Kaip pasiekti (beveik) viską

Iš anglų kalbos vertė BIRUTĖ TAUTVYDAITĖ

Vilnius, 2018

Mano žmonai Natalie už pagalbą ir paskatas siekiant pakeisti nusistovėjusią ypatingų pasiekimų sampratą ir pasiekti beveik viską.

A. E.

Mano sielos draugei ir mūzai Deanne, išmokiusiai mane daug ko, ką norėjau žinoti apie rašymą, beveik visko, ką norėjau žinoti apie gyvenimą, ir visko, ką norėjau žinoti apie meilę.

R. P.

Turinys Autorių pratarmė 9 Įvadas. Talentas 11 1. Tikslingo mokymosi galia 25 2. Adaptyvumo nauda 51 3. Psichinės reprezentacijos 75 4. Auksinis standartas 107 5. Kryptingo mokymosi principai darbe 137 6. Kryptingo mokymosi principai kasdienybėje 167 7. Kelias ypatingų pasiekimų link 201 8. Ką galima pasakyti apie įgimtą talentą 229 9. Kur eisime toliau? 265 Padėka 283 Pastabos 287

Autorių pratarmė Knyga yra dviejų mokslininkų – psichologo ir rašytojo – bendro darbo vaisius. Daugiau kaip prieš dešimtmetį mudu pradėjome kalbėtis apie iškilius mokovus ir kryptingą mokymąsi, o prieš penketą metų ėmėme rimtai dirbti, ketindami išleisti knygą. Per šį laikotarpį knyga augo mudviejų abiejų pastangomis, o dabar net mums patiems sunku nurodyti, kuris už kurią dalį esame atsakingas. Suvokiame tik tai, kad ši knyga yra kur kas geresnė – ir kitokia – nei ta, kurią būtume parašę kiekvienas atskirai.

Nors knyga yra bendradarbiavimo rezultatas, jos pasakojimas yra tik vieno iš mūsų (A. Ericssono) darbo istorija – jis visą gyvenimą tyrinėjo ypatingus žmonių pasiekimus. Todėl nusprendėme knygą rašyti jo balsu, ir „aš“ šiame tekste yra jis. Vis dėlto knyga atspindi mūsų bendras pastangas plėtoti šią ypač svarbią temą ir su ja susijusias prielaidas.

Andersas Ericssonas Robertas Poolas 2015 m. spalis

Įvadas.

Talentas Kodėl kai kurie žmonės savo veikloje pasiekia stebėtinai puikių rezultatų? Bet kurioje srityje – nuo profesionaliojo sporto ar muzikos iki mokslo, medicinos ar verslo, – regis, visada iškyla asmenybių, stulbinančių veikla ir pasiekimais. Susidūrę su tokiu ypatingu asmeniu, esame linkę manyti, kad jis iš prigimties turi tam tikrą gyslelę.

Sakome: „jis labai talentingas“ arba „ji turi ypatingą talentą.“ Vis dėlto, ar tai tiesa? Daugiau kaip trisdešimt metų tyriau tokius žmones, įvairių sričių talentus – sportininkus, muzikus, šachmatininkus, gydytojus, pardavėjus, mokytojus ir kitus – narsčiau juos po kaulelį, mėgindamas išsiaiškinti, ką jie daro ir kaip tai atlieka.

Juos stebėjau, apklausiau ir testavau. Tyriau šių ypatingų asmenybių psichologiją, fiziologiją ir neuroanatomiją. Ir galop suvokiau, kad iš tiesų šie žmonės turi ypatingą talentą, kuris yra jų galimybių pagrindas. Tačiau tai ne tas talentas, apie kurį paprastai manome. Šis talentas kiekvienam yra įgimtas ir kiekvienas gali juo pasinaudoti vadovaudamasis tinkamu metodu.

PAMOKA APIE ABSOLIUČIĄ KLAUSĄ

1763-ieji – mažasis Wolfgangas Amadeus Mozartas leidžiasi į gastroles po Europą, kuriomis prasidės Mozarto legenda. Tik septynerių

12 - A N D E R S E R I C S S O N , R O B E R T P O O L

metų ir vos aukštesnis už arfą, jis jau pavergė gimtojo Zalcburgo klausytojus meistriškai grodamas smuiku ir įvairiais klavišiniais instrumentais. Neįtikėtina, kad tokio amžiaus vaikas galėtų taip virtuo­ ziškai muzikuoti. Tačiau Mozartas savo amžininkus dar labiau apžavėjo kitu triuku. Apie jo talentą sužinojome, nes tai buvo aprašyta kvapą gniaužiančiame laiške redaktoriui apie mažąjį Mozartą ir, prieš Mozartų šeimai išvykstant į gastroles Zalcburge, laiškas buvo išspausdintas Augsburgo, kur gyveno Mozarto tėvas, laikraštyje.

Laiško autorius rašė, kad vaikas, Mozartas, išgirdęs muzikos instrumentu grojamą bet kokią natą, gali iš karto tiksliai pasakyti, kokia tai nata – antrosios oktavos la diezas ar mažosios oktavos mi bemolis. Mozartas galėjo atpažinti natas net būdamas kitoje patalpoje ir nematydamas, kuo buvo grojama – smuiku, fortepijonu ar bet kuriuo kitu muzikos instrumentu, o jo tėvas, kompozitorius ir muzikos mokytojas, turėjo namie kone visus muzikos instrumentus, kokius tik galima įsivaizduoti. Berniukas atpažindavo natas ne tik grojamas muzikos instrumentais, bet ir išgaunamas kiekvienu daiktu, galinčiu skleisti muzikos garsą, – galėjo išgirsti laikrodžio, varpo dūžio ir netgi čiaudulio toną. Šis gebėjimas, kurio neturėjo net dauguma patyrusių to meto muzikantų, stebino labiau negu virtuoziškas smuiko ir klavišinių instrumentų įvaldymas, ir atrodė, kad mažasis genijus gimdamas atsinešė paslaptingą talentą. Žinoma, dabar šis talentas neatrodo toks paslaptingas. Apie tai žinome kur kas daugiau nei prieš 250 metų ir daugelis apie tai yra bent girdėję. Šis gebėjimas, kurio specialusis terminas – absoliuti klausa, kitaip tariant, tobula klausa, yra labai retas – būdingas maždaug tik vienam žmogui iš tūkstančio. Tarp pasaulinio garso muzikų jis netgi retesnis nei tarp visų kitų žmonių, o tarp virtuozų irgi toli gražu nedažnas. Manoma, kad absoliučia klausa buvo apdovanotas L. van Beethovenas, o J. Brahmsas – ne. Ją turėjo Vladimiras Horowitzas ir Frankas Sinatra, bet neturėjo nei Igoris Stravinskis, nei Milesas Davisas.

K A I P PA S I E K T I ( B E V E I K ) V I S K Ą - 13

Atrodo, kad tai galėtų būti puikiausias prigimtinio talento pavyzdys – padovanotas tik saujelei laimingųjų, nors dauguma jo neturi. Ir iš tiesų, toks požiūris vyravo bent du šimtus metų. Tačiau per keletą pastarųjų dešimtmečių atsirado visiškai kitoks absoliučios klausos supratimas, iš esmės keičiantis požiūrį ir į kitus likimo dovanotus talentus.

Pirmoji prielaida atsirado pastebėjus, kad šį „talentą“ turi tik tie žmonės, kurie mokėsi muzikos nuo mažų dienų. Daugelio tyrimų rezultatai atskleidė, kad beveik kiekvienas absoliučią klausą turintis muzikantas pradėjo mokytis muzikos labai ankstyvame amžiuje, dažniausiai apie trečiuosius penktuosius gyvenimo metus. Jeigu absoliuti klausa būtų įgimta, t. y. būtų gabumas, kurį turime arba kurio neturime nuo gimimo, jis negalėtų priklausyti nuo muzikinio ugdymo vaikystėje. Tada užtektų bet kuriame amžiaus tarpsnyje šiek tiek pasimokyti muzikos – išmokti natas.

Antroji prielaida išaiškėjo mokslininkams pastebėjus, kad absoliuti klausa kur kas daugiau paplitusi tautose, vartojančiose tonines kalbas – kinų, vietnamiečių ir kai kuriose kitose Azijos kalbose, kur ištarto žodžio reikšmė priklauso nuo jo tono. Jeigu absoliuti klausa iš tiesų būtų įgimta, prielaida dėl toninių kalbų ir absoliučios klausos sąsajos būtų reikšminga tik tuomet, jei iš Azijos kilusiems žmonėms absoliučios klausos genai būtų būdingesni nei kilusiems iš kitur, tarkime, iš Europos ar Afrikos. Šią teoriją lengva patikrinti. Galima surinkti grupę iš Azijos kilusių žmonių, kurie užaugo kalbėdami anglų ar kita netonine kalba, ir ištirti, ar jiems absoliuti klausa būdinga labiau nei kitų tautybių žmonėms. Toks tyrimas buvo atliktas ir atskleidė, kad iš Azijos kilusiems žmonėms, kurie užaugo kalbėdami netonine kalba, absoliuti klausa būdinga ne labiau negu kitų tautybių žmonėms. Taigi veikiausiai absoliučią klausą padeda įgyti ne azijietiški genai, bet toninės kalbos mokymasis.

14 - A N D E R S E R I C S S O N , R O B E R T P O O L

Prieš keletą metų buvo žinoma vos tiek, kad norint turėti absoliučią klausą svarbiausia pradėti mokytis muzikos nuo vaikystės, o augant aplinkoje, kur kalbama tonine kalba, ši tikimybė dar didėja.

Mokslininkai negalėjo tvirtai pasakyti, ar absoliuti klausa yra įgimtas talentas, tačiau žinojo, kad jei tai talentas, jis atsiskleidžia tik tada, kai žmogaus klausa ugdoma nuo vaikystės. Kitaip tariant, norint šį talentą išlaikyti, reikia juo naudotis. Netgi ta saujelė laimingųjų, kurie turi įgimtą absoliučią klausą, turėtų ją tobulinti mokydamiesi muzikos, ypač nuo mažumės.

Dabar žinome, kad ir ši hipotezė neteisinga. Absoliučios klausos mįslė buvo įminta 2014 metais, atlikus puikų eksperimentą Tokijo Ichionkai muzikos mokykloje, ir tai aprašyta mokslo žurnale Psychology of Music. Japonų psichologas Ayako Sakakibara surinko dvidešimt keturių vaikų nuo dvejų iki šešerių metų grupę dalyvauti kelių mėnesių trukmės mokymo kurse, kurio tikslas buvo išmokyti pagal skambesį atpažinti įvairius fortepijonu grojamus akordus.

Mokyta visų mažorinių trijų natų akordų, pavyzdžiui, pirmosios oktavos C dur akordo, susidedančio iš do, mi ir sol natų. Vaikai kasdien dalyvavo penkiose trumpose kelių minučių trukmės pamokose ir kiek­vienas baigdavo kursą tada, kai atpažindavo visus keturiolika A. Sakakibaros atrinktų akordų. Kai kurie vaikai mokėsi trumpiau nei metus, kitų kursas užtrukdavo ir pusantrų metų. Vaikui išmokus atpažinti visus 14 akordų, A. Sakakibara patikrindavo, ar jis atpažįsta atskiras natas. Kiekvienas tyrimo dalyvis, baigęs kursą, įgijo absoliučią klausą ir galėjo atpažinti fortepijonu grojamas atskiras natas.

Tai stulbinamas rezultatas. Nors įprastomis aplinkybėmis absoliučią klausą turi tik vienas iš dešimties tūkstančių, ją įgijo kiekvienas A. Sakakibaros mokinys. Tai aiškiai atskleidžia, kad absoliuti klausa yra toli gražu ne keletui laimingųjų likimo dovanotas talentas, o gebėjimas, kurį, tinkamai mokydamasis, gali ištobulinti kone kiekvienas. Tyrimas iš esmės pakeitė požiūrį į absoliučią klausą.

K A I P PA S I E K T I ( B E V E I K ) V I S K Ą - 15

Taigi kokia Mozarto absoliučios klausos paslaptis? Tai galime suprasti šiek tiek pasidomėję kompozitoriaus gyvenimu. Wolfgango tėvas, vidutinio talento smuikininkas ir kompozitorius Leopoldas Mozartas, niekada nebuvo patenkintas savo sėkme, todėl pasiryžo išugdyti vaikų muzikinį talentą tokį, kokį pats troško turėti. Pradėjo nuo vyresnės dukters Marijos Annos ir, pasak amžininkų, vienuolikos metų ji jau grojo fortepijonu bei arfa ne prasčiau už suaugusius profesionalius atlikėjus. Tėvas, pirmojo vaikų muzikinio ugdymo vadovėlio autorius, Wolfgangą ėmėsi mokyti dar jaunesnį nei Mariją Anną. Ketverių metų sūnus jau pagal visą programą mokėsi groti smuiku, klavišiniais ir kitais muzikos instrumentais. Nors nežinome, kokias pratybas atlikdavo W. Mozartas, tikrai akivaizdu, kad būdamas šešerių ar septynerių metų jis mokydavosi kur kas intensyviau ir ilgiau nei vaikai, įgiję absoliučią klausą A. Sakakibaros pamokose.

Atsižvelgiant į tai, ištobulinta W. Mozarto klausa neturėtų stebinti.

Taigi ar tikrai septynmetis Wolfgangas turėjo absoliučios klausos talentą?

Ir taip, ir ne. Ar jis turėjo retą genetinę dovaną, leidžiančią tiksliai atpažinti fortepijonu grojamą natą ar švilpiančio virdulio toną?

Atsižvelgiant į visas mokslininkų žinias apie absoliučią klausą, reikėtų atsakyti „ne“. Augdamas kitoje šeimoje, kur neskiriama pakankamai dėmesio muzikai, jis tikrai nebūtų ištobulinęs šio gebėjimo.

Vis dėlto tam tikras W. Mozarto talentas buvo įgimtas – šį talentą nuo gimimo turėjo ir A. Sakakibaros mokiniai. Jie turėjo smegenis, gebančias taip vystytis ir prisitaikyti, kad, tinkamai mokomi, galėjo ištobulinti gebėjimą, stulbinantį visus, kas jo neturėjo.

Trumpai tariant, talentas yra ne tiek absoliuti klausa, kiek gebėjimas ją įgyti ir, galima sakyti, kad šis talentas įgimtas bemaž kiekvienam.

Tai įstabus ir neįtikėtinas faktas. Per milijonus evoliucijos metų, kol formavosi šiuolaikinis žmogus, jo raidos beveik neveikė tokie

16 - A N D E R S E R I C S S O N , R O B E R T P O O L

natūraliosios atrankos veiksniai kaip, tarkime, būtinybė tiksliai atpažinti paukščių čiulbesio tonus. Tačiau dabar galime įgyti absoliučią klausą naudodamiesi gana paprastais mokymo metodais.

Tik neseniai neurologai išsiaiškino šio talento priežastis. Ištisus dešimtmečius mokslininkai manė, kad gimstame su bemaž nusistovėjusiomis smegenų neuronų grandinėmis ir nuo šios sistemos priklauso mūsų gebėjimai. Arba smegenys suderintos taip, kad turėtum absoliučią klausą, arba ne, ir beveik nieko negalima pakeisti.

Norint talentą visiškai atskleisti, reikia jį pakankamai ugdyti, kitaip klausa liks neištobulinta, tačiau manyta, kad neturint tam tikrų genų, joks ugdymas nepadeda.

XX amžiaus dešimtajame dešimtmetyje smegenų tyrėjai pradėjo suprasti, kad smegenys – netgi suaugusiojo – yra kur kas adaptyvesnės, nei buvo įmanoma įsivaizduoti, ir tai leidžia stipriai valdyti jų galimybes. Ypač svarbu, kad reaguodamos į tam tikrus dirgiklius smegenys keičiasi įvairiais būdais. Tarp neuronų formuojasi naujos jungtys, esančias jungtis galima sustiprinti ar susilpninti, o kai kuriose smegenų dalyse netgi įmanoma išauginti naujų neuronų.

Adaptyvumo savybe galima paaiškinti, kodėl A. Sakakibara’os mokiniai ir W. Mozartas įgijo absoliučią klausą: jų smegenims reaguojant į muzikos mokymą susiformavo tam tikros grandinės, nuo kurių priklauso šis gabumas. Kol kas negalime šių grandinių tiksliai įvardyti, apibūdinti ar nurodyti jų funkcijų, tačiau žinome, kad jos yra ir kad atsirado mokantis, o ne dėl įgimtos genetinės programos.

Kalbant apie absoliučią klausą, atrodo, kad apie septintuosius metus smegenų adaptyvumas jau mažesnis, todėl jei iki šio amžiaus smegenys pakankamai neišsivystė, kad žmogus įgytų absoliučią klausą, šis gabumas jau prarastas. (Vis dėlto 8 skyriuje matysime, kad yra išimčių, kurios puikiai atskleidžia, kaip galima pasinaudoti smegenų adaptyvumu.) Šis nuostolis yra didesnio reiškinio dalis – mažo vaiko smegenys yra adaptyvesnės nei suaugusiojo, kaip ir

K A I P PA S I E K T I ( B E V E I K ) V I S K Ą - 17

visas kūnas, todėl tam tikrus gabumus galima tobulinti arba geriau sekasi tobulinti iki šeštųjų, dvyliktųjų, ar aštuonioliktųjų metų. Vis dėlto ir suaugusiojo smegenys, ir visas kūnas tebėra labai adaptyvus, todėl suaugusieji, netgi vyresnio amžiaus, tinkamai mokydamiesi gali įgyti daug įvairių gebėjimų.

Atsižvelgdami į šį teiginį, grįžkime prie klausimo, kurį uždaviau pradžioje: kodėl kai kurie žmonės pasiekia stebėtinai puikių savo veiklos rezultatų? Daug metų tirdamas įvairių sričių mokovus, sužinojau, kad jie ugdo savo gebėjimus panašiai kaip A. Sakakibara’os mokiniai – nuolatiniu mokymusi, skatinančiu smegenų (o kartais ir kūno, priklausomai nuo gebėjimo) pokyčius, leidžiančius atlikti dalykus, kurių kitaip nesugebėtų nuveikti. Žinoma, kai kada pasiekimus lemia ir genai, ypač kai yra svarbus ūgis ar kiti fiziniai veiksniai.

165 centimetrų ūgio vyrui būtų sunku tapti profesionaliu krepšininku, o 189 cm ūgio moteriai beveik neįmanoma pasiekti tarptautinio lygmens meninės gimnastikos laimėjimų. Be to, knygoje aptarsime ir kitus atvejus, kai pasiekimai gali priklausyti nuo genų, ypač nuo tų įgimtų savybių, kurios lemia, kiek žmogus linkęs tikslingai ir tinkamai mokytis. Vis dėlto kelis dešimtmečius trukę tyrimai aiškiai atskleidė, kad „talentingų“ žmonių pasiekimams ne tiek svarbu įgimti gebėjimai, kad ir kokie jie būtų, kiek įgimta savybė, kurią turi ne tik šie žmonės, bet ir mes visi – žmogaus kūno ir smegenų adaptyvumas, kuriuo vieni žmonės sugeba pasinaudoti geriau nei kiti.

Pasikalbėję su talentingais asmenimis, sužinotumėte, kad jie visi šią tiesą daugiau ar mažiau suvokia. Galbūt ne kiekvienas iš jų paaiškintų kognityvinio adaptyvumo sąvoką, tačiau tik retas pripažintų, kad jo pasiekimus nulėmė vien įgimti gabumai, tarsi laimėjimas loterijoje. Šie žmonės iš patirties žino, kaip įgyti tų ypatingų gabumų, kuriais garsėja.

Vieną mano mėgstamiausių istorijų šia tema papasakojo Ray’us Allenas, dešimt kartų laimėjęs NBA „Visų žvaigždžių“ čempiono

18 - A N D E R S E R I C S S O N , R O B E R T P O O L

titulą, taip pat rezultatyviausias tritaškininkas šios lygos istorijoje.

Prieš keletą metų ESPN skiltininkė Jackie McMullan parašė straipsnį apie R. Alleną, artėjantį prie daugiausia tritaškių sumetusio krepšininko rekordo. Rinkdama straipsniui medžiagą, per pokalbį su krepšininku žurnalistė užsiminė, kad kitas krepšinio komentatorius sakęs, esą R. Allenas turi tritaškininko gyslelę nuo gimimo, kitaip tariant, įgimtą tritaškininko talentą. R. Allenas nesutiko.

– Dėl to esu ginčijęsis su daugybe žmonių, – atsakė jis žurnalistei. – Jie visada mane suerzina sakydami, kad Dievas man davė talentą gražiai mesti pašokant. Atsakau jiems: „Nenuvertinkite mano darbo, kurį kasdien dirbu.“ Ne kai kada, o kasdien. Paklauskite bet kurio mano komandos nario, kas daugiausia treniruojasi. Nuvykite į Sietlą ar Milvokį ir paklauskite. Visi atsakys, kad aš.

Ir iš tiesų, J. McMullan patvirtintų, kad, R. Alleno vidurinės mokyklos krepšinio treneris pasakytų, jog anuomet šis krepšininkas iš savo komandos draugų toli gražu neišsiskyrė puikiu metimu pašokant, netgi atlikdavo tai kur kas prasčiau už kitus. Tačiau laikui bėgant, daug treniruodamasis, R. Allenas metimo pašokant įgūdžius ištobulino taip, kad atrodo, jog jis iš prigimties apdovanotas gebėjimu vikriai ir gracingai mesti kamuolį pašokdamas. Šiaip ar taip, jis pasinaudojo savo tikruoju talentu.

APIE ŠIĄ KNYGĄ

Knygoje pasakojama apie talentą, būdingą visiems – ir W. A. Mozartui, ir A. Sakakibara’os mokiniams, ir R. Allenui, – gebėjimą tinkamai mokantis ir naudojantis neįtikėtinu žmogaus kūno ir smegenų adaptyvumu susikurti gabumus, kurių kitaip įgyti neįmanoma. Be to, atskleidžiama, kaip kiekvienas, pasitelkdamas šį talentą, gali tobulėti pasirinktoje srityje. Apibendrinant pasakytina, kad šioje knygoje pristatomas naujas požiūris į žmogaus

K A I P PA S I E K T I ( B E V E I K ) V I S K Ą - 19

galimybes, leidžiantis suprasti, jog turime daugiau galių valdyti savo gyvenimą, nei manyta anksčiau.

Nuo senovės žmonės manė, kad individo galimybes vienoje ar kitoje srityje neišvengiamai riboja įgimto talento buvimas. Daugelis mokosi groti fortepijonu, tačiau tik talentingiesiems pavyksta tapti garsiais pianistais ir kompozitoriais. Kiekvienas vaikas mokykloje lanko matematikos pamokas, bet tik nedaugelis turi matematiko, fiziko ar inžinieriaus gyslelę. Pagal šį požiūrį, kiekvienas gimdamas atsinešėme tam tikras galimybes – muziko, matematiko, sportininko ar verslininko – ir savo pasirinkimu galime duotus gabumus plėtoti, tačiau nė vienos iš šių taurių nepavyks pripilti su kaupu.

Todėl mokymas ar lavinimas turėtų padėti žmogui atskleisti savo galimybes – įpilti į taurę kuo daugiau. Pagal šį požiūrį, gebėjimas mokytis priklausąs nuo iš anksto numatytų ribų.

Tačiau dabar suvokiame, kad iš anksto numatytų galimybių nėra. Smegenys yra adaptyvios, o mokydamiesi įgyjame įgūdžių, tokių kaip absoliuti klausa, kurių anksčiau neturėjome. Žaidimo taisyklės pasikeitė, mokymasis jau laikomas priemone gabumams sukurti, o ne tik pasinaudoti įgimtu talentu. Šiame naujame pasaulyje nebėra prasmės manyti, kad gimstama su ribotais galimybių ištekliais, anaiptol: galimybės yra neišsemiamas šaltinis, priklausantis nuo įvairių dalykų, kuriuos atliekame per visą gyvenimą.

Mokymasis – tai ne būdas pasiekti savo potencialą, o priemonė jam plėtoti. Savo potencialą galime susikurti, kad ir kokių aukštumų trokštume pasiekti – koncertuoti salėse ar išmokti groti pianinu savo malonumui, dalyvauti profesionalaus golfo turnyre ar vos keliais smūgiais pagerinti savo meistriškumo įvertį.

Tada kyla klausimas, kaip to pasiekti? Kaip pasinaudoti savo talentu, kad sukurtume pasirinktos srities gebėjimus? Atsakymui ieškoti skirtas mano kelių pastarųjų dešimtmečių mokslo darbas atskleidė, kad reikia rasti ir nuodugniai išsiaiškinti geriausius būdus,

20 - A N D E R S E R I C S S O N , R O B E R T P O O L

padėsiančius tobulinti pasiekimus pasirinktoje srityje. Trumpai tariant, uždaviau klausimą, kokie būdai yra veiksmingi, o kokie – ne, ir kodėl.

Stebėtina, kad paprastai šią temą gvildenę autoriai minėtam klausimui skiria labai mažai dėmesio. Daugelyje per keletą pastarųjų metų išleistų knygų rašoma, jog įgimto talento svarba pernelyg pabrėžiama, nepagrįstai sumenkinant tokius dalykus, kaip galimybės, motyvacija ir pastangos. Neprieštarauju, tikrai svarbu žmones įtikinti, kad jie gali smarkiai tobulėti mokydamiesi, kitaip jie nebus motyvuoti netgi pamėginti siekti pasirinkto tikslo. Vis dėlto kartais ši literatūra sukuria klaidingą įspūdį, kad pasiekimams ištobulinti užtenka tik nuoširdaus noro ir įtempto darbo, „tik atkakliai dirbk ir daug pasieksi“. Tobulėti padeda ne kas kita, o tinkamas mokymasis, trunkantis pakankamai ilgai.

Knygoje išsamiai atskleidžiama, kas yra šis „tinkamas mokymasis“ ir kaip jį įgyvendinti.

Mano teorija pagrįsta ganėtinai nauja psichologijos sritimi, kuriai labiausiai tinka įvardijimas „pasiekimų mokslas“. Šios mokslo srities tikslas – suvokti „ypatingus pasiekimus“ lemiančius gebėjimus, kurie leidžia žmonėms tapti geriausiems tam tikroje veiklos srityje ir šturmuoti laimėjimų viršūnes. Išleidau keletą mokslo knygų šia tema, tarp jų – „Kuriant bendrąją pasiekimų teoriją – perspektyvos ir ribos“ (Toward a General Theory of Expertise: Prospects and Limits, 1991 m.), „Kelias į meistriškumą“ (The Road to Excellence, 1996 m.) ir „Kembridžo žinynas apie pasiekimus ir meistriškumą“ (The Cambridge Handbook of Expertise and Expert Performance, 2006 m.). Mes, meistriškumo tyrėjai, aiškinamės, kuo tie ypatingi žmonės išsiskiria iš kitų. Be to, mėginame žingsnis po žingsnio atsekti kelią, kurį jie nuėjo tobulindami savo pasiekimus, ir nuodugniai išsiaiškinti, kaip tobulėjant kito jų protiniai ir fiziniai gebėjimai. Daugiau kaip prieš du dešimtmečius, tirdami daugelio

K A I P PA S I E K T I ( B E V E I K ) V I S K Ą - 21

įvairių sričių meistriškumą, su kolegomis suvokėme, kad bet kurioje srityje geriausias tobulėjimo būdas nusakomas keliais bendraisiais principais. Šį universalų metodą pavadinome „kryptingu mokymusi“. Ir iki šiol kryptingas mokymasis išliko puikiausia priemonė, padedanti kiekvienam įgyti tam tikros srities gebėjimų ir įgūdžių pasinaudojant adaptyvumu. Tai ir yra šios knygos pagrindinė tema.

Pirmoje knygos pusėje apibūdinama „kryptingo mokymosi“ sąvoka, paaiškinama, kodėl jis toks veiksmingas ir kaip juo pasinaudodami žmonės nepaprastai ištobulina savo gebėjimus. Šioje dalyje nagrinėjame įvairias tokio mokymosi rūšis – nuo paprasčiausių iki sudėtingiausių – ir aptariame jų skirtumus. Kadangi svarbiausias skirtingo praktinio mokymosi požymis yra gebėjimas pasinaudoti žmogaus kūno ir smegenų adaptyvumu, taip pat skiriame dėmesio adaptyvumui ir jį skatinantiems veiksniams. Be to, išsamiai aptariame smegenų pokyčius, kuriuos sukuria reakcija į kryptingą mokymąsi. Kadangi meistriškumo įgyjama daugiausia tobulinant mąstymo procesus (kai kada nuo šių mąstymo procesų priklauso kūno judesiai), o fiziniai pokyčiai, tokie kaip jėgos, lankstumo ar ištvermės didinimas, jau ganėtinai gerai išanalizuoti, šioje knygoje daugiausia dėmesio skiriama protiniam meistriškumo aspektui, nors sportui ir kitai fizinei veiklai svarbu ir judesių lavėjimas. Vėliau savo knygoje paaiškiname, kaip, minėtiems aspektams derant tarpusavyje, atsiranda meistriškumas – tai ilgas procesas, užtrunkantis dešimtmetį ar ilgiau.

Toliau nedideliame intarpe aptariame įgimtus gabumus ir tai, kaip jie gali sukliudyti kai kuriems žmonėms siekti meistriškumo.

Nuo tam tikrų įgimtų fizinių savybių, kurių mokantis pakeisti neįmanoma, tarkime, ūgio ar kūno masės, gali priklausyti kai kurių sporto šakų ar kitos fizinės veiklos pasiekimai. Vis dėlto daugumą meistriškumui svarbių savybių galima ugdyti tinkamai mokantis bent tam tikrame gyvenimo tarpsnyje. Apskritai, genetinių veiksnių

22 - A N D E R S E R I C S S O N , R O B E R T P O O L

ir praktinės veiklos sąveika yra sudėtinga, ir tik dabar pradedame ją suprasti. Nuo genetinių veiksnių gali priklausyti žmogaus gebėjimas tikslingai dirbti, pavyzdžiui, jis nesugebės kasdien skirti nemažai dėmesio tam tikrai veiklai. Kita vertus, nuolatinis tikslingas mokymasis padeda suaktyvinti vienus genus ir slopinti kitų poveikį.

Paskutinėje knygos dalyje apibendrinamos visos žinios apie kryptingą mokymąsi, įgytos tiriant ypatingus pasiekimus, ir paaiškinama jų reikšmė mums visiems. Siūlau konkrečių patarimų, kaip kryptingu mokymusi pasinaudoti siekiant gerinti organizacijų darbuotojų pasiekimus, norint tobulėti pasirinktoje srityje ir netgi kaip šį metodą taikyti mokyklose.

Nors kryptingo mokymosi principai buvo atrasti tiriant daug pasiekusius žmones, šiuo metodu gali pasinaudoti kiekvienas, norintis bent šiek tiek patobulėti kokioje nors srityje. Norite išmokti geriau žaisti tenisą? Kryptingai treniruokitės. Sklandžiau rašyti?

Kryptingai mokykitės. Daugiau parduoti? Kryptingai ugdykite įgūdžius. Šis metodas, skirtas padėti žmonėms ne tik patobulinti mėgstamos veiklos įgūdžius, bet ir tapti geriausiems pasaulyje, yra veiksmingesnis už visus kitus mokymosi būdus, kurie kada nors buvo sumanyti.

Pasitelkime palyginimą. Tarkime, norite įkopti į kalną. Neįsivaizduojate, kiek jums teks lipti – viršūnė atrodo labai toli, tik žinote, kad turite pasiekti didesnį aukštį nei tas, kuriame dabar esate. Galite tiesiog pasirinkti bet kokį taką, kuris iš pažiūros atrodo lengvesnis, ir tikėtis sėkmės, tačiau veikiausiai aukštai neužkopsite.

Taip pat galite pasitikėti vadovu, kuris jau buvo pasiekęs viršūnę ir žino patogiausią taką. Pastarasis pasirinkimas užtikrins, kad bet kokį numatytą aukštį pasieksite greičiausiu ir patogiausiu būdu.

Geriausias būdas – tai kryptingas mokymasis, o ši knyga yra jūsų vadovas. Ji parodys kelią į viršūnę, o kaip toli juo eisite, priklausys nuo jūsų.

Kaip pasiekti (beveik) viskÄ…

1

Tikslingo mokymosi galia Dar tik ketvirta mūsų sesija, o Steve’as jau linkęs nuleisti rankas. Šiandien ketvirtadienis, pirmoji mano eksperimento savaitė. Buvau numatęs jį tęsti du ar tris mėnesius, bet klausantis Steve’o kyla abejonių, ar verta.

– Atrodo, jau pasiekiau savo ribą – tik aštuoni ar devyni skaitmenys, ir viskas, – pasakė jis, o jo žodžiai sesijų metu buvo įrašomi į kasetę. – Ypač sunku įsiminti devynis skaitmenis, kad ir kokį man žinomą būdą naudočiau. Vienaip ar kitaip, daugiau neįveikiu, labai sunku.

Karnegio Melono universiteto bakalauro programos studentą Steve’ą buvau pasamdęs keletą kartų per savaitę padirbėti su paprasta užduotimi – įsiminti skaitmenų sekas.

Sakydavau jam skaitmenis, maždaug po vieną per sekundę: „septyni... keturi... nulis... vienas... vienas... devyni...“ – ir taip toliau, o Steve’as stengdavosi juos įsiminti ir pakartoti, man baigus vardyti. Vienas iš mano tikslų buvo tiesiog išsiaiškinti, kaip Steve’as gali patobulinti savo gebėjimus nuolat

26 - A N D E R S E R I C S S O N , R O B E R T P O O L

praktikuodamasis. Dabar, po keturių valandos trukmės sesijų, jis gebėjo lengvai įsiminti septynių skaitmenų – vietinio telefono numerio – ilgio sekas, be to, dažniausiai teisingai pakartodavo aštuonių skaitmenų seką, o kartais jam pavykdavo įsiminti devynis skaitmenis, tačiau dešimties skaitmenų niekaip neįveikdavo. Per pirmąsias kelias sesijas patyręs tokią nesėkmę, jis beveik neabejojo, kad daugiau nesugebės.

Kitaip nei aš, Steve’as tada nežinojo, kad beveik visos ano meto psichologijos teorijos tvirtino, jog jis teisus. Dešimtmečius trukęs tiriamasis darbas atskleidė, kad žmogus trumpalaikėje atmintyje gali išlaikyti ribotą skaitmenų skaičių. Trumpalaikė atmintis yra atminties tipas, kur trumpą laikotarpį gali išlikti nedidelis informacijos kiekis. Draugui pasakius adresą, informacija išlieka jūsų trumpalaikėje atmintyje tol, kol spėjate užsirašyti. Arba kai mintyse dauginate du dviženklius skaičius, jūsų trumpalaikėje atmintyje įrašomi visi tarpiniai rezultatai: „tarkime, 14 dauginame iš 27... pirma 4 padauginus iš 7 bus 28, taigi 8 ir 2 mintyse, o tada 4 padauginus iš 2 bus 8...“ ir t. t. Ši atmintis vadinama trumpalaike ne be pagrindo. Per penkias minutes adresą ar tarpinius rezultatus tikrai užmiršite, jeigu nemėginsite jų įsiminti kelis kartus pakartodami, t. y. jei neperkelsite jų į ilgalaikę atmintį.

Tai lemia trumpalaikės atminties savybė, su kuria susidūrė ir Steve’as. Trumpalaikėje atmintyje smegenys gali vienu metu išlaikyti tik ribotą informacijos kiekį. Kai kurie gali įsiminti šešis skaitmenis, kiti – septynis ar aštuonis. Pastariesiems pavyks įsiminti vietinį telefono numerį, bet socialinio draudimo numerį jie vis tiek užmirš. Ilgalaikė atmintis tokių ribų neturi, – iš tiesų jos ribų dar niekas nenustatė, – tačiau įsiminti trunka kur kas ilgiau. Turint pakankamai laiko galima

K A I P PA S I E K T I ( B E V E I K ) V I S K Ą - 27

įsiminti dešimtis ar net šimtus telefono numerių, tačiau Steve’o užduotis buvo išmokti greitai tariamus skaitmenis, todėl jis galėjo naudotis tik trumpalaike atmintimi. Vardijau po vieną skaitmenį per sekundę – per greitai, kad Steve’as galėtų juos perkelti į ilgalaikę atmintį, todėl nenuostabu, jog daugiau kaip aštuonių ar devynių skaitmenų jis neįsimindavo.

Vis dėlto tikėjausi, kad Steve’as gali pasiekti šiek tiek daugiau. Mintį atlikti tyrimą davė American Journal of Psychology 1929 metų leidinyje atspausdintas dviejų Pensilvanijos universiteto psichologų – Pauline Martin ir Samuelio Fernbergerio – straipsnis, kurį aptikau besirausdamas po seną mokslo literatūrą. Pasak autorių, du bakalauro programos studentai po dviejų mėnesių pratybų galėjo atsiminti daugiau skaitmenų, vardijamų maždaug kas sekundę. Vienas iš tiriamųjų patobulino gebėjimą įsiminti nuo devynių iki trylikos skaitmenų, kitas – nuo vienuolikos iki penkiolikos. Šis rezultatas, nepastebėtas ar užmirštas didesnės psichologų bendruomenės, iš karto prikaustė mano dėmesį. Ar tokia pažanga apskritai įmanoma? Jie tai tiesa, kaip to pasiekti? P. Martin ir S. Fernbergeris nepaaiškino, kaip studentai patobulino gebėjimą įsiminti skaitmenis, tačiau būtent šis klausimas man labiausiai rūpėjo. Pats buvau neseniai baigęs magistrantūros studijas, ir mane labiausiai domino protinės veiklos procesai, kurie vyksta ko nors mokantis ar ugdant įgūdžius. Disertacijoje rėmiausi psichologijos tyrimų priemone, vadinamuoju „mąstymo balsu protokolu“, skirtu kaip tik protinės veiklos procesams tirti. Bendradarbiaudamas su žinomu Karnegio Melono universiteto psichologijos profesoriumi Billu Chase’u, nusprendžiau pakartoti seną P. Martin ir S. Fernbergerio tyrimą siekdamas šį kartą tiksliai išsiaiškinti, kaip tiriamasis patobulino skaitmeninę atmintį, jei tai iš tiesų įmanoma.

28 - A N D E R S E R I C S S O N , R O B E R T P O O L

Dalyvauti tyrime pasirinkome Steve’ą Falooną – mūsų požiūriu, tinkamiausią Karnegio Melono universiteto studentų atstovą, kokį tik galėjome rasti. Jis studijavo psichologiją kaip pagrindinę specialybę ir domėjosi ankstyvąja vaikų raida. Buvo neseniai baigęs trečią kursą. Jo pasiekimų testo rezultatai nedaug skyrėsi nuo kitų universiteto studentų, tačiau pagal pažymius jis mokėsi šiek tiek geriau nei vidutiniškai. Šis aukštas, lieknas vaikinas šviesiais vešliais plaukais buvo draugiškas, mėgstantis pramogauti, entuziastingas ir, be to, patyręs bėgikas. Pastarosios savybės tada nesureikšminome, tačiau vėliau paaiškėjo, kad mūsų tyrimui ji buvo svarbiausia.

Pirmąją atminties pratybų dieną Steve’o pasiekimas neviršijo vidutinio lygio. Dažniausiai jis atsimindavo septynis skaitmenis, retsykiais – aštuonis, bet ne daugiau. Tokio rezultato galima tikėtis iš bet kurio atsitiktinio praeivio. Antradienį, trečiadienį ir ketvirtadienį jis jau padarė nedidelę pažangą – vidurkis buvo beveik devyni skaitmenys, tačiau rezultatas vis tiek neviršijo įprasto lygio. Steve’as sakė manantis, jog pagrindinis skirtumas tarp pirmosios ir antrosios dienos rezultatų buvo tas, kad žinodamas, ko tikėtis iš atminties testo, jis jautėsi geriau. Kaip tik ketvirtadienio sesijos pabaigoje jis paaiškino, kodėl mano, kad negalės pasiekti daugiau.

Tačiau penktadienį viskas pasikeitė. Steve’as rado būdą persilaužti. Paprastai pratybas pradėdavau vardydamas atsitiktine tvarka parinktus penkis skaitmenis, ir, Steve’ui juos teisingai pakartojus (jam visada pavykdavo), pereidavau prie šešių skaitmenų sekos. Jam teisingai pakartojus, vardydavau septynis skaitmenis ir taip po kiekvieno teisingo atsakymo didindavau skaitmenų skaičių. Steve’ui suklydus, parinkdavau dviem skaitmenimis trumpesnę seką ir tęsdavau pratybas.

K A I P PA S I E K T I ( B E V E I K ) V I S K Ą - 29

Taip Steve’as visada dirbo įtemptai, bet ne per sunkiai. Kiek­ vieną kartą jis gaudavo tokias sekas, kurios versdavo jį peržengti savo galimybių ribą.

Taigi penktadienį Steve’as šią ribą peržengė. Iki tol galėdavo kelis kartus atsiminti devynių skaitmenų seką, bet dešimties niekada nebuvo įveikęs, todėl nė nebuvo gavęs progos pamėginti atsiminti vienuolikos skaitmenų ar ilgesnę seką.

Tačiau penkta sesija prasidėjo sklandžiai. Pirmąsias penkių, šešių ir septynių skaitmenų sekas jis prisiminė teisingai, ketvirtą suklydo, bet grįžome į vėžes: šešių skaitmenų seka pavyko, septynių, aštuonių, devynių – taip pat. Tada susakiau dešimt skaitmenų: 5718866610, o jis ir šiuos išpyškino be klaidų. Vienuolikos skaitmenų seką suklydo, bet vėl teisingai išvardijo devynis ir dešimt skaitmenų, o tada išgirdęs kitą vienuolikos skaitmenų seką – 90756629867 – šį kartą pakartojo teisingai, neužsikirsdamas. Rezultatas dviem skaitmenimis viršijo ankstesnį pasiekimą. Tie du skaitmenys – ne itin įspūdingas skirtumas, tačiau iš tiesų tai buvo didelis pasiekimas, nes kelių pastarųjų dienų rezultatai leido manyti apie „natūralias“ lubas – esą trumpalaikė Steve’o atmintis gali lengvai išlaikyti tik aštuonis ar devynis skaitmenis. Vis dėlto jis sugebėjo šias lubas pramušti. Čia prasideda įstabiausias mano dvejų metų darbo įvykis.

Nuo to laiko Steve’as lėtai, bet sklandžiai tobulino gebėjimą įsiminti skaitmenų sekas. Per šešioliktąją sesiją jis jau gebėjo nuosekliai atsiminti dvidešimt skaitmenų – kur kas daugiau nei tikėjomės mudu su Billu. Po šiek tiek daugiau nei šimto sesijų Steve’as buvo pažengęs iki 40 skaitmenų – šis laimėjimas gerokai pranoko netgi profesionalios mnemonikos rekordą. Negana to, Steve’as žengė dar toliau. Dirbome daugiau kaip 200 sesijų, ir galų gale jis atsimindavo net

30 - A N D E R S E R I C S S O N , R O B E R T P O O L

82 skaitmenis! Sunku suvokti, kokios neįtikėtinos yra atminties galimybės. Atsitiktinai parinktų 80 skaitmenų seka atrodo šitaip: 0326443449602221328209301020391832373927788 917267653245037746120179094345510355530. Įsivaizduokite – girdite juos tariamus po vieną per sekundę ir visus atsimenate. Steve’as Faloonas to išmoko per dvejus eksperimento metus, net nežinodamas, kad toks pasiekimas apskritai įmanomas, tik savaitė po savaitės nuosekliai dirbdamas.

YPATINGŲ MOKOVŲ IŠKILIMAS

1908 metais Johnny Hayesas laimėjo olimpinį maratoną, kuris to meto spaudoje buvo vadinamas „geriausiu amžiaus bėgimu“. Bėgikas maratoną įveikė per 2 valandas 55 minutes ir 18 sekundžių, ir šis laimėjimas buvo pripažintas maratono pasaulio rekordu.

Dabar, tepraėjus kiek daugiau nei šimtmečiui, maratono pasaulinis rekordas yra 2 valandos, 2 minutės ir 57 sekundės, beveik 30 procentų trumpesnis nei prieš šimtmetį užregistruotas J. Hayeso bėgimas. Be to, vyrai nuo 18 iki 34 metų amžiaus Bostono maratoną gali bėgti tik įveikę kitą maratoną greičiau kaip per 3 valandas 5 minutes. Taigi J. Hayeso 1908 metų pasiekimas leistų jam patekti į dabartinį Bostono maratoną (kur dalyvauja apie 30 tūkstančių bėgikų), bet jau nebūtų itin įspūdingas.

Per tų pačių metų vasaros olimpinių žaidynių vyrų nardymo rungtį vos neatsitiko nelaimė. Vienas iš narų, atlikdamas dvigubą salto, vos išvengė sunkios traumos, o po kelių mėnesių oficialiame pranešime buvo paskelbta, kad toks nėrimas pernelyg pavojingas ir rekomenduota per kitas olimpines žaidynes

K A I P PA S I E K T I ( B E V E I K ) V I S K Ą - 31

šią rungtį uždrausti. Dabar dvigubą salto atlieka ir pradedantieji, jis įprastas net dešimtmečių vaikų varžybose, o baigdami vidurinę mokyklą geriausi narai gali atlikti ir puspenkto salto.

Pasaulinės klasės sportininkai žengia dar toliau – sugeba atlikti tokius nėrimus kaip „Twister“ (pustrečio atbulo salto ir pustrečio suktuko). Sunku įsivaizduoti, ką apie tai pamanytų dvidešimtojo amžiaus pradžios ekspertai, kuriems jau dvigubas salto pasirodė pavojingas – spėju, tik pasijuoktų stebėdamiesi, kaip kas nors išdrįso net sugalvoti tokią nesąmonę.

Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Alfredas Cortotas buvo laikomas vienu iškiliausių pasaulyje klasikinės muzikos atlikėjų, o jo F. Chopino „24 etiudų“ atlikimo technika pripažinta pavyzdine.

Dabar muzikos mokytojai jo netikslų atlikimą nurodo kaip pavyzdį, kaip nederėtų skambinti F. Chopino, o kritikai pabrėžia jo technikos trūkumus. Kiekvienas profesionalus pianistas turėtų atlikti etiudus kur kas meistriškiau nei A. Cortotas. Pasak New York Times muzikos kritiko Anthony Tommasinio, nuo A. Cortoto laikų muzikos atlikimo technika taip pažengė, kad dabar jis, ko gero, netgi neįstotų į Juilliardo mokyklą.

1973 metais Davidas Richardas Spenceris iš Kanados įsiminė daugiau skaičiaus π skaitmenų už visus savo pirmtakus – 511. Po penkerių metų, per kuriuos keletas žmonių vienas po kito laimėjo rekordininko titulą, naują rekordą pasiekė Davidas Sankeris, įsiminęs 10 tūkstančių π skaitmenų. 2015-aisiais, po dar didesnių laimėjimų serijos, rekordą pagerino Rajveeras Meena iš Indijos, per 24 valandas ir 4 minutes atmintinai išvardijęs 70 tūkstančių pirmųjų π skaitmenų, nors japonas Akira Haraguchis tvirtino vos prieš 42 metus įsiminęs dar įspūdingesnį π skaitmenų kiekį – 100 tūkstančių, visus ankstesnius rekordus viršydamas bemaž 200 kartų.

ĮSIGYKITE

KNYGĄ DABAR