Katinas iš Jolės kotedžo by knygos.lt

LAURA MADELEINE

Vilnius, 2025

Iš anglų kalbos vertė

Astra Alba

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt

ISBN 978-609-444-610-8

Versta iš: Laura Madeleine, The Cat of Yule Cottage, London: Hodder & Stoughton, 2016.

The Cat of Yule Cottage

„Nes kiekviena šeima turėjo bent po vieną katę krepšyje.“

„Nes aš pagerbsiu savo katiną Džefrį.“

Kristoferis Smartas , iš poemos Jubilate Agno

Namas vadinamas Enisjulu.

Enisjulas. Šis žodis limpa man prie lūpų it medus, nuvarvėjęs nuo šaukšto. Enisjulas – tai pilka ir žalia. Apsamanojęs akmuo. Seni medžiai. Apkerpėjęs stogas. Mažytė pievelė su juosmenį siekiančia žole, nutvieksta saulės šviesos, ir pro šalį tekantis upelis – gaivaus vandens gija, srovenanti iki pat jūros. Namas stovi nuošalyje, tai vienintelė pa stogė tolimiausioje gilaus slėnio dalyje. Tarsi kokia brangenybė užantyje.

Leidžiuosi link namo akmeniniu taku. Akmenys suskeldėję nuo laiko. Virš galvos susikibusios medžių šakos sudaro arką. Lapų apdarai tampa vis retesni ir nykesni, bet jie vis dar sklaido šviesą, išmargindami žemę šviesos ir šešėlių dėmėmis. Keista eiti į tylą tik su kuprine ant nugaros ir lagaminu rankoje, kai miesto purvas ant batų virsta kaimo dulkėmis.

Takas veda prie durų. Sustojusi ten klausausi, bene išgirsiu ataidinčią paukščių giesmę. Praeina kelios minutės ar sekundės – regis, čia jos išnyko, liko tik metų laikai ir šimtmečiai, matuojami sodinukais bei nuvirtusiais medžiais. Net raktas senas. Jis sunkus, tvirtas, nugludintas nesuskaičiuojamų kišenių.

Pagaliau įkišu jį į spyną ir pasuku – užraktas tyliai trakšteli. Kitoje pusėje atsiveria kitoks gyvenimas.

Giliai įkvėpusi pastumiu duris.

Sugirgždėjusios jos atsiveria į tamsą. Iš vidaus plūsteli ištisus mėnesius sustingęs oras, apgaubdamas mane lyg banga. Užsimerkusi įkvepiu. Senas akmuo ir šalti pelenai, vos juntamas

keptos duonos aromatas, malonus salstelėjęs medinių sijų kvapas. Ir dar kažkas – kažkas neįvardijama: prieskonių, žalių šakų, sniego dvelksmas, vos atpažįstamas ir tuoj pat išsisklaidantis… Leidžiu akims priprasti. Priešais mane – ilgas, žemas kambarys, vienas jo galas pradingsta didžiuliame, plačiame it žvėries nasrai židinyje. Akmenines grindis dengia atspurę kilimai. Viename kampe stovi įdubęs fotelis, kurio apmušalas suplėšytas į skutelius. Baldų nedaug: tik ilgas stalas, tamsi komoda ir taburetė, nuvirtusi ant šono. Iš pradžių pajaustas namo kvapas išblėsta, jį pakeičia kiti, ne tokie malonūs kvapai. Nosį riečia dulkės ir drėgmė. Trūnėsiai ir pelėsis, puvėsiai ir rūdys. Viduje – nė menkiausio judesio. Pro kotedžo duris pažvelgiu į pievą. Nieko. Tik negilus dubuo prie slenksčio, pilnas užsistovėjusio pažaliavusio vandens.

Nutrenkiu ant grindų kuprinę.

Ką aš padariau?

Šešėliuose po senais bugieniais kažkas sujuda. Atsimerkia pora akių. Jos geltonos kaip lajus ar kaip kukurūzai. Tai senos akys, laukinės tarytum vanago. Dabar jos sužiūra į kotedžą.

Čiukšiu grindimis. Šviesoje sūkuriuoja į orą pakilusios dulkės. Atidžiau apžiūrėjus neatrodo, kad situacija būtų nors kiek geresnė. Tinkuotos sienos aprūkusios, tinkas trupa. Akmeninės grindų plokštės suskilusios. Keletas rombo formos langų, taip idiliškai atrodžiusių nuotraukoje, išdužę ir užkamšyti skudurais.

Tai to senuko kaltė. Jei jis nebūtų buvęs nuomos agentės kontoroje, jei nebūtų manęs pakurstęs… Aš tik norėjau pamatyti šią vietą, vieną kartą į ją pažvelgti. Manau, to būtų pakakę. Nenumačiau, kad teks susidurti su įsiutusiu vietiniu gyventoju, susinervinusiu dėl išnuomojamo jo tetos namo. Senuko vardas buvo Roskarou. Misteris Roskarou. Jo veidas man priminė sėklinę bulvę.

Net jei sena varna nepaliko man šių namų, – niršo jis, – net jei nepaliko, aš nenoriu, kad čia vaikščiotų miestiečiai, naikintų

viską, kas brangu, užgrobtų mūsų praeitį ir paliktų namus tuščius vienuolikai mėnesių. Tik ne Enisjulą…

Agentė bandė mane užstoti. Galbūt jai buvo gėda – tarsi iš Londono būčiau atvažiavusi tik tam, kad senukas mane vainotų. Moteris jam paaiškino, jog šis namas nebus nuomojamas kaip atostogų būstas, nes tetos testamente numatyta sąlyga, kad jis būtų nuomojamas kaip nuolatinis būstas. Bet tai sūnėno nenuramino.

Gastrolininkė, – pasišaipė jis iš manęs. – Ji negalėtų ten gyventi! Pažįstu tą vietą. Ji ten nė vienos nakties neištvertų.

Tada aš pratrūkau. Nespėjusi nė susivokti, pasakiau agentei, kad išsinuomosiu tą namą. Maniau, senukas atrems mano pasiūlymą geresniu: man net nekilo mintis, jog jis tik blefuoja, bandydamas sukelti problemų. Kai nuomos agentė sumurmėjo kažką apie „išlygas“ ir reikalavimus, susijusius su turtu, aš buvau tokia apstulbusi, kad tik pritariamai linktelėjau galva. Paskui ji įdavė man ra šik lį, paspaudė ranką, ir va… tapau kotedžo nuominin ke. Žiūriu į dėmėmis išmargintas lubas, į nešvarius langus, pro atviras duris pažvelgiu į slėnį, vis labiau vėstantį artėjant vakarui. Aš tapau šio kotedžo nuominin ke.

Sudejavusi pakylu nuo įdubusio fotelio ir pradedu apžiūrinėti pirmą aukštą. Skelbime buvo rašoma, kad kotedžas išnuomojamas „su baldais“, tik be naujo čiužinio ir dujų ba liono viryklei, o tai reiškia, jog jis niekada nebuvo išvalytas. Lentynose liko knygų, ant sienų kabo paveikslai. Virtuvės stalas kol kas yra didžiausias baldas. Jis milžiniškas ir sutrūnijęs, subraižytas nuo ilgo naudojimo. Mano ranka užkliūva už gilaus plyšio jo paviršiuje. Kiek vakarienių čia valgyta? Kiek audinių sukarpyta ir laiškų parašyta? Kiek nubrozdintų kelių sugydyta?

Jei galima tikėti nuomos agente, būsiu pirmas svetimas žmogus, apsigyvenęs šiame kotedže. Per savo penkių šimtų metų istoriją jis priklausė tik dviem šeimoms. Ir štai dabar čia apsistojau aš, romantiškų istorijų rašytoja iš miesto, kuriai niekada neteko prižiūrėti net sodo, ką jau kalbėti apie visą slėnį.

Aptinku kažką panašaus į sandėliuką prie virtuvės. Ant lentynų išdėlioti stik lainiai ir skardinės. Beveik visose kokia nors žuvis: sardinės, tunai, sardinėlės. Gale stovi pora butelių su tamsiu ir lipniu turiniu. Apsuku vieną iš jų. „Gervuogių vynas“, –išvedžiota netvirta rašysena. Užrašyta data rodo, jog pagamintas prieš dvejus metus.

Padedu jį atgal. Staiga pasijuntu be galo vieniša šiame giliame slėnyje, kuriame liko tik keli senos moters gyvenimo pėdsakai. Norėčiau su kuo nors pasikalbėti, bent minutėlę, tačiau čia nėra telefono ryšio, o jei ir būtų, kam galėčiau pa skambinti? Savo mamai, seseriai? Jos jau įsitikinusios, kad aš išprotėjau, išsikraustydama taip toli, dar blogiau: aš joms pamelavau apie namą. Sakiau, jog apžiūrėjau jį, prieš pasirašydama sutartį. Jausmingai pasakojau apie jo židinį, gražų stogą, porinau apie sodą, sodrią žalią spalvą ir ramybę, kurios apsupta, galėsiu tiek daug parašyti. Jei jos žinotų, kad pasirašiau nuomos sutartį metams, vos žvilgtelėjusi į vieną neaiškią nuotrauką; jeigu nutuoktų apie neįprastas sutarties sąlygas… sunku apie tai net pagalvoti. Čiaupai virš kriauk lės iš kraštų surūdiję, išklibę, kaip ir visa kita. Pa leng va juos atsuku. Kelias sekundes vamzdžiai tyli. Paskui dusliai sugurguliuoja, ir iš čiaupų pasipila vanduo. Jis rudas, su drumzlėmis, bet po akimirkos nusistovi, praskaidrėja. Pakišu rankas po ledine srove.

Pro nešvarų langą veriasi vaizdas į sodą, mažytę pievelę ir mišką už jos. Palenkiu galvą, šaltu vandeniu apsišlakstau pavargusias akis. Atsimerkiu. Galiu prisiekti, kad akies kampučiu pastebėjau judantį šešėlį. Vėl pažvelgiu, bet nieko nematau. Tai tik paukštis, – sakau sau, nors plaukeliai ant sprando pašiurpsta nuo minties, kad galbūt mane stebi kažkoks žmogus ar gyvūnas.

Lengvesnės už sniegą pėdos tipena pro kotedžą į šalia tankiai sužėlusį gervuogyną. Spygliai neduria, paskutinės uogos, tamsios lyg naktis, nedažo po jomis slystančio kailio. Vėsta pievos žolė. Sujunda šikšnosparniai. Artinasi tamsa.

  

Numetusi skudurą, blėstančioje šviesoje beviltiškai žvalgausi aplink. Vargu ar tai gera pradžia. Žinojau, kad ne veltui kotedžas išnuomojamas taip pigiai, bet nemaniau, jog įrašas „išnuomojamas toks, koks yra“ reikš tai.

Kiek vieną paviršių storai nugulusios dulkės. Ant palangių pilna negyvų musių ir vaps vų – papurčius užuolaidas, jos pabyra lyg konfeti. Apgailėtinai atrodo mano atsivežtos valymo priemonės: buteliukas ploviklio, kempinė, keletas virtuvinių šluosčių. Ką galvojau su jais nuveikti? Tu visai negalvojai, – mintyse suskamba mano vidinis balsas, – įsivaizdavai, kad viskas bus tobula.

Atkakliai einu link kampe tūnančios didžiulės tamsios komodos. Verčiau jau valyti, nei stovėti vietoje, duodant valią įsiaudrinusiai vaizduotei. Šluoste braukiu dulkes nuo lentynų ir ten paliktų knygų. Dauguma tų knygų, įrištų oda, deformuotos laiko. Matydama pažįstamus pavadinimus, jaučiuosi geriau, tarsi būčiau suradusi senų draugų toli nuo namų. Nuvalau dulkes nuo kelių Dikenso bei Hardžio romanų, nuo plyštančios Biblijos ir nuo poros aptrintų almanachų. Mano žvilgsnį patraukia plona, paprasta knygutė. Paimu ją ir atverčiu. Atrodo kaip eskizų albumas. Pirmame puslapyje rašalu išvedžiotas parašas: Tomasina Roskarou.

Prie atvirų durų kažkas šmėkšteli. Albumas vos neiškrinta man iš rankų. Plazdantys sparnai, tamsūs pavidalai. Prisėlinu artyn, bandydama įžiūrėti, kas ten. Lauke jau temsta, violetiškai pilkame danguje, primenančiame balandžių plunksnas, aukštyn žemyn nardo šikšnosparniai. Nusišypsau, išgirdusi tylius jų cypavimus. Grįžusi į vidų, ieškau šviesos jungik lio. Vieną gremėzdišką ir senamadišką aptinku prie durų. Paspaudžiu jį. Nieko. Dar kartą spusteliu, pajudinu aukštyn žemyn. Net kibirkštėlė nežybteli.

Sunerimusi naršau po kuprinę, ieškodama telefono kroviklio. Sienoje pamatau kištukinį lizdą. Jis atrodo kaip iš praėju sio amžiaus septintojo de šimt mečio, bet šiaip taip įkišu kroviklį ir viltingai įjungiu.

NEVEIKIA, – praneša telefonas. Ir elektros nėra. To negali būti. Pagalvok, – griežtai sakau sau, – kažkur turėtų būti saugiklių dėžutė. Šviesos beveik nebeliko, į kotedžą it vanduo į akmeninį baseiną srūva še šėliai. Pagaliau sandėliuke surandu saugiklių dėžutę. Nuo trapios plastikinės dangos nukrenta voras, bet šįkart aš pernelyg susinervinusi, kad išsigąsčiau, – tiesiog nupurtau gyvį ir spusteliu jungiklį.

Jis beprasmiškai spragteli.

Mane vis labiau apima panika. Visos per kelis pastaruosius mėnesius susikaupusios emocijos kėsinasi mane užvaldyti. Esu užsirašiusi nuomos agentės telefono numerį nenumatytam atvejui, bet nėra signa lo. Neturiu automobilio, kuriuo galėčiau nuvažiuoti į kaimą. Nežinau, kuriuo keliu eiti, be to, net jei žinočiau, neturiu žibintuvėlio, o naktis čia tamsi. Ne gat vių žibintų apšviesta miesto sutema, prie kurios esu pripratusi, o tiršta kaimo tamsa, kurioje knibždėte knibžda visokių gyvių, galinčių praryti žmogų. Susiimk. Užkurk židinį. Paieškok žvakių. Šviesoje viskas atrodys ne taip blogai. Sandėliuke drebančiomis rankomis atidarinėju spinteles bei stalčius, vartydama lipnius stalo įrankius ir nešvarias lėkštes. Žvakių nėra. Užlipu laiptais į pagrindinį miegamąjį, vos galėdama įžiūrėti, kur einu. Ten stovi didžiulė tamsi nepaklota lova, ant sienos šalia jos kabo minkšta antklodė. Prie lovos padėtas lagaminas, bet jis užrakintas.

Smarkiai truktelėjus, pavyksta atidaryti antro miegamojo duris. Kambaryje tik šlamštas, stovi kelios dėžės, sudaužyta lempa. Jau dabar per tamsu: sunku aiškiai matyti. Netrukus visiškai sutems, tad negalėsiu apskritai nieko įžiūrėti. Nubėgu girgždančiais laiptais žemyn. Komodos stalčiai stringa. Juos traukiant nuo lentynų krinta knygos.

Pirštais liečiu popierių ir plastiką, virvę ir stiklą, kol apčiuopiu kažką vėsaus, vaškinio. Išėmus žvakę man taip pa leng vėja, kad kone apsiverkiu. Ant židinio palikta degtukų dėžutė. Sulaikiusi kvapą meldžiuosi, kad jie užsidegtų. Nesusiprotėjau pasiimti savų. Kvaila, visiškai kvaila. Skubėdama sulaužau pirmą degtuką, bet antrasis skaisčiai užsiliepsnoja. Netrukus kambario

kampą užlieja šilta, auksinė šviesa. Laikau žvakę rankose tarytum talismaną, šventą daiktą, apsaugosiantį mane nuo tamsos.

Pažįstu tą vietą. – Vėl atgyja atmintyje senuko žodžiai. – Ji ten nė vienos nakties neištvertų.

Susivokiu, kad drebu iš baimės ir šalčio. Durys vis dar atviros. Paskubomis jas užtrenkiu ir užrakinu. Viskas, kas gali būti lauke, tegu ten ir lieka. Aš viena išgyvensiu šią naktį. Senukas klydo dėl manęs. Laikausi įsikibusi šios minties. Tikiuosi, kad pyktis mane sušildys.

Pirmieji mano bandymai užkurti ugnį žlunga – viskas paskęsta dūmuose. Bet galiausiai užsidega kelios balanos, paskui liepsnos ima laižyti ir malkas. Triumfuoda ma atsisėdu ant kulnų. Lauke jau visai sutemę. Atitraukusi apipelijusias užuolaidas, akimirką matau, kaip kažkas sėlina po langu – šešėlis šešėlyje. Įmetu į ugnį dar vieną malką, kad ji liepsnotų smarkiau ir ryškiau.

Nepaliksiu saugaus liepsnų glėbio. Tik ne šį vakarą. Prisitraukiu seną fotelį arčiau židinio, išvynioju miegmaišį ir susisupu į jį. Mėginu skaityti knygą. Bandau užsimiršti, klausydamasi tylaus degančių malkų spragsėjimo. Stengiuosi negirdėti namelio traškesių, girgždesių ar vienišo pelėdos ūbavimo, primenančio dvasios šnabždesį tamsoje.

Galiausiai nebeištveriu. Pa siimu vieną iš žvakių. Liepsnelė plazda mano rankoje, apšviesdama kelią į sandėliuką. Atokiau nuo židinio grindys šaltos ir drėgnos. Nežiūriu pro langą, tik, pačiupusi vieną iš anksčiau pastebėtų butelių, skubu atgal link šviesos telkinio.

Skystis blizga rubino raudonumo spalva, kai laikau butelį priešais ugnį. Atsukusi dangtelį, nedrąsiai gurkšteliu. Burnoje pajuntu saldumą. Užsimerkiu. Jaučiu gyvatvorių gervuogių skonį, saulę, kurios kaitroje prisirpo spindinčios uogos. Lėtai nuryju dar vieną vyno gurkšnį. Galvoju apie seną moterį, kuri tik riau siai jį pagamino. Ar, rašydama testamentą, senolė galvojo apie tokią nuominin kę kaip aš, ar ji nusiviltų, išvydusi mane čia sėdinčią? Galiausiai užsnūstu, užliūliuota ugnies skleidžiamos šilumos ir vyno.

Neilgai miegu. Krūpteliu, pažadinta triukšmo, ir įdėmiai įsiklausau, žvelgdama į tamsą. Garsai sklinda nuo lauko durų: kažkas braižo nagais medį, bandydamas patekti vidun. Atmintyje atgyja legendos ir pasakos, prisimenu istorijas apie paklydusias sielas, laumes bei velnio šunis, apie vaiduok lius, pasmerktus amžinai klajoti naktimis… Esu per daug išsigandusi, kad atidaryčiau duris, sukaustyta baimės, nieko nedarau, tik užsitraukiu miegmaišį ant galvos, užsikemšu ausis ir laukiu, kol viskas pasibaigs. Tik riau siai taip ir užmigau, susisupusi į miegmaišį lyg vaikas, nes ėmiau sapnuoti. Ne vietas ar žmones, o giesmę. Paslaptinga kaip žemės gelmės giesmė pamažu lyg sutemos užvaldė mano mintis. Nėra žodžių, kuriuos galėčiau pakartoti, nėra melodijos, kurią galėčiau paniūniuoti. Vis dėlto kažkaip žinau, ką ji reiškia. Ši giesmė prasideda žiemą. Girdžiu sniego šiugždesį, per žemę slenkančio šalčio murmesį. Klausausi, kaip po kojomis lūžta žolė, upelyje traška užšalęs vanduo. Jaučiu, kad kraujas teka lėčiau, venose formuojasi ledas. Kai jau manau, jog sušalsiu, kažkas įvyksta. Šaltis atsitraukia, viskas ištirpsta – ateina pava sa ris.

Griausmingai plaka širdys, daugybei naujagimių veržiantis į pa sau lį. Girdžiu, kaip paskui jas tyliai sėlina tamsa, laukdama, kada galės užlieti visa, nevaldoma it potvynis. Bet netrukus išgirstu, kaip tos pačios letenos striksi, šuoliuoja į vasarą gaudyti saulės spindulių. Uogos, paukščiai ir gėlių kaskados keri trumpomis kvapą gniaužiančiomis naktimis.

Paskui girdžiu, kaip viskas noksta ir krinta į rudenį. Giesmė lėtėja, įsilieja į ryto mig las, į ilgas, tamsias naktis, artėjant metų pabaigai. Girdžiu ant medžių džiūstančius lapus ir plazdančias Visų Šventųjų liepsneles; ausis pagauna medžioklės ragus, raitelius, lekiančius per dangų ir vejančius senuosius metus. Girdžiu neramios dvasios naktį, pa sau lyje suirus tvarkai.

Giesmei pasiekus zenitą, suprantu, kad viskas, ką girdėjau, vedė į tai. Melodija tarytum tyliai krintančios snaigės leidžiasi į Kalėdas. Į naktį, kai sena ir nauja susitinka liepsnojančiame židinyje, kai laikas tampa dabartimi, praeitimi ir ateitimi vienu metu; kai pamirštama tai, kas bloga, o širdis gali pakeisti vie-

nintelis pa šnibž domis ištartas žodis. Suvokiu, kad nesulaikau ašarų, pakerėta šito grožio, kad tiesiu rankas į giesmininką…

Atsibundu, ištiesusi vieną ranką. Bandau prisiminti giesmę, melodiją, bet tarp vieno ir kito įkvėpimo natos ima irti, byrėti. Regis, akimirką namelyje pasklinda ką tik nupjautų, šalčiu dvelkiančių medžių žalumos kvapas. Tačiau netrukus ir jis išnyksta. Tamsoje už durų nuaidi kažkoks garsas. Aš vėl viltingai įsiklausau. Bet neišgirstu tos neapsakomo grožio giesmės – tik katė klykia prieš mėnulį.

Giesmė skamba visą naktį. Daugybę metų ji buvo giedama, prasidėjus kiekvienam metų laikui, ir bus giedama dar daugybę metų. Sena giesmė – ji visada ta pati ir visada kitokia. Ši giesmė tęsiasi tol, kol dangus nusidažo pilkai, kol šalčio nepabūgę paukščiai pradeda nedrąsiai sveikinti rytą. Giesmininkas klausosi. Moteris miega.

Atsimerkiu. Pro užuolaidas skverbiasi švelni šviesa. Už lango girdžiu paukščių čiulbesį, aidintį visame slėnyje. Dienos šviesa. Man pavyko. Tai buvo ilgiausia naktis mano gyvenime, bet man pasisekė.

Kojos sustingusios ir sutrauktos mėšlungio. Nusirangau nuo fotelio. Ugnis jau beveik užgesusi, tik kelios žarijos vos žerplėja storame pelenų sluoksnyje. Turėsiu susirasti daugiau malkų. Taip pat teks išdrįsti eiti į lauko tua letą. Drebėdama apsiaunu batus. Aplink mane – bemiegės nakties įrodymai: atviri komodos stalčiai, sudegusios žvakės, nuo lentynų nukritusios knygos. Dienos šviesoje visa tai atrodo kvailokai. Vis dėlto negaliu pamiršti baimės, kurią išgyvenau naktį, nei giesmės, pripildžiusios mano sapnus. Atveriu duris. Lauke – puikus rudens rytas. Žemai virš slėnio kabo rūkas, lapai ant medžių liepsnoja oranžine ir auksine spalvomis. Giliai įkvėpus gaivaus oro, mane vėl užplūsta viltis. Kai žengiu taku, medžio šakose kažkas sujuda – šešėlis per didelis, kad būtų paukštis. Jaučiu mane stebinčias akis.

– Eikš, – sušunku. Mano balsas sudrumsčia ramybę. – Žinau, kad esi ten.