KAPINIŲ PASLAPTIS
Romanas
Skiriu visiems, kurie mano, kad jų gyvenimas prarastas, nors iš tikrųjų jis tik gali prasidėti...
Prologas
Pavakario ramybę nutraukė viename iš daugiabučių pasigirdęs šūvis. Keli išsigandę ţmonės išbėgo į kiemą, spietėsi šalimais blokinio pastato. Uţsiėmę uţ galvų, kalbėjo vienas per kitą, spėliodami, kas nutiko. Juk retai kas nors šiame uţkampyje vykdavo.
Staiga prie susibūrusios minios pribėgo nedidukė mergaitė. Jos veidas buvo baltas lyg drobė, rankos drebėjo.
– Padėkit… Mama… – pagaliau vargais negalais išlemeno.
Keletas ţmonių nusekė paskui ją į vieną laiptinę. Įsiverţę į butą išvydo siaubingą reginį. Ant plytelių virtuvėje telkšojo kraujo bala. Pilkos ţuvusios moters akys buvo atmerktos, tačiau be jokios gyvasties. Mirtis amţiams paţenklino jos nelaimingą veidą.
Viena moteris netikėtai čiupo mergaitę į glėbį. Ji bandė išsilaisvinti, verţėsi pas mamą, bet nepaţįstamoji ją tvirtai laikė, dengdama akis. Tikriausiai manė, kad taip apsaugos našlaitę, bet vaikas nerimo.
– Šš, – ji glostė maţylės plaukus.
Mergaitė ją stūmė nuo savęs, kol galiausiai jai pavyko. Ji puolė prie gimdytojos šaukdama, tačiau atsako nesulaukė.
1 skyrius
Senas Žigulys sunkiai rūko į priekį. Milda vis įnirtingiau spaudė akseleratorių. Vėjas talţė mašinos šonus, per plyšius į vidų skverbėsi šaltis. Plentas buvo beveik tuščias, galima sakyti, visos kelionės metu ji sutiko vos du automobilius. Nenuostabu, kad naktį čia tvyrojo ramybė. Būtent to ieškojo Milda.
Ji sumaţino greitį įsukdama į vieškelį. Stipriau suėmė vairą, baisiai kratė. Panašu, kad niekas neţadėjo uţtaisyti atsivėrusių duobių.
Tamsoje buvo kiek sunkiau rasti, tačiau ji pastebėjo neţymų keliuką, vedantį į kapines. Tikriausiai tik beprotis tokiu metu ten vyktų. Ji greitai galės save prie tokių priskirti. Vyras baigė sunaikinti paskutines jos nervų ląsteles. Kapinių aikštelę apšvietė vos vienas blyškus ţibintas. Uţgesinusi variklį, Milda nunarino galvą. Ką ji sau galvojo? Visgi mąstyti laiko nebuvo. Po dar vieno Rolando smūgio, po dar vieno šūksnio išlėkė iš buto ir šoko į Žigulį. Iš karto atmetė variantus vykti pas mamą ar draugę, kurių namai daţnai virsdavo jos prieglobsčiu. Ji negalėjo pakęsti uţuojautos kupinų ţvilgsnių. Jau be ţodţių buvo aišku, ką tiek mama, tiek Ţaneta pasakytų: vargšei nenusisekė santuoka, tačiau dabar jau viskas…
Šį kartą atsirado trūkstamos drąsos ir ji pasirinko viena iškęsti dar vieną nusivylimą. Kapinės jai atrodė saugiausia vieta. Čia nė gyvos dvasios.
Pasivaikščios iki saulėtekio ir tada ryte vyks į darbą, o vakare… Ţinojo, kad privalės grįţti į nemalonių kvapų prisigėrusį butą, kurio nedrįso vadinti namais. Vėl susidurs su
Rolandu. Šis bus arba girtas, arba išsiblaivęs. Bet kokiu
atveju laukė dar vienas beprasmis konfliktas.
Pasiryţusi Milda iššoko iš automobilio. Nieko nelaukdama pasuko link kapinių. Suspaudė delne vėsią metalinę vartelių rankeną, nakties tylą nutraukė girgţtelėjimas. Milda ţengė į mirusių slėnį, tikėdamasi čia prieglobsčio. Nors neigė bijanti, kiekvienas garselis: vėjo švilpimas, po kojomis čeţantys lapai, priversdavo neţymiai krūptelėti. Ji brovėsi gilyn, stengdamasi uţ nieko neuţkliūti.
Staiga jos dėmesį atkreipė iš kiek toliau sklindanti šviesa tartum ţiburys gūdţioje girioje. Ilgai negalvojusi
Milda patraukė link tos pusės. Būdama arčiau, jau girdėjo atsimušančių į kastuvą ţemių bildesį. Kūną pervėrė baimė, tačiau tai neprivertė atsitraukti. Priešingai – ji ţengė artyn. Pastebėjo, kad šalia duobės padėtas ţibintuvėlis, o dar toliau riogsojo jau nemaţa krūvelė ţemių.
Netikėtai iš duobės kyštelėjo vyro galva. Nepaţįstamasis, išmetęs į viršų kastuvą, ruošėsi išlipti, tik iš Mildos burnos išsprūdo aiktelėjimas. Jos akys išsiplėtė iš siaubo, kai judviejų ţvilgsniai susitiko.
Ji stovėjo sustingusi, nesuprasdama, kas vyksta. Nepaţįstamasis atrodė ne maţiau sutrikęs. Pirmasis atsikvošėjęs išlipo iš duobės. Į rankas čiupęs ţibintuvėlį, atsuko jį į Mildą. Ši rankomis uţsidengė veidą. Stipriai uţsimerkė, pradėjus skaudėti akis.
Po akimirkos ryški šviesa jau nebetvieskė ir ji galėjo atsimerkti.
– Kas čia vyksta? – pagaliau Milda išdrįso paklausti.
– Aš... Čia dirbu. Kasu duobę, kad rytoj nereikėtų, –kiek sutrikęs kalbėjo.
– Ką? Nuo kada naktim duobes kasa? – nusistebėjo, nepatikliai dėbtelėdama į nepaţįstamąjį.
Ji nujautė, kad kaţkas čia ne taip. Nors ir buvo baisu, įgimtas smalsumas privertė ţengti artyn. Vyras ne juokais
Nelija Urbė
išsigando. Nespėjus jai pasiekti duobės, uţstojo kelią. Neliko abejonių, kad jis kaţką slėpė.
Nors ţibintuvėlis menkai teapšvietė aplinką, ji pasistiebusi pastebėjo, kad duobėje karstas.
– Tai iš karto ir laidoji? – paklausė, įtardama, su kuo susidūrė.
Nors ir stengėsi išlikti drąsi, baimė apėmė kūną. Milda apglėbė save rankomis, nejučia ėmė drebėti. Naktis, ji viena kapinėse su visai nepaţįstamu vyru, kuris, regis, plėšikas...
– Aš viską pranešiu policijai, – pagrasino, jau ruošdamasi pasileisti link automobilio, nors suprato, kad tai kvailas sumanymas.
– Nereikia, susitarkime, – skubiai pasiūlė. – Sakyk, ko nori mainais uţ tylą?
Milda ţioptelėjo. Juk tai nusikaltimas, ji privalo pranešti, – mintyse svarstė, nors širdyje gimė abejonė.
– Negaliu, – jos balsas sudrebėjo. – Tai labai nedora...
– Duosiu tau pusę, kiek pavyks gauti, – netikėtai pasiūlė.
Regis, jis neketino jos nuskriausti. Jausdamasi drąsiau, Milda ţengė arčiau. Prieblandoje vos įţvelgė neramias vyro akis, lakstančias tai prie jos, tai prie duobės.
– O daug užsikali šaibų? – paklausė, į galvą lendant ne pačiam geriausiam planui.
– Nemaţai, tai daug pelningiau nei manai, – bandė ją įtikinti.
Milda nebuvo tikra... Jeigu pavyktų pakankamai susitaupyti, ji galėtų palikti Rolandą ir išvykti į sostinę. Pamirštų visus provincijos vargus ir pradėtų viską iš naujo. Jokių įkyrių ţvilgsnių, ilgų kaimynų nosių ir, svarbiausia, smerkimo. Ši mintis nejučia ją pakerėjo, tačiau vidinis balsas priminė, kad iš to pelnytis būtų nedora.
– Ne, negaliu, – vėl pasakė, jau ketindama apsigręţti.
– Kartais gyvenime reikia kaţką paaukoti, – nepaţįstamojo balsas ją privertė pasilikti vietoje. – Jie mirę, jiems tų daiktų nereikia, net neabejoju, kad tu ţinotum, kur padėti gautus pinigus. Metas nėra lengvas...
Jis buvo teisus. Jai labai reikėjo papildomų pajamų. Ji vėl ėmė apie tai galvoti.
– Na, tai sutariam? – ragino apsispręsti.
Milda neskubėjo atsakyti, tačiau išsvajota laisvė taip viliojo, ypač kai į galvą ėmė lįsti šio vakaro prisiminimai, kaip Rolandas ją parvertęs ant ţemės spardė uţ tai, kad ji atsisakė duoti pinigų dar vienoms išgertuvėms...
– Gerai, – galiausiai tarė.
Ji dar galėjo apsigalvoti, tačiau geresnio gyvenimo vizija be vyro išgertuvių ir smūgių taip stipriai įsišaknijo į esybę.
Vyras įsmeigė į ţemę kastuvą. Kilstelėjęs ţibintuvėlį, priėjo arčiau. Dabar Milda turėjo progą geriau jį nuţvelgti. Prieblandoje kapų plėšiko veidas atrodė perdėtai grieţtas, tikriausiai dėl aštrių bruoţų.
– Tikiuosi, laikysies savo ţodţio, – ţvelgdamas tiesiai jai į akis, pasakė.
Ji vos sugebėjo palinguoti galva.
Nepaţįstamojo akys ilgokai ją tyrinėjo. Vėsesnis vėjo gūsis privertė juos abu susigūţti, tartum primindamas apie laiko tėkmę.
Jis pasitraukė, pastatė ant ţemės ţibintuvėlį taip, kad šis apšviestų duobę.
– Tada turime paskubėti. Jau greitai švis.
Milda įdėmiai stebėjo, kaip vyras mikliai uţkasa duobę, o tada tvarkingai sudėlioja visas ţvakes ir vainikus. Išties neţinodamas, sunkiai pasakytum, kad kapas buvo išniekintas.
– Baigta, – atsigręţęs į ją tarė. – Tikriausiai sušalai?
Iš tikrųjų buvo vėsu. Jos veidas degė nuo ţvarbių vėjo gūsių. Pradėjo mausti sumuštas vietas. Prieš akis vėl iškilo įsiūčio apimtos Rolando akys. – Šiek tiek.
– Tada eime arbatos, – pasiūlė, mostelėdamas link kapinių aikštelės.
Milda suabejojo, tačiau neatsisakė.
Jis daugiau neištarė nė ţodţio, tik viską susirinkęs pasileido tolyn. Ji ţingsniavo paskui, jau beveik nebijojo. Kapinės staiga pasidarė savos. Puikiai ţinojo, kad tamsoje niekas nesislepia. Didţiausi pavojai visai šalia ir jie nesirenka paros meto.
– Čia tavo? – apmąstymus nutraukė kapinių sargo klausimas.
Milda kilstelėjo galvą. Vyras parodė ranka į jos vienišą Žigulį, kurį jai atidavė dėdė, patogiai sėdėjęs komunistų uţantyje.
– Taip, – patvirtino, tvirčiau susiverţdama paltą. Šaltukas kandţiojo nepridengtą kaklą. Šaliko pasiimti nespėjo. Ne tas buvo galvoje.
Jiedu įţengė į nedidelį, reikalaujantį remonto pastatą. Milda vos neparkrito uţ kaţko uţkliuvusi. Sargas suskubo įjungti šviesą. Tada ji išvydo ankštą kambarėlį, kuriame vos tilpo stalas ir dvi kėdės. Palei sienas buvo sustatyta daug kastuvų.
– Prisėsk, – mostelėjo ranka.
Netrukus jiedu tyliai gurkšnojo atvėsusią arbatą. Naudodamasi proga, ji geriau nuţvelgė nepaţįstamąjį. Jo rudi susitaršę plaukai krito ant dešinio šono, gintarinės akys stebėjo tamsoje pro langą matomas kelias tebedegančias ţvakes.
– Aš Milda, – po kiek laiko tarė.
– Artūras, – tarstelėjo, ţvilgteldamas į ją.
Judviejų akys tik trumpą akimirką susitiko, pasidarė nejauku. Vėl grįţo baimė. Milda perbraukė pirštais per puodelį.
– Taigi, Milda, ar daţnai taip gastroliuoji? Kaip matai, tai man daug kainavo, – jo balsas pagyvėjo.
– Ne itin daţnai, – nusijuokė. – O tau galėjo baigtis ir blogiau. Galėjai šiąnakt nakvoti cypėje.
Artūras neatrodė suţavėtas. Vyro lūpų kampučiai vos kilstelėjo į viršų. Atrodė, kad jo veido niekada nepapuošdavo šypsena. Gal taip veikė kapinės? Išties, kas galėtų dirbti tokį darbą?
– Gal galėčiau būti kuo nors naudinga? Nesu pratusi viską gauti dykai, – pasijutusi nesmagiai pasiteiravo.
– Pagalvokim, kuo galėtum būti naudinga, neskaitant to, kad neįduosi mentams?
Vienu mauku Milda ištuštino likusią arbatą. Šiek tiek sušilo, tačiau juto nuo priešais sėdinčio ţmogaus sklindantį priešiškumą. Jo skvarbios akys narstė ją lyg kokią mįslę.
– Aš… – jos balsas ėmė drebėti ir norėjosi sau uţ tai suduoti. – Galiu uţsiimti daiktų pardavimu, – pasakė pirmą šovusią į galvą mintį.
Artūras pasikasė galvą. Regis, ėmė svarstyti.
– Tavo tas kledaras dar vaţiuoja?
– Kaip matai. Dar nepavedė, – gynė savo ištikimą mašinytę.
– Tarkime tai neblogas sumanymas, – galiausiai pasakė. – Bet ar tikrai išvaţiavusi iš čia dar pasirodysi?
Milda suraukė kaktą. Ar jis iš jos šaiposi? Tada kilo abejonė. O gal tikrai jis teisus? Artūro akys keliavo jos veidu, versdamos pašiurpti odą. Tikriausiai ji pernelyg greitai nuvertino jį.
– O jeigu grįšiu? – sukaupusi drąsą atrėmė priešininko ţvilgsnį.
– Tada kaţką sugalvosim.
Ţmogysta sustingo. Jo ţvilgsnis nukrypo į geltoną roţę. Vėjas bandė nurauti vieną kitą ţiedlapį. Kapinėse tvyrojo tyla. Pamaţu temo.
Jis trumpam stabtelėjo prie ligi skausmo paţįstamo kapo. Kūną vėl uţliejo paţįstama kaltė.
Pagaliau pasilenkęs padėjo roţę ant įšalusio smėlio.
Stiklinėmis akimis mylavo antkapį, o jo širdis vėl klimpo savigrauţos pelkėje, negalėdama išsikapstyti.
Pabudęs iš sąstingio, ţmogus pasuko į pušyną, šalimais kapinių. Gėrė į save rudens kvapą. Jau buvo jo pasiilgęs. Jam patiko prasidedantis ţvarbumas ir ilgi vakarai, nors kiti ilgėdavosi praėjusios vasaros. Darganotas ruduo puikiai atspindėjo jo suţalotą esybę.
Neatsigręžk, – vėl tas balsas. Ţinojo, kad jeigu stabtels, kapinės ţaibiškai įtrauks į savo gelmes ir nebepaleis. Kaţkas: savas arba svetimas, jį perspėjo. Ir šį kartą jis paklausė.
