Oliver Pötzsch
Koriko duktė R omana s
Iš vokiečių kalbos vertė ieva sidaravičiūtė
Prologas
Šongau, 1624-ųjų Viešpaties metų spalio 12 d.
S
palio dvyliktoji buvo gera diena žudyti. Prieš tai visą savaitę lijo, bet šį penktadienį po atlaidų gerasis Viešpats Dievas at ėjo į protą. Nors prasidėjo ruduo, saulė šiltais spinduliais apšvietė Pfafenvinkelį*. Nuo miesto pusės sklido triukšmas ir juokas. Dun dėjo būgnai, žvangėjo varpeliai, kažkur griežė smuikas. Makaronų ir keptos mėsos kvapas prasiskverbė iki pat dvokiančio Kailiadirbių kvartalo. Laukia puiki egzekucija. Jakobas Kuizelas stovėjo šviesos nutviekstoje pirkioje ir purtė tėvą mėgindamas išbudinti. Miesto sargybinis jau du kartus buvo užėjęs jų išsivesti. Šįkart nebepavyks jo nusikratyti. Šongau koriko galva karksojo ant stalo, ilgi susivėlę plaukai plūduriavo alaus ir deg tinės klane. Vyras knarkė protarpiais krūptelėdamas per miegus.
* Regionas Bavarijoje; čia ir toliau – vert. past. 5
Ol iver Pötzsch
Jakobas palinko prie tėvo ausies. Į nosį trenkė alkoholio ir pra kaito tvaikas. Šalto prakaito. Juo tėvas visada tvoksdavo prieš egze kucijas. Vėliausiai po nuosprendžio paskelbimo šiaip jau saikingas gėrikas imdavo lakti. Nieko nevalgydavo ir veik nebešnekėdavo. Naktimis dažnai prabusdavo rėkdamas ir apsipylęs prakaitu. Pas kutiniąsias dvi dienas tapdavo kone visai neprieinamas. Koriko žmona Katarina tai žinojo, todėl paprastai su vaikais išsikraustyda vo pas brolienę. Tik Jakobui tekdavo pasilikti, nes buvo vyriausias sūnus, taigi ir tėvo patarnautojas. – Mums reikia eiti! Sargybinis laukia! Jakobas iš pradžių šnabždėjo, paskui šaukė, galiausiai jau riau mojo. Pagaliau knarkiantis milžinas krustelėjo. Johanesas Kuizelas krauju pasruvusiomis akimis dėbtelėjo į sūnų. Jo oda buvo sausos, senos duonos tešlos spalvos, juodoje susivėlu sioje barzdoje kabėjo vakarykštės miežinių kruopų sriubos likučiai. Korikas ilgais, kone kaip gyvūno nagai, lenktais pirštais persibrau kė veidą. Tada išsitiesė visu savo bemaž šešių pėdų ūgiu. Galingas kūnas kiek susvyravo, akimirką rodės, kad parpuls kniūbsčiomis. Tada Johanesas Kuizelas atgavo pusiausvyrą. Pasirąžė. Jakobas padavė tėvui dėmėtą švarką, odinę apykaklę pečiams ir pirštines. Augalotas vyras neskubėdamas apsirengė, nusibraukė nuo kaktos plaukus ir netardamas nė žodžio žengė prie užpakalinės pirkios sienos. Ten, tarp nusidėvėjusio virtuvės suolo ir Viešpaties altorėlio su Nukryžiuotuoju bei džiovintomis rožėmis, šliejosi bu delio kalavijas. Šis buvo gerų dviejų rankų ilgio, trumpu skersiniu, 6
ko r i ko d u k t ė
be smaigalio, užtai su ašmenimis, kuriais ore galėjai perrėžti plauką. Tėvas reguliariai jį galando. Saulėje kalavijas žvilgėjo, lyg būtų nu kaltas vos vakar. Niekas negalėjo pasakyti, kokio ginklas senumo. Prieš Johanesą Kuizelą šis priklausė jo uošviui Jėrgui Abrieliui, o dar prieš tai – pastarojo tėvui ir seneliui. Kada nors jis priklausys Jakobui. Prie lauko durų laukė sargybinis. Žemas, laibas vyrukas vis su kiojo galvą miesto sienų pusėn. Jie vėlavo, tikriausiai ten jau radosi pirmųjų nekantruolių. – Paruošk vežimą, Jakobai. Tėvo balsas skambėjo ramiai ir sodriai. Praėjusios nakties riks mai ir kūkčiojimas išnyko kaip per stebuklą. Johanesui Kuizelui spraudžiant masyvų kūną pro žemas medines duris, sargybinis nejučiomis žengtelėjo į šoną ir persižegnojo. Ko rikas gyvenvietėje nebuvo laukiamas svečias. Neatsitiktinai budelio namas stovėjo už miesto ribų, Kailiadirbių kvartale. Kai milžinas tylomis gerdavo vyną smuklėje, sėdėdavo prie atskiro stalo. Gatvė je žmonės vengdavo jo žvilgsnio – buvo kalbama, esą šis prišaukia nelaimę, ypač mirties bausmės vykdymo dienomis. Šiandien koriko mūvimos odinės pirštinės po egzekucijos bus sudegintos. Atsisėdęs ant suolo šalia namo tėvas Kuizelas mėgavosi vidudie nio saule. Regint jį tokį, buvo sunku patikėti, kad vos prieš valandą vyras klejojo kažką murmėdamas sau po nosimi. Johanesas Kuize las laikytas geru budeliu. Greitas, stiprus, ryžtingas. Niekas, išsky rus jo šeimą, nenumanė, kiek korikas išmaukdavo prieš egzekucijas. 7
Ol iver Pötzsch
Nūnai vyras sėdėjo užmerktomis akimis, tartum klausytųsi kokios tolimos melodijos. Nuo miesto pusės vis dar sklido triukšmas. Mu zika, juokas, kažkur netoliese čiulbėjo strazdas. Kalavijas šliejosi prie suolo lyg pasivaikščiojimams skirta lazda. – Nepamiršk virvių! – vis dar neatsimerkdamas šūktelėjo sū nui. Greta namo stūksančiame tvarte Jakobas uždėjo sulysusiam šir miui kamanas ir įkinkė jį į ratus. Vakar berniukas dar valandų va landas šveitė dvirãtį vežimą. Kaip dabar paaiškėjo – beprasmiškai. Purvas ir kraujo dėmės jau buvo įsiėdę į medieną. Ant prasčiausiai atrodančių vietų Jakobas užmetė šiek tiek šiaudų. Vežimas didžiajai dienai paruoštas. Dvylikametis koriko sūnus iš visai arti buvo stebėjęs jau keletą egzekucijų: du pakorimus ir triskart teistos vagilės nuskandinimą. Per pirmąjį korimą berniukui buvo vos šešeri. Jakobas vis dar gerai atminė, kaip kelių plėšikas veik ketvirtį valandos šokinėjo kilpoje. Minia kaukė, o tėvas tą vakarą grįžo nešinas ypač dideliu gabalu avienos. Po egzekucijų Kuizelams ėjosi itin gerai. Iš skrynios tvarto gilumoje Jakobas atsinešė porą virvių ir įkišo jas į maišą su grandinėmis, aprūdijusiomis žnyplėmis bei drobiniais skudurais kraujui šluostyti. Švystelėjęs viską į vežimą, išvedė paža botą širmį į lauką. Tėvas įsiropštė į ratus ir sukryžiavęs kojas įsitaisė ant medinio dugno. Kalavijas ilsėjosi ant jo galingų šlaunų. Miesto sargybinis skubiai nužingsniavo į priekį. Šis džiaugėsi galėdamas būti kuo toliau nuo koriko. 8
ko r i ko d u k t ė
– Pirmyn! – šūktelėjo Johanesas Kuizelas. Jakobas trūktelėjo vadžias, ir vežimas girgždėdamas pajudėjo. Širmiui plačia gatve lėtai risnojant aukštutinės miesto dalies link, sūnus per petį vis dirsčiojo į tėvą. Jakobas visada vertino savo šeimos darbą. Nors žmonės ir kalbėjo apie negarbingą profesiją, šiam ji nebuvo gėdinga. Išsidažiusios kekšės ir sukčiai – tai jie ne garbingi. O Johaneso profesija sunki, padori, reikalaujanti daug pa tirties. Iš senojo vyro Jakobas mokėsi sunkaus žudymo amato. Jeigu pasiseks ir kurfiurstas leis, po kelerių metų jis laikys egza miną meistro vardui gauti. Atitinkantis visus standartus, techniškai tobulas galvos nukirtimas. Jakobas tokio dar niekada nebuvo ma tęs. Tuo svarbiau šiandien itin atidžiai stebėti. Vežimas siaura, stačia gatve įvažiavo į miestą ir pasiekė turgaus aikštę. Priešais miesto aukštuomenės namus buvo pristatyta preky bos kioskų bei prekystalių. Apskretusios mergiūkštės pardavinėjo skrudintus riešutus ir mažas kvepiančias duoneles. Viename kam pe įsikūrusi grupė klajojančių muzikantų žongliravo kamuoliais ir dainavo vaiko žudikę pašiepiančias eiles. Nors artimiausia mugė turėjo įvykti tik spalio pabaigoje, bet aplinkiniuose kaimuose jau buvo pasklidusios kalbos apie mirties bausmės vykdymą. Taukšda mi, žiaumodami, pirkdami skanumynus visi laukė, kol kaip kulmi naciją galės švęsti kruviną spektaklį. Sėdėdamas ant vežimo pasostės Jakobas žvelgė žemyn į žmones, kurie pusiau juokdamiesi, pusiau stebėdamiesi žvelgė į koriko ve žėčias. Turgaus aikštė buvo apytuštė. Dauguma Šongau gyventojų 9
Ol iver Pötzsch
jau nuskubėję prie ešafoto už miesto sienų užsiimti geriausių vietų. Mirties bausmė turi būti įvykdyta bažnyčios varpui išmušus dvyli ka – liko mažiau nei pusvalandis. Vežimui su budeliu įriedėjus į grįstą aikštę, muzika nutilo. Kaž kas šūktelėjo: – Na, korike! Ar išsigalandai kalaviją? O gal norėtum ją vesti?! Minia sukaukė. Tiesa, mieste galiojo paprotys, kad budelis turi teisę pasigailėti nusikaltėlės, jei ši už jo išteka. Tačiau Johanesas Kuizelas jau turėjo žmoną. Ir Katarina Kuizel nelaikyta itin romia. Baisiojo budelio Jėrgo Abrielio dukterį dar vadino Kruvinąja Duk terimi arba Šėtono Pačia. Vežimas turgaus aikšte nuriedėjo pro prekių sandėlį miesto sie nos link. Čia kilo didelis keturaukštis bokštas – išorinė siena suo dina, langai maži kaip šaudymo angos, grotuoti. Korikas užsimetė kalaviją ant pečių ir išlipo iš vežimo. Pro akmeninį portalą tėvas su sūnumi įnėrė į vėsų kalėjimo tvirtovės vidų. Į požemį leidosi siau ri, numindžioti laiptai. Apačioje iš tamsaus koridoriaus į dešinę ir į kairę vedė sunkios, geležimi apkaustytos durys. Galvos aukštyje jose buvo įleistos mažytės grotelės. Pro groteles dešinėje pasigirdo kone vaikiškas verkšlenimas ir kunigo kuždesys. Jakobo ausis pasie kė lotyniškų žodžių nuotrupos. Miesto sargybiniui atvėrus duris, oras iškart pradvoko. Šlapimu, išmatomis, prakaitu. Koriko sūnus nejučiomis sulaikė kvapą. Viduje moteris akimirką liovėsi verkšlenusi, tačiau netrukus pratrūko garsiai raudoti laibu balsu. Vaiko žudikė suprato, kad arti 10
ko r i ko d u k t ė
nasi paskutinioji. Kunigo litanija taip pat suskambo garsiau. Malda ir klyksmas susijungė į tiesiog pragarišką triukšmą. – Dominus pascit me, et nihil mihi deerit... Atskubėję kiti miesto sargybiniai ištempė gniužulėlį žmogaus į dienos šviesą. Kadaise Elizabetė Klement buvo graži mergina: šviesiais plau kais ligi pečių, besijuokiančiomis akimis ir papūstomis lūpytėmis, kurios, rodės, visą laiką truputėlį pašaipiai šypsojosi. Jakobas dažnai matydavo ją su kitomis tarnaitėmis skalbiančią prie Lecho upės. Dabar sargybiniai buvo nukirpę pasmerktajai plaukus, šios veidas išbalo ir įkrito. Elizabetė vilkėjo paprastą pilką ašutinę, nusėtą pur vo dėmėmis. Pro apdarą iš po odos stirksojo pečių kaulai. Ji atrodė tokia liesa, lyg nė neprisilietusi prie gausių paskutinių mirtininko pietų, priklausančių nuteistiesiems tris dienas iš eilės prieš egzeku ciją ir pagal paprotį aukojamų Zėmerio užeigos. Elizabetė Klement tarnavo pas Rėselbauerį. Dėl savo grožio buvo mylima tarp samdinių. Šie zujo apie ją kaip naktiniai drugiai aplink šviesą, dovanojo smulkias dovanėles, tykojo prie durų. Rėselbaueris plūdosi, bet tai negelbėjo. Vienas kitas, taip buvo kalbama, neva su mergina ir šiene pasiritinėjęs. Kita tarnaitė negyvą kūdikį aptiko duobėje už klojimo, žemė ten dar visai šviežiai supilta. Jau vos pradėjus kankinti, Elizabetė palūžo. Vaiko tėvo tapatybės negalėjo ar nenorėjo atskleisti. Bet moterys liežuvavo ir kuždėjosi. Merginos grožis tapo jai nelaime, ir tai kai kurioms bjaurioms miestelėnų žmonoms leido ramiai mie goti. Pasaulyje vėl viskas stojo į savo vietas. 11
Ol iver Pötzsch
Nūnai Elizabetė klykė visa gerkle ir muistėsi it laukinė, trims miesto sargybiniams ją traukiant iš šios urvo. Vyrai bandė supan čioti merginą, tačiau toji vis ištrūkdavo lyg slidi žuvis. Ir šit įvyko kai kas keista: į priekį žengtelėjo korikas ir uždėjo abi rankas jai ant pečių. Veik švelniai augalotas vyras palinko prie menkutės mergaitės ir sukuždėjo jai kažką į ausį. Tik Jakobas stovė jo pakankamai arti, kad įstengtų suprasti žodžius. – Neskaudės, Lizele. Aš tau pažadu, neskaudės. Mergina liovėsi klykusi. Nors ir virpėdama visu kūnu, leidosi su rišama. Sargybiniai pusiau susižavėję, pusiau su baime dairėsi į bu delį. Jiems atrodė, tartum Johanesas Kuizelas mergaitei į ausį būtų sukuždėjęs burtažodį. Pagaliau jie išėjo į lauką, kur daugybė Šongau gyventojų jau nekantriai laukė vargšės nusidėjėlės. Pasigirdo kuždesys, kai ku rie žegnojosi arba kalbėjo trumpą maldą. Bažnyčios bokšte ėmė skambėti varpas, aukštą, ausį rėžiantį toną vėjas nunešė virš miesto. Pašiepiančių riksmų nebesigirdėjo, neskaitant varpo, stojo visiška tyla. Elizabetė Klement buvo viena iš miestiečių, bet dabar minia į ją spoksojo kaip į sugautą laukinį žvėrį. Johanesas Kuizelas įkėlė drebančią mergaitę į ratus ir vėl kažką sukuždėjo šiai į ausį. Tada ištiesė jai mažą buteliuką. Elizabetei del siant, korikas staiga sugriebė vargšelės galvą, atlošė atgal ir sulašino skystį į burną. Visa tai įvyko taip greit, kad tik maža dalis aplinkinių pastebėjo. Kankinės akys tapo tarsi stiklinės. Ji nurėpliojo į vežimo kampą ir susiraitė ant dugno. Alsavimas tapo ramesnis, drebulys 12
ko r i ko d u k t ė
liovėsi. Kuizelo tinktūra garsėjo Šongau mieste kaip malonė, kuria pasinaudoti vyras, tiesa, leido ne kiekvienam nuteistajam. Aukų dė žučių tuštintojas ir žudikas Pėteris Hausmajeris prieš dešimtį metų jautė kiekvieną smūgį, Kuizelui laužant jam kaulus. Pritvirtintas prie rato jis klykė tol, kol korikas galiausiai paskutiniu kirčiu sutru pino šiam kaklo slankstelį. Pasmerktieji mirti iki ešafoto paprastai turėdavo nueiti patys arba juos, įvyniotus į gyvulio odą, žeme nuvilkdavo arklys. Tačiau budelis iš patirties žinojo, kad nuteistos vaikų žudikės pačios eiti dažniausiai neįstengdavo. Kad nurimtų, mirties bausmės vykdymo dieną joms įduodavo net tris litrus vyno, o tinktūra tapdavo pasku tiniu lašu. Dažniausiai merginas it svirduliuojančias aveles iki eša foto tekdavo nešte nešti. Todėl Johanesas Kuizelas visada pasiim davo vežimą. Be to, vežėčios vieną kitą sulaikydavo nuo dar poros kirčių įdavimo vargšei nusidėjėlei pakeliui į aną pasaulį. Dabar korikas jau vadelėjo pats, jo sūnus Jakobas žingsniavo ša limais. Minia spoksojo taip apgulusi vežėčias, kad juodu tik labai lėtai galėjo judėti į priekį. Šalia nuteistosios rožinį kalbėjo į vežimą įlipęs pranciškonų vienuolis. Lėtai apvažiavę prekių sandėlį, galiau siai sustojo pastato šiaurinėje pusėje. Jakobas išvydo kalvį iš Vištų gatvės, laukiantį ten su žarijų indu. Stiprios, pūslėtos rankos dum plėmis pūtė orą į anglis, raudonai lyg šviežias kraujas žėravo replės. Du miesto sargybiniai kilstelėjo Elizabetę nelyginant kokią ma rionetę, įsmeigusią akis į tuštumą. Korikui žnyplėmis įgnybus mer ginai į dešinįjį žastą, ji laibai riktelėjo. Tada, rodos, vėl pasinėrė į 13
Ol iver Pötzsch
kitą pasaulį. Pasigirdo šnypštimas, ėmė rūkti, Jakobui į nosį dūrė apdegusios mėsos tvaikas. Nors tėvas buvo nupasakojęs procedūrą, berniokas kovojo su šleikštuliu. Dar tris kartus prie kiekvieno prekių sandėlio kampo vežimas sustojo, ir procedūra buvo kartojama. Elizabetei dar kartą įgnybo į kairįjį žastą, kartą į kairiąją krūtį ir kartą į dešiniąją. Bet dėl gėralo poveikio skausmas buvo pakenčiamas. Niūniuodama paprastą vaikišką lopšinę pasmerktoji šypsoda masi glostėsi pilvą: – Aa-aa pupa... Jie išvažiavo iš Šongau pro Pilies vartus ir pasuko Altenštato gatve. Jau iš tolo išvydo mirties bausmės vykdymo vietą. Žolėtame žemės lopiniais nusėtame lauke tarp arimų ir gretimo miško susi rinko visas miestas ir aplinkinių kaimų gyventojai, miesto tarybos nariams čionai atnešė suolus ir kėdes. Liaudis užpakalinėse eilėse laiką leido liežuvaudama, lepindamasi skanėstais. Viduryje stūkso jo ešafotas – mūryta, septynių pėdų aukščio pakyla, į kurios viršų vedė mediniai laipteliai. Kinkiniui privažiavus aikštę, minia prasiskyrė. Žmonės smalsiai mėgino užmesti akį į vaiko žudikę, kiūtančią ant vežimo dugno. – Tegu atsistoja. Į viršų, į viršų ją! Korike, parodyk ją mums! Liaudis aiškiai buvo įniršusi. Daugelis čia laukė jau nuo pat ryto, o nusikaltėlės nė nematyti. Pirmieji miestelėnai jau sukruto svaidyti akmenis ir supuvusius vaisius. Pranciškonų vienuolis susigūžė sau godamas savo rudą apdarą, tačiau keletas obuolių vis tiek pataikė 14
ko r i ko d u k t ė
jam į nugarą. Miesto sargybiniai tramdė minią, nelyginant didžiulę būtybę, susitelkusią aplink vežimą, tartum norėtų jį praryti su visu turiniu. Johanesas Kuizelas ramiai nuvairavo vežimą iki pakylos. Ten jau laukė tarybos nariai ir valdytojas Michaelis Hiršmanas. Kaip čionykštis kurfiursto vietininkas, Hiršmanas pats prieš dvi savaites paskelbė nuosprendį. Nūn jis darkart įdėmiai pažvelgė merginai į akis. Senasis vyras pažinojo Elizabetę nuo vaikystės. – Ak, Lizele, ką padarei? – Nieko. Nieko nepadariau, jūsų prakilnybe. Elizabetė Klement, tebesiglostydama pilvą, jau negyvomis aki mis žiūrėjo į valdytoją. – Tai žino tik ponas Dievas, – sumumėjo Michaelis. Valdytojui linktelėjus, budelis aštuoniomis pakopomis užvedė vaiko žudikę ant ešafoto. Jakobas nusekė jiems pridurmui. Dukart suklupusi, Elizabetė įveikė savo paskutiniuosius žingsnius. Viršuje jau laukė kitas pranciškonų vienuolis ir miesto šauklys. Berniukas nužvelgė pievą. Matė šimtus įsitempusių veidų plačiai atvertomis burnomis ir išplėstomis akimis. Tarybos nariai jau sėdėjo savo vie tose. Nuo miesto pusės vėl ataidėjo varpo skambesys. Visi laukė. Korikas švelniai privertė Elizabetę Klement atsiklaupti. Tada at sinešta drobine skarele užrišo jai akis. Merginos kūnas virptelėjo, ši tyliai murmėjo maldą: – Sveika, Marija, malonės pilnoji, Viešpats su tavimi. Tu pagirta tarp moterų... 15
Ol iver Pötzsch
Šauklys atsikrenkštė ir darkart paskelbė nuosprendį. Jakobas jo balsą girdėjo lyg tolimą šlamesį: – ...kad nūn tu visa širdimi atsigręžtumei į Dievą ir taip mirtu mei dora bei laiminga mirtimi... Tėvas kumštelėjo jam į šoną. – Tau reikės ją man prilaikyti, – kaip įmanydamas tyliau sukuž dėjo jis, kad netrukdytų prakalbos. – Ką? – Turėsi laikyti jos pečius ir galvą iškeltus, kad gerai pataikyčiau. Kitaip mūsų Lizelė pargrius. Ir iš tiesų nuteistosios kūnas palengva glebo. Jakobas sutriko. Iki šiol vaikis manė, kad egzekuciją reikės tik stebėti. Apie padėjimą tėvas nė karto neužsiminė. Tačiau delsti jau buvo per vėlu. Jakobas suėmė Elizabetei Klement už trumpų plaukų ir trūktelėjo jos galvą aukštyn. Ši suinkštė. Koriko sūnus jautė prakaitą ant savo pirštų, ištiesė ranką, kad tėvas turėtų vietos kalavijui. Meistriškumas pasi reiškė vieninteliu, abiem rankomis atliktu, tiksliu kirčiu tarp dvie jų kaklo slankstelių. Vos akimirksnis, oro dvelktelėjimas, ir baigta. Tiesa, tik tuo atveju, jei viskas atliekama tinkamai. – Tepasigaili Dievas tavo vargšės sielos... Šauklys baigė. Išsitraukė ploną, juodą medinę lazdelę, iškėlė ją virš Elizabetės Klement ir perlaužė pusiau. Medžio trakštelėjimas buvo girdėti visoje aikštėje. Valdytojas linktelėjo Johanesui Kuizelui. Korikas iškėlė kalaviją ir atsivėdėjo. 16
ko r i ko d u k t ė
Tą akimirką Jakobas pajuto, kaip merginos plaukai slysta iš jo prakaituotų pirštų. Vos ką tik dar laikė pakėlęs Elizabetės Klement galvą, ir šit ji susmuko lyg grūdų maišas. Jis išvydo atūžiantį tėvo kalaviją, tačiau užuot pataikiusi į kaklą geležtė kliudė galvą ausies aukštyje. Pasmerktoji ėmė raitytis ant ešafoto grindų. Klykė it smaugiama, smilkinyje žiojėjo gili žaizda. Kraujo klane Jakobas iš vydo plumpsant pusę ausies. Akių raištis nusmuko sužeistajai nuo veido. Iš siaubo išplėstomis akimis ši spitrijosi aukštyn į budelį, stūksantį virš jos su iškeltu ka laviju. Minia vienu balsu aiktelėjo. Jakobas pajuto, kaip gerkle kyla vėmulys. Tėvas nustūmė sūnų šalin ir užsimojo dar kartą. Tačiau išvydusi atšvilpiant kalaviją Elizabetė Klement pasirito į šoną. Šįkart geležtė kliudė jos petį ir giliai įsirėžė į kaklo įlinkį. Koriką, patarnautoją ir apstulbusį pranciškonų vienuolį aptaškė iš žaizdos trykštelėjęs kraujas. Mergina visomis keturiomis rėpliojo ešafoto pakraščio link. Dauguma Šongau gyventojų apstulbę spoksojo į reginį, bet buvo girdėti ir šurmulys. Kai kurie į koriką svaidė akmenis. Liaudžiai ne patiko prastas vyro su kalaviju darbas. Johanesas Kuizelas norėjo visa tai baigti. Jis atsistojo prie dejuo jančios pasmerktosios ir užsimojo trečią kartą. Šįkart pataikė tiesiai tarp trečiojo ir ketvirtojo kaklo slankstelių. Dejonė staigiai nutyko. Tačiau galva nuo kūno neatitrūko. Vis dar laikėsi ant sausgyslių ir mėsos, tik dar vienas kirtis galutinai atskyrė ją nuo stuomens. 17
Ol iver Pötzsch
Nuriedėjusi medine pakyla, galva sustojo tiesiai priešais Jakobą. Koriko sūnui aptemo akyse, galiausiai jo skrandis neišlaikė. Parpuo lęs ant kelių išvėmė šio ryto silpną alų ir avižinę košę, vėmė tol, kol pasirodė jau tik žalia tulžis. Lyg už sienos girdėjo žmonių riksmus, tarybos narių siautėjimą ir tėvo šnopavimą šalimais. Aa-aa pupa... Prieš pat apimant maloningam alpuliui, Jakobas Kuizelas pri ėmė sprendimą. Niekados neseks tėvo pėdomis, niekuomet gyve nime nebus koriku. Tada kūlvirsčia nuvirto į kraujo klaną.
1
Šongau, 1659-ųjų Viešpaties metų balandžio 24 d. rytas, po 35 metų...
M
agdalena Kuizel sėdėjo ant medinio suolo priešais mažą, palinkusį koriko namelį, tvirtai tarp šlaunų spausdama sunkią bronzinę piestą. Tolygiais judesiais ji grūdo džiovintus čiob relius, pataisus ir smikmykus, paversdama šiuos smulkiais žaliais milteliais. Nosį kutenantis pikantiškas aromatas skleidė artėjančios vasaros nuojautą. Versdama markstytis saulė švietė jai į nudegusį veidą, per kaktą ritosi prakaito lašai. Tai buvo pirmoji tikrai šilta diena šiais metais. Sode žaidė jos mažieji broliukas ir sesutė, šešiamečiai dvynu kai Georgas ir Barbara. Šie lakstė tarp šeivamedžių krūmų, jau sukrovusių pirmuosius pumpurus. Vaikai vis garsiai suklykdavo iš smagumo, ilgoms šakoms nelyginant pirštams brūkštelėjus jiems per veidus. Magdalena neišlaikiusi nusišypsojo. Atsiminė, kaip ją 19
įsigykite
knygą dabar