kančių keliai
– Kas čia – vakaronė? (Garbanoti pulko vado ūsai ėmė šoki nėti, akys prisimerkė.) Raudonarmiete Čebrec, kokiu pagrindu kišate nosį į tardymą?.. Agripina net ėmė šniokštuoti iš pykčio; jei nebūtų čia buvę pulko vado, ji būtų daug negalvodama atsakiusi kuopos vadui kaip boba pro tvoros spragą... Tačiau jis bosu burbtelėjo: – Raudonarmiete Čebrec, išeik už durų. Agripina tik sužaibavo tamsiomis akimis, trinktelėjo buože, sučiaupusi lūpas išėjo iš pirkios. Kuopos vadas šnarpšdamas įkišo ranką į kišenę tabako. – Tai, vadinasi, ir čia suspėjote paagituoti?.. Nuleidusi galvą Daša atsakė: – Prašau manimi tikėti. Jei netikite – man nėra ko kalbėti. Mano tėvas, Bulavinas, jūsų priešas, jis ir mano priešas... Jis norė jo mane mirtimi nubausti, aš pabėgau iš Samaros... Kuopos vadas skėstelėjo dideles rankas priešais žiburį. – Piliete, kaipgi jumis tikėsi, juk jūs pasakas sekate. Tada pulko vadas išsitraukė pypkutę iš burnos, nušluostė ją į rankovę ir tarė solidžiai: – Nesikarščiuok, Gora, gal ji teisybę sako... Jūsų pavardė Te legina? (Daša vos girdimai ištarė „taip“.) Savo vyro vardą, tėvo vardą atsimenate? – Ivanas Iljičius. – Caro tarnybos štabo kapitonas? – Rodos... Taip... – Buvo kuopos vadas vienuoliktojoje Raudonojoje armijoje? – Jūs jį pažįstate? 19