R omana s
Iš anglų kalbos vertė Nomeda Berkuvienė
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke.
ISBN 978-609-8184-19-8 Copyright © Alice Feeney, 2017 © Vertimas į lietuvių kalbą, Nomeda Berkuvienė, 2017 © Viršelio adaptacija, Artūras Čalka, 2017 © UAB BALTO trader, 2017
Aš esu Amberė Reinolds. Jums derėtų žinoti apie mane tris dalykus: 1. Mane ištiko koma. 2. Mano vyras manęs nebemyli. 3. Kartais aš meluoju.
Dabar
Antroji Kalėdų diena, 2016-ųjų gruodis
Būsena tarp miego ir nubudimo man visada teikia ypatingo malonumo. Įstabios pusiau sąmoningos sekundės prieš atmerkiant akis, kai pagauni save patikėjus, jog sapnas gali būti tavoji tikrovė. Didžiulio pasitenkinimo arba skausmo akimirka prieš vėl įsijungiant sąmonei, kuri praneša, kas ir kur tu esi. Kol kas, dar sekundę ilgiau, mėgaujuosi saviapgaule, leidžiančia įsivaizduoti, kad galiu būti bet kas, bet kur, kad galiu būti mylima. Akių vokais jaučiu šviesą, dėmesį patraukia ant piršto spindintis platinos žiedas. Jis atrodo sunkesnis nei paprastai, rodos, slegia mane. Kūnas apklotas antklode, dvelkiančia nepažįstamu kvapu, tad nusprendžiu, kad galbūt esu viešbutyje. Sapnų prisiminimai išgaruoja. Stengiuosi juos sulaikyti, stengiuosi būti kažkas ir likti kažkur, kur nesu, bet nepavyksta. Aš – tai tik aš, ir esu čia, kur jau žinau nenorinti būti. Skauda galūnes, jaučiuosi labai pavargusi ir nenoriu atsimerkti, kol suvokiu, kad negaliu. Kūnu it ledinio vėjo gūsis nuvilnija panika. Neįstengiu prisiminti, kokia čia vieta ir kaip jon patekau, bet žinau, kas esu. Aš esu Amberė Reinolds. Man trisdešimt penkeri. Aš ištekėjusi už 7
Alice Feeney
Polo. Mintyse kartoju šiuos tris dalykus, įsikimbu į juos taip, tarsi jie galėtų mane išgelbėti, bet suvokiu, kad dalis įvykių pragaišo, kad keli paskutinieji puslapiai išplėšti. Sutelkusi visus įmanomus prisiminus užkasu juos galvoje kuo giliausiai, kad netrukdytų mąstyti, jausti, mėginti susivokti. Vienas prisiminimas nepaklūsta ir atkakliai skverbiasi į paviršių, bet aš nenoriu juo tikėti. Į sąmonę įsiskverbęs mechaninis garsas pasiglemžia paskutiniuosius vilties trupinius ir palieka be nieko, išskyrus atgrasų suvokimą, kad esu ligoninėje. Nuo sterilumo tvaiko supykina. Nekenčiu ligoninių. Čia gyvena mirtis ir apgailestavimai dėl neišsipildžiusių lūkesčių, į tokią vietą aš nelinkusi kelti kojos, o pasilikti – juo labiau. Kiek anksčiau čia buvo nepažįstamų žmonių. Dabar juos prisiminiau. Pavartojo žodį, kurio nusprendžiau negirdėti. Pamenu sambrūzdį, pakeltus balsus ir baimę, ne tik savo. Stengiuosi atkapstyti daugiau, bet atmintis mane nuvilia. Nutiko kažkas labai blogo, bet negaliu prisiminti nei kas, nei kada. Kodėl jo čia nėra? Kartais pavojinga klausti, kai atsakymą jau žinai. Jis manęs nemyli. Aš pabraukiu šią mintį. Išgirstu, kaip prasiveria durys. Ataidi žingsniai, tačiau paskui vėl sugrįžta tyla, bet suardyta, nebegryna. Užuodžiu išsivadėjusius cigarečių dūmus, girdžiu, kaip dešinėje rašiklis krebždena popierių. Kairėje kažkas kosteli, ir suvokiu, kad žmonės du. Nepažįstamieji tamsoje. Tampa šalčiau nei anksčiau, jaučiuosi siaubingai maža. Dar niekada neteko patirti tokio siaubo, koks sukausto mane dabar. 8
Kartais aš meluoju
Norėčiau, kad kas nors ką nors pasakytų. – Kas ji? – klausia moteriškas balsas. – Neįsivaizduoju. Na ir sumaitota, vargšiukė, – atsako kita moteris. Verčiau jau būtų tylėjusios. Aš imu klykti. Aš – Amberė Reinolds! Dirbu radijo laidų vedėja! Kodėl nežinote, kas aš esu? Vėl ir vėl šaukiu tą patį, bet jos manęs nepaiso, kadangi išorėje lieku nebyli. Išorėje esu niekas ir neturiu vardo. Noriu pamatyti save tokią, kokią matė jos. Noriu atsisėsti, ištiesti ranką, paliesti jas. Vėl noriu ką nors pajusti. Bet ką. Užčiuopti bet kokį žmogų. Noriu užduoti tūkstantį klausimų. Ko gero, noriu žinoti atsakymus. Jos irgi pavartojo jau anksčiau nuskambėjusį žodį, tą patį, kurio girdėti nepageidauju. Moterys išeina ir užveria duris, bet žodis pakimba ore, mudu liekame vienu du, ir aš nebegaliu jo ilgiau ignoruoti. Aš neįstengiu atsimerkti. Nepajėgiu pajudėti. Negaliu kalbėti. Žodis burbuliuodamas kyla aukštyn, šauna į paviršių, ir aš žinau, kad tai yra tiesa. Koma.
Tada
Prieš savaitę – 2016-ųjų gruodžio 19-oji, pirmadienis
Ankstyvo ryto tamsoje tylutėliai, kad nepažadinčiau jo, ant pirštų galų, nutipenu žemyn. Viskas savo vietose, bet aš tikra, kad kažko trūksta. Apsivelku sunkų žieminį paltą, kad įveikčiau šaltį, ir patraukiu per virtuvę pradėti ritualo. Pirmiausia kelis kartus paklebindama rankeną patikrinu galines duris, kol įsitikinu, kad jos užrakintos. Aukštyn, žemyn. Aukštyn, žemyn. Aukštyn, žemyn. Paskui atsistoju priešais didelę viryklę su orkaite ir sulenkiu per alkūnes rankas, tarsi taisyčiausi diriguoti įspūdingam dujų degiklių orkestrui. Mano pirštai įgauna pažįstamą formą: abiejų rankų smiliai ir didieji pirštai susitinka su nykščiais. Patyliukais kuždėdama panosėje akimis tikrinu, ar visos rankenėlės ir jungikliai išjungti. Viską iš eilės patikrinu tris kartus, mano nagai susidurdami iškaukši Morzės kodą, kurį iššifruoti gebu tik aš pati. Kai jau esu tikra, kad viskas išjungta ir saugu, išeinu iš virtuvės, trumpam stabtelėjusi tarpduryje, spėliodama, ar šiandien nėra viena iš tų dienų, kai tenka apsisukti ir pradėti rutiną iš naujo. Ne, šiandien ne. 10
Kartais aš meluoju
Girgždančiomis lentinėmis grindimis nuslenku į prieškambarį, pasiimu rankinę ir patikrinu turinį. Telefonas. Piniginė. Raktai. Užsegu, atsegu ir vėl patikrinu. Telefonas. Piniginė. Raktai. Eidama paradinių durų link patikrinu trečią kartą. Akimirką stabteliu apstulbinta moters, spoksančios į mane iš veidrodžio. Kadaise buvau gana išvaizdi mergina, bet dabar sunkiai save beatpažįstu. Mišri tamsių ir šviesių atspalvių paletė. Didelės žalios akys, įrėmintos ilgų juodų blakstienų, su tamsiais ratilais po akimis ir tankiais rudais antakiais viršuje. Skruostikauliai it brezentu aptraukti blyškia oda. Tamsiai rudi, beveik juodi plaukai dėl idėjų stygiaus krinta ant pečių tingiomis tiesiomis sruogomis. Šiurkščiai sužeriu juos pirštais į uodegą ir sutvirtinu juosta nuo riešo, kad nekristų ant veido. Lūpos prasiskiria, tarsi ketinčiau ką nors pasakyti, bet iš burnos išsiveržia tik oras. Radijui tinkamas veidas stebeilija į mane. Prisimenu, kiek valandų, ir primenu sau, kad traukinys manęs nelauks. Neatsisveikinau, bet, manau, nėra skirtumo. Išjungiu šviesą, išeinu laukan ir, tris kartus patikrinusi, ar užrakinau duris, patraukiu mėnesienos nušviestu sodo taku. Dar anksti, bet aš jau vėluoju. Madelina tokiu metu jau sėdės savo kabinete, laikraščiai bus perskaityti, visi geri straipsniai pasiglemžti. Laidos rengėjos bus išknebinėjusios laikraščių griaučius, apšauktos ir prigrasintos, kad be priekaištų parengtų interviu šio ryto laidai. Taksi automobiliai riedės surinkti svečių, o atgabenę išspjaus, neišpasakytai susijaudinusius ir deramai nepasirengusius. Kiekvienas rytas vis kitoks, bet kaskart viskas tas pats. Prie „Ryto pašnekesių su kava“ komandos aš prisijungiau prieš šešetą mėnesių, ir 11
Alice Feeney
reikalai anaiptol nesiklosto pagal numatytą planą. Daug kam gali pasirodyti, kad dirbu darbą, kurį kiti regi tik sapnuose, bet košmarai irgi yra sapnai. Trumpai stabteliu vestibiulyje nupirkti kavos sau ir kolegei, o paskui kopiu akmeniniais laiptais į penktą aukštą. Liftai man nepatinka. Prieš įžengdama į redakciją nutaisau šypseną ir primenu sau šitą mokanti visų geriausiai – pasikeisti, kad įtikčiau mane supantiems žmonėms. Galiu suvaidinti „Amberę bičiulę“ arba „Amberę žmoną“, bet šią akimirką metas pasirodyti „Amberei iš „Ryto pašnekesių su kava“. Man įkandami visi gyvenimo pamėtėti vaidmenys, tekstą moku mintinai; repetavau labai ilgai. Saulė dar nepatekėjusi, bet, kaip ir reikėjo tikėtis, maža, beveik vien moteriška komanda jau susirinkusi. Trys jaunutės, kofeinu ir ambicijomis užtaisytos laidos rengėjos sėdi palinkusios prie savo stalų. Apsikrovusios krūvomis knygų, senais tekstais ir tuščiais puodeliais, merginos taip intensyviai maigo klavišus, tarsi nuo to priklausytų jų mylimų kačių gyvybės. Kampe, tolumoje, įžvelgiu Madelinos lempos švytėjimą jos nuosavame kabinete. Įsitaisau prie savo stalo ir atsakinėdama į aplinkinių pasveikinimus įsijungiu kompiuterį, maloniai šypsausi visiems, kurie šypsosi man. Žmonės ne veidrodžiai, jie nemato tavęs tokio, kokį save regi pats. Šiemet Madelina jau pakeitė tris asmenines sekretores. Nė viena ilgiau neužsibūna, ji kaipmat išmeta jas lauk. O man nereikia nei asmeninio kabineto, nei asmeninės sekretorės, man patinka sėdėti čia, kartu su visais kitais. Kėdė šalia manęs tuščia. Paprastai tokiu metu Džo jau būna atėjusi, imu nerimauti, kad nebūtų kas atsitikę. Dirsteliu į vėstančią atliekamą kavos 12
Kartais aš meluoju
porciją ir įkalbu save nunešti ją į Madelinos kabinetą. Tegul tai bus auka dėl taikos. Stabteliu tarpduryje, tarsi vampyras, laukiantis kvietimo užeiti. Jos kabinetas juokingai mažas, galima sakyti, perdaryta spinta, mat ji nelinkusi sėdėti kartu su visa komanda. Kiekvieną netikrų sienų colį dengia įrėmintos Madelinos nuotraukos su įžymybėmis, o ant lentynėlės priešais rašomąjį stalą puikuojasi apdovanojimai. Ji nepakelia galvos. Aš nužvelgiu bjaurius trumpus plaukus, po juodais kuokštų dygliais pasirodžiusias žilas šaknis. Pagurkliai lipa vienas ant kito, o visos kitos kūno raukšlės, laimė, slypi po laisvais it maišas juodais drabužiais. Stalinė lempa šviečia į klaviatūrą, viršum kurios plevena žieduoti Madelinos pirštai. Žinau, kad ji mane mato. – Pamaniau, gal norėsi, – ištariau, nusivylusi žodžių paprastumu, turint omenyje, kiek laiko sugaišau laukdama eilėje. – Padėk ant stalo, – atsako ji neatplėšdama akių nuo ekrano. Prašom. Kampe springdamas šnypščia mažas šildytuvas, degėsiais atsiduodančios šilumos gyvatės apsiveja man aplink kojas ir neleidžia pajudėti. Susizgrimbu, kad spoksau į apgamą ant jos skruosto. Kartais mano akys taip elgiasi – įsispitrija į žmogaus defektą, akimirką užmiršusios, jog šis gali pastebėti mane spoksant į tai, į ką jis nenorėtų, kad spoksočiau. – Kaip savaitgalis? – surizikuoju pasiteirauti. – Aš dar nepasirengusi bendrauti, – pareiškia. Palieku ją ramybėje. Sugrįžusi prie savo stalo peržiūriu nuo penktadienio susikaupusią korespondencijos krūvą; pora šiurpiai atrodančių romanų, kurių niekada neskaitysiu, keli gerbėjų laiškeliai ir 13
Alice Feeney
kvietimas į labdaros šventę. Siurbteliu kavos ir imu svajoti, ką galėčiau apsivilkti ir ką pasikviesčiau kartu, jei ten eičiau. Tiesą sakant, reikėtų dažniau užsiimti labdara, kuriai nuolat pristinga laiko. Madelina yra organizacijos „Krizės ištikti vaikai“ veidas, lygiai kaip ir laidos „Ryto pašnekesiai su kava“ balsas. Artimas jos ryšys su didžiausia šalies vaikų labdaros draugija mane visad stebino, turint omenyje, kad ji nekenčia vaikų ir niekada neturėjo savų. Ji nė nebuvo ištekėjusi. Ši moteris žengia per gyvenimą visiškai viena, bet niekada nebūna vieniša. Patikrinusi paštą perskaitau pastabas apie šio ryto laidą, kadangi visuomet pravartu susidaryti šiokį tokį įspūdį iš anksto. Niekur nerandu raudono rašiklio, tad patraukiu prie raštinės reikmenų spintos. Čia atsargos papildytos. Dirsteliu per petį ir vėl atsisuku į dailiai užpildytas lentynas. Pastveriu pilną saują lipnių lapelių pakuočių ir susibruku į kišenes keletą raudonų rašiklių. Imu ir imu juos tol, kol dėžutė lieka tuščia. Kitų spalvų neliečiu. Niekas nepakelia galvos, kai drožiu atgal prie savo stalo, niekas nepamato, kai viską susiberiu į stalčių ir užrakinu jį. Vos man pradėjus nerimauti, kad vienintelė mano draugė šiandien pasirodyti neketina, įeina Džo ir nusišypso man. Ji kaip visada mūvi mėlynus džinsus ir vilki baltą palaidinę, tarsi niekaip neįstengtų palikti dešimtojo dešimtmečio. Batų, kurių, anot bičiulės, ji nekenčia, pakulnės nudilusios, šviesūs plaukai sušlapę nuo lietaus. Ji atsisėda prie stalo šalia manęs, priešais kitas laidos rengėjas. – Atsiprašau, kad vėluoju, – sušnibžda, nors niekas, išskyrus mane, nepastebi. 14
Kartais aš meluoju
Paskiausiai ateina redaktorius Metjus. Nieko neįprasto. Aptemptos chaki spalvos kelnės, net braškančios per siūles, nusmukusios, kad pakaktų vietos iškilumams aplink juosmenį. Klešnės kiek trumpokos ilgoms redaktoriaus kojoms, todėl virš žvilgančių rudų batų matyti spalvotos kojinės. Metjus nepasisveikinęs patraukia tiesiai prie tvarkingo savo stalo prie lango. Kodėl moterims skirtą laidą kuriančiam moteriškam kolektyvui vadovauja vyras, man nesuvokiama. Kita vertus, Metjus surizikavo ir priėmė į šį darbą mane, kai mano pirmtakė staiga išėjo, taigi tikriausiai turėčiau būti dėkinga. – Metjau, gal galėtum užeiti į mano kabinetą, jei jau esi čia, – iš kitapus patalpos pakviečia Madelina. – O jis manė, kad šis rytas jau nebegali pakrypti prastesne linkme, – šnipšteli Džo. – Ar susitarimas nueiti po darbo išgerti tebegalioja? Aš linkteliu su palengvėjimu, kad ji neketina vėl išnykti vos laidai pasibaigus. Mes stebime, kaip Metjus pasičiumpa užrašus ir nuskuba į Madelinos kabinetą, o akį rėžiančios striukės skvernai plevėsuoja iš abiejų pusių, tarsi trokštų pakilti. Po akimirkos įraudęs ir susinervinęs vyras išlekia atgal. – Verčiau jau eikime į studiją, – pertraukia mano mintis Džo. Pasiūlymas logiškas, turint galvoje, kad iki eterio liko dešimt minučių. – Einu pažiūrėti, ar Jos Didenybė pasiruošusi, – atsakau ir pasidžiaugiu privertusi Džo šyptelėti. Sutinku Metjaus žvilgsnį, mestelėtą mano pusėn iš po kilstelėtų dailiai išlenktų antakių. Nederėjo garsiai to sakyti. 15
Alice Feeney
Laikrodžiui skaičiuojant paskutines valandos minutes visi užima savo vietas. Mes su Madelina patraukiame į studiją ir įsitaisome pažįstamoje pritemdytoje centrinėje scenoje. Kiti iš saugaus atstumo žiūri į mus pro neįtikėtino dydžio lango stiklą, tarsi į du be galo skirtingus žvėris, per klaidą patupdytus į vieną aptvarą. Džo su kitomis darbuotojomis sėdi stebėtojų balkone. Šviečiantis, triukšmingas pultas su milijonu skirtingų spalvų mygtukų atrodo baisiai sudėtingas, turint omenyje, kad mūsų darbas visiškai paprastas: kalbinti žmones ir apsimesti, neva mums tai patinka. Studija, atvirkščiai, blausiai apšviesta, joje viešpatauja nejauki tyla. Čia stovi tik stalas, kelios kėdės ir pora mikrofonų. Mes su Madelina sėdime prieblandoje ir ignoruodamos viena kitą laukiame, kol eterio lemputė sušvis raudonai ir prasidės pirmasis veiksmas. – Labas rytas visiems, kurie klausosi pirmadienio „Ryto pašnekesių su kava“. Aš esu Madelina Frost. Šiandien, šiek tiek vėliau, prie mūsų prisijungs bestselerių autorė E. B. Knait, o iki tol padiskutuosime apie augantį šeimą išlaikančių moterų skaičių, be to, telefonu kviečiame skambinti tuos, kurie nori pasišnekėti apie įsivaizduojamus draugus. Ar turėjote tokį vaikystėje? Galbūt vis dar tebeturite... Pažįstamas jos balsas eteryje veikia mane raminamai, aš persijungiu į autopiloto režimą ir laukiu savo eilės ką nors pasakyti. Svarstau, ar Polas jau nubudęs. Pastaruoju metu jis kaip nesavas; sėdi iki vėlumos pašiūrėje ir rašo, gulti ateina prieš pat man keliantis arba apskritai nepasirodo. Jam patinka namelį sode vadinti pašiūre, o man patinka daiktus vadinti tikraisiais vardais. Kartą, kai buvo išleistas pirmasis Polo romanas, mes vakarojome kartu su E. B. Knait. Nuo to laiko praėjo penkeri 16
Kartais aš meluoju
metai, panašiai kaip ir nuo mudviejų pažinties. Aš tuo metu dirbau televizijos reportere. Vietinėse žiniose, nieko ypatingo. Tačiau vis dėlto, kai rodaisi ekrane, tenka pasistengti dėl savo išvaizdos, kitaip, negu dirbant radijuje. Tada buvau liekna, nemokėjau gaminti; prieš susipažindama su Polu nė neturėjau kam gaminti, o vien dėl savęs pačios nesivarginau. Be to, turėdavau daug darbo. Paprastai rengdavau siužetus apie kelių duobes arba švininių lakštų nuo bažnyčių stogų vagystes, bet vieną dieną nusprendė įsikišti laimingas atsitiktinumas. Susirgus pramogų verslo reporterei aš buvau vietoje jos nusiųsta paimti interviu iš iškilaus rašytojo. Nė nebuvau skaičiusi jo knygos. Mane kamavo pagirios, siutau, kad tenka dirbti už kitus, bet jam įžengus į kambarį viskas pasikeitė. Polo leidėjas pokalbiui išnuomojo apartamentus viešbutyje „Ritz“, pasijutau tarsi aktorė scenoje, neišmokusi savo teksto. Pamenu, atrodė, kad įsėdau ne į savo roges, bet kai Polas įsitaisė krėsle priešais mane, supratau, jog jis nervinasi dar labiau. Tai buvo jo pirmasis televizijos interviu, ir man kažkaip pavyko padėti jam atsipalaiduoti. Kai po pašnekesio jis paprašė mano vizitinės, nesuteikiau tam ypatingos reikšmės, užtat operatorius važiuojant atgal automobiliu visą kelią su pasimėgavimu laidė komentarus apie tarp mūsų spragsinčias kibirkštėles. Polui paskambinus tą patį vakarą jaučiausi it mokinukė. Kalba mezgėsi lengvai, tarsi būtume seni pažįstami. Jis pasisakė po savaitės dalyvausiąs literatūrinių apdovanojimų ceremonijoje, bet neturįs poros. Pasiteiravo, galbūt aš būsianti laisva. Aš buvau laisva. Ceremonijos metu mes sėdėjome prie vieno stalelio su E. B. Knait, tai buvo tartum vakarienė su žvaigžde ir kartu be galo įsimintinas pirmasis pasimatymas. Garsioji rašytoja 17
Alice Feeney
buvo žavi, protinga ir sąmojinga. Laukiau dar vieno susitikimo su ja nuo pat tos minutės, kai sužinojau, kad ji pakviesta būti laidos viešnia. – Gera jus matyti, – pasisveikinu darbuotojai įvedus E. B. Knait į studiją. – Malonu susipažinti, – sėsdamasi atsako ji. Nė menkiausios užuominos, kad ji mane atpažino; kaip lengva mane užmiršti. Smulkų aštuoniasdešimtmetės veidą gaubia jos firminė balta trumpai kirpta šukuosena. Ji atrodo nepriekaištingai, net raukšlės tvarkingai išdėstytos. Iš pažiūros švelni, bet protas skvarbus ir veikia sparčiai. Skruostai parausvinti skaistalais, išmintingos ir budrios mėlynos akys šaudo po studiją, o paskui įsminga į taikinį. Ji šiltai nusišypso Madelinai, lyg sutikusi didvyrę. Kartais svečiai taip elgiasi. Man dėl to nei šilta, nei šalta, beveik. Po laidos visos sliūkiname į posėdžių kambarį jos aptarti. Sėdime ir laukiame Madelinos, o jai pagaliau įėjus įsivyrauja tyla. Metjus pradeda kalbėti apie siužetus, apie tai, kas pavyko, o kas ne. Madelinos veidas nelaimingas, lūpos tokios persikreipusios, tarsi mėgintų subine išvynioti irisą. Visos kitos sėdi tylios, ir aš leidžiu sąmonei vėl nuklysti į šalį. Žvaigždele mirksinti šviesi. Madelina įterpia surauktą žvilgsnį. Spėlioju, kas gi tu esi. Ji pučiasi, varto akis. Pakilusi viršum visų. Kai neišsakyta Madelinos kritika išsenka, komanda ima skirstytis. It brangakmenis tviski tu. 18
Kartais aš meluoju
– Ambere, galim šnektelėti? – grubiai pažadina mane iš svajų Metjus. Sprendžiant iš tono, pasirinkimo neturiu. Jis uždaro posėdžių kambario duris, ir aš vėl atsisėdu ieškodama užuominų redaktoriaus veide. Jame, kaip visada, nieko neįmanoma įžvelgti; emocijų vakuumas; net jei jo motina būtų ką tik mirusi, nieko neįtartum. Jis paima sausainį iš svečiams paruoštos lėkštės ir mosteli, kad aš pasivaišinčiau. Papurtau galvą. Kai nori pasakyti ką nors svarbaus, Metjus visada ima elgtis teatrališkai. Jis mėgina nusišypsoti, bet šios pastangos jį išvargina, todėl tiesiog krimsteli sausainio. Pora trupinių jaukiai įsitaiso ant lūpų, kurios, jam beieškant tinkamų žodžių, čia prasiskiria, čia susičiaupia, it akvariumo žuvelės žabtai. – Taigi, galiu mėginti užmegzti pokalbį, pasiteirauti, kaip sekasi, apsimesti, neva man įdomu ir taip toliau, arba galiu eiti tiesiai prie reikalo, – ištaria jis. Mano pilve užsiveržia baimės mazgas. – Tęsk, – paraginu, trokšdama, kad jis daugiau nieko nebesakytų. – Kaip tau sekasi bendrauti su Madelina? – paklausia dar krimstelėjęs sausainio. – Kaip ir visada, ji manęs nekenčia, – atsakau pernelyg greitai. Ateina mano eilė pasipuošti dirbtine šypsena, ant kurios vis dar kybo etiketė, todėl galėsiu grąžinti, kai viskas bus baigta. – Taigi, nekenčia, čia ir yra visa bėda, – sako Metjus. Neturėčiau dėl to nustebti, bet vis tiek nustembu. – Žinau, ji kaip reikiant apsunkino tau gyvenimą, kai prisijungei prie komandos, bet ir jai ne taip jau lengva priprasti prie tavęs. Neatrodo, 19
Alice Feeney
kad įtampa tarp judviejų bent kiek mažėtų. Galbūt tau atrodo, kad aplinkiniai nieko nepastebi, bet jie pastebi. Geri judviejų santykiai daro didelę įtaką laidai ir kitiems darbuotojams, – jis spokso į mane ir laukia atsakymo, tačiau aš nežinau, ką atsakyti. – Kaip manai, ar galėtum pasistengti rasti su ja bendrą kalbą? – Na, gal ir galėčiau pamėginti... – Gerai. Aš iki pat šios dienos nesupratau, kaip ją slegia tokia padėtis. Ji man pateikė tam tikrą ultimatumą, – jis padelsia ir prieš pratęsdamas atsikrenkščia. – Madelina nori, kad tavo vieton skirčiau kitą žmogų. Laukiu, kol jis pasakys dar ką nors, bet Metjus tyli. Jo žodžiai kybo ore tarp mūsų, kol aš mėginu perprasti, ką jie reiškia. – Ar tu mane atleidi? – Ne! – užginčija, bet, jam besvarstant, ką sakyti toliau, veidas byloja priešingai. Jo rankos susitinka priešais krūtinę, delnai atgręžti vienas į kitą, tik pirštų galiukai susiliečia, tarytum imituodami odos spalvos bokštą arba lyg būtų susiglaudę ne itin nuoširdžiai maldai. – Tiksliau, dar ne. Duodu tau laiko iki Naujųjų metų padėčiai ištaisyti. Apgailestauju, Ambere, kad viskas šitaip pakrypo prieš pat Kalėdas. Jis sunkiai nukelia vieną ilgą koją nuo kitos ir atsitraukia taip toli nuo manęs, kaip tik leidžia kėdės atlošas. Belaukiant mano atsako jo lūpos nei šiaip, nei taip krypteli, it būtų paragavęs ko nors labai neskanaus. Aš nežinau, ką jam pasakyti. Kartais man atrodo, kad geriau apskritai nieko nesakyti, tyla bent jau nebus neteisingai pacituota. – Tu šauni, mes mylime tave, bet privalai suprasti, kad Madelina tiesiog yra „Ryto pašnekesiai su kava“, ji veda šią laidą dvidešimt metų. Atleisk, bet jei teks rinktis tarp tavęs ir jos, mano rankos bus surištos.
Dabar
Antroji Kalėdų diena, 2016-ųjų gruodis
Mėginu įsivaizduoti savo aplinką. Aš guliu ne bendroje palatoje – pernelyg tylu. Nesu lavoninėje; jaučiu savo kvėpavimą, nežymų skausmą krūtinėje kaskart, kai plaučiai vargais negalais prisipildo deguonies. Visai čia pat girdžiu tik prislopintą mechanizmų pypsėjimą. Jis keistai ramina; vienintelė mano draugija nematomoje visatoje. Imu skaičiuoti pyptelėjimus, kaupti juos galvoje, baimindamasi, kad jie gali liautis, nors ir nesu tikra, ką tai reikštų. Padarau išvadą, kad guliu atskiroje patalpoje. Vaizduotėje regiu save įkalintą ligoninės vienutėje, laikas lėtai varva keturiomis sienomis žemyn, telkiasi į purvinas balas, kurios pamažu kils ir paskandins mane. Iki tol aš egzistuoju begalinėje erdvėje, kur iliuzija susivienijusi su realybe. Štai ką aš šiuo metu veikiu: egzistuoju ir laukiu nežinia ko. Atkurti mano gamykliniai parametrai – esu tik egzistuojanti, tačiau neveikianti žmogiška būtybė. Kitapus nematomų sienų gyvenimas tęsiasi, o aš guliu nejudėdama, nebyli, sukaustyta. Fizinis skausmas tikras ir neleidžia savęs užmiršti. Svarstau, kaip stipriai esu sužeista. Kaukolę spaudžiantys gniaužtai dar 21
Alice Feeney
labiau užsiveržia ir ima tvinkčioti širdies ritmu. Imu vertinti savo kūną nuo viršaus iki apačios ir bergždžiai mėginu nustatyti aiškią diagnozę. Mano burna laikoma praverta, jaučiu svetimkūnį, įspraustą tarp lūpų, dantų, nusidriekusį per liežuvį gerklėn. Kūnas atrodo keistai nepažįstamas, lyg priklausytų kam nors kitam, bet viskas savo vietose, iki pat pėdų ir kojų pirštų. Jaučiu visus dešimt, tad gerokai palengvėja. Kūne ir prote nieko netrūksta, tereikia, kad kas nors vėl mane įjungtų. Spėlioju, kaip atrodau, ar kas nors išvalė man dantis, ar nuprausė veidą. Nesu pasipūtėlė, man labiau patinka būti girdimai nei matomai, o geriausia apskritai likti nepastebėtai. Nesu kuo nors ypatinga, aš ne tokia kaip ji. Esu panašesnė į šešėlį. Į mažą purviną dėmę. Nors man baisu, pirmykštis instinktas kužda, kad išsikapstysiu. Aš susitvarkysiu, nes turiu susitvarkyti. Visada susitvarkau. Girdžiu atsiveriant duris ir prie lovos artėjančius žingsnius. Užmerktomis akimis regiu judančius šešėlius. Žmonės du. Užuodžiu pigius kvepalus ir plaukų laką. Jos kalba, bet aš neįstengiu atskirti žodžių, dar ne. Kol kas jie skamba tarsi triukšmas, tarsi užsienietiškas filmas be subtitrų. Viena iš po antklodės paima mano ranką. Savotiškas pojūtis, panašiai kaip vaikystėje, kai apsimetinėji, kad tavo galūnės suglebusios. Viduje krūpteliu nuo jos pirštų galiukų prisilietimo prie odos. Man nepatinka, kai mane liečia nepažįstamieji. Nenoriu, kad mane apskritai kas nors liestų, netgi jis, jau nebe. Ji kažką apvynioja aplink viršutinę kairės rankos dalį. Pajutusi veržimą suprantu, kad tai spaudžiantis tvarstis. Moteris švelniai padeda mano ranką atgal ir apeina iš kitos pusės. 22
Kartais aš meluoju
Antroji slaugytoja – numanau, kad jos yra slaugytojos, – stovi lovūgalyje. Girdžiu, kaip pirštai sklaido popierių. Spėju, kad ji skaito arba romaną, arba mano medicininę kortelę. Garsai darosi aštresni. – Beliko tik vieną perduoti ir galėsi mauti. Kas nutiko šitai? – klausia arčiau manęs stovinti moteris. – Atvežė vakar vėlai vakare. Po avarijos, – atsako kita; kalbėdama ji juda. – Įleiskime čionai šiek tiek šviesos, galbūt taps bent kiek linksmiau? Girdžiu džeržgiantį nenorom atsitraukiančių užuolaidų garsą ir mane gaubianti tamsa įgauna šviesesnį atspalvį. Paskui kažin kas be jokio perspėjimo susminga man į ranką. Pojūtis svetimas, nuo skausmo užsisklendžiu viduje. Jaučiu, kaip vėsus skystis teka po oda, šliaužia į kūną, kol tampa dalimi manęs. Balsai sugrąžina mane atgal. – Ar kas nors paskambino artimiausiems giminaičiams? – paklausia toji, kuri pagal balsą atrodo vyresnė. – Ji turi vyrą. Bandėme skambinti kelis sykius, bet kaskart įsijungdavo balso paštas, – atsako kita. – Lyg ir turėjo per Kalėdas pasigesti žmonos. Per Kalėdas. Perkratau prisiminimų biblioteką, bet joje pernelyg daug tuščių lentynų. Neprisimenu jokių Kalėdų. Paprastai leidžiame jas su šeima. Kodėl šalia manęs nėra artimųjų? Pajuntu, kad burna visiškai išdžiūvusi, jaučiu sukepusio kraujo skonį. Atiduočiau bet ką už šlakelį vandens, svarstau, kaip galėčiau duoti joms ženklą. Sutelkiu visą dėmesį į burną, bandau suteikti lūpoms formą ir bent truputį sutrikdyti 23
Alice Feeney
spengiančią tylą, bet nieko neišeina. Aš esu savame kūne įkalintas vaiduoklis. – Ką gi, puiku. Aš jau trauksiu namo, jei tu nieko prieš. – Iki, perduok linkėjimų Džefui. Atsivėrus durims tolumoje išgirstu radiją. Ausis pasiekia pažįstamas balsas. – Beje, ji dirba „Ryto pašnekesiuose su kava“. Kai buvo atvežta, rankinėje rastas jos darbo pažymėjimas, – sako namo besiruošianti slaugytoja. – Dirba ten? Niekada apie tokią negirdėjau. Aš jus girdžiu! Durims užsivėrus, vėl nusileidžia tyla, o aš išnykstu, manęs čia nebėra, aš nebyliai klykiu mane prarijusioje tamsoje. Kas man atsitiko? Nors viduje šaukiu, išorėje neišleidžiu nė garso ir guliu absoliučiai ramiai. Tikrame gyvenime man buvo mokama už kalbėjimą per radiją, bet dabar esu nutildyta. Aš esu niekas. Tamsa jaukia mano mintis, kol atsiveriančių durų garsas viską sustabdo. Spėju, kad antroji slaugytoja irgi išeina, noriu sušukti, maldauti, kad ji pasiliktų, paaiškinti, kad esu tik maža mergaitė, pasiklydusi triušio urve, kad man reikia pagalbos, nes nerandu išėjimo. Vis dėlto ji neišeina. Į kambarį įeina kažkas kitas. Užuodžiu jį, girdžiu, kaip verkia, jaučiu neišmatuojamą siaubą, kuris jį apima matant mane. – Atleisk man, Ambere. Aš atėjau pas tave. Jis kiek per stipriai suspaudžia mano ranką. Aš esu ta, kuri prarado save, o jis manęs neteko jau seniai, ir dabar aš nenoriu būti surasta. Antroji slaugytoja irgi išeina norėdama suteikti mums erdvės ar privatumo arba gal pajutusi, kad padėtis 24
Kartais aš meluoju
pernelyg nejauki, kad kažkas ne taip, kaip turėtų būti. Nenoriu, kad ji išeitų, nenoriu, kad paliktų mane vieną su juo, bet nežinau kodėl. – Ar girdi mane? Prašau, nubusk, – vėl ir vėl kartoja jis. Mano sąmonė atšlyja nuo jo balso. Kaukolę spaudžiantys gniaužtai dar sustiprėja, tarsi smilkinius mygtų tūkstantis pirštų. Neprisimenu, kas man nutiko, bet esu absoliučiai tikra, jog šis žmogus, mano vyras, kažkaip su tuo susijęs.