Iš anglų kalbos vertė audronė molytė
Įžanga CPpc
Š
i knyga pabandys atsakyti į klausimą, ar yra gyvenimas po mirties? Perfrazavus šį garsųjį filosofinį klausimą, kuris, mano manymu, daugumai žmonių yra visiškai nereikšmingas, atrodo, jog gyvenimo kokybė šioje planetoje ilgai buvo tokia, kad pagrindinė praktinė ir filosofinė problema, su kuria susiduriame, yra susijusi su klausimu, ar yra tikras gyvenimas iki mirties? Kitaip tariant, dauguma itin vertinamų dvasinės išminties šaltinių – nuo Biblijos, Korano, Vedų ir Upanišadų iki Budistinių sutrų – kalba apie žemę kaip galimą rojų. Teigiama, kad žmogiškos būtybės buvo sukurtos pagal Dievo paveikslą, panašios į Jį, jos turėjo gyventi dangiškame sode, kuriame galėtų realizuoti savo kūrybinį potencialą, pasiektų visišką emocinį išsipildymą per aukščiausios kokybės tarpasmeninius santykius ir švęstų savo egzistavimą kaip materiali visatos dvasios ar dievo apraiška. Ar nėra ypač akivaizdu, kur šiandieną yra žmonija ir kaip ji nutolusi nuo tokios galimybės? Užuot mėgavusis dangiška idile, žmonių egzistencija daug labiau asocijuojasi su kančios ir vargo sąvoka, arba su išvarymu iš rojaus. Mažai žmonių pasiekė tikrą 21
to mislav b udak
gyvenimo kokybę šioje žemėje – pagal statistiką jie sudaro vos vieną procentą žmonijos. Kiti yra beveik pasmerkti įvairioms neproduktyvios kančios formoms. Remiantis kai kuriais dvasiniais mokymais, gyvenimo kokybė priklauso nuo mūsų nušvitimo laipsnio arba dvasinio sąmoningumo. Rytų religijos ir dvasinės mokyklos teigia, kad visi žmonės yra nušvitę, tik to nesuvokia. Teigiama, jog patirti vienį su visatos dvasia yra prigimtinė žmogaus teisė, bet dėl neaiškios priežasties žmonės jos atsižadėjo. Toks teiginys kelia daugybę naujų klausimų. Kas blokuoja žmogaus sąmonę ir atskiria žmogiškas esybes nuo jų pirminės esmės? Pirmiausia kyla klausimas, kodėl šis sąmoningumo praradimas arba pasidavimas iliuzijai lydimas didžiulės kančios? Kokia yra egzistencijos prasmė tokioje visatoje, kur realizacija yra tik retas, beveik išnykęs paukštis? Kokios pagrindinės priežastys tokio, atrodo, neįveikiamo skirtumo tarp pradinės idėjos ir tikrovės, kurioje mes gyvename? Be nušvitimo, šiuolaikinės asmeninio augimo mokyklos mini kūrybiškumą kaip vieną pagrindinių išsipildžiusio gyvenimo sąlygų, bet jos taip pat patvirtina, kad žmogaus kūrybingumas yra beveik užblokuotas. Kodėl? Net šiuolaikinis mokslas įrodė, kad žmonės išnaudoja vos nuo penkių iki dešimties procentų savo smegenų. Kokia to priežastis? Kas trukdo naudotis visu savo potencialu? Kodėl, užuot ėmęsi darbų, kurie patvirtina nuostatą, kad darbas žudo, o ne išlaisvina ir užpildo, žmonės neužsiima kokia nors kūrybine veikla? Kad atsakytume į tokius klausimus, būtinai turime labiau pasigilinti ir nuodugniai ištyrinėti žmones valdančius mechanizmus. Galime gauti skirtingus atsakymus ir net pasąmonės mechanizmai gali būti tik artimiausia priežastis, bet ne tikrasis kančios šaltinis. Jeigu ieškosime tikrų žmogaus ribotumo šaltinių ir žiūrėsime į juos kiek 22
k ar mo s k eit imas
įmanoma labiau įsigilinę, nebus sudėtinga prieiti prie išvados, kad, nors jų yra daugybė ir įvairių, visi turi vieną vardiklį – karmos dėsnį. Tai dėsnis, pagal kurį yra organizuota visa pasireiškianti visata. Tai dėsnis, kuriuo remiasi visi kiti dėsniai, valdantys pasaulį, kuriame gyvename. Galime sakyti, kad karmos dėsnis yra vienintelis universalus. Visi kiti šios planetos dėsniai susiję su principais, valdančiais skirtingas individualias sistemas, kurios sudaro pasireiškiančią visatą, nepriklausomai nuo to, ar tai gyvi organizmai, ar (atrodanti) negyva materija. Daug netikrų žmogaus sukurtų dėsnių, kurie yra vadinamosios bendru sutarimu apibrėžtos tikrovės produktai, – tai įvairių socialinių, kultūrinių ir politinių modelių padariniai, kurie pastaruoju metu yra madingi arba autoritetingi: papročiai, pareigos, mokesčiai, drabužių mados arba peilio ir šakutės naudojimas valgant (o riaugėjimas yra griežtai draudžiamas!). Tai tik keletas dabartinių kultūrinių normų, kurios nebuvo taikomos visada ir neliks visuomenės modeliai amžinai. Visi žmogaus sukurti dėsniai įsigali ir išnyksta, išliks tik vienas karmos dėsnis. Dvasinės mokyklos sutinka, kad Dievas sukūrė žmogų laisvą ir kartu organizavo pasireiškiančią visatą pagal vienintelį principą – veiksmo ir atoveiksmio, priežasties ir pasekmės, arba karmos, dėsnį. Šio dėsnio nepaisymas yra kančios šaltinis ir daugumos žmonių problemų priežastis. Kančia gali turėti matomas priežastis žmonių aplinkoje, jos taip pat gali būti psichologinės ar fiziologinės – tačiau toks matymas yra paviršutinis. Užuot aiškinus problemas siaurai arba specializuotai, geriau sakyti aukščiausią tiesą – visoms žmogaus problemoms ir nepasiektiems tikslams įtakos turi negatyvi karma. Išgryninus karminius mechanizmus galima, vėl atgaivinti savo pradinę prigimtį ir įveikti problemas, kurias jie sukėlė. Kadangi karmos principas yra universalus, būtų išmintinga kai ką apie jį žinoti. Todėl 23
to mislav b udak
šioje knygoje rašoma apie karmos dėsnį ir jos harmonizavimo modelius, taip pat apie vadinamosios negatyvios karmos valymo padarinius. Knygoje pristatyta daug idėjų, kurios remiasi tikra patirtimi. Tai iš savarankiškų ir neutralių dvasinių tyrinėtojų, kuriems ir aš priklausau, praktikų kilę tvirtinimai. Nors apie karmos dėsnį ir karminių procesų poveikį jau daug pasakyta, bet mažiau žinoma, kad didžioji karminių procesų dalis gali būti sąmoningai transformuota arba visiškai panaikinta. Jeigu aktyviai veiksime karminį procesą, stengsimės atskleisti ir pašalinti jo priežastis, būsime pasirengę pasimokyti iš jo, tuomet gana lengvai įveiksime ribotumą, kurį sukėlė koks nors karminis šablonas. Dėl šios priežasties šioje knygoje bus pristatytos aktyvaus karmos valymo sistemos, kurios demistifikuoja karmos poveikį ir susistemina procesus, visiškai pašalinančius karminį mechanizmą. Ji skirta visiems, kurie nori prisiimti atsakomybę už savo problemas ir aktyviai dirbti, kad jas įveiktų. Karminės problemos, užuot pasireiškusios kaip neįveikiamos kliūtys ar neišsprendžiamos mįslės, taps puikiomis asmenybės ugdymo priemonėmis. Šiame darbe taip pat mėginsiu išsklaidyti daug tamsos, kuri supa asmeninio ir dvasinio augimo (arba tobulinimosi) procesą bei terapeuto vaidmenį. Nors dabartinis amžius pasižymi unikaliu reiškiniu, kuris neturi precedento ir kurio negalima palyginti su niekuo iš praeities, – abstraktaus ir praktiško dvasingumo atgimimu, kuris pasireiškia kaip alternatyvaus gydymo praktikos, asmeninio potencialo plėtotė ir kūrybingumo ugdymas, šioje srityje vis dar egzistuoja daug viduramžiško misticizmo. Šiais laikais situacija neabejotinai yra daug geresnė, nei buvo, nes dar prieš du tūkstantmečius valdžia (Valstybė ir Bažnyčia) didžiojoje vadinamojo civilizuoto pasaulio dalyje persekiojo jiems neįtinkančių sąmoningumo formų atstovus, 24
k ar mo s k eit imas
nesvarbu, tai buvo mokslas, menas ar dvasinės žinios. Vien už tokios kaip ši knygos turėjimą būtumėte sudeginti ant laužo, nes valdžios atstovams niekada nepatiko pernelyg išsilavinę, emancipuoti ar savarankiški subjektai – valstybės mechanizmas tada netrukdė fiziškai susidoroti su ideologiniais oponentais. Net šiais laikais daugelis šalių naudoja beveik inkvizicinius represijų metodus, tik ne visada tai daro viešai. Daktaro Wilhelmo Reicho, vieno didžiausių dvidešimtojo amžiaus mokslininkų, kurio raštai buvo sudeginti 1957 metais, kai jis buvo areštuotas už mokslinį darbą ir mirė kalėjime nuo „širdies smūgio“, likimas gana iškalbingai byloja apie tikrąją laisvę vadinamosiose demokratinėse visuomenėse. Jis ne vienintelis toks – yra ištisas, pabaigos neturintis sąrašas žmonių, kuriems dvidešimtajame amžiuje buvo atimta gyvybė dėl mokslinio, meninio ar politinio darbo. Dvasine prasme reikšminga pažanga vis tiek buvo pasiekta. Šiais laikais dvasinės žinios yra prieinamos kiekvienam, kuris nori jomis naudotis, tad galime stebėti ne tik atgimimą, bet ir žymią tokių žinių bei praktinių metodų demokratizaciją, nes jie tapo prieinami masėms. Dauguma šiuolaikinių minties formų, kurios iš tikrųjų yra ezoterinės prigimties, tapo sudedamąja politinių ir ekonominių programų dalimi (ekologija ir tvarus augimas). Be to, su akademine medicina derinamos senovės gydymo technikos (akupunktūra, homeopatija, bioenergija); galiausiai vadinamasis „Naujasis amžius“, dar visai neseniai buvęs pogrindiniu judėjimu, daro ženklų poveikį mūsų bendraamžių pasaulėžiūrai, veikia socialinį vystymąsi ir palieka žymų pėdsaką šiuolaikinėje kultūroje. Nors modernus amžius radikaliai pakeitė mūsų santykį su dvasingumu, šiuolaikinis masinis „Naujojo amžiaus“ dvasingumas tapo atvira erdve šarlatanams, liguistam neracionalumui, beprotybei, prietarams, net snobiškumui ir elitiškumui. Visa tai gali atstumti 25
to mislav b udak
daugelį blaiviai mąstančių ir protingų žmonių nuo bet kokių dvasinių praktikų – net nuo tų, kurios iš tikrųjų yra naudingos ir konstruktyvios. „Naujojo amžiaus“ judėjimų ir grupių problemas kartais sukelia akivaizdus paviršutiniškumas, o kartu arogancija ar išskirtinumas („naujasis elitas“), taip pat nuolatos kintančios srovės, kurios primena mados ar pramogų industrijas. Kita vertus, problemų kelia ir pagrindinės religijos bei jų požiūris į dvasines patirtis. Būdai, kuriais didžiosios religijos formuoja ir perduoda dvasines žinias, dažnai būna atgyvenę. Jų atstovai dvasinį mokymą interpretuoja labai skurdžiai, neaiškiai ir galiausiai itin nepraktiškai. Jų organizacinė struktūra pernelyg sustabarėjusi, tad pirminį dvasinių žinių natūralumą, paprastumą ir šviežumą uždengia nereikalingi griežtumo ir formalizmo sluoksniai. Nesvarbu, į kokią formą žiūrėsime – dvasinės žinios vis dar pernelyg mistifikuotos, nes tai dažnai yra pageidaujama ir pelninga. Todėl daugelis žmonių naudoja koncepcijas, kurių prasmės patys nesupranta ir negali taikyti praktiškai. Būtų didžiulė ir nepataisoma bėda, jeigu paviršutiniškumas ir prasta komunikacija užblokuotų galimybę aukšto lygmens dvasiniam augimui, ypač turint omenyje, kad Žemė beveik kiekvieną dieną išspinduliuoja itin galingus dvasinius srautus. Manau, labai sveikintinos bet kokios pastangos laužyti komunikacijos kliūtis, kurias sukūrė sistemos ir kurių tikslas yra skaldyti, dalyti pasaulį. Dabartinis laikas reikalauja kiek įmanoma daugiau tokių intervencijų, nes yra daugybė ženklų, kurie rodo, kad globalus mūsų planetos perėjimas į naują egzistencijos realybę ir aukštesnį sąmoningumo lygmenį yra labai arti. Nors visų asmeninio augimo technikų ir sistemų tikslas yra savirealizacija arba kūrybinis savo potencialo aktualizavimas, mes turime žinoti, kad yra du procesai, vedantys į šį tikslą. Pirmas – tai tapti 26
k ar mo s k eit imas
sąmoningai save suvokiančiu arba pasiekti visų savo esybės lygmenų sąmoningumą. Šiuo procesu pasiektas tikslas populiariai vadinamas nušvitimu, bet praktika parodė, kad būti nušvitusiuoju nereiškia, kad iš karto visiškai atsikratysi visos negatyvios karmos – nušvitęs žmogus nebūtinai yra kūrybiškai save realizavęs. Tai sakydamas aš turiu omenyje, kad pats savaime nuolatinis nušvitimas nėra pabaiga. Tai būtinas žingsnis dvasinio tobulėjimo kelyje ir neabejotinai svarbus pirmos stadijos tikslas. Kai pasiekiamas visiškas savęs suvokimas, turime toliau lavinti gebėjimą gyventi darniai su nušvitusia būsena, nes toks sugebėjimas neatsiranda iš niekur kartu su nušvitimu. Jis turi būti ugdomas ir pastangos, kurias turime dėti, paprastai būna daug didesnės nei pastangos, kurias dėjome siekdami nušvitimo. Taigi nušvitimas yra tik viena mūsų realizacijos priemonių, nes be integralaus sąmoningo savęs suvokimo negalime visiškai savęs realizuoti. Pasiekti nušvitimą reiškia grįžti į pradinę sveiko proto būseną – tik, atgavus dvasinį sąmoningumą, iškyla klausimas, ką su tuo darysime. Todėl didžiulė klaida manyti, kad, pasiekus nušvitimą, mūsų tobulėjimas šioje planetoje baigiasi. Tik tobulas gyvenimas ir elgesys, derantis su nušvitusia būsena, reikš, kad mūsų augimo procesas iš tikrųjų baigėsi. Dėl šios priežasties apie nušvitimą kalbu kaip apie priemonę, o kūrybinę savirealizaciją laikau aukščiausiu tikslu. Kita vertus, tiek nušvitimas, tiek ir kūrybinė savirealizacija bus pasiekta tiek, kiek mūsų sąmonė bus išlaisvinta nuo negatyvios karmos. Asmeninis valymasis nuo visko, kas blokuoja mūsų nušvitimą ir savirealizaciją, yra kitas procesas, kuris veda tiesiai į aukščiausio egzistencijos tikslo įgyvendinimą. Atlikti vidinį valymąsi taip pat nėra tikslas pats savaime – tai irgi priemonė. Vis dar būtina priemonė – pati sunkiausia ir nemaloniausia, tad, mano manymu, verta, kad pabrėžtinai kreiptume į ją dėmesį. Šioje knygoje pateikti praktiniai 27
to mislav b udak
metodai siūlo galimybę aktyviai imtis karminio valymo. Motyvuotam žmogui reikia tik tinkamų priemonių. Naudojant veiksmingą techniką, paprastai tikslas pasiekiamas greičiau, o asmeninio augimo metodikos, kurios čia bus aprašytos, turi išskirtinę vertę. Išmintinga jomis naudotis, nes jos priklauso globaliems ir kolektyviniams pasiekimams, kurių dar niekada nebuvo rašytinėje istorijoje. Atsisakyti naudingų metodų yra tolygu atsisakyti atsakomybės už savo gyvenimą. Tai yra pasirinkimas, į kurį kiekvienas turi teisę, bet šioje knygoje kalbama ne apie tai. Čia kalbama apie vadinamąjį tiesų kelią – tai atsakomybės už dalyvavimą procesuose, kurie veda į savirealizaciją, prisiėmimo kelias. Deja, tiesių kelių paprastai yra mažuma, palyginti su netiesiais keliais, nes jie atrodo ne tokie patrauklūs. Jie neakcentuoja dvasinio fenomeno ir pirmiausia neturi nieko bendro su „dvasiniu Holivudu“ – angelais, pakylėtaisiais mokytojais arba „aukštų vibracijų energijomis“. Iš tikrųjų žmonėms nereikia netiesioginių kelių, bet būtent to jie pirmiausia ieško. Ką randa? Dažniausiai asmenis ir mokyklas, kurie kviečia jais pasikliauti. Nei terapeutas, nei dvasinė mokykla, nei terapinė intervencija negali pakeisti konkretaus veiksmo, kurį atlieka pats žmogus. Nieko daugiau dvasinis mokytojas ar terapeutas negali padaryti dėl savo pasekėjų ir klientų – tik gerai parengti tikram veiksmui ir judesiui, kuris padės klientams išspręsti problemas ir pasiekti savo tikslus. Geri terapeutai leidžia klientams patiems rasti save, suvokti, ko jie nori, ir rasti būdus realizuoti savo tikslus. Tikri terapeutai seka savo klientais ir taip juos veda – visiškai vengia patarimų, neteikia jokių pasiūlymų, už klientą nepriima jokių sprendimų. Todėl šioje knygoje pateikti metodai aktyviausiai įtraukia asmenį, kuris jais naudojasi. Mano klientai nėra pasyvūs, jie aktyviai dalyvauja taikydami metodus. Be to, jie taip pat gali sava28
k ar mo s k eit imas
rankiškai naudoti mano mokomas intervencijos priemones. Tokiu būdu jie ugdo savo techninius įgūdžius, kad taptų visiškai autonomiški, savarankiški ir atsparūs bet kokiam išorės poveikiui. Manau, kad terapiniame darbe reikėtų kiek įmanoma vengti vadinamųjų guru santykių, nes, atsiradus bet kokiai klientų priklausomybei, nekūrybingumui ar neatsakingumui, nebelieka dvasingumo ar savirealizacijos, tai tampa manipuliacija ar tam tikru verslu.
Hh Be jūsų visų, kurie nuoširdžiai domitės šioje knygoje pateikiamomis temomis, aš norėčiau kreiptis ir į vadinamuosius skeptikus, ateistus, racionalistus, mokslininkus ir kitus, kuriems visiškai neįdomu „dvasinis darbas“ ar visa tai, kas susijęs su „šitais dalykais“. Žinios, kurias čia pristatau, yra universalios, skirtos naudoti visiems – ne vien tik terapeutams ar ezoterinių mokslų studentams. Negalite iš gyvenimo visiškai pašalinti dvasinių savo egzistencijos aspektų, nesvarbu, kaip stipriai stengsitės. Net jei atrodo, jog visiškai valdote savo gyvenimą, vis tiek visada bus problemų, nes iš dalies gyvenimas ir yra savo problemų sprendimas bei mokymasis iš šio proceso. Kai kurios mūsų problemos negali būti išspręstos, kol neatsižvelgsime į savo dvasinę dalį. Jeigu vis tik vengiame dvasingumo, galiausiai yra mūsų ar kieno nors kito senatvė, ligos ar mirtis – aš nesu matęs nė vieno žmogaus, kuris neturėtų panašių problemų. Savo gyvenimo žemėlapyje neturint dvasinio egzistencijos aspekto, jūsų neabejotinai laukia sunkus laikas konstruktyviai sprendžiant šias problemas. Vis dar daug skeptikų linkę kaip atgyveną atmesti viską, kas primena bet kokias dvasines praktikas. Tokį siauraprotiškumą laikau nenormaliu, nes nėra žmogaus, kuris niekada nebūtų patyręs gyve29
to mislav b udak
nimo krizės. Be to, mes visi susiduriame su įvykiais, kurių negalime paaiškinti, kartais turime problemų, kurių neįmanoma išspręsti. Kaip galima padėti sau konstruktyviai įveikti krizę – greitai išspręsti problemas ar atsakyti į klausimus, kuriems racionalus protas neturi sprendimo? Daugelis labai protingų žmonių problemas, kurias, jiems patiems nesuvokiant, kelia jų pasąmoningo proto turinys, bando išspręsti pasitelkdami intelektą, racionalų mąstymą – tai visiškai neįmanoma. Kad išspręstume problemas, kurių priežastys yra mūsų pasąmoningame prote, reikia visiškai kitokių priemonių nei mąstymas, analizavimas ar spėliojimas. Tokiu atveju labai gali padėti žinios, kurios pateikiamos šioje knygoje. Savo metodiką laikau labai praktiška, nes kai sveiko proto žmonės turi problemų, jie nori jas išspręsti. Kad tai pasiektumėte, turite būti atviri bet kokiai galimai teorijai ir metodikai, kuri galėtų būti naudinga. Kol dėl kokios nors keistos priežasties nepriimsite destruktyvaus požiūrio į pasaulį, jums tiesiog nebus laiko pernelyg ilgai užsibūti probleminėje situacijoje. Nors vartoju skirtingų dvasinių mokyklų ir religijų terminologiją, aiškiai suvokiu, kad ji visiškai nesvarbi. Esminis dalykas yra žinoti, ką būtent norime pasiekti, taip pat tiksliai suvokti ir pašalinti kliūtis, kurios mus skiria nuo tikslo. Tokių kliūčių šalinimo technikų yra, todėl tikrai protingas žmogus jomis pasinaudos, užuot atmetęs kaip nemokslines ar neracionalias. Čia pateikiama sistema turi tik vieną pragmatišką aspektą – tai praktinė vertė ir nauda, paremta beveik trisdešimties metų tyrinėjimais, o ne neracionaliais paistalais. Pats faktas, kad tokį tyrimą atliko ir pagal jį sistemą sukūrė ne akademinė bendruomenė, visai nebūtinai yra trūkumas, nes panašios bendruomenės dažniausiai yra tokios sustabarėjusios ir dogmatiškos, jog sunku tikėtis, kad kas nors naujo ir iš tikrųjų naudingo būtų jų sukurta. 30
k ar mo s k eit imas
Egzistuoja išsipildymo problema ir klausimas, kaip jį pasiekti. Nors vartoju įvairius terminus, tokius kaip „sąmoningo savęs suvokimo procesas“ ir „dvasinis valymasis“, kaip priemonę pasiekti aukščiausią žmogaus egzistencijos tikslą – kūrybinę savirealizaciją, – galime žengti žingsnį dar toliau ir pasakyti, kad kūrybinė realizacija yra išsipildymas, kurį ji suteikia. Patinka mums tai ar ne, tikrasis išsipildymas pirmiausia yra mūsų susijungimas su vidiniu šaltiniu (siela), o tada ir su visuotine dvasia arba Dievu, taip pat harmoningas sugyvenimas su tokiomis savo esybės dimensijomis. Todėl visų asmeninio augimo technikų ir sistemų tikslas yra būtent dvasinio sąmoningumo kėlimas ir „dvasios nusileidimas į materiją“ (nors šis posakis kažkoks absurdiškas – dvasia jau yra materijoje). Jei būtų dar kokių nors labiau visaapimančių išsipildymų nei dvasinis, aš tikrai jau būčiau juos atradęs – bet yra, kaip yra. Aš užsiiminėju „šiais dalykais“ būtent dėl išsipildymo, laimės, ramybės ir pasitenkinimo, kurį toks darbas teikia. Kitos priežasties nėra. Taigi, brangieji racionalistai, jei galite rasti absoliutesnį ir dar pastovesnį išsipildymą už dvasinį, prašau pasakyti man – tuojau pat prisijungsiu prie jūsų pasekėjų. Šiaip ar taip, jūs dar turite vilties, nes dvasiniam gyvenimui visiškai nebūtina kokia nors dvasinė praktika. Aš pats nepriklausau tiems dvasiniams naciams, kurie atmeta dvasiniais dalykais neužsiimančius žmones kaip žemesnes esybes. Visiškai priešingai, šiais laikais, kada vadinamoji pseudodvasingumo tendencija kuria naują kastą, veikiančią pagal visiems gerai pažįstamus sektantizmo šalininkų principus, leisti laiką su žmonėmis, kurie ištisai nekalba apie auras ir aukštas energijas, yra didžiulis palengvėjimas kenčiančiai terapeuto sielai. Sveikos nuovokos ateistai (materialistai, realistai, agnostikai ar kitaip vadinami) labai dažnai gyvena daug dvasingesnį gyvenimą nei dauguma „dvasingų“ žmonių, kurie nesugeba liautis neproduktyviai analizavę savo gyvenimo ir paprasčiausiai jo gyventi. 31
to mislav b udak
Jeigu dvasinio gyvenimo trauka yra pagrindinis žmogaus poreikis, tai ji skirtingiems žmonėms pasireikš skirtingais būdais. Kartais tai pasireiškia netikėtomis formomis ir būna visiškai nepanašu į ezoterinius reikalus. Daugelis pasaulietiškų žmonių gerbia sveiką protą, myli savo kaimynus ir dirba dėl visų gerovės – visa tai yra dvasinio sąmoningumo bruožai. Todėl tokie žmonės taip pat gyvena dvasinį gyvenimą, nors galbūt taip jo nevadina.
Hh Be to, knyga, kurią skaitysite, parašyta kaip vadovėlis, padedantis orientuotis drumzlinuose žmogaus karmos vandenyse. Karminių problemų sprendimo kurse priešais mus atsiveria didžiulė ir sudėtinga teritorija. Visiškai ištyrinėti šią teritoriją užtrunka metus ir netgi dešimtmečius, tad kartą pradėję savęs tobulinimo darbą žmonės susiduria su visokiausiais sunkumais. Dauguma sunkumų kyla dėl nepakankamų žinių apie teritoriją, į kurią jie įplaukė, taip pat dėl to, kad neturi tikslaus žemėlapio ir tikros informacijos. Toks neišmanymas turi įvairių pasekmių, tačiau daugelį jų galima vadinti tinginyste ar pasitraukimu iš dvasinio darbo, arba sukūrimu santykių guru-patinka, kurie atbukina dvasinius praktikus ir padaro juos priklausomus nuo išorinių šaltinių. Tradicinės dvasinio augimo sistemos daugiausia laikosi tam tik ros savo filosofijos ar metodikos, kuri sudaro tos sistemos pagrindą; tokios metodikos paprastai pirmiausia yra tiesiogiai skirtos siekti tam tikrų dvasinių patirčių. Retai galite ką nors perskaityti ar išgirsti apie galimas pasekmes ir valymosi stadijas, kurias turės įveikti žmogus, nuoširdžiai užsiimantis tokiu darbu, tai neperduodama net per žodinę tradiciją ar asmeninį kontaktą su mokytoju. Galima netgi 32
k ar mo s k eit imas
sakyti, kad karmos valymo procesas yra tam tikras dvasinio pasaulio tabu, nes tik keletas autorių gali apie tai kalbėti aiškiai, realiai ir nuoširdžiai. Kai kurie terapeutai ir instruktoriai dėl rinkodaros ar finansinių priežasčių nepateikia klientams informacijos apie visus savo dalyko aspektus. Kiti mano, kad nereikia pernelyg daug kalbėti apie kitą dvasinės monetos pusę, nes gali išgąsdinti savo pasekėjus ir šie pasitrauks iš dvasinio kelio. Esu absoliučiai tikras, kad nėra sunkesnio darbo už subalansuotą ir aukštos kokybės dvasinį augimą, bet, mano nuomone, toks darbas būtų daug lengvesnis, jeigu būtų galima vietoj mistifikacijų gauti tikrą informaciją arba aiškiai pažinti teritoriją, per kurią žmogus pradeda judėti. Kai kurie autoriai man sakydavo, kad apie dvasinį gyvenimą geriau nerašyti pernelyg atvirai. Tam tikru metu aš pats susidūriau su dilema, kurią patiria gydytojas, kai pacientas sunkiai serga: pasakyti pacientui, kokia sunki jo būklė, ar geriau tai pasilaikyti sau „dėl paties ligonio gerovės“? Kadangi, visada maksimaliai save atiduodamas, esu linkęs savo klientus gydyti kaip protingas ir daugiadimenses esybes, manau, kad ši dilema yra perteklinė. Dvasinio augimo sritis, be viso kito, priklauso gyvenimo antstatui ir negali būti lyginama su metodais, kurie paremti pokalbiais ir taikomi simptominiams negalavimams gydyti – ji skirta žmonėms, kurie nori prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir susidurti su tik rosiomis savo problemų priežastimis. Kitas klausimas, susijęs su santykiu į patį karminio valymo procesą – geriau aiškiai suprasti šio proceso eigą ir dalyvauti jame sąmoningai ar geriau atsiduoti, tarkime, dvasiškai pažangesnei būtybei, kuri prisiimtų vedlio vaidmenį ir vestų mus, per karminį procesą einant pasyviau, mažiau gilinantis į priežastis, bet daugiau dėmesio skiriant pozityviam mąstymui ir elgesiui? Trumpai tariant, turėtu33
to mislav b udak
me rinktis aktyvų ar pasyvų karminio valymo procesą? Aš manau, kad vienintelis teisingas sprendimas būtų taikyti abu šiuos būdus sujungtus ir išlaikyti harmoningą jų pusiausvyrą, nors kai kurios mokyklos išskirtinai teiks pirmenybę vienam iš būdų. Todėl, prieš kalbant apie aktyvų ir sąmoningą darbą su karminių problemų priežastimis, reikia pažinti teritoriją, per kurią judėsime, ir procesą, kuriame teks dalyvauti. Taip pat labai svarbu rinktis kiek įmanoma tinkamesnę metodiką, kuo greičiau ir visiškai išvalyti tai, kas turi būti išvalyta; kad įvyktų adekvatus mūsų sąmonės bei elgesio pokytis. Kita vertus, jeigu atsiduosime dvasiniam pasauliui, kad vestų mus per valymo procesą, būtų gerai žinoti, kas turi būti padaryta, kad toks procesas vyktų sklandžiai ir būtų kuo mažiau mūsų trikdomas. Nors siūlau visą beveik integruotą karminių problemų šalinimo metodą, šios knygos turinys tikrai nekilo iš ambicingo tikėjimo, kad aš viską žinau apie karmos valymą arba turiu tobulą žemėlapį teritorijos, per kurią eis žmogus tam tikro karminio proceso metu. Labiau siekiu pateikti procesą, kurį gerai pažįstu, kaip aiškią ir vientisą visumą – kiek šiuo metu tai įmanoma. Be to, siekiau sukurti tekstą, kuris būtų labai suprantamas, nes yra per daug „Naujojo amžiaus“ literatūros, kurios tekstai apie aktualias dvasines praktikas, atliekamas šiuolaikinių Vakarų pasaulyje gyvenančių žmonių, dar yra gana skurdūs. Nepriklausomai nuo to, kokie reikšmingi gali būti iš kitų kultūrų ir civilizacijų kilę mokymai, jie ne visada gali būti paraidžiui pritaikomi tam tikrai teritorijai ir joje praktikuojami tam tikru laikotarpiu gyvenančių žmonių. Kompetentingi dvasiniai praktikai, kurie gimė ir šiais laikais gyvena Vakarų civilizacijos regione, užėmė vietą misionierių, kurie kadaise atvyko iš šalių, turinčių pažangesnes ir patrauklesnes dvasines tradicijas, ir buvo jų mokytojai. Vakarietis savo civi34
k ar mo s k eit imas
lizacijos atstovui daug geriau paaiškins, kas yra nušvitimas ir kaip jį pasiekti, nei svetimšalis, kuris dažnai, kad ir labai norėdamas, negali praktiškai ir pakankamai aiškiai kitos kultūros atstovui išdėstyti, kokios procedūros, būdingos jo gyvenimo būdui, ves į savirealizaciją. Teoriškai ir praktiškai, kiek įstengdamas aiškiau, šiame darbe nagrinėsiu sritį, susijusią su karminių procesų priežastimis. Mano nuomone, būtent to labiausiai trūksta tiek tradicinėje, tiek ir šiuolaikinėje asmeninio augimo sistemoje. Kaip jau esu minėjęs, tokios sistemos paprastai akcentuoja pagrindines technikas, kurių jos moko, ir tinkamą, kvalifikuotą jų taikymą. Vis dėlto visos asmeninio augimo sistemos, net besirūpinančios tik fiziniu kūnu, neišvengiamai turi įtakos visiems žmogiškos būtybės lygmenims. Šiais laikais populiarios hathajoga, taiči arba reiki (metodikos, taikomos siekiant sukurti fizines ir energines prielaidas, būtinas aukšto lygmens dvasiniam augimui) taip pat pažadins procesus, kurie turės būti gydomi kokia nors psichoterapija ar dvasiniu gydymu. Jokia žmogiškos būtybės dimensija neegzistuoja savarankiškai nuo kitų, ir jos visos veikia vienos kitas. Dar labai mažai žinoma apie vidinius procesus, kurie lydi dvasinį mokymą, todėl šiandieną turime begalybę paviršutiniškų guru, nesubalansuotų pasekėjų ir daugybę sumišusių pasauliečių, kurie nebežino, ką galvoti ir kuo tikėti. Nors dauguma asmeninio augimo sistemų siekia išvengti tiesioginės konfrontacijos su karminiu procesu, asmeninis augimas vis tiek veikiamas daugybės veiksnių, kurie skatina vidinį valymąsi, kūrimą erdvės dvasinei patirčiai ir asmeninei realizacijai. Atkakliai technikas praktikuojantis žmogus ne tik artės prie nušvitimo – tokia praktika apšvies ir visus nešvarumus, visas iliuzijas, neišmanymą, kurie jį blokuoja, todėl nušvitimas ir paskui vykstanti realizacija iš esmės bus neįmanoma. 35
to mislav b udak
Šio darbo tikslas yra apžvelgti pačią iliuzijos, neišmanymo ir užmaršties struktūrą. Tai pagrindą iš po kojų išmušanti ir, ko gero, pernelyg drąsi pastanga, bet, jeigu galima išskirti kokią nors iliuzijos struktūrą, tuomet galima nubraižyti priimtiną žemėlapį. Remiantis žemėlapiu, galima sukurti tinkamą priemonę arba metodą. Nors Dievo malonė teks tiems, kurie be perstojo beldžiasi, mano nuomone, visada geriau turėti praktiškų priemonių aktyviam darbui, nei laukti visatos malonės. Gyvenimo laikas yra pernelyg brangus, kad jį švaistytume nebūtinam laukimui. Tokia nuomonė gali nuskambėti kaip tyčiojimasis iš žmonių nekantrumo ir jų paviršutiniškumo, bet tai netiesa. Dvasinis mokslas taip pat progresuoja – šiandienių dvasinių metodikų dar visai neseniai, prieš kelerius metus, iš viso nebuvo. Garsus Amerikos filosofas Williamas Jamesas labai tiksliai išreiškė Vakarų pasaulio pragmatizmą sakydamas: „Jei būčiau žinojęs, kur einu, būčiau ėjęs trumpiausiu keliu.“ Šioje knygoje pateikiamos žinios daugeliui žmonių gali būti veiksmingas trumpiausias kelias, nes jose aiškiai pristatomas procesas, kuris jų laukia asmeninės realizacijos kelyje. Čia pateikiami intervencijų metodai, kurie iki šiol nebuvo žinomi, mistikos skraistė nutraukiama nuo daugelio asmeninio augimo elementų, nors dar visiškai neseniai manėme, kad jie niekada nebus išaiškinti.
1 skyrius
Pagrindiniai karminio principo aspektai CPpc Pagrindinės mintys 1.
Visą visatą valdo tik vienas nekintantis dėsnis – tai karmos dėsnis. 2.
Viskas, ką darome sau, kitiems žmonėms ar gamtai, sugrįš mums patiems. 3.
Karma turi vidinį ir išorinį aspektą, jis gali būti keičiamas ir nekeičiamas – jo šaltinis visada yra dvasinis. 4.
Vidinė karma sudaryta iš samskarų, arba karminių įspūdžių, čia vadinamų karminiais 37
to mislav b udak
šablonais. Jų prigimtis dažniausiai psichologinė arba dvasinė, todėl ši karma ir vadinasi „vidinė“. 5.
Išorinė karma sudaryta iš trokštamų ir nepageidaujamų gyvenimo aplinkybių – mūsų fizinio kūno, mūsų artimosios aplinkos ir mūsų santykių. 6.
Keičiama karma sudaryta iš vidinių ir išorinių karminių šablonų, kuriuos galima pakeisti sąmoninga veikla. 7.
Nekeičiama karma sudaryta iš tokių šablonų, kurių šiuo metu pakeisti negalima. 8.
Visų karmos formų prigimtis yra jų teikiamos dvasinės pamokos. 9.
Dvasiškai visa karma – tai iliuzija, kuri egzistuoja tam, kad mus pažadintų ir kad sąmoningai kai ką suvoktume.
Hh
Karmos terminas
K
arma – tai sanskrito žodis, kurio šaknis „kri“ šia kalba reiškia „veiksmą“. Karma reiškia priežasties ir pasekmės principą arba tam tikrų veiksmų poveikį ateities įvykiams. Žodis „karma“ prigijo beveik visose pasaulio kalbose. Nors šis terminas kilęs iš sanskrito kalbos, karmos dėsnis nėra Indijos atradimas – vadinamas skirtingais vardais, jis randamas daugelyje šventų pasaulio knygų. Kitose, ne tokiose šventose knygose (tokiose kaip ši) jis taip pat minimas. Jeigu jas parašė atsitiktiniai autoriai, perteikdami Rytų idėjas vakariečiams, jie paprastai remiasi Biblija ir krikščionybe – tad kodėl aš neturėčiau to daryti. Biblija mus perspėja: „Akis už akį“ arba „Ką žmogus pasėjo, tą ir pjaus“ – neabejotinai tai atspindi tą patį principą. Kartu su pagrindine reikšme literatūroje ar internete galima rasti daugybę karmos principo interpretacijų ir klasifikacijų. Pavyzdžiui, kad egzistuoja asmens, šeimos, tam tikros grupės ar bendruomenės, miesto, teritorijos, šalies, žemyno ar visos planetos karma. Taip pat yra aktyvioji karma ir nematomoji; karma, kurią galime ir kurios negalime keisti. Šio termino reikšmė yra gana plati, ją sudaro daug papildomų modelių, principų ir dėsnių, kurie visi turi bendrą vardiklį, išreiškiantį veiksmo ir atoveiksmio procesą. Kadangi karmos dėsnis yra visuotinis kosminis principas, protingas žmogus jį gerbs. Gaila, dauguma nesuvokia šios paprastos tiesos. Jeigu visi suprastų, kad viskas, kas skleidžiama kitiems – ar tai būtų mintis, emocija, ar veiksmas, – tokiu pačiu būdu yra gaunama, nebūtų padaroma daugybė beprotiškų veiksmų. Taigi aš manau, kad šis principas turi būti pristatytas kuo daugiau žmonių, kol jie dar jauni. Jeigu vagiame, mums priklausantis turtas taip pat bus vagiamas. Jeigu mes ką nors skriaudžiame, vieną dieną būsime nuskriausti. Jeigu mes meluojame, ir mums bus meluojama. Jeigu įskaudinome kitus 39
to mislav b udak
žmones, ir mes būsime įskaudinti. Jeigu nužudėme ką nors, būsime nužudyti ir pan. Kita vertus, tas pats vyksta ir su teigiamais veiksmais. Jei mes duodame, ir mums bus duota. Jei mes mylime, ir mus mylės. Jei mes tikėsime kitais, ir kiti tikės mumis. Jeigu gerbsime save, ir kiti mus gerbs. Bet, jeigu nemylėsime savęs, ir kiti mūsų nemylės. Taigi karmos dėsnis yra dvigubas reiškinys. Jis sudarytas iš asmens bei jo ar jos aplinkos santykio ir žmogaus santykio su pačiu savimi. Pastaroji karmos dėsnio dalis yra ne tokia žinoma, gan neseniai ją atrado šiuolaikiniai psichologai ir „Naujojo amžiaus“ asmeninio augimo sistemų atstovai.
Karmos kilmė Kada sukuriama karma ir kas nusprendžia, kokia ji bus? Atsakymas – karma pati save apibrėžia. Tai universalus principas, pagal hinduizmą niekas nėra atleistas nuo jos – net Dievas. Karma kuriama be paliovos, nes viskas, ką darome, ateityje turės pasekmių – gerų ar blogų, ir jos veiks ne tik kitus žmones, bet ir mus pačius. Kaip savo ateitį kuriame šią akimirką, taip mūsų dabartis buvo sukurta ankstesnių veiksmų. Kai kuriuos iš šių kūrinių mes prisimename ir žinome, kada ką padarėme, bet yra veiksmų, kurių nesuvokiame ir neprisimename, nes jie pasireiškė kitu egzistencijos laiku, kitoje vietoje ir kitokia forma. Tokių veiksmų prisiminimai yra nuslopinti subtiliuose mūsų psichės lygmenyse, kurie paprastai vadinami pasąmone ir supersąmone. Pats faktas, kad mes jų nesuvokiame, dar nereiškia, jog jie neįvyko ir mes nesame už juos atsakingi. Jeigu norime žinoti, ką padarėme, galima atgaivinti tų veiksmų prisiminimus ir visiškai suvokti sužadintą karminį procesą. Visa tai reiškia, kad patys svarbiausi dabartinės mūsų karmos aspektai buvo sukurti mūsų ankstesnėse egzistencijose, paprastai vadinamose praeitais gyvenimais. 40
k ar mo s k eit imas
Reinkarnacija ir praeiti gyvenimai Terminas „karma“ yra glaudžiai susijęs su terminu „reinkarnacija“, kuris nurodo, kad žmonės egzistuoja ne vien kaip fizinės, bet ir kaip dvasinės būtybės, kurios turi sielą (savastį, atmą ar transpersonalinį centrą), galinčią keliauti iš vieno kūno į kitą. Siela palieka fizinį kūną mirties akimirką vien tam, kad vėl įsikūnytų naujame embrione. Ji reinkarnuojasi į naują fizinę formą naujoje vietoje, kartais į kitą lytį, turi naujus tikslus, naujų savybių ir talentų. Tarp dviejų įsikūnijimų siela suvokia savo buvusią fizinę egzistenciją ir visus kitus praeitus gyvenimus. Ji suvokia savo veiksmus bei jų pasekmes ir nori atlyginti už negatyvią karmą savo būsimose egzistencijose. Tai darydama siela gauna laisvę atskleisti savo kūrybinį potencialą ir įgyvendinti tikslus, kuriems tuo metu jaučia trauką. Būsimo gyvenimo planas – tai lemiamas dalykas būsimo įsikūnijimo metu. Patirtis įrodė, kad tai mes (sieloje) dar prieš susijungdami su nauju kūnu sudarome savo būsimo augimo planą. Mes patys pasirenkame būdą, kaip atlyginsime už savo praeities veiksmus. Mes nusprendžiame, koks bus mūsų naujas kūnas, tėvai ir vieta, kurioje gyvensime. Niekas mūsų nebaudžia, nei Dievas, nei kuri kita autoritetinga dvasinė esybė. Niekas neverčia mūsų prievarta – viską pasirenkame patys, nors pasirinkimą sumažina mūsų karmos lemiamos galimybės, laisvė ir apribojimai. Kartais mūsų pasirinkimus ir sprendimus gali paveikti konsultacijos su tam tikromis dvasinėmis būtybėmis, paprastai su mūsų dvasiniais vedliais ir globėjais, tačiau lemiamas žodis būna mūsų. Todėl priežasties ir pasekmės principo svarbu neriboti laiku, nes daugelio dalykų, kurie su mumis vyksta dabar, priežastys gali būti mūsų praeituose gyvenimuose. Tai mes juos padarėme, taip pat mes esame tie, kurie vėliau nusprendėme, kokios bus kompensacijos priemonės. 41
įsigykite
knygą dabar