Liza Marklund
R omana s
Iš anglų kalbos vertė lina kulišauskaitė
Helefoðnesas
Luleo
Stokholmas
Piteo
ge
s
s
kelia
eli itk gre
holm o
ning ias Drotningholmo kel
RUSIJOS AMBASADA
Rolambsvegenas
lmo
gsho
Kun
0
tinë
kran
Fridhemsplanas
K U N G S H O L M E NAS
as
an
at
sg
an
or
tJ
nk
Sa
Krono ber
San kt E gsgat riksgat anas ana s
gatan
¼ mylios
Hant
Berg sgat anas verk arga tana s
Kronobergo Parkas
Flemin
as
½ mylios
Ð
ROTUÐË
STOKHOLMAS
tan as
in Es
Drot
greitkelis
Esinge
200 myliø
as
0
storg holm
aga
Kung s
Dal
as tilt no o r rb ste Ve
Prologas
Akį užkliudė krūmokšniuose kyburiuojančios kelnaitės. Jos lengvai pleveno vešlioje žalumoje, kuri išryškino rausvą jų spalvą. Pirmiausia užliejo pyktis. „Jauni žmonės šiais laikais jau nieko nebegerbia! Net neleidžia ilsėtis mirusiesiems.“ Ji paskendo mintyse apie visuomenės nuopuolį, o šuo šniukštinėjo teritoriją palei geležinę tvorą. Nusekė paskui šunį link šiaurinio kapinių krašto ir, kai apėjo kelis liaunus medžius, prieš akis išniro koja. Jos įniršis dar sustiprėjo: „Kaip taip galima!“ Matydavo, kaip jos kiekvieną vakarą šlitinėja šaligatviais vos kūną dengiančiais drabužėliais ir laido gerkles siūlydamosi vyrams. Tai, kad karšta, anoks pasiteisinimas. Šuo žolėje, šalia tvoros, suraitė savo riestainį. Ji nusisuko lyg nepastebėjusi. Aplink juk nieko nebuvo. Kam vargintis lankstytis ir rinkti? – Nagi, Jesperai, – pašaukė ji ir timptelėjo šunį link rytinio parko krašto. – Eikš, eime. Eidama nuo tvoros ji žvilgtelėjo per petį. Kojos jau nebebuvo matyti, ji pranyko vešlioje lapijoje. – 5 –
liza ma rklu nd
Rodos, laukė dar viena karšta diena. Nors saulė buvo dar tik pakilusi, kaktoje jau žibėjo prakaito lašeliai. Taku kildama aukštyn ji sunkiai kvėpavo. Šuo traukė pavadį. Jo liežuvis buvo tiek nutįsęs, kad beveik lietė žolę. „Ir kaip iš viso įmanoma tiesiog užmigti kapinėse, paskutinėje mirusiųjų atilsio vietoje? Ar čia feminizmo esmė: jaunoms merginoms suteikti teisę taip elgtis ir demonstruoti visišką nepagarbą?“ Ji vis negalėjo atsikratyti kilusio susierzinimo. Dar labiau nuotaiką gadino stati pakalnė. „Turiu atsikratyti šio šuns“, – pamanė ji, tada iškart dilgtelėjo kaltės jausmas. Kad atpirktų nederamą mintį, ji pasilenkė prie šuns, atsegusi pavadį jį apkabino ir paniurkė. Išsivadavęs šuo pasileido paskui voverę. Ji atsiduso. „Koks tikslas bandyti būti maloniai?“ Atsidususi dar kartą, ji prisėdo ant suolo, kol Jesperas vaikėsi voverės. Netrukus šuo pavargo ir sustojo prie medžio, kuriame slėpėsi mažasis graužikas. Ji pasėdėjo, kol šuo nustojo lakstęs, tada pakilo ir pajuto prie nugaros prilipusią suknelę. Pagalvojusi, kad nugaroje bus matyti prakaito dėmės, ji pasijautė nepatogiai. – Eikš, Jesperai, brangusis. Bėk pas mane... Pamosavo plastikiniu maišeliu su šuns skanėstais ir trumpakojis bulterjeras atiturseno. Iškišęs trūkčiojantį liežuvį atrodė, lyg juoktųsi. – Štai ko tu nori, ar ne? Taip, aš taip ir maniau... Ji sušėrė šuniui visą maišelio turinį ir pasinaudojo proga jam vėl prisegti pavadį. Laikas eiti namo. Jesperas sudorojo savo skanėstus. Dabar atėjo jos eilė – kava su daniška bandele. Šuo neparodė jokio noro grįžti namo. Jo dėmesį vėl patraukė voverė, o skanumynai tik suteikė energijos dar vienoms gaudynėms. Jis užprotestavo garsiai ir aršiai. – 6 –
klubas 69
– Nenoriu čia daugiau stypsoti, – nepasitenkinimą išreiškė ji. – Jesperai, eime! Kad išvengtų kalniuko pakeliui į namus, pasuko kitu keliu. Palipti viršun dar buvo nieko, bet leidžiantis jai skaudėjo kelius. Eidama taku link kapinių pakraščio šiaurės rytuose, staiga pamatė kūną. Jis tysojo tankiuose brūzgynuose už įskilusio granitinio paminklo į viršų atmestomis rankomis. Šalia galvos mėtėsi Dovydo žvaigždės fragmentas. Ją užliejo baimė. Kūnas buvo nuogas, baltas ir visiškai nejudėjo. Šuo ištrūko ir pasileido link tvoros, už jo tarsi įerzinta gyvatė talžėsi pavadys. – Jesperai! Jis prasispraudė pro tvoros tarpą ir pasileido link mirusios moters. – Jesperai, pas mane! Ji šaukė kiek galėdama garsiau, bet ir valdėsi, nes nenorėjo pažadinti aplinkinių gyventojų. Tokiame karštyje daugelis miegojo atvirais langais; akmeniniai miesto centro pastatai per trumpą vasaros naktį niekada neatvėsdavo. Išsigandusi ji pagrabinėjo maišelį norėdama patikrinti, ar daugiau neliko šuns maisto, bet jis buvo tuščias. Bulterjeras sustojo šalia moters ir smalsiai į ją sužiuro. Iš pradžių nedrąsiai, paskui vis uoliau ėmė uostinėti. Pasiekęs kirkšnį, negalėjo susilaikyti. – JESPERAI! Tuojau pat pas mane! Šuo sukluso, bet nė nesiruošė paklusti. Jis priartėjo prie moters galvos, tada pradėjo uostyti rankas. Moteris apimta siaubo žiūrėjo, kaip jos šuo ima kramsnoti lavono pirštus. Pajutusi kylantį šleikštulį, ji griebė už juodos tvoros. Šiek tiek pasitraukė į kairę ir pasilenkusi įsižiūrėjo pro paminklus. Spoksojo į vos per kelis metrus nuo jos gulinčios mirusios moters akis. Nusmelkė keistas – 7 –
jausmas, tarsi aplink visa būtų pradingę, tik kairėje ausyje vos juntamai tebezvimbė. „Turiu išsivesti šunį, – šmėstelėjo jai. – Negaliu niekam sakyti, kad Jesperas ją apkramtė.“ Ji suklupo ant kelių ir pro tvorą įkišo ranką kiek galėjo. Įtempti jos pirštai rodė tiesiai į mirusios moters akis. Viršutinė jos rankos dalis buvo putloka, todėl vos neįstrigo, tačiau jai pavyko sugriebti už pavadžio. Šuo inkštė traukiamas už odinio diržo. Buvo nenusiteikęs paleisti savo grobį. Nasrus buvo suleidęs į kūną, tad jis šiek tiek pasivilko iš paskos. – Tu, kvailas, prakeiktas šuva! Unkščiodamas jis dusliai stuktelėjo į tvorą. Ji pro skylę sugriebė šunį ir ištraukė drebančiomis rankomis per pilvą spausdama kaip niekad stipriai. Kulnais slysdama žole ir pertempdama šlaunis, ji nuskubėjo gatve. Vos atrakinusi savo buto duris ir jas uždariusi, ji šuns žabtuose pastebėjo mėsos atplaišų ir žiauktelėjo.
Pirma dalis Liepa
Septyniolika metų, keturi mėnesiai ir šešiolika dienų
Maniau, kad meilė skirta tik kitiems, labiau pasitikintiems, svarbesniems. Tai, kad klydau, mano sielai leidžia trykšti džiaugsmu. Jis nori manęs. Svaigulys, pirmasis prisilietimas, akį pridengianti užkritusi plaukų sruoga, kai į mane pažiūrėjo; baikščiai, visai ne įžūliai. Viskas akivaizdu: švelnus vėjo dvelksmas, šviesa, kvapą gniaužiantis pilnatvės jausmas, gatvės grindinys, nuo sienos sklindanti šiluma. Aš gavau tą, kurio norėjau. Jis mano užuovėja. Kitos merginos šypsosi ir flirtuoja, bet aš nepavydžiu. Juo pasitikiu. Žinau, kad jis mano. Matau jį kambaryje, žvilgantys šviesūs jo plaukai, kaip jis juos persibraukia ranka, tvirta jo ranka, mano ranka. Krūtinę spaudžia džiugesys, man trūksta oro, akys patvinsta ašaromis. Jį pagauna šviesa, jis tvirtas, jis tobulas. Sako, kad negali be manęs. Kartu jis toks pažeidžiamas. Guliu jam ant rankos, jis pirštu vedžioja mano veidu. „Niekada manęs nepalik, – sako jis. – Negaliu be tavęs.“ Ir aš pažadu. – 11 –
Šeštadienis, liepos 28 d.
1
– Krunubergo parke – mirusi mergina. Padrikus žodžius bėrė uždusęs balsas, kuris, atrodo, buvo nuo narkotikų apsvaigusio asmens. Anika Bengtzon nusuko akis nuo ekrano ir, grabinėdama netvarkoje ant stalo, ėmė ieškoti rašiklio. – Iš kur tai žinote? – paklausė ji gal pernelyg skeptiškai. – Nes aš stoviu šalia jos, po šimts! Balsas šoktelėjo iki falceto ir taip suspigo ragelyje, kad Anika buvo priversta šį atitraukti nuo ausies. – Gerai, kaip mirusios? – paklausė ji ir suvokė, kad šis klausimas skamba absurdiškai. – Na, žinote, visiškai mirusios! Kaip dar galima būti mirus? Anika sutrikusi nužvelgė redakciją. Naujienų skyriaus vadovas Spaikas sėdėjo už savo stalo ir kalbėjo telefonu. Ana Snaphanė vėdavosi su popieriaus lapu sėdėdama priešais, o fotografas Pelė buvo ką tik ant savo darbo stalo įsijungęs „Mac“ kompiuterį. – Supratau, – pasakė ji radusi šratinį tuščiame kavos puodelyje ir seną atspausdintą naujienų agentūros telegramos kopiją, kurios kitoje pusėje buvo pradėjusi kažką rašytis. – 13 –
liza ma rklu nd
– Sakėte, Krunubergo parke? Kur konkrečiai? – Už paminklo. – Paminklo? Vyras pradėjo verkti. Anika tylėdama palaukė kelias sekundes. Ji nežinojo, ko griebtis. Pranešimų priėmimo linija oficialiai žinoma kaip karštoji linija, tačiau redakcijoje laikoma tik skandalų pardavėjų linija – beveik visada teskambindavo sumanę papokštauti ar psichai. Šis labiausiai priminė būtent pastarąjį. – Ar girdite?.. – atsargiai paklausė Anika. Vyras išsipūtė nosį. Jis kelis kartus giliai įkvėpė ir prakalbo. Prie stalo priešais Aniką stebėjo Ana Snaphanė. – Neįsivaizduoju, kaip tu pakenti tuos skambučius, – tarė ji Anikai padėjus ragelį. Anika nieko neatsakė, tik toliau kažką žymėjosi kitoje telegramos pusėje. – Reikia dar ledų, nes, dievaži, mirsiu. Ar nori ko nors iš kavinės? – atsistojusi paklausė Ana Snaphanė. – Prieš tai turiu kai ką patikrinti, – atsakė Anika ir telefonu surinko policijos priimamojo numerį. Tai buvo tiesa. Prieš keturias minutes jie sulaukė pranešimo apie mirusiojo kūną, rastą parke prie Krunubergsgatano. Anika atsistojo ir rankoje laikydama telegramą nuėjo į naujienų redakcijos skyrių. Užsikrovęs kojas ant stalo, Spaikas vis dar kalbėjo telefonu. Anika atsistojo tiesiai priešais jį, tikėdamasi atitraukti dėmesį. Pagaliau nepatenkintas naujienų redakcijos vadovas į ją pažiūrėjo. – Įtariama žmogžudystė, jauna mergina, – susakė Anika mosuodama atspausdintu lapu. Spaikas iš karto nutraukė pokalbį, padėjo telefoną ant stalo ir perkėlė kojas ant žemės. – 14 –
klubas 69
– Ar tai iš vienos agentūrų? – paklausė jis ir pasilenkė prie ekrano. – Ne, skandalų linija. – Patvirtinta? – Bet kuriuo atveju pranešimo sulaukė policijos priimamasis. Spaikas nužvelgė redakciją. – Gerai, – pasakė jis. – Ką gi mes turime? Anika nieko nelaukdama sureagavo: – Tai mano medžiaga. – Berit! – sušuko Spaikas ir atsistojo. – Šių metų vasaros žmogžudystė! Berit Hamrin, viena seniausiai redakcijoje dirbančių korespondenčių, čiupo rankinę ir atėjo į naujienų redakcijos skyrių. – Kur Karlas Venergrenas? Ar jis šiandieną dirba? – Ne, jis atostogose, plaukioja Gotlande, – atsakė Anika. – Tai mano pranešimas, aš priėmiau šį skambutį. – Pele, nuotraukos! – fotoreporteriui sušuko Spaikas. Fotoreporteris jam parodė iškeltą nykštį ir sušuko: – Bertili Strendai. – Gerai, – pasisukęs į Aniką tarė naujienų redakcijos vadovas. – Ką turime? Anika pažiūrėjo į savo užrašus ir staiga pajuto, kad nervinasi. – Mirusi mergina, rasta už paminklo žydų kapinėse, Krunubergo parke, Kungsholmene. – Tai nebūtinai žmogžudystė, ar ne? – Ji nuoga ir buvo pasmaugta. Spaikas įdėmiai pažvelgė į Aniką. – Nori to imtis? Anika nurijo seiles ir linktelėjo, tada naujienų redakcijos vadovas vėl atsisėdo ir išsitraukė bloknotą. – 15 –
liza ma rklu nd
– Gerai, – pasakė jis. – Gali vykti kartu su Berit ir Bertiliu. Padarykite gerų kadrų. Visu kitu pasirūpinsime vėliau, bet iš pradžių turime gauti gerų nuotraukų. Eidamas pro naujienų redakcijos stalą fotografas ant pečių dėjosi kuprinę, kurioje buvo visa reikalinga įranga. – Priminkite, kur viskas buvo? – adresuodamas klausimą Spaikui paklausė jis. – Krunubergo kalėjimas, – atsakė Spaikas ir vėl pakėlė telefoną. – Parkas, – patikslino Anika ieškodama savo rankinės. – Krunubergo parkas. Žydų kapinės. – Tik žiūrėkit, kad nebūtų buitinis konfliktas, – pasakė Spaikas prieš skambindamas į Londoną. Kai Berit ir Bertilis Strendas jau buvo pakeliui link lifto į garažą, Anika stabtelėjo. – Ką turite omeny? – paklausė ji. – Būtent tai, ką pasakiau. Mūsų nedomina buitiniai konfliktai. Naujienų redaktorius jai demonstratyviai atsuko nugarą. Anika pajuto kylantį pyktį – jis šovė į smegenis tarsi kulka. – Nuo to mergina juk netaps gyvesnė, ar ne? – ištarė ji. Kitame laido gale buvo atsiliepta į Spaiko skambutį, taigi ji suprato, kad judviejų pokalbis baigtas. Pakėlusi akis ji pastebėjo, kad Berit ir Bertilio jau nebėra. Nuskubėjo prie savo stalo, išsitraukė rankinę iš po stalčių ir nubėgo paskui kolegas. Liftas jau buvo nuvažiavęs, ji lėkė laiptais. „Velnias, velnias, kodėl visada turi pradėti ginčytis?“ Jos pirmas didelis straipsnis buvo beišslystantis iš rankų vien dėl to, kad panoro pastatyti į vietą naujienų skyriaus vadovą. – Idiotė! – garsiai pati sau pasakė Anika. – 16 –
klubas 69
Korespondentę ir fotografą ji pasivijo prie garažo įėjimo. – Laikomės kartu, kol neprireiks išsiskirstyti, – nurodė Berit eidama ir kažką rašydama į bloknotą. – Beje, aš Berit Hamrin. Nemanau, kad buvome supažindintos. Moteris nusišypsojo Anikai, prieš lipdamos į Bertilio Strendo Saab automobilį, jos paspaudė viena kitai ranką ir Anika atsisėdo ant galinės sėdynės, o Berit – ant priekinės. – Nereikia taip trankyti durelių, – priekaištingai žvelgdamas per petį pasakė Bertilis Strendas. – Dažai nukris. „O Dieve“, – pagalvojo Anika. – Oi, atsiprašau, – pasakė. Fotografai laikraščiui priklausančias transporto priemones laikė asmenine nuosavybe. Beveik visi jautėsi labai už jas atsakingi. Anika pagalvojo, kad taip turbūt yra dėl to, kad visi redakcijos fotografai be išimties vyrai. Nors Evening Post ji dirbo dar tik septynias savaites, jau puikiai žinojo, kad fotografams automobiliai šventa neliečiamybė. Jai buvo tekę atidėti keletą interviu vien todėl, kad kai kurie fotografai buvo užimti automobilių plovyklose. Tai taip pat jai suteikė galimybę įsivaizduoti, kokie jos straipsniai, kitų žmonių nuomone, svarbūs. – Turbūt geriausiai išvengti Fridhemsplano ir prie parko nuvažiuoti šalutinėmis gatvėmis, – pasakė Berit automobiliui priartėjus prie Rolambsvegeno. Bertilis Strendas padidinęs greitį spėjo pralėkti pro žalią šviesoforą ir nuvažiavo Gjorvelgsgatanu link Nor Melarstrando. – Ar galime peržvelgti, ką tau sakė telefonu tas vaikinas? – tarė Berit ir pasimuistė sėdynėje, kad pasisuktų į Aniką. Anika išsiėmė aplamdytą telegramą. – Atrodo, turime mirusią merginą, gulinčią už paminklo Krunubergo parke. Nuoga, greičiausiai pasmaugta. – 17 –
liza ma rklu nd
– Kas apie tai pranešė? – Kažkoks narkomanas, bent jau taip pasirodė. Jo draugas šlapinosi prie tvoros ir ją pastebėjo pro krūmus. – Kodėl jie mano, kad ji pasmaugta? Anika apvertė lapą skaitydama pakraščiuose pasirašytas pastabas. – Nebuvo kraujo, akys plačiai atmerktos ir ant kaklo matyti žymių. – Tai nebūtinai reiškia, kad ji buvo pasmaugta ar net nužudyta, – pakomentavo Berit atsisukusi į priekį. Anika nieko neatsakė. Ji žvelgė pro tamsintus Saab langus į žmones, Rolambshovo parke besimėgaujančius saule. Prieš juos plytėjo raibuliuojantys Ridarfjerdeno vandenys. Nors langai buvo tamsinti, ji turėjo prisimerkti. Link Longholmeno salos plaukti bandė du burlentininkai ir buvo galima matyti, kad jiems nekaip sekasi. Tvankumos šiandieną nekedeno joks vėjelis. – Na ir puiki gi ši vasara, – sukdamas kairėn, į Polhemsgataną, pasakė Bertilis Strendas. – Visai netikėta po tokio lietingo pavasario. – Taip, man pasisekė, – atsakė Berit. – Ką tik keturias savaites atostogavau. Saulė plieskė kiekvieną dieną. Galime automobilį palikti prie gaisrinės. Saab pravažiavo pro paskutinius Bergsgatano kvartalus. Berit saugos diržą atsisegė prieš Bertiliui Strendui paspaudžiant stabdžių pedalą ir iš automobilio šoko dar prieš jam visiškai sustojant. Tvokstelėjus karščio bangai, Anika išskubėjo paskui. Bertilis Strendas automobilį pastatė kelio praplatėjime, o Berit su Anika nieko nelaukdamos nurūko palei šešto dešimtmečio raudonų plytų pastato sieną. Asfalto keliukas buvo siauras, palei parko pakraštį tęsėsi akmeninis kelkraštis. – 18 –
klubas 69
– Čia bus laiptai, – gaudydama kvapą pasakė Berit. Palipusios šešis laiptelius jos atsidūrė parke. Nurisnojo asfaltuotu taku link puikiai įrengtos žaidimų aikštelės. Joms iš dešinės stovėjo kelios pastoginės; prabėgomis Anika spėjo perskaityti žodžius „Parko žaidimų aikštelė“. Čia buvo smėlio dėžė, suoliukų, iškylavimo stalų, karstyklių, šliuožyklų, sūpynių ir kitų konstrukcijų vaikams laipioti ir žaisti. Žaidimų aikštelėje buvo kelios mamos su vaikais, tačiau atrodė, kad jos ruošiasi iš čia išeiti. Kiek tolėliau su viena mamų kalbėjo du uniformas vilkintys policininkai. – Kiek žinau, kapinės yra tolėliau, arčiau Sankt Joransgatano. – Kaip matau, jūs čia gerai orientuojatės, – pasakė Anika. – Ar gyvenate netoliese? – Ne, – atsakė Berit. – Šiame parke tai jau nebe pirma žmogžudystė. Anika pamatė mėlyna ir balta juosta teritoriją atitveriančius policininkus. Jie liepė visiems pasišalinti iš žaidimų aikštelės ir ją uždarė. – Gerai, kad greitai čia atsiradome, – pati sau sumurmėjo ji. Jie pasuko į dešinę ir nuėjo taku į pakalnę. – Apačioje, kairėje, – pasakė Berit. Anika nuskubėjo pirma ir kirtusi du takus netrukus jau buvo vietoje. Prieš akis stojo eilė juodų Dovydo žvaigždžių žalumos fone. – Jau matau, – sušuko ji atsisukusi ir akies krašteliu pamatė, kad Bertilis Strendas beveik pasivijo Berit. Tvorelės buvo juodos ir dailiai ornamentuotos. Geležiniai stulpeliai – sujungti metaliniais žiedais ir paraitymais. Kiekvieną stulpelį viršuje karūnavo stilizuota Dovydo žvaigždė. Anika bėgo paskui savo pačios šešėlį ir suprato, kad kapines pasiekė iš pietinės pusės. – 19 –
liza ma rklu nd
Stabtelėjo ant nedidelės kalvos, nuo kurios atsivėrė geras kapų vaizdas. Policija šios parko dalies dar nebuvo užtvėrusi, tačiau moteris pastebėjo, kad šiaurinė ir vakarinė prieigos jau uždarytos. – Paskubėkite! – šūktelėjo ji Berit ir Bertiliui Strendui. Tvora juosė nedideles žydų kapinaites ir laiko nugludintus granito paminklus. Anika skubriai prabėgomis jų suskaičiavo apie trisdešimt. Čia karaliavo augmenija, visa teritorija atrodė beveik aklinai apžėlusi ir apleista. Kapinės buvo apie trisdešimties metrų pločio ir keturiasdešimties metrų ilgio. Tolimesniajame krašte tvora atrodė gal kiek daugiau nei pusantro metro aukščio. Įėjimas buvo iš vakarinės pusės, nuo Krunubergsgatano ir Fridhemsplano. Ji pamatė prie užkardos lūkuriuojančią kito vakarinių naujienų laikraščio komandą. Už tvoros, rytinėje kapinių dalyje, stoviniavo grupelė vyrų paprastais drabužiais. Ji iškart sumojo, kodėl jie čia: būtent ten ir gulėjo negyva moteris. Anikos kūnu nuvilnijo šiurpuliukas. Negalima susimauti, juk tai pirmoji šią vasarą jai patikėta informacija. Berit ir Bertilis Strendas priėjo Anikai iš už nugaros ir tuo metu ji pamatė, kaip vyras atidaro vartelius iš Krunubergsgatano. Jis nešė pilką medžiagą. Anika net žioptelėjo. Juk jie dar neuždengę kūno! – Eime, greičiau! – atsisukusi per petį paragino ji. – Gal mums pavyks iš čia nufotografuoti. Priešais juos ant kalvelės pasirodė policininkas. Jis vyniojo mėlyną ir baltą užkardos juostą. Anika nuskubėjo prie tvoros ir girdėjo iš paskos einantį Bertilį Strendą. Likus keliems metrams iki tvoros, jis nusimetė kuprinę ir išsitraukė „Canon“ fotoaparatą su teleobjektyvu. Pilka paklodė buvo vos apie tris metrus nuo jų, kai Bertilis Strendas ėmė spragsėti fotoaparatu nusitaikęs į brūzgynus. Žengtelėjęs apie pusę metro į kairę, jis pliekstelėjo dar vieną. – 20 –
klubas 69
Kažką šūktelėjo užkardos juostos ritinį laikantis policininkas ir į jį sužiuro už tvoros kapinėse esantys vyrai. – Turiu! – pasakė Bertilis Strendas. – Šiai istorijai dabar pakanka kadrų. – Ei, ką manote darantis? – sušuko policininkas su juosta. – Mes užtveriame teritoriją. Link jų į kapines nuo kalvos leidosi vyras havajietiškais marškinėliais ir šortais. – Gerai, jums laikas pasišalinti, – pasakė jis. Sutrikusi Anika apsidairė. Bertilis Strendas patraukė link tako į Sankt Joransgataną. Policininkai priešais ir už nugaros atrodė rimtai pasipiktinę. Anika sumojo, kad reikia judėti, kitaip policininkai ją patys patrauks. Instinktyviai ji pasitraukė į šalį, kur Bertilis Strendas nufotografavo pirmuosius kadrus. Ji pažvelgė už juodos tvoros, kur gulėjo jauna moteris. Vos už kelių metrų tiesiai į Aniką dėbsojo jos akys. Apsiblaususios ir pilkos. Galva buvo nusvirusi į šalį, rankos sulenktos ir atmestos virš galvos. Viena ranka atrodė sužalota. Burna prasižiojusi, tarsi leidžianti nebylų klyksmą, lūpos – tamsiai rudos. Plaukus kartkartėmis paplevendavo vos juntamas vėjelis. Ant kairios krūties buvo matyti sumušimas, apatinė pilvo dalis atrodė klaikiai pažaliavusi. Anika akimirką pabandė įsiminti šį sukrečiantį vaizdą. Raiži akmens pilkuma, subtili augalų žaluma, lapų metami šešėliai, drėgmė ir karštis, šlykštus dvokas. Tada visa pradingo po pilku dangalu. Buvo uždengta tvora, ne kūnas. – Laikas eiti, – jai ant peties uždėjęs ranką pasakė juostą laikantis policininkas. „Sumautas tipiškas faras“, – pagalvojo Anika ir apsisuko. – 21 –