BJØRN SORTLAND
TIMO PARVELA
PASI PITKÄNEN
KVIETI M A S
2
Versta iš: Timo Parvela, Bjørn Sortland KEPLER62. KIRJA YKSI: KUTSU WSOY, Helsinki, 2015
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).
© Tekstas, Timo Parvela ir BjØrn Sortland, 2015 © Iliustracijos, Pasi Pitkänen, 2015 Pirmą kartą suomių kalba 2015 metais pavadinimu Kepler62. Kirja yksi: Kutsu išleido WSOY leidybos ženklas, Helsinkis, Suomija. Išleista susitarus su Bonnier Rights, Suomija. Visos teisės saugomos. © Vertimas į lietuvių kalbą, Viltarė Urbaitė, 2018 © Leidykla „Nieko rimto“, 2018 ISBN 978-609-441-533-3
TIMO PARVELA BJØRN SORTLAND Iliustravo
PASI PITKÄNEN Iš suomių kalbos vertė Viltarė Urbaitė
Vilnius 2018
Pirma knyga KVIETIMAS
1. Vaikinukas paėmė obuolį. Kabinoje sėdintis pagyvenęs apsaugininkas giliai atsiduso. Iš pažiūros maždaug trylikametis obuolio vagišius įžūliai žiūrėjo tiesiai į apsaugos kamerą. Apsaugininkas atsistojo, pasitaisė mėlynas uniformines kelnes ir neskubėdamas patraukė link aukštaūgio vaikinuko susivėlusiais šiaudų spalvos plaukais, kurie atrodė tarsi nusiaubti trečios kategorijos uragano. Kelnės kabėjo, paltas buvo per didelis. Suraukti antakiai ir nepatikli laikysena apsaugininkui priminė laukinį žvėrį. Lapę, kiaunę ar kažką panašaus. Plėšrūną, judantį šviesos ir tamsos paribiu. Tačiau kažkas jame kėlė pagarbą. Akys. Jos buvo pilkos kaip ledas, atviros ir sąžiningos, tokios skvarbios, kad net trikdė. Berniukas vis dar stovėjo vaisių skyriuje su obuoliu rankoje. Nemėgino bėgti. Prisistačius apsaugininkui, pikta jo išraiška atsileido ir pasidarė kiek
9
šelmiška, kone džiaugsminga, tarsi būtų sutikęs seną bičiulį. – Ar esi kada girdėjęs apie gėrio ir blogio pažinimo medį? – pasiteiravo apsaugininkas. – Ką? – Jei atsikąsi nuo jo nuskinto vaisiaus, pažinsi gėrį ir blogį. Berniukas nemirksėdamas žiūrėjo vyrui į akis. Šis atsiduso. – Tai nebūtinai geras dalykas. Žinoti per daug nėra gerai. Ypač vaikams. Vis dar spoksodamas į apsauginį berniukas iš lėto pakėlė ranką su obuoliu ir atsikando. Jis užsimerkė ir mėgaudamasis iš lėto kramtė vaisių. „Prietranka“, – pagalvojo vyras. Tokio įžūlumo ir neklusnumo negalėjai paaiškinti įprastu jaunuolišku maištingumu. Čia būta kažko daugiau. – Neversk manęs imtis ko nors nemalonaus, – kone maldavo apsauginis. Vaikinukas vėl atsikando obuolio ir atsargiai padėjo apkramtytą vaisių ant obuolių stirtos. Tada nusišypsojo ir ištiesė priešais save rankas tarsi tikėdamasis, kad jam bus uždėti antrankiai.
10
– Gerai. Pats prisiprašei, – sušnarpštė apsaugininkas. Jis prišoko, sugriebė berniuką už peties ir rankos ir pro lentynas, lūžtančias nuo prekių, nuvedė iki kasų ir apsaugos vartelių, kurie čia pat ėmė čirpti. Apsauginis atsuko berniuką veidu į save. – Iškraustyk kišenes, – paliepė jis ir taip suspaudė berniukui petį, kad šiam veidas persikreipė iš skausmo. Berniukas nė nepajudėjo, todėl apsaugininkas įkišo ranką į didžiulę jo palaikio puspalčio kišenę ir ištraukė į foliją suvyniotą kompiuterinį žaidimą. Tą naują, kurio geidė visi vaikiščiai. Berniūkštis turbūt nežinojo, kad apsaugos sistema pakeista. Senasis triukas su folija nebeveikė. – Niekaip nesuprantu, kuo jus tas žaidimas taip užbūrė. Negi iš tikrųjų manei, kad pavyks jį nugvelbti? O dabar nešdinkis! Tokiems kaip jūs čia nėr ką veikti. Kad daugiau tavęs šitoj parduotuvėj nematyčiau. Apsaugininkas taip smarkiai stumtelėjo vagišių iš nugaros, kad šis tik vargais negalais išsilaikė ant kojų. Vaikinas nutaisė įžūlią miną, o pilkas akis užgulė miglos debesis. Apsaugininkas papurtė galvą ir nusijuokė metalo
11
gergždimą primenančiu balsu. Vaikinas nuleido galvą ir patraukė prieš vėją. Aris pakėlė galvą ir atsiduso. Jis buvo taip arti. Žaidimas jau kone buvo jo rankose. Pro debesis kyštelėjo saulė. Spindulys atsimušė į prietaisą, kuriame mirgėjo laikraščio antraštė: „Naujausios žinios apie ekspediciją!“ Aris nekreipė į tai jokio dėmesio. Jo galvoje vis dar kirbėjo apsaugininko žodžiai. Aris puikiai žinojo, ką vyras turėjo galvoje sakydamas „tokie kaip jūs“.
2. Namie buvo tylu. Žinoma, kaipgi kitaip. Tėtis čia niekad ir negyveno, o mama vėl buvo išėjusi ieškoti darbo, maisto, geresnio gyvenimo, galimybės, tiesą sakant, bet kokių pokyčių. Tos išvykos užtrukdavo vis ilgiau, nes jie buvo ne vieninteliai vargšai, tikrai ne vieninteliai. Vis rečiau išgalėdavo apsipirkti tokiose parduotuvėse kaip ta, kurioje ką tik lankėsi Aris. Vaisiai buvo prabangos dalykas, kaip ir nauji drabužiai, šviežias pienas ir duona. Paprasti žmonės maitinosi koncentratais, konservais ir kukurūzais. Daugiausia kukurūzais, mat jų pakako visiems. Bet Ariui dabar nerūpėjo maistas. Jis galvojo apie žaidimą, kurį jau laikė rankose. Jis lietė žvilgančią pakuotę ir akimirką jautė pergalingą džiaugsmą, kol tas kvailas apsauginis viską sugadino. TAS žaidimas. Visų žaidimų žaidimas. Nuostabiausias pasaulyje ir kartu sunkiausias iš visų kada nors sukurtų kompiuterinių žaidimų.
14
Kepler62. Apie jį visi kalbėjo, vis dėlto jį įsigyti buvo sunku. Žaidimo negalėjai parsisiųsti iš interneto. Jį reikėjo gauti, rasti arba nusipirkti. Aris numetė paltą ant kėdės atkaltės. Ant grindų drybsojo kuprinė, o jos turinys voliojosi aplink, tarsi viduje būtų sprogusi bomba. – Turėtum labiau rūpintis savo daiktais, – šūktelėjo Aris ir ėmė rinkti daiktus į kuprinę. Vis dar tyla, tačiau Aris žinojo, kad jaunesnysis broliukas namie. – Neturėsim už ką tau nupirkti naujų priemonių, jeigu pamesi ar sulaužysi šitas, – toliau kalbėjo jis, matyt, sau pačiam. Pakabinęs kuprinę prieškambaryje ant kablio, Aris iškrovė ant stalo savo grobį: iš džemperio gobtuvo mandarinų, suplotą sumuštinių duonos pakuotę iš kelnių kiškos, pakelį sulčių, du čiulpinukus. Ariui iš užnugario išlindo liauna rankelė ir stvėrė vieną saldainį, bet Aris buvo greitesnis. Jis pliaukštelėjo per ranką ir įsikišo saldainį į kišenę. – Pirmiau suvalgyk ką nors sveika. Kad ir vaisių. Jonis stovėjo Ariui už nugaros ir įsižeidęs laikė susiėmęs už perštinčios rankos. Lūpas
16
kietai sučiaupęs, piktai degančiomis tamsiomis akimis. Niekas iš šalies nebūtų patikėjęs, kad jie broliai. Jonis buvo tamsiaodis, pagal savo amžių nedidukas, o plaukai – tarsi tankiai susivijusi spygliuota viela. Aris buvo aukštas ir šviesus. Žinoma, viskas dėl to, kad abiejų skirtingi tėčiai, bet jie vis dėlto buvo broliai. – Turėtum susiimti ir valgyti sveikesnį...
Aris nutilo nebaigęs sakinio, ir akys jam kone išsprogo ant kaktos, kai pamatė pakuotę brolio rankose. – Ar čia yra tai, ką aš manau? – paklausė Aris. – Taip. – Ar galėčiau?.. – Ne. Broliukas ištiesė ranką. Aris atsiduso ir nusijuokė. Iš kišenės ištraukė vieną čiulpinuką. – Mainom? Broliukas rimtai linktelėjo ir padavė žaidimą. – Bet jis mano. Tu gali tiktai pažiūrėti. Žaidimas. Kepler62. Aris negalėjo patikėti savo akimis. Jis atsargiai vartė pakuotę, tarsi ji būtų trapiausio stiklo. Jo rankose buvo žaidimas, kurio dar niekas nebuvo perėjęs iki galo. Žaidimas, apie kurį sklandė keisčiausi gandai. Kai kurie manė, kad jame paslėptas dar vienas lygis, papildomas laukas perėjus paskutinį. Sklandė ir dar vienas, kur kas beprotiškesnis gandas: tie, kurie perėjo visą žaidimą, gavo kvietimą. Kokį kvietimą? Kur jis kviečia? Ką tai reiškia? Niekas nežinojo. Pokytis, kurio ieško mama. Prizas, galintis pakeisti gyvenimą. Ir štai tasai žaidimas dabar
18
jų namuose. Tai nebuvo paprasčiausias žaidimas. Greičiau jau bilietas. – Iš kur tu, po galais, jį gavai? – pavydžiai paklausė Aris. – Iš vienos moters. – Moters? – Taip. Jinai man jį davė. – Davė? Tiesiog taip? – Aris netikėdamas papurtė galvą. – Aha. Ir dar limonado, kolos. – Negali būti. – Davė, pats pažiūrėk. Jonis ištraukė iš kuprinės tuščią buteliuką. Aris nustebęs paėmė jį į rankas. Buteliukas limonado šiais laikais kainavo maždaug tiek, kiek mamai pavykdavo surinkti per mėnesį. Aris dar niekuomet nebuvo ragavęs kolos, bet buvo apie ją girdėjęs, visi buvo girdėję. Dar mamos vaikystėje kola, sako, buvusi visiškai įprastas gėrimas. – Joni, juk tu žinai, kad negalima nieko imti iš nepažįstamų. Juo labiau dėtis į burną tai, ant ko nėra valdžios antspaudo, o čia jo tikrai nėra. – Eik jau. Ar tu pats būtum atsisakęs kolos? Be to, tai buvo visiškai normali moteris. Labai
19
maloni ir draugiška, gana jauna. Neatrodė pavojinga. Ji norėjo padovanoti man žaidimą ir buteliuką gėrimo, nes aš jai pasirodžiau meilutis. – Meilutis? – Taip. – Greičiau jau kvailutis. – Tu tiesiog pavydi, nes pats nė iš tolo nesi toks mielas. Aris žiūrėjo į savo broliuką, kurio akys spindėjo iš susijaudinimo ir laimės. Tikrai, Jonis meilutis. Na, gal tai buvo kokia turtinga poniutė, kuri norėjo pasismaginti sušelpdama vargšą. Padaryti gerą dienos darbą. Pasitaikydavo ir tokių. – Ar girdėjai apie tą ekspediciją? – paklausė Jonis. – Kokią? – Jie ketina išsiųsti erdvėlaivius tyrinėti kažkokios planetos. Visi apie tai kalba. Tenai gali būti gyvybė. – Tai su mumis nesusiję. – Kaip suprasti? – nustebo Jonis. – Vis tiek tai bus skirta tik turtingiesiems, kaip ir visa, kas yra gera. Jie galės nusipirkti vietą toje naujoje planetoje, jeigu tik ji išvis egzistuoja, – prunkštelėjo Aris. – Bet vis tiek. Negi tau neįdomu, ką ten suras? Juk tai primena tą Kolu... Klo... Kolombą... 20
– Kolumbą. – Taip. Tą, kuris atrado Ameriką. Tik pagalvok, o ką, jeigu tenai, kosmose, yra ištisas naujas pasaulis. Broliai susižvalgė. Jonis – virpėdamas iš susijaudinimo, Aris – susukęs lūpas. – Negi tikrai ketini žaisti vienas? – paklausė Aris. – Atspėk, – išsiviepė Jonis. – Tai ir man leisi? – dar pasitikslino Aris. – Juk tu mano brolis. Ne itin meilus, bet vis tiek brolis. Aris linktelėjo ir nusišypsojo. Jis atidarė pakuotę ir įkišo diską į seną apibraižytą PlayStation 10. Kepler62.
3. 49-oji valanda
Aris ir Jonis žaidė. Ištisas dvi paras jie pakaitomis miegojo ir valgė, ką rasdavo spintelėse, daugiausia kukurūzų traškučius. Jiems perštėjo akis ir maudė rankas. Aris ant abiejų nykščių prisitrynė pūsles, tačiau neėmė į galvą.
22
Iš pradžių žaidimas atrodė niekuo neišsiskiriantis. Toks pat šaudymas, kaip ir kituose žaidimuose. Aris ir Jonis žaidė paeiliui su ta pačia figūra. Jiedu pasirinko Tierą, mitinį suomių karį. Užduotys buvo lengvos, o jas įveikęs gaudavai daugiau ginklų, daugiau kerų, daugiau viso to, ką paprastai gauni žaidimuose. Iš pradžių buvo taip lengva, kad abu mintyse stebėjosi, iš kur visos tos kalbos apie neva sunkiausią pasaulyje žaidimą. Penktame lygyje jiedu gavo protonų patranką ir atrodė, kad tokiam ginklui jau vargu ar atsiras tinkamas priešininkas.
Vis dėlto dešimtame lygyje kažkas pasikeitė. Atrodė, lyg kas būtų įsiurbęs berniukus į žaidimą. Viso žaidimo idėja tarsi įgavo naują formą. Tai nebebuvo paprasčiausia kelionė susitikti su paskutiniu, visų pikčiausiu priešininku, o veikiau tam tikra ekspedicija. Arį užvaldė stiprėjantis jausmas, kad šalia jo kažkas yra. Kažin kokia jautri ir trapi būtybė, kurią jis žaidime turi saugoti. Jis žvilgtelėjo į greta ant sofos miegantį Jonį. Mažasis broliukas buvo giliai įmigęs, tačiau Aris vis tiek stipriai jautė jį esant šalia. Tai atrodė ir įdomu, ir kartu baugino. 78-oji valanda 99 lygis. Aris ir Jonis pateko į aklavietę. Kaip ir visi kiti. Jonis buvo kalbėjęs apie tai su žaidimo bendruomene. Dar niekas nerado sprendimo, nors jo ieškojo milijonas žaidėjų visuose pasaulio kampeliuose. Kažkoks norvegas Halfman-halfbiscuit05 neva buvęs arti tikslo, o gal tik gyrėsi, bet su niekuo nesiteikė pasidalyti žiniomis. Ekranas buvo kone juodas. Kažkur prieblandoje žiojėjo urvo anga. Ji slėpė kažin ką
26
bauginančio, ko negalėjai perprasti. Tiesą sakant, broliams nė karto taip ir nepavyko pereiti to urvo prieangio. Ir tas kažkas staiga puolė. Jiedu neturėjo nė menkiausio supratimo, kas tai yra ar kaip su juo elgtis. Aris su Joniu išbandė visus veiksmingiausius ginklus nuo plazminio šautuvo iki lazerinio granatsvaidžio. 99 lygis. Liko paskutinis bandymas. Vienas vienintelis bandymas. Po jo žaidimas išsijungs. Bent taip nutiko kitiems. Jonis paaiškino, kad žaidimas visame pasaulyje išsijungia pats. Išnaudojus paskutinį bandymą, telieka juodas ekranas. Žaidimo nebegali įsijungti iš naujo, net jei nusipirktum naują pakuotę. Jis atpažįsta žaidėją ir nebeleidžia pradėti iš pradžių. Paskutinis bandymas. Aris, visai sugniuždytas, peržiūrinėjo savo ginklus. Nepanaudotas liko tik durklas. Apgailėtinas ginklas, kurį jie buvo gavę pačioje žaidimo pradžioje. Durklas. Nieko su juo nepadarysi net ir menkam urvo kirminui, jau nekalbant apie tą tamsoje tykantį plėšrūną, niekais pavertusį visas pastangas. Aris pasirinko sunkųjį kulkosvaidį, kuriuo pavyko nukauti smulkesnes raketas. Šimtasis lygis, šimtasis bandymas. Aris atsiduso. – Rinkis durklą.
28
Balsas buvo švelnus, bet tvirtas. Aris grįžtelėjo per petį. Jonio akys karštligiškai liepsnojo, nors šįkart tikriausiai tiesiog nuo įtampos. – Miegok. Tie įspūdžiai tave pernelyg smarkiai paveikė. Turbūt nenori matyti, kaip viskas baigsis. – Durklą. Patikėk manim. Antraip mes prarasim šansą. – Mes? – Juk mudu žaidėme kartu. Aris laikė skaudamą, nuo žaidimo sustingusį nykštį ant starto mygtuko. Jis žvilgtelėjo į broliuką. Šis kuo rimčiausiai žvelgė tamsiomis, ekrano šviesoje blizgančiomis akimis. – Durklą? – pasitikslino Aris. – Ir užsimerk. – Ką? – Jis greitesnis už žvilgsnį. Turi negalvoti. Turi jį pajusti. Išsisuksi. O sulaukęs tinkamos akimirkos – smogsi. Aš pasakysiu kada, – virpančiu balsu sušnabždėjo Jonis. Beprotystė. Aris dvejojo. Jis pajuto Jonio ranką ant peties ir pakeitė kulkosvaidį durklu. Tada užsimerkė. Pirmyn į tamsą. Dabar!
Turinys 1 ...9 2 ...14 3 ...22 4 ...30 5 ...38
6 ...40 7 ...50 8 ...55 9 ...59
10 ...62 11 ...64 12 ...70 13 ...77 14 ...79 15 ...83 16 ...92 17 ...96 18 ...100 19 ...104 20
...108
KEPLER62 PLANETU SISTEMA
62c
62b
SOLAR SYSTEM
62f
62e
62d
Kepler62 veikÄ—jĹł eskizai
Jonis
Aris
Antra knyga STARTAS
Vos keliems išrinktiesiems pavyksta pereiti visus žaidimo Kepler62 lygius. Turtingo ginklų gamintojo dukra Merė sumoka trims kompiuterių asams, kad padėtų jai įveikti užduotį. Paaiškėja, kad organizacija, pavadinimu OTNSPCFRVR (Out In Space For Ever) ketina išsiųsti jaunuolius ir vaikus kaip naujakurius į Kepler62 sistemos planetą, kurios aplinkos sąlygos primena Žemę. Kas nutiks, jei atsisakysi vykdyti užduotį?
Žemėje sunkūs laikai – ištekliai sparčiai senka, keičiasi klimatas. Visų dėmesio centre – valdžios rengiama ekspedicija ieškoti planetos, tinkamos gyventi žmonėms. Tuo pat metu išplinta kompiuterinis žaidimas, apie kurį sklando gandas: tie, kurie perėjo visus lygius, gavo paslaptingą kvietimą. Kokį? Niekas nežino. O gal tai prizas, galintis pakeisti gyvenimą? Žinomi skandinavų autoriai suomis Timas Parvela, norvegas Bjørnas Sortlandas ir dailininkas suomis Pasis Pitkänenas sukūrė pasaulį, kuriame draugystė, pavojai ir drąsa išbandomi nepažįstamoje kosmoso erdvėje. Šešių knygų serija mokyklinio amžiaus skaitytojams vienu metu pasirodė Suomijoje ir Norvegijoje ir iškart sulaukė didelio populiarumo.
Redaktorė Giedrė Kmitienė Korektorė Vitalija Vanagaitė Maketavo Lina Eitmantytė-Valužienė Tiražas 2500 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius
ISBN 978-609-441-533-3
9 786094 415333
99 lygis. Liko paskutinis bandymas. Vienas vienintelis bandymas. Po jo žaidimas išsijungs. Trylikametis Aris drauge su broliuku Joniu žaidžia naują, sudėtingą kompiuterinį žaidimą Kepler62. Niekas nežino, kas nutinka perėjusiems paskutinį lygį – ir apskritai, ar tai tėra tik žaidimas. Negana to, Jonis suserga paslaptingu virusu, o gauti vaistų, pasirodo, ne taip paprasta. Prasideda beprotiškas nuotykis...
BUK ISTORIJOS DALYVIS! LEISKIS DRAUGE I KVAPA GNIAUZIANCIA KOSMINE KELIONE!