IŠMOKIME PYKTIS by knygos.lt

IŠMOKIME PYKTIS

Kaip stiprios poros sprendžia santykių krizes

Iš anglų kalbos vertė

Andrius Navickas

VILNIUS 2025

Julie SCHWARTZ GOTTMAN, PhD, and John GOTTMAN, PhD

FIGHT RIGHT

How Happy Couples Turn Conflict into Connection

Harmony Books, an imprint of Random House, a division of Penguin Random House LLC, New York, 2024

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-466-884-5

TURINYS

ĮVADAS

Dėl ko mes kovojame

Jie puikiai derėjo tarpusavyje daugeliu atžvilgių. Ji buvo jauna teisininkė (žemės teisė), jis – taip pat teisininkas (žiniasklaidos teisė). Abu augo JAV Vidurio Vakaruose ir vėliau persikėlė į Sietlą. Abu buvo užsiėmę darbais ir ambicingi, laisvalaikį mėgo leisti ieškodami naujų patirčių. Pažinties pradžioje kiekvieną savaitgalį vykdavo į kokią nors naują vietą. Sėsdavo į automobilį ir savaitgaliui nuvažiuodavo į Vankuverį vien tam, kad pasivaikščiotų turguje po atviru dangumi, arba vėlai vakare nueidavo suvalgyti sušių. Jie kopdavo į kalnus ir stovyklaudavo su nakvyne. Arba paskutinę akimirką nusipirkdavo bilietus į spektaklį. Jie abu daug dirbo, o laisvalaikį mėgo leisti spontaniškai.

Jų santykius temdė tik viena nedidelė problema: ji norėjo šuniuko, o jis – ne.

Po metų šuniukas vis dar buvo, jau užaugęs į didelį, laimingą ir guvų šunį. Bet santuokos nebebuvo. Juodu pasirašė skyrybų dokumentus. Abu išsikraustė iš namo, kurį buvo nusipirkę prieš susituokdami, iš to, į kurį grįžo vestuvių naktį, kratydami iš plaukų ir drabužių svečių mėtytus blizgančius konfeti ir kvatodami. Jie pasidalijo baldus, knygas, puodus ir keptuves. Ji, žinoma, pasiėmė šunį.

Kaip šuniukas išardė šią santuoką?

Jų kova prasidėjo paprastai – dėl nuomonių skirtumo. Jis manė, kad šunys – tai per didelė atsakomybė, per daug vargo ir įsipareigojimų. Negalėjai palikti šuns namie ilgam, negalėjai išvažiuoti net vienai dienai. Šunį įsigyti ir išlaikyti nemažai kainuoja. Argi jie neplanavo atliekamų pinigų panaudoti kitaip? Ar jie nekalbėjo apie keliones?

Jo darbas reikalavo dažnų komandiruočių ir jis išvykdavo, palikęs ją vieną namuose, o ji ilgai dirbdavo iš namų. Jautėsi vieniša, o kai jis išvažiuodavo nakčiai, bijodavo būti viena. Jie tikrai nekeliavo tiek, kiek kadaise svajojo, – tai kodėl gi neįsigijus šuniuko, bičiulio, kuris palaikytų jai draugiją? Ji įsivaizdavo, kaip šuo lydi juos savaitgalio žygiuose, kaip važiuoja automobilyje iškišęs galvą pro langą. Buvo malonu įsivaizduoti juos trise: porą su šunimi.

Šiuo klausimu jie taip ir nepajudėjo iš vietos. Tiesiog vis kartojosi jųdviejų ginčas ir niekaip neišsisprendė. Jo nuogąstavimai dėl laiko, pinigų ir įsipareigojimų jai atrodė perdėti – jei tik jis pabandytų, buvo įsitikinusi ji, pamatytų, kad tai nėra toks didelis vargas! Taigi ji nusprendė: tiesiog nupirks šuniuką ir padovanos jam. Kai jo glėbyje atsidurs tikras, gyvas, žavus pūkų kamuoliukas – kaip jis galės atsispirti? Jis tikrai apsipras!

Tačiau jis neapsiprato.

Konfliktas aštrėjo. Jis supyko, kad ji nepaisė jo nuomonės ir pasielgė taip, kaip pati norėjo. Ji buvo nusiminusi, kad jis ir toliau laikosi savo, nors ji jam paaiškino ir kaip jaučiasi, ir kaip tai jai buvo svarbu. Jam šuo namuose nuolat priminė, kad ji visiškai ignoruoja tai, kaip jis jaučiasi, kas jam svarbu. Jai jo atsisakymas priimti šunį prilygo jos pačios ir jos poreikių atstūmimui. Bet kuri, net ir menkiausia smulkmena, susijusi su šunimi, įskeldavo kovos žiežirbas: klausimas, kas turėtų jį dabar pavedžioti, veteri-

Dėl ko mes kovojame

naro sąskaita, būtinybė įtraukti šuns ėdalą į pirkinių sąrašą. Blogiausia, kad jie pradėjo kovoti ir dėl daugelio kitų dalykų – pykosi gerokai daugiau nei anksčiau.

Ji pradėjo vis labiau pastebėti, kaip mažai jis tvarkosi namuose. Gerai, sakė ji sau, ji turi tvarkyti didžiąją dalį netvarkos, kurią sukelia šuo, nes jį įsigyti buvo jos mintis. Tačiau jis, ko gero, nori, kad visi namų rūpesčiai gultų ant jos pečių. Arba jam tai nerūpi, arba jis tiesiog tikisi, kad viską tvarkys ji. Ar taip būtų ir tada, svarstė ji, jei jie susilauktų kūdikio? Jį savo ruožtu erzino, kaip ji apie tai kalba. Ji niekada tiesiai nepaprašydavo pagalbos. Ji sakydavo: „Regis, šiandien ir vėl turėsiu plauti indus.“ Sukilusio pykčio blyksnis priversdavo jį burbtelėti: „Taip, regis, taip.“ Vėliau, jausdamasis blogai, jis stengdavosi daugiau daryti: sudėdavo skalbinius, išvalydavo vonios kambarį, bet ji niekada to nepastebėdavo.

Jie vis mažiau laiko leisdavo kartu. O vieną penktadienio popietę, kai jis jai priminė, jog savaitgaliui išvyksta stovyklauti su senu mokyklos laikų bičiuliu, ją užplūdo pyktis ir liūdesys.

„Aha, vadinasi, tu tiesiog išvažiuoji, – pasakė ji, staiga pasijutusi arti ašarų, – o aš turiu likti namie su šituo šunimi, kurio tu niekada nenorėjai?“

Nustėręs jis išpūtė akis. „Kas tau darosi?! – šaukė jis. – Šią kelionę planavau kelis mėnesius! Tai niekaip nesusiję su tuo kvailu šunimi!“

Kovos įkarštį pakurstė susikaupusios nuosėdos, kaip kad požeminė nafta maitina ugnį: kiekvienas iš jų turėjo savo neįsisąmonintą siekį.

Jo neįsisąmonintas siekis: jis norėjo laisvės ir nuotykių.

Jos neįsisąmonintas siekis: ji norėjo šeimos.

Tačiau jie nesugebėjo pripažinti šių giluminių tiesų sau, o tuo labiau vienas kitam.

Dėl ko mes kovojame

Jie vis labiau tolo vienas nuo kito, kiekvienas įsirausęs į savo atskirą duobę, iš kurios kaip granatas svaidė kaltinimus ir kritiką. Vieną dieną ji smarkiai peršalo ir negalėjo išvesti šuns į lauką –tai teko padaryti jam. Jis piktinosi kiekvieną kartą turėdamas nutraukti svarbią veiklą ir prisegti pavadėlį – juk ne taip buvo sutarę! Kitą dieną šuniukas pademonstravo savo protestą: padarė nedidelę krūvelę po vyro stalu, prie kurio šis dirbdavo būdamas namie.

Jis pareiškė, kad nesiruošia valyti.

Ji pasakė, kad taip pat nevalys.

Ta nedidelė išmatų krūvelė tapo riba, kurios nė vienas nesiruošė peržengti, nes esą tai reikštų pripažinti pralaimėjimą, leisti kitai pusei nugalėti.

Kai po skyrybų jie pardavė namą, buvo pasamdyta valymo tarnyba. Valytojai ėjo iš kambario į kambarį, naikindami visus šios poros bendro gyvenimo įrodymus – jų pirštų atspaudus ir pabirusius maisto prieskonius, dulkes ir paliktus popierius, kad patalpos būtų nepriekaištingai švarios būsimiems pirkėjams, kurie apžiūrės jas ir įsivaizduos čia gyvenantys. Tada valytojai priėjo prie stalo. Ar žinote, kas nutinka, kai ilgam paliekamos šuns išmatos ant grindų?

Jos virsta kietu baltu gumulu.

Taip, šios istorijos esmė... mumifikuoti šuns kakučiai. Ir mes atsiprašome už tai! Pasakojame jums šią istoriją, nes ji universali: kiekviena pora turi kokių nors mažų nesutarimų, kurie neištirpsta, jie it sniego gniūžtės, virstančios didžiuliu kamuoliu. Ir tai atrodo taip banalu! Natūralu, išgirdus šią istoriją, palinguoti galvą: kokia absurdiška priežastis nutraukti gerą santuoką – dėl šuniuko!

Na, tiesą sakant, kova vyko ne dėl šuniuko. Ne dėl jo paliktos krūvelės. Šuniukas abiem pusėms buvo tam tikros gyvenimo filosofijos simbolis. Kai jiems atrodė, kad ginčijasi dėl šuns vedžiojimo, dėl veterinaro sąskaitos ar kas turėtų nueiti į parduotuvę ir

ĮVADAS. Dėl ko mes kovojame

nupirkti jam ėdalo, jie iš tiesų ginčijosi ne dėl to. Kiekvienas kovojo už savo vertybes, svajones, vizijas, tai, ko nori iš santuokos ir gyvenimo. Jie kovojo dėl pamatinių dalykų, į kuriuos tikrai vertėjo įsigilinti ir galbūt tai būtų išgelbėję jųdviejų santuoką. Tačiau jie to nepadarė. Jie taip ir nesuprato, dėl ko iš tiesų kovoja ir kaip apie tai kalbėtis vienam su kitu. Jų kova tapo destruktyvi ir ilgainiui tikrai stiprūs santykiai subyrėjo į šipulius.

Tai nutiko gerokai anksčiau, nei Johnas pradėjo tyrinėti porų santykius. Tuomet jis nesuprato jų konflikto gylio. Prireikė nemažai laiko, kol tyrinėdamas pats daug ko išmoko apie santykius. Galų gale jis negalėjo jiems padėti. Deja, jie nutraukė tarpusavio santykius. Tačiau nuo to laiko mes padėjome tūkstančiams kitų porų, kurios taip pat buvo santykių aklavietėje, jautėsi įstrigusios ir praradusios ryšį.

Rašydami šią knygą daug galvojome apie tą kadaise sutiktą porą. Kaip būtų buvę gerai, jeigu anuomet būtume žinoję tai, ką žinome dabar, po penkiasdešimties tyrimo metų. Jei būtų įmanoma grįžti į praeitį, šią knygą parašytume vien dėl jų.

Turime ištaisyti tai, kaip kovojame

Niekada nebuvo lengva bendradarbiauti su kitu žmogumi ilgą laiką ir grakščiai įveikti visus pakilimus ir nuosmukius, susijusius su tarpusavio įsipareigojimais. Jau dešimtmečius dirbame su poromis ir pasakysime štai ką: žmonės visais laikais ieškojo pagalbos iškilus sunkumų santykiuose. Tačiau pastarieji keleri metai daugeliui porų, su kuriomis susitikome, buvo ypač sunkūs.

Poroms teko tvarkytis su itin dideliu stresu bei intensyvumu. Ilgą COVID-19 pandemijos laikotarpį dauguma žmonių buvo

Dėl ko mes kovojame

įkalinti namuose, o jei ir ne, jie buvo atskirti nuo įprastos rutinos, pramogų ir poilsio vietų bei socialinių ryšių, kurie anksčiau juos palaikė. Ribos tarp darbo ir namų išnyko, nes miegamasis tapo darbo vieta. Jau seniai tyrinėjame, kokių kyla problemų, kai poros iš darbo parsineša stresą namo. Dabar to išvengti buvo dar mažiau galimybių.Viskas buvo čia pat, susipynę toje pačioje erdvėje. Poros stengėsi išspręsti finansų, vaikų priežiūros, darbo grafiko klausimus. Daugelis nesutarė dėl rekomendacijų, kaip elgtis saugantis nuo koronaviruso. Ar dera įtraukti šeimą ir draugus į savo bendravimo burbulą? O gal nerizikuoti? Dažnai destruktyvus ir poliarizuojantis konfliktas kildavo vien dėl to, kad vienas sutuoktinis skendo nevilty dėl nutrūkusių bendrystės ryšių su išoriniu pasauliu, o kitas jautė didžiulį nerimą dėl galimo pavojaus.

Daugeliui žmonių namai, kadaise buvę prieglobsčiu, tapo savotišku tigliu, kuriame kiekviena menka problema išsipučia, o menkiausias įbrėžimas virsta skausminga žaizda.

Duomenys apie šį laikotarpį vis dar kaupiami, tačiau preliminarūs stebėjimai rodo, kad COVID-19 pandemija skatino kraštutinumus: poros, kurios iki pandemijos darniai sutarė, dažniausiai gerai tvarkėsi ir toliau, tačiau toms poroms, kurios turėjo sunkumų, bet juos kažkaip sprendė, – būkime atviri, būtent tokios poros esame dauguma iš mūsų1, – sekėsi kur kas prasčiau. Santykių įtrūkiai, kuriuos įprastomis aplinkybėmis būtų buvę nesunku pašalinti, tapo grėsmingi.

Mes veikiausiai net neturime viso vaizdo, kaip intensyviai žmonės kovoja. Šios srities tyrėjai dažnai atlieka apklausas, siekdami įvertinti pasitenkinimą santuoka, tačiau šios apklausos gali būti šališkos. Kai žmonės iš tikrųjų turi bėdų, sulaukę tyrėjo skambučio, numeta ragelį. Jie nenori apie tai kalbėti. Taigi, tikėtina, mums trūksta informacijos apie krizę patiriančias poras.

ĮVADAS. Dėl ko mes kovojame

Daugeliui iš mūsų pastarieji keleri metai buvo sukrėtimų ir abejonių laikotarpis. Žmonės iš naujo įvertino savo prioritetus ir tai, kaip jie skirsto savo laiką ir išteklius. Poras tai skatino susimąstyti: ar vis dar siekiame tų pačių tikslų? Ar atsiradusi trintis rodo, kad mums nėra prasmės būti kartu? Ar mes iš tikrųjų esame suderinami?

Svarbu pabrėžti vieną dalyką: pandemijos laikotarpis ar ne, poros visuomet išgyvena tam tikrus „susikaupusių garų“ laikotarpius. Tai laikas, kai dėl kokių nors priežasčių yra ypač sunku. Kai dėl kiekvienos smulkmenos kyla kova. Kai abu kovotojai jaučiasi siaubingai. Kai sakote vienas kitam dalykus, dėl kurių paskui gailitės. Kai norisi turėti galimybę „peržaisti“ tai, kas įvyko.

Nesvarbu, kokiame etape esate jūs ir jūsų partneris, ar jūs jaučiatės gerai ar prastai, ar jūsų meilė jauna ar jau turi didelį stažą, viena yra aišku: jūs tikrai nenorite, kad jūsų santykiuose atsirastų kokia nors „šuns krūvelė po stalu“.

Vengti konflikto nėra išeitis

Iš karto sutarkime dėl vieno dalyko: mes neketiname mokyti, kaip niekada nesipykti. Gyvenimas be konfliktų? Skamba gražiai. Palaima. Tačiau veikiausiai ne tai yra svarbiausia. Artimi santykiai neišvengiamai sukuria konfliktus.

Pažvelkime į dar vieną porą, su kuria dirbome. Pasak šių dviejų žmonių, jie niekada nesipyko. Ši pora buvo linkusi vengti opių klausimų – jie nenorėjo įžeisti vienas kito jausmų ar veltis į sudėtingą diskusiją. Kokia prasmė, manė jie, juk tokios diskusijos niekada nesibaigia problemos sprendimu. Jiems atrodė, kad geriausia taktika – apeiti klausimus, kurių veikiausiai vis vien nesugebės išspręsti, – taip bent jau išvengs streso ir dramų.

Dėl ko mes kovojame

Skamba įtikinamai. Tačiau, jiems būnant mūsų kabinete, sėdint vienam šalia kito ant sofos, pamatėme, kad emociniu požiūriu juos skiria mylios. Taip, jie mandagiai elgėsi vienas su kitu – jų namuose nebuvo įprasta kelti balsą. Nebuvo jokio trankymo durimis, jokio trūkčiojimo iš nusivylimo, jokių mumifikuotų šuns krūvelių po stalu. Tačiau buvo akivaizdu, kad jie kažkuriuo metu prarado tarpusavio ryšį.

Kai jie atvyko pas mus, paprašėme jų kartu atlikti užduotį, kurią dažnai siūlome poroms ir kurią atlikdamas kiekvienas turi gerai pagalvoti, ką žino apie savo partnerį. Pateikiami klausimai: „Kas yra geriausi jūsų partnerio draugai?“, „Su kokiu stresu susiduria jūsų partneris šiuo metu?“, „Kokios yra jūsų partnerio gyvenimo svajonės?“ ir pan.

Ir vienam, ir kitam skaitant klausimų sąrašą labai greitai paaiškėjo, kad jie vargu ar gali atsakyti į bent vieną iš šių klausimų. Kai pabandėme situaciją palengvinti gyvu pokalbiu, įtampa ir apmaudas pamažu prasisunkė. Vienu metu vyras prisipažino, kas jam nedavė ramybės ištisus mėnesius, tačiau jis nedrįso to aptarti su žmona: pasirodo, ji įprato kiekvieną penktadienį vakare po darbo eiti išgerti su bendradarbiu, užuot grįžusi tiesiai namo. Jam tai kėlė nerimą, nes jie kartu nebuvo išėję... na, jis net negalėjo prisiminti, kada buvo paskutinis kartas.

Ji buvo šokiruota: „Juk aš klausiau, ar tu neprieštarauji, ir tu atsakei, kad ne, – kodėl man nieko nesakei?“

Jis atsakė: „Na, aš nenorėjau ginčų ir įtampos.“

Konfliktas yra natūrali kiekvienų santykių dalis. Ir netgi būtina žmonių santykių dalis. Mes esame linkę manyti, kad jei konfliktų mažai, tai laimė, bet tai nėra tiesa. Konfliktų nebuvimas visai nereiškia, kad santykiai stiprūs, – iš tikrųjų tai gali reikšti priešingą dalyką.

ĮVADAS. Dėl ko mes kovojame

Skyrybų mediacijos tyrimų projekto paskelbta studija rodo, kad dauguma išsiskyrusių porų (80 proc.) kaip vieną iš pagrindinių skyrybų priežasčių nurodė padidėjusią atskirtį ir artumo jausmo praradimą2. Ir mūsų pačių atliktas tyrimas atskleidė, kad poros gali būti laimingos, o jų sąjunga ilgalaikė esant įvairiems „konflikto stiliams“. Ne tai, ar jūsų santykiai yra konfliktiški ar ne, lemia, kad jie tvirtėja ar nutrūksta. Net laimingiausiose porose vyksta kovos. Svarbu, kaip jūs kovojate3 . Konfliktas yra ryšys. Jis leidžia išsiaiškinti, kas esame, ko norime, kokie yra mūsų partneriai, kas vyksta jų viduje, ko jie nori. Jis padeda suderinti mūsų skirtumus ir atrasti panašumų, sąsajų taškus. Bėda ta, kad mūsų niekas nemokė konfliktuoti teisingai. Vidurinėje mokykloje, prieš užmegzdami pirmuosius santykius, mes neskaitome konflikto pradžiamokslio „101 kovos būdas“. Į konfliktą žengiame aklai. Mūsų nuostatos ir konflikto įvaizdžiai ateina iš vaikystės, auklėjimo, kultūros, ankstesnių santykių, ir visa tai formuoja būdą, kaip mes kovojame, nors patys to net neįsisąmoniname. Nesvarbu, kiek santykių turėjome, kiek metų esame kartu su partneriu, daugelis iš mūsų vis dar ieškome savo kelio, bandome jį suprasti jau juo eidami – ir darome daugybę klaidų.

› Mes per ilgai kaupiame apmaudą prieš iškeldami problemą.

› Pradedame nuo aršios kritikos.

› Nežinome, kaip nurimti, kai mus užplūsta ir paskandina emocijos.

› Tampame gynybiški.

› Nesustojame išsiaiškinti, dėl ko iš tiesų kovojame.

› Nepastebime arba nepaisome partnerio pastangų keistis ar ieškoti kompromiso.

ĮVADAS. Dėl ko mes kovojame

› Nesugebame priimti kompromiso nesigrauždami dėl to, kad per daug atsisakome.

› Per greitai atsiprašome tiesiog norėdami, kad kova baigtųsi.

Ir dar viena didžiulė klaida: ignoruojame praeities kovas, arba, kaip mėgstame jas vadinti, „apgailėtinus incidentus“. Mes apie tai nekalbame, negydome žaizdų ir nesimokome iš klaidų – tiesiog judame toliau.

Ir štai rezultatas: mes skaudiname vienas kitą. Galiausiai mūsų konfliktų paliekamos žaizdos dar labiau tolina mus nuo partnerio. Arba, bijodami būti sužeisti, vengiame konfliktų, ir plyšys tarp mūsų ir partnerio vis plečiasi.

Mes nemokame konfliktuoti, todėl mums skubiai reikia pagalbos.

Ką mokslas sako apie „teisingą kovą“

Meilės mokslą tyrinėjame jau kurį laiką – penkis dešimtmečius!

Johnas – kaip tyrėjas ir buvęs matematikas, o Julie – kaip praktikuojanti terapeutė. Mūsų gyvenimo darbas – padėti poroms, kuriose žmonės myli vienas kitą ir nori, kad santykiai būtų tvarūs, tačiau jiems reikia tam tikro išorinio įsikišimo, intervencijos, kad santykiai klestėtų ir sveikai vystytųsi. Dažnai problema būna ne patys santykiai, o tai, kad nebuvo prieinami būtent tie įrankiai, kurių reikėjo. Kiekvieni santykiai yra saviti, unikalūs, kur į nepakartojamą chemijos kokteilį susiplaka meilė ir trauka, konfliktai ir ryšiai, asmeninės savybės ir patirtis – visa tai maišosi ir sukuria kai ką visiškai naujo. Mūsų santykiai yra kitokie nei jūsų ar kieno

ĮVADAS. Dėl ko mes kovojame

kito. Tačiau mes atradome, kad yra universali intervencinė pagalba, veiksminga visais atvejais. Labiausiai norime, kad šios žinios kuo plačiau pasklistų pasaulyje. Mums visiems jų reikia.

Praėjo penkiasdešimt metų nuo tada, kai Johnas kartu su kolega Robertu Levensonu atliko pirmuosius porų tyrimus ir pirmą kartą pritaikė mokslinį metodą meilei. Praėjo trys dešimtmečiai nuo tada, kai mes (Johnas ir Julie) pradėjome dirbti kartu, įkūrę

savo Meilės laboratoriją Vašingtono universiteto miestelyje Sietle, kur patys susipažinome ir įsimylėjome. Kaip ir visos poros, mes

turėjome išsiaiškinti savo kovos kultūrą sujungę gyvenimus, susituokę, tapę tėvais. Turėjome tvarkytis su kovomis, kurios prasidėdavo nevykusiai, kurios įsiliepsnodavo tarsi iš niekur, kurios ne kartą kildavo dėl tų pačių dalykų. Mes supratome: mums neblogai sekasi kovoti. Atradome, kad galima kovoti geranoriškai, su meile, o kovą baigti taikiai. Tačiau mes turėjome pranašumą – Meilės laboratorijos tyrimų duomenis.

Meilės laboratorijoje, kurioje mūsų, tyrėjų, tikslas – kuo išsamiau išsiaiškinti, koks konkretus elgesys lemia tvarią meilę ir laimę, dalyvavo daugiau nei trys tūkstančiai porų. Poros atvykdavo savaitgaliui ir apsigyvendavo Airbnb stiliaus patogiuose apartamentuose, o mes filmuodavome partnerių bendravimą ir jį analizuodavome, paskui stebėdavome juos metų metus ar net dešimtmečius, kad įvertintume jų santykių būklę, laimę ir pasitenkinimą. Kadangi tai labai svarbu santykių sveikatai, daugiausia dėmesio skyrėme konfliktams ir tam, kaip partneriai bendrauja prieš konfliktus, jiems vykstant ir po jų. Vieno tyrimo metu poros ateidavo, atsisėsdavo ir kalbėdavosi apie vieną iš savo konfliktų, kurio dar nebuvo išsprendusios. Bendravimą įrašydavome, kad galėtume išanalizuoti įrašus šimtosios sekundės dalies tikslumu. Įrašydavome kiekvieną gestą, atodūsį, šypseną ir pauzę; koduo-

ĮVADAS. Dėl ko mes kovojame

davome kūno kalbą, balso toną. Viskas buvo svarbu. Dalyviams buvo prijungiami biologinio grįžtamojo ryšio fiksavimo prietaisai, kad vienu metu galėtume stebėti jų širdies ritmą ir kvėpavimą – fiziologinius žymenis, kurie gali daug ką pasakyti apie tai, kaip ir kodėl būtent taip konfliktas klostosi. Tyrime dalyvavo labai įvairios poros – tiek heteroseksualai, tiek gėjai, tiek lesbietės, tiek turinčios vaikų, tiek bevaikės, turtingos ir sunkiai pragyvenančios, priklausančios įvairioms rasėms bei kultūroms. Ir tada, kai gavome neįtikėtinai išsamų kiekvienos poros sąveikos konkrečiu momentu vaizdą, po metų mes vėl susitikome su šiomis poromis ir paprašėme viską pakartoti. Ar pasikeitė jų reakcijos? Ar jie liks kartu? Ar jų sąjunga laiminga? Kai iškildavo kalba apie konfliktą, mes tuoj pat aiškindavomės, kodėl kai kurias poras konfliktai išardo, kaip kitos poros su jais susidoroja ir išsaugo taiką? Taigi, ką išsiaiškinome?

Nustatėme, kad, stebėdami ir koduodami elgesį, daugiau nei 90 proc. tikslumu galime numatyti, kurios poros liks kartu4 tiek džiaugsme, tiek varge ir apskritai bus patenkintos savo sąjunga (šias poras pavadinome „meilės meistrais“), o kurios išsiskirs arba, net jei liks kartu, bus nelaimingos (santykiai, kurie, kad ir kaip būtų gaila, virs „katastrofomis“).

Nustatėme, kad pagal pirmąsias tris kivirčo minutes galima nuspėti santykių būklę po šešerių metų5.

Nustatėme, kad poros turi išlaikyti tam tikrą teigiamų ir neigiamų sąveikų santykį konflikto metu, kad ilgai išliktų įsimylėjusios, o po konflikto šis santykis turi netgi dar labiau išaugti6.

Nustatėme, kad poros, kurios konflikto metu demonstruoja tai, ką vadiname Keturiais Apokalipsės Raiteliais (kritika, panieka, užsisklendimas, gynybiškumas), labai tikėtina, per penkerius metus po santuokos išsiskirs7.

ĮVADAS. Dėl ko mes kovojame

Taip pat nustatėme, kad pasirinkimas nekonfliktuoti irgi nėra išeitis, nes praėjus pirmiems penkeriems metams per ateinantį dešimtmetį kyla antroji skyrybų banga. Šios poros neturėjo Keturių Apokalipsės Raitelių. Jos neturėjo nieko. Jokio didelio konflikto, tikrai. Bet ir jokio humoro. Jokių klausimų. Jokio domėjimosi vienas kitu.

Nustatėme, kad „meilės meistrai“ nevengia konflikto. Tačiau jie turi tam tikrų tarpusavio bendravimo įgūdžių, kurie leidžia konfliktą spręsti taip, tarsi dalyvautų bendroje veikloje, o ne kare.

Kai kas nors yra įskaudinamas (tai konflikto metu gali nutikti net patiems geriausiems iš mūsų), jie žino, kaip paguosti8.

Išsiaiškinome ne tik tai, bet ir daugybę kitų dalykų. Juos visus išdėstysime šioje knygoje. Pirmiausia aptarsime mūsų konfliktų kontekstą – kitaip sakant, jų aplinką, kurią sudaro iš esmės viskas, kas skatina kovoti, pradedant nuo to, kaip buvome auklėjami, kokioje aplinkoje augome, taip pat mūsų metaemocijas, arba „jausmus dėl jausmų“, kurios turi didelę įtaką mūsų santykiams.

Kalbėsime ir apie tai, kaip mūsų kasdieniai tarpusavio santykiai su partneriu sukuria prielaidas vienokiai ar kitokiai konflikto dinamikai. Ir kokia stebinama gali atrodyti tikroji priežastis, kai išsiaiškiname, dėl ko iš tiesų kovojame (kitaip sakant, kovojame visai ne dėl šuniuko). Tada jau analizuosime penkias kovas, kurios aiškiai atskleidžia, kokių klaidų darome konflikto metu ir kaip būtų galima elgtis tinkamai. Nes mes taip pat nustatėme, kad žmonės gali pakeisti santykius – teisingai kovoti, labiau mylėti ir nuoširdžiau bendrauti, – kai jiems suteikiamos praktinės, mokslu pagrįstos intervencinės pagalbos žinios, kurias jie gali pritaikyti konflikto metu.

Kai mūsų dukra buvo maža mergaitė, kartą ji mums labai padėjo, kai mes kartu svarstėme mūsų darbą su poromis, jo prasmę

ĮVADAS. Dėl ko mes kovojame

ir tikslus. Ji klausinėjo apie mūsų darbą Meilės laboratorijoje –galbūt jai nepatiko, kad ketiname savaitgaliui išvykti į išvažiuojamąjį porų seminarą, nes labiau būtų norėjusi, kad liktume namie, paplukdytume ją keltu, suvalgytume kartu ledų. Šiaip ar taip, ji spaudė mus pasakyti, ką mes konkrečiai darome su visu tuo „meilės mokslu“. Mes atsakėme dirbantys tam, kad išskirtume pačias veiksmingiausias intervencijas, kuriomis poros galėtų pasinaudoti, kad išliktų mylinčios ir laimingos, – jei to nori, – ir galėtume tuo, ką atradome, pasidalyti su žmonėmis. Pasakėme jai, kad daugelis porų, įskaitant ir mus pačius, išgyvena tokių laikotarpių, kai, atrodo, tiesiog negali sugyventi.

„Kaip manai, kas nutinka, – paklausėme jos, – kai mamos ir tėčiai nuolat barasi?“

„Na, – atsakė ji, – manau, kad tuose namuose nėra vaivorykščių.“

Abu nutilome. Tuose namuose nėra vaivorykščių. Ši keturmetė ką tik puikiai suformulavo, kaip galėtume mąstyti apie savo misiją. Audros ateis – jos neišvengiamai ateina. Bet po jų gali būti šis tas gražaus. Tačiau vaivorykštę galima pamatyti tik išgyvenus audrą.

Konfliktas yra neatsiejama gyvenimo dalis

Daug rašėme apie meilę: kas ją kuria, kas griauna, kas palaiko jos gyvybingumą. O pastaruoju metu jaučiame didžiulį poreikį susitelkti į tai, kaip mes konfliktuojame. Viena iš svarbiausių priežasčių yra ta, kad mūsų konfliktai niekur nedingo. Duomenys rodo, kad jei dėl ko nors vienas su kitu kovojate, greičiausiai kovosite

ĮVADAS. Dėl ko mes kovojame

visą laiką. Dauguma mūsų konfliktų su partneriais nėra trumpalaikiai, situaciniai ar lengvai išsprendžiami – jie yra nuolatiniai. Yra du pagrindiniai partnerių kovų tipai: išsprendžiamos ir nuolatinės kovos. Išsprendžiamos yra tos, kurios turi tam tikrą konkretų sprendimą. Tai įveikiama. Tarkime, jaučiatės prislėgtas todėl, kad visada turite sukrauti indus į indaplovę, nes jūsų partneris, ruošdamas vakarienę, palieka netvarką. Galbūt dėl to kyla konfliktas ir jūs galiausiai užverdate pykčiu (pastaba: tikrai yra apie ką pasikalbėti su partneriu prieš situacijai pasiekiant kritinį tašką), tačiau galų gale jūs turbūt rasite kokį nors sprendimą: nuspręsite pakaitomis ruošti vakarienę ar tvarkytis, galbūt kaip nors kitaip dalysitės namų ruošos darbais. Tai vadybinė problema, kurią galima išspręsti, jei tik partneriai nepameta šalto proto.

Nuolatinės kovos yra kitokios. Jos susijusios su problemomis, kurios neišnyksta. Tai dalykai, dėl kurių vis kovojame, nes jie susiję su giluminiais mūsų skirtumais: asmenybių, prioritetų, vertybių ar įsitikinimų skirtingumu. Ir, kad ir koks tobulas būtų jūsų ryšys, skirtumų visada būna. Mes neįsimylime savo klonų.

Tiesą sakant, labai dažnai mus traukia tokie žmonės, kurie tam tikrais atžvilgiais labai skiriasi nuo mūsų, kurie ne atkartoja mus, o papildo.

Svarbiausia, kad dauguma mūsų problemų – tiksliau, 69 proc. –yra nuolat pasikartojančios ir neišsprendžiamos. Tai labai daug!

Tai reiškia, kad tai, dėl ko jūs ir jūsų partneris kovojate tarpusavyje, dažniausiai neturi paprasto sprendimo ir nėra lengvai ištaisoma. 16 proc. šių nuolatinių kovų atsiduria aklavietėje: partneriai vis iš naujo aptarinėja tuos pačius dalykus, tačiau nuo to nė kiek nepalengvėja – jie dar labiau vienas kitą pykdo, skaudina ir vis labiau vienas nuo kito tolsta. Būtent todėl itin svarbu susirūpinti dėl to, kaip mes kovojame. Nes tai yra mūsų bendravimo ir ryšio palai-

ĮVADAS. Dėl ko mes kovojame

kymo su kitu žmogumi būdas. Deja (tai galime drąsiai teigti, nes remiamės daugiamete daugelio porų santykių tyrimo patirtimi), dažniausiai mes kovojame neteisingai. Skubame, įskaudiname vienas kitą, praleidžiame svarbias galimybes, o paskui ydingas ratas sukasi toliau, kitą kartą vėl įsiplieskia arši kova dėl to paties dalyko. Šiuo ypatingu žmonijos istorijos momentu reikia kitokio požiūrio į konfliktus. Dabar, COVID-19 eroje, poros patiria daugiau problemų nei anksčiau. Smurto artimoje aplinkoje rodikliai išaugo: atlikę tarptautinį tyrimą, kuriame dalyvavo daugiau kaip keturiasdešimt tūkstančių porų, nustatėme, kad 60 proc. porų, besikreipiančių terapijos, patyrė tam tikro laipsnio smurtą artimoje aplinkoje. Yra ir kitų nerimą keliančių statistinių duomenų. Nustatėme, kad šioms poroms būdingas didelis nerimas (27 proc.), depresija (46 proc.) ir savižudybių pavojus (29 proc.). Beveik trečdalis visų porų kovojo su problemomis dėl piktnaudžiavimo narkotinėmis medžiagomis. 35 proc. porų susidūrė su neištikimybės pasekmėmis9.

Mūsų pasaulis darosi vis nesaugesnis ir todėl dažnai, deja, esame linkę susikaupusį stresą ir nerimą išlieti žmonėms, kurie arčiausiai mūsų. Kova su partneriu ne vakuume vyksta. Į ją įsitraukia pasaulis. Kai įsiplieskia konfliktas su partneriu, paprastai jau būname prislėgti – mūsų emocinis atsparumas susilpnėjęs, esame perkrauti rūpesčių ir informacijos, o visa tai tikrai nepadeda būti geranoriškiems vienas kitam. Bendraudami su partneriu, tebejaučiame visus tos dienos įspūdžius, rūpesčius, įtampas, kurias patyrėme, ir tai mus veikia tokiais būdais, kurių patys nesuvokiame. Be to, ir už mūsų namų sienų verda konfliktai. Virtualiame pasaulyje jie ypač kerojasi, nes ten itin trūksta noro vienas kitą suprasti ir priimti. Mūsų pasaulis dar niekada nebuvo toks poliarizuotas.

ĮVADAS. Dėl ko mes kovojame

Esame kritiniame žmonijos istorijos taške ir todėl visose srityse turime išmokti nustoti būti gynybiški, tapti atviri vienas kitam ir kovai už taiką ir supratimą. Viskas prasideda tarp keturių namų sienų. Mūsų romantinės partnerystės yra didesnių bendruomenių sudedamosios dalys. Jos veikia mūsų vaikus, mūsų draugus, išplėstines šeimas, mūsų bendravimą darbo vietoje. Jos daro įtaką tiek mūsų gebėjimui kurti ir būti naudingiems kitiems, tiek tam, kaip mes sugebame susitelkti kaip visuomenė. Kai išmoksime tinkamai aiškintis santykius namuose, galėsime tobulinti šiuos įgūdžius bendruomenėse, politinių skirtumų lauke, visuomenėje ir net kaip žmonija.

Konfliktuoja tik žmonės. Netgi galima sakyti – konfliktuoti žmogiška. Labai dažnai tai išties teisinga ir svarbu. Tačiau turime pasistengti savo konfliktus paversti žmogiškais geriausia to žodžio prasme.

Kai kovojame, turime siekti sukurti ką nors geresnio. Toks yra pagrindinis konflikto tikslas – sukurti ką nors geresnio sau, sau ir savo partneriui kaip porai, pasauliui. Konfliktas neturi mūsų išskirti. Konfliktas ir taika nėra vienas kitam prieštaraujantys dalykai. Per konfliktą galime pasiekti taiką. Galime derinti geranoriškumą ir švelnumą su kova. Dėl konfliktų galime tapti artimesni. Tačiau, kad taip būtų, turime įsigilinti į savo konfliktų esmę.

Mes, kaip žmonės, esame itin gilūs. Esame ne tik tai, kas matoma paviršiuje: plaukai, oda ir drabužiai. Ir net ne tik tos asmenybės, kuriomis tapome. Esame požeminiai. Mumyse yra sraunios upės, kriokliai, platūs slėniai, kurių galbūt net patys iki galo neištyrinėjome. Ir santykiuose mes dažnai bijome parodyti šias savo dalis. Jaučiamės taip, tarsi turėtume elgtis „geriausiai“, kad užkariautume kito širdį. Todėl laikome užtrenktas duris į tą sudėtingą vidinį pasaulį. Paskui, kai įsitraukiame į santykius, tos dalys

ĮVADAS. Dėl ko mes kovojame

ima veržtis į išorę. Dažniausiai jos pasireiškia per konfliktą, nustebindamos ne tik mūsų partnerius, bet ir mus pačius. Šios ilgai slėptos ar slopintos mūsų dalys – poreikiai, svajonės ir emocijos –iškyla į paviršių akimirkos įkarštyje. Ir jos gali sudeginti namus.

Tačiau neprivalo.

Kovos gali būti įtemptos ir chaotiškos. Žmonės iš naujo išgyvena seną skausmą ir traumas. Mes taip lengvai įklimpstame į senus modelius – mus užvaldo emocijos, praeitis, senos nuoskaudos. Tačiau jei pavyksta išsiaiškinti, kas slypi po jais, atsiranda tiek daug užuojautos ir supratimo.

Turime vilties, kad jūs ir jūsų partneris, kai perskaitysite šią knygą, galėsite į konfliktus žvelgti kaip į itin svarbią galimybę. Geriau suprasite savo konfliktavimo kultūrą ir kas yra jos šaltiniai. Taip pat išmoksite įsivardyti, dėl ko iš tiesų kovojate. Taigi galėsite priartėti prie dalyko esmės ir per kovas vienas kitą geriau pažinti. Viliamės, kad aiškiai suprasite, kokie yra penki pagrindiniai klystkeliai, į kuriuos dažnai nuslystame kovodami su tuo, kurį labiausiai mylime, ir kaip pakeisti kryptį, net ir pačiame kovos įkarštyje, ir pasielgti teisingai. Taip pat viliamės, kad sugebėsite į savo kovas įlieti bent šiek tiek humoro ir žaismingumo – tai gali labai praversti.

Konfliktuoti tikrai ne visada smagu, tačiau tikimės, kad jums bus smagu skaityti šią knygą.

Konfliktas yra ryšys. Jis leidžia išsiaiškinti, kas esame, ko norime, kokie yra mūsų partneriai, kas vyksta jų viduje, ko jie nori. Jis padeda suderinti mūsų skirtumus ir atrasti panašumų, sąsajų taškus.

Bėda ta, kad mūsų niekas nemokė konfliktuoti teisingai.

Dr. JOHN GOTTMAN (Džonas Gotmanas, g. 1942) ir dr. JULIE SCHWARTZ GOTTMAN (Džuli Švarc Gotman, g. 1951) – amerikiečių klinikiniai psichologai ir edukatoriai, santykių psichologijos revoliucionieriai, The Gottman Institute įkūrėjai, vieni gausiausiai cituojamų mokslininkų. J. Gottmanas minimas tarp 10 įtakingiausių pastarųjų 25 metų terapeutų. Kartu jie parašė 3 bestseleriais tapusias knygas, skaitė daug dėmesio sulaukusį pranešimą TED konferencijoje, publikavo straipsnių The Atlantic, The New York Times, The Washington Post ir kituose žurnaluose. „Išmokime pyktis. Kaip stiprios poros sprendžia santykių krizes“ – pirmoji jų knyga lietuvių kalba.

Artimi santykiai neišvengiamai sukelia konfliktų. „Mane jis traukia dėl savo spontaniškumo“ ilgainiui virsta į „Kodėl tu negali susidaryti plano ir jo laikytis?“, „Man patinka jos komunikabilumas ir humoro jausmas“ virsta į „Ar tau tikrai reikia kalbėtis su kiekvienu žmogumi vakarėlyje?“.

Dauguma mūsų į konfliktą žengiame aklai – užvaldyti emocijų, nesuprasdami, dėl ko iš tiesų pykstamės, ir atkartodami vaikystėje ar ankstesniuose santykiuose vyravusius ginčo modelius.

Jaučiate, kad per ilgai kaupiate apmaudą, o gal atvirkščiai – per greitai pratrūkstate? Sunkiai priimate kompromisus, o gal akimirksniu nusileidžiate, kad ginčas greičiau pasibaigtų? Ši knyga kaip tik jums.

Remdamiesi ilgamete patirtimi konsultuojant poras, Johnas ir Julie Gottmanai išskiria 5 pagrindines klaidas, kurias darome konfliktų metu, ir duoda vertingų patarimų, padėsiančių geriau suprasti save ir savo partnerį iškilus nesutarimams. Nes tiesa ta, kad ir pačios laimingiausios poros pykstasi. Tik žino, ką daryti, kad ginčas suartintų, o ne sužeistų.

Nepakeičiama knyga, prie kurios poros sugrįš dar ne kartą.

Lori Gottlieb, The New York Times bestselerio „Gal norėtumėt apie tai pasikalbėti?“ autorė