tui, profesorius Tutmozis – į penktą dešimtį neseniai įkopęs vidutinio ūgio patrauklus vyras didoka mėsinga nosimi su kuprele, pabalnota akiniais su storais apskritais stiklais, už kurių slėpėsi blyškiai melsvos trumparegės akys, – studento Edvino Jaunesniojo buvo pakviestas paviešėti Gumbinėje. Atėjus pietų metui, kai gausus svečių būrys įsitaisė svetainėje prie stalo, profesorius sėdėjo orus, su iškvėpintu pelenų spalvos peruku ant galvos, ir klausėsi kalbų, retsykiais įsiterpdamas, pabarbendamas į stalviršį dailiais ilgais pirštais, kartais manieringai mostelėdamas ranka, lyg norėtų pabrėžti minties svarbą. Vilkėjo jis madingu pilkšvai rudos spalvos surdutu, priekyje per visą ilgį susegtu dviem eilėmis sagų, ant kurių buvo užnertos tamsiai rudos kilpelės. Nors kilęs iš Saksonijos, profesorius kalbėjo taisyklinga vokiečių aukštaičių – Hochdeutsch – šnekta, kuria parašyti ir Liuterio raštai, o ne Plattdeutsch* kaip provincijos žemaičiai. Jo kalbos maniera, melodingas balsas ir elegancija itin žavėjo moteris, patiko ir vyrams, nors kai kurių Hochdeutsch žodžių prasmę suprato ne visi, ypač Edvino brolis, tėvų ūkio paveldėtojas gaspadorius Mikelis Garinis. Taigi visas būrys giminaičių, iš viso dvylika žmonių, ir tryliktas – svečias – sėdėjo prie kukliomis vaišėmis nukrauto stalo ir diskutavo, ginčijosi, skirtingai vertino krašte susidariusią padėtį. Padiskutuoti ir pasiginčyti turėjo dėl ko, mat laikai buvo neramūs, kupini pavojų, labai nesaugūs.
* Vokiečių žemaičių tarmė.