Issuu

Romanas Iš anglų kalbos vertė AntA n I nA BA nelytė Vilnius, 2022

Pirmas skyrius

Didysis Suras, 1966 Stačio S uolo S Motin, rugpjūtį Didysis Suras net traška nuo sausros. Sudžiūvusi auksinė žolė šiugžda ir atrodo tarsi žarijos. Barškuolės tyko grobio. Stori vabzdžiai čeža, bananų šliužai* leipsta. oras dvelkia eukaliptais, jų laibi žali lapai lyg antklode uždengia kanjono takus. Vakarinis nuodingasis ąžuolas stūkso įsikibęs į kalno šlaitą. Dabar ne citrinmedžių, smarag dinių kalvų ar gaivios saulės šviesos metas. Vasarą pakrantėje pakyla kaulus geliantis rūkas. Stovėdama akmeniniame „Nepentės“** restorano vidiniame kieme, žvelgiu į Ramųjį vandenyną. Restorano langai apipila mane šviesa. Stebiu atslenkant didžiulį pilką rūką. atrodo, tarsi jis keltų stačią uolą aukštyn. tau čia patiktų, mama, nors mes niekada kartu į pakrantę nevykdavome. Nepasitaikė progos. užsimerkiu. ant manęs nusileidžia drėgnas, švelniai kuždantis rūkas. apačioje į uolas griausmingai tykšta bangos. Jaučiu, kaip nuo vandens traukos man linksta kojos.

** anglų kalboje žodis nepenthe turi dvi prasmes: tai ir vabzdžiaėdis augalas ąsotenis, ir iš galvotas vaistas nuo liūdesio – „užmaršumo vaistas“, minimas senovės graikų literatūroje.

* Šiaurės amerikos sausumos šliužai, dažnai ryškiai geltonos spalvos, panašūs į bananus. (Čia ir toliau – vertėjos pastabos.)

Įsivaizduoju save žengiančią per žemą akmenų sieną ir iškeliančią ran kas. Vandenynas mane pagaus, paleis ir išmušęs iš manęs viską išmes į krantą tarsi tuščią kriauklę. Man reikia kiaukuto, kietos odos, kuri mane apgintų nuo pasau lio. Man labai reikia tavęs. Kaip nutiko, kad iš tavęs nieko neliko? Nei mamos, nei žmonos, nei kino aktorės, nei dainininkės. Matau tave nuotraukose ir filmuose, kuriuose linguoji klubais ir juokingai vaipaisi, bet aš šio dvimačio pakaitalo negaliu nei paliesti, nei užuosti, nei pajusti. Negaliu su juo

ir pinasi manyje, medis pražysta, išleidžia dyglius – jie gražūs ir gumbuoti, bet tiesa lieka paslėpta. Mintyse tebematau vonios kambario grindis ir glėbyje jaučiu tavo svorį. Nenoriu, kad atmintyje išliktų tik šitas paskutinis vaizdas. atsimerkiu, giliai įkvepiu, liežuviu jaučiu vėsią drėgmę. Šalia manęs atvirame židinyje pleška ugnis, kojos šonas šyla. Keista, kodėl visada lauke, prie ugnies, viena žmogaus pusė šyla, kita šąla. Vilkiu trumpu sijonėliu ir prigludusiu megztiniu, aviu baltus teniso batelius, esu be pėdkelnių. Visi svečiai išėjo. Kino žvaigždės pasipuošu sios blizgučiais ir kailiniais, o bohemos menininkai karoliais ir laisvai krintančiais drabužiais stengėsi vienas kitą pranokti originalumu. Nei vieniems, nei kitiems tai nepavyko. Nina? – išgirdusi šeimininko balsą, pašokau. Jis stovėjo restorano tarpduryje į atvirą vidinį kiemelį ir šluostė vyno taurę. – Jau atvažiavo tavęs parsivežti. Vyras pažvelgė į mane maloniai, bet nesusidomėjęs. Jis nieko apie mane nežino. Nugara jaučiu židinio šilumą. Pamaniau, kad visžalės sekvojos drevėje, kurioje miegu, bus šalta. tuoj. tik nuvalysiu staliukus, – atsakiau mėgindama laimėti laiko.

Serena 8Burdick

PrisiminimaiPaaiškink.pasikalbėti.įsišaknija

Nenorėjau važiuoti, bet perspektyva šaltą naktį praleisti miške ant žemės su vabzdžiais taip pat neviliojo. Mano šeimininkas, lieknas, energingas vyras, atrodo taip, tarsi nuo pat gimimo būtų kvėpavęs vandenyno oru. Vėlu. – Jis nusišypsojo. – Važiuok namo. aš sutvarkysiu staliukus. Eidama iš restorano slidžiu, drėgnu, akmenimis grįstu taku, išsitraukiau iš krepšio lėlę ir pasikišau po pažastimi. lėlės kūnas medžiaginis, galva plastikinė, akys mėlynos – pakreipus žaislą, jos atsimerkia ir užsimerkia. lėlės plastikinė galva išmarginta tamsių dėmių, kurių vietose kadaise buvo tvarkingai sušukuoti plaukai. Pilve – žiogeliu susegta skylė. Ji liko, kai prapjoviau pilvą ir ištraukiau kamšalą. Mėtinės spalvos automobilyje „Volvo“ įjungęs variklį ir rūkydamas cigaretę su marihuana manęs laukė Bretas. Durelių man neatidarė. tad įlipau į keleivio vietą pati. Jis pasilenkė ir prilaikydamas mano pakaušį ranka šlapiai pabučiavo. tarsi tai būtų romantiška. Pajutau jo burnos nustilbusį rūkalų ir alkoholio skonį. Ei, mažute. Jis iškvėpė man į veidą dūmą ir padavė cigaretę. Paėmiau ją, užtraukiau, bet teko nuslopinti kosulį. tuo tarpu Bretas išvairavo į tamsų kelią.Susipažinome prieš penkis mėnesius, kai pirmą kartą atvykau į Didįjį Surą. Mudvi su drauge Delija, per paplūdimio vakarėlį prisikirtusios grybų, šokome aplink laužą, kai staiga mano regėjimo lauke nutviekstas banguojančios šviesos išryškėjo Bretas. Jo siuvinėti marškiniai pleveno ant krūtinės. Vaikinas man pasirodė antgamtiškas. o kai kitą rytą pabudau šalia jo paplūdimyje, jis virto realiu, niekuo neišsiskiriančiu vyru siaura krūtine, susivėlusia barzda ir liesomis kojomis, styrančiomis iš po apibrizgusių džinsinių šortų. Bretas ties posūkiu staigiai apsisuko, automobilio ratai, kabindami žvyrą, sugriaudė po mūsų kojomis lyg griaustinis. Per greitai važiuoji, – subariau jį, ranka stipriai atsirėmusi į langą.

Ieškok manęs Havanoje 9

Serena10Burdick

Jis išsišiepė iki ausų ir paspaudė greičio pedalą. tokiems vyrams patinka mesti moteriai iššūkį. Man tai pažįstama. Visą gyvenimą vy rai kvietė tave rungtis – kiekvienas iš keturių sutuoktinių savaip varė iš proto. Kad ir kaip stengeisi juos suprasti ir jiems įtikti, nenoras pasiduoti jų kontrolei ar savinimuisi tave galop pražudė. automobilis apsuko kitą kampą ir stati uola, apaugusi žagreniais bei pelynais, pavojingai pakibo man iš dešinės. Žmonės mėgsta 1-ąjį greitkelį dėl grožio. Jiems atrodo, kad jis kerta palankų kelią palei vandenyno stačias uolas mūsų malonumui. tačiau man jis panašus į gamtos kūrinį, gyvatę, viliojančią besirangančiu kūnu ir laukiančią, kada galės mums kirsti ir nusviesti nuo kelio. Suspaudžiau lėlės galvą taip, kad jos veidukas išsilenkė tarsi kreivajameNebenoriuveidrodyje.daugiau to daryti, – pasakiau žiūrėdama, kaip lėlės bruožai lėtai išsipučia, paskui vėl tampa, kokie buvo.

Breto veido išraiška išliko abejinga. Įsmeigęs į kelią akis, jis ištiesė ranką ir paglostė mano šlaunį. Nekalbėk taip, mažute. Juk smagu. Bandžiau su Bretu išsiskirti anksčiau. Nežinau, kodėl jis manęs nieku gyvu nenori paleisti ir kaip gali man ką nors jausti, jeigu aš jam nieko nejaučiu. Po tavo mirties vyrai mane ramindavo vaistais todėl, kad pykau ir elgiausi netinkamai. Dabar kaip galėdama stengiuosi pati nusiraminti.ištikrųjųnebenoriu. Pakaks. Nustūmiau jo ranką. Jis sudirgo, abiem rankomis sugriebė vairą taip, kad krumpliai pabalo, žiūrėdamas į priekį, stipriai sukandęs dantisVelniaiiškošė:griebtų, Nina, kas tau?

Priekiniai žibintai apšvietė kelią. Geltonos linijos blykčiojo lyg mirksinčios akys. Breto įsiūtis gąsdino.

Ieškok manęs Havanoje 11 atsiprašau, – ištariau. Nemoku sužavėti vyrų, duoti jiems tai, ko nori, daryti, ką mačiau tave darant geriems ir blogiems sutuoktiniams. tu nuramindavai geruosius tikėdamasi, kad jie liks su tavimi, ir nuteikdavai savo naudai bloguosius, vildamasi, kad jie tavęs nemuš. Su kiekvienu iš jų sten geisi elgtis kaip galėdama tinkamiau, likdavai drauge su lūkesčiu, kad santykiai pasitaisys. Jei Bretas parodys ženklą, aš, skirtingai nei tu, vis tiek nesuprasiu. Pažvelgiau į jį. Griežtas profilis, atsispindintis prietaisų skyde, netvarkinga barzda ir ilgi garbanoti plaukai iki pečių man priminė Kubos sukilėlius.Nenorėjau jų prisiminti.

Bretai, aš iš tikrųjų negaliu to daryti. Prašau sustoti. Man reikia išlipti.tu pati nežinai, ko tau reikia.

Jo arogantiškas balsas man sukėlė pasibjaurėjimą, pyktis, kurį stengiausi nuslopinti narkotikais, vėl pakilo gerkle. Bretas – pasipūtęs kvailys, nors ir medituoja, kartoja mantras, siekia nušvisti. Esu dvidešimties metų, tu numirei, niekas man nepasakys, ką toliau daryti. tavęs nėra, negali savo juoku išsklaidyti mano liūdesio, liepti nenu kabinti nosies, nutilti, negali manęs paguldyti į psichiatrijos ligoninę ar įkišti į internatinę mokyklą. Velniop tave, Bretai! – sušukau. – Sustok. Noriu išlipti. Velniop mane? Jis padidino greitį, staiga pasuko automobilį į kelio pakraštį, žvyras ir purvas tėškė į langą, atsimušė rikošetu tarsi stambūs šratai. Man užgniaužė kvapą, įsikibau į durelių rankeną. Nesielk taip! Kaip nesielgti? taip? Jis vėl staigiai pasuko automobilį ir staiga pamačiau tuščią juodą erdvę.

turėjau nuraminti Bretą, įtikinti, jog gailiuosi ir su juo neišsiskir siu. turėjau pasakyti: „Sustabdyk automobilį ir mudu pasikalbėsi me“, tačiau iš tikrųjų norėjau, kad jis pasielgtų drastiškai – paspaustų į mane atsukto revolverio gaiduką. Važiavome per Biksbio tiltą. Rūkas buvo išsisklaidęs, apačioje ply tėjo tamsi paplūdimio juosta, į krantą dužo bangos, jos atrodė tarsi didžiulė apsiputojusio žmogaus burna. Žinojau, kad prieš pat auto mobiliui pasiekiant pakraštį Bretas tai padarys. aš nenersiu į vandenį, kaip įsivaizdavau stovėdama „Nepentės“ restorano kieme. ištiesusi rankas ramiai nenuskrisiu nuo stačios uolos, liksiu įkalinta metalo dėžėje, kuri pasviro į dešinę taip netikėtai, kad galva atsitrenkiau į langą. tikėjausi nukristi laisvai, tyliai, ramiai, tačiau oras buvo aštrus, negalėjau kvėpuoti, visur pilna stiklo šukių. ir tuomet pamačiau, kad laikau apkabinusi tave raudonu veidu, prie šlapios kaktos prilipusiais tamsiais plaukais, nuo vėmimo virpančiais lūpųPadėkkampučiais.man, –maldavau, nors prie mirties slenksčio buvai tu. –Neišeik, – raudojau. – tu man reikalinga. tačiau aš pasiekiau dugną ir pasaulis nutilo.

Serena12Burdick

13 Antras skyrius

neįskaudinčiau. Kai gimei, ilgesingai pa žvelgiau į tavo pilkai mėlynas vaikiškas akeles, paliečiau švelnią, susiraukšlėjusią kaktytę, miniatiūrinę nosytę, lūpytes. Norėjau tave susigrąžinti į save, apsaugoti nuo ateities, kad ji nesužeistų tavo šva riosBuvoširdies.1946-ųjų birželio 14-oji. aš, aštuoniolikos, skubotai ištekėjusi. Niujorke buvau išgyvenusi nepilnus trejus metus. Kai pirmą kartą čia atvykau, mane apstulbino ne kvapas, triukš mas ar greitis, o spalvų trūkumas. Niujorkiečiai, regis, neturi laiko nusidažyti sienų. Jie palieka plytas, akmenis ir cementą natūralių spalvų, gatvėse zuja juodi automobiliai, šaligatviais žmonės vaikšto apsirengę juodais paltais, užsidėję juodas skrybėles ir nešini juodais skėčiais. Miestiečiai vilki pilkus ir rudus drabužius, o jų audinys išmargintas nuobodžiu rusvų kvadratėlių raštu, kaip pledų.

Gi M i M a S i R REVoliuci J a Dukra, aš esu čia, Nina. Niekur nedingau. Matau tave ką tik suaugusią, matysiu ir vėliau, kai visiškai sustiprėsi. Stebėsiu, kaip į savo gyveni mą stengsiesi įausti mano gyvenimo prisiminimus, pamėginsi ir gra žiai užbaigsi Neišvykau,pasakojimą.kadtavęs

Šitas miestas atrodo tarsi nupieštas anglimi ir plunksnakočiu. Norėjau pamerkti teptuką į tavo apkloto rausvumą, pilką akių mėlį ir nutapyti tavo pasaulį mūsų namų, Kubos, spalvomis, bet negalėjau. tad priglaudžiau tave prie krūtinės ir uždainavau: Parvežk mane namo, į Kubą, Į Kubą, kur man dainuosi, Į Kubą, kur mano širdis bus laisva, Ir gražuoliai vaikinai laukia, Kad galėtų kalbėti mums apie meilę, Kur tyvuliuoja žaliai mėlyna jūra. Į Kubą, kurioje liksiu gyventi. * Isp. Močiutė. ** Isp. Mano gražioji anūkėlė.

Mama tavęs nenorėjo, bet kai gimei, buvo akivaizdu, jog mylės tave taip pat, kaip ir kitus šeimos narius. iš Šv. Juozapo ligoninės dvylikto aukšto mačiau Rytų upę – mati nę, pilką pliurzą, tekančią į metalinių dangoraižių, šaunančių į bespal vį dangų, rajoną. iš laivų lyg blogi ženklai kilo juodų dūmų tumulai.

Pasiilgau mėlynų, banguojančių lyg jūra ir balamedžius primenan čių geltonų sijonų, tokio audinio, kuris ne paslėptų, o išryškintų apvalias moters formas. aš tave rengsiu tik žalsvai melsvais ir rausvais drabužėliais, – su šnabždėjau ištraukdama tavo rankutę iš po tvirtai prispausto apkloto ir ištiesdama kumštelį. tu pirštukais greitai lyg krabas įsikibai į mano pirštus. lovos gale stovinti abuela* nusišypsojo. Mi hermosa nieta**, – priėjusi arčiau ir braukdama pirštu per tavo kaktytę pasakė mano mama. Jos balsas ne niūniuojantis, monotoniškas, o praktiškas, kaip ir šypsena.

Serena14Burdick

Ieškok manęs Havanoje

Man buvo devyneri, kai pirmą kartą dainavau Havanos naktinio klubo salėje. Dūmų šydas prislopino atlasinių suknelių, žvilgančių kostiumų ir glotnių, pomada išteptų plaukų blizgesį. Moterys sėdėjo rankomis pasirėmusios prie apvalių stalų, balti šviestuvų gaubtai nusidažė oranžine spalva, vyrai atsilošę kėdėse siurbčiojo gėrimus su ledu ir rūkė cigarus – jų galai žybsėjo lyg spragšiai. Praeitą savaitę mudvi su seserimi Danita sugavome septyniolika tokių vabalų. Mūsų stiklainis švietė lyg žibintas, žygiavome nešinos juo po namus ir visa gerkle skelbėme pergalę, dirgindamos vyresniąją seserį, kuri liūliuodama migdė mažąją sesutę. tą vakarą pirmą, bet ne paskutinį kartą teko dainuoti be Danitos. abiem rankomis suėmiau mikrofoną ir energingai, kiek tik leido mano siauri dubens kaulai, pradėjau linguoti klubais. Mirksėjau ir šypsojausi, o susidomėję suaugusieji juokėsi iš mažos mergaitės, kuri įsivaizdavo esanti moteris. Pabrėžtinai į priekį atkišau klubą, kilstelėjau petį ir, tarsi gundydama klausytojus, pakreipiau galvą. Žmonės ėmė mane sveikinti pritarimo šūksniais ir švilpti. Pažvelgiau į salės galą, kur prie sienos išskleidusios žalius lapus vazonuose augo palmės, ir pamačiau mamą. Ji apsirengusi ruda taškuota suknele stovėjo ant krūtinės sukryžiavusi rankas. iš jos veido išraiškos negalėjau suprasti, kokia ji: patenkinta ar susierzinusi. Dar anksčiau tądien, popietę, mačiau, kaip ji iš spintos ištraukė tą suknelę ir nuėmė nuo pakabo.

* Šokis (kratant kūną), panašus į fokstrotą, paplitęs po Pirmojo pasaulinio karo.

Pagimdžius šešis vaikus ji vis dar man tinka, – pasakė mama, nusišypsojo, pajudino klubus tarsi šokdama šimį*. Jos šilkinis apati nukas aplink kelius sušlamėjo lyg popierius. – Niekada neleisk vaikų prie savo liemens. Jeigu jis bus per siauras arba per platus, vyrai į tave nežiūrės. – Ji valdingą smilių pakišo po mano smakru ir jį kilstelėjo. Mamos tamsios, gilios akys virš lygių skruostų žvelgė į mane rimtai ir tvirtai, tarsi jai rūpėtų mano liemens apimtis. – Supratai?

išdžiūvę.Koldar

* Isp. Puiku, mano dukra. ** Karlosas alfredas Pejreladė Zaldivaras (carlos alfredo Peyrellade Zaldivar, 1840–1908) – Kubos klasikinis pianistas ir muzikos pedagogas, įkūręs savo vardo muzikos Havanoje, Kuboje.

Serena16BurdickStengsiuosi išlaikyti tobulą pusiausvyrą.

Pasiūbavau klubais. iškrakmolytas baltas sijonukas nesušiugždėjo, bet pajudėjo kartu su manimi. Jaučiausi tarsi lėlė ant pjedestalo.

Mama pabučiavo savo pirštų galiukus ir pasiuntė man oro bučinuką. Perfecto, mi hija*. – Pakabinusi suknelę ant vienos rankos, kita ji man užveržė violetinį kaspiną, kuriuo buvau susirišusi uodegą. –Siūbuok, bet ne per stipriai. Dainuok, bet ne per garsiai. tik tiek, jog galėtum vyrus patraukti taip, kad jie įsigeistų ko nors daugiau.

Mama dar kartą patempė mano plaukus, krestelėjo savo suknelę ir atsargiai ja apsivilko manevruodama rankomis, kol įkišo jas į pūstas rankoves, kurios atrodė lyg prie mūsų namo sienos iš žemės išlindę stori apvalūs nutekamieji vamzdžiai. Paskui užsisegė ant nugaros sagutes, ant liekno liemens susiveržė siaurą dirželį. tvirtas mamos kūnas man atrodė gražus.

Pažvelgiau į savo atvaizdą veidrodyje virš tualetinio staliuko ir pamėginau nusišypsoti. Pro atvirą langą smelkėsi karštis, ant stiklo nutūpė mašalų debesis. tądien anksčiau mama man pažadėjo – jei gražiai dainuosiu, ji pakabins veidrodį mano kambaryje, kuriame gyvenau kartu su seserimis, bet veidrodis bus tik mano. Jis didelis, stačiakampio formos, rėmas subtiliai išraižyto blyškaus medžio, kokį rasdavome išplautą paplūdimyje. tebeturėjome brangių baldų. Name buvo daug gražių daiktų, nors išorinės sienos apsilupusios, o gėlynai nebuvome visko netekę, mama ketino mane su Danita išsiųsti į Pejreladės** konservatoriją studijuoti muzikos. Dabar vos įstengiame susimokėti už savaitines pamokas sinjoritai Morales, liesai moteriai įdubusiais skruostais ir smakru, kuris virpėdavo, kai ji

konservatoriją

Ieškok manęs Havanoje 17 mokydavo mus dainuoti gamas. Mudvi su Danita stebėjomės, kaip tokia negraži moteris gali turėti tokį gražų balsą. tuomet buvo sunku pasakyti, kokia užaugsiu. Mama – labai graži, bet aš nebuvau į ją panaši, nemokėjau judėti kaip ji. Savo amžiui buvau maža ir liesa lyg virbas. Mama pažadėjo, kad tapusi moterimi pasikeisiu, tad nusiraminau. Stovėdama ant scenos naktiniame klube pabandžiau įsivaizduoti, jog esu tokia pat apkūni ir stipri kaip mama. Skambant variniams instrumentams mano pilvas drebėjo, nuo būgnų mušimo grindys po mano kojomis, apautomis naujais bateliais, kurie spaudė kojų pirštus, tvinksėjo. Nei seserims, nei sau mama naujų batelių nenupirko. turėjau dėl to jaustis nesmagiai, bet taip nesijaučiau, nes bateliai buvo patys gražiausi, kokius per visą savo gyvenimą turėjau – lakinės baltos odos, su varinėmis sagtimis ir mažais kulniukais, dėl kurių eidama truputį pasvirdavau į priekį. Baigiau dainą laikydama paskutinę natą tarsi akinantį daiktą, instrumentai nutilo ir visi salėje nuščiuvo. Prieš pasigirstant plojimams visada būna nepakeliamos tylos akimirka. Jaudindamasi ir svaigdama padariau reveransą ir nusišypsojau, ugningas klausytojų dėmesys man kėlė virpulį ir džiaugsmą. tačiau plojimai greitai baigėsi ir aš dingau tarp šurmuliuojančių balsų, dzingsinčių taurių ir didelių kūnų, kurie kilo aplink mane nuo kėdžių. Staiga ant peties pajutau ranką. Dūmas, spiralėmis vingiuojantis nuo tarp pirštų laikomos cigaretės, trenkė man į nosį, stengiausi nekosėti.tik pažvelkit į ją. oho! Puikiai dainuoji. Vyras išsišiepė rodydamas burną, pilną spindinčių baltų dan tų. atpažinau vieną iš būgnininkų, vilkėjusį krakmolytus ir baltus kaip jo dantys marškinius su išsipūtusiomis tarsi burė rankovėmis, kurios buvo užsegtos cigaro formos rankogalių segtukais. tam sūs plaukai sušukuoti atgal, kakta atidengta, prakaituota oda prie

Serena18Burdickgalvos plaukų augimo linijos blizgėjo. Net būdama devynerių su pratau, kad vyras gražus. Staiga pasirodė mama, šiugždėdama aprėdais ir kvepianti jazminais. Jos kvepalai iškart nustelbė cigaretės dūmą. Mama apkabino mane per pečius, truktelėjo iš po vyro rankos ir prispaudė prie savo šono taip, kad skruostu įsirėmiau į jos krūtinę. taip prispausta pasiju tau lyg mažas kvailas vaikelis. Vyras manieringai nusilenkė. Sinjorita, jūsų dukra yra brangakmenis. tikras perlas! Koks balsas! – Jis man mirktelėjo ir mano skruostai užkaito. – ar ji ką nors jau įrašė? Ne, – trumpai ir atžariai, tarsi gindamasi, atsakė mama. Vyras dar labiau išsišiepė. tai ko laukiate? Neslėpkite talento. Majamyje turiu grupę. tegu mergaitė atvyksta pas mus į ameriką ir kartu su ja padarysime įrašą. Prispausta prie mamos, pajutau, kaip įkvėpė oro ir jos krūtinė išsiplėtė. Jai tereikėjo išgirsti žodį Amerika. Desis arnazas.

Vyras ištiesė ranką ir mama ją paėmė, o mane paleido, jos kūno karštis ir jėga nuo manęs atsitraukė. Ji ištiesė pečius ir vėl pasijuto tokia pat turtinga moterimi, kokia kadaise buvo. chuana Marija antonija Santurio i Kanto Rodriges. – Mama

padovanojo jam retą, flirtuojančią šypseną. – Bet jūs galite mane vadinti sinjorita Rodriges. Man garbė susipažinti su jumis, sinjorita Rodriges. laikydamas jos ranką, vyras žaismingai pažvelgė žibančiomis, susi žavėjusiomis, gundančiomis akimis, tarsi katė, žaidžianti su pele. tokį patį žvilgsnį mačiau, kai Migelis Santosas žiūrėjo į Jolandą Farar filme El veneno de un beso*. tai – vienintelis mano tuomet matytas filmas.

* „Nuodingas bučinys“ – 1929 m. sukurtas kubiečių romantinis filmas.

Ieškok manęs Havanoje 19 Ką pasakysite? – paklausė ponas arnazas mamos, bet mirktelėjo man, tarsi būtume bendrininkai. – ar norite, kad ši maža mergaitė atvyktų į Majamį ir taptų žvaigžde? tikėjausi, kad mama iškart atsakys neigiamai, bet ji tylėjo, jos platūs skruostai paraudo. Nuo tokios galimybės oras, regis, įsielektrino. Aš važiuosiu į Ameriką? užriečiau kojų pirštus ir pajutau, kaip batelių oda juos spaudžia, pasvirau į priekį, jaudulys ir baimė pakilo gerkle.Ji per jauna, – pasakė mama apgailestaudama, tarsi mano am žius būtų kaltas dėl gyvenimo tiesos, kurios ji niekaip negalėjo kontroliuoti.Ponas arnazas gūžtelėjo pečiais. Mergaitė užaugs. Mama suspaudė mano petį taip stipriai, kad nusmelkė skausmas. tuomet ir apsvarstysime jūsų pasiūlymą. Ponas arnazas pliaukštelėjo liežuviu, parodė į mane ranka tarsi ginklu ir lengvai, lyg atsisakyčiau ne kurti savo ateitį, o šokti su juo, pasakė: tuomet iki pasimatymo, vaike. Jis apsisuko, patapšnojo per petį vyrui marškiniais plačiomis rauktomis rankovėmis ir šūktelėjo baro padavėjui atnešti romo su ledu, mėtomis ir dviem citrinomis. tardamas žodį dviem iškėlė du pirštus.Nuo salės ūžesio, aštraus alkoholio kvapo, kurį jau atpažinau, ir cigarų dūmų man apsisuko galva. Žvelgdama į baltus marškinius, įsi liejančius į minią, pamaniau, kad laimė slysta man iš rankų. Mama nusitempė mane per spūstį į akmenimis grįstą gatvę. Buvo vėlu, gatvėje – tvaikas, gazolino smarvė. iš atvirų tarpdurių sklindanti ir ant šaligatvio krintanti šviesa atrodė lyg kilimėlis iš įvairiaspalvių skiaučių. aidėjo triukšmingi balsai. Gražiai atrodai, – iš atviro vidinio kiemo šūktelėjo ir man švilp telėjo juodaodė.

Serena20Burdick

Ji, per petį apsikabinusi kitą moterį, lengvai lingavo. abi vilkėjo per mažas sukneles. liūdnai pamaniau, kad vargšelės turbūt iš jų iš augo ir neįperka naujų. Mama ėjo taip greitai, kad kieti mano batelių užkulniai nutrynė

kulnus.Kodėl

tėtis neatvažiavo? – paklausiau. Jis būtų leidęs man vykti į ameriką. Juk pinigų mums trūko. Mudvi su Danita būtume galėjusios jų amerikoje uždirbti. Visi amerikiečiai turtingi, bent jau tai girdėjau sakant mamą. Jei greitai neišvyksime, mano suknelė tuoj bus per trumpa ir atidengs kelius, atrodysiu kaip tos vargšės moterys vidiniame kieme. Kodėl, mama? – neatstojau. Jis užsiėmęs, – atsakė ji šiurkščiai. Nematėme tėčio beveik trejus metus, kai netekome žemės. tad pa maniau, kad galbūt jis iš tikrųjų užsiėmęs. Viskas pasikeitė staiga. Dar vakar tėvelis gyveno savo name, pri žiūrėjo plantaciją, pjovė ir vežė agavas iš mūsų laukų į malūną, kur jos būdavo spaudžiamos ir iš jų pluošto sukamos virvės, o jau kitą dieną viską perėmė valstiečiai ir tėtis išvyko į Havaną. tąryt pabudusi pamačiau Danitą. Ji stovėjo prie mano lovos ir, sugriebusi mane už peties, purtė. Greičiau kelkis. Kažkas nutiko. Danita tik metais vyresnė už mane, bet vadovauja tarsi būtų suaugusi, kaip mūsų sesuo oneila, kuri tam turi teisę. Pro atvirą langą išgirdau kažką šaukiant. DanitaGreičiau!stvėrė mane už rankos ir nuskubėjome laiptais žemyn į virtuvę, kur mūsų visada laukdavo dygliuotųjų anonų sultys ir didelės šiltos maniokų duonos riekės. tačiau tąryt nieko neradome. ore tvyrojo degėsių kvapas, nors ugnis krosnyje nedegė. Net kavos nebuvo.