Daiva Čepauskaitė: „Dvasiškai alkani – žvėrėsim toliau“ 2010,
g ruodi s
– Tavo eilėraščių knygos išleidžiamos kas šešeri metai: „Bevardžiai“, 1992; „Suvalgiau vieną spanguolę“, 1998; „Nereikia tikriausia būtina“, 2004; knyga „Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlėje“, 2010. Po Marijampolės vidurinės mokyklos baigimo šešerius metus studijavai Kauno medicinos institute, praėjo šešeri metai po pirmosios knygos ir tapai Lietuvos rašytojų sąjungos nare... Jauti kažkokias kūrybos ir skaičių sandūrų įtakas, paslapties dvelksmą? – Nesidomiu numeracija, ir man tie skaičiai tėra atsitiktinumas. Man atrodo, kad lygiai taip pat kiekvieno gyvenime galima surasti ir dvejetų, ir trejetų, ir net visokių trupmenų. Taip, mano knygos išėjo kas šešeri metai. Tiesiog per tiek laiko susikaupė, subrendo, gimė tie tekstai. Plius laikas pačiai leidybos procedūrai (dialogas su leidėju, finansinių reikalų sprendimas ir t. t.). Žiūri, jau ir šešeri metai prabėgo. Ir tikrai nepuolu žegnotis, pamačiusi šešetų pasikartojimą. Taigi nesistengiu įžiūrėti čia jokios mistikos nei „kūrybos ir skaičių sandūrų įtakos“, nei ypatingos paslapties. Normalus kūrybinis procesas, ir tiek. Kitiems jis spartesnis, o man toks... – Koks buvo rinktinės „Poezijos pavasario bibliotekėlėje“ struktūros sumanymas pradedant dėlioti knygą? Ar jis toks ir išliko? Kodėl atrinkai šiuos penkiasdešimt, – iš knygų ir naujai parašytus, – o ne kitus eilėraščius? / 33