ĮŽANGA
Didžiausia mūsų klaida Niekada anksčiau nebuvau lankęsis tokioje vietoje kaip Ukrainos miestas Pripetė. Tai visiškos nevilties vieta. Iš pažiūros Pripetė – visai mielas miestas: čia yra alėjų, viešbučių, pramogų parkų, aikštė, ligoninė, centrinis paštas, geležinkelio stotis. Yra ir kelios mokyklos, baseinai, kavinių, barų, parduotuvių, universalinių parduotuvių ir kirpyklų, restoranas, įsikūręs prie upės, teatras, kino teatras, šokių ir gimnastikos salės bei futbolo stadionas su lengvosios atletikos takeliais. Pripetėje rasi visus mūsų žmogiškosios buveinės patogumus, sukurtus tam, kad čia būtų gera gyventi. Miesto kultūros ir prekybos centrą supa daugiabučiai namai. Iš viso 160 daugiaaukščių pastatų, jungiamų gerai apgalvoto gatvelių tinklo. Kiekviename bute yra balkonas. Kiekviename name – skalbykla. Aukščiausi pastatai – beveik dvidešimties aukštų, kiekvienas karūnuotas milžinišku geležiniu kūju ir pjautuvu – simboliu, primenančiu šio miesto statytojus. Pripetė pastatyta spartaus Sovietų Sąjungos augimo laikotarpiu – praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. Tai buvo specialiai kurti idealūs namai, modernistinė utopija, pritaikyta beveik 50 000 žmonių – geriausiems Rytų bloko inžinieriams ir mokslininkams bei jaunoms jų šeimoms. Jie visi – besišypsantys, vaikštinėjantys plačiais bulvarais, stumiantys vaikų vežimėlius, besimokantys baleto, plaukiojantys olimpinio dydžio baseine ar besiirstantys valtimis upėje –užfiksuoti mėgėjiškoje devintojo dešimtmečio filmo juostoje. Tačiau šiandien Pripetėje negyvena niekas. Trupančios sienos. Išdužę langai. Griūvančios sąramos. Klaidžiojant po tuos tamsius, tuščius pastatus reikia akylai žiūrėti po kojomis. Kirpyklose riogso nuvirtusios kėdės, ant grindų išmėtyti dulkėti plaukų suktukai ir pažirusios veidrodžių šukės. Universalinės parduotuvės palubėje karo dienos šviesos lempos. Miesto rotušės parketo atplaišos išmėtytos ant didingų marmuro laiptų. Ant mokyklos kabinetų grindų mėtosi vadovėliai ir pratybų sąsiuviniai, kuriuose mėlynu rašalu mirga daili kirilika. Baseinai tušti. Butuose stovinčių sofų sėdynės susmegusios iki grindų. Lovos supuvusios. Jokio judesio, lyg nuspaudus pauzės mygtuką. Išsigąsti, jei kas nors staiga sujuda nuo vėjo. Už kiekvienų durų, pro kurias tik įžengsi, vis labiau jauti, kaip trūksta žmonių. Tas trūkumas labiausiai ir krinta į akis. Esu lankęsis ir kituose žmonių apleistuose miestuose – Pompėjoje, Angkoro šventykloje Kambodžoje ir Maču Pikču Peru – bet čia aplinka atrodo tokia įprasta, kad tik sustiprina pojūtį: žmonės iš Pripetės pasitraukė nenatūraliai. Pastatai ir buitis tokia pažįstama, jog supranti, kad viskas buvo apleista ne tiesiog bėgant laikui. Pripetė yra visiškos nevilties vieta, nes viskas čia, pradedant skelbimų lentomis, į kurias niekas nežiūri, baigiant logaritminėmis liniuotėmis tiksliųjų mokslų kabinete ar nebegrojančiu pianinu kavinėje, virto paminklu žmogaus gebėjimui prarasti viską, ko jam reikia ir ką jis brangina. Mes, žmonės, vieninteliai Žemėje galime sukurti pasaulius ir juos sunaikinti.