Page 1

Viktoras Gerulaitis (g. 1950 m.) – muzi-

Ir tai – tik dalis istorijų, sudėtų į Viktoro Gerulaičio knygą „Kupė su Johannu Straussu“, kuri yra ne kas kita, kaip knygos „Pavėsinėje su Richardu Wagneriu“ tęsinys arba, jei norite, – antras tomas. ISBN 978-9986-16-963-5

9 789986 169635

Ku p ė s u

Naujoje knygoje apie didžiųjų muzikų gyvenimus ir likimus sužinosite daug netikėtų dalykų ir atsakymų į tokius klausimus: • Ar tikrai J. Offenbachas sukūrė operetės žanrą ir kankaną? • Kas pražudė bene talentingiausią ir savičiausią rusų kompozitorių M. Musorgskį? • Kaip kuklus kaimo mokytojas tapo vienu didžiausių simfonijų kūrėjų? • Kodėl F. Lisztas buvo didysis atsivertėlis ir į ką atsivertė? • Kodėl G. Mahlerį galima skaudžiai vadinti amžinu žydu? • Ar teisūs tie, kurie S. Rachmaninovą iš aukšto tebevadina saloniniu kompozitoriumi? • Kas sieja XVIII amžiaus muzikos genijų, klasicistinės simfonijos kūrėją, W. A. Mozarto draugą ir mokytoją J. Haydną su Lietuva? • Kaip knygos autoriui sekėsi kelionė vienoje kupė su pačiu valsų karaliumi ir kaip gimė populiariausias pasaulyje valsas „Prie žydrojo Dunojaus krantų“?

VIKTORAS G E RU L A I T I S

Johannu Straussu

kos publicistas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas, populiarių radijo ir televizijos laidų „Tautos gaida“, „Likimai“, „Vakaro autografas“, „Klasikos garsai“, „Posūkiai su Viktoru Gerulaičiu“ autorius ir vedėjas, knygų „Muzikos stilių raida“ (1994), „Juozas Domarkas. Orkestro byla“ (2010), „Pavėsinėje su Richardu Wagneriu“ (2011), „Noveletės“ (2012) autorius.

VIKTORAS GERULAITIS

raussu

Johannu Kupė su

Neišgalvotos muzikos istorijos


VIKTORAS GERU LA I T I S

raussu

Johannu Kupė su

Neišgalvotos muzikos istorijos

VILN IU S

2013


UDK 784(4)(091) Ge372

Knyga išleista Lietuvos Respublikos kultūros rėmimo fondui parėmus

ISBN 978-9986-16-963-5

© Viktoras Gerulaitis, 2013 © Asta Puikienė, dizainas, 2013 © „Tyto alba“, 2013


Tu r i n y s

J eigu nori ta pti menininku....... . . . . . . . . . . . . . . 7 Ku p ė su Joha nnu S tra us s u....... . . . . . . . . . . . . . 1 9 Johann St r auss Am ž inas žyda s . . ...................... . . . . . . . . . . . . . 6 9 Gust av Ma h l er K aim o mok ytojas .................... . . . . . . . . . . . 1 2 5 Anton Br uck ner Did ysis ats ivertėlis ................. . . . . . . . . . . . 1 6 4 Fran z L iszt Elegiš kas is riteris ................... . . . . . . . . . . . 2 2 2 S e rgej R achmaninov Mu so rianino galas ................... . . . . . . . . . . . 2 6 1 Mo d est Mus orgsk ij Pasau lio s uk ūrimas ................. . . . . . . . . . . . 2 8 4 Jos e ph Haydn Tru m p a prancūzų operetės is to ri j a . . . . . . 3 4 6


k u p Ä—

SU

J o ha n n u

6

S t r a u ss u


Je igu

nor i

t apt i

me ninin ku. . .

Jeigu nori tapti menininku...

Neseniai per vieną pokalbį kažkas paklausė: ko reikia, kad kokiam nors žmogui susiklostytų menininko likimas? Nepamenu, kas ir kaip į šį juokingai rimtą klausimą atsakė ir ar išvis atsakė. Tačiau klausimas man nedavė ramybės. Ir kitą rytą aš ėmiausi kurti atsakymą. Gal tai bus mano priešmirtinis pareiškimas, bet iš karto turiu jus perspėti, kad niekada nebuvau, nesu ir nebūsiu menininkas. Tik šiaip žmogus, mėgstąs kartais paklausyti muzikos. Todėl mano pranešime, kurį jūs tuoj perskaitysite, nėra nieko iš mano biografijos. Taigi ko reikia, kad kokiam nors žmogui susiklostytų menininko likimas? Iš karto pasakysiu – reikia daug ko. Matyt, dėl laiko ir vietos stokos anaiptol ne viską suminėsiu. Tegu. Bet... Apie tai galima papasakoti laisva forma arba tiesiog pateikti Dešimties menininko įsakymų išklotinę. Pirmiausia imsimės laisvos formos. Nuo ko pradėti? Nuo pradžių. Tačiau menininko pradžia labai dažnai tampa jo galas. Tai yra menininku jis pripažįsta7


k u p ė

SU

J o ha n n u

S t r a u ss u

mas po mirties. Todėl man nekyla abejonių, nuo ko pradėti: nuo pradžių. Tai yra nuo galo. Galas. Žmogaus, norinčio arba pasmerkto patirti menininko – šiuo atveju muziko – likimą, kapas galėtų būti nežinomas. Jis pats (ne kapas) galėtų gyvenimą baigti beprotnamyje, kalėjime, žudytis (nebūtinai sėkmingai), bet daug dažnesniais atvejais – mirti gana jaunas. Ką reiškia „gana“ jaunas? Reiškia mirti iki 40 metų. Pavyzdžiui, 39-erių (beje, labai populiaru), einant 36-uosius arba 32-uosius. Labai miela numirti iki 30-ies. Pavyzdžiui, vos 21-erių. Visa tai ir reikštų, jog mirei jaunas. Meniškiausia čia yra tai, kad per tuos nugyventus metus galima ne tik šį bei tą sukurti, bet ir švystelėti pasauliui ką nors genialaus. Tačiau žmogaus, besigviešiančio menininko likimo, gyvenimas gali būti ir palyginti ilgas. Pavyzdžiui, iki 65-erių. Iki 75-erių. Pasitaiko ir labai ilgų gyvenimų – iki 98-erių. Tačiau tokius ilgus laikotarpius dažniausiai nugyvena tik dvi menininkų rūšys – muzikos dirigentai ir prozos rašytojai. Retas kompozitorius gyvena labai ilgai. O jeigu ir ištempia, tai antrąją gyvenimo pusę nieko arba beveik nieko doro nebekuria. Jeigu, nepaisant nieko, menininko, vienaip ar kitaip patyrusio galą, kapas žinomas, tai jis galėtų būti toli nuo tėvynės. Be to, tame kape gali būti tik dalis palaikų, tai yra, buvusio kūno. Labai dažnai pasitaiko perlaidojimų. Karstai, urnos, dėžutės gabenamos, pavyzdžiui, iš ne tėvynės į tėvynę, iš šiaip kalnelio kapelio – į panteoną, katedrą, bažnyčią, kirchę, cerkvę ir panašiai. Perlaidojimai paprastai būna didingesni ir įspūdingesni nei tiesiog laidojimai. Bet kuriuo atveju juose neretai dalyvauja ne 8


Je igu

nor i

t apt i

me ninin ku. . .

šimtas (kaip tikrose laidotuvėse) ir ne tūkstantis (kaip iškilmingose laidotuvėse), o dešimtys ir net šimtai tūkstančių žmonių. Įdomiausia, kad jie niekada nebūna prievarta suvaryti į perlaidojimus. Jie nuoširdžiausiai rauda ir be jokio dirigento gali sugiedoti kokį perlaidojamojo kažkada sukurtą chorą. Bet paskui stoja tyla. Ir tada koks nors jaunas žmogus – menininkas – ateina prie kapo, ant kurio jau pastatytas antkapis, paminklas (arba dar ne). Ir ilgai stovi nuleidęs galvą. Arba pritūpęs, o gal tiesiog pasilenkęs paberia ant kapo saują žemės. Turbūt suprantate, kad ta sauja žemės būna iš numirėlio gimtinės. Tėvai jokiu būdu neprivalo būti menininkais. Svarbu, kad vienas kuris iš jų muštų, engtų, kankintų, o kitas – užjaustų, glostytų, guostų. Tada užaugi dvilypis, vadinasi, šizofrenikas. Menui tik tokių ir reikia. Sunki vaikystė geriau nei kokia pridvisusi nuo laimės, taikos ir ramybės. Despotas. Despotai dažniausiai dalyvauja žmogaus, kuriam ateity teks (ne)laimė tapti menininku, gamybos pradžioje. Jie būna dviejų tipų: tėvas (rečiau – motina, dėdė) ir mokytojas (rečiau – mokytoja, prasigėręs mokytojas, nukaršęs mokytojas). Išvestiniai iš šių tipų esti: vienu atveju – patėvis, kitu – mokyklos direktorius. Despotai būna visai blogi arba iš dalies blogi. Mat pastarųjų kita veido, sielos, dvasios, širdies pusė šviečia gėriu. Tėvai despotai nori iš savo vaikų žūtbūt pagaminti mocartus arba mocartaites ir užkalti iš to pinigų. Mokytojai despotai nori iš savo mokinių nukalti talentus ir už tai negauti nieko, tik pasitvirtinti savo aukštą kvalifikaciją. Todėl jie ir despotais dažniausiai būna tik darbe. O tėvai yra despotai nuo aušros ligi aušros. 9


k u p ė

SU

J o ha n n u

S t r a u ss u

Negali paneigti despotų indėlio į būsimo menininko likimą. Bet kaip ir visi despotai, jie – ir tėvai, ir mokytojai – dažniausiai būna riboti. Todėl anksčiau ar vėliau jų vaikai ir mokiniai ištrūksta į laisvę. Tačiau ištrūksta stipriausieji. Sužalotieji lieka tiesiog žmonėmis. Meilė. Tai gali būti vienas sudėtingiausių ir subtiliausių, gražiausių ir bjauriausių, laimingiausių ir tragiškiausių, vienišiausių ir pilnatviškiausių, beprotiškiausių ir juokingiausių, slapčiausių ir viešiausių, pasigailėtinų ir apgailėtinų, nesuskaičiuojamų ir vienintelių, nesuprantamiausių ir keisčiausių, ilgai arba trumpai degančių ir gęstančių, nuviliančių ir įkvepiančių, labiausiai nuvalkiotų ir prakilniausių, ištikimiausių ir išdavikiškiausių, absurdiškiausių ir buitiškiausių, fantastiškiausių ir realiausių dalykų. Bet visi tie dalykai telpa į du žodžius: menininko meilė. Žmona. Pirmoji, antroji, trečioji, ketvirtoji...Vaikų motina. Tavo karšintoja. Tavęs nesuprantanti, bet po tavo mirties iš tavęs pasipelnanti. Talentinga. Gyvenanti mažiausiai du kartus ilgiau už tave. Numirštanti vos metai po vedybų. Isterikė. Nuolanki. Linkusi pilnėti. Besiplūstanti. Greitai senstanti. Nuolat trukdanti. Labai turtinga. Mikčiojanti. Kitatautė. Kokia tik nori, tik ne tokia, kokios norėtum. Nepažįstamoji. Išnyra gerokai anksčiau, nei atsiranda žmona. Ji lieka nematoma, bet siuntinėja gėles, rašo laiškus arba siunčia pinigines perlaidas. Pastarąsias kartais gana ilgai. Be to, vos apsireiškusi, ji labai sujaudina menininko sielą ir taip ją įkvepia, kad menininkas netrukus iškvepia šedevrą ir skiria jai. Kadan10


Je igu

nor i

t apt i

me ninin ku. . .

gi menininkas nepažįstamosios dažniausiai niekada nesutinka, tiksliau, nepamato, nors ji visą laiką dalyvauja jo premjerose, baliuose ir baliukuose po premjerų, priėmimuose ir panašiuose susibūrimuose, tik niekada jam neprisistato, galite įsivaizduoti, ko tik tas menininkas neprisigalvoja. Beje, dažniausiai visi prisigalvoja labai panašių dalykų. Juk niekas nelinkęs nepažįstamąją įsivaizduoti kaip vienaakę raišą senę. Todėl ir šedevrai, įkvėpti nepažįstamųjų, gana vienodi. Lyrika, ir tiek. Bet atsitinka, kad nepažįstamoji taip sujaukia jausmus, o po jų – ir protą, kad gali visam laikui likti viengungis. Juoba jei ankstyvoje jaunystėje patyrei nelaimingą meilę. Beje, tada nepažįstamoji – garantuota. Kartais – net dvi. Mylėtis nuo 14 metų pradedama nepalyginti dažniau nei nuo 41-erių. Gana dažnos įvairios komplikacijos. Ypač iš pradžių ir pabaigoje. Meilužė. Jaunystėje – geriau patyrusi, senatvėje – kiek sugebi susimokėti. Geriau daug, negu nė vienos. Švelniausias, linksmiausias ir visiškai nebūtinai seksualiausias padarėlis. Arba nežabota pornomanė. Dažnai – ir viena, ir kita. Atsvara nelaimėje ne rečiau nei žmona. Višta, piranija, gazelė, žvirbliukas, Šachrazada, visų rūšių katė. Bohema – savaime suprantama. Tik būni arba bohemos tarinys, arba veiksnys. Pasitaiko ir priedėlių. Ligos – elitinės: visų rūšių venerinės, džiova, kepenų cirozė, šizofrenija, nervinis išsekimas, kraujo išsiliejimas į proto ląstelių sistemą. Paprastos: alkoholio ar kitokių narkotikų perdozavimas arba savalaikis sveikatos „nepataisymas“, širdies 11


k u p ė

SU

J o ha n n u

S t r a u ss u

smūgis, tiesiog sveikatos būklės nepaisymas, per ankstyvas subrendimas arba tiesiog per ilga senatvė. Alkoholis. Dažniau vyrų tualete degtinė iš butelio negu moterų tualete – iš taurės. Šiaip jis liejasi laisvai, jo rūšys įvairiausios, kiekiai neriboti. Užkanda nebūtina. Dažniau nei kitiems norisi gerti vienam. Taip ir daroma. Pasitaiko saikingų. Bet kad suvis nevartotų? Tokio paprasčiausiai neištiks menininko likimas. Narkotikai – ne tik buities pakaitalas, kaip ir ne tik kūrybos stimuliatorius. Tiesiog – svaigalas. Antsvoris. Dažniausiai – posvoris. Be to, džiūsna beveik visada ilgiau gyvena ir yra populiaresnis. Net tarp vyrų. Išsilavinimas. Nebūtinai aukštasis. Gali nebūti visai jokio. Kokio nors Hegelio natūrfilosofija gali atrodyti kaip Biblija vištoms. Į aukštąją mokyklą dažniausiai nepriimamas dėl gabumų stokos. Tačiau jeigu į ją įstoji, neretai būni išmestas dėl elgesio pertekliaus. Buitis ir Būtis. Būtis beveik niekuo neprimena buities. Nebent valgymo ir tuštinimosi reikmėmis, tai yra procesu į skrandį ir iš skrandžio. Buitis dažnai būna anapus, būtis – šiapus. Nors apskritai tai beveik tas pats. Nėra būties, nereikia ir buities. Nėra buities, o tu tebestovi dar vis. Santykis su gamta abipusis ir intymus iki graudumo. Gamta su visais įmanomais ir net neįmanomais reiškiniais išžiūrėta, išklausyta, iščiupinėta, išsigrožėta, ištrypta, nes išvaikščiota, išmylėta ir išverkta. Vasaros pabaiga – dažnesnis vaikų pradėjimo metas nei žiemos pradžia. Antra vertus, karšta liepa – geresnis 12


Je igu

nor i

t apt i

me ninin ku. . .

laikas savižudybei ir išprotėjimui nei šaltas sausis. Ruduo ir pavasaris – įkvėpimų ir santykių su mūzomis laikas. Sodas geriau nei daržas, gėlės – nei daržovės. Iš dalies dėl to viename iš praėjusių amžių labai populiari buvo džiova. Jos neįveikdavo net žalios Šveicarijos tyras ožkų pienas. Labai dažni ritualai saulėlydžio ir saulėtekio metu. Naktis daug prasmingesnė už dieną. Todėl pirmenybė mėnesienai, o ne saulienai. Žvaigždės mielesnės už nuosavo automobilio naujus žibintus. Audra – sesuo, griaustinis – brolis. Pėdos smėly. Per lūžtantį ledą. Lakštingala negali, alyvos vėl. Žodžiu, žydi diemedžiu, nors padek. Santykis su visuomene vyksta su pauzėmis. Tarp pauzių skamba arba disonansai, arba konsonansai. Pirmieji – dažniau. Neretai santykiai tampa visiškai atonalūs, tai yra, ir iš vienos, ir iš kitos pusės skersi. Ignoruojamasi, kol nusiignoruojama iki galo. Kas būna po to, žr. Galas. Šiaip jau menininkui beveik visada vienas visuomenės narys yra mielesnis nei aibė narių. Tačiau pasitaiko nuostabių sąlyčio su visuomene taškų. Pavyzdžiui, ir ji, ir tu laukiate šviesesnio rytojaus. Kartais abiem kartu apkarsta dabartis. Ir tada visuomenė sako: vesk mane. Suprask – būk mano vedlys. Gal kaip nors nuklysim – tol, kol. Vienatvė dažniausiai būdinga „kompanijos sielos“ tipo tipams. Labai svarbu likus vienam, kitaip tarus, vienišaujančiam nesižvalgyti į veidrodį. Šiaip jau vienišaujant gali nutikti ir malonių dalykų. Pavyzdžiui, iš vienatvės gali persivalgyti arba sukurti ką nors labai linksmo. Gerą sambą dažniau nei 13


k u p ė

SU

J o ha n n u

S t r a u ss u

blogą simfoniją. Beje, vienatvė ypač palankus metas rašyti, atlikti arba klausytis bosanovos. Avėti tokiais atvejais geriausia sandalais, be kojinių. Likimas. Šiukštu negraibyk jo nei už gerklės, nei už kapšelių. Paprasčiausiai nedaryk to dėl dviejų dalykų: pirma, nesi Beethovenas, antra – iš anksto esi pasmerktas. Spindesys ir skurdas menininkui gali būti visiškai tapatūs dalykai. Tai ir tereiškia: skurdžius spindi, spindintis – skursta. Šioje vietoje kalbėti apie pilvą ir sielą yra ne tik banalu, bet ir beviltiška. Tiesiog skurdi kūryba yra spindinti ordinais papinė, spindinti kūryba – džiovos suėsta krūtinė. Bet apie visokius tokius dalykėlius legendų prikurta daug daugiau, nei žinoma tiesos. Absoliučiai spindi tik vieno kito menininko plikė. Absoliučiai skursta tik vieno kito geraširdiškumas. Kūriniai. Čia – tikra velniava. Ką ir kaip parašytum, vis tiek vienas apšauks epigonu, suprask, nekūrybišku kažin ko kūrybiško sekėju; kitas – epikūrininku, atseit, ką čia saldžiai malonaus prikišinėji, savo didvyrišką tautą kisieliumi girdai; trečias – eklektiku, girdi, velniai žino ką čia į vieną kvartetą, romaną, dramą sugrūdai, niekas nedera, nei į tvorą, nei į mietą; ketvirtas – egzegetu, manding, atsirado, mat, visokių senienų, ypač pasenusios moralės, pasenusių pažiūrų, pasenusios gyvensenos aiškintojas, kai viskas aplink taip nauja, taip laisva, taip nevaržomai varva; penktas – ekstaziku; šeštas – egzotiku; septintas – edukacininku, aštuntas – efemeriku, devintas – epileptiku, dešimtas – eunuchu. 14


Je igu

nor i

t apt i

me ninin ku. . .

Bet koks noras kurti praeina. Kartais – visam gyvenimui. Kita vertus, jokiu būdu neskirk kam nors savo kūrinių. Meilužei paskirsi, žmona vanos, didžiajam vadui – dar didesnis priplos, sūneliui ar dukrelei – numirs ankstyviausioje vaikystėje, tėvui, motinai – kamuosis ligomis visą senatvę, draugui – užsimuš ne laiku. Geriau ne tik niekam neskirk, bet ir niekaip kūrinių neužvadink, o paklaustas, apie ką čia ta tavo muzika, pavyzdžiui, simfonija Nr. 2, koncertas Nr. 3, kvartetas Nr. 4, sonata Nr. 5 džeržgia, pakelk akis į dangų ir atsidusk ką nors apie „gimtinės pievas“. Nes jeigu atsidusi „apie meilę“, kas nors gali paklausti: kam – bobai ar tėvynei, savo gaujai ar tautai, buržuazinei / socialistinei praeičiai ar demokratinei dabarčiai, apie meilę kam, šunsnuki?! Kurk tyliai, nei per „navatnai“, nei per senoviškai, bet žūtbūt išgraužk, kad žmonės melodiją įsimint galėtų ir linksmumo netrūktų. O užbaik maršu. Finalo problemą išspręsi – premija garantuota. Banketas. Jei vienas – įeik iškelta galva. Jei ne – apsuptas kuo daugiau ir kuo žavesnių. Antruoju atveju galva gali būti kraipoma į šalis. Tai sukuria dėmesingo, nuoširdaus ir, svarbiausia, savimi pasitikinčio menininko įspūdį. Banketui dar neįpusėjus nesistenk vyne išmirkyta servetėle ar nosine valyti meno ministro arba filharmonijos direktoriaus marškinių. Pasistenk, kad barzdoje viso banketo metu būtų kuo mažiau mėsos, padažo, salotų, žuvies ir kitų maisto produktų. Jei valgydamas kalbi, nespjaudyk kąsnių likučių damoms į dekoltė. 15


k u p ė

SU

J o ha n n u

S t r a u ss u

Negadink oro praeidamas pro pirmąjį smuikininką, tai yra, orkestro koncertmeisterį. Visas asmenines problemas išspręsk stojiškai užsidaręs tualete. Iš banketo niekada neišeik su ta, su kuria atėjai. Premjera yra ypatingas menininko gyvenimo reiškinys. Duodi premjerą, vadinasi, esi menininkas. Neduodi – yra trys variantai: arba nesi menininkas, arba juo būsi pripažintas po mirties, arba niekados. Po premjeros dažną gali ištikti širdies smūgis arba šlovės išvarža. Iš salės esi išnešamas ant rankų arba įnešamas į greitąją, arba išbėgi pats pro atsarginį išėjimą. Beje, visais atvejais prakaituotas. Tik tas prakaitas būna vienu atveju šiltas, dviem kitais – ledinis. Šiaip jau premjera – it stebuklų vakaras (rytais premjerų paprastai nebūna). Tai reiškia, jog gali atsitikti taip: kas vakar buvo nieks, tas šiandien taps viskuo ar bent kažkuo, o kas vakar buvo viskuo, tas šiandien taps niekuo. Bendra tarp šių įvykių neišvengiamai viena: po jų dažniausiai nusigeriama iki ko nors graibymo, bet jūsų antrosios pusės dėl to beveik nesupyksta. Premjeros dažniausiai reziduoja dviejose vietose: tėvynėje arba už tėvynės. Premjera laikoma pavykusia, jei jos metu patalpoje ar gryname ore yra bent vienas klausytojas. Tiesa, juo negali būti pats premjerininkas. Premjerų privaloma atributika yra kritikai. Yra ir daugiau neišvengiamų ar beveik neišvengiamų premjerų dalykų: širdies tabletės, gėlės, šampanas, bučiavimasis, aplodismentai, padėkos raštai, lygiai kaip ir švilpimas, pavydo grimasos, nuospaudos, viduriavimas, atkakli sloga, prasidėjusi premjeros dieną, 16


Je igu

nor i

t apt i

me ninin ku. . .

šiaip kokios ligos paūmėjimas, impotencijos priepuolis, atminties praradimas, lėkimas be galvos ir griuvimas. Premija – visų nesusipratimų motina. Su ja amžinai tas pats: tam davė, tam davė, o tam – vėl špygą. Premija skiriama toli gražu nebūtinai už kūrinį. Publika dažnai nenuspėjama. Palanki tiek pat, kiek ir priešiška. Apskritai publika yra žmonių, kuriuos galima pavadinti mažų mažiausiai keistuoliais, sambūris. Jis nėra padrikas. Publika jį paverčia absoliučiai nesuvokiami dalykai. Kaip antai ašaros ir žiovavimas, stabo ištiktojo būsena ir nuolatinis dešinės kojos drebulys, kosėjimas ir reiškinys, vadinamas „tyli, it vandens į burną prisėmęs“, sėdėjimas ložėje ir kolonų ramstymas. Tarp publikos visada yra draugai ir priešai, žmonos ir meilužės(iai), tėvai ir despotai, gerbėjai ir provoktoriai, pora bitininkų ir gabalas visuomenės, giminės ir valdžios atstovai. Publika būna dažniau kviestinė nei atsitiktinė. Tačiau be publikos niekaip neapsieisi. Ji lietuviui visad yra kaip kokia žemė maitintoja.

17


k u p ė

SU

J o ha n n u

S t r a u ss u

Dešimt menininko įsakymų 1. Neturėk kitų dievų, tik jau mirusį savo garbintą genijų. 2. Kartok jo vardą dažniau nei savo. 3. Sekmadieniais dirbk, užsidaręs nuo švenčiančiųjų. Švęsk po kiekvienos premjeros. Net nebūtinai savo. 4. Gerbk mecenatus. Išlaikyk tėvą ir motiną, kad ir kaip jų nekęstum. Vaikais tesirūpina žmona ar meilužė. 5. Atkakliai ir nuolatos alink savo niekam nereikalingą sveikatą. 6. Mylėk ir mylėkis nepasotinamai. 7. Neplagijuok kitų kūrinių, bet naudokis kitų atradimais kaip savo. 8. Nuolatos svaičiok, išsigalvok, pūsk miglą į akis, tik nebūk kvailai protingas. 9. Susuk galvą savo geriausio draugo žmonai ir paversk ją savąja. 10. Svetimus daiktus priimk kaip tau skirtus suvenyrus, atminimo dovanas, pagarbos ar valdininkų prievolės ženklus.

18


Kup ė

su

Johannu

St raussu

Johan n

St r auss

Ku p ė s u Jo h a n nu S t r au s s u

Johann Strauss (1825–1899)

Į Paryžiun išvykstančio traukinio kupė įšokau paskutinę akimirką. Johannas Straussas joje jau sėdėjo ne vieną valandą, tad snaudė. Žiūrėjau į vešlias jo garbanas ir pabaisiškus ūsus ir galvojau: važiuoji užkariauti Paryžiaus, vadinasi – pasaulio. O jei nepavyks? Grįši į Vieną. Juk ten tave jau ketvirtį amžiaus nešioja ant rankų. Bet dabar – į Paryžių! Taip, kaip prieš trisdešimt metų padarė tavo tėvas, turėjęs lygiai tokį pat vardą ir pavardę. Būdamas trisdešimties, Johannas Straussas tėvas, vos prieš penkerius metus pradėjęs savarankišką muziko ir valsų kūrėjo karjerą, suprato: kad Vienos valsas užkariautų Europą, reikia išsiveržti iš mielosios Vienos. 1834-aisiais jis su savo orkestru ryžosi gastrolėms po Vokietijos, Prancūzijos ir Anglijos miestus. Tai buvo drąsus, bet pamatuotas žingsnis. Pirmosios gastrolės Berlyne – tikras triumfas. Jau po pirmųjų koncertų Straussui pasiūlė vietos kapelmeisterio pareigas. Jis atsisakė. Juk leidosi užkariauti Europos, o ne kokio Berlyno. Tuo metu Vokietijoje viešėjęs rusų caras Nikolajus I pakvietė atvykti į Peterburgą. 19


k u p ė

SU

J o ha n n u

S t r a u ss u

Bet to padaryti neleido gastrolių sutartis. Nieko, Peterburgą vėliau užkariaus sūnus. Ne mažesnė sėkmė tą žiemą lydėjo ir kituose Vokietijos miestuose. Tik Veimaras ir Leipcigas sutiko šaltai: mat vietiniai vertino vien rimtąją muziką – visokias vokiškas simfonijas, uvertiūras. Vis dėlto užkariauti Europą pirmiausia reikėjo Paryžiuje! Tada tai buvo pasaulio muzikos centras. Jame gyveno Frédéricas Chopinas ir Ferenzas Lisztas, Giacomo Meyerbeeras ir Gioachino Rossini, Hectoras Berliozas ir Danielis Auberas. 1837 metais Johannas Straussas tėvas nusprendė imti Paryžių. Jame tuo metu nuolat koncertavo du simfoniniai orkestrai. Vienam vadovavo aršus klasikinės muzikos šalininkas Alfredas Dufresne. Antrojo nuolatinis dirigentas Philippe’as Musard’as buvo nepralenkiamas naujų šokių – kadrilių, galopų – ir... senovinių menuetų interpretatorius. Bet publikos pageidavimu jis į savo programas įtraukdavo ir valsų. Šie orkestrai turėjo beveik po 100 muzikantų. Strausso orkestrą sudarė kiek daugiau nei 20 muzikantų. Straussas tėvas 1837-aisiais užkariavo Paryžių ir Europą. Dabar, po trisdešimties metų, 1867-aisiais, tą patį daryti ėmėsi Johannas Straussas sūnus. Lietingą lapkričio vakarą puošni teatro „Jimnase“ salė buvo perpildyta. Johanno Strausso tėvo debiutas. Koncertas prasidėjo specialiai šiam atsakingam pasirodymui sukurtu „Gabrielės 20


Kup ė

su

Johannu

St raussu

Johan n

St r auss

valsu“, kuris, beje, vėliau labai išpopuliarėjo. Jo finalas paskendo plojimų jūroje. Kiekvienas naujas kūrinys sukeldavo susižavėjimo škvalą. Negirdėtas pasisekimas lydėjo ir kitus koncertus puikiausiose Paryžiaus salėse, o galutinė ir visiška pergalė įvyko naujamečiame koncerte, kurį organizavo „Muzikinio laikraščio“ leidėjas Adolfas Schlesingeris. Įvairiausių pakraipų ir stilių kompozitoriai visi kaip vienas susižavėjo Strausso muzika. Robertas Schumannas ir Felixas Mendelssohnas, Meyerbeeras ir Fromentalis Halévy, Luigi Cherubini ir Auberas, Nicolò Paganini ir Lisztas negailėjo liaupsių Vienos maestro. Net griežtasis ir nešališkasis Berliozas skyrė jam didelį straipsnį „Jurnale des Debats“. Kaip, klausė jis, Strausso pasirodymas galėjo tapti įvykiu Paryžiuje, mieste, išlepintame geriausių Europos atlikėjų? Ir atsakė: būtent Strausso orkestre paryžiečiai pirmą kartą susitiko su tobulo meistriškumo bei artistinio polėkio ir sukrečiančio ritmo pojūčio deriniu. Ypač išskyrė valsų ritmiką. Teisybės dėlei būtina pasakyti, kad paryžiečiai ne tik nebuvo išlepinti simfoninės muzikos. Jie tiesiog jos nemėgo. Bet jie išmanė šokių muziką! Taigi Straussas tėvas 1837-aisiais užkariavo Paryžių ir Europą. Dabar, po trisdešimties metų, 1867-aisiais, tą patį daryti ėmėsi Johannas Straussas sūnus. Tiesa, priežastys, dėl kurių Straussas sūnus dabar vienoje kupė su manimi vyksta į Paryžių, visai nepanašios į jo tėvo. Tėvas iš tikrųjų važiavo siekdamas vieno tikslo – užkariauti. 21


k u p ė

SU

J o ha n n u

S t r a u ss u

Sūnus dabar važiuoja dėl to, kad jį pakvietė Austrijos pasiuntinys Richardas Meternichas – kitados visagalio kanclerio Klemenso Meternicho sūnus. Bet yra ir dar viena, gal net netiesioginė priežastis – valsas „Žydrasis Dunojus“. Kol mano kaimynas snūduriuoja, papasakosiu visą istoriją nuo pradžių. Nuolankiai prašau Jūsų kantrybės, tikiuosi, skaitydami mano pasakojimą neužsnūsite. 1856 metais Vienos vyrų choro draugijos chormeisteriu tapo jaunas, energingas, universalaus humanitarinio bei muzikinio išsilavinimo dirigentas Johannas Herbeckas. Jis visaip stengėsi pagyvinti draugijos koncertines programas. Kartą jis kreipėsi į Straussą sūnų ir netikėtai paprašė šio parašyti valsą... choro koncertui. Straussui tai buvo labai jau neįprastas pasiūlymas: valsą – chorui... Ne. Jis nusprendė atsisakyti. Mūsų Johannas manė, kad valsai, kurie puikiai skamba atliekami nedidelių instrumentinių ansamblių, tikrai daug neteks, kai juos uždainuos choras, juoba toks kaip Herbecko – daugiau kaip 100 (!) dainininkų (cha, ar galėjo tada vaikis įtarti, kad vos po 16 metų tą Herbecko užsakytą valsą Amerikoje dainuos nebe 100, o beveik 20 000 dainininkų). Herbeckas, ačiū Aukščiausiajam, sunkiai, bet įkalbėjo savo draugą. Beje, įtikinamiausiu argumentu tapo analogiškas atvejis, susijęs su Johanno tėvu. Gana garsus kompozitorius Albertas Lortzingas, teatro „An der Wien“ kapelmeisteris, aranžavo chorui Strausso tėvo valsą „Elžbieta“. Tas koncertas buvo labai sėkmingas. Ką gi, nusprendė Johannas, kodėl nepamėginus? Tuoj pamėgins. Bet tam, kad pamėgintų, trūko vieno mažmožio: upės. Dar geriau, jei ta upė vadintųsi Dunojus ir tekėtų 22


Kup ė

su

Johannu

St raussu

Johan n

St r auss

per Vieną. Taip ir buvo! Pats Straussas sūnus tuo metu kaip tik ir gyveno netoli Dunojaus. O, Dunojus! Kokios spalvos jo vanduo šiandien? Tai Strausso nedomino. Tada jis buvo gal kiek melsvas arba kiek žydras. O kokia jo spalva buvo senovės graikų laikais, tų graikų, kurie jį vadino Istros? O gal vokiečiams Donau buvo vienokios spalvos, vengrams Duna – kitokios, serbams ir bulgarams Dunav – dar kitokios, o jau kokia rumunų Dunărea – tik jie ir težinojo. Antroji pagal ilgį Europos ir ilgiausia Vakarų Europos upė prasideda Vokietijos Švarcvaldo šlaituose iš susiliejusių Bregės ir Brigacho upelių ir teka 2 850 kilometrų iki Juodosios jūros. Vieną ji pasiekia nuplukdžiusi savo vandenis maždaug 920 kilometrų. Daug regėjo ir patyrė Dunojus. V–III tūkstantmečiais prieš Kristų jo vidurupyje ir aukštupyje gyvavo Dunojaus kultūra, seniausia Vidurio Europos žemdirbių kultūra. XVI amžiuje buvo tokia Dunojaus kunigaikštystė, į kurią įėjo Moldova ir Valakija, o kai šios 1861 metais susijungė, atsirado Rumunija. To paties XVI amžiaus pirmoje pusėje Dunojaus aukštupio miestuose (Rėgensburge ir kitur) susiformavo ir plito Dunojaus mokykla – vokiečių Renesanso dailės kryptis. Jai priklausė pats Albrechtas Altdorferis! Bet reikėjo miesto ir sostinės Vienos, kad Dunojus pagaliau būtų įamžintas ir muzikoje. O Vienoje netoli Dunojaus turėjo gyventi Johannas Straussas sūnus, o toks Herbeckas turėjo jam užsakyti keistą dalyką – valsą šimto dainininkų chorui. Ir ką gali dabar žinoti, gal dažni pasivaikščiojimai Dunojaus 23


k u p ė

SU

J o ha n n u

S t r a u ss u

krantinėmis sužadino Strausso vaizduotę. Kad ir kaip ten būtų, jis ką tik buvo perskaitęs Vienos poeto Karlo Becko eiles. Jos jam patiko: grakštaus stiliaus, melodingos, meniškos. Didžiausią įspūdį paliko poema „Ant žydrojo Dunojaus krantų“, gal kiek sentimentaloka, bet kupina ryškių, tapybiškų vaizdelių. Nusprendęs sukurti valsą apie Dunojų, Straussas panaudojo prieš 14 metų parašyto valso „Bangos ir verpetai“ melodiją. Šį valsą visiškai teisėtai galima laikyti pirmuoju nemirtingojo „Žydrojo Dunojaus“ eskizu. Valso „Žydrasis Dunojus“ (jo visas pavadinimas „Prie gražiojo žydrojo Dunojaus“) melodija gal tikrai primena didžios upės tekėjimą. O jau kaip tas Dunojus teka tradicinėje Vienos penkių dalių valso muzikoje, – kiekvieno klausytojo vaizduotės reikalas. Aišku tik, kad valso muzika ir visi jos elementai nepaprastai išraiškingi. Ypač stebina netikėti ir kartu labai natūralūs perėjimai iš vieno epizodo (valso) į kitą. Atrodytų, kiekvienas šio ciklo valsas yra savarankiškas, bet visi kartu jie sukuria darnų, užbaigtą kūrinio meninį vaizdą. „Žydrasis Dunojus“ mūsų mieląjį Herbecką pakerėjo. Jis nesiliovė žavėtis naujuoju valsu, jo melodingumu, plastika, stulbinamu lengvumu ir žodžiais neperteikiamu, grynai vienišku grožiu. „Aš nebežinau, – sakė jis, – ar girdžiu Dunojų, ar valsą apie Dunojų. Tarsi upė teka be galo, tarsi valsas sukasi nesustodamas.“ Gaila, bet ne veltui Straussui nerimą kėlė tekstas. Eilės, kurias jau sukurtai muzikai parašė Josephas Weillis, nuolatinis chorų draugijos poetas, pasirodė visiškai nevykusios. Sunkiasvorės, statiškos – jos nederėjo su lengvu melodijos skriejimu. 24


Kup ė

su

Johannu

St raussu

Johan n

St r auss

Maža to, tekstas kvietė į karnavalą, linksmybes, nors tuo laiku Austrija pralaimėjo Prūsijai ir vieniečių nuotaika buvo slogi, todėl panašūs kvietimai skambėjo šventvagiškai. Tokiomis aplinkybėmis, užuot rengus puotas, nuspręsta pasitenkinti koncertu. Chorų draugija taip pat tradicinį pokylį pakeitė koncertu. Štai tame koncerte, o ne puotoje, 1867 metų vasario 15 dieną ir įvyko „Žydrojo Dunojaus“ premjera. Ir tada daugybė nustebusių klausytojų vieną dieną išgirsta negirdėtai gražią muziką. Ir visi ploja, šūkauja „bravo“, gūžčioja pečiais: kur ta muzika buvo iki šiol? Tik beveik niekas nesusipranta iškviesti į sceną to keistuolio ir jam įteikti bent vieną pavasario gėlelę. Dabar jau sunku nustatyti, kaip buvo sutiktas naujas Strausso kūrinys. Aišku tik, kad recenzentų nuomonės išsiskyrė. Bet žinoma ir tai, kad klausytojų reikalavimu valsas buvo pakartotas. Po dviejų savaičių buvo išleista valso aranžuotė fortepijonui ir balsams. Kovo 10-ąją valsą pirmą kartą atliko orkestras – Strausso kapela. Per tris mėnesius valsas nuskambėjo daugiau nei dešimt kartų, bet furoro nesukėlė. Atrodė, jog naują Strausso kūdikį tiesiog ištiks likimas tų kūrinių, kurie, neilgai pagyvenę estradoje, nepastebimai ją palikdavo, išdildami ir iš klausytojų atminties. Tiesa, neretai būna ir taip, kad koks nors keistuolis po daugybės dešimtmečių ar net šimtmečių keistai knaisiodamasis keistose natų saugyklose, keistai netikėtai išvysta apdulkėjusias keistas natas. Ir tada daugybė nustebusių klausytojų vieną dieną 25


k u p ė

SU

J o ha n n u

S t r a u ss u

išgirsta negirdėtai gražią muziką. Ir visi ploja, šūkauja „bravo“, gūžčioja pečiais: kur ta muzika buvo iki šiol? Tik beveik niekas nesusipranta iškviesti į sceną to keistuolio ir jam įteikti bent vieną pavasario gėlelę. Na, o mūsų Straussas, be jokio entuziazmo žvelgęs į savo pirmą bandymą sukurti chorinės muzikos opusą, nelabai ir graužėsi. Po premjeros parėjęs namo, jis prisipažino broliui Josefui, kad didelių vilčių dėl „Žydrojo Dunojaus“ nepuoselėja. Beje, pats manė, jog vykęs tik šio valso finalas. Tas išties puikus. Jame jauti simfoninio orkestro meistro ranką. Strausas drąsiai į paskutinę dalį įveda naujas temas, o ir ankstesnių dalių melodijos nuskamba naujai: tarsi atsisveikindamos, tarsi jau išsėmusios visas savo plėtojimo galimybes ir palikdamos amžinybės ir begalybės pojūtį. Tokie dalykai, mano brangieji, yra genijaus blyksniai. Tačiau „valsų karalius“ pasirodė neteisus, prognozuodamas „Žydrojo Dunojaus“ ateitį. Netikėti įvykiai, atrodytų, neturintys su juo jokių sąsajų, prikėlė valsą, išaukštino jį ir pavertė istorijos savastimi, galiu net tarti: muzikos istorijos lobiu. O buvo taip. 1867 metų vasarą Paryžiuje iškilmingai atidaroma Pasaulinė paroda – paskutinis žėrintis fejerverkas, surengtas savo dienas baigiančios Antrosios imperijos. Marso lauko plačioje erdvėje (prancūzai tokias vadina esplanadomis) vienas po kito kyla pasakiški paviljonai, statomos prabangios šventinės salės. Didžiosios valstybės, parodos dalyvės, stengiasi užgožti viena kitą didybe ir blizgesiu. Bet štai Austrijos padėtis tuo metu buvo labai pašlijusi. Patyrusi du skaudžius pralaimėjimus – 1859 metais Solferi26


Kup ė

su

Johannu

St raussu

Johan n

St r auss

no mūšyje ir 1866 metais Austrijos–Prūsijos karo mūšyje prie Keniggreco (Königgrätz, dab. Hradec Kralovė) – Habsburgų monarchija prarado ir savo galybę, ir įtaką Europos reikalams. Tad dabar ji visokiais būdais siekia įrodyti, kad tebėra stipri ir įtakinga, todėl jos paviljonas – vienas prabangiausių ir patraukliausių, o minėtasis Austrijos pasiuntinys Prancūzijoje Richardas Meternichas, pagarsėjęs Paryžiuje savo priėmimais, tikisi žėrinčiais pokyliais pritraukti dėmesį. Būtent tam tikslui jis sugalvoja pakviesti į Paryžių „hofbalmuzikdirektorių“ – vyriausiąjį puotų muzikos direktorių – Johanną Straussą sūnų. Straussas atvyko be savo orkestro. Dabar nebeįmanoma pasakyti, gerai tai ar blogai. Jo kapela, susaistyta sutartimis, liko Vienoje. Tad „valsų karaliui“ teko pasirodyti su Berlyno orkestru, kuriam vadovavo garsus vokiečių dirigentas Benjaminas Bilse. Suprantama, Straussas nebuvo užtikrintas sėkme. Antra vertus, nors paryžiečiai mėgo valsą, buvo pripratę – keista – prie lėtesnio, ramesnio nei Vienos. Kadrilį, priešingai, mėgo greitesnį, smarkesnį. Į repeticiją užsuko „Figaro“ laikraščio direktorius Jeanas Wilmaissainas. Pamatęs, kaip šauniai austras „doroja“ prūsų orkestrą, jis susižavėjęs šūktelėjo: „O, tai Keniggrecas atvirkščiai!“ – ir savo laikraštyje pradėjo kampaniją Strausso naudai. Viskas buvo savo vietose: Napoleono III imperija siekė politinio suartėjimo su Austrija ir Bavarija. Jautė, kad Prūsija bus stipri varžovė Europos reikaluose. Tik nenujautė, kad ta varžovė po trejų metų ją visiškai sudaužys. Wilmaissainas nepasitenkino vien liaupsėmis savo laikraštyje. Jis redakcijos salone surengė 27


k u p ė

SU

J o ha n n u

S t r a u ss u

vakarą Johanno Strausso garbei, į kurį sukvietė Paryžiaus literatų ir muzikų žiedą. Prancūzijos sostinė pasitinka Straussą sūnų, Johanną II, nė kiek ne prasčiau nei prieš 30 metų jo tėvą – Johanną I. Ateina Gustave’as Flaubert’as, Ambroise’as Thomas, Theophile’is Gautier, Alexandre’as Dumas sūnus, jau ketvirtus metus Paryžiuje gyvenantis Ivanas Turgenevas. Iškilmingos vakarienės metu nuskambėjo pompastiškas tostas svečio garbei: „Straussas! Kiek žavesio šiame žodyje. Pagal Strausso muziką valse sukasi karalių rūmai ir kareivinės, miestai ir kaimai, šilkinės kurpaitės ir medinės klumpės, besvorės fėjos ir kresnos valstietės. Strausso melodijos persmelkia sielą ir ataidi kojose. Jos iš tikrųjų vieniškos ir kartu universalios. Jos liejasi Amerikoje ir Australijoje, ir netgi Rytuose, prasiskverbdamos net pro Didžiąją kinų sieną.“ Priminsiu, jog apie tokį pasaulinį Strausso valsų voratinklį buvo pasakyta 1867 metais. O savo pirmuosius valsus Straussas jaunesnysis buvo pradėjęs kurti vos prieš 23 metus! Jis sau turėjo prisipažinti, na, viduje turėjo pasididžiuoti, kad šie malonūs žodžiai buvo pasakyti tuo metu, kai Paryžius buvo Jacques’o Offenbacho, visuotinai pripažinto prancūzų lengvosios muzikos karaliumi, o jo operetės – svaiginamo populiarumo viršūnėje, valdžioje. Po kelių dienų austras surengė atsakomąjį priėmimą. Svečiams jis pasiūlė paklausyti ką tik parašytos polkos „Figaro“, kurią, savaime suprantama, paskyrė Wilmaissainui. Paskui paskelbė: valsas „Žydrasis Dunojus“. Taip, tas pats „Dunojus“, ku28


Kup ė

su

Johannu

St raussu

Johan n

St r auss

rio perspektyva pats abejojo ir net nemanė, kad valsas pavyko! Ir suprask, žmogau, kas vyksta tų menininkų smegenyse, jei jie krečia tokius pokštus. Tikrai nežinau, kodėl Straussas taip pasielgė. Ar jis rizikavo? Jei taip, tai kurių galų tai daryti dabar, ir dar Paryžiuje? Gal pagaliau nujautė, kad tai vis dėlto geras valsas? Nežinau. Bet valsas visus sužavėjo. Pakerėti klausytojai reikalavo jį pagroti bisui. „Nuo šiol, – paskelbė Wilmaissainas, – žodžiai „Žydrasis Dunojus“ bylos ne tik apie didingą vandens kelią, jungiantį Europos vakarus ir rytus, bet ir apie įžymųjį Strausso valsą.“ Wilmaissaino pareiškimas buvo pranašiškas. Jau kitą dieną Auguste’as Barbier parašė valsui naują prancūzišką tekstą, daug geresnį už pirmąjį. O mielasis, gudrusis laikraštis „Figaro“ specialiame priede išspausdino naujojo valso natas ir tekstą. Dabar apie „Žydrąjį Dunojų“ prakalbo visi. Strausso leidėjai nespėjo tenkinti užgriuvusių užsakymų. Vietoj įprastų 5 000–10 000 egzempliorių „Žydrojo Dunojaus“ tiražas per trumpą laiką pasiekė fantastišką skaičių – 1  000  000! Girdi, šaunusis Herbeckai, ačiū tau! Paskui buvo gastrolės Londone, bet aš į jas nevykau. Tik girdėjau, kad pasisekimas buvo ne mažesnis. „Amžinoji“ karalienė Viktorija, gerai prisimenanti Strausso tėvo orkestro gastroles, labai šiltai sutiko ir Straussą sūnų. Tegu ir be savo orkestro. O „Žydrasis Dunojus“ ir čia visus pakerėjo. Na, tada neatsilaikė ir Viena. „Žydrąjį Dunojų“ pripažino ir kompozitoriaus tėvynė. Kaip dažnai būna, paskutinė. Namie, savam krašte pranašu... ir taip toliau. 29


Viktoras Gerulaitis (g. 1950 m.) – muzi-

Ir tai – tik dalis istorijų, sudėtų į Viktoro Gerulaičio knygą „Kupė su Johannu Straussu“, kuri yra ne kas kita, kaip knygos „Pavėsinėje su Richardu Wagneriu“ tęsinys arba, jei norite, – antras tomas. ISBN 978-9986-16-963-5

9 789986 169635

Ku p ė s u

Naujoje knygoje apie didžiųjų muzikų gyvenimus ir likimus sužinosite daug netikėtų dalykų ir atsakymų į tokius klausimus: • Ar tikrai J. Offenbachas sukūrė operetės žanrą ir kankaną? • Kas pražudė bene talentingiausią ir savičiausią rusų kompozitorių M. Musorgskį? • Kaip kuklus kaimo mokytojas tapo vienu didžiausių simfonijų kūrėjų? • Kodėl F. Lisztas buvo didysis atsivertėlis ir į ką atsivertė? • Kodėl G. Mahlerį galima skaudžiai vadinti amžinu žydu? • Ar teisūs tie, kurie S. Rachmaninovą iš aukšto tebevadina saloniniu kompozitoriumi? • Kas sieja XVIII amžiaus muzikos genijų, klasicistinės simfonijos kūrėją, W. A. Mozarto draugą ir mokytoją J. Haydną su Lietuva? • Kaip knygos autoriui sekėsi kelionė vienoje kupė su pačiu valsų karaliumi ir kaip gimė populiariausias pasaulyje valsas „Prie žydrojo Dunojaus krantų“?

VIKTORAS G E RU L A I T I S

Johannu Straussu

kos publicistas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas, populiarių radijo ir televizijos laidų „Tautos gaida“, „Likimai“, „Vakaro autografas“, „Klasikos garsai“, „Posūkiai su Viktoru Gerulaičiu“ autorius ir vedėjas, knygų „Muzikos stilių raida“ (1994), „Juozas Domarkas. Orkestro byla“ (2010), „Pavėsinėje su Richardu Wagneriu“ (2011), „Noveletės“ (2012) autorius.

VIKTORAS GERULAITIS

raussu

Johannu Kupė su

Neišgalvotos muzikos istorijos

Kupė su Johannu Straussu  

Knygos Kupė su Johannu Straussu ištrauka

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you