Kai pasaulis nutilo by knygos.lt

Kai pasaulis nutilo

ELLIE MIDWOOD Kai pasaulis nutilo

Iš anglųkalbos vertė

Kristina Lukoćienė

Vilnius, 2025

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleistiirversti, platintijooriginalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt

ISBN 978-609-444-596-5

Versta iš: Ellie Midwood, When the World Went Silent,London: Bookouture, 2024.

First published in the English language in 2024 by Storyfire Ltd, trading as Bookouture.

©EileenCarey, viršeliodizainas, 2025

Su didžiule padėka manajai redaktorei Claire

Nežinau, kokiais ginklais bus kovojama Trečiajame pasauliniame kare, bet Ketvirtajame bus kaunamasi lazdomis ir akmenimis.

Albertas Einšteinas

Motina

Hiroćima, Japonija. 1946 metai

Priešaisstovintimoterisdangstosiišgėdos,bet,žinoma, Herr

Doktor kuklumo tikrai neparodys. Jis turi išmatuoti, jam reikiabesti,baksnoti,fotografuoti, užregistruoti… Atliktiviską, išskyrus tai, ką, iškėlęs ranką, prisiekė: nepadaryti žalos. Aš daviautokiąpačią priesaiką.Tačiau, skirtingai nei jis, tikiuja ir jos laikausi.

Sugiję kaklo ir rankų randai virto storu dariniu. Moteris mėgina prisidengti gaktą sunerdama rankas, neturinčias kelių pirštų: jų buvo neįmanoma prisiūti dėl nepakeliamo karščio. Jos plaukai jau pradeda atželti, bet net tie nauji gaurai neįstengia paslėpti guzo ant kaklo. Nuo paskutinės patikros jis dar labiau padidėjo. Tai akivaizdu ir taip, nereikia įrodinėti. Anksčiau, kai dar smilko dirvožemis ir ore tvyrojo surūdijusio metalo, tiksliau, kraujo, tvaikas, nedelsdama būčiau nusiuntusi tą moterį pas chirurgą Sato, japonų kilmės amerikietį gydytoją, tokį pat savanorį kaip ir aš, kad išpjautų jos auglį, kol šis nespėjo išplisti metastazėmis lyg koks voratinklis po visą kūną. Tačiau dabar jau nebe tie laikai, vadovauja amerikiečiai. Nors už nugaros vis dar pašaipiai vadinu jį Herr Doktor, tik paklusniai kaukšteliu kulnais, išgirdusi eilinį įsakymą.

Galų gale,kas klausys buvusios vokiečiųpabėgėlės, kurią Jungtinės Valstijos, iš pradžių nenoriai priėmusios kaip savanorę,su džiaugsmu išsiuntėį pelenais virtusiąHirošimą?Atsiradau čia su pirmuoju Raudonojo Kryžiaus gydytojų būriu,

atskubėjusiu į pagalbą kolegoms japonams, praėjus vos kelioms savaitėms po bombardavimo. Aš dar atsimenu apdegusios mėsos tvaiką, įsigėrusį į laikinųjų ligoninių sienas. Negaliu pamiršti, kaip atrodė vaikai, kuriuos pagimdė motinos, pačios vos išgyvenusios sprogimo bangą. Ar kada esate laikę rankose neišsivysčiusį naujagimį, kurio lyties neįstengėte nustatyti, nes tai, kas liko nukirpus virkštelę, virto mėsos gabalu? Ar kada nors jums teko slėpti naujagimį nuo motinos, nes ji tikrai neištvertų atvirų smegenų vaizdo? Herr Doktor to nedarė, bet jis čia vadovavo. Tai buvo gerai penimas karjeristas, kurio nuo nuobodulio apdujusios akys nušvisdavo, tik jam į rankas patekus išskirtiniam pacientui.

– Tie žmonės jau pakankamai prisikentėjo, – pamenu, pasakiaujam vos tik supratusi,kad naujoji JungtiniųValstijų komisija, įkurta nuo atominės bombos nukentėjusioms aukoms pagelbėti, čia atvyko ne teikti medicininės pagalbos, o atlikti moksliniųtyrimų.– Pirmiausia–pati sprogimo banga, tada spindulinė liga nuo radioaktyviosios taršos, o dabar dar ir tai? Paversite juos laboratorinėmisžiurkėmis dėlmokslininkųpramogos?

– Medicinoje būtina atlikti tyrimus, – pamenu jo žvilgsnį.

– Taip sakėirMengelė pjaustydamas dvynius, –sumurmėjau vokiškai sau po nosimi, stebėdama sutrikusį vyro žvilgsnį. Daugiau neturėjau ką jam pasakyti.

Padėjome,kiek galėjome, nors nežinojome, kaiptinkamai suteikti pagalbą. Neužgyjantys nudegimai; neužsitraukiančios, pūliuojančios žaizdos; ūmi anemija bei infekcijos, nepasiduodančios net naujausių antibiotikų, įprastai viską išgydančių per kelias dienas, poveikiui. Pervargę ir bejėgiškai nusikamavę, apimti isterijos, kovėmės su nematomu priešu, kasdien reikalaujančiu vis daugiau naujų aukų. Tai buvo gobšus priešas. Niekas neįstengė numalšinti nepasotinamo joalkio.

Kadaise, rugsėjo pabaigoje, čia įkurtoje JAV karinėje būstinėjemaldauteišmaldavauskambučionamo.Puoliauįašaras,

vos išgirdusi savo vyro balsą. Kurį laiką neįstengiau suregzti sakinio. O po akimirkos man iš krūtinės išsiveržė giliausi jausmai:neviltisirįsiūtis dėlsusidariusiossituacijos.

Maniau žinanti, ką jis pasakys: „Gerai bent tai, kad bombas paleidome ne mes, kad mūsų rankos nesuteptos krauju.“

Tačiauvietojšių žodžiųragelyjeišgirdaupopieriųčežėjimą. – Štai, radau. Spindulinės ligos tyrimas, kurį mums slapta perdavė Minos kolegos, kai slapstėmės Šveicarijoje. Ar nori, kad perskaityčiau? Labai trumpas, bet gal tau kas nors iš jo pravers.

Vyrui skaitant tyrimą, aidint pamirštiems vokiškiems žodžiams, lyg vaiduokliai ėmė kilti prisiminimai iš to pasaulio, kuris daugiau nebeegzistavo. Senasis mūsų butasLince, kurį turėjome paskubomis apleisti karui įpusėjus, it būtume kokie du naktį besislapstantys vagys. Negrįžtamai prarasti šeimos albumai kartu su mūsų pasididžiavimu – biblioteka. Libė, mūsų katė, ir tas išdavystę smerkiantis jos žalių akių žvilgsnis, kai perdaviau augintinę iš savo rankų kaimynei, kad pamaitintų, pasirūpintų ja „tik kelias savaites, kol būsime išvykę“. Regis, vargšelė nuspėjo mūsų ketinimus ir neapkentė mūsų už tai, kad neįtraukėme jos į savo planą. Tačiau labiausiai skaudino – ir vis dar skaudina – tuščia juoda lenta Minos kambaryje.Paliečiau delnu jos paviršių prieš pat išvykdama: tikėjausi, kad tai padės man pajausti savo dukrą, kurią naciai išsivežė, ketindami įgyvendinti savo niekšiškus sumanymus, nors vos prieš keletą metų patys ją išmetė iš mokyklos kaip nepageidaujamą asmenį. Tuomet ji dar buvo gyva. Ji vis dar alsavo gyvybe ir tada, kai ant mūsų laikinosios buveinės slenksčio Šveicarijoje kažkas paliko jos atliktą spindulinės ligos tyrimą, greta kurio buvo pridėtas trumpas vos įskaitomas raštelis, rašytas jos ranka: „Man viskas gerai. Kuo greičiau prašykiteAmerikos pabėgėliovizos. Kai tik galėsiu, iškart atvyksiu pas jus.“

Paskutinė žinia, kurią išgirdau, buvo tai, kad prieš kelis mėnesius, karui baigiantis, Sąjungininkų kariai suėmė tiesioginį jos viršininką ir šiuo metu laiko jį įkalintą Anglijoje. Jokia moteris mokslininkė nebuvo paminėta. Mano vienintelės dukros vardągaubia tyla –jojeji praleido didžiąją gyvenimo dalį. Abejoju, ar kada nors sužinosiu, kas jai iš tiesų nutiko. Man liko tik prisiminimai ir darbas, kurį dirbu jos garbei.

Mina džiaugtųsi sužinojusi, kad stengiuosi užgydyti tai, ką kiti bandė sunaikinti.

Johanas švelniai skaitė toliau prislopintu balsu. Niekas netrukdė, todėl galėjau ramiai užsirašyti jo žodžius.

Hirošimoje dabar labai tylu. Paukščiai neskraido aplink medžius, nes nėramedžių, apiekuriuos galėtų sukti ratus. Šunys neloja, nes šunų nebeliko. Mokiniai nedainuoja linksmų dainų, nes kartu su dainomis vaikai pavirto į pelenus. Nugriaudėjus sprogimui, visas miestas virto masinekapaviete.

Liko vien tyla. Ta nepakeliama, mirtina tyla aplink. Ji taip slegia, kad man net skauda krūtinę.

Pirmasskyrius

Lincas, Austrija. 1938 metai

Naujasis mokyklos direktorius yra lyg jo paties atlape įsegtas

Nacių partijos ženklelis – apvalus, nuplikęs, raudonu veidu.

Jis išrausta dar smarkiau, Minos tėvui nesutikus atsisukti į metaforišką užrašą ant sienos, kurį mergaitė jauseniai pastebėjo. Atkreipė į jį dėmesį dar kovą, kai Hitlerio kariuomenė

įžygiavo į gimtąją Austriją, tarsi čia būtų jų nuosava svetainė. Nepaisydamasto,tėvastoliauginčijasisuponuFarenholcu.

– Suprantu, kad laikotės įsakymų, – iš čia ji mato tik tėvo profilį, kurį taip gerai pažįsta, kad lengvai įskaito žodžius, it kulkosvaidžio šoviniųvirtineskriejančius išjolūpų. –Bet aš jums sakau, kad naujasis dekretas neturėtų būti taikomas Vilhelminai. Jos fizinė yda nėra įgimta. Ji atsirado dėl tymų komplikacijos, kai, būdama penkerių, mergaitė apkurto…

– Reichui nerūpi, iš kur tiksliai kilusi merginos yda. Ponas Farenholcas yra perkeltas iš Berlyno. Nors Mina negali girdėti akcento, jį išduodanežymiai suspaustos lūpos. Preciziškai tariami balsiai lekia iš jo lūpų tvarkingai, it būriais žygiuotų kariai. Jis atrodo visai nepanašus į austrą. Kietas it kaustytas aukštaaulių kariškų batų padas.

– Aišku tik tai, kad klasėje ji užima vertingą vietą, kuri galėtų atitekti normaliam vaikui.

– Normaliam? – Mina pajunta, kaip ima svyruoti grindų lentos, kai tėvas metasi į priekį, pasiruošęs smogti. – Mano duktė daugiau nei normali. Mano duktė – gabi mokinė!

Pastaruosius dvejus metus algebros mokytojas skirdavo jai spręsti universiteto lygio užduotis, nes mokyklos lygio uždavinius ji jau seniai išsprendė. Vihelmina yra… – Kurčia.

Šis žodis perskrodžia orą lyg kulka. Mina beveik jaučia

šnypštimą, jai skriejant pro ausį. Degina iš gėdos ne dėl jos pačios, o dėl vargšo Vati *. Jam teko maldauti laisvadienio darbe, kad, čia atėjęs, galėtų kovotų už dukrą. Ir dėl ko viskas? Ji matė, kaip anądien ponas Farenholcas atvedė stambų strazdanotą berniuką į klasę. Šnopuodamas pro burną, jis neįstengė atskirti trikampio nuo keturkampio, tačiau dėvėjo

Hitlerjugend ** uniformą ir buvo tikra bokso pažiba, bent jau atrodė panašus į tokį. Neliko abejonių, kad reichui kovotojų reikia labiau nei mąstytojų.

O Mina – mąstytoja. Mergaitė nuolat buvo įnikusi į knygą, jos mintys vis klaidžiojo kažkur kitur. Kiek save prisimena, visadataipelgėsi.Atmintyjeiškylaramišiltarugsėjo diena: jai ketveri, bėga visu greičiu Mocarto gatve link savo namų, ją vejasiuždususidarželioauklėtoja,avintiaukštakulniais.

– Šiandien Mina vėl pabėgo! – Tądien iškart praneša mokytoja,vos tik Mutti ***atėjusjos pasiimti. Nuomamoslengvai padvelkia dezinfekantu. Ji tebedėvi baltą ligoninės chalatą, po kuriuo vilki žaliąją suknelę.

Anuomet, įsikibusi mamai į ranką ir įbedusi akis į savo mėlynuosius batelius, Minadargirdėjo žodžius.Jautė, kadjie slepia kaltinimą, bet, nugyvenusi trumpą gyvenimėlį, neįstengė suprasti, dėl ko.

– Mina, kodėl pabėgai? – paklausė motina, pritūpdama priešais.

* Vati (vok.)–tėvas.(Čiairtoliau–vert.past.)

** Hitlerjugend (vok.) – hitlerjugendas, nacių Vokietijos jaunimo organizacija.

*** Mutti (vok.)–mama.

Jitikgūžtelipečiais. Nėra priežasties.

– Ar kas nors nutiko? – bandė išgauti atsakymą Mutti, laimei,visadastodavusidukrospusėn.–Galkas atėmėtavožaislą?Galbūtužgavoarprasivardžiavo?

Ne. Ji paprasčiausiai norėjo namo, būti viena prie savo abako ir mažais pirščiukais ramiai dėlioti skaičius vis aukštyn –tai jai priminė magiją! Mina nemėgo šūkavimo. Jai nepatiko neritmingai be jokios priežasties judantys kūnai žaidimų aikštelėje. Mergaitė paprasčiausiai troško tvarkos ir tylos – nejau tai buvo taip sunku suprasti?

Minai tuo metu buvo tikketveri. Ji nebūtų įstengusi viso to perteikti žodžiais.

Tvarka ir tyla. Vėliau, vieną žvarbų žiemos rytą, praėjus devyniems mėnesiams nuo to laiko, kai Mina galiausiai liovėsi karščiuoti, jai kai kas nutiko. Kai kas, kas atrodė tikra palaima. Pasaulis dar nebuvo visiškai tylus, tik smarkiai pritilęs,kažkaipnuslopintas, kiekvienasgarsas pasiekdavojąlygiš ponesutryptos sniego paklotės. Minai vis darskaudėjo kūną, iškovojus sunkią pergalę prieš ligą. Mergaitė ramiai, nejudėdama gulėjo savo lovoje ir žvelgė pro langą į apsnigtus tolius, apgaubta ramybės, kurios prieš tai nepažino. Mina mėgavosi tyla net tada, kai tėvai ėmė panikuoti, pirmą kartą pastebėję, kad dukra negirdi jų kvietimo. Ji nesuprato praradusi šį tą vertingo net tada, kai mama apsipylė ašaromis, išgirdusi gydytojoišvadą,jogdukrai – tymų komplikacija. Užkimšusi ausis. Visiškas kurtumas. Neišgydoma.

Mina buvo įsitikinusi, kad daug geriau yra likti namuose su mamos tėvu Opa * Vilhelmu, kurio garbei ji buvo pavadinta Vilhelmina, nei lankyti bet kurį darželį. Seneliui pritiko Vilhelmo vardas. Minos atmintyje išliko jo portretas: aukštas, impozantiškas, su nukarusiais imperatoriško stiliaus ūsais ir

* Opa (vok.)–senelis.

ant krūtinės besipuikuojančiomis Didžiojo karo regalijomis.

Mergaitei prieš akis iškyla vaizdas, kaip jis pasitikėdamas ramiai stebi savo verkiančią dukrą ir mažąją Miną. Ji neprisimena, ką senelis tądien tiksliai pasakė Mutti. Tačiau mena, kaip pačią pirmąją dieną, vienoje rankoje laikydamas dailiai išdrožinėtą riešutmedžio lazdelę, kitoje – Minos delniuką, jis nusivedė ją į knygyną ir nupirko visas, kurias tikgalėjo rasti, knygas apie klausos praradimą ir ženklų kalbą. Paskui drauge su mergaite parėjo į storais kilimais išklotą savo našlio butą su ant langų kabančiomis sodriomis tamsiai raudonomis užuolaidomis, kurį kas savaitę ateidavo išsiurbti kambarinė. Čia

Mina stebėjo kaip senelis, sugniaužęs kumštį – tą patį kumštį, kuris perkarąkėlė baimę,perspėjo irvarėvyrus į kovą, –praveria burną, laikydamas rankoje medinę alfabeto lentelę, ant kurios užrašyta raidė.

Ji jau moka alfabetą, ji nebėra mažas vaikas, – tada išrėžė jam, bet pamatė, kaip senelis šelmiškai mirktelėjo ir nusišypsojo po įspūdingais ūsais.

Jis kažką jai pasakė – be abejo, kažką malonaus, – bet ji neįstengė suprasti žodžių. Tada pirmą kartą taip persigando, kad pati negalėjo suvokti, kas darosi. Iš pradžių mergaitė puolė į paniką, tada paplūdo ašaromis, Opa tarė daugiau žodžių, bet ji jų negirdėjo. Štai taip sėdėjo, drebėdama iš baimės, rauda draskė jos mažą širdelę. Staiga pajuto guodžiantį Opos glėbį, senelis nusinešė ją į savo miegamąjį, aiškiai per didelį vienam žmogui.

Minai neteko pažinti savo močiutės. Ji mirė nuo tuberkuliozės, kai mergaitė dar nebuvo gimusi. Tačiau atrodė, tarsi senelė ir dabar čia būtų: jos buvimą liudijo šviesiai rusvi kambario apmušalai, neabejotinai išrinkti jos, dailiai išraižyta lova ir prie jos priderinta spinta, išskleidžiamas veidrodis, priešais kurį ji sėdėjo, sukdamasi įmantrias garbanas, be to, čia

tebegulėjo šukos, plaukų sagučiai, tebestovėjo pudros, kvepalų buteliukai, tarytum lauktų jos sugrįžtant.

Būtent priešais tą veidrodį Opa pasodino Miną. Senelis piršturodėįašarotąjosatvaizdą.Išveidrodžiožvelgėišblyškusi mergaitė kaštoniniais plaukais, smulkios strazdanos buvo pabirusiosviršjosnosies,olazdynospalvosakysplūdoašaromis. Ji sunkiai tramdė iš krūtinės besiveržiančią raudą, bandė nusigręžti.

–

Negirdžiu,negirdžiu.Nejaunesupranti?Aš.Negirdžiu,–kartojo ji, smarkiai purtydama galvą.

Senelis šiltu delnu suėmė jos smakrą. Vėl bedė pirštu į priešaissėdinčiąmergaitęparaudusiomisakimis.

– Aš negirdžiu.

Jis linktelėjo galvą, atrodė patenkintas. Vėl kažką pasakė, dabar jau rodydamas į savo atvaizdą.

– Aš negirdžiu!–Minaverkėiš nusivylimo.Tačiau tąakimirką, matant, kaip senelis kartoja šią frazę, lyg ji taip pat išreikštų ir jį, kažkas spragtelėjo mergaitės galvoje. – Aš. Negirdžiu,–ištarėji,šįkartlėčiau,išartistebėdamasavolūpas.

Senelio veidąnušvietėnepaprastai šiltašypsena.

– Aš. Negirdžiu, – aiškiai tardamas, kartojo paskui ją.

Dabar Mina „išgirdo“.