei Nida reaguotų kaip Petriukas, ji save vertina labai gerai. Vadinasi, mergaitė supranta, kad tėvai nėra idealūs. O tai, kad mama apkalba mergaitę, žinoma, verčia piktintis. Tačiau bus vaikų, kurie, pakliuvę į tokią padėtį, ims nepasitikėti savimi. Pavyzdžiui, klausydamiesi, kaip tėvai juos apšneka, linguos galvą ir sakys: „Taip ir maniau, kad esu blogas. Koks siaubas!“ Vadinasi, anksčiau atžalėlė dar galėjo abejoti, ar jis toks blogas, dabar tai tarsi patvirtinama. Beje, bus vaikų, kurie išgirs ir pamirš. O bus ir tokių, kurie iš principo stengsis pasikeisti: „Ne, aš ne toks.“ Kai giriame ar peikiame, svarbiausia, kaip žmogus priima pagyras ar kritiką: ar kaip asmenybės, ar kaip konkrečių poelgių. Pavyzdžiui, vieną rytą galite imti raudoti: „Esu bloga mama.“ Kodėl?

Ogi todėl, kad vaikas pasakė: „Tu bloga mama. Pamiršai, kad žadėjai mane nuvežti į zoologijos sodą…“ Tačiau vaikas pasakė ir pamiršo.

Kita mama tokiomis pat aplinkybėmis prisipažins: „Iš tikrųjų pasielgiau blogai, tačiau pasistengsiu, kad tai nepasikartotų.“ Lygiai taip pat skirtingai į situacijas reaguoja mažieji. Ar čia tinka auksinė taisyklė: „Tu esi labai geras vaikas, tik šį kartą blogai pasielgei“? Pasak psichoterapeuto, ne visada. Yra vaikų, kurie girdėdami tokius žodžius padaro išvadą: „Mano tėvai kvaili, o aš vis vien auksinis.“ Tad ką daryti tėvams? Ar vieną kartą vaiką girti, kitą – peikti? Visiškai susipainiojame. „Vargu ar galima pateikti kokį receptą, –

Laimingi tėvai sako O. Lapinas. – Tėvams reikia išmokti keistis. Kaip keičiasi vaikas, taip pat turėtų keistis ir tėvai. Nėra nepajudinamų pažiūrų ir nuostatų. Nieko baisaus, jei kartais vaikai pamokys tėvus. Šiems siūlyčiau pamiršti sakinį: „Tu per mažas mane mokyti.“ Kai priekaištaujame vaikui, jokiu būdu netildykime, tegu ir jis pasako, ką galvoja, pavyzdžiui: „Tu taip pat lėkštės neišplovei ir vakar vėlai grįžai.“ Tikrai neišplovėte, tikrai vaikui teko ilgai jūsų laukti… Puiku, jei iš to, ką sako vaikai, padarysite išvadas. Tik nenuvertinkite savęs kaip asmenybės.

Kalbama tik apie jūsų veiksmus.“

• Našlaitės Elenytės vaikystė

Vis dėlto dalis žmonių vaikystę prisimena tamsią, skurdžią.

Mėgstama pajuokauti: „Mediniai žaislai, sena auklė...“ Iš kur tos nuoskaudos? Juk augindami mažuosius tėvai trokšta jiems duoti viską, kas geriausia. Nė viena mama vaikui nelinki bloga – net jei bardama garsiai tai pasako.

Pasak O. Lapino, iš tikrųjų tėvų kaltinti nereikėtų. Dažniausiai pasakojame apie sunkią vaikystę, norėdami pateisinti dabartinį savo elgesį: „Aš esu toks, nes paveldėjau prastus giminės genus – senelis buvo prasčiokas, vagis, apgavikas…“ Norėdami visada praeityje rasime „prastos“ informacijos. Juk tą patį faktą galima pateikti įvairiai. Petriukas sakys: „Mama ant manęs šaukė, nes norėjo, kad susitvarkyčiau kambarį.“ Onutė verkšlens: „Mama mane žlugdė isteriškai šaukdama.“ O Rapolas išpoškins: „Mano mama buvo nervinga moteris, niekad jai negalėjai įtikti.“ Tačiau galima pasakyti ir kitaip: „Mamai tuo metu buvo labai sunku, todėl ji buvo nerami.“ Toks pat elgesys gali būti vertinamas įvairiai. Jei kas nors trokšta išgirsti apie vaikystės traumas – prašom, galime pripasakoti tiek, kad gyvenimas atrodys baisi kankynė, tiesiog vargšės našlaitės Elenytės vaikystė. Ir priešingai – tas pats žmogus gali papasakoti apie visai turiningą ir laimingą vaikystę. Tai kiekvieno iš mūsų pasirinkimas.

Kitaip nei metraštininkai, faktus ne fiksuojame, o interpretuojame.

25

26

Laimingos mamos dienoraštis

Vienodi it du vandens lašeliai

„Kai su dvejų metų Adomu ir Nojumi išeiname į lauką, vienas bėga į kairę, kitas – į dešinę... Kurį gaudyti pirmą?“ – juokauja dvynukų mama Kristina.

Apie dviejų vienodų it vandens lašeliai žmogučių nuotykius mokykloje sklando legendos. Nejučia pasvajoji: smagu būtų žvilgtelėti iš šalies į savo antrininkę ar į biologijos egzaminą pasiųsti moksliukę sesę… Sakoma, net skirtingose šalyse nuo gimimo augantys dvyniai jaučia brolio ar sesers artumą – vienam susirgus, ir kitas sunegaluoja, o kurdami šeimą pasirenka labai panašius (nors ne dvynius) sutuoktinius.

Kaip iš tikrųjų jaučiasi du žmogeliai, kuriuos vienu kartu Dievulis pasiunčia mamai ir tėčiui? Privalumų, be abejo, yra. Tačiau yra ir vienas nemažas trūkumas. Kiekvieno žmogaus siekis – išsiskirti iš kitų, kiekvienas nori būti vienintelis ir nepakartojamas. Kaip tik to du „lašeliai“ netenka vos gimę – tas pats vežimėlis, tokie pat žydri vystyklai, dryžuotos kojinytės ir tik po vieną mamos bei tėčio ranką... Apie tai, ką turėtų žinoti dvynukus auginantys tėveliai, jų giminaičiai bei kaimynai, pasakoja psichologė Erika Kern.

• Mudu abudu

Nors dvynukai gimsta lyg ir kartu, iš tikrųjų nėra mamos ir tėčio, nežinančio, kuris gimė pirmas – Stepukas ar Juliukas. Dažniausiai pirmasis būna truputį stipresnis ir šiek tiek aktyvesnis už antrąjį.

Augdami jie prisiima vyresnio ir jaunesnio vaiko vaidmenis – jie, tiesą sakant, nedaug skiriasi nuo pametinukų. Ir visai neblogai jaučiasi. Juk visada po ranka žmogutis, kuris beveik taip pat supranta pasaulį, beveik taip pat vystosi ir susiduria su panašiais sunkumais ar kliūtimis („Norim valgyti, kur mamytė? Vau-u!“ – tik dvigubai garsiau). Ir darbus dviese galima greičiau nuveikti (pavyzdžiui, įsi-

Laimingi tėvai sukus į virtuvės spinteles). Bet kiekvienas viliasi būti nepakartojamas ir vienintelis: „Aš labiau noriu pas mamą, ant rankų“, „Aš gražiau šypsausi.“ Pasak E. Kern, dvynukai siekia dviejų vienas kitam prieštaraujančių dalykų: būti vienu kumštuku ir išsiskirti. Antrasis siekis ypač keblus – juk ir Stepukui, ir Juliukui dažniausiai patinka tie patys dalykai (abu mėgsta ledus, nekenčia manų košės, nori draugauti su Onute ir t. t.), todėl kiekvienam atskirai susirasti malonią ir skirtingą veiklos sritį nelengva.

• Dvi dukrytės kaip uogytės

Iš ko gatvėje pažinsi, kad mama vedasi dvynukus? Jei tai sesutės, jos iš tolo raudonuoja vienodai – lyg uogos. Jei broliukai – lyg dobiliukai, nes vienodomis kelnytėms ir kepurytėmis, net tokie patys šautuvėliai kyšo iš kišenių. Pasak psichologės, vyresni dvynukai patys reikalauja vienodų daiktų. Tačiau kol vaikai dar negali pasakyti savo

27

28

Laimingos mamos dienoraštis nuomonės (kūdikiai ir pirmųjų grupių darželinukai), akivaizdu – mintis juos rengti vienodai yra mamytės. Neretai priežastis labai paprasta – taip patogiau. Prisiminkime, kiek tenka aplankyti parduotuvių, kol išrenki vienturtei suknelę. Ji turi patikti mamai, mergaitei, būti tinkamo dydžio, kokybiška, graži, prieinamos kainos ir pan.

Silpna pasidaro vien pagalvojus, kad tokius pat kryžiaus žygius tektų keliauti ir dėl antros dukrelės. Bet psichologė mano, kad dažnesnė kita priežastis: tėvai tarytum pasineria į dvynukų auginimo transą, juos apima noras viską daryti „kvadratu“. Tokia tėvų iniciatyva gal ir graži aplinkiniams bei patiems tėvams, tačiau niekaip nenaudinga dvynukams.

Todėl psichologė siūlo mamoms nesiaubti parduotuvių ir pateikia galimą sprendimą dėl aprangos: „Jei abiem vaikams perkate po kostiumėlį, jie gali būti vienodi, tačiau skirtingų spalvų.“ Tėvai turi žinoti, kad taip ne tik ugdomas vaikų estetinis skonis, bet ir pabrėžiamas jų išskirtinumas. Tokios priemonės – skirtingų spalvų drabužiai, atskiros lovelės, indai (vieno lėkštė su boružėle, kito – su voriuku) ir pan. – labai padeda. Be to, kad ir kaip smagu vaikams būtų apgaudinėti aplinkinius ir apsimetinėti ne savimi, vis dėlto dvynukai viliasi, kad kieme kaimynai juos atpažins ir nepainios.

Šios knygos herojai – Juliukas, Miglutė, Saulius, Agnytė – mūsų vaikai. Istorijos – iš mūsų gyvenimo. Ką sapnuoja kūdikėlis? Kaip išgyventi pirmųjų metų krizę? Kodėl trimetis bamblys, jau mokantis skaičiuoti, nesėda ant puoduko? Ką daryti, kai mielas mažylis, negavęs ledinuko, prekybos centre klykdamas krinta ant grindų? Kodėl žavus ir protingas vaikas kartais virsta mušeika ir pavyduoliu? Kaip paruošti pirmagimį brolio ar sesės gimimui? Kodėl grįžtant iš ligoninės naujagimį turi nešti tėtis? Daugybė klausimų, kylančių visiems tėvams. Į juos paprastai ir su humoru atsako žinomi Lietuvos psichologai ir psichoterapeutai:

Goda Bačienė Edita Baleckaitė Giedrė Bulotienė Erika Kern Olegas Lapinas Skirmantė Povilėnaitė Jolanta Trinkūnienė Vienas psichologijos profesorius prisipažino pamokęs savo sūnų: „Kai matysi, jog esu suirzęs ir noriu tave barti, primink, kad esi mano mylimas vaikas.“ Ir iš tiesų – vos sūnui pasakius: „Tėti, juk čia aš, tavo mylimiausias sūnus Rokas“, – pyktis akimirksniu išgaruodavo.

ISBN 978-9986-16-803-4

9 7 89986 168034

Laimingos mamos dienoraštis

Jūratė Jadkonytė Petraitienė

Jūratė Ja d kony tė Pet ra it ien ė

Šiandien jau žinau, kaip tapti geriausia mama. Reikia labai mylėti savo vaiką, be jokių išlygų. Mylėti, kai jam sekasi, ir dvigubai labiau – kai nesiseka.

Kai verkia naktimis ar pusryčiaudamas spjaudo košę. Mylėti net tada, kai šluosto snargliuką į tavo gražiausią sijoną. Reikia niekada nepamiršti, kad jį labai labai myli.

Jūratė Jadkonytė Petraitienė

Laimingos mamos

dienoraštis