Jautrūs žmonės by knygos.lt

Jenn Granneman

Andre Sólo

Jautrūs žmonės

Kaip jautrumą paversti stiprybe

Jenn Granneman Andre Sólo

Jautrūs žmonės

Kaip jautrumą paversti stiprybe

Iš anglų kalbos vertė Inga Čepulienė

Jenn GRANNEMAN, Andre SÓLO

SENSITIVE

The Hidden Power of the Highly Sensitive Person in a Loud, Fast, Too-Much World Harmony Books, New York, 2023

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-466-824-1

TURINYS

1 skyrius. Jautrumas: stigma ar supergalia? .......................... 19

2 skyrius. Jautrumo proveržio efektas ....................................

3 skyrius. Penkios jautrumo dovanos .....................................

4 skyrius. Per daug, per garsiai, per greitai ...........................

5 skyrius. Tavo skausmas mano širdyje ................................

7 skyrius. Auginame jautrią kartą .........................................

8 skyrius. Daugiau nei atlyginimas .......................................

ĮŽANGA

Viskas prasideda nuo berniuko ir mergaitės. Jie nepažįstami, bet jųdviejų istorijų pradžia vienoda. Abu kilę iš Vidurio Vakarų, abiejų tėvai darbininkai, abiem stinga pinigų. Abiejų šeimos niekaip jų neperpranta. Nes, matote, jie skiriasi nuo kitų vaikų ir tie skirtumai pamažu ima ryškėti. Berniukas kartais atrodo visai normalus. Darželyje jis laikosi taisyklių. Mandagiai elgiasi su mokytojais, draugiškai bendrauja su kitais vaikais, bet atėjus pertraukai gūžiasi. Vien minties apie žaidimų aikštelę jam regisi per daug. Užuot lėkęs spardyti kamuolio, žaisti gaudynių ar karstytis laipyne, jis sprunka. Bėga nuo riksmų bei juoko ir slepiasi vienintelėje slėptuvėje, kurią geba rasti: sename nuotekų vamzdyje.

Iš pradžių mokytojai to nė nepastebi, nes skambučiui pakvietus į pamoką berniukas visad parsliūkina atgal. Bet sykį, kad būtų linksmiau, išsineša kamuolį. Gal kitomis aplinkybėmis neatrodytų keistai, bet kamuolių nuolat trūksta, tad išvydę, kaip berniukas vieną pasigriebęs sprunka, vaikai pasiskundžia. Radę berniuką mokytojai sunerimsta. Tėvai nesupranta: kodėl slepiesi nuotekų vamzdyje? Ką ten veiki? Jo atsakymas – nes ten tylu – jų netenkina. Teks išmokti žaisti su kitais vaikais, aiškina jie, kad ir kokia triukšminga ar kupina dirgiklių ta aplinka būtų.

O štai mergaitė niekur nesprunka. Ji puikiai geba perprasti žmones. Ilgainiui tampa savo draugų grupelės lydere, nes labai lengvai pajunta, ko kiekvienas nori arba kas juos pradžiugintų. Netrukus subūrusi bičiulius ima organizuoti bendruomenės renginius: šeimų karnavalą su žaidimais ir dovanomis arba itin ištaigingą žaislinį vaiduoklių namą Helovynui. Tiems renginiams suruošti prireikia ištisų savaičių, ir ji su pasimėgavimu skrupulingai namie tobulina kiekvieną smulkmeną. Bet atėjus didžiajai dienai mergaitės įvykių sūkuryje nėra, ji nesikvatoja iš lėlių spektaklio, nelaksto nuo vieno žaidimo prie kito. Ne, ji lieka nuošalyje. Nes ten tiesiog per daug žmonių, per daug jausmų, per daug juoko ir riksmų, pergalių ir pralaimėjimų. Jos pačios šventė, kuriai tiek rengėsi, ją vargina. Ir tai ne vienintelis kartas, kai ji jaučiasi pernelyg stipriai dirginama. Jai tenka persiūti drabužius, nukirpti petnešas, kad audinys netrintų odos (mama prisimena, kad ir kūdikystėje kirpo jos pižamos pėdutes). Vasarą ji nekantriai laukia savaitę truksiančios stovyklos, bet mama parsiveža ją namo anksčiau, mat ji negali miegoti žmonių pilname kambaryje, pritvinkusiame dvylikos mergaičių jausmų ir intrigų. Tokios jos reakcijos žmones stebina ir nuvilia, o jų atsakas, savo ruožtu, stebina ir nuvilia mergaitę. Tėvams toks elgesys kelia nerimą: o jeigu jai nepavyks prisitaikyti realiame pasaulyje? Kad ir kaip ten būtų, mama vis viena labai stengiasi ją drąsinti, o tėtis vis primena, kad mintis reikia išsakyti balsu, vien pagalvoti neužtenka. Bet minčių ji turi galybę – neaprėpiamus klodus, tačiau žmonės retai kada jas supranta. Ją vadina visaip, kartais netgi jautria, bet, suprask, nieko čia gero. Tai tarsi koks gedimas, kurį reikia pataisyti.

Berniuko jautriu niekas nevadina. Vadina gabiu, nes jis ne pagal amžių gerai skaito bei rašo, todėl galiausiai jam leidžiama per pietų pertraukas būti mokyklos bibliotekoje – čia jis slepiasi nuo valgyklos šurmulio ir nekelia aplinkiniams tiek nerimo, kiek tūnodamas vamzdyje. Bendraamžiai prigalvoja kitokių pravardžių. Vadina keistuoliu.

Arba dar blogiau – mižnium. Nepadeda ir tai, kad jis nepajėgia nuslėpti stiprių savo jausmų, kartais mokykloje verkia ir pratrūksta išvydęs peštukus, net jei šie kimba ne prie jo, o prie kitų vaikų.

Bet ilgainiui vis dažniau auka tampa būtent jis. Vyresni berniukai negerbia svajoklio, kuris mieliau vaikšto po mišką, nei žaidžia futbolą, arba, užuot lankęsis vakarėliuose, rašo knygą. O berniukui visiškai nerūpi jiems įtikti. Šių santykių kaina tokia: jį stumdo koridoriuose ir tyčiojasi valgykloje, o kūno kultūros pamoka ima panėšėti į katorgą. Aplinkiniai jį laiko tokiu gležnu ir silpnu, kad labiausiai prie jo ima kibti vyresnė mergaitė, kuri kvatodamasi flomasteriu išrašinėja jo marškinėlius nešvankybėmis. Tėvams apie tai pasakoti jis negali, ypač tėčiui, mat šis sykį yra pasakęs, kad su chuliganais susitvarkyti įmanoma tik tvojant kumščiu į veidą. Berniukas niekada niekam nėra smogęs.

Tiek mergaitė, tiek berniukas, gyvendami atskirus savo gyvenimus, pasijunta taip, lyg pasaulyje tokių kaip jie daugiau nebūtų. Ir abu ima ieškoti būdų išsigelbėti. Mergaitė pasirenka išeitį užsisklęsti. Kiekviena diena mokykloje ją sekina, namo grįžta tokia išsunkta, kad slepiasi nuo draugų, užsidarydama kambaryje. Dažnai apserga ir lieka namie, o tada svarsto, ar tėvai, kurie su ja elgiasi labai maloniai, kartais nepradeda dėl jos nerimauti. Berniukas

mato kitą išsigelbėjimą – jam reikia išmokti būti kietesniam. Jis tvirtina, kad jam niekas nerūpi, vienas pats galėtų stoti prieš juos visus. Toks elgesys jam tinka maždaug taip pat, kaip vaikui kariškas šalmas. Maža to, norimo poveikio nėra: užuot pradėję jį gerbti, kiti vaikai tiesiog jo šalinasi.

Netrukus berniukas įpranta bėgti iš pamokų ir trintis su apsinešusių menininkų kompanija, nes šių žmonių jausmai tokie pat stiprūs ir jie nesmerkia už tai, kaip jis regi pasaulį. Mergaitė prisišlieja prie religinės sektos. Sektantai nelaiko jos keista, drąsina. Ir netgi tvirtina, kad ji turi stebuklingų galių, gal net ypatingą tikslą, tereikia daryti viską, ką jie liepia.

Bet niekas jiems nepasako: jūs visiškai normalūs. Tik jūs jautrūs. Bet jei išmoksite šia dovana naudotis, pasieksite neįtikėtinų dalykų. Trūkstama asmenybės savybė

Bendrinėje kalboje žodis jautrus gali reikšti, kad žmogus

lengvai pasiduoda stipriems jausmams: verkia iš džiaugsmo, yra neįtikėtinai lipšnus ar sugniūžta nuo kritikos.

Jautrumas būna ir fizinis: galite būti jautrus temperatūrai, kvapui ar garsui. Vis daugėja mokslinių įrodymų, kad abu šie jautrumo tipai egzistuoja ir iš esmės tapatūs. Remiantis tyrimais, fizinis ir emocinis jautrumas taip glaudžiai susijęs – išgėrus tabletę nuo galvos skausmo ir šiam vaistui tebeveikiant, tuo metu atliekamo empatijos testo rezultatai bus prastesni.

Jautrumas – pamatinė savybė, siejama su geriausiais

žmogaus bruožais. Bet, kaip matysite, visuomenėje ji nėra deramai suprasta, nors mokslinė bendruomenė jau yra neblogai ją ištyrinėjusi. Šiais laikais technologijų pažanga leidžia mokslininkams patikimai nustatyti žmogaus jautrumą. Žvelgdami į funkciniu magnetiniu rezonansu (fMRI) darytas nuotraukas, jie pastebi skirtumus jautrių

žmonių smegenyse, o atlikdami mokslinius tyrimus išskiria jautrių žmonių elgesį bei galingus jautrumo pranašumus. Tačiau dauguma žmonių – galbūt netgi jūsų vadovas, tėvai ar sutuoktinis – jautrumo toli gražu nelaiko tikra, išmatuojama savybe.

Maža to, jautrumas dažnai laikomas blogiu. Mes mėginame atgrasyti nuo jo vaikus („Neverk!“ arba „Tuoj praeis!“), o suaugusiuosius dėl to užsipuolame („Tu perdedi“ arba „Tu tiesiog per jautrus“). Tikimės, kad ši knyga

šį požiūrį pakeis. Norime tokio pasaulio, kuriame būdvardis jautrus taptų įprastas kasdienis žodis, o žmogus, per darbo pokalbį ar pirmą pasimatymą ištaręs „esu labai jautrus“, sulauktų pritarimo šypsenos. Mūsų norai didžiuliai, bet įgyvendinami. Kadaise ir introvertas buvo keiksmažodis, o dabar šitaip prisistatyti jau visiškai įprasta. Norime sukurti pasaulį, kuriame taip pat būtų priimtas ir jautrumas. Tikime, kad normalizavus šią labai žmogišką savybę jautrūs žmonės pagaliau atsiskleis, o kai taip nutiks, naudos iš unikalių jų dovanų gaus visi.

Per pastarąjį dešimtmetį teko dalyvauti galybėje pokalbių, per kuriuos žmonės pirmąkart išgirsdavo, kas iš tiesų yra jautrumas. Teko matyti, kaip tai suvokus tarytum visos gyvenimo dėlionės detalės nugula į savo vietas. Kaip nustemba staiga supratę, kokie jie yra, kodėl elgiasi būtent taip arba tarsi kitomis akimis ima žvelgti į savo vai-

ką, bendradarbį ar sutuoktinį. Todėl manome, kad jautrumas – dažnai trūkstamas asmenybės bruožas. Jautrumas nėra mūsų kasdienių pokalbių tema, jo stinga mūsų, kaip visuomenės, savimonei. Jo pasigendame mokyklose, darbovietėse, politikoje, valstybinėse institucijose, šeimose, jo stokoja ir mūsų santykiai.

Bet šios žinių spragos – lemtingos. Būtent dėl to jautrūs žmonės – kaip tas berniukas, kuris slepia tikrąją savo prigimtį, arba mergaitė, apie kurią pasakojome, – jaučiasi nepritapę. Galbūt tokios informacijos stigo ir jūsų gyvenime. Jei taip, viliamės, kad ši knyga jus paguos ir padės šiek tiek geriau suprasti save pačius.

Kam skirta ši knyga

Šią knygą rašėme trims žmonių tipams. Pirmasis – tai skaitytojas, kuris jau žino, kad yra jautrus, ir galbūt net priskiria save prie itin jautrių asmenų. Jei tai jūs, tikimės, kad viskas, ką perskaitysite šioje knygoje, bus vertinga ir sužinosite šį tą naujo. Rašydami rėmėmės naujausiais įvairių sričių moksliniais tyrimais, kad suteiktume jums įrankių, kurių prireiks, norint panaudoti gautas jautrumo dovanas ir apsisaugoti nuo pernelyg stipraus dirginimo. Maža to, siekiame padėti jums atlikti esminį darbą – pakeisti visuomenės požiūrį į jautrumą. Išmoksite, kaip atsiskleisti dažnai itin valdingame pasaulyje, pakeisti gėda paremtus elgesio modelius ir prireikus tapti lyderiu (net jei toks nesijaučiate). Viliamės, kad perskaitę šią knygą jausitės pasirengę žengti į geresnį, jautresnį šio vis triukšmingesnio ir žiauresnio pasaulio amžių.

Antrasis tipas – tai žmonės, kurie galbūt niekada nelaikė savęs jautriais, bet dabar susimąstė. Gal visada jautėte, kad jūsų mąstymas ar reakcija į įvairias situacijas skiriasi. Gal viduje esate be galo jautrus, bet savo jautrumo neparodote. O galbūt, perskaitę mūsų aprašymą, atpažinote dalį savęs. Jei taip, tikimės, kad šioje knygoje rasite atsakymų. Gal sužinoję, kad jūsų patirtis nėra išskirtinė, nes ir kitiems kyla tokių pat sunkumų, atrasite ramybę. O galbūt bus gera vadinti save jautriu. Jautrūs žmonės žino, kad žodžiai, pavadinimai ir vardai turi galios. Dažnai įvardijus vieną ar kitą dalyką tampa lengviau jį suvokti, priimti ir sveikai puoselėti.

Trečiasis tipas – brangūs svečiai. Tai skaitytojai, kuriems šią knygą įteikė draugas, sutuoktinis, vaikas ar bendradarbis. Jei tai jūs, vadinasi, kažkas iš aplinkinių žino esantis jautrus ir nori, kad juos suprastumėte. Tai – pasitikėjimo ženklas. Galbūt iki šiol jiems buvo nedrąsu atskleisti savo jautrumą, gal nerimavo, kad kiti palaikys tai silpnumu. O gal jiems buvo sunku išreikšti tai žodžiais. Kad ir kaip ten būtų, šis žmogus veikiausiai tikisi, kad skaitydami suprasite tokių kaip jis patirtį bei poreikius ir suvoksite, jog jie pagrįsti. Esate kviečiamas stoti jų pusėn.

Ką rasite šioje knygoje

Perskaitę pirmąją knygos dalį susidarysite aiškų vaizdą, ką iš tiesų reiškia būti jautriam ir kokių pranašumų jautrūs žmonės turi. Atrasite, kokie jautrumo aspektai artimi būtent jums, ir nustatysite, ar pats esate jautrus. Kalbėsime apie tai, kaip moksliškai pagrindžiamas jautrumas, bei ap-

tarsime penkias didžiules dovanas, su kuriomis gimsta visi jautrūs žmonės. Atkreipsime dėmesį į tų dovanų kainą –pernelyg stiprų dirginimą – ir būdus, kaip jautrūs žmonės gali jį įveikti bei suklestėti. Susitelksime į vieną iš mažiausiai suprastų dovanų – empatiją – ir papasakosime, kaip šį gebėjimą, tikrą skausmo šaltinį, paversti pasaulį keičiančia jėga.

Antroje knygos dalyje gilinsimės į konkrečius dalykus: kaip jautriam žmogui patogiai gyventi šiame pasaulyje ir kuo jo poreikiai skiriasi nuo mažiau jautrių žmonių. Žvilgtelėsime į jautrių žmonių meilę ir draugystę, aptarsime, kaip auginti jautrius vaikus, kaip kurti prasmingą karjerą, aiškinsimės, kokių pranašumų turi jautrūs vadovai, nes būtent tokie vadovai dažniausiai būna patys geriausi. Ir galop sukursime ateities viziją: kaip liautis slėpti savo jautrumą ir imti jį vertinti. Nors gyvename triukšmingame, skubančiame ir dirgiklių kupiname pasaulyje, kuris tampa vis žiauresnis ir vis labiau susiskaldęs, tikime, kad geresnio meto būti jautriam dar niekada nebuvo. Tiesą sakant, didžiausi mūsų pasaulio iššūkiai – tai proga jautriems žmonėms sužibėti. Esame įsitikinę, kad būtent tokių lyderių, gyduolių ir vizionierių mūsų pasauliui dabar labiausiai stinga, tereikia pripažinti jų stiprybes.

Jautru yra stipru

Nė vienas iš šių dalykų nėra lengvai pasiekiamas, ką jau suprato mūsų berniukas ir mergaitė. Suaugę abu jie rado tik dalinį sprendimą. Berniukas pasirinko nepriklausomą gyvenimo būdą: liejo mintis rašydamas knygas, motociklu

išraižė Meksiką ir miegojo po žvaigždėmis. Gyveno prasmingai, be to, nesijaudino dėl dirgiklių. Bet ir toliau neigė savo jautrumą bei slėpė stiprius jausmus.

Mergaitė puikiai žinojo, kad yra jautri, ir spręsdama bet kokius reikalus klausė širdies, bet jai buvo sunku susikurti tokį gyvenimą, kuriame jaustųsi gerai. Ji užmezgė keletą romanų, išmėgino daug ir įvairių karjeros krypčių – žurnalistiką, rinkodarą, mokytojavo, – vis vylėsi, kad darbas suteiks jos gyvenimui prasmės, bet kiekvienąsyk jausdavo, jog jautrios smegenys tuoj sprogs, o namo grįždavo tarsi rūke. Jautė, kad ima perdegti – ir vėl.

O tada jie susitiko.

Ir nutiko kai kas įdomaus. Mergaitė išmokė berniuką, ką reiškia būti jautriam, ir jis pagaliau liovėsi slėpęs savo jausmus. Berniukas išmokė mergaitę gyventi taip, kad jai nereikėtų nuolat jaustis pavargusiai. Netrukus juodu susivienijo. Ėmė dirbti drauge, sukūrė tinklalapį ir pamažu ėmė gyventi laimingą ir jautrų gyvenimą.

O tada kartu parašė šią knygą.

Tie vaikai buvome mes. Jenn ištrūko iš sektos ir ėmė stiprybės semtis iš vidaus, o ne iš kitų pritarimo. Andre atsisakė motociklo – nors tvirtina, kad trumpam – ir išmoko didžiuotis savo jautrumu. Drauge jie sukūrė „Sensitive Refuge“ (liet. jautrumo prieglobstis) – didžiausią pasaulyje tinklalapį jautriems žmonėms. Mes jautrūs ir tuo didžiuojamės.

Mūsų istorija tėra vienas iš daugelio būdų, kaip jautrumą paversti stiprybe. Kiekvienas jautrus žmogus renkasi savo kelią. Bet vieną žingsnį žengti turime mes visi, ir tai iš tiesų yra sunkiausia: privalome liautis jautrumą laikyti yda ir laikas suvokti, kad tai – dovana.

Jautrumas: stigma ar supergalia?

Nepakenčiu chaoso. Nevirškinu triukšmingų vietų.

Nuo meno man norisi verkti. Ne, nesu beprotė, aš tiesiog chrestomatinis itin jautraus asmens pavyzdys.

Anne Marie Crosthwaite

Buvo 1903 metai. „Mulen Ruže“ šoko Picasso, visą naktį veikiančiuose klubuose švietė elektrinės lemputės, o Europos miestai žengė į naują amžių. Tramvajai lakdino žmones gatvėmis, kuriomis riedėjo ir pirmieji automobiliai, tolimus kraštus sujungė telegrafai, tad naujienos apskriedavo žemynus vos per kelias minutes. Technologijos įsibrovė ir į žmonių namus: per vakarėlius užsigeidus muzikos imdavo plyšauti fonografai. Dainos galėjo buvo įžanga į vakarą kino teatre arba tiesiog priemonė užgožti triukšmui, sklindančiam iš ardomos gatvės, kurioje rengiamasi tiesti modernų vamzdyną. Šurmuliavo net kaimai – ir ūkininkai griebėsi pirmųjų mechaninių įrenginių. Gyvenimas keitėsi, o progresas buvo laikomas gėriu.

Vokietijos miestas Dresdenas tikrai neketino atsilikti. Miesto valdžia troško parodyti pasauliui, kad žengia pirmyn, ir pasiglemžti kitų miestų pasiekimus. Buvo rengiami balsavimai, buriami komitetai ir galiausiai paskelbta, kad visame mieste vyks paroda ir viešų paskaitų ciklas. Pranešimą turėjo skaityti vienas sociologijos mokslo pradininkų

Georgas Simmelis. Nors dabar apie jį mažai kas girdėjęs, kadaise Simmelis buvo išties įtakingas. Jis vienas pirmųjų moksliškai pažvelgė į žmonių bendravimą ir aiškinosi visus šiuolaikinio gyvenimo aspektus: nuo pinigų įtakos žmogaus laimei iki klausimo, kodėl flirtuojame. Jeigu šį žmogų kviesdama miesto valdžia tikėjosi, kad jis ims garbinti progresą, tai labai klydo. Užlipęs į sceną kalbėti Simmelis net neužsiminė apie jam duotą temą. Jis visai neketino postringauti apie šiuolaikinio gyvenimo stebuklus. Ne, jis ruošėsi papasakoti, kaip jie veikia žmogaus sielą.

Anot Simmelio, inovacijos ne tik didina našumą, bet ir kuria pasaulį, kuris vargina žmonių smegenis ir silpnina

jų gebėjimą neatsilikti.1 Jis ėmė pasakoti apie nesiliaujantį išorinių ir vidinių dirgiklių srautą triukšmingame, skubančiame, į ankštus darbo grafikus įstumiančiame pasaulyje.2

Aplenkęs laiką tvirtino, kad žmonės turi ribotą kiekį psichikos energijos – dabar žinome, kad tai daugiau ar mažiau tiesa – ir dirgiklių kupina aplinka jos ryja gerokai daugiau.3

Simmelis aiškino, kad viena mūsų psichikos dalis, toji, kurios centre laimėjimai ir darbas, galbūt pajėgi pasivyti, bet dvasinė ir emocinė – visiškai išsunkta. Žmonija, sakė Simmelis, tokiam gyvenimo tempui gerokai per jautri.

Ypač didelį nerimą Simmeliui kėlė tai, kaip žmonės su tuo tvarkėsi. Negebėdami kaskart prasmingai reaguoti į kiekvieną naują informaciją, sudirginti žmonės pasijus-

davo persisotinę ir tiesiog tapdavo abejingi.4 Jie išmoko gniaužti savo jausmus, vienas su kitu bendrauti oficialiai ir rodyti mažiau susirūpinimo. Juk kitaip buvo neįmanoma. Žmonės kasdien išgirsdavo siaubingų naujienų iš viso pasaulio, pavyzdžiui, apie išsiveržusį ir vos per keletą minučių 28 tūkstančius žmonių pražudžiusį Pelė ugnikalnį arba britų koncentracijos stovyklų Afrikoje siaubus. O gatvėje kliuvo už benamių ir stengėsi negirdėti tramvajuje besigrūdančių nepažįstamųjų skundų. Kaip įmanoma parodyti empatiją ir užjausti ar bent išgirsti visus, kuriuos sutinki? Taigi žmonėms neliko nieko kita, kaip tik užverti savo širdis. Reiklus išorinis pasaulis užgožė jų vidinį, o drauge su juo ir gebėjimą megzti santykius.

Simmelis įspėjo, kad gyvenant šitokios perkrovos laikais atsiranda grėsmė būti sulygintiems su žeme ir prarytiems.5 Kaip veikiausiai ir numanote, iš pradžių jo žodžiai buvo priimti skeptiškai. Bet išspausdinta ši mintis tapo pačia populiariausia jo esė. Ji greitai paplito, mat autorius kalbėjo apie tai, ką slapta juto daugelis: pasaulis tapo per greitas, per triukšmingas, per didelis.

Tai vyko prieš daugiau nei šimtą dvidešimt metų, kai gyvenimas iš esmės dar judėjo arklio ir pirmųjų automobilių greičiu. Tada dar nebuvo nei interneto, nei išmaniojo telefono, nei socialinių tinklų. Šiandien gyvename dar sparčiau, daugybę valandų dirbame, be reikšmingesnės pagalbos patys rūpinamės vaikais ar senstančiais tėvais ir į tarpus tarp šių rūpesčių įspraudžiame žinutes draugams. Nenuostabu, kad jaučiamės apimti streso, perdegę ir vis nerimaujame. Objektyviai kalbant, pasaulis šiandien mus dirgina gerokai stipriau nei Simmelio laikais. Kai kuriais skaičiavimais, kasdien gauname tiek informacijos,

kiek Renesanso laikais gyvenę žmonės gaudavo per visą gyvenimą6: 2020 metais sukūrėme apie 300 milijonų gigabaitų informacijos per dieną. 7 Maždaug 90 procentų visos informacijos žmonijos istorijoje buvo sukurta per pastaruosius penkerius metus. Teoriškai kiekvienas šių žinių krislas skirtas kažkieno smegenims.

Žmogus nėra sukurtas tokiam neribotam informacijos srautui. Mūsų smegenys – labai jautrus instrumentas. Mokslininkai, tiriantys šį instrumentą, dabar sutaria, kad, kaip Simmelis ir įspėjo, jos gali apdoroti tik ribotą kiekį žinių.8 Pasiekę šią ribą visi žmonės, kad ir kokios tvirtos asmenybės būtų, perdega. Perdegimas pasireiškia pamažu, pirmiausia nukenčia priimami sprendimai, žmonės tampa dirglūs, pavargę ir, jei vis tiek nesustoja, ilgainiui perdega. Štai ką reiškia būti protinga ir emocionalia rūšimi: mūsų smegenims, visai kaip perkaitusiam varikliui, galų gale reikia laiko atvėsti. Simmelis žinojo, kad žmonija yra jautri būtybė.

Bet jis nenumanė, kad ne visi vienodai jautrūs. Iš tiesų viena žmonių grupė fiziškai ir emociškai jautresnė už kitas. Šie žmonės – jautrūs asmenys – mūsų perteklinį pasaulį jaučia pernelyg stipriai.

Jautrumo stigma

Nors skaitote šią knygą, gali būti, kad nenorite, jog jus vadintų jautriu ar juolab itin jautriu. Daugumai žmonių žodis jautrus skamba lyg keiksmažodis. Tai silpnybė, kaltės pripažinimas arba, dar blogiau, įžeidimas. Mūsų kalboje jautrus gali reikšti daugelį dalykų, bet dauguma jų turi gėdos atspalvį:

• Kai kitą pavadiname jautriu, iš tiesų norime pasakyti, kad jis nesupranta juokų, lengvai įsižeidžia, per dažnai verkia, per greitai keičiasi jo emocinė būsena arba nesugeba išklausyti atsiliepimų ar kritikos.

• Kai jautriu vadiname save, iš tiesų turime omeny, kad esame linkę perdėti.

• Jautrumas siejamas su švelnumu ir moteriškumu, todėl vyrai ypač nenori būti laikomi jautriais.

• Jautri tema yra ta, kuri gali įžeisti, įskaudinti, supykdyti ar sugėdinti klausytojus.

• Žodis jautrus dažnai vartojamas kartu su pastiprinamuoju žodeliu: nebūk per jautrus, kodėl tu toks jautrus?

Atsižvelgiant į šiuos apibūdinimus labai suprantama, kodėl nenorime būti vadinami jautriais. Pavyzdžiui, kai rašėme šią knygą, smalsūs draugai ir šeimos nariai klausinėjo, apie ką ji. „Apie itin jautrius asmenis“, – atsakydavome. Kartais žmonės apsidžiaugdavo, nes šį terminą žinojo. „Tai aš! – entuziastingai sušukdavo. – Kalbate apie mane!“

Vis dėlto dažniausiai žmonės klaidingai suprasdavo knygos temą ir tada akimirksniu paaiškėdavo, kad jautrumą jie suvokia neteisingai. Kai kurie manė, kad rašome apie tai, jog mūsų visuomenė tapo pernelyg politiškai korektiška. Kiti įsivaizdavo, kad dalijame patarimus, kaip nebūti tokiam įžeidžiam (ne kartą girdėjome palyginimą snaigė).

Sykį paprašėme draugės rašytojos perskaityti ir pakomentuoti pirminę mūsų knygos versiją. Skaitydama ji suvokė ir pati esanti jautrus asmuo, be to, vyras, su kuriuo susitikinėjo, taip pat neblogai atitiko jautraus asmens aprašymą. Jai šis suvokimas buvo tarsi seniai lauktas patvirtinimas. Tačiau kai ji užsiminė apie tai savo draugui, šis puolė gintis. „Jei kas pavadintų mane jautriu, – rėžė jis, –aš labai įsižeisčiau.“

Taigi jautrumas, kaip žmogaus būdo bruožas, užsitarnavo nevykusią reputaciją: jis imtas klaidingai sieti su silpnumu. Yda, kurią vertėtų ištaisyti. Tiesiog įveskite žodį jautrus į gūglą ir pamatysite, ką turime galvoje: 2021 metų gruodį trys dažniausiai paieškose drauge įvedami žodžiai buvo „įtartinas“, „gėda“ ir „prastesnis“. Arba įrašykite frazę „aš per jautrus“9 ir rasite tokių straipsnių, kaip „Aš per jautrus. Kaip tapti atsparesniam?“ ar „Kaip liautis būti jautriam“.10 Dėl tokio klaidingo jautrumo suvokimo net ir jautrūs žmonės ėmė savęs gėdytis. Jau daug metų internete buriame jautrių žmonių bendruomenę, ją pavadinome „Sensitive Refuge“. Ir nors dėmesys šiai temai didėja, skaitytojai vis dar dažnai klausia: „Kaip liautis būti tokiam jautriam?“

Atsakymas, žinoma, yra nesiliauti, nes tokie gėda paremti aiškinimai yra neteisingi.

Ką iš tiesų reiškia būti jautriam

Viskas prasidėjo nuo paprasto su kūdikių elgesiu susijusio

pastebėjimo: vienus nauji vaizdai ir kvapai dirgino, o kiti išliko visiškai ramūs.11 Devintajame dešimtmetyje psichologas Jeromeʼas Kaganas ir jo komanda laboratorijoje atliko tyrimus su maždaug penkiais šimtais kūdikių. Jie kabino jiems prieš akis Mikės Pūkuotuko pakabučius, kišo prie nosies vatos pagaliukus, mirkytus skiestame alkoholyje, ekrane rodė veidą, kalbantį kraupiu nenatūraliu balsu. Kai kurie kūdikiai, galima sakyti, beveik visiškai nereaguodavo ir ištisą 45 minutes trunkančią sesiją išlikdavo ramūs. Kiti nuolat rangėsi, spardėsi, mojavo rankomis, rietė nugaras ir net verkė. Kaganas tuos kūdikius pavadino „stipriai reaguojančiais“, kitus „silpnai reaguojančiais“, o kiti liko per vidurį. Paaiškėjo, kad stipriai reaguojantys kūdikiai jautriau priima aplinką ir veikiausiai tokie yra nuo gimimo.12 Bet ar toks temperamentas lydės juos visą gyvenimą?

Šiandien žinome, kad būtent taip ir yra. Kaganas su kolegomis daugelį šių kūdikių stebėjo tol, kol šie suaugo. Tie stipriai reaguojantys vaikai, įkopę į ketvirtą ir penktą dešimtį, tapo stipriai reaguojančiais suaugusiaisiais. Jie prisipažino, kad nerimauja atsidūrę minioje, ilgai suka galvą dėl tų pačių dalykų ir nuogąstauja dėl ateities. Tačiau jie sunkiai dirbo ir daugeliu atžvilgių pranoko kitus. Dauguma jų gerai mokėsi mokykloje, pasiekė puikios karjeros ir draugų susirasdavo taip pat lengvai, kaip ir kiti; ne vienam sekėsi puikiai.13 Be to, daugelis pasakojo, kad išmoko pasitikėti savimi ir atrado gyvenime ramybę, bet kartu išliko jautrūs.

Kaganas šį temperamentą siejo su baime bei nerimu ir manė, kad jį lemia migdolinis kūnas (smegenų baimės centras), tačiau šiandien žinome, jog tai visiškai sveikas bruožas. Galybė mokslininkų tą patvirtino14 – garsiausia

iš jų Elaine Aron, kurią galima vadinti jautrumo tyrimų pradininke.15 (Iš tiesų ta baimė, kurią Kaganas įžvelgė dalyje stipriai reaguojančių kūdikių, suaugus beveik visada dingdavo.16) Šiandien tai, ką tyrinėjo Kaganas, vadinama daugeliu vardų: itin jautrūs asmenys (IJA), sensorinis procesinis jautrumas, biologinis jautrumas kontekstui, diferencinis jautrumas ar net orchidėjos ir kiaulpienės (jautrūs žmonės – tai orchidėjos). Ekspertai, vartojantys šiuos terminus, sutaria, kad visi jie apibrėžia tą patį bruožą. Visai neseniai nuspręsta visas šias teorijas sujungti ir pavadinti vienu terminu: jautrumas aplinkai. Sutinkame su šiais mokslininkais ir šį bruožą taip pat vadinsime jautrumu aplinkai, arba tiesiog jautrumu. Kad ir kaip vadintume, jautrumas yra gebėjimas nuodugniai suvokti, apdoroti ir reaguoti į savo aplinką. Tai vyksta dviem lygiais: (1) jutiminės informacijos suvokimas ir (2) nuodugnus tos informacijos apdorojimas, ryšių tarp jos ir kitų prisiminimų, žinių ar idėjų paieška. Jautriems žmonėms pažįstami abu lygiai. Jie natūraliai iš aplinkos susirenka daugiau informacijos, ją išsamiau apdoroja ir ilgainiui yra stipriau jos veikiami. Diduma šio nuodugnaus suvokimo vyksta nesąmoningai, jautrūs žmonės nė nesupranta, kad taip daro. Šis procesas kartojasi gavus bet kokios informacijos.

Tačiau mums labiau patinka paprastesnė apibrėžtis: jei esate jautrus, jus viskas veikia stipriau, bet gebate išspausti iš to daugiau.

JENN GRANNEMAN (Džen Grenemen) ir ANDRE SÓLO (Andrė Solas) –Minesotoje gyvenantys rašytojai, edukatoriai, žurnalistai, žurnalo Psychology Today skiltininkai, skaitantys pranešimus įvairiose pasaulio šalyse, jų straipsniai skelbti Washington Post, Telegraph, Oprah Daily ir kituose leidiniuose. Jie kartu įkūrė tinklalapį „Sensitive Refuge“ – šiandien tai didžiausia internetinė bendruomenė, kurioje jautrūs žmonės gali dalytis savo patirtimi ir gauti atsakymus į rūpimus klausimus.

„Nebūk toks jautrus!“, „Tu per giliai viską imi į širdį...“, „Užsiaugink storesnę odą!“

Skubančiame, konkurencijos užvaldytame pasaulyje jautrumas įgijo prastą reputaciją – daugelis klaidingai jį sieja su silpnumu, slepia savyje ir mėgina kitus nuo jo išgydyti. Kiekvienas turime jautriąją pusę, bet maždaug vienam iš trijų žmonių genetiškai nulemta savo aplinką justi gerokai stipriau, nei kartais norėtųsi. Knygoje „Jautrūs žmonės. Kaip jautrumą paversti stiprybe“ J. Granneman ir A. Sólo dalijasi ilgamete darbo su jautriais asmenimis patirtimi ir pateikia vertingų patarimų, kurie padės geriau suprasti savo jautrią prigimtį ir išmokti džiaugtis jos teikiamomis dovanomis.

Knygoje sužinosite:

• kaip jautriam žmogui patogiau gyventi šiandieniniame pasaulyje ir ištverti aplinkos dirgiklius;

• kokios yra penkios didžiausios jautrių žmonių stiprybės;

• kaip atrodo tamsioji empatijos pusė – ką svarbu žinoti jautriam žmogui, kuriančiam romantinius santykius;

• kaip pakeisti gėda paremtus elgesio modelius ir prireikus imtis lyderio vaidmens (net jei toks nesijaučiate);

• kaip naudotis savo jautrumu darbe, neleisti jam virsti perfekcionizmu ir išvengti perdegimo;

• kaip auginti jautrius vaikus.

„Jautrūs žmonės. Kaip jautrumą paversti stiprybe“ – knyga, reikalinga visiems tiems, kurie viduje gležnesni, nei parodo.

„Meistriškai derindami mokslinės analizės, manifesto ir patarimų knygos žanrus, J. Granneman ir A. Sólo atskleidžia, kiek daug jautrūs žmonės gali mus išmokyti.“ – New York Times bestselerio „Gilus darbas“ autorius Calas Newportas