Žaidimoriterio žaidimas
Milžiniškas voras raudonomis kaip žarijos akimis lėtai ropojo prie jo slėptuvės. Žaidimoriteris999 žinojo, jog voras artinasi, tačiau nebijojo – geležiniai šarvai jį apsaugos. Tiesą sakant, jis norėjo, kad voras prieitų dar arčiau. Pabaisos šnypštimas, prasiskverbiantis pro medžių tankmę ir pasiekiantis jo ausis, vis stiprėjo. Pasigirdo dar vienas –Žaidimoriterį999 persekiojo jau du vorai. Jis staigiai kyštelėjo galvą iš už gumbuoto medžio kamieno ir pamatė siaubūnus, ieškančius jo krūmuose ir saulės neapšviestose daubose. vėl pasislėpęs už medžio, Žaidimoriteris999 išsitraukė deglą ir įsmeigė jį į žemę, kad pamatytų kiti žaidėjai. Sušvito nedidelis geltonos šviesos apskritimas. Po kelių sekundžių jis iškasė deglą deimantiniu kirtikliu ir įsidėjo atgal į inventorių.
„Kas nors tikrai pastebėjo“, – pamanė jis ir, išsitraukęs kalaviją, pasileido proskynos link.
vorai puolė jam pavymui. Prie persekiotojų prisidėjo ir bukaprotis zombis. Žaidimoriteris999 lakstė aplink
medžius ir kalvas pernelyg neskubėdamas, kad jo piktieji draugužiai per daug neatsiliktų, ir tuomet tolumoje pamatė savo aukas – prie jo artinosi du komandos nariai. Žaidimoriteris nekantraudamas nusišypsojo.
„Ei, Siaubovaldove24, Salzai, aš čia, – Žaidimoriteris parašė žinutę serverio pokalbių lange, taigi ją matė visi žaidėjai. – Man reikia pagalbos.“
„Atskubam“, – atrašė Siaubovaldovas.
Žaidimoriteris999 atsisuko ir sulėtino žingsnį, leisdamas pabaisoms dar labiau priartėti. Pažvelgęs į priekį pamatė, kad jo komandos draugai yra kaip tik ten, kur reikia.
„Niekur neikite, aš tuoj“, – parašė jis ir zigzagais nubėgo nieko blogo neįtariančių gelbėtojų link, leisdamas zombiui prisivyti, – kad jo sumanymas pavyktų, reikėjo atvilioti visas tris pabaisas. Zombiui ir vorams priartėjus, Žaidimoriteris999 tiesiu taikymu nuskuodė pas savo bendražygius. Jie stovėjo ant plikos kalvos, iš visų pusių apsuptos tankaus miško. Šis vaizdas Žaidimoriteriui priminė mokytoją poną Džeimsoną, kurio plaukų likučiais apaugusios galvos viduryje švietė plikė.
Pabaisos buvo kiek per arti. Žaidimoriteriui reikėjo susikaupti, kitaip planas neišdegs. Sutelkęs dėmesį į tai, kas vyksta aplinkui, jis užbėgo į kalvą, iš paskos jam sekė pabaisos. Pasiekęs viršūnę, pamatė du žaidėjus, tačiau nesustojo.
„Žaidimoriteri999, kur leki? – nustebęs paklausė Salzas. – Maniau, kad tau reikia pagalbos.“
„Nepyk, suklydau, – atrašė Žaidimoriteris. – Pagalbos reikia tau.“
Iš už medžių išlindusios pabaisos juos pastebėjo. vorai puolė Siaubovaldovą, zombis – Salzą. Žaidimoriteriui999 į pagalbą atskubėję žaidėjai buvo dar visai geltonsnapiai – teturėjo odinius šarvus ir akmeninius ginklus. Patirties stoka ir aklas pasitikėjimas Žaidimoriteriu nuvedė juos į pražūtį. Juodi vorai nepaliaujamai kandžiojo Siaubovaldovą ir greitai suplėšė šarvus, nekantraudami pribaigti žaidėją. Zombis savo žaliomis rankomis tebetalžė Salzą, tačiau Siaubovaldovo gyvybės taškai baigėsi greičiau. Jo personažas išnyko – ant žemės liko tik jam priklausę daiktai. vorai nuskubėjo į pagalbą zombiui – užpuolė Salzą iš nugaros. Jis jų net nepastebėjo. Salzo gyvybės taškai akimirksniu pasiekė 0.
Žaidimoriteris stebėjo kovą ir garsiai juokėsi, jį užliejo piktdžiugiškas pasitenkinimas. Jis mėgo apgaudinėti žmones, net savo komandos narius.
„Tu tikras šmikis, Žaidimoriteri999“, – parašė Siaubovaldovas iš kalėjimo – vietos, kurioje atsiduria žaidėjo personažas, žuvęs žaidžiant komandiniu režimu žaidėjas prieš žaidėją (ŽPŽ).
„Tai jau tikrai“, – pridūrė Salzas.
„Cha!“ – atrašė Žaidimoriteris ir nuskubėjo į mūšio sūkurį.
„Minecraft“ buvo turbūt mėgstamiausias jo užsiėmimas. Jis valandų valandas praleisdavo rūsyje žaisdamas šį
žaidimą, kaupdamas daiktus savo inventoriuje ir pelnydamas šlovę įvairiuose kelių žaidėjų serveriuose, dažniausiai – kitų žaidėjų sąskaita. Žaidimoriteris buvo dvylikos, smulkesnis už daugelį bendraamžių, tačiau „Minecraft“ pasaulyje visa tai neturi jokios reikšmės. Svarbiausia –šarvai, ginklai ir negailestinga strategija, kurios esmė –aukoti kitus dėl savo tikslo.
Prisiminęs tuos du kvaišelius ir nesuskaičiuojamą galybę kitų žaidėjų, kuriuos taip pat sėkmingai apmovė, Žaidimoriteris nusišypsojo ir ėmė ieškoti naujų aukų. Jam buvo visiškai nesvarbu, kuriai komandai jie priklauso. Jis žino ir daugiau gudrybių. Niekas sumanumu jam neprilygsta. Žaidimoriteris999 norėjo iškrėsti vieną didelį pokštą visiems serverio žaidėjams. Jei pasiseks, jo vardą prisimins ilgai.
Užbėgęs ant nedidelės kalvos, tolumoje pamatė tarpusavyje besipliekiančius žaidėjus, virš kvadratinių jų galvų švietė balti vardai. Jie kovėsi netoli lavos upės, per kurią buvo nutiestas įmantriai vingiuojantis akmeninis tiltas. Šiam šedevrui pastatyti tikriausiai prireikė nemažai laiko. Tiltas vedė į aukštą apvalų bokštą, pastatytą iš samanotos akmens skaldos ir pilkų akmens blokų. Bokšto viršuje ryškia balta šviesa žibėjo deimantinis švyturys, iš jo šviesos stulpas kilo tiesiai į dangų, – šios žaidimo sesijos finišo tiesioji. Komanda, pirmoji įkopusi į bokštą ir paėmusi baltąjį bloką, taps nugalėtoja. Žaidimoriteris stebėjo tilto gale besikaunančius žaidėjus, norinčius žūtbūt patekti į
bokštą. Abiejų komandų jėgos buvo apylygės. Nė vienas
žaidėjas negalėjo pasitraukti iš kovos ir perbėgti tilto –kaipmat būtų gavęs strėlę į kaktą. Tačiau tokia padėtis truks neilgai.
Pribėgęs prie medžių netoli mūšio vietos, Žaidimoriteris999 įsidėjo kalaviją ir išsitraukė įvairiomis spalvomis
žaižaruojantį lanką. Šio ginklo kerai Smūgis II, Galia IV ir Begalybė kėlė pavydą kitiems žaidėjams. Greitai apžvelgęs teritoriją, norėdamas įsitikinti, kad netoliese nėra pabaisų, sau po kojomis jis ėmė statyti blokus. Prieš dėdamas naują bloką, pašokdavo aukštyn, kol galiausiai iškilo virš
medžių viršūnių. Puiki vieta šaudyti iš lanko. Kilus pavojui, galima atsitūpti ir pasislėpti už storų šakų.
Ilgai nelaukęs Žaidimoriteris999 įtempė lanką ir paleido strėlę į priešininką, kurio naudotojo vardas – SlidusKaminas. Strėlė nubrėžė gražų lanką ore ir įsmigo jam tiesiai į nugarą. Personažas sublykčiojo raudona spalva, pranešančia apie sėkmingą šūvį. Žaidimoriteris999 vieną po kitos paleido tris strėles, jos sunaikino aukos šarvus ir paliko
žaidėją visiškai bejėgį. Paleidęs dar vieną strėlę, Žaidimoriteris pribaigė savo auką, nusijuokė ir pradėjo šaudyti į kitus žaidėjus nesirinkdamas taikinio. Strėlė po strėlės lėkė iš lanko, templė smagiai dūzgė po kiekvieno šūvio. Žaidimoriteris toliau sėjo mirtį tarp suglumusių žaidėjų.
„Kas čia šaudo?“ – paklausė žaidėjas Kuteris. Žaidimoriteris tik nusijuokė ir paleido dar daugiau strėlių, pritūpdamas tarp salvių, kad jo nepastebėtų.
„Žiūrėk, į ką šaudai, – parašė Karalius_PasalūnųŽudikas. – Čia komandinė sesija.“
„Aha, – pridūrė Dankanas. – Elgiesi kaip mulkis.“
„Na ir kas“, – pagalvojo Žaidimoriteris.
Jo strėlės gerokai praretino žaidėjų gretas – abiejose komandose teliko vos po kelis narius. Kalėjime atsidūrę nukauti žaidėjai keikė Žaidimoriterį. Pasiėmęs kirtiklį, jis iškasė kelis blokus sau iš po kojų. Po kelių sekundžių vėl stovėjo ant žemės ir, išsitraukęs kalaviją, pasileido bėgti. Naudodamasis kraštovaizdžio ypatumais, Žaidimoriteris nepastebimai artinosi prie likusių žaidėjų. Pribėgęs pamatė, jog abi komandos turi po tris žaidėjus (na, vienoje komandoje buvo keturi, tačiau Žaidimoriteris999 nelaikė savęs komandos nariu).
Šeši žaidėjai tvatijo vienas kito geležinius šarvus geležiniais kalavijais (deimantiniai ginklai ir šarvai šiame serveryje buvo itin reti, nebent sukčiautum, kaip darė Žaidimoriteris). Naudodamas programinį priedą, leidžiantį matyti kiaurai blokus, jis greitai prisikasė deimantų ir pasigamino deimantinius šarvus ir kalaviją. Atėjo metas pasirodyti visu gražumu. Žaidimoriteris atvėrė savo inventorių ir geležinius šarvus, kelnes, batus bei šalmą pakeitė deimantiniais – jo personažas atrodė tarsi apledėjęs, o kalavijas net švytėjo tamsoje.
Už nugaros pasigirdęs šnypštimas privertė staigiai atsisukti. Prisėlinęs voras įnirtingai kandžiojo deimantinius šarvus, tačiau nieko negalėjo padaryti.
– Nori į kailį? – garsiai paklausė Žaidimoriteris. – Ateik čia.
Užsimojęs galingu kalaviju, jis nukovė vorą dviem kirčiais. Jau norėjo pulti žaidėjus, bet už nugaros išgirdo duslų kriokimą ir vaitojimą. Zombiai. Atsisukęs pamatė apie pustuzinį gyvųjų numirėlių, kėblinančių iš miško. Jiems iš paskos sekė vorų būrys. Temo. Artėjo pabaisų metas.
– Jūs irgi norit paragauti ašmenų?
Žaidimoriteris kantriai laukė, kol priešai priartėjo, ir pasileido mūšio lauko link. Zombiai klusniai nusekė iš paskos. Kiti žaidėjai apstulbo pamatę iš tamsos išnirusį personažą deimantiniais šarvais ir minutėlę nustojo kautis tarpusavyje. vienas iš jų, komandos kapitonas, kurio naudotojo vardas buvo MažameKrūme, atkreipė dėmesį į deimantinio žaidėjo vardą, kybantį virš šalmo.
„Žaidimoriteri999, padėk mums, – parašė jis. – Mes galime nugalėti.“
„Ei, iš kur gavai deimantinių daiktų? – piktinosi priešininkų komandos kapitonas vormikanas. – Tikriausiai sukčiaudamas. Ei, administratoriau, Žaidimoriteris999 sukčiavo. Išmesk jį iš serverio ir nebeleisk prisijungti!“
„Ko čia bliauni, – greitai atrašė Žaidimoriteris. – Turiu jums staigmeną.“
Iš tamsos išniro zombiai ir vorai (prie jų prisidėjo iš kažkur atsiradę skeletai) ir puolė žaidėjus. Saulė pasislėpė už horizonto, tad pabaisoms nebereikėjo bijoti, kad sudegs jos spinduliuose.
„Cha!“ – parašė Žaidimoriteris ir pridėjo šypsenėlę .
Pro sutrikusius žaidėjus jis nubėgo prie akmeninio tilto, kabančio virš lavos upės.
„Pirmyn, Žaidimoriteri999, pačiupk baltąjį bloką, –parašė fazeris_98. – Mes laimėsime.“
„Tai tau taip atrodo“, – pamanė Žaidimoriteris ir nulėkė per mūšio lauką, stengdamasis išvengti priešininkų. l aimei, žaidėjai buvo taip užsiėmę pabaisomis, kad net nebandė jo sulaikyti.
„Čiupkit jį“, – parašė Cepelinas4, kai karys deimantiniais šarvais prabėgo pro šalį.
Smogęs kardu kelyje pasipainiojusiam žaidėjui, Žaidimoriteris999 pagaliau pasiekė tiltą. Sustojęs minutėlę pasigrožėjo įspūdingu kūriniu ir susimąstė, kiek laiko turėjo trukti jo statyba. Tada garsiai nusijuokė ir ant vingiuojančio tilto išdėliojo virtinę TNT* blokų, paskui šalia paskutinio sprogmenų bloko padėjo raudonakmenio deglą.
Staigiai atsitraukęs stebėjo, kaip nuo deglo TNT blokas ima mirksėti, – detonacijos procesas prasidėjo. Netrukus sprogo pirmas blokas, paskui antras, tada trečias... Sprogimų grandinė didžiulį tiltą pavertė griuvėsiais. Žvelgdamas į kitą krantą, Žaidimoriteris999 šoko juokingą šokį ir tyčiojosi iš kitų žaidėjų.
* TNT – sprogstamoji medžiaga trotilas (vert. past.).
„Greičiau čiupk baltą bloką, ir mes nugalėsime“, – parašė fazeris_98.
„Taip nesąžininga, jis sukčiavo!“ – pyko vormikanas.
„Aha, jį reikia išmesti iš žaidimo“, – pritarė Cepelinas4.
„Tiesiog paimk tą bloką, ir laimėsim“, – ragino Karalius_PasalūnųŽudikas.
Žaidimoriteris999 greitai užbėgo į bokšto viršūnę, priėjo prie krašto ir pasižiūrėjo į nevykėlius apačioje.
„Paskubėk! Paimk bloką, pergalė čia pat“, – parašė kažkuris iš jų.
„Šitą bloką?“ – paklausė Žaidimoriteris999, priėjęs prie pat jo.
„Nori, kad paimčiau štai šitą baltą bloką?“ – toliau šaipėsi.
„TAIP, TIK GrEIČIAU!“– nekantravo fazeris_98.
„Gal kitą kartą“, – atšovė Žaidimoriteris999, dėliodamas TNT blokus aplink baltąjį, apibėrė juos raudonakmenio dulkėmis ir galiausiai padėjo raudonakmenio deglą.
TNT blokui pradėjus blyksėti, Žaidimoriteris atsijungė nuo serverio, palikęs suglumusius žaidėjus. Jis įsivaizdavo, kaip iš apmaudo jie rėkia į savo kompiuterių ekranus. Dabar nelaimės nė viena komanda. Jis visus apmovė ir pasiekė savo tikslą.
Mėgsti žaisti „MINECRAFT“?
Šios knygos autorius Markas Čevertonas (Mark Cheverton) ir jo sūnus šį žaidimą taip pat dievina. Tačiau kas atsitiktų, jei
„MINECRAFT“ pasaulis taptų tikrove?
Prisijunk prie Žaidimoriterio999 nuotykių ir keliauk į „MINECRAFT“ pasaulį!
Mokykloje jis – tik paprastas vidutiniokas, kuris stengiasi niekam nekristi į akis, kad negautų į kailį. Tačiau „Minecraft“ pasaulyje viskas kitaip. Ten jis – galingas ir baisus Žaidimoriteris999: tyčiojasi iš kitų žaidėjų, atiminėja jų daiktus, griauna kaimus ir daro, ką nori. Niekas apie šį žaidimą nežino daugiau už jį. Na, nebent „Minecraft“ kūrėjas Notch.
Bet vieną dieną jis... atsiduria žaidime – ir nuotykiai ekrane virsta baisia ir pavojinga tikrove. Griauti ir tyčiotis nebėra kada, reikia stengtis išlikti gyvam. Pasirodo, kad „Minecraft“ pasaulyje Žaidimoriteris999 atsidūrė neatsitiktinai – pradeda pildytis su juo susijusi pranašystė... Tik ar jis įstengs atlikti jam skirtą užduotį? O jei ne? Jis tiesiog išsijungs – ar mirs ir realiame pasaulyje?
Žaidimoriteris999 privalo sutelkti visas jėgas ir žinias, kad nugalėtų priešus. Nes pavojus gresia ne tik žaidimui: įstrigęs žaidime, jis sužino didžiausią „Minecraft“ paslaptį... Visas pasaulis pavojuje!
